Nežinomybė, daugybė sužeistųjų ir slegianti tuštuma – toks buvo 1991-ųjų sausio 13-osios rytas Lietuvoje. Tačiau ir tada valstybės gyvenimas nesustojo, institucijos dirbo, parlamentas posėdžiavo, vyriausybė priiminėjo sprendimus. Tiesa, be užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo. Sausio 12-osios naktį per Brestą jis išvyko į Varšuvą. Jis turėjo ypatingą užduotį – sukurti vyriausybę tremtyje, jei atsitiktų taip, kad sovietams pavyktų nuversti teisėtą Lietuvos valdžią. Prisiminimais apie tuometinius įvykius A. Saudargas pasidalijo su LRT „Savaite“.
– Kieno idėja buvo išsiųsti Jus į užsienį?
– Nemanau, kad tai buvo kokia nors idėja. Buvo tiesiog gana natūralus vyriausybės sprendimas. Beje, tai buvo neseniai sudaryta Alberto Šimėno vyriausybė. 1991 m. sausio 11 d. mes turėjome tokį greitą, improvizuotą posėdį. Vyriausybė peržiūrėjo, kokie čia artimiausi darbai. Na, ir kai atėjo eilė užsienio reikalų ministrui, tai visi susižvalgė – ką jam čia veikti? Gal vyk ir bandyk dirbti tenai? Sprendimas buvo „žaibu“ priimtas.
– O koks konkrečiai Jums buvo suformuluotas tikslas, užduotis? „Vyk dirbti“, bet ką, kaip vyriausybė Jus įpareigojo?
– Tokiomis aplinkybėms vargu ar įmanoma formuluoti tokią užduotį. Ir vargu ar žodžiais suformuluota tokia užduotis yra prasminga. Vyksti ir žiūri pagal galimybes, ką gali padaryti.
– Bet Jūsų prisiminimuose randu, kad po vyriausybės sprendimo išsiųsti Jus į užsienį Jūs atvykote į Aukščiausiąją Tarybą (AT) pas V. Landsbergį, tuometį AT pirmininką, ir pasisakėte, kad turite vykti. Aš taip suprantu, kad V. Landsbergio planuose buvo Bronius Kuzmickas, jis jau buvo išsiųstas į užsienį, o apie Jus nebuvo galvojama. Jums dar teko įtikinėti V. Landsbergį, kad Jums irgi reikia važiuoti?
– Nebuvo kažkokių abejonių, tik buvo toks įdomus sutapimas, kuris bet kokias abejones ir būtų užbraukęs. Man bebūnant pas V. Landsbergį, suskambo telefonas ir B. Kuzmickas, kuris iš tiesų, būdamas pavaduotojas, vykdė V. Landsbergio pavedimus, skambino iš Talino. Jis kažkodėl buvo iš Helsinkio keltu atvykęs į Taliną.
Tučtuojau buvo priimtas sprendimas – vyk atgal, padėtis yra sunki, turite būti užsienyje. Kadangi buvo akivaizdu, kad jam gali būti kliūčių, pavyzdžiui, jį gali sulaikyti ir neleisti išvykti, tai V. Landsbergis iš karto parašė tokį asmenišką įgaliojimą man ir B. Kuzmickui ant vieno dokumento, jis pasirašė ir aš jį išsivežiau.
– Tai, kai Jūs Varšuvoje 12 dieną išlipote geležinkelio stotyje su lagaminėliu, ką Jūs tame lagaminėlyje turėjote, kokius įgaliojimus, dokumentus?
– Tik šitą įgaliojimą man ir B. Kuzmickui.
– O įkurti vyriausybę tremtyje, esant reikalui – kada atsirado tas dokumentas ir kaip jis Jums pateko?
– Jeigu jis ir buvo tuo metu, man vykstant naktį [į Varšuvą], tai aš apie jį nieko nežinojau, o paskui Martas Tarmakas man jį atvežė, mane informavo telefonu, bet tą naktį buvo kiti reikalai. Aš Varšuvoje buvau jau apie trečią valandą dienos, nuėjau į Lenkijos Seimą, mane ten mielai priėmė, davė patalpas, telefono liniją. Ir tuos Sausio 13-osios įvykius aš girdėjau – ir tankų šūvius, ir visa kita.
– Martas Tarmakas buvo estų pasiuntinys Lietuvoje?
– Taip, estų pasiuntinys Lietuvoje. Jam buvo įteikti tie įgaliojimų dokumentai, kad atvežtų. Tai turbūt buvo sekmadienis arba pirmadienį (sausio 13 d. arba 14 d.), kai jis atsirado.
– Jūs sakote, kad Varšuva Jus pasitiko ganėtinai palankiai ir sudarė Jums sąlygas dirbti, bet to nepasakysi apie kitas valstybes. Na, pavyzdžiui, savo prisiminimuose Jūs rašote, kad pasiekti JAV ambasadoriaus Varšuvoje tą naktį Jums taip ir nepavyko. Kaip manote, ar jis sąmoningai Jūsų nepriėmė?
