Atsisakė nakvynės

V. Milius ir A. Bubinas važiavo išskirtinai žvyrkeliais ir siaurais miško takeliais, esančiais kuo arčiau pasienio. Daugiau nei 1 600 km kelionėje jie kliovėsi pikapo „Ford Ranger Raptor“ galimybėmis.

Keliautojai misiją užbaigė vienu prisėdimu, nestoję miegoti. Jie startavo vasario 14-ąją, o žemėlapyje Lietuvos kontūrus išryškino prieš pat Vasario 16-ąją, Valstybės atkūrimo dieną.

„Idėja apvažiuoti Lietuvą gimė iš progos. Mūsų šalies situacija geopolitiniu požiūriu – įtempta, turime sieną, kurią reikia saugoti. Mes, važiuotojai, mažai daugiau ką mokame, tad nusprendėme palei sieną apvažiuoti šalį“, – sakė „Auto Bild Lietuva“ žurnalo redaktorius V. Milius.

Tiek jis, tiek A. Bubinas yra pasiekę ne vieną tolimiausių, greičiausių ir netikėčiausių kelionių rekordą: Vitoldas – automobiliu, Aidas dažniau motociklu. Jie ne kartą yra ir Lietuvą apsukę, tačiau ši kelionė buvo kitokia.

Išbandymai: „Ford Ranger Raptor“ ekipažas įveikė visas kliūtis. / velocita.lt nuotr.

Teko sukti atgal

Keliautojai važiavo naudodamiesi ankstesnių metų „Perimetro“ varžybų turizmo klasės trasų ir APL („Aplink Lietuvą“) motociklų kelionių maršrutais.

Bekelės varžybos Lietuvoje vyksta mažai naudojamais ar jau visai nenaudojamais ir sunkiau išvažiuojamais keliais.

„Buvo visokiausių atkarpų: ir neblogų, ir labai sudėtingų, pasitaikė užvirtusių medžių, netgi nepravažiuojamų ruožų, kai reikėjo apsisukti, grįžti atgal ir ieškoti kito kelio. Tas kelias gali būti visai neblogas, pavyzdžiui, gilią žiemą, kai susiformavęs įšalas, arba vasarą, bet dabar jis pavirtęs pelke. Važiavome tokiomis sąlygomis, kokios buvo. Nelindome ten, kur nebuvome tikri, ar išvažiuosime, ir viskas sekėsi gerai“, – papasakojo V. Milius.

Viešnagė: kai kuriuos miestelius teko aplankyti jau sutemus. / velocita.lt nuotr.

Pikapas nenuvylė

„Ford Ranger Raptor“ turėjo ne vieną progą parodyti, ką gali stipriai modifikuota sportinė „Fox“ adaptyvioji pakaba ir 3 l benzininis V6 variklis su dviem turbinomis.

Važiavome tokiomis sąlygomis, kokios buvo. Nelindome ten, kur nebuvome tikri, ar išvažiuosime.

„Šiam iššūkiui pasirinkome kone patį tinkamiausią automobilį rinkoje. Yra daug patikimų, geru pravažumu pasižyminčių pikapų, bet šis – kito lygio, dar tvirtesnis ir pajėgesnis. Nesvarbu, kokia kelio danga, visuomet jauti, kad viskas bus gerai, jam nebaisios duobės ar didesnės kliūtys, nors ir kokiu greičiu riedi. Kartais svarsčiau, ar manęs automobilis neapgauna, nes atrodė, kad į kai kurias vietas jau per drąsiai įvažiuodavome. Vis dėlto dėl specifinės pakabos jo galimybės yra gerokai didesnės, nei mums atrodo. Jis pranoko įsivaizdavimą apie tai, kaip būtų galima važiuoti automobiliu“, – kelionės įrankį apibūdino V. Milius.

Ekipažo teigimu, su kitais automobiliais galbūt būtų buvę ir daugiau nuotykių, tačiau pikčiausias ir pajėgiausias „Ford“ gamos pikapas su visomis užduotimis susitvarkė be didesnio vargo ir keliautojus lepino komfortu. Apsisukti teko tik prieš akivaizdžiai nepravažiuojamas vietas.

velocita.lt nuotr.

Civilizacijos pokyčiai

Važiuodami miškų ir pievų keliukais, vyrai galėjo įvertinti ne tik šalies pasienio vaizdą, bet ir stebėti tiek nykstančios, tiek ir besikuriančios civilizacijos užuomazgas ir gamtos grožį ten, kur įprastai niekas nesugalvotų kojos įkelti.

„Radome tikrai įdomių vietų, kur propaguodamas įprastą gyvenimo būdą niekada nepapultum, nes nei sugalvosi ten belstis, nei kada nors atsiras koks reikalas ten dangintis. Tačiau keliukai yra ar bent jau buvo, tad galima gana toli nuo civilizacijos pamatyti griūvančių daugiabučių, mokyklų. Kadaise gal buvo koks kaimelis, dabar – dingo. O kitose vietose – įkurtuvės. Trauki apleistu vieškeliu, atrodo, toli nuo bet kokio kaimelio ir staiga prieš akis – nauja elektros skydinė, kažkas namus stato. Tokie vaizdai labai praskaidrina smegeninę keliaujant pamirštomis vietomis“, – pasakojo V. Milius.

Ekipažas taip pat žavėjosi ir menkai civilizacijos paliestos gamtos grožiu ir tuo, kaip ji keičiasi bevažiuojant aplink Lietuvą.

Mūsų šalis žymi gana didele augalijos, reljefo ir išsivystymo įvairove. Gamta vasario mėnesį dar niūroka, ilgiau buvo tamsu nei šviesu, daug purvo, tačiau vaizdai pro „Ranger Raptor“ langus vyrų abejingų savo šaliai nepaliko.

Skandinavijoje – slidu

Sudėtingomis žiemiško klimato sąlygomis V.Milius ir A.Bubinas elektromobiliu „Peugeot e-Traveller“ sėkmingai įveikė visą suplanuotą 5 000 km maršrutą.

Oficialiai bus užfiksuotas ir pirmasis greičiausios kelionės aplink Baltijos jūrą elektromobiliu rekordas – 110 valandų.

Bendražygiai, iš Vilniaus išvažiavę vasario 7 d. ir sugrįžę namo vasario 11 d., pripažino nesitikėję lengvos kelionės: sudėtingiausia buvo važiuoti per Suomiją ir Švediją. Skandinavijoje keliai buvo labai slidūs – neatsitiktinai visi vietos vairuotojai naudoja dygliuotąsias padangas.

Iš Vilniaus išvažiavę vasario 7 d. ir sugrįžę namo vasario 11 d., bendražygiai sėkmingai įveikė 5 000 km.

Lietuviai jų negalėjo rinktis dėl kitose šalyse taikomų apribojimų, todėl judėdami į šiaurę privalėjo išlikti ypač budrūs.

Padėjo ir ankstesnė patirtis – pernai šie keliautojai elektromobiliu „Peugeot e-Expert“ įveikė 1 500 km maršrutą nuo Laplandijos iki Vilniaus.

Staigmena: lietuviai, vairuodami elektrinį keleivinį mikroautobusą, stebino ne vieną užsienio vairuotoją. / velocita.lt nuotr.

Kaupė informaciją

V.Milius pažymėjo, kad pagrindinis tikslas buvo ne užfiksuoti naują rekordą, o surinkti informaciją, kuria vėliau galėtų pasidalyti su ilgesnes keliones planuojančiais elektromobilių entuziastais.

Anot keliautojo, visos informacijos internete rasti tiesiog neįmanoma ir netgi anksčiau jų sukauptos žinios važiuojant per aštuonias skirtingas šalis ne visais atvejais leido išvengti nesusipratimų.

Profesionalus vairuotojas atkreipė dėmesį į tai, kad, ruošiantis į panašias ar netgi trumpesnes keliones, reikėtų gerai žinoti tikrąsias savo elektromobilio galimybes.

