Ryškūs aksesuarai

Pasak stilistės Ulos Kotrynos Tulevičiūtės, aksesuarai šį pavasarį ir vasarą bus ryškūs tiek dydžiu, tiek spalvomis.

„Tai – ne tik masyvūs, ryškios rožinės ar baltos spalvos akiniai nuo saulės. Reikėtų paieškoti netikėtų akcentų, atskleidžiančių mūsų individualumą“, – sako ji.

U. K. Tulevičiūtė ragina nebijoti įvaizdžio dalimi paversti net ir batų raištelius ar efektingą interjero detalę, o rankines drąsiai puošti apyrankėmis, pakabukais ar skarelėmis.

Forma ir siluetas

Didelis dėmesys pavasarį ir vasarą bus skiriamas formai ir siluetams, atsiskleisiantis tiek griežtomis aksesuarų formomis, tiek išryškintais pečiais ir akcentuotu liemeniu.

„Svarbus bus siluetiškumas ir jo kūrimas pasitelkus proporcijas: oversize tipo švarkai ir kelnės derinami su diržais, o prigludusios palaidinės – su plačiomis kelnėmis, kuriant išilginto juosmens įspūdį. Matysime geometriją aksesuaruose, plačius pečius“, – sako U. K. Tulevičiūtė.

Šį pavasarį ir vasarą sutiksime su didele audinių ir tekstūrų įvairove, neįprastais ir drąsiais deriniais.

Netikėta spalva

Tarp madingiausių spalvų stilistė mini baltą, žemės, rusvai žalsvą spalvas ir kiek netikėtą vasarai – juodą.

„Tai reta tendencija vasarai, tačiau šiemet būtent ji yra smarkiai akcentuojama“, – pastebi ji.

Nereikėtų vengti ir prigesintos spalvų paletės, tačiau nepabijoti jos paįvairinti vienu kitu ryškiu akcentu.

Tekstūrų įvairovė

Šį pavasarį ir vasarą sutiksime su didele audinių ir tekstūrų įvairove, neįprastais ir drąsiais deriniais.

„Matysime džinsą, metalizuotus audinius, odą, derinamus su permatomais, kiauraraščio audiniais, gipiūru. Neturėtų stebinti atlasinės kelnės ir džinsas viename derinyje ar stambios megztos tekstūros su lengvučiu šilku, o gal daili klasika, paįvairinta sportinio įvaizdžio elementais“, – teigia U. K. Tulevičiūtė.

Madoje – natūralumas

Kalbant apie makiažą ir šukuosenas, stilistė pavasarį ir vasarą rekomenduoja rinktis natūralumą: „Matysime minimalų makiažą, gaivumo įspūdį kuriantį blizgesį, šlapių plaukų efektą“.

Taigi, pasak jos, bene ryškiausia pavasario ir vasaros tendencija – individualumas ir autentika, nepavaldūs jokioms griežtoms taisyklėms.

Kodėl verta rinktis auksinius papuošalus?

Kalbant apie auksinių papuošalų privalumus, labiausiai norėtųsi išskirti šiuos aspektus:

Protinga investicija. Auksas ilgus metus nepraranda ne tik savo populiarumo – taip pat nekrenta jo vertė, tad iš šio metalo pagaminti papuošalai gali tapti ilgalaike investicija. Tuo labiau, kad jie pasižymi įspūdinga tarnavimo trukme ir drąsiai gali būti perduodami iš kartos į kartą. Tačiau nereikėtų manyti, jog tokie dirbiniai yra itin brangūs: nors prabangos ir elegancijos jiems tikrai netrūksta, šiuos papuošalus galima įsigyti pakankamai geromis kainomis.

Teigiama įtaka sveikatai. Auksinius papuošalus gali naudoti net ir tie, kurie turi jautresnę, į alergijas linkusią odą – šis metalas yra hipoalergiškas. Maža ta, kartais teigiama, kad jis gali turėti naudos ir mūsų sveikatai ir bendrai savijautai. Reguliuojama kūno temperatūra ir kraujotakos sistema, malšinami skausmingi patinimai ar uždegimai. Ar tuo tikėsite, priklausys tik nuo jūsų pačių, tačiau sunku nesutikti, kad tokie papuošalai gali gerokai padidinti pasitikėjimą savimi.

Nesenstanti išvaizda. Auksiniai papuošalai ilgus metus neužleidžia savo vietos populiariausių tendencijų sąrašuose ir nepanašu, kad ši situacija greitu metu pasikeistų. Tokie dirbiniai yra itin elegantiški ir labai universalūs – juos galima naudoti tiek ypatingomis progomis, tiek ir kasdienybėje. Tuo labiau, kad šis metalas dažnai derinamas su kitomis medžiagomis, o sumanūs kūrėjai suteikia galimybę rinktis iš labai įvairiapusiško tokių papuošalų asortimento. Jie tinka įvairaus amžiaus moterims, o kartais jais susižavi ir vyrai.

Auksinių papuošalų tipai

Nusprendę patys įsitikinti auksinių papuošalų privalumais, galėsite rinktis iš šių variantų:

Auskarai. Tai – vieni mėgstamiausių moterų aksesuarų, kurie nuolatos puošia ausis. Tiesa, kai kurie iš jų puikiai tinka ir ypatingoms progoms: tuomet pravartu pagalvoti apie brangakmeniais papuoštus aksesuarus. Auksiniai auskarai gali būti prigludę prie ausų, kabantys, itin masyvūs ar vos pastebimi – tikėtina, kad savo papuošalų dėžutėje turite ne vieną tokių dirbinių porą.

Kaklo papuošalai. Grandinėlės ir kiti kaklo papuošalai taip pat dažnai yra gaminami iš aukso. Kaip ir visi kiti auksiniai juvelyriniai dirbiniai, jie gali būti kuriami pasitelkiant baltąjį, raudonąjį arba geltonąjį auksą. Atskirai galima įsigyti ir pakabukus, kurie šiems aksesuarams suteiks daugiau unikalumo – ypač tuomet, jeigu atitinkamas ženklas jums turės ir simbolinę reikšmę.

Žiedai. Tai dar vieni labai populiarūs auksiniai papuošalai, kurie itin dažnai perkami sužadėtuvėms, vestuvėms ar ypatingoms progoms. Galėsite rinktis iš skirtingų jų dydžių, storių ir susipažinsite su įvairiais brangakmeniais papuoštais dirbiniais. El. parduotuvėje Pigu.lt auksiniai žiedai nustebins plačiu pasirinkimu: čia tikrai surasite sau tinkamiausius.

Apyrankės. Galiausiai turėtų būti paminėtos ir auksinės apyrankės, kurios puikiai dera prie visų kitų aukščiau aptartų papuošalų. Tokie aksesuarai gali būti visiškai auksiniai, o kiti turi tik nedidelius aukso akcentus – priklausomai nuo šio aspekto, gan ženkliai gali skirtis ne tik šių papuošalų išvaizda, bet ir kaina.

Be minėtų papuošalų, rinkoje tikrai pavyks surasti ir daugiau auksinių aksesuarų, kurie derės prie jūsų puoselėjamo įvaizdžio. Jei vertinate aukštą kokybę ir norite įsigyti nesenstančius papuošalus, šie neabejotinai bus vienas geriausių pasirinkimų.

Nuramina net išdykėlius

„Ne tik mokau pradinukus, bet ir kviečiu po pamokų įvairaus amžiaus vaikus į neformaliojo ugdymo būrelį, kuriame užsiimame kūrybine veikla iš antrinių žaliavų. Mokomės ne kenkti gamtai, bet kuo gražiau su ja draugauti“, – pasakoja pradinių klasių mokytoja iš Marijampolės.

Ne vienas jos kolega skundžiasi, kad šių dienų vaikams viskas greitai nusibosta, tad klausiu Jolantos, kaip yra su jos mokinukais – ar jiems užtenka kantrybės daryti daug kruopštumo reikalaujančius darbus?

Anot Jolantos, viskas priklauso nuo paties vaiko. Kam patinka sportuoti – tas sportuoja, o kas jaučia malonumą kurti rankdarbius – tai ir daro.

„Pas mane ateina darbštūs, kruopštūs mokiniai. Kartais net diskutuojame su kolegėmis, ką magiško turi tie skrajučių popierėliai, iš kurių kuriame, kad dažnai net pats didžiausias išdykėlis, pradėjęs su jais dirbti, nurimsta, atsipalaiduoja“, – juokiasi būrelio vadovė.

Naudoja reklamines skrajutes

Jolantai rūpi skleisti mintį, kad žmonės pirmiausia turi apsidairyti ir apsitvarkyti savo namuose: ne mesti į šiukšlių dėžę viską, kas nebereikalinga, o atrinkti ir rūšiuoti tai, ką dar galima perdirbti, panaudoti ir iš ko dar galima sukurti kažką gražaus.

Moteris mini, kad dažnai savo pašto dėžutėse žmonės randa įvairiausių popierinių reklamų. Vieni jas skaito, kiti nė nežvilgtelėję, kas ten parašyta, išsyk meta į šiukšlinę.

„Visgi nederėtų to daryti. Iš tų spalvotų reklaminių skrajučių galima sukurti labai originalių daiktų – stalo padėkliukų, paveikslų, daiktadėžių“, – teigia ji.

