Abu jie kartu gyvena jau penkiolika metų, tačiau tai yra pirmas kartas, kuomet specialiai kuria bendrai parodai. Kaip teigia Aistė, parodos pavadinimas atsirado rudenį reziduojant Paryžiuje ir kiekvieną rytą stebint garsiąją Dievo Motinos katedrą (Notre Dame de Paris).

Dailės istorikų požiūriu viduramžiškos filosofinės išminties sąvado Summa theologica pagrindu suformuota šio statinio ikonografinė programa stulbina spalvingais vitražais ir gausiu akmens skulptūros dekoru, kuriame įvairios chimeros, gorgolės, demonai, velniai ir kitokie padarai (atsiradę lyg savaime, o gal sukurti mūsų vaizduotės?) užima ypač daug vietos. „Vienas gražiausių dalykų yra regėti dangaus lopinėlius iš apačios žiūrint pro pražiotas padarų-pabaisų gerkles-lietvamzdžius. Tuomet susimąstai apie amžinąją žmogaus kelionę, dangaus-ramybės siekiamybę, kurią neretai drumsčia susikurtas mūsų pačių padaras galvose“, – sako A. G. Černiūtė. Jai antrina V. Poškus, teigdamas (ir tą bandydamas iliustruoti savo tapybos kūriniais), jog mumyse visuose glūdi tiek žmogiški, tiek gyvuliški – tiksliau – bestuburiški, šliužiški pradai.

A. G. Černiūtė yra žinoma savo skulptūriškos – trimatės, fiziškai išlendančios iš paveikslo plokštumo tapybos objektais. Jai yra svarbu spalva, faktūra, forma. V. Poškus – ne tik menininkas, bet ir dailėtyrininkas, dviejų knygų („Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“, „Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“) autorius.

Paroda Žmonės ir padarai“ galerijoje „The Room“ (Polocko g. 17, Vilnius) veiks iki Naujųjų metų.

Pasitelkusi aliejinius dažus, drobę ir vielas menininkė kuria siurrealistinės dvasios paveikslus, skulptūrinę bei reljefinę tapybą, galop tapybinius objektus, juos jungdama su realiais daiktais iš Kaune, Vilijampolėje, vaikystėje buvusių senelių namų. Tai darbai, kuriuose svarbi yra spalva ir jos simbolinis užtaisas, faktūrų apčiuopiamumas ir pavidalų siluetai. Parodoje neapsiribojama tik tapyba: pristatoma ir skulptūra, instaliacija. Iš šių formalių dalykų kuriasi mizanscenos ir pasakojimai. Sapnų vaizdiniai atgyja per tapybą ir jų pavidalais, primindami, kad sapne yra tik sapnas.

Kaune gimusi tapytoja šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje, aktyviai dalyvauja sostinėje rengiamose parodose, užsienio pleneruose, kuruoja parodas, vadovauja Molėtų galerijai. Tačiau Kaunas jos parodų maršrute atsirado ne vien dėl gimtojo miesto statuso: jam, ypač Vilijampolei, kur leido saulėtą vaikystę, ir Aukštiesiems Šančiams, kur brendo kaip menininkė, A.G.Černiūtė puoselėja ypatingus jausmus.

– Jūsų paroda veiks A.Žmuidzinavičiaus rinkinių ir kūrinių muziejuje Kaune. Kodėl Kaunas? Kuo šis miestas jums kaip kūrėjai išskirtinis?

– Mano Kaunas nepanašus į miestą, kurį daugelis įsivaizduoja, – su Soboru, Laisvės alėja, Neries ir Nemuno santaka ar nuostabia gotikine architektūra.