Pavyzdžiui, keleivinio modelio elektromobilyje „Peugeot e-Traveller“ sumontuotą 75 kWh talpos bateriją keliautojai kiekvieną kartą įkraudavo maždaug iki 80 proc. ir su tokiomis energijos atsargomis nukakdavo apie 200 km. Įskaičiavus sustojimą įkrauti, filmuoti ir buities reikalams, vidutinis kelionės greitis siekė 45 km/val.

„Elektromobilio vairavimas yra kiek kitoks nei įprasto automobilio. Nori to ar ne, vis tiek turi dažniau stoti ir šiek tiek pailsėti, nes baterijos įkrovimas trunka nuo 45 minučių iki vienos valandos. Įveikiamas atstumas taip pat nėra nekintamas rodiklis, nes įtakos turi greitis, aplinkos temperatūra ir netgi vėjas – Danijoje jis buvo itin stiprus“, – kalbėjo pašnekovas.

Dalydamasis patirtimi, V.Milius pridūrė: ieškant įkrovimo stotelių neužtenka vien tik žinoti jų buvimo vietas. Svarbu įsitikinti, kad stotelės veikia, taip pat, norint kuo mažiau laiko praleisti laukiant, kol įsikraus baterija, papildomai vertėtų pasidomėti ir maksimalia įkrovimo galia. Pagal tai keliautojai ir planavo sustojimus.

Tebeplečia infrastruktūrą

Daugelyje šalių automobilių įkrovimo stotelės įrengtos ten, kur jau yra tam tikra infrastruktūra – degalinės, parduotuvės ir restoranai.

V.Milių maloniai nustebino tai, kad daugeliu atvejų rengiama ne viena stotelė.

Labiausiai išsiskyrė Danija: atvažiavę į numatytą vietą, keliautojai neretai pamatydavo 20 naujų stotelių. Per visą kelionę jie naudojosi tik greitojo įkrovimo stotelėmis, kurių įkrovimo galia 100 kW.

Infrastruktūra: automobilių įkrovimo stotelių šalyse aplink Baltiją – vis daugiau. / velocita.lt nuotr.

„Prie įkrovimo stotelių nustebinome ne vieną elektromobilio vairuotoją – žmonės nesitikėjo pamatyti mikroautobusą, turbūt pamanydavo, kad ne ten pataikėme, ir tik mums prisijungus suprasdavo, kad keleivinis „Peugeot“ tikrai varomas elektra. Tai vis dar retas atvejis, nors lengvuosius automobilius vairuojančių taksistų netrūksta“, – prisimindamas aplinkinių reakciją juokėsi keliautojas.

Taisyklės – skirtingos

Įkrovimo kainos, anot V.Miliaus, labai įvairios. Taip pat skiriasi ir jų nustatymo metodai – vienur skaičiuojamos energijos kilovatvalandės, kitur fiksuojamas prisijungimo laikas, o tam tikrais atvejais mokama už prisijungimo sesiją. Tuomet žiūrima ne į įkrovimo trukmę ar energijos kiekį, o nuskaičiuojama fiksuota suma.

„Mokėjimo būdai irgi skiriasi – vienur reikalaujama programėlės, kitur užtenka nuskaityti QR kodą, tarkime, Lenkijoje teko mokėti ir degalinėje. Skirtingi operatoriai nustato savas taisykles, todėl sumaišties netrūksta. Stengėmės naudotis tais tinklais, prie kurių prisijungti buvo lengviausia, o stotelių pakeliui – pakankamai daug“, – įkrovimo paslaugų subtilybes atskleidė keliautojas.

V.Milius juokavo, kad, kitaip nei maisto produktai ar degalai, elektra Lenkijos viešosiose automobilių įkrovimo stotelėse anaiptol nėra pigi.

Ilgesnėje išvykoje numatyti elektros išlaidas, pasak pašnekovo, apskritai sunkiai įmanoma – net ir naudojantis to paties operatoriaus tinklu kainos gali smarkiai skirtis.

Važiuodami aplink Baltijos jūrą, rekordo autoriai fiksavo įkrovimo kainas, visos kelionės vidurkis už kilovatvalandę siekė 50 centų.

Paskutinis Lietuvos bekelės lenktynių čempionato etapas ir apdovanojimų ceremonija dėl pandemijos buvo atšaukti, tačiau 2020 m. sezono rezultatai lapkričio paskutinę savaitę buvo suskaičiuoti ir absoliučiais nugalėtojais bagių „Side by Side“ įskaitoje pripažinta „Specialist Racing Team“ komanda – Dalius Olechnavičius ir Aidas Bubinas. Šis apdovanojimas – pirmasis ekipažo žingsnis kur kas didesnio tikslo link.

D. Olechnavičius ir A. Bubinas bus pirmieji lietuviai, dalyvausiantys Dakaro ralio „Side by Side“ bagių kategorijoje. Jau šių metų pradžioje jie pradėjo intensyvų pasiruošimą startui 2022 m.

„Side by Side“ bagiai sparčiai populiarėja visame pasaulyje – prieš kelerius metus tokia įskaita atsirado Dakaro ralyje, pernai – ir Lietuvos bekelės lenktynių čempionate. 2020 m. bent viename etape dalyvavo net 13 bagių, o dauguma jų varžėsi visame trijų etapų čempionate (paskutinis etapas turėjo vykti lapkričio pradžioje, tačiau buvo atšauktas).

„Šių metų pradžioje užsibrėžėme tikslą per 2 sezonus pasiruošti Dakarui. Tai pirmas mūsų startas tokio lygio varžybose, tad esame nusimatę išsamią testų bei varžybų programą Europoje bei Afrikoje – tai būtina siekiant ekipažui tiksliai suprasti vienas kitą, taip pat ir įvairiomis sąlygomis išbandyti bagį“, – kalbėdamas komandos tikslus, kalbėjo D. Olechnavičius.

Iki 2022 m. Dakaro ralio laiko dar daug, tačiau komanda šiuo metu dirba maksimaliu tempu. Sausio mėnesį į komandos garažą atkeliaus naujas „Can-AM Maverick“ bagis, o šiuo metu dar vyksta derybos su keliomis Dakaro komandomis dėl jo paruošimo.

Standartinis „Maverick“ yra puikiai tinkamas įvairioms varžyboms, tačiau 2 savaičių maratonas Saudo Arabijoje yra kitokio lygio išbandymas – jokia standartinė technika jo neatlaikytų. Skiriasi ir varžybų reikalavimai – pavyzdžiui, dėl Dakaro ralyje būtino ribotuvo oro paėmimo sistemoje (restriktoriaus) maksimali galia sumažėja nuo 200 iki maždaug 170 AG, o minimalus bagio svoris turi būti 900 kg (dabar – apie 800 kg). Todėl tokiai technikai būtinas profesionalų paruošimas.

„Techninė dalis neatsiejama ir nuo finansinės – šiuo metu intensyviai ieškome partnerių, su kuriais galėtume abipusiai naudingai bendradarbiauti. Komandos ateitį esame numatę ne vienerius metus į priekį, vienas Dakaro ralis tikrai nėra galutinis tikslas“, – pridūrė D. Olechnavičius.

Išskirtinės kelionės – kiekvienais metais

Kiekvienais metais maratoninių Palangos lenktynių metu keliautojai sugalvoja kokį nors iššūkį. V. Milius yra vienas važiavęs atbulomis visą naktį bei tokiu būdu Palangos lenktynių trasoje įveikęs daugiau nei 300 km, o kartu su A. Bubinu pernai Lietuvoje elektromobiliu „Kia Soul EV“ per 21 valandą 33 minutes įveikė 1000 kilometrų.

Šiemet jie maksimaliai greitai aplink Baltijos jūrą apvažiuoti sieks dyzeliniu automobiliu „Kia Proceed GT Line“ – 136 AG pasiekiantis jo variklis suporuotas su automatine 7 laipsnių pavarų dėže.