Įvairovė: aplinkiniai stebisi, kad iš popieriaus galima sukurti tiek gražių ir praktiškų daiktų interjerui. / J. Sikorskytės-Klibienės asmeninio archyvo nuotr.

Ar veikliai pedagogei neužteko skleisti šią žinią gimtojoje Marijampolėje? Sako, vieną dieną atėjo laikas, kai panoro išplaukti į platesnius vandenis, rasti bendraminčių socialinėse erdvėse. Taip prieš dvejus metus atrado „Antro šanso“ grupę, kuri buria kūrybingas moteris, degančias noru skleisti tvarumo idėjas po visą Lietuvą.

Nuo vaikystės tėvų, senelių buvau mokoma taupyti. Jie man kalė į galvą, kad nereikia pirkti, jei įmanoma pasidaryti.

„Ta bendrystė, dalijimasis tvariomis idėjomis veža. Mielai dalyvauju visose „Antro šanso“ mugėse. Vis dėlto pagrindinis mano tikslas nėra kažką parduoti – tiesiog noriu parodyti žmonėms, kokios plačios yra nebereikalingo spalvoto popieriaus (skrajučių, senų žurnalų) galimybės“, – atvirauja pašnekovė.

Dalijasi kūrybos paslaptimis

Į Vilnių, kur Miesto laboratorijoje dažniausiai vyksta antro šanso mugės, Jolanta važiuoja net pasikinkiusi priekabą – į automobilį visi jos rankdarbiai jau seniai netelpa.

Džiaugiasi, kad lankytojai domisi, klausinėja, iš ko viskas padaryta. Kiti net stebisi, kodėl Jolanta išduoda visas savo kūrybos paslaptis. Sako: „Juk jus ims kopijuoti… Ar negaila?!“ Pasak kūrybininkės, nėra čia ko gailėti.

J. Sikorskytės-Klibienės asmeninio archyvo nuotr.

„Mano tikslas – atskleisti darbų iš popieriaus technologiją, kad ją išbandytų kuo daugiau žmonių. Kad grįžę namo jie paieškotų daiktų, kuriuos dar galima paversti ne šiukšlėmis, bet įdomiais, originaliais kūriniais, skirtais namų interjerui ar tvariai madai“, – sako Jolanta.

Jai baisu, kai žmonės, vos užsigeidę kokio daikto, bėga į parduotuvę. Gal reikėtų pažvelgti į problemą kūrybiškai ir gerai panaršyti po namus, spintas, sandėliukus? „Būkime kūrybininkai! Būkime gamintojai!“ – entuziastingai ragina J. Sikorskytė-Klibienė.

Žemei reikia mūsų pagalbos

Paklausta, iš kur joje pulsuoja toks stiprus tvarumo genas, moteris šypsosi ir sako, kad šitą klausimą sau dažnai užduoda.

„Užaugau tikrai ne menininkų šeimoje, bet visada juose viskas buvo padaryta skoningai – estetiškai, tvarkingai. Nuo vaikystės tėvų, senelių buvau mokoma taupyti. Jie man kalė į galvą, kad nereikia pirkti, jei įmanoma pasidaryti. Galbūt iš visų tų trupinėlių tas tvarumo siekis manyje ir susidėliojo“, – spėlioja marijampolietė.

Aksesuarai: papuošalų Jolanta seniai nebeperka – juos taip pat susikuria iš popieriaus./ J. Sikorskytės-Klibienės asmeninio archyvo nuotr.

Dar priduria, kad jų šeimoje buvo puoselėjamos tautinės tradicijos ir meilė savo kraštui. Todėl dabar ir pati, dirbdama su mokiniais, nori tęsti šią gražią tradiciją – skiepyti pradinukams ne tik meilę Lietuvai, bet ir visai mūsų planetai, kuriai šiandien reikia ypač skubios pagalbos.

„Noriu juose ugdyti tai, kas šiomis dienomis yra aktualiausia. Tokia yra mano kaip mokytojos, kaip Žemės gyventojos pareiga. Juk turime didžiulę globalinę problemą!“ – susijaudinusi kalba pedagogė.

Popierinių lazdelių principas

Kūrybininkė pasakoja, kad jos namuose daug gražiai surūšiuotų antrinių žaliavų. „Esu labai tvarkinga ir netgi kiek pedantiška, todėl vyrui nėra dėl ko ant manęs bambėti, – juokiasi ji. – Viskas sudėliota į didesnes ir mažesnes dėžutes, niekas nesimėto.“

Kurti Jolanta persikrausto į svetainę ir įsitaiso ant grindų. „Taigi, pats gražiausias namų kambarys pas mus yra paverstas darbo erdve“, – sako Jolanta.

Meniškai moteriai niekada nebuvo įdomu daryti tai, ką daro kiti. „Mane domina tik dar nematyti ir neregėti dalykai. Kad ir tie dirbiniai iš senų žurnalų popieriaus. Stebina jie ir žmones mugėse. Tai puikus masalas prisikviesti juos pabandyti, o paskui gal ir patys nuspręs gyventi kitaip“, – svarsto Jolanta.

J. Sikorskytės-Klibienės asmeninio archyvo nuotr.

Moterų komplimentai mugėse, nuostaba: iš ko čia viskas padaryta? – pedagogei yra tarsi naujų darbų kūrybos varikliukas. Paklausta, ar sunku kurti iš žurnalinio popieriaus, prisipažįsta, kad nelengva. Žodžiu nepaaiškinsi – reikia pamatyti. Todėl ji kartkartėmis rengia kūrybines edukacijas, kur moko moteris popieriaus sukimo meno.

„Nepatikėsite, bet visiems tiems darbams padaryti reikia labai daug matematinio, loginio mąstymo. Patį daiktų kūrimo iš popierinių lazdelių principą pamačiau internete. Žmonės ten pynė iš popierinių vytelių krepšius. Išvydusi, kaip sukama popierinė lazdelė, toliau improvizavau pati“, – aiškina J. Sikorskytė-Klibienė, prieš kurį laiką sukūrusi visą popierinių krepšių kolekciją.

Anot jos, sukti popierių galima ant virbalo arba ant medinės lazdelės. Norinčios tai daryti instrukciją ras internete.

Gaminius išbando pati

Jolanta ne tik kuria, bet ir viską pati išbando. „Krepšių rankenoms naudoju plastikinę skaidrią žarnelę, kurios viduje iš siūlų yra nunerta pynutė“, – aiškina sudėtingą gaminio technologiją.

Dažnai ji ir pati stebisi, kad jos krepšiai iš popieriaus atlaiko ne vienus metus: nei sugenda, nei suplyšta.

Pagirta, kad jos dirbiniai labai gražiai suderinti spalviškai, kukliai šypsosi. Sako, nelengva atrinkti vienodus žurnalų puslapius ir paruošti juos taip, kad susukus išliktų matomas tam tikras spalvinis tonas.

Padėkliukai: net ir sukurti iš popieriaus, jie tarnauja pagal savo tiesioginę paskirtį. / J. Sikorskytės-Klibienės asmeninio archyvo nuotr.

„Reikia tuos puslapius išrūšiuoti ir tinkamai sukarpyti, o paskui atrandi, kas ir kaip“, – sako pašnekovė ir prisipažįsta, kad reikia gerai galvą pasukti.

Kad darbai būtų ilgalaikiai, juos reikia nulakuoti bespalviu akriliniu laku. „Jei į tą laką dar įvarvinsi kelis lašus guašo, turėsi norimos spalvos daiktą“, – džiaugiasi savo išradimu.

Svajoja apie parodas

Žiemą Marijampolės kultūros centre Jolanta pristatė savo paveikslų, kurtų iš susuktų popieriaus lazdelių, parodą. Dabar svajoja išplaukti į platesnius vandenis – kitų Lietuvos miestų parodų erdves.

Paklausta, ką dar, be paveikslų, galima kurti tokia technika, ji mini stalviršius, stalo padėklus, sevetėles. Tiesa, kai susitinka su savo būrelio mokinukais, renkasi lengvesnį variantą – popierines lazdeles karpo į mažesnes ir dekoruoja jomis įvairias dėžutes. Sutvirtina lipalu ir sausais klijais.

Naujausias Jolantos gaminys – aukštas krepšys, su kuriuo moteris pasielgė labai praktiškai: pastatė jį į vonios kambarį ir sudėjo ten tualetinio popieriaus ritinėlius. Kiek laiko užtruko jį pagaminti?

„Sunku atsakyti, nes juk nesėdi prie rankdarbių kiauromis dienomis. Po valandėlę, kitą. Dar vakarais, prie televizoriaus“, – aiškina auksarankė ir prisipažįsta, kad aukštąjį krepšį kūrė ne viena – turėjo du pagalbininkus.

Tris dienas nuo ryto iki vakaro visi drauge plušo, labai norėjo pabaigti prieš „Antro šanso“ mugę. Gal vienas iš tų dviejų žmonių yra jos vyras Sigitas? Pasirodo, kūrybiniuose reikaluose jai padeda dukra Viltė.

J. Sikorskytės-Klibienės asmeninio archyvo nuotr.

Dukra seka mamos pėdomis

Dvidešimtmetė Viltė – būsima pradinių klasių mokytoja, kaip ir mama. Ją domina ne tik vaiko pedagogika, bet ir tvari kūryba.

