Iš pradžių skelbta, kad šeštadienį 22 val. 48 min. vietos (sekmadienį 9 val. 48 min. Lietuvos) laiku 21 km gylyje prie Aliaskos pusiasalio įvykusio drebėjimo stiprumas siekė 7,4 balo, o kai kuriose JAV Aliaskos valstijos teritorijose paskelbtas cunamio pavojus.

USGS vėliau patikslino požeminio smūgio stiprumą, o Nacionalinis perspėjimo dėl cunamių centras Palmeryje, Aliaskoje, pranešė, kad ankstesnis cunamio pavojus pietų Aliaskoje ir Aliaskos pusiasalyje sušvelnintas iki įspėjimo.

„Kitoms JAV ir Kanados Ramiojo vandenyno pakrantėms Šiaurės Amerikoje cunamio pavojaus nėra“, – nurodoma pranešime.

Aliaska priklauso seismiškai aktyviam Ramiojo vandenyno „ugnies žiedui“.

1964 metų kovą Aliaską sukrėtė 9,2 balo stiprumo požeminis smūgis – stipriausias kada nors Šiaurės Amerikoje užfiksuotas žemės drebėjimas. Jis nuniokojo Ankoridžą ir sukėlė cunamį, kuris nusiaubė Aliaskos įlanką, JAV vakarinę pakrantę ir Havajus.

Per drebėjimą ir cunamį žuvo daugiau kaip 250 žmonių.

„Prezidentas įsakė kariuomenei numušti objektą“, – sakė Nacionalinės saugumo tarybos atstovas spaudai Johnas Kirby (Džonas Kerbis). Incidentas įvyko 13 val. 45 min. (20 val. 45 min. Lietuvos laiku). 

Šis objektas buvo daug mažesnis už didžiulį Kinijos oro balioną, kuris praėjusią savaitę kirto Jungtines Valstijas ir šeštadienį buvo numuštas JAV naikintuvo netoli Atlanto vandenyno pakrantės, sakė J. Kirby.

Pasak jo, jis buvo „maždaug nedidelio automobilio dydžio“ ir skrido maždaug 12 tūkst. kilometrų aukštyje.

Jis nukrito Aliaskos šiaurėje netoli Kanados sienos ant užšalusio vandens, todėl jį buvo įmanoma paimti, sakė J. Kirby.

„Tikimės, kad nuolaužas pavyks surinkti, nes jos nukrito ne tik mūsų teritorinėje erdvėje, bet ir, mūsų manymu, ant užšalusio vandens, todėl bus dedamos pastangos jas surinkti“, – sakė jis.

J. Bidenas įsakė numušti lėktuvą, nes objektas kėlė „pagrįstą grėsmę“ aviacijai.

Tačiau J. Kirby pabrėžė, kad apie objektą dar nieko nežinoma.

„Nežinome, kam jis priklauso – valstybei ar įmonei, – sakė jis. – Mes nesuprantame, kokia yra visa jos paskirtis.“

Tačiau prieš numušant objektą JAV kariuomenė nusiuntė jį stebėti lėktuvą ir „pilotas nusprendė, kad šis objektas nėra pilotuojamas“.

Pentagono atstovas Patas Ryderis (Patas Raideris) sakė, kad objektą numušė naikintuvas „F-22 Raptor“, panaudojęs raketą AIM-9X – tą patį orlaivį ir tą pačią amuniciją, kuri buvo panaudota įtariamam Kinijos sekimo balionui numušti.

Incidentas įvyko kilus naujam nerimui dėl, JAV pareigūnų teigimu, vykdomos Kinijos programos, pagal kurią Kinija skraidina sekimo balionus žvalgybinei informacijai rinkti visame pasaulyje.

JAV pareigūnai teigė, kad tokie balionai skraido virš 40 šalių. Mažiausiai keturis kartus jie skrido virš Jungtinių Valstijų teritorijos.

Praėjusią savaitę Kinijos oro balionas sukėlė ypatingą susirūpinimą, nes jis praskrido virš teritorijų, kuriose Jungtinės Valstijos laiko branduolines raketas požeminėse slėptuvėse ir bazuoja strateginius bombonešius.

Dėl šio incidento JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas (Entonis Blinkenas) atšaukė ilgai planuotą kelionę į Pekiną, kurios tikslas buvo pagerinti abiejų konkuruojančių supervalstybių ryšius.