„Šiuo metu Lietuvoje aktyviai diskutuojama apie neva dyzelinių automobilių blogį, jų sukeliamą taršą. Tačiau daugelis žmonių tiesiog neturi kito pasirinkimo – nuvažiuojant kad ir 30 000 kilometrų per metus, dyzelinio automobilio ekonomija alternatyvų neturi. Puikus pavyzdys – mūsų kelionėje naudojamas „Kia Proceed“, kurio 50 litrų talpos baką pripildžius sklidinai, automobilio kompiuteris rodo daugiau nei tūkstančio kilometrų nuvažiuojamą atstumą. O juk tai – erdvus, šeimai tinkamas didelę bagažinę turintis automobilis“, – teigia kelionės idėjos autorius, žurnalo „Auto Bild Lietuva“ redaktorius V. Milius.

Jis kiekvienais metais atlieka bent po kelis rekordinius važiavimus. Gegužės mėnesį V. Milius elektromobiliu „Hyundai Kona EV“ Vilniuje be papildomo įkrovimo per daugiau nei parą nuvažiavo 710 kilometrų, kai pats gamintojas užtikrina tik 449 kilometrų įveikiamą atstumą, o balandį baigė kelionę aplink Australiją ilgiausiu pasaulio greitkeliu – 14 300 kilometrų atstumą įveikė per mažiau nei 11 parų.

A. Bubino pasiekimų sąrašas ne ką mažesnis, tik jis dažniau dalyvauja įvairiose kelionėse ir varžybose motociklu – yra užėmęs prizines vietas „Ladoga Trophy“, „Balkan Offroad Rallye“, „Breslau rallye Poland“ varžybose, prieš kelerius metus vienas motociklu per 12 dienų įveikė 14 545 kilometrų atstumą nuo Lisabonos iki Vladivostoko.

Tikslaus maršruto numanyti neįmanoma

Šioje kelionėje nebus siekiama ekonomijos rekordų – vienintelis tikslas yra pasiekti finišą, „Aurum 1006 km lenktynių“ miestelį, per kuo trumpesnį laiką. Startavę ketvirtadienio rytą, 10.30 val., kelionę baigti jie tikisi šeštadienį iki dvidešimtųjų Palangos maratoninių lenktynių finišo.

„Bendras maršrutas yra apie 5 000 kilometrų – maždaug tiek daugelis lietuvių šeimų įveikia per savo atostogų keliones. Didelę dalį atostogų išlaidų sudaro degalai, todėl mes sieksime įvertinti, kiek dyzelino tokiomis pagreitintos kelionės sąlygomis vartoja „Kia Proceed“. Kiekviename kelyje važiuosime tiek, kiek numatyta kelių eismo taisyklėse – maksimaliu leistinu greičiu“, – kelionės strategiją nupasakojo V. Milius.

Greičiai šalyse išties skirsis. Lietuviai iš Palangos pajudės priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi – į Latviją, o iš ten – į Estiją, Suomiją, Švediją, Daniją, Vokietiją, Lenkiją ir grįš į Lietuvą. Suomijoje daugelyje magistralinių kelių leistinas vos 80 km/val. greitis, Švedijoje – 110 km/val. Tuo tarpu Lenkijos greitkeliuose nuo Vokietijos sienos iki pat Varšuvos bus galima važiuoti 140 km/val., o pačioje Vokietijoje teks pasivažinėti ir tokiais keliais, kuriuose greitis apskritai neribojamas.

Vis tik mažas greitis Šiaurės Europoje labiausiai didina kelionės laiko sąnaudas. Abu vairuotojai skaičiuoja, kad daugiausia laiko teks sugaišti plaukiant keltu iš Estijos į Suomiją – apie 4 valandas praleisti nenuvažiuojant nei kilometro.

Vitoldo Miliaus asmeninėje feisbuko paskyroje žmonės kviečiami spėti laiką, kiek truks kelionė, vidutines degalų sąnaudas ir dalyvauti kituose kelionės metu rengiamuose konkursuose.

Vyksta diskusija

Vidaus reikalų ministerijos specialistai, pradėję svarstyti baudų už Administracinių nusižengimų kodekso reikalavimų nepaisymo skyrimo administravimą, užsiminė, kad reikėtų atnaujinti ir diskusijas apie greičio padidinimą užmiestyje, tačiau kartu jie kelia ir vieną sąlygą – tolerancija greičio viršijimui turėtų būti mažesnė.

Matyt, ne vienas vairuotojas, važiuodamas užmiesčio keliu, vadovaujasi taisykle "leistinas greitis + 10 km/val". Tai reiškia, kad užmiesčio kelyje, kur maksimalus leistinas greitis siekia 90 km/val., vairuotojas renkasi 100 km/val. judėjimo greitį, jeigu greitis 70 km/val., tuomet automobilis rieda maždaug 80 km/val. greičiu.

Jeigu VRM atstovų siūlymas virstų kūnu, greitkeliu Vilnius–Kaunas važiuotume nebe 120, o 130 km/val. greičiu, o kelionės nuo Kauno iki Klaipėdos maksimalus greitis galėtų išaugti iki 140 km/val.

Tiesa, keliuose veikiantys greičio matuokliai, jeigu tokie maksimalūs ribojimai įsigaliotų, griežčiau reaguotų į greičio viršijimus jau iki 10 km/val.

Kviesdama diskutuoti šiuo klausimu VRM sako, kad toks pakeitimas jokių didžiulių naujovių neįneštų, o tiesiog leistų vairuotojams važiuoti greičiau, ką ir taip dabar dauguma daro.

Susitvarkyti netikslumus

"Lexus vairavimo akademijos" vadovas ir instruktorius Darius Grinbergas sako, kad toks siūlymas nereikalingas. "Aš pats nejaučiu poreikio važiuoti greičiau. Manau, kad pirmiausia reikėtų pradėti nuo paprastesnių kelių buities rūpesčių", – sako saugaus vairavimo ekspertas.

Pasak jo, Lietuvoje apstu kelio atkarpų, kur daug nelogiško kelio ženklinimo. "Kaip tik praėjusią savaitę daug važinėjau po Lietuvą įvairiausiais keliais ir galiu pasakyti, kad magistraliniuose keliuose daugmaž viskas atrodo padoriai, tačiau nusukus nuo jų tolėliau į vietinės reikšmės rajoninius kelius, situacija labai suprastėja – kelio ženklinimo arba išvis nėra,arba jis visiškai nelogiškas. Tą patį galiu pasakyti ir apie greičio ribojimus", – tvirtina pašnekovas.

D.Grinbergas teigė ne kartą pastebėjęs, kad mažesnio srauto sulaukiančiuose keliuose vietoje, kur matomumas geras į visas puses, kažkodėl atsiranda ištisinė kelio ženklinimo linija draudžianti atlikti lenkimo manevrą, arba jis leidžiamas tuomet, kai tam kelio sąlygos nėra pačios tinkamiausios.

Apie netobulą kelio ženklinimą kalba ir patyręs lenktynininkas Ramūnas Čapkauskas. "Dažnai, kai vyksta ralio stenogramos susirašymas, važiuojame tais pačiais bendro naudojimo keliais, kaip ir kažkurio regiono Lietuvos gyventojai, ir aš matau, kad yra vietų, kur vairuotojai neįspėjami apie pavojingus posūkius, kai tai būtinai reikėtų padaryti. Neretai šalia tokio posūkio pastebiu ir gėlių puokštę ar įkastą kryželį, vadinasi, kažkam toks kelius prižiūrinčių įmonių abejingumas kainavo gyvybę", – pastebi R.Čapkauskas.