„Kitaip ir negali būti: juk visą savo vaikystę matė mane kuriančią. Todėl dažnai kyla noras ir pačiai pamėginti“, – aiškina mama ir priduria, kad dar vienas jos hobių sąraše yra nėrimas vąšeliu, panaudojant nebereikalingą plastiką. Tokiu principu Jolanta yra nunėrusi ne vieną rankinę, dėklą kompiuteriui, drabužį.

„Mano galvoje – daugybė idėjų. Visa bėda, kad trūksta laiko joms įgyvendinti“, – juokiasi Jolanta. Moteris nebeatsimena, kada paskutinįsyk buvo drabužių parduotuvėje: drabužius ji mezga sau pati. Jei išeiginis – perka naujus siūlus, jei skirtas kasdienai – ardo senus mezginius ir neria iš jų kitus.

Iš plastiko: ir kompiuteriui, ir įvairiems daiktams susidėti praverčia štai tokie krepšiai./ J. Sikorskytės-Klibienės asmeninio archyvo nuotr.

Papuošalų taip pat neperka – susikuria. Vienas audimo fabrikas, keisdamas patalpas, padovanojo Jolantai labai daug vienodų, jau iškarpytų, audinių gabaliukų. Teko pedagogei pasukti galvą, kaip juos įdomiai panaudoti.

„Mano visos geriausios idėjos gimsta naktį. Taigi, vieną naktį susapnavau ir tuos papuošalus. Beliko sukurti jų kolekciją“, – šypsosi J. Sikorskytė-Klibienė.

Ištikima tarnystė menui

„Vienintelis mano hobis yra menas, kuriam ištikimai daug metų tarnauju, o jis – man. Ką išdaliju kitiems, man pačiai sugrįžta didžiuliu gerumo bumerangu“, – džiaugiasi pašnekovė.

Ar savo originalius dirbinius iš popieriaus, dirbtinės odos, medžiagos atraižėlių Jolanta parduoda? „Rankų darbas Lietuvoje nepopuliarus. Kodėl? Todėl kad drabužiai, interjero detalės – ne pirmo būtinumo prekės“, – paaiškina kūrybininkė.

Dar viena priežastis – kaina. Rankų darbai kainuoja daugiau nei kiniškos prekės. Jei gamindamas tokį daiktą įdedi daug laiko, meilės, kruopštumo, negali jo parduoti už eurą ar du. Sunku įkainoti, net neįmanoma. Nes medžiagų atžvilgiu – tai tik antrinės žaliavos, tačiau darbo specifika čia daug sudėtingesnė, nei kuriant iš naujų.

Todėl dažniau nei parduoti, Jolantai norisi sukurtą daiktą dovanoti kokiam nors artimam draugui, pažįstamam. Tam, kuris labiau įvertintų moters įdėtą triūsą.

„Apsidairykite savo namuose, pastebėkite daiktus, kurių seniai nebenaudojate, ir suteikite jiems antrą šansą – perdažykite, persiūkite, permegzkite. Daugelis sako, kad kūryba ne jam, bet iš praktikos žinau, kad tereikia tik pradėti ir pabandyti. Paskui beregint viskas įgauna pagreitį“, – ir kitus ragina pabandyti marijampolietė, kaimynų dažnai vadinama menininke.

Gyveno ne savo gyvenimą

Vadybos informacinių sistemų specialisto diplomą turinti ukmergiškė skeptiškai palydi mano klausimą, kaip tokia tiksliukė pasinėrė į menus. „Studijuoti šiuos mokslus galbūt labiau skatino tėvai, nei norėjau aš pati. Tiesą sakant, vos baigusi mokyklą nelabai žinojau, ką noriu veikti toliau. Buvau visiškai pasimetusi. Todėl paklausiau vyresnių ir išvažiavau į Vilnių, kaip jie sakė, studijuoti perspektyvios specialybės“, – dalijasi praeities įvykiais Agnė.

Nei vaikystėje, nei paauglystėje menai merginai nelabai rūpėjo. Labiau imponavo laisvė, kurią galėjo patirti būdama kaime. „Kaip šiandien pamenu, braidydavau po pievas, rinkdavau gėles, svajodavau, žiūrėdama į dangumi plaukiančius debesis... Buvau visiškas gamtos vaikas. Deja, kai mums su sese atėjo metas lankyti mokyklą, tėvai išsikraustė į miestą ir laisvė dingo“, – staiga surimtėja pašnekovė, vadinanti mokyklinį gyvenimo etapą nelabai vykusiu, kaip ir universitetinių studijų metus. Jas baigusi Agnė ir vėl nežinojo, ką veikti toliau, tad išvažiavo padirbėti pas sesę į Londoną. „Ilgą laiką, pradedant mokykla ir baigiant Anglija, tęsėsi kažkoks visiškai ne mano gyvenimas“, – atvirauja ji.

Pasak Agnės, ji visada buvo linkusi abejoti savo jėgomis. Baigusi studijas mergina ir vėl sudvejojo, ar bus gera informacinių technologijų specialistė. Tad išvykusi į užsienį nusprendė verčiau dirbti paprastus darbus, kuriuos jautė galėsianti atlikti nepriekaištingai.

Pasidavė pokyčių vėjams

Londone Agnė sutiko savo gyvenimo meilę, susilaukė dukrelės Elijos ir, kaip pati sako, tapo mama, sėdinčia namuose ir viską darančia dėl vaikų. „Draugas ėjo į darbą, mus išlaikė, o aš, kol Elijai sukako treji, sėdėjau su ja namuose“, – prisimena A.Grigaliūnaitė.

Nusprendusi, kad dukrai reikia socializacijos, bendravimo su bendraamžiais, moteris ėmė ieškoti darželio Londone. Neradusi tinkamo varianto, sumąstė grįžti atgal į gimtąją Ukmergę, ten išleido dukrą į lauko darželį. Ryšys su Elijos tėvu, deja, nutrūko. „Matote, kai mes susipažinome Anglijoje, buvau visai kitas žmogus. Grįžusi į Lietuvą stipriai keičiausi. Pradėjau kurti papuošalus, kurie savotiškai padėjo keistis. Į juos sudėdavau slapčiausias savo mintis ir laukdavau Visatos atsako“, – atviravo netikėtai menininke tapusi informatikė.

„Nepatikėsite, bet visą tą laiką nuo mokyklos iki dukros Elijos gimimo aš nebuvau patenkinta savimi, nes visą laiką dariau tai, kas patiktų ne man, o kitiems. Kol mokiausi, bandžiau įtikti tėvams. Nuvykusi į Londoną mėginau išgyventi ir daryti tai, kas patiktų vyrui, vėliau – vaikams. Niekada nekėliau klausimo, ką aš pati norėčiau veikti gyvenime“, – teigia Agnė, netikėtai atradusi save kūryboje.

Dažnai, kai visai to nesitikiu, pradeda vykti stebuklai, ir tada prisimenu, kad kažkada apie tai svajojau…

Tik sulaukusi 33-ejų (anot jos, mistiško amžiaus), suprato, kad yra labai daug sau skolinga. Todėl pabandė nuo visko atsitraukti ir pagalvoti, kas ją džiugina. Suprato, kad kūryba užaugina sparnus. „Kurdama kaklo papuošalus jaučiuosi laiminga, tad kūrybą vadinu savo sielos išraiška. Kai sėduosi verti, tuomet lyg iš pasąmonės man ateina kažkokios žinutės. Baigus vėrinį ir jo nuotrauka pasidalijusi socialinėse erdvėse, jame išsiuvinėtos mintys tarsi dar labiau išsigrynina“, – aiškino ji.

Sudeda slaptas svajones

Paklausta, nuo ko viskas prasidėjo, Agnė mini savo įkvėpėjos amerikietės Heidi Kummli vardą. Jos papuošalai moterį įkvėpė ir paskatino atsiduoti nevaržomam kūrybos polėkiui. Iš pradžių ji tiesiog kopijavo Heidi darbus, vėliau žingsnis po žingsnio pabandė atrasti savąjį stilių.

Ką apie jį mano dabar? „Dabartiniai mano vėriniai turi nemažą informacinį krūvį. Naudoju simbolius, kurie neša pagrindinę žinią. Ją visuomet aprašau savo feisbuko puslapyje šalia papuošalo“, – sako ji.

Artimai: septynmetė Agnės dukra Elija irgi mokosi verti karoliukus. Užvirus darbui, pasigirsta įdomūs pokalbiai, dainos.

Anksčiau Agnė mėgo naudoti pusbrangius akmenis, tačiau dabar jos širdžiai norisi paprastų lauko akmenėlių, kurių ieško gamtoje, netoli savo močiutės sodybos. „Jie šiuo gyvenimo etapu man gražiausi“, – prisipažįsta moteris.

A.Grigaliūnaitė sako, kad tai, ką išsiuvinėja savo vėriniuose, jai dažnai atsikartoja ir gyvenime. Tarkime, sykį padarė vėrinį su Gyvybės medžiu ir netrukus jau darė remontą senelių sodyboje su daug daug medžių aplinkui, ruošdamasi ten gyventi.

