„Didelė garbė ir įsipareigojimas rengti parodą vietoje, kurioje tuo pat metu eksponuojamas ir Vasario 16-osios Akto originalas. Tikiu, kad tai praturtins mūsų žinias apie iškiliąsias mūsų tautos asmenybes – Signatarus“, – teigia europarlamentaras prof. L. Mažylis.

„Ši mano sukaupta kolekcija atspindi įvairialypes Signatarų asmenybes, visai nežinomas ar mažiau pažįstamas jų biografijos detales, – parengtą parodą pristato Europos Parlamento (EP) narys prof. L. Mažylis. – Tai tikrai unikali proga geriau pažinti tuos, kurių ryžto ir diplomatinio išmanumo dėka 1918 m. buvo atkurta Lietuvos valstybė.“

„Du Vasario 16-osios Nutarimo signatarai, Aleksandras Stulginskis ir Antanas Smetona, vėliau tapę pirmaisiais Lietuvos Respublikos prezidentais, – ar viską taip smulkiai žinome apie jų biografijas, profesinį ir asmeninį gyvenimą? – pastebi prof. L. Mažylis. – Parodoje pristatomi dokumentai, kurie atskleis spalvingas ir ryškias šių ir kitų signatarų gyvenimo detales. Pavyzdžiui, kiek lietuvių žino, kad 1935 m. A. Smetona išleido kalbų ir raštų rinkinį „Pasakyta parašyta“? O štai A. Stulginskio autografai yra iš jo ankstyvesnio gyvenimo etapo, studentavimo.“

Tai ypač svarbu šiandieninių geopolitinių iššūkių kontekste, kai į kitų valstybių teritorijas, laisvę ar suverenitetą vėl kėsinamasi.

Prof. L. Mažylis dirbdamas EP taip pat neapleidžia ir istorinės atminties temų. Vasario 16-oji tarp jų užima reikšmingą vietą. „Kovo pabaigoje aš ir visa Lietuva minėsime pirmąjį – penkmečio – jubiliejų, kai 2017 m. kovo 29 d. Vokietijos diplomatiniame archyve radau 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Nutarimo originalą lietuvių ir vokiečių kalbomis. Nuo to laiko tapau savotišku Vasario 16-osios ir Lietuvos Tarybos veiklos ambasadoriumi“, – pastebi politikas. Nutarimo atsiradimas Berlyne paskatino toliau gilintis į Signatarų asmenybes, veiklą įvairiais jų gyvenimo laikotarpiais. O pirmieji autografai asmeninėje prof. L. Mažylio kolekcijoje atsirado kur kas anksčiau, dar 2015 m. juos aptikus šeimos archyve.

„Manau, ši paroda prisidės prie istorinės atminties išsaugojimo. Tai ypač svarbu šiandieninių geopolitinių iššūkių kontekste, kai į kitų valstybių teritorijas, laisvę ar suverenitetą vėl kėsinamasi. Turime vertinti laisvę, kurią išsikovojome, ir išsaugoti vertybes, kuriomis vadovavosi Akto Signatarai“, – akcentuoja prof. L. Mažylis. Pasak jo, paroda taip pat yra puiki proga išreikšti pagarbą Kaunui, kuris šiemet yra Europos kultūros sostinė, o tarpukariu buvo laikinoji sostinė. „Negalime to pamiršti – būtent Kaune buvo įgyvendinta laisvos ir nepriklausomos valstybės idėja, įvardinta Vasario 16-osios Akte. Tad džiugu, kad Akto originalas eksponuojamas būtent šiame mieste“, – istorinę Kauno reikšmę pristato L. Mažylis.

Paroda atvira visiems. Iki kovo 11 d. jos lankymas – nemokamas. Vėliau – su muziejaus bilietu.

Valstybės idėją nešė laisvi ūkininkai ir jų vaikai

Tarpukariu susikūrė laisvų ūkininkų sluoksnis. Jų vaikai tapo studentais, kunigais ir formavo lietuvišką inteligentiją, kuri po pusės šimtmečio steigė Sąjūdį ir atvedė į 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją. Tūkstančiai partizanų pokaryje į miškus ėjo iš ūkininkų, o sovietų valdžia itin aršiai naikino „buožėmis“ pavadintą darbščių savarankiškų žmonių luomą, kuris buvo gyvybingiausia tautos atrama.