„Pagrįsta grėsmė“

„Tikimės, kad pavyks surinkti nuolaužas“, – sakė J. Kirby. 

J. Bidenas įsakė numušti orlaivį, nes, pasak J. Kirby, tokiame aukštyje, kuriame jis skrido, objektas kėlė „pagrįstą grėsmę“ civilinei aviacijai.

J. Kirby sakė, kad JAV kariuomenė pasiuntė lėktuvą stebėti objekto, kol jis buvo numuštas, ir „pilotas įvertino, kad šis objektas nebuvo pilotuojamas“.

Jis pažymėjo, kad Kinijos sekimo balionas turėjo akivaizdžių gebėjimų judėti ir manevruoti.

Baliono įranga „akivaizdžiai buvo skirta žvalgybiniam stebėjimui ir neatitiko meteorologiniuose balionuose esančios įrangos“, sakė aukšto rango Valstybės departamento pareigūnas.

„Jis turėjo daugybę antenų, tarp kurių buvo ir masyvas, greičiausiai galintis rinkti ir nustatyti geografinę ryšio vietą“, – teigė pareigūnas pareiškime.

Pareigūnas nurodė, kad JAV mano, jog balioną kontroliavo Kinijos liaudies išlaisvinimo armija, tačiau tiesiogiai nepasakė, kad balioną dislokavo būtent ji.

Pentagono atstovas P. Ryderis sakė, kad JAV gelbėjimo komandos baigė numušto Kinijos baliono nuolaužų lauko kartografavimą ir „šiuo metu ieško ir identifikuoja nuolaužas vandenyno dugne“.

„Iki šiol rastos nuolaužos kraunamos į laivus, gabenamos į krantą, inventorizuojamos ir vežamos į laboratorijas tolesnei analizei“, – pridūrė jis.

Pekinas atmetė JAV kaltinimus, kad jis pasiuntė balioną šnipinėti Jungtinių Valstijų, ir teigė, kad jis tiesiog atsitiktinai įskrido į JAV oro erdvę.

Tačiau nuo šeštadienio Kinija atsisakė JAV gynybos sekretoriaus Lloydo Austino (Loido Ostino) siūlymo telefonu diskutuoti su Kinijos kolegomis baliono klausimu.

„JAV primygtinai reikalavo panaudoti jėgą, kad atakuotų orlaivį, o tai rimtai pažeidė tarptautinę praktiką ir sukūrė blogą precedentą“, – sakoma Kinijos gynybos ministerijos pareiškime.

Provokuojantys pareiškimai

Kai anksčiau iš rusų šovinistų lūpų išsprūsdavo Aliaskos vardas, net didžiausias pesimistas šioje atokiausioje JAV valstijoje nelabai ko nors baiminosi. Po vasario 24-osios ir didžiausias optimistas negali nejausti apmaudo, kad net ir šiais laikais civilizuotoje planetos dalyje teberusena nesveikos aistros ir pretenzijos į kaimynų žemes.

Kas, jei Kremliaus šeimininkas, žengęs net racionaliu išskaičiavimu absurdišką žingsnį į pietvakarius nuo savo valstybinės sienos, susigundys tokiai pat aferai ir prie tolimiausio valstybės taško rytuose? Kas bus, jei netradicinius hibridinius žaidimus maniakiškai pamėgęs Kremlius subręs atidaryti antrąjį frontą ir tai bus Aliaskoje?

Ar atsitiktinai liepą Valstybės Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas viešai priminė amerikiečiams, kad Aliaską 1867 m. jie pirko iš Rusijos už net ir anuomet juokingą 7,2 mln. dolerių sumą (skaičiuojant šių dienų verte – apie 144,393 mlrd. dolerių)? 1799–1867 m. Aliaską valdė Rusijos ir Amerikos bendrovė – pusiau valstybinė Rusijos imperijos prekybinė kolonijinė organizacija. Aliaska buvo parduota po Krymo karo.

Tegul Amerika visada prisimena: yra dalis jos (Rusijos) teritorijos – Aliaska. Kai jie pradės bandyti disponuoti mūsų ištekliais užsienyje, prieš tai pagalvokite, kad ir mes turime ką grąžinti.