„Į savo vėrinius sudedu visas svajones ir tada viską pamirštu, paleidžiu. Dažnai, kai visai to nesitikiu, pradeda vykti stebuklai ir tada prisimenu, kad kažkada apie tai svajojau… Tuomet belieka tik dėkoti už viską, ką patiriu ir ką turiu“, – teigia ukmergiškė, savo lūkesčius išmokusi patikėti visatai ir joje egzistuojantiems dėsniams.

Kūrėja tiki simboliais, ženklais ir dabartiniu savo gyvenimo etapu stengiasi gyventi kuo lėčiau, kuo sąmoningiau, kad jų nepražiopsotų. Kiekvieną dieną mokosi mylėti save, nemeluoti sau ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Dažnai savo patirtis Agnė patiki dienoraščiui ar feisbuko puslapiui. Rašo labiau dėl savęs, nes paskaitinėjusi savo mintis prisimena, ką tam tikru momentu išgyveno, jautė, mąstė.

„Būna, kad kažkoks vėrinys pas mane labai ilgai užsistovi. Štai vakar ištraukiau iš užmaršties kaklo papuošalą su vėžliu. Ėmiau ieškoti, ką tas gyvūnas simbolizuoja ir radau labai įdomių dalykų“, – atvirauja ji. Nupirktą vėrinį ji vadina konkrečių minčių paleidimu. „Nupirko – paleidau, atsisveikinau, galiu imtis kažko naujo“, – šypsosi Agnė, didelį vėrinį kartais kurianti visą mėnesį. Ji sako nežinanti, nuo ko tai priklauso – nuo nuotaikos, energijos ar įkvėpimo.

Harmoningi ir simetriški

Iki šiol vaikus auginusi ir papuošalus kūrusi Agnė atvirauja vis dažniau pamąstanti apie tai, ką reikės veikti ateityje. Jos dukrelei Elijai – septyneri, sūneliui Ąžuolui – dveji. Svajotų ir toliau draugauti su kūryba, bet nenori paversti jos verslu. „Šitie vėriniai – tai mano širdies kūryba. Jei daryčiau papuošalus dėl pinigų – jie būtų kitokie“, – įsitikinusi ji.

Nors žiūrint plika akimi A.Grigaliūnaitės papuošalai pasižymi tobula simetrija ir harmonija, pati kūrėja juos vertina gana kritiškai. Juokauja, kad ne visada išeina taip, kaip norėtų. Tačiau dėl to visai nesijaudina – pamažu stengiasi eiti į harmoniją su visais – aplinka, draugais, vaikais, pačia savimi. Kiek galėdama laikosi principo „mažiau yra daugiau“, nes per didelėje gausoje pati pasimetanti, išvargstanti. Daiktų turi tiek, kiek šiuo gyvenimo etapu jai reikia, o gausą įgyvendina savaip – veria papuošalus iš gausybės smulkių karoliukų.

Kartais prie stalo su karoliais sėdasi ir jos dukrelė Elija. Tuomet tarp mamos ir dukros užsimezga įdomūs pokalbiai. „Elija dabar yra labai įdomaus amžiaus. Smagu su ja kalbėtis, drauge dainuoti dainas“, – dalijasi švenčiausiomis akimirkomis mama, kurianti dukrai kur kas paprastesnius pakabukus – be gydomųjų galių.

Paklausta, kokias gydomąsias galias ji turi omenyje, Agnė aiškina, kad savo didžiuosius vėrinius ji laiko ritualiniais. Kiekvienas jų turi po natūralų akmenį, pasižymintį tam tikromis, jam vienam būdingomis savybėmis, kuriomis ji tiki. Kadangi įdeda daug darbo ir širdies, tai mano, kad visa ta darbo ir meilės energija atsiduria tarp kruopščių jos adatos dygsnių ir karolių raštų. „Nežinau, gal aš ir neteisi, bet jaučiu, kad per mane veržiasi kažkokia dieviška kūryba“, – sako ji.

Kiek vėrinių iš viso yra sukūrusi? Sunku pasakyti. Tai, ką padarė paskutiniu metu, sudėjo į savo autorinių darbų parodą, vykusią šių metų sausį Ukmergės viešojoje bibliotekoje. „Nieko specialiai dėl savo darbų reklamos aš nedarau, nesistengiu būti vadybininkė, – atvirauja kūrėja. – Tiesiog tyliai kuriu ir žiūriu, kaip Visata viską sudėlioja į savo vietas. Sakyčiau, dirbu, dirbu ir užsidirbu.“

Paskirtis: iškalbingieji Agnės vėriniai turi nemažą informacinį krūvį. Jie skirti moterims, kurios nori draugauti su visata, skaityti jos ženklus.

Vėrinių istorijos

Paprašyta papasakoti, kaip gimsta jos iškalbingi papuošalai, Agnė prisimena keletą istorijų. „Sykį nuvažiavau į Anykščius, vaikštinėjau pušų viršūnes siekiančiu Lajų taku, skaitinėjau ten cituojamas Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ eilutes, ir taip viskas širdyje suskambėjo. Toks jautrumas užėjo, kad vos tik grįžusi namo sėdau prie stalo, piešiau gyvybės medį, vėriau karolius… Kurdama visą laiką klausiausi „Anykščių šilelio“, – atvirauja A.Grigaliūnaitė.

Kurdama kitą papuošalą ji išgyveno sunkų gyvenimo etapą. Tuomet moteris susigalvojo pasidaryti altorėlį su Šv.Mergele Marija ir verdama karoliukus visą laiką kartojo „Sveika, Marija“ maldą.

Dar ją dažnai įkvepia sutikti žmonės, išgirstos jų istorijos. Tad Agnė mėgsta susirasti juos socialinėse erdvėse, per „Youtube“ klausytis jų įkvepiančių pokalbių. „Kaip matote, mano gyvenime viskas labai glaudžiai susiję: įvykiai, žmonės, įkvėpimas“, – sako ji. Būdama blogos nuotaikos kūrėja dirbti negalinti. Jei nėra įkvėpimo, Agnė imasi kitos veiklos, nes antraip tos dienos darbą gali tekti ardyti.

Ko palinkėtų moterims, galbūt kartojančioms Agnės jaunystės klaidas – stokojančioms meilės sau? „Pasirūpinkite savimi, mylėkite save, o visa kita už jus sudėlios visata“, – pakiliai linki ji.

– Paradoksalu, bet apie jūsų kuriamus vintažinius kaklo papuošalus labiau žinoma Prancūzijoje, Airijoje, net Kinijoje, bet ne Lietuvoje. Kodėl nedalyvaujate lietuvių rengiamose mugėse?

– Nesakau, kad nenorėčiau jose dalyvauti. Tiesiog sunku viską iškart aprėpti. Šiuo metu labiau draugauju su prancūzais, kurie tiesiog dievina vintažą, o kaip bus ateityje – matysime.

– Jūsų kūrybinį branduolį sudaro trys moterys – jūs, jūsų mama, pirmoji emigravusi į Airiją, ir jūsų močiutė, vis dar tebegyvenanti Lietuvos pajūryje. Kaip dalijatės darbais ir pareigomis?

– Faktiškai viską siuvame mudvi su močiute. Ji jau gana senyvo amžiaus, greit švęs aštuoniasdešimtmečio jubiliejų. Gyvena Palangoje. Skraidyti į Airiją nebelabai nori. Anksčiau bendraudavome su ja per skaipą, o dabar naudojamės mesendžeriu. Kaip išmoko juo naudotis? Na, tiesiog nebuvo kito pasirinkimo: teko įvaldyti šiuolaikines technologijas ir tapti išmaniai (juokiasi). Visko pas mus pasitaiko: tai kameros nepavyksta įsijungti, tai kitokie trikdžiai nervus gadina. Bet ji šaunuolė, sukasi, kaip išmano. Juk artimųjų šalia nėra – mes su mama jau beveik 20 metų gyvename Airijoje. Buvo minčių prieš pandemiją emigruoti į Prancūziją, nes prancūzai šiuo metu labiausiai vertina mūsų kaklaraiščius. Kadangi Airijoje neturime jokio nekilnojamojo turto, pagalvojome, kad bus nesunku tai padaryti, bet planas neišdegė. Mano sūnaus Kajaus tėvas (su juo mes išsiskyrėme, kai Kajui tebuvo ketveri) nesutiko, kad berniukas būtų išvežtas svetur ir jis nematytų, kaip vaikas auga. Teko likti Airijoje.

– Grįžkime prie jūsų močiutės, palangiškės Irmos Mierkienės. Ar tai buvo jos idėja iš seno vyriško kaklaraiščio pasiūti moterišką kaklo aksesuarą?

– Pirminė mintis buvo mano. Visada žavėjausi Coco Chanel, nes ji sugebėdavo daug vyriškų elementų pritaikyti moteriškai madai. Tad vieną dieną šovė mintis iš senovinių kaklaraiščių pradėti siūti moteriškus. Bet šios minties įgyvendintoja tapo močiutė. Tai ji pasiuvo patį pirmąjį kaklaraištį. Vėliau – antrą, trečią ir dešimtą… Siūti kaklaraiščius močiutei tapo savotiška terapija, o jos reikėjo, nes mūsų su mama emigracija buvo ją skaudžiai paveikusi. Taigi, daugumą mūsų kaklaraiščių vis dar siuva mano močiutė, kurios fantazijai nėra ribų. Peteliškes siūti dažniausiai tenka man, nes močiutė jų nemėgsta. Individualius užsakymus taip pat atlieku aš. Viską darome iš vintažinių kaklaraiščių, kuriuos perkame ir blusturgiuose, ir dėvėtų drabužių parduotuvėse, ir gauname dovanų. Iš jų kuriame įvairiausius kaklo papuošalus – fantazijas, kaklaskares (askotus), varlytes.