Kaip žinia, 19 a. lietuvių nacionalinis judėjimas visų pirma kilo Suvalkijoje – ten, kur baudžiava panaikinta dar 1807 m. prūsų valdžios sprendimu ir kur žmonės gyveno laisvi 50 metų ilgiau, negu didžioji Lietuvos dalis, paleista nuo baudžiavos tik po 1863 m. sukilimo. V. Kudirkos, J. Basanavičiaus, J. Jablonskio karta, kuri susivokė esą lietuviai, verti savo valstybės, jau buvo užauginta laisvais žmonėmis, ne baudžiauninkais ar kumečiais.

Skirtingai nuo Lietuvos, kur dvarininkai 1940 m. tevaldė 1,53 proc. žemės, Lenkijoje dvarų valdos buvo daug labiau išsaugotos. Vilniaus atgavimo 1939 m. laikų liudininkai pasakojo, kokį didelį skirtumą matė tada tarp drąsių, savimi pasitikinčių žemės šeimininkų Lietuvos ūkininkų ir baikščių, nuolankių Vilniaus krašto valstiečių, įpratusių klausyti pono. Dalis šio krašto problemų glūdi 20 a. pradžioje per Lenkijos okupaciją prarastoje galimybėje tapti žemės šeimininkais, pelnytis iš darbo savo ūkyje, o ne pono dvare.

Du poliai: trys hektarai ir nauji dvarponiai

Pokomunistinė žemės reforma buvo gerokai šluba, nes sąjūdiečiai ir raudonoji nomenklatūra skirtingai suprato žemės ūkio ateitį. Pirmieji regėjo Lietuvą kaip atsikūrusių smetoninių ūkių kraštą, o antrųjų nuomone, tik kolūkių grietinėlė išmanė, kaip dirbti žemę, todėl buvę sovietų valdžios ūkvedžiai turėtų tapti moderniais dvarininkais.

Pirmieji klydo, nes savarankiškai ūkininkauti buvo 20 a. pradžios kumečio svajonių viršūnė, priskirta 20 a. pabaigos kolūkiečiams. Antrieji klydo, nes Lietuvos kolūkiai veikė ne rinkos sąlygomis, todėl dalis įgūdžių, tinkamų kolūkiams valdyti, tapo beverčiai.

Nepaisant visų valdžių daugybės klaidų Lietuvoje pamažėl susikūrė nemažai tvirtų ūkių. Prieškarinė valstybės atrama ataugo lyg nupjautas gluosnis pavasarį. Savo žemę dirbantys ūkininkai jaučiasi laisvi žmonės, kurių teisė turėti savo nuomonę yra neginčytina. Ir jie nepabijos rėžti į akis nė vienai valdžiai, kuri kels pavojų savam, jų pačių kuriamam pasauliui.

Geriausias to pavyzdys yra šaunieji Žygaičių ūkininkai, nepabijoję pakelti balsą prieš valdžios savivaliavimą ir nesiskaitymą su jų nuomone. Skalūnų istorijoje yra ir tamsių atspalvių, tačiau nenuneigiama jos pamoka, kad laisvas ūkininkas yra demokratinių vertybių gynėjas, savo krašto sargas.

Sąjūdiečių laikinai, tarsi šaukštai, išdalinti trys hektarai, kuriuos brazauskininkai vėliau įteisino kaip privačią nuosavybę, sujaukė ne tik žemės grąžinimo klausimus, nes vienų teises į sklypą prie gyvenamosios vietos supjudė su kitų teise į prieškarinės nuosavybės atkūrimą toje vietoje. Vėliau daugybė tų trihektarininkų, lygiai kaip kumečiai kadaise, pakilo emigracijon, nes iš tokio ploto neišgyvensi.

Bankrutavo dauguma žemės ūkio bendrovių, į kurias buvo transformavęsi dalis kolūkių. Tačiau tarp išlikusių užaugo tikrų kapitalistinių ryklių. Jie nuolat alkani, jie nuolat dairosi, ką dar praryti, pasinaudojus spragomis įstatymuose. Pagrindinis jų grobis yra ūkininkai.

Laiko tėkmė paskandina net didžiausias atgyvenas

Patys  to nesuvokdami, žemgrobiai lyg kirminas griaužia tik atgimusį ir vėl gyvybingu tampantį Lietuvos stuburą, iš kurio atitekėjęs lietuviškas miestas. Ūkininkai vėl verčiami samdiniais. Tai kelia pavojų demokratinei valstybei ir gręžia mus atgal į gūdžius kumetynų laikus prieš 1919 m., kada buvo nuspręsta išdalinti perteklines dvarų žemes.