„Tegul Amerika visada prisimena: yra dalis jos (Rusijos) teritorijos – Aliaska. Kai jie pradės bandyti disponuoti mūsų ištekliais užsienyje, prieš tai pagalvokite, kad ir mes turime ką grąžinti“, – viešai transliuotame parlamento posėdyje sakė V.Volodinas. Jo pavaduotojas Piotras Tolstojus esą net siūlęs  surengti referendumą šia tema.

Kad pretenzijos į Aliaską nėra vien lengvas paerzinimas, netrukus parodė ir Kremliaus trolių darbo rezultatai. Dabar dažniausiai gūgle ieškomos frazės rusų kalba nedviprasmiškos: „Kada Aliaska bus mūsų; kas išnuomojo Aliaską; kam buvo parduota Aliaska; kam priklauso Aliaska; kada baigiasi Aliaskos nuomos sutartis; kur Aliaskoje gyvena rusai?"

Krasnojarske net atsirado didžiulis plakatas su ta pačia spalva nudažytu Rusijos ir Aliaskos plotu ir užrašu „Aliaska – mūsų!“ Jo atsiradimo istorija panaši į rebusą. Stendą išsinuomojo lengvųjų automobilių priekabų gamybos kompanija „Aliaska“, sugalvojusi tokią ne itin subtilią reklamą.

Buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas, pastaraisiais metais nusiritęs iki tikro politikos komiko, tik dažniau pasireiškiančio socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje, o ne humoro klubuose, viename savo naktinių įrašų apskritai pareiškė, kad Rusija neturi sienų. Todėl jautresnis su Rusija besiribojančių teritorijų gyventojas gali pagrįstai nerimauti, kad vieną dieną žalieji žmogeliukai išdygs ir po jų langais, net jei jie – Aliaskoje?

Kelionės laiku

„Ten, pačiame gale, – Rusija", – rodydamas nuo pietvakarinės Aliaskos pakrantės vandens link žurnalistams iš Europos sako Jimas Stimpfle'as. Šia kryptimi jis žvelgė su viltimi, kol neįvyko tai, kas apvertė aukštyn kojomis bemaž viso pasaulio gyvenimą.

Užuomina: akimirksniu tiek Rusijos valstybinės žiniasklaidos, tiek socialinių tinklų vartotojų dėmesio sulaukęs Krasnojarske iškabintas dviprasmiškas reklaminis priekabų gamybos įmonės „Aliaska“ plakatas skelbia „Aliaska – mūsų!“ / Redakcijos archyvo nuotr.

74-erių amerikietis prieš tris dešimtmečius buvo turbūt vienas didžiausių JAV ir SSRS suartėjimo entuziastų visame Nome – prie Beringo jūros esančiame mieste. Nekilnojamojo turto agentui patiko Michailas Gorbačiovas ir jo persitvarkymo, viešumo idėjos. Entuziazmo pagautas, J.Stimpfle'as išmoko rusų kalbą ir 1986-aisiais Eurazijos žemyno link paleido dujų balionus su Providenijos – gyvenvietės Rusijoje, Čiukčių pusiasalio rytiniame gale, merui skirtais laiškais rusų kalba.

Po dvejų metų išsipildė dar viena J.Stimpfle'o svajonė: iš Nomo į Provideniją išskrido Aliaskos oro linijų lėktuvas „Boeing 737-200“ su 82 amerikiečiais keleiviais. J.Stimpfle'as sako anuomet net mąstęs apie keltą tarp abiejų šalių. Tai neįvyko, tačiau Nome įsikūrusi oro bendrovė „Bering Air“ nuo 1988 m. reguliariai skraidė pirmyn ir atgal į Čiukčių pusiasalį.

Aliaskos ir Rusijos gyventojai tarsi prisiminė tai, ką daugybę šimtmečių darė jų protėviai: vėl ėmė keliauti vieni pas kitus. Skraidė verslininkai, mokytojai, Rotary klubų nariai, turistai. Pastaruosius viliojo daug kas. Dar atšiauresnė nei Aliaskoje Rusijos Tolimųjų Rytų gamta, egzotiška buitis, galimybė įkelti koją į tiek dešimtmečių šalia buvusią uždraustą žemę. Jau nekalbant apie tai, kad šis skrydis buvo tikrų tikriausia kelionė laiku: kirsdami tarptautinę datos liniją, keleiviai persukdavo laikrodį 20 valandų į priekį.