Su meile: iš vintažinių vyriškų kaklaraiščių siuvami moteriški kaklo aksesuarai – Airijoje gyvenančios tekstilės dizainerės I.Sungailaitės ir hobis, ir mėgstamas darbas.

– Internete sklando istorija, kad vienas vyras jums padovanojo visą kolekciją prabangiausių papuošalų kaklaraiščiams dekoruoti. Ar tai tiesa?

– Tikra teisybė. Vienas vyras, skrydžių palydovas, apsistojo viešbutyje Dubline. Jam krito į akį peteliškė, kuria buvo pasipuošęs viešbučio darbuotojas, geras mūsų pažįstamas. Būtent iš jo skrajūnas sužinojo mūsų verslo istoriją ir susižavėjęs nusprendė paaukoti mums savo mirusios tetos vintažinių papuošalų kolekciją. Pasirodo, toji teta visą gyvenimą rėmė įvairius menininkus ir žmones, dirbusius iš idėjos. Gal todėl papuošalai ir atiteko mums? Kai kurios segės – 100 metų senumo, paauksuotos, su parašais, kolekcinės. Jau pardavėme daugybę kaklaraiščių, dekoruotų šiomis ypatingomis puošmenomis, bet dar ne vieną dešimtį turime.

Dėstytoja, pamačiusi mano darbus, pasakė, kad esu labai kruopšti ir talentinga, todėl nusipelnau galimybės studijuoti.

– Tai kiekgi kainuoja jūsų rankų darbo kaklo papuošalai? Ar juos gali įpirkti vidutines pajamas gaunantis ir su stiliumi nesusipykęs lietuvis?

– Kodėl gi ne? Manau, tikrai gali. Kaklaraiščių kainos svyruoja tarp 40–60 eurų. Aš visada siekiau, kad kainos būtų prieinamos ne tik turtingiesiems. Aišku, ekskliuzyviniai gaminiai kainuoja brangiau. Mama man dažnai kartodavo, kad dažnai tai, kas yra labai prieinama žmogui, būna ir labai stilinga. Kita vertus, tai, kas be proto brangu, gali būti ir visiška beskonybė. Tad mes norėjome būti stilingos ir prieinamos visiems (juokiasi).

– Ar stiliaus pojūtį irgi paveldėjote iš močiutės?

– Galiu drąsiai sakyti, kad stilius yra mūsų kraujyje. Ir mano močiutės mama (deja, ji mirė labai jauna) buvo stilinga. Kaimynai Kaune apie ją kalbėdavo kaip apie be galo gražiai besirengiančią moterį. Kai dabar pagalvoju, net ir mano prosenelis šiukšlių neišnešdavo bet kaip apsirengęs. Jis gamino perukus, buvo geras grimo meistras, dirbo viename iš Kauno teatrų.

– Į Airiją atvykote tik keliems mėnesiams užsidirbti, bet tikrai ne siūti ir juo labiau – kaklaraiščių. Ar siuvimas nuo vaikystės, turint tokią nagingą močiutę, irgi buvo jūsų kraujyje?

– Spėju, kad taip… Dar būdama maža bandžiau savo poros metų broliukui kelnes pasiūti. Pamenu, kaip su močiutės rankine siuvimo mašina lėlėms drabužėlius siūdavau. Net versliuką buvau sumąsčiusi. Pasidariau lėlių drabužių katalogus ir siūlydavau kiemo draugėms patikusį drabužį užsisakyti. Buvau tuomet gal dešimties metų.

– Ar judvi su mama, gyvendamos Dubline, dažnai reprezentuojate savo kūrinius – puošiatės jais?

– Gal puoštumės ir dažniau, jei tik progų daugiau būtų. Juk dabar visą mano gyvenimą sudaro arba darbas, t.y. važinėjimas į muges arba siuvimas. Beje, mano darbo drabužiai iš tiesų atrodo labai prabangiai, o aksesuarai prie jų – visuomet mūsų, t.y. „Bebrave Textiles“, gamybos. Jei kažkur einu, visuomet išnaudoju tas išvykas ir kitiems tikslams. Pavyzdžiui, fotografuodamasi socialiniams tinklams, prie aprangos prisiderinu ir skirtingus kaklaraiščius. Viską darau pati. Ir fotografuoju, ir galvoju fotosesijos idėjas. Į talką pasikviečiu mamą arba sūnų. Kajui dabar keturiolika. Kai per patį pandemijos įkarštį sugalvojome siūti kaukes, įdarbinau ir jį – Kajui teko gaminti iškarpas. Šiuo metu, jei nėra būtino reikalo, palieku jį ramybėje. Tegul sau džiaugiasi paauglystės laisve. Kita vertus, Kajaus labai geras estetinis skonis, ir jei man reikia atrinkti kokias nors nuotraukas socialinei medijai, visuomet klausiu jo patarimo. Dažniausiai mūsų nuomonės sutampa! Sykį paprašiau jį mane nufotografuoti. Buvo labai juokinga, kai šutvė draugų pro langus pamatė vaizdelį – ant grindų priklota senų žurnalų, ant kurių guli jo mama. Tuo tarpu Kajus, pasilypėjęs ant kėdės, bando mane visokiais rakursais nufotografuoti. Maniau, kad ilgai po šito incidento su manimi nesišnekės… Praėjo.

Pokytis: Ievos mama R.Sungailienė pirmoji pakėlė sparnus iš Palangos į Dubliną. Ji mielai puošiasi dukros kuriamais aksesuarais.

– Jeigu atsuktume laiką atgal ir jūs galėtumėte pakoreguoti savo gyvenimą, ar kažką keistumėte? Ar vis tiek vyktumėte į Airiją, vėliau kurtumėte savo verslą, o gal vis tik liktumėte su močiute pajūryje?

– Jei tiktai žinočiau, kad būsiu tame pačiame taške, kuriame esu dabar, turbūt viską kartočiau. Bet kai atsigręžiu atgal, matau ir daug blogų dalykų, kuriuos turėjau iškentėti. Juk emigracijoje patyriau tiek išbandymų… Kai Palangoje dirbau žurnaliste, visada svajojau įsidarbinti padavėja, nes man atrodė, kad nėra ką veikti, kai darbas neprotinis. Tačiau teko pripažinti, kad klydau. Fizinis krūvis ką tik atsidariusio prekybos centro kavinėje buvo toks didelis, kad joje ištvėriau tik keturis mėnesius. Nesisekė ir asmeninis gyvenimas. Kajus gimė per anksti, labai sunkiai jį gimdžiau. Paskui sekė skaudžios skyrybos, kai vaikui tebuvo ketveri. Depresija… Bandymas save kažkaip realizuoti, surasti. Visko nesinori net prisiminti.

Visada žavėjausi Coco Chanel, nes ji sugebėdavo daug vyriškų elementų pritaikyti moteriškai madai. Tad vieną dieną šovė mintis iš senovinių kaklaraiščių pradėti siūti moteriškus.

– Vos atvykusi į Airiją buvote labai aktyvi. Kartu su mama rašėte į vietinių lietuvių leidžiamą laikraštį, įkūrėte ir keletą metų vadovavote Airijos lietuvių bendruomenės fotoklubui. Kodėl nebedarote to dabar?

– Nors veikla buvo įdomi, tačiau iš jos išgyventi darėsi vis sunkiau, todėl teko padirbėti ir juvelyrinių dirbinių parduotuvėje. Ten prekiavome deimantais ir kitais brangiaisiais akmenimis. Įgijau žinių. Išmokau perverti perlų vėrinius, pamažu pradėjau gaminti papuošalus. Taigi, viskas, ko gyvenime mokiausi, man pravertė įkūrus kaklaraiščių verslą. Tiek žurnalistikos iškalba, tiek fotografija (mokiausi jos vienoje iš Vilniaus kolegijų), tiek ir darbas papuošalų salone. Gaila, kad jį uždarė. Kurį laiką buvau bedarbė. Ir tada…

– Ir tada, kai užsivėrė visos durys, Airijos įstatymai jums atvėrė langus – leido nemokamai studijuoti menus?

– Tikrai. Pirmieji metai buvo paruošiamosios studijos, kad susiformuočiau savo darbų rinkinį, kurį turėdama jau galėčiau bandyti stoti į prestižinį Nacionalinį dailės ir dizaino koledžą Dubline. Paskaitos čia buvo nuostabios – ir fotografija, ir tapyba, ir skulptūra. Galėjau išbandyti visas meno sritis. Į stojamuosius atsinešiau tik nedidelį lagaminėlį savo gamintų papuošalų ir atvirai pasakiau, kad nemoku piešti, nors būsimieji studentai atvyko su dideliais segtuvais įspūdingų  tapybos darbų. Vis dėlto aš patekau! Dėstytoja, pamačiusi mano darbus, pasakė, kad esu labai kruopšti ir talentinga, todėl nusipelnau galimybės studijuoti. Taigi, „Bebrave Textiles“ verslo ištakos siekia tuos metus, kai ėmiau studijuoti tekstilės dizainą. Visą kitą mano istoriją – kad studijuojant šovė į galvą mintis iš senovinių vyriškų kaklaraiščių sukurti kažką atitinkamo moteriško – jau žinote.