Mano Kaunas – tai du gražūs sodai. Vienas jų – Vilijampolėje, netoli Nemuno, kitas – Aukštuosiuose Šančiuose, netoli Dainų slėnio. Net galėjau jų vadinti Pirmuoju sodu ir Antruoju sodu. Pirmajame atsidūriau iš karto, vos gimusi, gyvenau ir augau visą savo vaikystę, praleidau paauglystės vasaras. Antrajame apsilankydavau rečiau, bet šis sodas tapo labai reikšmingas man 2001 m. Vilniaus dailės akademijoje pradėjus studijuoti tapybą magistro studijų pakopoje, po sudėtingo bakalauro baigimo, buvau palūžusi psichologiškai ir niekaip negalėjau susikaupti. Dėstytojas Ričardas Povilas Vaitiekūnas, pastebėjęs įtampas ir pirmųjų mokslo mėnesių nesėkmes, paklausė, ką norėčiau daryti. Pasakiau, kad važiuosiu į Kauną tapyti. Tuomet važiavau pas senelius iš tėčio pusės, kuriuos vadinau tėtušiukais. Taip aš atsidūriau Antrajame sode – labai tapybiškoje aplinkoje. Namą pastatė prosenelė, ji savo rankomis nešiojo plytas. Tėtušiukas (senelis) užveisė nuostabų sodą su milžiniškomis kriaušėmis, įvairių rūšių obelimis, slyvaitėmis, galingu vynuogynu, juosiančiu dalį namo... Įspūdingi rožynai buvo tiek pas vieną, tiek pas kitą močiutes. Dėl to niekaip negaliu įsivaizduoti Kauno sodelių be rožių, lelijų, mambricijų, šiurpių, raganių, ramunių ir kitų augalėlių.

Aliejiniai dažai imponuoja savo medžiaginėmis savybėmis, truputėlį pastovėję ant paletės jie supanašėja su medumi, tuomet iš jų smagiai galima formuoti viską, kas tik šauna į galvą.

Grįžkime į Antrąjį sodą, kuriame būdavau jau suaugusi, trokštanti tapyti ir tik tapyti. Atvykau iš Vilniaus tiesiog susikaupti ir man tai pavyko. Nuo ryto iki vakaro piešiau, liejau akvareles, pasistačiusi molbertą tapiau. Pozuodavo ir Tėtušiukas, ir Motučiutė (močiutė). O dėdė Benas pakliūdavo į eskizus nė to nežinodamas... Namo gyventojai taip prie manęs priprato, kad kartais jausdavausi nematoma, tik sėdinti arba stovinti kertelėje su eskizais. Stebėjau, stebėjau, stebėjau, klausiausi, klausiausi, klausiausi (mano dėstytojas rado gerą būdą mokyti tapybos ir tai labai padėjo). Gyvenau vien kūryba, vakarais prieš užmigdama stebėdavausi savimi – svarstydavau, ar ranka ant pagalvės yra tikra, ar nutapyta ("O pagalvei tiek daug reikia baltos spalvos"). Tapiau tiek daug, kad ėmė vaidentis, jog viskas realybėje yra išlipdyta iš aliejinių dažų. Kartais nebesuprasdavau: sapnuoju ar esu kitoje, ne gyvenimo, o paveikslo pusėje.

Tuomet Kauną atradau kaip savo asmeninę tapybos sostinę.

Atveždavau dėstytojui savo eskizus ir idėjas. Jis gal būdavo griežtas ir kritiškas, bet, regis, jau niekada nebuvo nusivylęs. Pati troškau tik tapyti ir gilintis į tapybą. Pamenu, mane, rašančią teorinę baigiamojo darbo dalį apie Antano Martinaičio kūrybą, įleido į muziejaus fondus pažiūrėti jo tapybos. Suėmė baimė, kad baigus akademiją nebebus galimybės gyventi vien tapyba. Supratau, kad gyvenime už viską tenka brangiai mokėti, viskas yra laikina. Tada nė nesuvokiau, kad kasdien tapydama ir piešdama tiriu patį gyvenimą. O savo pagrindinį modelį – Tėtušiuką, mačiau jau gyvenantį paskutinius metus. Atmintyje įstrigo dienomis trunkantys ilgi jo tylėjimai, trumpa aiški kalba, sėdėjimai prieblandoje, stovėjimai prie lango... Tai buvo išgyvenimai su sekančiomis netektimis bei atradimais. Liko daugybė piešinių ir paskutiniai Tėtušiuko žodžiai: "Viskas yra kitaip, nei atrodo." Tai tapo mano kūrybos moto.

Štai dėl to Kaunas. Čia viskas prasidėjo, gyvenimas čia prasidėjo...

– Parodos pavadinimas – "Sapne tik sapnas". Kokia yra parodos pavadinimo kilmė?