– Matote, dabar aš žinau, kaip viskas buvo. O ką tuo metu mums reikėjo daryti? Lauksi ryto, jeigu matai, kad žūsta žmonės? Tai eini prie JAV ambasados ir bandai prisibelsti. Bet man buvo atsakyta, kad ambasadorius miega antrame aukšte, o telefonas yra pirmame. Tai viskas suprantama. Man paskui patys amerikiečiai pasakojo, kad mūsų ir kitų Baltijos valstybių užsienio reikalų ministrai tuo metu buvo užsienyje – ir Lennartas Meri, ir Janis Jurkansas, ir aš, ir JAV Valstybės departamentas kiekvieną mūsų žingsnį stebėjo.
– Tai, vadinasi, nepriėmė sąmoningai?
– Na, taip. Kam jiems daryti naktį kažkokias komplikacijas? Aš buvau priimtas pirmadienį. Ambasadorius man įteikė George`o Busho poziciją, kokia tuo metu buvo oficialiai priimta. Tam tikra formulė, kuri buvo [numatyta] Rytų Europai – be mūsų, tada buvo galvota apie Varšuvą, Prahą, Budapeštą.
Dar prieš šitas revoliucijas buvo toks nerašytas susitarimas, kad amerikiečiai nedarys per daug greitų žingsnių, remdami naująsias vyriausybes, o Michailas Gorbačiovas įsipareigos nenaudoti jėgos prieš demokratizacijos procesus. Tai, mano galva, buvo labai svarbus saugiklis.
Taigi šitą formulę Maltoje G. Bushas pritaikė M. Gorbačiovui ir Baltijos valstybėms – kad jis nenaudotų jėgos. Todėl amerikiečiai buvo tokie santūrūs. Mes dažnai peikiame jų laikyseną, bet aš manau, kad mums tai buvo svarbus saugiklis.
– Bet Europoje didžiosios valstybės taip pat atsargiai žiūrėjo į Jus, nes per tą sausį Jūs daug su kuo iš užsienio lyderių susitikote?
– Taip, per pirmąsias dvi savaites priskaičiuočiau turbūt dešimt užsienio reikalų ministrų ar analogiškas pareigas užimančių pareigūnų. Susitikimų formatai buvo įvairūs – vieni per užpakalines duris [priimdavo], kiti pagerbdavo atsiųsdami automobilį ir padarydami nuotraukas, kurios, aišku, niekur nepasirodė, jokioje spaudoje.
Pateiksiu pavyzdį, iliustruojantį, ką jūs pasakėte. Pirmas susitikimas Briuselyje – su ES užsienio reikalų komisaru iš Olandijos. Jo pirmi žodžiai po Sausio 13-osios buvo tokie: tai pas jus ten vyksta pilietinis karas, jūs kaunatės dėl valdžios. Aš jo paklausiau: turbūt Aleksandro Nevzorovo kiną žiūrėjai? Tai, be abejo, patekdavo į jų ekranus, o mūsų medžiaga sunkiau skynėsi kelią.
Pavyzdžiui, [Vokietijos užsienio reikalų ministras] Hansas Dietrichas Genscheris, kuris turbūt buvo svarbiausias asmuo ir pas kurį daug kas siuntė. Britai sakydavo – eik pas vokiečius, su jais kalbėk. Na, gerai, mes gavome audienciją. Jis manęs klausė: ar jūs tikrai norite visiškos nepriklausomybės? Jie, aišku, visi tikrino informaciją. Reikia visus tuos dalykus žmogiškai suprasti, bet savo pozicijas reikia ginti tvirtai.
– O tai, kad Jūs pabandėte Vilniaus įvykius, tą tragišką naktį, susieti su artėjančiu Persų įlankos karu, tai buvo Jūsų paties idėja, ar Jums kažkas iš Vilniaus ją pasufleravo?
– Tai buvo tiesiog akivaizdu. Buvo baisu, kad prarasime dėmesį, nes iš pradžių, be abejo, dėmesys Vilniui buvo didelis. Ir štai prasideda Persų įlankos karas, ir visų dėmesys jau nukrypo ten. Tai buvo toks šiaudas, [kurio reikėjo] griebtis, gelbėtis. Jis, aišku, politiškai naivus, bet kodėl ne? Aš tuo ir pasinaudojau. Lygiai kaip ir vyriausybe emigracijoje.
Juk ta mano misija netapo tikrove, ji nebuvo aktualizuota, bet žurnalistams tas buvo įdomu. Jie iškart klausdavo: kur tu kursi tą vyriausybę, dabar atvažiavai, tai gal Varšuvoje, gal Londone, gal dar kur nors? Aš išklausydavau tuos klausimus ir tada paaiškindavau, kad tai yra sąlyginis dokumentas ir tik tada, kai visa mūsų vyriausybė ir parlamentas bus paralyžiuota, sunaikinta, tik tada įsigalios tie mano įgaliojimai.
– Jūs norite pasakyti, kad Jūs tada tikrai nebuvote numatęs nei kandidatų į tą savo vyriausybę tremtyje, nei miesto, kur ji galėtų veikti?
– Patikėkite, aš nė minutei nesusimąsčiau apie tai. Tikėjau. Galų gale, išvykus ir telefonu girdint, ką mes visi dabar matome ir žinome, kas vyko tą sausio 13-osios naktį, tas baisias žudynes, ir po to, kad atsitraukė tie tankai – buvo toks kaip ir stabilesnis periodas. Tada, aišku, nebuvo metas galvoti, o kas atsitiks, jeigu tragedija vėl pasikartos. Kaip, beje, galėjo būti, kai prasidėjo rugpjūčio pučas.