– Ar šiuo metu palaikote ryšius su kitais Dubline gyvenančiais lietuviais?

– Jau nelabai. Matote, visi, vos atvykę į svečią šalį, stengiasi žūtbūt palaikyti ryšius su savo tėvynainiais. O kiek pagyvenę, apšilę padus, susiradę gerus darbus, sukūrę šeimas, aptingsta ir jau nebebūna tokie socialiai alkani. Galbūt tas pats jausmas ištiko ir mus su mama. Išvykau paskui ją būdama 20-ies. Nusibodo tas intelektualinis darbas Palangoje. Beje, jis būdavo dar ir labai sezoniškas. Vasaromis ardavau kaip jautis, o žiemomis vis pritrūkdavau pinigų. Mano mama, Renata Sungailienė, tuo metu buvo vieno Palangos laikraščio redaktorė. Ji pirmoji nusprendė kelti sparnus, o aš – paskui ją. Ketinau užsidirbti ir grįžti, o matote, kaip išėjo (juokiasi). Padirbau fiksuotas valandas kavinėje ir jau ėmiau ilgėtis savo laisvos dienotvarkės Palangoje, kai galėjau rašyti, kada tik sugalvojusi. Taigi, Airijoje dar kartą įsitikinau, kad žmogui niekada nebūna gerai.

Komanda: Ievos sūnus Kajus taip pat dažnai talkina trijų moterų verslui – fotografuoja savo mamą, reklamuoja jos originalius gaminius socialiniuose tinkluose.

– Minėjote, kad savo verslą pradėjote nuo blusturgių, kurie Airijoje labai populiarūs. Ar gyvendamos Lietuvoje irgi buvote naudotų daiktų gerbėjos?

– Ir gyvendamos Lietuvoje dažnai lankydavomės vadinamųjų antrų rankų parduotuvėse. Pirmiausia dėl to, kad nuolat trūko pinigų, vėliau – dėl įdomesnių drabužių. Matote, kai man buvo dvylika, tėtį ištiko insultas, jis prarado kalbą, jo kūną paralyžavo. Mano tėtis buvo multiintrumentalistas, vienu metu net vadovavo Palangos orkestrui. Jis mirė slaugos namuose savaitę prieš man išvykstant į Airiją (tėveliui jau reikėjo nuolatinės medikų priežiūros). Kaip matote, mūsų su mama gyvenimas nebuvo lengvas. Todėl ir įsikūrusios Airijoje mes tęsėme tą pačią blusturgių pirkinių tradiciją. Nuvežėme sykį ten išbandyti ir vieną savo siūtų kaklaraiščių pakabą… Vėliau, jau įsukusios verslą, mudvi kone skersai išilgai išmaišėme visą Prancūziją keliaudamos į joje rengiamas vintažo muges. Jose prekiavome savo mados aksesuarais – iš vintažinių kaklaraiščių gaminamais vienetiniais unisex kaklaraiščiais, peteliškėmis, fantazijomis. Prancūzai dėl tų mūsų kaklaraiščių tikrai lydėsi. Iki pandemijos… Gaila, kad dėl koronaviruso viskas sustojo.

– Kaip gyvenate dabar, pandemijai vis dar kaustant pasaulį?

– Visai neblogai. Pernai, vienoje iš paskutiniųjų mugių, vykusių Prancūzijoje, Lione, aš susipažinau su tokiu nepaliečiu, kuris ieškojo įdomios produkcijos savo Kinijoje esančioms parduotuvėms. Mugėje jis iš manęs nupirko gal 70 kaklaraiščių, o vėliau pasirašėme bendradarbiavimo sutartį. Šis naujas kontaktas kurį laiką mus gelbėjo. O dabar? Mugės pamažu grįžta, tad tikimės, kad mūsų verslas irgi palengva grįš į senąsias vėžes. Ateityje žadu stiprinti prekybą internetu, o gyvai keliauti tik į ekskliuzyvines muges – Paryžių, Nicą, Liuksemburgą.

– Jau beveik du dešimtmečius gyvenate Airijoje. Ar airės – stilingos, domisi mada, mėgsta puoštis jūsų kaklaraiščiais?

– Na, airės labai konservatyvios. Galbūt dėl to mums buvo sunku pritapti su savo nišine produkcija. Airės labiau vaikosi britiškos mados. Ką turiu galvoje? Tikrai ne Londono madą, kuri yra labai hipsteriška ir įdomi. Veikiau – britų nenorą išsiskirti iš minios. Deja, tiek airės, tiek ir britės – greitosios mados gerbėjos. To tikrai nepasakyčiau apie vintažą garbinančias prancūzes, kurios tiesiog alpsta dėl išskirtinių drabužių, aksesuarų.

– Kai nesiuvate ir nekeliaujate po muges – ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Jei būtumėt paklaususi anksčiau, būčiau sakiusi, kad siuvu kaklaraiščius (juokiasi). Bet šiuo metu, po daugybės vienišų metų, aš turiu draugą – airį Deividą. Tad, kai nesiuvu, labai mėgstu gaminti maistą. Jei dėl kažko nerimauju, būtinai kepu. Beje, prieš kaklaraiščių verslą aš netgi turėjau feisbuke puslapį „You are what you eat“ („Ką valgai, tas ir esi“ – aut. past.) Ten tiek visokių mano sveikuoliškų receptų! Maisto gaminimas šiuo metu man kaip terapija, kaip nusiraminimas. Beje, su Deividu mėgstame eiti ir į restoranus, ragauti naujų patiekalų. Per karantiną su mama mėgdavome vaikštinėti pėsčiomis, savaitgaliais sukardavom net po 15 km. Airiai irgi vaikšto – su šeimomis, vaikais, šunimis. Kelionės? Iki šiol būdavo labiau darbo – savaitgalinės mugės. Laimė, kad mano kaklaraiščiai yra produktas, telpantis į vieną kelioninį lagaminą su visa išmaniai susilankstančia įranga. Tad keliauju patogiai ir elegantiškai.

1. Papuošalai su perlais ar jų imitacijomis

Jeigu esate išsaugojusi močiutės ar mamos perlų vėrinį – valio! Griebkite jį nedelsdamos, nes tai populiariausias šio sezono papuošalas.

2. Gyvatės odos raštas

Dabar pats metas atsikratyti pabodusių leopardo kailio rašto drabužių ir pasirinkti naujausių mados vėjų atneštą tekstūrą – gyvatės odą. Todėl bus madinga viskas, kas bent kiek primena šio šaltakraujo gyvūno odą: nuo batų iki auskarų ar net rankinės.

3. Galvos apdangalai

Šių metų šaltasis sezonas turės kuo nustebinti, nes gatvėse damos puošis išties įvairiais galvos apdangalais: skrybėlėmis, beretėmis, kepurėmis, lankeliais ir į madą sugrįžusiomis galvajuostėmis.

4. Rankinukai

Nedidelis rankinukas su petį juosiančia ilga rankena (cross-body bag), rankinė su išryškintomis rankenėlėmis arba rankinė, juosianti liemenį, – trys populiariausi šio sezono rankinių modeliai.

"Fashion bazaar. Mada" rengėjų nuotr.

5. Liemenį išryškinantys diržai

Pats laikas iš spintos ištraukti jau kurį laiką primirštą aksesuarą – diržą. Šį sezoną juo drąsiai juoskite liemenį ir būkite tikra, kad jis derės prie visko: tiek prie palto, tiek prie švarko ar suknelės.

6. Itin trumpa kaklo grandinėlė

Šį sezoną madingiausias kaklo papuošalas – the choker chain tipo grandinėlė – suteiks erotinio prieskonio jūsų įvaizdžiui.

"Fashion bazaar. Mada" rengėjų nuotr.

7. Papuošalų komplektas

Anksčiau tarpusavyje derančiais papuošalais buvo įprasta dabintis iškilmingiems vakarėliams ar oficialiems renginiams, tačiau šį sezoną tai bus įprasta ir gatvės stiliui. Puoškitės tarpusavyje derančiais auskarais ir vėriniu, o gal apyranke, žiedu ir auskarais ir jūs neabejotinai būsite karūnuota šio sezono stiliaus ikona.

8. Masyvūs plaukų segtukai

Praeitą sezoną į madą atkeliavę masyvūs plaukų segtukai populiarumo viršūnėje lieka ir šįkart. Todėl drąsiai puoškite plaukus dideliais, dėmesį traukiančiais plaukų segtukais, šitaip visiems parodydama, kad nusimanote apie naujausias aksesuarų madas.

9. Vintažinių raštų skarelės ir šalikėliai

Šaltasis sezonas – pats geriausias metas traukti iš spintos primirštas skaras bei šalikėlius ir jais apsaugoti kaklą nuo rudeniškų vėjų ir šalčio. Taigi šį sezoną turite dairytis vintažinių, margų šalikėlių ir skarelių.