Paklaustas, kodėl taip nutinka, R.Čapkauskas sako, kad kelio infrastruktūra turi leisti važiuoti greičiau ten, kur galima tą daryti, ir neleisti to daryti, kai tai kelia pavojų eismo dalyvių saugumui. "Apie ką aš kalbu. Sakykime, vairuotojas važiuodamas mato nestaigų posūkį, prieš kurį pastatyti ženklai įpareigoja jį smarkiai sumažinti greitį, tačiau jis, vertindamas visas aplinkybes, mato, kad gali posūkį įveikti greičiau, jis taip ir padaro. Tad pravažiavęs kelias tokias atkarpas vairuotojas pradeda galvoti, kad ribojimai yra betiksliai ir pradeda ignoruoti kelio ženklus net ir tuo atveju, jeigu jie yra tikrai pastatyti vietoje, o tokiu atveju viskas gali pasibaigti tragiškai", – savo požiūrį dėsto vyras. Todėl, pasak jo, labai svarbu, kaip ir minėjo D.Grinbergas, įrengti situaciją atitinkančius ribojimus ir kelio ženklinimą.

Nieko neišsprendžia

Vis dėlto kalbant apie greičio didinimą R.Čapkausko nuomonė skiriasi nuo tos, kurią išsakė D.Grinbergas. Sportininko teigimu, tiek kelyje Vilnius–Kaunas, tiek autostradoje Kaunas–Klaipėda ar Vilnius–Panevėžys būtų galima didinti maksimalų leistiną greitį.

"Nepaisant to, kad šiuose keliuose eismo srautai yra vieni didžiausių, tačiau ir jų infrastruktūra yra pati geriausia – įrengti atitvarai, lėtėjimo ir greitėjimo juostos, tad eismas čia tikrai gali judėti greičiau", – mintis dėsto pašnekovas, tačiau kartu atkreipia dėmesį, kad ir eismo dalyviai čia neturėtų pamiršti pagrindinių dalykų – važiuoti pirma eismo juosta, jeigu joje nėra kliūties, kad greičiau važiuojantiems automobiliams nebūtų trukdoma.

"Juk ir Vokietijoje yra autostradų, kuriose greitis neribojamas, tačiau ir tvarkos ten griežtai laikomasi – prisivijęs lėtesnę transporto priemonę vairuotojas ją aplenkia antrąja eismo juosta, tačiau joje užtrunka tik tiek, kiek laiko reikia sėkmingai atlikti lenkimo manevrą, o po to vėl grįžta į pirmąją eismo juostą. Deja, bet mūsų šalyje vis dar pasitaiko antraeilininkų, kurie sugeba antra juosta kelyje, kur maksimalus leistinas greitis 130 km/val., važiuoti 100 km/val., o kartais gal net ir lėčiau", – tvirtina R.Čapkauskas.

Motociklininkas ir keliautojas Aidas Bubinas į maksimalaus leistino greičio didinimą užmiestyje žiūri skeptiškai, pasak jo, laiką skaičiuojantis žmogus supranta, kad 100 km atstumą važiuojant ne 120 km/val., o 130 km/val. greičiu, jis kelionės tikslą pasieks vos keletą minučių greičiau, tad toks pakeitimas yra nereikšmingas, dėl to ir nelabai būtinas.

Mūsų šalyje vis dar pasitaiko "antraeilininkų", kurie sugeba antra juoste kelyje, kur maksimalus leistinas greitis 130 km/val. važiuoti 100 km/val., o kartais gal net ir lėčiau.

"Pažvelkite, kokiu greičiu dabar juda dauguma automobilių į pajūrį ar Panevėžį. Vidutiniškai važiuojama 120–130 km/val. Žmonės skaičiuoja, kad didėjant automobilio ar motociklo greičiui, didėja ir degalų sanaudos, o kelionės tikslas pasiekiamas geriausiu atveju 10–15 min. anksčiau. Be to, įvertinkime, kad vasara – tai metas, kai intensyviai darbuojasi kelininkai, tad nestabdomam nulėkti ne visuomet ir pavyksta", – sako A.Bubinas.

Motociklininko teigimu, tiems, kurie dabar vietoj leistino 120 km/val. greičio renkasi 160–170 km/val. ar daugiau, toks pakeitimas jokios įtakos neturės. "Aš manau, kad jeigu žmogus nėra linkęs viršyti greičio, tai jo ir neviršys, o jeigu KET pažeidinėjimas užprogramuotas galvoje, tai tokie padidinimai ar sumažinimai nieko nepakeis", – dėsto A.Bubinas.

Būtina kontrolė

D.Grinbergas ir R.Čapkauskas, kalbėdami apie galimybę važiuoti greičiau, nepamiršo paminėti ir kontrolės, kuri yra būtina, kad eismo saugumas didėjant greičiui išliktų toks pats. "Vienareikšmiškai reikia galvoti, kaip užtikrinti eismo saugumą, kad ir koks greitis būtų. Mano manymu, tam geriausiai pasitarnauja sektoriniai greičio matuokliai, nes ties taškiniais vairuotojai elgiasi labai paprastai – 100 m iki jo greitį sumažina, o po to vėl padidina, tad efektas toks trumpalaikis ir labai trumpoje kelio atkarpoje", – tvirtina D.Grinbergas.

Saugaus vairavimo eksperto teigimu, sektorinis greičio matuoklis leidžia kontroliuoti transporto priemonių greitį ilgesnėje kelio akarpoje ir taip vairuotojus priverčia laikytis KET numatyto greičio ribojimo.

"Teko matyti, kaip automobiliai, pro mane prašvilpę nemažu greičiu, įvažiavę į kelio atkarpą, kurioje matuojamas vidutinis greitis, sumažino jį iki tokio, koks yra leidžiamas, ir važiavo bendrai su visa kolona, o pamatę, kad greitis jau nebefiksuojamas, nudūmė toliau, tačiau ši situacija puikiai iliustruoja, kad vairuotojai žino, kad tokia sistema veikia ir konkrečioje kelio atkarpoje itin atidžiai laikosi KET", – kalbėjo D.Grinbergas.

Jam antrino ir R.Čapkauskas, tvirtindamas, kad siekiant sutramdyti asmenis, beatodairiškai viršijančius greitį, reikia keliuose įrengti daugiau sektorinių greičio matuoklių.

Liepos pabaigoje vykęs projektas „Po Lietuvą su žirgais 2017” pakvietė motociklininkus į labdaringą žygį plieniniais žirgais po Lietuvą. Jo metu aplankytos vienos gražiausių Lietuvos vietovių bei žygio dalyviai supažindinti su žirgų auginimo ir priežiūros subtilybėmis. Projektu siekta surinkti lėšų Žirgų globos asociacijos (ŽGA) globojamų 9 žirgų išlaikymui, veterinarinei priežiūrai ir kitai asociacijos veiklai. Šiais metais projektui paaukota 330 eurų.

Prie projekto prisijungęs žinomas keliautojas Aidas Bubinas džiaugėsi šio humaniško projekto sėkme ir ragino visus neabejingus žirgų globai prisidėti prie nuskriaustų globotinių išlaikymo. „Jau antrus metus dalyvauju projekte ir šiais metais dar stipriau pajutau, kokia svarbi šiems didingiems gyvūnams mūsų parama. Nors dažniausiai „jodinėju“ plieniniu žirgu, esu neabejingas arkliams, nes jie vieni puikiausių atsakomybės ir bendruomeniškumo mokytojų“, - teigė A. Bubinas.

Jis buvo vienas iš 18 žygyje „Po Lietuvą su žirgais 2017” dalyvavusių motociklininkų. Keliautojai nuvažiavo 350 km ir aplankė pavyzdingame žirgyne Prienų rajone „Aušros žirgynas“ auginamus žirgus, Všį „Penkta koja“ būstinėje, Linskmakalnio miestelyje, pamatė prieglaudos kasdienybę ir palaikė draugiją nuobodžiaujantiems globotiniams, „Harmony Park“ stebėjo sportinių žirgų rengimą ir konkūro varžybas. Žirgų globos asociacijos centre, Darželių kaime, motociklininkų laukė pažintis su globotiniais, kuriems ir atiteko žygio metu surinkta finansinė parama.