Tokios kelionės buvo naudingos pačiam Nomui ir 3 700 jo gyventojų. Aliaskos sostinė Ankoridžas tapo Magadano partneriu – draugystę simbolizavo prie rotušės kabanti Rusijos vėliava. Regionų abipus Beringo sąsiaurio gyventojus siejo dar ir tai, kad jie, nepaisant daugybės skirtumų, yra už tūkstančių kilometrų nutolę nuo savo šalių politinio centro.

Plataus masto karo prieš Ukrainą, kuriuo virto „specialioji karinė operacija“, aidas akimirksniu pasiekė ir už tūkstančių kilometrų nuo fronto esantį Beringo sąsiaurio regioną. „Bering Air“ skrydžiai nutrūko.

Pratrūko kažkada seniai pažintas, vėliau į pasąmonės užkaborius užkištas nerimas.

Slėptuvės ir ginklai

Tuoj po vasario 24-osios, Rusijos invazijos į Ukrainą aktyviosios fazės pradžios, vietos laikraštis „Nome Nugget“ sulaukė nerimaujančių skaitytojų laiškų su klausimais apie čia pat esančios Rusijos keliamą pavojų ir slėptuves oro atakų atveju. Juk ties Beringo sąsiauriu Aliaską nuo Rusijos skiria tik 85 km, o JAV priklausančią Mažojo Diomedo salą (JAV), kur esama ir „Nome Nugget“ prenumeratorių, nuo Rusijai priklausančios Didžiojo Diomedo salos (Rusijoje vadinamos Ratmanovo sala) – vos 4 km.

Vietos žurnalistai, kaip ir nepartinis Nomo meras Johnas Handelandas jaučiasi ramiau. „Užaugau Nome Šaltojo karo metais. Kai buvome vaikai, kartais šokinėdavome po stalais – treniravomės, kaip elgtis invazijos atveju, „Die Welt“ pasakojo meras, prisimindamas bunkerius, – žinojome, kur eiti, jei kas nors nutiktų.“ Nors dauguma namų Nome buvo mediniai, mokykla ir ligoninė buvo pastatytos iš betono. Negana to, miestelyje netgi buvo įrengta požeminė priešlėktuvinė slėptuvė.

Meras sako niekada nesijaudinęs, kad kažkas gali nutikti. Nei dabar, nei anuomet. Jis buvo tarp pirmųjų garsiojo Draugystės skrydžio keleivių 1988-aisiais. Kai Šaltojo karo ledai ėmė tirpti, jis taip pat turėjo vilčių. Nors, prisipažįsta, nebuvo apimtas tokios euforijos kaip J.Stimpfle'as.

Tačiau šiandien J.Handelandas skeptiškas: „Rusai veikia, taip sakant, mūsų kieme. Jie ten žvejoja. Jie gabena gamtines dujas ir kitas prekes Beringo sąsiauriu.“ Tai, jo manymu, reiškia, kad ateityje Nome vis dažniau bus girdimi naikintuvai, įskrendantys į Aliaskos oro erdvę arba artėjantys prie jos.

Tačiau kalbėdamas apie Maskvos gąsdinimus jis šypsosi. „Visi iš to juokiasi“, – sako jis. Tačiau kai kurie žmonės Nome galvoja: „Galbūt mes esame pačioje ugnies linijoje. Jei iš tikrųjų kiltų konfliktas su JAV, galbūt jis prasidėtų ne Vašingtone ar Niujorke. Būtų labai akivaizdu, jei jis prasidėtų čia.“

V.Volodino pareiškimas kelia šypseną ir vietos deputatui Andy Josephsonui: 1867-ųjų sandoris seniai baigtas. Apie anuos laikus, kai šias žemes valdė Rusijos imperatorius, mena tik stačiatikių cerkvė ir alkoholinių gėrimų parduotuvių asortimentas: Aliaskoje degtinės pasiūla gerokai didesnė nei kitur JAV.

Jei rusų desantas išsilaipintų Aliaskoje, jis netruktų įsitikinti, kad vietos gyventojai yra gerai ginkluoti. Anot A.Josephsono, žmonės imtųsi ginklų panašiai kaip ukrainiečiai. Aliaskoje, kur gerokai didesnė tikimybė sutikti ne rusų desantininką, bet laukinį žvėrį, bent vieną ginklą turi du iš trijų namų ūkių. Pagal šį rodiklį Aliaska užima trečią vietą tarp visų 50 JAV valstijų.