Šiuolaikinėje žemių medžioklėje naudojami tokie jaukai, kaip paskolos ir trąšos, į pagalbininkus pasitelkiami net svetur dirbantys giminės. Atrodytų, demokratinė valstybė turėtų ginti savo pamatus, tobulindama įstatymus ir jų priežiūrą, bet gynybą apsunkina žemgrobių čiuptuvai, grojantys ne vienu valdžios klavišu.

Šį pavojaus laiką, kai vėl pasikėsinta į laisvą ūkininką ir bukai teisinamasi, jog taip elgtis leidžia įstatymai, vertėtų prisiminti prieškarinės žemės reformos vieno iš trijų pagrindinių kūrėjų krikdemo ir prelato Mykolo Krupavičiaus žodžius, rašytus Vaižgantui: „ar estetiškiau kur ne kur turėti gražius dvarponio rūmus su kelių mylių aplinkumoj suvargusiais lietuviais, ar geriau turėti savo brolius, einančius ta linkme, kad kiekviena sodyba būtų rūmeliai?“

Žemgrobiai eina priešinga linkme. Jie skambiais šūkiais ir išvirkščiais žodžiais dangsto savo nuogą asmeninį interesą dar daugiau pralobti. Faktiškai jie iš paskutiniųjų, net prilįsdami prie valdžios vairo, bando pasukti laiko ratą šimtmečiu atgal. Matyt, tiki, kad nesame įveikę negrįžtamo lūžio taško, ir mūsų tėvynę galima paversti nuosava kolonija. Per stebuklą praturtėję, jie tiki savo antgamtine galia, kad net išmokusį skraidyti paukštį sukiš atgal į kiaušinį.

Tačiau Lietuva ne tuščiai pragyveno laiką nuo 1918 m. vasario 16 d. Ji kūrėsi ir laisvėjo, ji patyrė, kas yra sovietinis kumetynas, jai užteko jėgų atgimti. Istoriškai žiūrint, po ketvirčio amžiaus Nepriklausomybėje saujelė žemgrobių neturėtų virsti neįveikiama kliūtimi būti europietiška laisvų žmonių valstybe.

Staigmena profesoriui

Dar praėjusių metų pavasarį Kauno miesto taryba vieningai sutarė Vytauto Didžiojo universiteto profesorių L.Mažylį, Berlyne radusį Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių kalba, paskelbti Kauno miesto garbės piliečiu. Šį titulą nuspręsta suteikti simbolinę dieną – 2018 m. vasario 16-ąją. Tikėtina, kad tądien, be Garbės piliečio medalio, į profesoriaus rankas papuls dar vienas įvertinimas. Tiesa, ne miesto aukščiausiųjų, o eilinių Lietuvos žmonių.

"Idėjos sumanytojais pavadinčiau tuos, kurie už Nepriklausomybės Akto radybas žadėjo sumokėti 1 mln. eurų, tačiau kol kas to nepadarė", – kaunietis Kęstutis Tarnauskas beldėsi į pažadukų sąžinę. Klystate manydami, kad jaunas vyras – milijonierius, pinigus pasišovęs traukti iš savo kišenės. K.Tarnauskas – valstybės tarnautojas, Nacionalinės žemės tarnybos Kauno žemėtvarkos skyriaus direktoriaus pavaduotojas, o skolą profesoriui jis planuoja atiduoti ne eurais, bet virtualiais "patinka" paspaudimais.

"Kol kažkas žadėjo milijoną eurų, padarykime didelę bangą ir spausdami "patinka" puslapyje "Milijonas ačiū Mažyliui", – padaryti staigmeną profesoriui ir galbūt pasiekti naują rekordą žmones kvietė K.Tarnauskas.

Plinta kaip virusas

Socialiniu tinklu "Facebook" praėjusiais metais naudojosi 2 mlrd. žmonių visame pasaulyje. Anot sociologų, Lietuvoje šis skaičius siekė 1,4 mln. Maždaug 1,1 mln. interneto vartotojų buvo aktyvūs.

Kol kažkas žadėjo milijoną eurų, padarykime didelę bangą ir spausdami "patinka" puslapyje "Milijonas ačiū Mažyliui".