„Per šią kelionę visi dalyviai susipažino ir pajuto ryšį su gražuoliais žirgais. Nors kai kuriems dalyviams tai buvo pirmas susitikimas su šiais keturkojais, daugelis įveikė baimę ir drąsiai juos glostė, maitino ir fotografavosi. Žirgų globos asociacijoje mums ypač svarbu parodyti humaniškos elgsenos su žirgais prasmę ir svarbą. Juk tik tinkamai bendraudami su šiais žaviais gyvūnais, galime pajusti, kaip nesavanaudiškai jie padeda tobulėti mums patiems“, - priminė R. Kaniava. Žygio pabaigoje į ŽGA centrą atvežti dar du nauji globotiniai, išpirkti iš nebegalinčio juos išlaikyti ūkininko. Žygis „Po Lietuvą su žirgais“ jau tapo laukiama tradicija, jį planuojama organizuoti ir ateinančiais metais.

Abu jie pasikeisdami vairuos naująjį miesto visureigį „Jaguar F-Pace“, per naktį apkeliaus Lietuvą ir įveiks daugiau nei 1200 kilometrų.

Vienos iš „Eneos 1006“ varžybų rėmėjų, bendrovės „Inchcape Motors“ marketingo vadovės Justės Šataitės teigimu, jau tapo tradicija, kad lenktynių išvakarėse varžybų trasoje siekiama įvairių rekordų. Šiemet buvo nuspręsta „išlipti“ iš trasos, palikti tik laiko apribojimą – naktį ir siekti rekordo važiuojant kuo įvairiausiais keliais – nuo magistralių iki lauko keliukų.

„Kelionės idėją „padiktavo“ pats „Jaguar F-Pace“. Norėjosi šiek tiek išeiti iš „komforto zonos“ ir  universalaus miesto visureigio savybes – galingumą bei ekonomiją, komfortiškumą bei pravažumą – išbandyti kiek ekstremalesnėmis nei miesto keliai sąlygomis. Tai bus išbandymas tiek vairuotojams, tiek ir automobiliui“, – sakė J. Šataitė.

Anot jos, Aidas ir Vitoldas „Jaguar F-Pace“ važiuos siekdami ne greičio ar atstumo rekordo, o originalumo – to, ko dar niekas nėra daręs. Per naktį jie aplankys kraštutinius Lietuvos geografinius taškus. Išvykę iš labiausiai į Vakarus nutolusio Lietuvos geografinio taško Palangoje, pasieks labiausiai nutolusį į Šiaurę, tuomet – į Rytus bei Pietus. Užsukę į geografinį Lietuvos centrą netoli Kėdainių, automagistrale keliautojai grįš atgal į Palangą.

Beje, siekdami rekordo Aidas ir Vitoldas važiuos maksimaliai greitai nepažeisdami kelių eismo taisyklių. Tai reiškia, kad jie laikysis visų privalomų greičio apribojimų.

„Važiuosime iki nustatytos vietos tol, kol bus įmanoma – gali tekti ne pačiais geriausiais keliais važiuoti ir iš kelio išsukti. Todėl „Jagur F-Pace“ visureigio savybės pasirinktai misijai labai tinka. Kiek būtent kelio įveiksime, bus aišku, kai grįšime. Nežinia, kaip toli iki pasirinkto taško galėsime važiuoti. Visiškai nežinom, kas mūsų laukia tose vietovėse, nes tiek aš, tiek Vitoldas ten būsime pirmą kartą“, – apie būsimą kelionę „Jaguar F-Pace“ automobiliu pasakojo A. Bubinas.

Pats didžiausias iššūkis šioje kelionėje, anot Vitoldo Miliaus, bus – paros metas. Važiuojant naktį visuomet norisi miego, o patiriamą nuovargį gali didinti bet kas – nuo blogų šviesų, blogos garso aparatūros, nuobodaus pašnekovo keleivio sėdynėje. „Pasitikiu Aidu, abu esame ne vieną kelionę kartu įveikę, tad jau žinome viens kito galimybes. Ištvermės kelionėje labai svarbu – automobilis, juk važiuojant vienu automobiliu kelionės pabaigoje gali jaustis labai pavargęs, o kitu – mažiau. Tikiu, kad su „Jaguar F-Pace“ pasirinktą išbandymą atliksime nelabai pavargę“, – teigė V. Milius.

Anot keliautojų, leidžiantis į naktinį nuotykį, neužteks į automobilio navigacijos sistemą suvesti pasirinktų vietovių pavadinimus. Vairavimas tamsiu paros metu yra daug pavojingesnis už keliavimą dieną. Grėsmę kelia pavargę kiti eismo dalyviai, naktį blogiau matosi kelias, lėtesnė vairuotojo reakcija, didesnė tikimybė, kad į kelią išbėgs laukinis žvėris. Todėl labai svarbios tampa automobilio šviesos, patogumo elementai, įvairūs pagalbos asistentai, puikūs stabdžiai, geras variklis, prošvaisos aukštis.

Tiems, kas norėtų lestis į ilgą kelionę naktį, abu keliautojai sutartinai pataria to nedaryti, nes snaudulys neabejotinai apims. Jei tik yra galimybė keliauti dieną, geriau keliauti šviesiu paros metu.

Jei vis dėlto nusprendėte keliauti naktį, pravers keli patyrusių ištvermės kelionių dalyvių patarimai.

Būdų, kaip kovoti su snauduliu, anot keliautojų, yra gausybė. Tačiau ne visiems vienodai tinka tos pačios priemonės. Tarkime, jei nesate didelis kavos ar energetinių gėrimų mėgėjas, išgėrus jų, gali paspartėti širdies plakimas, prasidėti pykinimas. Jei esate bandę ir žinote šių gėrimų poveikį savo organizmui, tuomet taip, gerti juos galima.

1. Labai svarbu gerti daug vandens, nes organizmo budrumui palaikyti svarbus pakankamas skysčių kiekis jame. Žinoma, ne visi mėgsta ir nori gerti vandenį, bet tai reikėtų daryti kone per prievartą. Sustojus reikia prisiversti ir nedidelę mankštelę padaryti.

2. Jei važiuojate į naktinę kelionę kartu su keleiviais, pastarieji, žinoma, naktį užmiega, jiems pasidaro šalta, tada yra pakeliama salono vidaus temperatūra. Tuo tarpu vairuotojui reikia  visą laiką būti kiek įmanoma gaivesniame, vėsesniame ore.

„Štai „Jaguar F-Pace“ turi kelių klimato zonų kontrolę. Vairuotojas gali sau susikurti tokią oro temperatūrą, kokios jam reikia, o keleiviai gali miegoti šilčiau. Mūsų kelionėje jos neprireiks, tačiau kitiems keliaujant naktį patarčiau važiuoti automobiliu, kuris turi tokią galimybę“, – sako A. Bubinas.

3. Labai svarbi vairuotojo dėvima apranga – ji turi būti patogi, nespausti, neveržti. Turi nugalėti patogumas, o ne mada ar įvaizdis. Kojos būdamos vienoje padėtyje pradeda tinti, tad batai turi būti laisvi, o padas – ne per storas, kad gerai jaustųsi pedalai.

4. Be to, prieš leidžiantis į bet kokią kelionę nepatariama prisivalgyti, nes persivalgius žmogus apsunksta. Anot Vitoldo ir Aido, reiktų vadovautis patikrintu lenktynininkų meniu – makaronai ir bananai. „Kramsnoti kelionėje galima bet ką, svarbu nepersistengti. Vieni valgo saulėgrąžas, kiti – mėtinius saldainius, treti – kramto kramtomąją gumą. Jei Jums tai padeda – puiku“, –  sako keliautojai.

6. Nežinia, kokiomis oro sąlygomis teks keliauti, tad svarbu ir švarus priekinis stiklas. Jei lyja lietus, matomumą apsunkinti gali nusidėvėję valytuvų šluotelės, nekokybiškas langų apiplovimo skystis ar įskilęs priekinis stiklas.

5. Neužmigti už vairo padeda geros muzikos klausymas. Gera garso aparatūra, garsiai klausantis mėgiamos muzikos, suteikia emocijų ir nenuvargina. Jei kam patinka – galima garsiai dainuoti, juk niekas negirdi.