– Dėl parodos pavadinimo atsiminimais persikelsiu į Pirmąjį sodą Vilijampolėje. Man gimus, senelis iš mamos pusės (Diedukas) pasėjo Sibiro kėnio sėklų. Vienas daigelis išliko. Jam dabar yra tiek metų, kiek man. Medis užima gal pusę kiemo. Savo ilgais spygliais jis sapnuoja visa, kas buvo... Ten buvo džiungles primenantis vyšnių sodas su tarpusavyje susivėlusiomis šakomis. Viduryje daržo augo alyvinė obelis. Kas dvejus metus ji nokino persišviečiančius obuolius. Pakėlus vaisių prieš saulę, matydavosi viduje esančios sėklos, pačius obuolius būdavo galima laužyti kaip duoną.

Mano Kaune buvo mažai žmonių. Juos galėjau suskaičiuoti ant pirštų. O Dievas gyveno debesyje virš sodo (taip tikėjau). Su Dieduku eidavome žvejoti. Už poros gatvelių esantis Nemunas buvo mano užsienis. Čia viskas regėjosi kitaip – švelnus, smulkus smėliukas, kriauklės, kurių viduje spindėjo perlamutras. Jis atsiduodavo anapusybe – tiek, kiek vaikystėje gali tai jausti.

Močiutė dažnai sapnuodavo sapnus ir juos pasakodavo. Po kurio nors, būdavo, sako: "Jau bus negerai." Arba: "Jau kažkas nutiks." Ji pasakojo, kad sapnavo nepažįstamą žmogų, o po to jį gyvenime iš tikrųjų susitiko. Tuomet supratau, kad čia ne juokai...

Tame vyšnių sode dėdė Raimundas vakarais rūkydavo, žiūrėdavo į dangų, ir sakydavo, kad žiūrėti dangun yra vienas geriausių užsėmimų pasaulyje. Jis pūsdavo dūmus visokiais raštais, ženklais... Tada regėjosi, kad suprantu šitą slaptą kalbą ir moku skaityti raštus ore... Raimundas turėjo ryškiai raudoną motociklą ir vis išlėkdavo su draugu Jonu... Jonas buvo ekstrasensas – jis gydė žmones rankomis, nusiplaudamas delnus į žvakių liepsnas. Jono stalas buvo tarsi iš vaško, ant jo degdavo nemažai žvakių. Pamenu, Jonas pasakojo, kaip nubudo naktį ir pajuto nenumaldomą norą tapyti. Išardė kėdę, užtempė ant jos savo marškinius, susirado kažkokius kailius, pagaliukų – pasidarė teptukus, kažkokių dažų. Taip Jonas pradėjo tapyti. Viskas įvyko staiga. Nuolat jį prisimenu. Man tai buvo slapta, į mūsų vyšnių sodą kartais mopedu atlekianti Kauno dvasia. Vieną kartą sirgau, močiutė nenorėjo jo įleisti į kambarį. Jonas vis tiek įlėkė, griebė už rankos (jo paties rankos buvo juodos nuo žvakės liepsnų) ir pasakė: "Kelkis, esi sveika." Atsisėdau ir jaučiausi sveika. Bet močiutė supyko ir liepė gulėti. Dabar ima juokas. Patikėti neįmanoma – įmanoma tik susapnuoti.

Bet pati sapnuodavau visai kitaip. Sapnuodavau net dieną, užsisvajodama... Kaimyninėse gatvelėse siautėjo gaujos – susprogdino kioskelį, nušovė kaimynės sūnų. Buvo labai baisu, bet tarsi kitame pasaulyje. Štai iš tokių atsiminimų, kurių labai mažą dalį čia išpasakojau, ir atsirado pavadinimas "Sapne tik sapnas"

– Vikipedijoje sakoma, kad "sapnas yra vaizdai, jausmai ir mintys, matomi išgyvenant miegant, kas nors netikra, svajonė". Kas jums yra sapnas ir ką reiškia būti sapne?

– Manau, kad sugalvoti parodos pavadinimą tolygu sukurti knygos pavadinimą. Anksčiau būdavo tokia praktika, kad tapybos parodos vadintos tiesiog tapybos paroda. Dabar literatūrinis pavadinimas tampa neatsiejama parodos dalimi. Iš pradžių galvojau parodą pavadinti "Kaunas yra sapnas". Ir jau buvau patikėjusi savo sugalvojimu, bet eidama per Vilnių, miestą, kuriame dabar gyvenu, pajutau, kad gėriuosi nuolat ir Vilniumi. Tas gėrėjimasis yra kasdienybė. O Paryžius (miestas, kuriame ne kartą buvau, kūriau) irgi, panašiai kaip Kaunas, yra sapnas. Tad rodydama kūrinius, įkvėptus Kauno, Vilniaus, Paryžiaus, nusprendžiau sugalvoti pavadinimą, apimantį visus įkvėpėjus.