"Nei aš asmeniškai, nei visi kartu 1 mln. eurų nesurinksime. To visai ir nesiekiu. Tačiau milijoną ačiū, tikiu, kad realu surinkti, – prisijungti prie iniciatyvos ir spustelėti "patinka", "dalintis" mygtukus virtualioje erdvėje kvietė K.Tarnauskas. Pirmadienį socialiniame tinkle "Facebook" sukurtas puslapis "Milijonas ačiū Mažyliui" sparčiai populiarėja. Savaitės pradžioje, anot sumanytojo, jis skaičiavo vos kelias dešimtis puslapį pamėgusių internautų, o po kelių dienų jų jau buvo dešimt kartų daugiau – iki penktadienio ryto puslapiu "Milijonas ačiū Mažyliui" pasidalijo daugiau nei 300 tautiečių, buvo beveik 500 "patinka" paspaudimų, 200 "ačiū" , puslapį mėgo ir jį sekė kone 800 žmonių.

"Pranešimą išsiunčiau į Žemės ūkio, Susisiekimo ministerijas. Kalbėjau ir su Užsienio reikalų ministerija. Jos atstovė bandys įtraukti ir išeivijos lietuvius", – kaunietis galvą suko ne tik dėl skaičių, bet ir dėl dovanos pateikimo.

Internetinis puslapis – ne daiktas, į popierių jo neįvyniosi, raudonu kaspinu neperriši, nepaisant to, strategas jau turi planą, kaip tautos didvyriui perduos milijoną ačiū.

"Bandysime kreiptis į agentūrą "Factum", kad ši registruotų rekordą. Gautą dokumentą ir padovanotume L.Mažyliui, – K.Tarnauskas tikino į rekordus registruojančią agentūrą kreipsis ir tuo atveju, jei puslapį pamėgtų mažiau žmonių. – Kiek žinau, vienintelis puslapis "Delfi" šiuo metu turi apie 464 tūkst. žmonių. Būtų nuostabu, jei surinktume dar daugiau."

Ramina skeptikus

Naujam puslapiui išvydus dienos šviesą, kaipmat atsirado skeptikų. Vieni svarstė, ar tokia iniciatyva reikalinga profesoriui, kiti abejojo puslapio skaidrumu ir tolesne jo veikla.

"Labiau esu linkusi manyti, kad kažkas nori pasipelnyti. Surinkti milijoną "patinka" puslapiui yra labai sunku. O čia sukuri patriotinį puslapį su visai Lietuvai aktualia ir jautria tema ir štai – turi milijoną. O tada tokiam puslapiui jau pats "Facebook" padeda uždirbti pinigus. Abejoju, ar puslapio pavadinimas vėliau nebus pakeistas", – svarstė internautė Angela.

K.Tarnausko žmonių įtarumas nenustebino. Kurdamas puslapį jis tikėjosi sulaukti įvairių vertinimų.

Vaizdo įraše – K.Tarnauskas.

"Galiu užtikrinti, kad socialinio tinklo puslapis tikrai nebus skirtas komercijai – akinių parduotuvei, apatiniam trikotažui ar nusiplauti automobilį švariau, bet kažką socialaus su juo darysime", – skeptikus ramino idėjos sumanytojas.

Tiesa, ketvirtadienio vakarą bent kelis kartus puslapio turinys internautams buvo neprieinamas. Ar nežlugs dar vienas milijoninis planas?

Jis pirmadienį BNS teigė, kad akto laikino saugojimo panaudos sutartyje numatyta, jog dokumentas gali būti „naudojamas parodos tikslais ir Europos kultūros sostinės vardo suteikimo Kaunui proga 2022 metais“.

Taip gali nutikti, jeigu pavyks sutarti, kad dokumentas Lietuvoje liktų iki 2022-ųjų.

Lietuva ir Vokietija pernai pasirašė sutartį, pagal kurią aktas Lietuvai perduodamas ilgiausiai penkeriems metams, dokumento saugojimą pratęsiant kas metus.

Vokietijos archyve rastas Vasario 16-osios aktas dėl Lietuvos valstybės atkūrimo ir pripažinimo į Lietuvą bus atvežtas trečiadienį, iškilminga jo perdavimo ceremonija vyks Prezidentūroje.

Kadangi mes stengiamės išsaugoti dokumentą nepakitusį kuo ilgesnį laiką, tai jo eksponavimas tampa ekstremalia situacija.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės spaudos tarnyba BNS nurodė, kad į perdavimo ceremoniją atvyks Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyvo vadovė, renginyje dalyvaus ir vokiečių diplomatai.