Į kelionę V. Milius ir A. Bubinas išvyko nuo „Eneos 1006“ varžybų trasos penktadienio vakarą. Jiems startavus nuo vakariausio kelionės taško, Jūratės ir Kastyčio paminklo Palangoje (apie 18 val.), buvo pradėtas skaičiuoti kelionės laikas. Sugrįžti keliautojai žada rytoj ryte.

– Varžybos, kuriose motociklininkai važiuotų poromis, gana retos. Kaip jūs atsidūrėte vienoje komandoje?

Aidas: Gal pradėkime nuo visiškos priešistorės. Motociklą vairuoju dar tik penkerius metus, iš jų trejus esu pažįstamas ir su enduro. Pabandyti enduro motociklą pasiūlė visureigių vilkas ir vienas iš varžybų aplink Ladogos ežerą teisėjų Audrius Sutkus. Prieš trejus metus startas Ladogoje su Mindaugu Aškelėnu buvo apskritai dešimtas kartas su tokio tipo motociklu, tačiau Mindaugui mano važiavimas buvo per lėtas, tad kažkaip beformuojant komandas į praėjusių metų Ladogą mes atsidūrėme poroje su Adu.

Adas: Ir suveikė kažkokia chemija. (šypsosi). Į Ladogą mane atviliojo taip pat Mindaugas. Vos tik jis papasakojo, kaip viskas vyksta šiose varžybose, iškart susižavėjau ir pasakiau, kad noriu važiuoti.

– Kaip vyksta varžybos Ladogoje?

Adas: Pirmiausia reikia suprasti, kad važiuoji komandoje. Nepaisant to, kaip greitai vienas iš komandos narių pasieks finišą, laikas nebus sustabdytas, kol nefinišuos ir antrasis. Tad čia labai svarbu laikytis kartu ir vienas kitam padėti.

Aidas: Padėti tikrai yra kur. Nors "Ladoga 2017" yra lenktynės ir mes turime tiltpi į laiko normas, greičio savoka čia visai kitokia. Gali nutikti taip, kad vos kelių kilometrų ruožą teks įveikti tik per valandą, o gal ir dvi.

Pirmiausia reikia suprasti, kad važiuoji komandoje. Nepaisant to, kaip greitai vienas iš komandos narių pasieks finišą, laikas nebus sustabdytas, kol nefinišuos ir antrasis. Tad čia labai svarbu laikytis kartu ir vienas kitam padėti.

– Ar laiko norma svarbiausias dalykas?

Aidas: Ji svarbi, tačiau tam, kad pasiektum gerą rezultatą, turi aplankyti ir organizatorių nurodytas vietas trasoje, už kurias yra skiriami taškai. Taškai yra taip pat skirtingi: vieni taškai pažymėti tiesiog skaičiumi, kiti "W" raide. Taškai skiriasi tuo, kad pro pažymėtus skaičiumi gali pravažiuoti ne didesniu kaip 60 metrų atstumu, pro vertingesnius taškus – vos 30 metrų. Ir tai turi padaryti abu komandos nariai.

Adas: Organizatoriai turi aiškų tikslą – lenktynininkus nuvesti į konkretų tašką. Neretai tai būna sunkiai išvažiuojama pelkė ar akmenuotas kalno šlaitas. Pasitaiko atvejų, kad taškas padedamas vienoje konkrečioje vietoje siekiant apsaugoti dalyvius nuo pavojų trasoje.

– Kokių įspūdžių parsivežėte iš varžybų?

Aidas: Man atrodo, kad Ladogoje kasmet vis sunkiau. Kai buvau pirmą kartą, atrodė, kad sunku, tačiau, kai ten važiavome pernai, viskas atordė du kartus sunkiau, o šiemet organizatoriai dar labiau pasistengė. Na, prie sudėtingesnių varžybų sąlygų prisidėjo ir gamta, nes organizatoriams rengiant trasą, visur dar buvo įšalas, o prasidėjus varžyboms, jau – atlydys, tad kai kurios vietos buvo itin sunkiai įveikiamos.

Adas: Jau pirmą dieną tapo aišku, kokios sudėtingos varžybos laukia, nes finišo liniją kirtome pusę dvyliktos nakties, o turėjome pasirodyti 19 val. Būtent tiek laiko – 2 valandas įveikti trasai buvo numatę organizatoriai. Buvo net ir tokių, kurie tą dieną į stovyklą nebegrįžo ir miegojo pelkėse, nes motocikluose pasibaigė degalai.

– Tiesa, jei pasibaigia degalai, ar galite jo paprašyti iš kokio prašalaičio miškininko?

Aidas: Šių metų varžybų reglamente aiškiai apibrėžta: jei užstrigai trasoje, tau padėti negali niekas. Reglamente taip ir parašyta: negalima nei fizinė pagalba, nei pagalba  degalais.

– Ar organizatoriai parenka panašias trasas ar kasmet jos skirtingos?

Adas: Kiekvienais metais būna toks pat pasikeitimas. Vienus metus važiuojama pagal laikrodžio rodyklę, vadinasi, kitąmet bus priešingai.

Aidas: Man teko matyti pelkės bepilotės skraidyklės pelkės nuotrauką, kurioje matomos kelerių metų vėžės. Per tą pačią vietą trasa driekėsi kelerius metus iš eilės. Štai net jau praėjusios Ladogos lenktynių vėžių įspaudai praranda ryškumą. Gamta keičiasi pati, keičia ją ir miškininkai, kurie aktyviai darbuojasi. Tad ko nesutvarko gamta, tai padaro miškininkai.

Beje, organizatoriai trasą parenka taip, kad pirmas kelias dienas tenka vargti pelkėse, tuomet viskas persikelia į nemenkus ir klampius smėlynus, o pabaigai paliekama kalnuotoji ir uolėtoji trasos dalis.

– Kuri trasos atkarpa buvo sunkiausia?

Aidas: Tikriausiai akmenys, nes tokių vietų treniruotis mes neturime. Pelkės ir smėlynai – viskas aišku, tai galime išbandyti ir Lietuvoje, tačiau pabandyti užkopti į kalną ar nusileisti su juo per akmenis ir medžių išvartas yra nemenka užduotis.

– Kas svarbiausia Ladogos varžybose?

Adas: Ko gero, sakyčiau, kad gebėjimas gerai orientuotis yra 60 proc. sėkmės, kiti 40 proc. – greitis ir motociklo valdymas. Apskritai greitis čia mažiausiai svarbus. Ne pirmus metus Ladogoje sutinkame suomius, kurie patys pripažįsta, kad važiuoja greitai, tačiau prastai orientuojasi. Tai jiems kainuoja daug papildomo laiko.

Aidas: Ne kartą matėme situaciją, kai priekyje važiavę suomiai staiga dingsta iš akiračio. Kažkur nusuka ir tuomet klaidžioja, kol vėl suranda trasą. Sykį palyginę savo ir suomių įveiktą kilometražą, supratome, kad jie nuvažiavo beveik du kartus didesnį atstumą. Tad navigacija šiose varžybose – svarbiausias dalykas.

– Praėjusiais metais, pamenu, skundėtės rezultatų skaičiavimais.

Aidas: Šiemet situacija panaši, tačiau geresnė. Pirmos dienos rezultatai mus pasiekė vos trečią dieną, tačiau vėliau jau pradėjo nevėluoti, tad buvo galima tiksliai pasakyti, kiek jų yra po kiekvieno specialaus ruožo.

– Ar susidūrėte su gedimais?

Adas: Rimtesnių gedimų pavyko išvengti. Lūžo plastikinės detalės, tačiau tai normalu tokio tipo važrybose, kur ne visada suspėji pastebėti išsikišusią šaką ar akmenį. Aidas buvo sulaužęs radiatoriaus apsaugą, tad teko improvizuoti ir ją padarėme tiesiog iš stovykloje rastos plastikinės dėžės.