Galvodama pavadinimą specialiai nežiūrėjau, nesiaiškinau, ką moksliškai reiškia sapnas. Sąmoningai nusprendžiau, kad netgi nenoriu remtis Sigmundu Freudu. Per 40 metų jau daug susapnavau ir nemažai patyriau. Pagalvojau, tegul viskas būna iš mano galvos.

– Jūsų tapybos darbai nesutelpa drobėje, veržiasi formomis, linijomis.

– Dar besimokydama Vilniaus dailės akademijoje pajutau norą sukurti skraidantį potėpį. Jis turėjo skristi plokštumoje, gilyn, sukurti erdvę. Baigusi studijas susidūriau su netapymo metais. Juos reikėjo kažkaip pergyventi, išnešioti. Kartais netgi atrodė, kad jau niekada nepaimsiu teptuko į ranką. Ir nežinau kaip savaime vėl ėmiau kurti, matyt, tas skraidantis potėpis nedavė ramybės. Tik jau jis veržėsi į išorę...

Aliejiniai dažai imponuoja savo medžiaginėmis savybėmis, truputėlį pastovėję ant paletės jie supanašėja su medumi, tuomet iš jų smagiai galima formuoti viską, kas tik šauna į galvą. Dar naudoju vielą kaip karkasą. Tai ilgas procesas. Kartais užtrunku mėnesiais – kol pabaigiu darbą, kol išdžiūsta.. Tuomet sapnas atgyja – tarsi vėl stovėčiau pas tėtušiukus kambario kertėje ir stebėčiau namo kasdienybę: štai suskamba telefonas (dar laidinis), matau, kaip laido raitytas potėpis materializuojasi dažais ir tįsta iki žilos Motučiutės galvos. Vėl reikės daug baltos...

Komentaras

Irena Mikuličiūtė-Mika

Parodos kuratorė

Paroda sudaryta iš kelių struktūrinių elementų ir lygių. Vienas jų – trimatė skulptūra, paveikslai kaip objektai. Tai menininkės sąmonėje ir pasąmonėje kilę vaizdiniai, inspiruoti sapnų, šie, savo ruožtu, pagimdyti Kaune praleistos vaikystės dienų ir naktų. Kitas prasminis parodos komponentas – "tikri" objektai – objekts trouvés. Tai iš tų pačių vaikystės namų, prisiminimų kambarių atkeliavę relikviniai daiktai, susiję su sapnais ir Kaunu. Močiutės rankinukas ar tėčio blizgės jau yra praradę pirminę savo paskirtį, tai daiktai relikvijos, savotiški įkalčiai ar tiesiog prikišami liudijimai, kad gyvenimai yra sapnai, o sapnai – realūs...

Tapydama netradiciškai atrodančius paveikslus, Aistė Gabrielė Černiūtė iš esmės laikosi klasikinių tapymo principų. Kalbama net ne apie daugiasluoksniškumą ir lesūras, bet apie patį procesą. Viena šio pakopų yra paremta tapymu iš natūros, netgi plenero sąlygomis. Antroji – nuodugnus ir sistemingas darbas studijoje. Pirmuoju atveju bandoma užmegzti tinkamą spalvinį santykį su aplinka (visų pirma vaizduojamais objektais – augalais ir žmonėmis), išsianalizuoti detales, antruoju – apibendrinti ir suteikti monumentalaus amžinumo pojūčio. Regis, kad A.G.Černiūtė tapo žydinčias sodų gėles ar Nemuno pakrančių miškus su jų storakamienėmis eglėmis, tačiau galutinis jos tikslas yra žmogus. Šios kūrėjos tapyboje augalams yra suteiktos antropomorfinės savybės. Jie išgyvena ir jaučia. Kita vertus, žmonės taip pat metamorfoziškai yra virtę vienadieniais, trumpai žydinčiais augalais. Gal per tai kalbama apie amžinybę ir bėgančio laiko trumpumą?