Pašnekovas patikino – jo rankos turi būti laisvos, todėl svarbiausius daiktus – mobilųjį telefoną, piniginę, automobilio raktus, ausines, nedidelę vaizdo kamerą – susideda į per petį permetamą rankinę. A. Orlauskui patinka, kai viskas yra vienoje vietoje ir jam pasiekiama ranka – tada yra ne tik patogu, bet ir saugu.

„Pastaruoju metu esu pamėgęs aksesuarus iš juodo gintaro, tikro metalo ar akmens. Turiu jų ir ant kaklo, ir ant rankos. Žmona Edita žino mano skonį, todėl įvairiomis progomis taip pat įteikia dovanų“, – sakė humoristas, su šypsena pridurdamas, jog jam pats tikriausias vyro aksesuaras yra ne kas kita, o smegenys.

Žinomas aktorius Ramūnas Šimukauskas pasakojo aksesuarų – apyrankių ir karolių, dažniausiai nusiperkąs atostogaudamas – paplūdimių turgeliuose.  Tačiau jais besipuošiąs ne kiekvieną dieną.

„Anksčiau visada nešiodavau laikrodį. Bet dabar madingi išmanieji, o man jie – negražūs. Tai kol kas man laikrodį atstoja mobilusis telefonas“, – paaiškino pašnekovas.

Jis prie vyriškų aksesuarų priskirtų ir per petį nešiojamas ar ant juosmens segamas rankines, šiais metais išgyvenančias atgimimą.

„Tačiau aš piniginę ir mobilųjį telefoną nešiojuosi kišenėje. Turiu didesnę rankinę, į kurią susidėdavau daugiau daiktų, bet jau atėjo laikas su ja atsisveikinti... “, – sakė R. Šimukauskas.

Jis patikino mėgstąs kokybiškus aksesuarus, tik kepuraites ir skėčius perkąs nebrangius, nes juos dažniausiai pamirštąs pasiimti iš restorano, draugų namų ar bet kurios kitos viešos vietos.

Žinomas choreografas Kęstutis Baranauskas aksesuarų gausos nelabai mėgsta. Jam mielas yra pakabutis, dovanų gautas prieš 20 metų. Prie raktų nešiojamą aksesuarą Kęstutis brangina dėl užrašo – kinų kalba ant jo parašytas žodis „Fu“, kas išvertus reiškia „kelią“ bei simbolizuoja lietuvaičio įkurtos grupės bei šokių studijos pavadinimą.

„Man, kaip ir daugeliui vyrų, pagrindinis aksesuaras yra laikrodis. Jei nešioju dar ką nors kitą, noriu, kad būtų originalu bei kokybiška“, – sako K. Baranauskas.

Jau daugelį metų televizijos laidų ir renginių vedėjo Dainiaus Martinaičio skiriamasis bruožas – masyvus sidabrinis auskaras. „Iš jo dažniausiai esu ir atpažįstamas!“, – šypsojosi pašnekovas. Tačiau jis mėgsta ir kitus aksesuarus – rankų darbo karolius, apyrankes. „Turiu nemažą kolekciją „varlyčių“. Jos, kaip dovanos, yra atkeliavę iš įvairių pasaulio kraštų“, – sakė D. Martinaitis.

Plaukų stilistas Karolis Murauskas – tikrų tikriausias aksesuarų gerbėjas, turintis jų daug ir visokių.

„Dažnai dalyvauju renginiuose, todėl stengiuosi aprangą pagyvinti įdomiomis detalėmis“, – kalbėjo K. Murauskas.

Aksesuarų suderinamumas su bendru įvaizdžiu svarbus ir garsiam šokėjui Sauliui Skambinui.

„Iš aksesuarų daug galima pasakyti apie žmogų. Pagrindiniai mano simboliai – akiniai nuo saulės ir karoliukų vėriniai ant rankų ar kaklo. Tiesa, jų „archyvo“ net neturiu, nes neretai apyrankės ar karoliai tiesiog nutrūksta“, – sakė pašnekovas. Namuose jis tik saugo dovanotą mechaninį laikrodį ir daugybę sidabrinių grandinėlių, kurias anksčiau nešiodavo ant riešo.

„Vyriškų rankinių, permetamų per petį, turiu nemažai, nes mėgstu, kai visi svarbūs daiktai būtų vienoje vietoje, o mano rankos – laisvos“, – patikino S. Skambinas.

Gausią tokių vyriškų aksesuarų kolekciją turi krepšininkas Giedrius Gustas. Daugelis jo rankinių – vardinės, kokybiškos, todėl yra sudėtos į dėžutes ir saugomos.

„Buvo toks etapas, kai nešiojau ir pakabuką, ir apyrankę. Dabar mano pagrindiniai aksesuarai – vestuvinis žiedas bei akiniai nuo saulės“, – sakė žinomas sportininkas.

Mentalistui Nicholui Kin yra svarbu turėti originalų laikrodį. „O kaklaraiščių ir nosinaičių švarko kišenei, dar vadinamų „fantazijomis“, namuose jau yra daugybė. Man šie aksesuarai svarbūs rengiant pasirodymus!“, – patikino šou pasaulio atstovas.

Tituluotam sportininkui Jordanui Poškaičiui gražu, kai aksesuarus nešioja kiti, o pats jis nėra jų gerbėjas. Žinomas vyras pasakojo mėgstąs laisvę, todėl net vestuvinį žiedą užsidedąs tik per oficialias šventes.

Dainininkas Mindaugas Mickevičius – Mino tam tikrais gyvenimo etapais yra puošęsis ir grandinėle su angeliuku, ir stilizuotu rožančiumi. Vieną, bet jau tikrą katalikiškų apeigų reliktą jis gimtadienio proga dovanų yra gavęs iš dainininkės Džordanos Butkutės. „Tą rožinį tebeturiu ir labai saugau“, – patikino Mino.

Stilistė Viktorija Šaulytė prieš leidžiantis į naujų stiliaus detalių medžioklę pataria iki tol skirti laiko jau turimų drabužių bei aksesuarų apžvalgai. Taip pavyks sukurti naujų derinių ir atsirinkti, kas yra išties madinga, atsižvelgiant į šio pavasario mados tendencijas.

„Visada patariu turėti spintoje pagrindinius, mėgstamiausius drabužius, kuriuos galima lengvai kaitalioti ir derinti tarpusavyje. Pavyzdžiui, turite sijoną, švarką, džinsus ir sportinius batelius. Prie jų derinate įvairiausius pavasario tendencijų akcentus, tokius kaip neoninis diržas, kaubojiško stiliaus batai ar šiemet labai madingos koralo spalvos skarelę, megztinį ar rankinę. Drąsiai žaiskite deriniais ir atspalviais“, – ragina stilistė.

Spalvos. Anot V. Šaulytės, šį pavasarį grįžta visos šviesios pastelinės spalvos, „nude“ atspalviai – šviesiai rožinės, šviesiai violetinės, kreminės. Pavasario karaliene stilistė skelbia koralų „pantone“ spalvą. Pernai labai populiari violetinė spalva apie save primena įvairiais atspalviais. Neįkyriai blyksteli neoninės detalės – nagų lakas, diržas ar kitoks akcentas. Grįžta spalvotos pėdkelnės.

Plaukuose pavasarį žais didelės, plačios gumytės – tigrinių raštų, rožinės, neoninės spalvos.

Raštai. Vis dar populiarūs išlieka gyvūnų raštai. Stilistės teigimu, pavasarį itin dominuos gyvatės odos motyvai – ypač renkantis avalynę. „Madingas tampa tvidas. Tad tvido medžiagos švarkeliai ir kostiumėliai su šiek tiek blizgučių yra puikus sprendimas“, – dalijasi stilistė.

Siluetai. V. Šaulytė pastebi, kad šio pavasario mados vėjai atneša kaubojiškų elementų ir grąžina platėjančius džinsus. „Viršutinė kelnių dalis gali būti tiesaus kirpimo arba aptempta, o apačia – platėjanti“, – aiškina stilistė. Renkantis drabužius, ji pataria pirmiausia atsižvelgti į labiausiai tinkantį, individualų siluetą. V. Šaulytė atkreipia dėmesį, kad šį pavasarį išvysime daugiau drabužių didesniais, platesniais ir statesniais pečiais – užuominomis į Viktorijos laikų siluetus. Vis dar madingi išliks klostuoti sijonai, kuriuos galima drąsiai derinti prie sportinių batelių.

Batai. Sportiniai bateliai su aukšta platforma pavasarį išlaiko savo pozicijas. „Tačiau populiarėja kaubojiško tipo avalynė ir grįžta bateliai žemais kulniukais, smailėjančiomis nosimis ir vidine V formos dalimi – galbūt tokių rasite ir savo spintose“, – sako stilistė. „Jeigu batai kaubojiški, tai rusvi atspalviai. Jeigu sportiniai bateliai – su neoniniais akcentais. Jeigu smailianosiai – pasteliniai, tamsiai mėlyni, taip pat – blizgantys“, – vardija V. Šaulytė.

Aksesuarai. „Šviesus megztinis, latekso sijonas ir pėdkelnės su karoliukais – galbūt viską jau turite savo spintoje? Svarbiausia tinkamai suderinti atspalvius – karoliukų ir megztinio, taip pat – kitų aksesuarų. Žaiskite, eksperimentuokite ir išvysite įstabų vaizdą“, – įsitikinusi V. Šaulytė.