– Koks šių varžybų įsimintiniausias įvykis?

Aidas: Papasakosime istoriją, kuri nutiko suomiams. Pirmą dieną jie užpylė variklį. Grįžo į stovyklą ir iki kitos dienos starto tą variklį atgaivino, tačiau trečią dieną variklį vėl užpylė. Tuo pat metu vienoje pelkėje įstrigo belgas. Jam baigėsi degalai. Jis dar bandė eiti ieškoti, tačiau niekur nepavyko rasti. Numojęs ranka ir palikęs motociklą mirkti pelkėje, belgas grįžo į Briuselį. Suomiai, tikriausiai susitarę su belgu, nuo stovyklos važiavo kelis šimtus kilometrų, kad ištrauktų motociklą ir juo galėtų užbaigti varžybas. Galite tik įsivaizduoti, kokie entuziastai suvažiuoja į šias lenktynes.

Teks sustoti kas 200 km, nors motociklo bake esančių degalų pakaktų įveikti ir 300 km.

Neseniai "Kauno diena" rašė apie Vitoldo Miliaus su kolegomis iš Pietų Afrikos Respublikos ir Danijos pagerintą rekordą. Trijulė iš šiauriausio Europos taško Norvegijoje iki piečiausio Afrikoje su "Porsche" nuvyko per 8 dienas 21 valandą ir 3 minutes.

Kad Lietuvos vardas, kalbant apie keliones, reikalaujančias ištvermės, nebūtų pamirštas, ateinantį antradienį iš šiauriausio taško Europoje Nordkapo į piečiausią tašką Ispanijoje pajudės motociklininkas A.Bubinas. Prieš akis jo laukia beveik 6 000 km kelionė, kurioje jis tikisi užtrukti ne daugiau kaip 60 valandų. Šį rekordą A.Bubinas su jau minėtu V.Miliumi bandė pasiekti ir praėjusiais metais, tačiau įveikus 4 200 km ir kelyje sugaišus 36 valandas motociklas sugedo ir svajonė pasiekti rekordą žlugo.

Gedimas, kuris pernai sustabdė A.Bubiną, buvo netikėtas ir patiems motociklo gamintojams – koncernui "Honda". Šiemet, išsprendęs visus techninius nesklandumus, motociklininkas tikisi, kad rekordas bus pasiektas. 2015-aisiais V.Milius iš Nordkapo į Tarifą nuvyko per 55 valandas ir 5 minutes. Iš viso nuvažiuota 5 950 km.

"Jeigu viskas klostysis palankiai, tiek laiko turėčiau sugaišti ir aš", – teigė A.Bubinas.

Motociklu "Honda Crosstourer" važiuojantis vyras teigė, kad planuoja, jog teks sustoti kas 200 km, nors motociklo bake esančių degalų pakaktų įveikti ir 300 km.

"Sustoju anksčiau ne tik dėl to, kad vienu prisėdimu nuvažiuoti 300 km nėra lengva, tačiau ir dėl to, kad apsidrausčiau, jog pasibaigus degalams bake nereikėtų motociklo stumti iki artimiausios degalinės", – pasakojo motociklininkas.

Pasak jo, vienas sustojimas degalinėje užtrunka vidutiniškai apie 7 minutes, o vandens ir maisto atsargas keliautojas vežasi su savimi. Ant nugaros A.Bubinas vežasi trijų litrų vandens indą, nuo kurio nutiesta žarnelė iki burnos, kad būtų galima atsigerti nepaleidžiant vairo iš rankų, o ant motociklo bako sumontuotame krepšyje visuomet būna riešutų mišinio, kurio užkandus galima nemenkai pasistiprinti.

"Kelionė Europos keliais nėra itin sudėtinga, tačiau vasarą sklandų važiavimą gali apkartinti kelio remonto darbai ar dėl suintensyvėjusio eismo kylančios avarijos. Motociklu įmanoma prasisprausti pro transporto grūstis, tačiau judėti tenka lėčiau, o jeigu po avarijos uždaromas visas kelias, tai net ir motociklu neįmanoma važiuoti", – tvirtino A.Bubinas.

Dar vienas labai alinantis ir kelionę apsunkinantis dalykas – karštis. Praėjusiais metais, keliaujant iš šiaurės į pietus Europoje svilino kone 40 laipsnių karštis, tai, pasak motociklininko, itin nemaloni temperatūra. Palankiausia temperatūra – 20–25 laipsniai.

Lietuvos vairuotojai – panašūs į Rusijos: nervingi, mėgstantys lenktyniauti ir nepasiduoti. Tuo metu tvarkingiausi – estai, nedrįstantys važiuoti greičiau nei leistina. Tokius skirtumus atskleidžia automobilių žurnalistai ir keliautojai.

Motociklininkas, keliautojas Aidas Bubinas 2013-aisiais įveikė 15 tūkst. kilometrų atkarpą nuo Lisabonos iki Vladivostoko, o pernai motociklu nuriedėjo 11,5 tūkst. kilometrų nuo Murmansko iki Magadano. Keliautojas sako, kad važiuojant iš Vakarų į Rytus vairavimo kultūra ir įpročiai skiriasi itin stipriai.

Kalbėdami apie Baltijos šalis, pavyzdingiausiais LRT.lt pašnekovai vadina estus. Gerus vairavimo įgūdžius esą turi ir lenkai.

Jei galima 90 km/h, estas važiuos 85 km/h

Žurnalo „Auto Bild Lietuva“ vyriausiasis redaktorius keliautojas Vitoldas Milius sako, kad skiriasi Baltijos šalių vairavimo įpročiai.

„Nuo Lietuvos ir Latvijos turbūt labiausiai skiriasi estai. Estai laikosi taisyklių, ypač – greičio ribojimų. Galbūt jie elgiasi kaip skandinavai: reikia elgtis taip, kaip parašyta, ir nediskutuoti. Būna, kad Estijoje visi važiuoja 90 km/h, bet jau įvažiavus į Latviją tame pačiame kelyje visi važiuoja 120 km/h. Įdomu tai, kad Latvijoje taip pat yra gan griežta kontrolė, bet visi vis tiek lekia ir rizikuoja būti sustabdyti policijos. Galbūt Estijoje susitarti su pareigūnais nepavyksta, o Latvijoje – pavyksta?“ – svarsto keliautojas.

Baltijos šalis apkeliavęs Lietuvos VW „Vabalų“ klubo prezidentas Linas Barščevičius sutinka, kad estai – tvarkingiausi. „Jie, kaip ir skandinavai suomiai bei švedai, jei leista važiuoti 90 km/h, važiuos 85 km/h greičiu. Kokios priežastys tai skatina? Skandinavijos šalyse yra daug greičio matuoklių, ypač aplink didesnius miestus. Be to, už pažeidimus gresia nemažos baudos; per daugybę metų yra susiformavusi savimonė – jie įpratę laikytis įstatymų ir tvarkos. Tuo metu slavų kraštuose žmonės mano, kad įstatymus reikia laužyti“, – sako pašnekovas.

Anot L. Barščevičiaus, keliuose estai važiuoja ramiai, nesiblaško ir netrukdo kitiems vairuotojams. Automobilių ekspertas žurnalistas Valdas Valiukevičius pritaria, kad estai išties skandinaviškai tvarkingi. „Jie nenori mokėti baudų, nes policija ten gana bekompromisė. Tačiau visos Baltijos šalys turi vieną juokingą ir išskirtinį bruožą – vairuotojai mėgsta važiuoti kairiąja eismo juosta, net jei dešinioji būna laisva. Tai būdinga ne tik lietuviams, bet ir estams“, – teigia V. Valiukevičius.