Aistė studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Jos baigiamojo darbo vadovu buvo tuometis Tapybos katedros vedėjas Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Reiklus dėstytojas, teikdamas praktinių tapybinių patarimų, plėsdamas jauno žmogaus akiratį, diegė požiūrį, kad tapyba yra kur kas daugiau nei aliejinio dažo tepimas ant drobės. Ne tik veikiama dėstytojo, bet ir pati, tapydama ir atrasdama pačią tapybą, o per ją ir save, A.G.Černiūtė galvojo apie skriejančius potėpius. Menininkės įsitikinimu, įmanoma kiekvienam teptuko prisilietimui prie tapomo paviršiaus suteikti fizinį (trimatį) ir dvasinį (gyvastį) pavidalus. Iš to per gerą dešimtmetį susiformavo reljefinė-skulptūrinė A.G.Černiūtės tapyba (pati autorė tai vadina dažažmogiais). Viską lėmė įsitikinimas ir tikėjimas, kad tapyba yra ne vien plokščia, bet ir apimtinė technika, kad pasitelkiant dažą galima sukurti apčiuopiamas formas, sapną paversti tikrove.

Kas? A.G.Černiūtės personalinė paroda "Sapne tik sapnas".

Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? Gegužės 25 d. 17 val. paroda veiks iki birželio 24 d.

Intriguojantis dydis

Tapytojos Aistės Gabrielės Černiūtės sugalvotas parodos formatas įgyvendinamas jau antrą kartą. Su nepriklausomybe sietinas temas apsvarstančioje ekspozicijoje atsiskleidžia individualus kiekvieno kūrėjo požiūris į temą, kurį išryškina savitas stilius ir braižas.

Parodos organizatoriai: Rimvidas Stankevičius, Rūta Eidukaitytė ir A.Gabrielė Černiūtė ne tik uždavė menininkams sukurti darbą konkrečia (tačiau atvira) tema, tačiau, pasunkindami užduotį, visam 100 autorių įdavė po vienodą būsimo kūrinio formatą – laikrodžio mechanizmą su 30 cm skersmens ciferblatu, kurio paviršius tapo interpretatyviu eksperimentų, atradimų ir saviraiškos lauku.

Bendras vaizdas primena dinamišką instaliaciją, kuri galėtų žiūrovo paklausti: tai kiekgi dabar valandų? Ir drąsiai būtų galima atsakyti: visos.

Būti įspraustam į aiškiai apibrėžtą formatą – ne itin malonus iššūkis kūrėjui, veikiau, įsipareigojimas ir iššūkis, kadangi ne darbo koncepcija diktuoja kūrinio išraišką ir formatą, tačiau būtent formatas nusako, ką su juo galima daryti, o ko ne. Tai tarsi galvosūkis (o gal galvosopis) menininkui, įpratusiam turėti visišką saviraiškos laisvę. Tačiau juk tam tikros taisyklės žaidimą padaro labiau intriguojantį, ar ne?

Laisvės akimirkos

100 menininkų laikrodžių ant "Parko galerijos" sienos sukuria tiksinčią punktyrinių garsų melodiją, kadangi visi rodo vis kitą laiką: vienų laikrodžiai skaičiuoja dabartį, kitų – atsilieka, nuklysta į fantazijas ar eina atgal.

Bendras vaizdas primena dinamišką instaliaciją, kuri galėtų žiūrovo paklausti: tai kiekgi dabar valandų? Ir drąsiai būtų galima atsakyti: visos.

Ir visos tos valandos, sekundės bei minutės yra apie 100 Lietuvos metų. Atrodytų, tema sietina su istoriniais mūsų valstybės kontekstais, aiškiai apibrėžtomis datomis, asmenybėmis. Tačiau menininkai į valstybės jubiliejų pažvelgė daug asmeniškiau, ieškodami autentiškų 100-mečio reikšmių.

Gyvybės ženklai

Vizualus parodos paviršius labai įvairus. Nuo komiksus primenančių piešinių apie laiko absoliutą, iliustratyvių kompozicijų, kuriose susijungia skirtingų istorinių momentų taškai, iki abstrakčių laiko peizažų, siurrealistinių ir simboliškų siužetų, skulptūriškų kompozicijų ar laikrodžio transformacijų į objektą: visa į save sugeriantį, susidvejinusį, ats(is)pindintį.