Nepriklausomybės Aktas bus pradėtas viešai eksponuoti sekmadienį, parodą atidarys D. Grybauskaitė ir dokumentą minėtame archyve pernai kovą radęs Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis, BNS teigė muziejaus vadovė Birutė Kulnytė.

Vokietijos perduodamas aktas bus eksponuojamas kambaryje, kur jis ir buvo pasirašytas 1918 metais. Dokumentas bus įdėtas į specialią neperšaunamo stiklo vitriną, joje bus reguliuojama drėgmė ir temperatūra.

Signatarų namai dokumentą ketina eksponuoti iki 2018 metų lapkričio, paskui jis bus perduotas į archyvą, o Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys panašiu metu planuoja pradėti remontą, sakė B. Kulnytė.

Nepriklausomybės Akto laikymo sąlygomis besirūpinantis restauratorius teigė, kad eksponuojant dokumentus neįmanoma visiškai sustabdyti jų senėjimo, todėl viešas jo rodymas visus penkerius metus būtų pavojingas.

„Kadangi mes stengiamės išsaugoti dokumentą nepakitusį kuo ilgesnį laiką, tai jo eksponavimas tampa ekstremalia situacija“, – BNS sakė  Lietuvos nacionalinio muziejaus restauratorius Algis Blažys.

Ruošdamiesi priimti dokumentą, Signatarų namai atnaujino ir ekspoziciją. Daugiausiai nuotraukomis ir dokumentais muziejus sieks parodyti visų akto signatarų visuomeninę ir politinę veiklą, turėjusią įtakos nepriklausomybės paskelbimui.

Nepriklausomybės Aktą 1918 metų vasario 16 dieną pasirašė Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba. Istorikai mano, kad tądien galėjo būti pasirašyti keli dokumentai, kitų buvimo vieta nėra žinoma.

L. Mažylio rastas dokumentas lietuvių ir vokiečių kalbomis yra su visų 20-ies signatarų parašais.

Vokietijoje rasto akto ekspertizę atlikę Lietuvos policijos pareigūnai nustatė, kad dokumentą surašė signataras Jurgis Šaulys.

Viena Londono meno galeriją parduoda retą nespalvotų fotografijų, kuriose matoma apsinuoginusi Holivudo žvaigždė Angelina Jolie (Andželina Džoli), kolekciją.

Ši aktorė ir režisierė pozavo fotografės Kate Garner (Keit Garner) fotosesijai 1995-aisiais, kai jai tebuvo 20 metų.

Šias menines fotografijas Londone įsikūrusi galerija „Zebra One“ siūlo įsigyti už 1 800 svarų (2 456 eurus).

Vienoje iš seksualiausių nuotraukų A.Jolie, kuriai šiemet sukako 40 metų, matoma sėdinti surištomis kojomis, prispaudusi kelius prie krūtinės, o kitame iš arti padarytame portrete atskleidžiamas išskirtinis tos moters grožis, kai ji žvelgė į K.Garner fotoaparato objektyvą.

Labai retos ir nykstančios krokodilų rūšies patelė užduso viename Nyderlandų zoologijos sode, mėgindama susiporuoti su „dominuojančiu“ patinu, trečiadienį pranešė ta įstaiga.

„Galiausiai ji neatlaikė gavialinio krokodilo patino dominuojančio elgesio poruojantis“, – rašoma Amsterdame veikiančio zoologijos sodo „Artis“ pranešime.

Tą gavialinių krokodilų (Tomistoma schlegelii) patelę zoologijos sodas įsigijo spalį pagal šių gyvūnų veisimo programą.

Poruojantis patinas prispaudžia patelę savo nasrais, „kad pademonstruotų savo viršenybę“, nurodė „Artis“, pabrėždamas, kad patelė „priėmė tokį elgesį“.

„Galiausiai ji nugaišo uždususi“, – pridūrė zoologijos sodas. Ant patelės kūno taip pat rasta daug įkandimų žymių, ypač aplink kaklą.

Manoma, kad pasaulyje likę tik apie 2 500 gavialinių krokodilų. Šie roplių natūralus arealas apima Malaiziją, pietų Mianmarą, taip pat Indonezijos Borneo, Javos ir Sumatros salas.

„Artis“ daug metų laikė gavialinių krokodilų porą – patiną ir patelę – tačiau jie nesiporavo, todėl buvo įsigyta kita patelė, kuri galiausiai tapo patino auka.

Laisvėje gavialinių krokodilų patinai gali poruotis su daugeliu patelių.

Europoje šios rūšies krokodilus augina tik 10 zoologijos sodų.