Lenkai važiuoja greitai, bet atidžiai

Automobilių žurnalistas V. Valiukevičius negaili komplimentų ir kaimynams lenkams: „Lenkai važiuoja gerai. Kartais užmiršta, kad yra greičio apribojimai, bet greitai reaguoja ir mato, kas vyksta aplinkui. Man ten važiuoti smagu, išskyrus tai, kad keliuose netrūksta mažų automobilių, ūkio technikos, kartais trikdančios eismą.“

V. Valiukevičius išskiria lenkų savybę pasitraukti į dešinįjį kelio kraštą, kai juos lenkia kitas vairuotojas. „Bet galbūt dėl pasikeitusių KET reikalavimų ar kitų priežasčių dabar taip dažnai į dešinįjį kraštą nesitraukiama. Kartais to norėtųsi, nes tam tikruose keliuose tikrai pavojinga lenkti sunkvežimius. Žinoma, pasitraukimas taip pat pavojingas, jei keliu važiuoja dviratininkas ar stovi kelkraštyje kokia nors kliūtis“, – portalui LRT.lt kalbėjo žurnalistas.

Lietuvos VW „Vabalų“ klubo prezidentas L. Barščevičius mano, kad lenkai yra tvarkingesni vairuotojai už lietuvius – šalis esą didelė, atstumai tarp miestų taip pat nemenki, todėl žmonės įpratę daug keliauti. „Jie supranta eismo kultūrą. Jei žmogus skuba, suvokia, kad jį reikia praleisti ar bent jau netrukdyti. Tuo metu Lietuvoje atsiranda užsispyrėlių, į nieką nekreipiančių dėmesio, o kartais net trukdančių važiuoti kitam“, – teigia L. Barščevičius.

Keliautojas V. Milius teigia, kad daugybę metų važiavimas Lenkijos keliais buvo panašus į žūtbūtinę kovą ar lenktynes, paženklintas didelėmis avarijomis ir žūtimis.

„Pastaraisiais metais Lenkija greitai ir stipriai keičiasi. Pagal kelių kultūrą jie buvo visiškai atsilikę Europoje, tačiau lenkai sėkmingai ir tikslingai panaudojo europinius pinigus, nusitiesė kelius.

Ši šalis sparčiai diegia elektronines sistemas, o keliuose nėra itin daug patrulių, tikrinančių greitį. Lietuviai skrieja per Lenkiją į Berlyną 130–200 km/h greičiu ir pastebi, kad nėra labai didelės kontrolės. Per paskutinius penkerius metus Lenkijoje nebuvau sustabdytas policijos. Žinau, kad yra nežymėtų policijos mašinų, kolegoms teko su tuo susidurti“, – pasakoja V. Milius.

Lietuviai stengiasi būti gudresni už kitus

Kokie, anot LRT.lt kalbintų ekspertų, yra Lietuvos vairuotojai? Žurnalistas V. Valiukevičius mano, kad tautiečiai vairavimo įpročiais kartais primena Rusijos vairuotojus. „Lietuviai labai nervingi, mėgstantys lenktyniauti ir nepasiduoti. Vairuoju „Škoda“, jei aplenkiu BMW, dažnai jo vairuotojas susinervina ir mane aplenkia, kad trumpam parodytų, jog po jo variklio gaubtu yra daugiau galios nei pas mane“, – pastebi pašnekovas.

Žurnalo „Auto Bild Lietuva“ vyr. redaktorius V. Milius lietuvius vadina nekantriais gudročiais.

„Jei matome, kad kur nors galima neatsistoti kultūringai su visais į eilę ir laukti savo juostoje įveikiant susidariusią kliūtį, mes lendame, ieškome, kaip gudriau apvažiuoti kitus. Nesvarbu, ar prieš mus stovės trys automobiliai, vis tiek lenksime ir sunervinsime kitus vairuotojus. Niekas nemėgsta gudresnių, o pas mus jų ganėtinai daug. Šalyse, turinčiose  aukštesnę vairavimo kultūrą, net jei stovi naujausias „Mercedes“, jis lauks kartu su visais ir neieškos, kaip kelkraščiais įveikti savo asmeninę skubėjimo problemą“, – lygina V. Milius.

Kelyje apimti įtūžio Lietuvos vairuotojai ne visada bando susivaldyti. Draudimo bendrovės „Lietuvos draudimo“ užsakymu atliktas sociologinis tyrimas rodo, kad sukontroliuoti patiriamą pyktį bando vos 41 proc. Lietuvos vairuotojų.

Tyrimas parodė, kad rečiausiai prie vairo neigiamas emocijas bando sukontroliuoti sostinės gyventojai – susipratę, kad pyksta, Vilniuje susivaldyti bando 35 proc. vairuotojų. Tačiau Kaune savo pyktį sako bandantys sukontroliuoti 53 proc. vairuotojų.

Pasak V. Miliaus, pavažinėję po Vakarų šalis lietuviai pradeda labiau gerbti prie vairo sėdinčius kolegas. „Jau Lietuvoje mažiau tokių, kurie tamsintais langais su BMW neleistinai apvažiuoja visas mašinas ir sustoja prie šviesoforo. Reikia laiko, kad  išguitume brutalią elgseną iš miestų. Tačiau situacija po truputį keičiasi į gera, mes patekome į platų pasaulį, pamatėme, kad galima važiuoti kitaip“, – LRT.lt kalbėjo V. Milius.

„Apie Rusiją vienu žodžiu nepapasakosi“

Daugybę kilometrų motociklu Rusijoje sukoręs keliautojas A. Bubinas teigia, kad apie Rusiją trumpai papasakoti sunku. „Šalis yra labai didelė, ir vairavimo kultūra skiriasi. Rusijoje vyrauja tendencija, kad kieno automobilis didesnis, to ir tiesa. Tačiau tai gali būti ne tik dėl didybės manijos – kai kurie magistraliniai keliai yra mums sunkiai įsivaizduojamos būklės: baigiasi miestas, baigiasi ir kelias. Gal tai taip pat daro įtaką didesnių automobilių poreikiui?“ – svarsto A. Bubinas.

Ilgus atstumus Rusijoje įveikęs A. Bubinas įsitikino, kad Rusijos vairuotojų požiūris į motociklininkus yra geresnis nei Lietuvos vairuotojų. „Rusijos vairuotojai į veidrodėlius žiūri kur kas įdėmiau nei Lietuvos. Mūsų šalyje motociklininkų vairuotojai dažnai nepastebi“, – teigia pašnekovas.

Jam šioje šalyje taip pat įsiminė vilkikų vairuotojai, kurie esą kartais lekia beprotišku greičiu. „Važiuoji 90–100 km/h greičiu ir matai artėjantį iš galo vilkiką gerokai didesniu greičiu nei važiuoji tu, pasidaro baugu“, – priduria keliautojas.

„Eismo sąlygos Rusijoje tokios, kad, jeigu kas nors skundžiasi sunkiasvorio transporto judėjimu tarp Suvalkų ir Augustavo Lenkijoje, tegul atvažiuoja ir pamato, kas darosi čia. Nuomonė tikrai pasikeis.  Galima būtų džiaugtis, kad štai ir į Rusiją atėjo civilizacija, ir netrukus keliai bus kaip Europoje. Deja, net ir suremontuotų ruožų danga nėra lygi ir yra provėžuota. Turbūt kelininkai praleido geometrijos pamokas mokykloje būtent tuo metu, kai mokėsi apie tieses. Gerų atkarpų mažuma, ir europinių kelių teks palaukti. Prasta kelių būklė, vilkikų vairuotojų darbo rėžimo nebuvimas puikiai atspindimas šalia kelio sustatytais kryželiais ir paminkliniais akmenimis. Yra atkarpų, kuriose viename kilometre yra po tris paminklus žuvusiems kelyje. Nori ar nenori nejučia greitis sumažėja“, – pasakoja A. Bubinas.

Pasak V. Miliaus, apie vairavimą Rusijoje galima parašyti knygą. „Visų pirma, Rusijos bėda yra ta, kad jie neturi kelių ar jie yra labai prasti. Jie neturi greitkelių, kartais – ir miestų apvažiavimų. Jie turi krūvą struktūrinių bėdų, o esant tokiam eismo apkrovimui reikia mokėti išgyventi“, – aiškina keliautojas.