Visa ilgu koridoriumi besitęsianti galerijos siena krebžda skubančiomis sekundėmis ir jų pauzėse besikeičiančiais apvaliais paveikslėliais, tarp kurių ne tik pripažintų tapytojų Žygimanto Augustino, Prano Griušio, Audronės Petrašiūnaitės, Agnės Jonkutės, Eimučio Markūno, Miglės Kosinskaitės, bet ir gerai žinomų jaunųjų menininkų: Lino Jusionio, Rosandos Sorakaitės, Andriaus Zakarausko, Mykolės Linos Jonikės sukurti laikrodžiai.

Paradoksalu – nedarnus, bet hipnotizuojantis jų tiksėjimas leidžia pamiršti temas, kartas, skirtis, o vienodas formatas kai kuriose ekspozicijos vietose pradeda plėstis, skilti į tūkstančius dalelių ar pasidaro toks gilus, kad net su žiburiu jo dugno nepavyktų rasti. Paroda tampa gyva. Kaip niekada nesustojantis laikas.

Dailininkės temos ir motyvai beveik visuomet yra susiję su asmeniniais išgyvenimais ir patirtimis. Ji kuria tai, kas ją jaudina, sukelia emocijas, kartais netgi žeidžia. Ir daro tai naudodama storą dažo sluoksnį, kartais tiesiog košę, formuodama iš jos žmonių, gyvūnų, augalų figūras, įkomponuodama jas į gamtinę arba architektūrinę aplinką.

Kuriama tartum kolekcionuojant atminties momentus, klijuojant jas į menamą personalinį albumą. Iš plokštumos išaugantys vaizdiniai šiuo atveju išreiškia pastangas prisiminimams suteikti apčiuopiamus, kūniškus pavidalus. 

„Vaikystės kambarys“ – ne išimtis. Tapybos dėka A. G. Černiūtė grįžta į savo senelių namus. Gal ir nebūtina akcentuoti, kad jie buvę gimtajame Kaune – Vilijampolėje (čia dailininkė praleido savo vaikystės dienas). Nebūtina, kadangi kiekvienas iš mūsų turėjome (ar turime) savo gimtuosius namus ir savo vaikystės kambarius – didesnius ar mažesnius, tamsesnius ar šviesesnius, gyvenamus kartu su kitais šeimos nariais ar be jų, kartais kupinus džiaugsmo, o neretai net ir vaikiškų baimių ir gyvenimiškų šešėlių. Tapybai esant bendravimo priemone, dailininkė kviečia, lankantis jos vaikystės namuose, susigrąžinti savojo vaikystės kambario kontūrus ir siluetus.

Paroda veiks iki birželio 14 d.

Pamatyti visas Vilniaus spalvas, susipažinti su miesto istorija, išvaikščioti muziejus ir išlandžioti po rūsius ir griuvėsius – tokią galimybę 24-iems menininkams iš dešimties šalių suteikė tarptautinio tapybos plenero „Vilniaus spalvos“ rengėjai.

Įvairiose miesto vietose pieštukus ir teptukus traukiantys menininkai sukviesti žiemos ir pavasario sandūroje, kad pasimėgautų ypatingais pustoniais, blausia šviesa ir ramybe prieš visuotinį prabudimą.

„Norim atgaivinti anksčiau vykusius plenerus Vilniuje ir iš tiesų geras metas, menininkus jis labai įkvepia, tas jaudinantis pavasario atgimimas“, – sakė plenero kuratorė Aistė Gabrielė Černiūtė.

Plenero organizatoriai sako politinių įtampų metu norintys parodyti, kad varžytis tarpusavyje galima talentu ir menine išmone, ne ginklais. Pasakojimai apie praeitį, ekskursijos ir pažintiniai pasivaikščiojimai po istorines  vietas esą padės nutiesti kultūrinius tiltus ir užmegzti ilgalaikius draugiškus ryšius.

„Labai naudinga susipažinti su šio miesto kultūra ir dalyvauti įvairiose veiklose, pristatančiose vietos meną ir tradicijas“, – sako dailininkas iš Portugalijos Francisko Motas.

„Bus labai įdomu susipažinti su naujais dailininkais, jų menu, tradicijomis. Toks bendravimas mums duos naujų kontaktų, o mes paliksime priminimą apie save šiam gražiam puikiam miestui“, – kalbėjo dailininkas Alexas Ksjondzau iš Baltarusijos.

Pleneras „Vilniaus spalvos“ truks dvi savaites, o kovo 7-osios vakarą viešbutyje Karolina bus atidaryta dalyvių sukurtų darbų paroda.