Pasak stilistės, pats ryškiausias šio pavasario akcentas gali būti diržas. „Diržas tinka ne tik kelnėms. Imkite savo pavasarinį paltą ir pakeiskite jo įprastą diržą į kitokį – drabužis atrodys visai kitaip“, – siūlo mados tinklaraštininkė.

Kitas jos pasiūlymas – apvalūs auskarai, kuriuos lengva priderinti prie skarelės, akinių ir kitų papuošalų. „O plaukuose pavasarį žais didelės, plačios gumytės – tigrinių raštų, rožinės, neoninės spalvos“, – atkreipia dėmesį mergina.

Netikėtumai. „Manote, kad blizgučiai tinka tik Naujųjų metų šventei? Nebūtinai! Blizgučiai dominuoja ir pavasarį“, – pastebi V. Šaulytė. Prie netikėtų derinių ji priskiria bandymus derinti klasikinį ir sportinį stilių, pavyzdžiui, sportinius batelius, pavasarinius „Mom“ stiliaus džinsus, lengvus marškinėlius ir klasikinį švarkelį. „Juk pavasaris yra geriausias metas žaismingiems sprendimams ir atradimams. Drąsiai derinkite klasiką ir laisvalaikio aprangą“, – šypsosi stilistė.

Vienos žymiausių nuomonės formuotojų mados srityje – tai Kendall ir Kylie Jenner, kurių kiekvieną stiliaus detalę seka ir kopijuoja milijonai visame pasaulyje. Šį sezoną garsiosios amerikiečių seserys pristato išskirtinę riboto leidimo rankinių kolekciją, kurią galės įsigyti ir Lietuvos gerbėjai. Kokias karščiausias rankinių tendencijas kviečia prisijaukinti mados pasaulio ikonos?

Patarimais, kaip karščiausias sezono tendencijas atitinkančius rankinių modelius pritaikyti savo garderobe, dalijasi lietuviškosios mados „influencerės“ – tinklaraščio „Deichmann Shoelove“ autorės Inga Šmigelskytė bei Darja Tupčaja.

Holografinė rankinė

Holografinį menantis blizgesys – tai vienas ryškiausių devintojo dešimtmečio stiliaus akcentų, pernai grįžusių į madą su trenksmu. „Folijos“ tipo medžiaga jau kelis metus dominuoja ant mados podiumų: nuo klasikinių suknelių, iki rankinių. Fluorescentiniai atspalviai itin išpopuliarėjo socialinėse medijose, o už tai galima padėkoti žymiajai Kim Kardashian. Tad tie, kurie manė, kad tai tik trumpalaikė „Instagram“ mada – tikrai klydo.

„Kadaise buvo laikai, kai blizgūs metalo atspalviai atrodė „pigiai“ ir neskoningai. Tačiau šie laikai tikrai praėjo, nes būtent blizgūs tonai šiemet bus ypač aktualūs renkantis aksesuarus. Jeigu bohemiškos rankinės su romantiškais kutais ne jūsų stilius, sidabrinės spalvos krepšys – tai puikus pasirinkimas norinčioms sukurti retro-futuristinį įvaizdį. Tokia blizgi rankinė gali pagyvinti net ir klasikinio kostiumo derinį. Aš šį aksesuarą derinu prie „chunky“ sportinių batelių ir neoninio ryškaus švarkelio“, – teigia I. Šmigelskytė.

Jeigu norite ypač madingo jūsų derinio akcento, rinkitės „oversized“ krepšius (angl. tote bag). Nieko keisto, kad tokio tipo dideli krepšiai nesitraukia iš madingiausiųjų sąrašo – jie labai praktiški, talpūs, todėl randa vietą kiekvienos užimtos moters spintoje.

Ryškiai matomos etiketės

Ryškios ir matomos etiketės bei prekių ženklų pavadinimai – tai svarbi 2019 metų šiltojo sezono rankinių tendencija. Madoje pastaruoju metu stebime vis daugiau marškinėlių ar aksesuarų, kurie puošiami prekių ženklų pavadinimais. Ne išimtis – ir rankinės.

„Jeigu anksčiau buvo laikas, kada gamintojo etiketė ar prekės ženklas buvo slepiami, tai pastaraisiais metais yra priešingai – kuo geriau matomas prekės ženklas, tuo geriau. Etikečių dydis svyruoja nuo subtilaus ir vos pastebimo mūsų akiai iki didelio ir svarbaus, tarsi tampančio pagrindiniu aksesuaro akcentu. Kai kurie logotipai nudažyti ryškiomis spalvomis ir padengti ryškiais blizgučiais, o kiti tarsi „prislopinti“, neutralių atspalvių“, – teigia D. Tupčaja.

Šį sezoną gamintojų ir prekės ženklų etiketėms nebus jokių ribų, todėl jos bus „klijuojamos“ visur: ant diržų, rankinių kampuose ar net pačiame drabužių bei aksesuarų centre.

90-ųjų „fanny packs“ populiarumas išlieka

Kai „fanny packs“ tendencija pirmą kartą pasirodė prieš keletą metų, atrodė, kad tik didžiausios mados ikonos ar podiumų modeliai gali rinktis tokias rankines. Tačiau nuo pernai metų pavasario ši tendencija yra visur – kiekviena mergina gali priderinti tokią rankinę savo stiliuje. 

„Fanny pack“ rankinės išpopuliarėjo dėl savo patogumo ir kompaktiškumo, ypač sportinė jų versija. Kartu su tokiomis rankinėmis populiarėja ir „femleisure“ tendencija, kuomet itin „mergaitiški“ drabužiai yra derinami su atletiškomis detalėmis. Pavyzdžiui, mano derinyje susipina trumpas sijonas, blizgi „fanny pack“ rankinė iš naujosios Kendall ir Kylie Jenner kolekcijos bei sportinės platformos. Mergaitiški ir klasikiniai akcentai puikiai dera su itin sportiniais motyvais“, – sako D. Tupčaja.

Šiemet tokias rankines rinkitės blizgių arba neoninių atspalvių. Pastarieji šiemet bus itin paklausūs: jei prieš keletą metų dominavo rožinė, vėliau ryškiai geltona, sodri violetinė, tai dabar mados pasaulį užvaldė neoniniai atspalviai. Tokio atspalvio rankinę derinkite prie sportinio įvaizdžio, kuriame derėtų retro stiliaus akcentai. 

Juosmens rankinės – naujoji klasika

Praktiškos merginos ieško rankinių, kurios ne tik puikiai atliktų savo funkciją, tačiau būtų ir patogios, o vadinamieji „belt-bag“ puikiai atitinka šiuos kriterijus. Pagrindinė jų praktiškumo savybė – laisvos rankos, kadangi rankinė juosiama ant juosmens. Tačiau anot I. Šmigelskytės, nepainiokite šių rankinių su „fanny pack“ iš 9-ojo dešimtmečio laikų. Juosmens rankinės yra subtilios, elegantiškos ir stilingesnės nei bet kada anksčiau. Tai labiau klasikinė ir „rimtesnė“ „fanny pack“ versija, kuri gali būti net klasikinių formų. 

„Šią rankinę derinu prie garsiųjų dviratininko šortų. Už šį derinį taip pat galime padėkoti Kim Kardashian – jau 2018 metais ji išpopuliarino dviratininko tipo šortų tendenciją. Kim yra pripažįstama šios tendencijos populiarumo kaltininke, nes prie tokių šortų derino net klasikines basutes. Aš savo atveju juosiu rankinę aplink gyvūno kailio rašto švarką, kuris taip pat labai madingas šį sezoną“, – teigia I. Šmigelskytė.

Specialistė teigia, kad tokio modelio rankinė ne tik atlaisvina rankas, bet ir yra labai universali, tad gali būti juosiama kaip įprastas diržas, kai reikia pabrėžti liemenį, pavyzdžiui, nešiojant paltą, marškinius ar suknelę.

Kuprinė patogiam laisvalaikiui

„Athleisure“ sportinio ir laisvalaikio stiliaus derinimo tendencija kasmet auga vis labiau. Puikus to pavyzdys – šiandien daugelis merginų kur kas dažniau renkasi ne aukštakulnius, o sportbačius. Kartu su šia tendencija šalia klasikinių rankinių vis dažniau renkamės sportines kuprines.

„Patogumas – tai viskas, apie ką mes kalbame šiandien. Todėl nieko keisto, kad šalia mažų rankinių kasdienai vis dažniau renkamės kuprines. Šiandien kuprinių pasirinkimas itin didelis: 90-uosius menančios mini kuprinytės ar sportinio stiliaus kuprinės – jos visos sulaukia vis daugiau dėmesio. Kuprines nešiojame ne tik į sporto salę ar pasivaikščiojimą gamtoje, bet ir į darbą ar susitikimą. Į tokią kuprinę telpa visas merginų „gyvenimas“: nuo kompiuterio, iki sportinių batelių“, – teigia D. Tupčaja.

Kuprinę rinkitės atsižvelgdama į savo stilių – šį sezoną bus madingos tiek sportinio stiliaus, tiek puošnios kuprinės. Nebijokite madingų blizgių ar neoninių atspalvių bei netradicinių formų.