Kol kas iš Rusijos pusės Aliaską pasiekia tik privatūs „desantininkai“. Tiksliau, tie, kurie sakosi nenorį vilktis karinę uniformą. Spalio pradžioje du rusai valtimi atplaukė iš Egvekinoto Rusijoje į Gambelo miestelį JAV priklausančioje Šventojo Lauryno saloje. Įveikę gyvybei pavojingą 250 jūrmylių kelionę, rusai pasiprašė politinio prieglobsčio, kurį bėgantiems nuo mobilizacijos pažadėjo suteikti JAV.

Kita vertus, A.Josephsonas supranta: Aliaskos užpuolimas išprovokuotų trečiąjį pasaulinį karą. „Tuomet turėtume didesnių problemų nei tik mūsų pačių maži gyvenimai“, – sako jis.

Jos skaičiavimais, drebėjimo epicentras buvo už 234,3 km į pietvakarius nuo Adako miesto. Židinys buvo 17,1 km gylyje.

Apie stichijos padarytą materialinę žalą ar aukas nepranešima.

Aliaska priklauso vadinamajam Ramiojo vandenyno ugnies žiedui – tektoninių lūžių lankui, kuriame įvyksta didelė dalis viso pasaulio žemės drebėjimų, cunamių ir ugnikalnių išsiveržimų.

1964 metų kovo 27 dieną Aliaskai smogė 9,2 balo žemės drebėjimas – smarkiausias per JAV seisminių matavimų istoriją. Tąsyk požeminiai smūgiai, kurių epicentras buvo maždaug 120 km į rytus nuo Ankoridžo, truko apie puspenktos minutės ir sukėlė cunamį, nusinešusį apie 250 žmonių gyvybių.

JAV tarnybos perspėjo gydytojus stebėti, ar skiepijamiems žmonėms nepasireiškia retos alerginės reakcijos, šią savaitę šalyje pradėjus imunizavimo kampaniją, naudojant vakciną, sukurtą bendrovių „BioNTech“ ir „Pfizer“.

Jungtinėje Karalystėje prieš savaitę buvo pranešta apie kelis panašius alergijos skiepams atvejus.

Antradienį Džuno mieste suleidus vakcinos vienai sveikatos apsaugos darbuotojai moteris paraudo, jai pradėjo trūkti oro, sakė Bartletto (Bartleto) regioninės ligoninės priimamojo medicinos direktorė Lindy Jones, (Lindi Džouns). Moteriai buvo suleista adrenalino ir kitų vaistų nuo analfilaksijos – stiprios alerginės reakcijos. Pacientė naktį praleido ligoninėje, o vėliau jos būklė pagerėjo.

Kitaip nei Britanijoje užfiksuotais atvejais, Aliaskoje paskiepytai moteriai alergija anksčiau nebuvo pasireiškusi.

Kelias į niekur

Ch.McCandlesso istorija dažnai lyginama su literatūros klasiko Henry Thoreau memuarais "Valdenas, arba Gyvenimas miške". Tik, žvelgiant šių dienų žmogaus akimis, Ch.McCandlesso likimas atrodo gerokai  tragiškesnis ne vien dėl pražūtingo finalo, bet ir dėl to, kad atspindi šių dienų visuomenės socialines problemas ir vertybes.

1990 m. pavasarį puikiais pažymiais baigęs istorijos ir antropologijos studijas Emory universitete, nė neatsisveikinęs su šeima ir draugais, 22-ejų Ch.McCandlessas leidosi keliauti po Jungtinių Valstijų vakarus. Sutaupytą pusę mokslams skirtos sumos, 24 tūkst. dolerių, jis paaukojo labdarai, todėl į kelią leidosi beveik be pinigų.

Jaunas vyras keliavo per Arizoną, Kaliforniją ir Pietų Dakotą, kartais dirbdavo, kartais neturėjo nė dolerio, nebendravo su žmonėmis, išgyveno ne vieną pavojingą nuotykį gamtoje.

Ramybė: apleistas autobusas buvo tapęs paskutiniais drąsaus Ch.McCandlesso namais – tapo ir jo mirties vieta. / Wikipedia nuotr.

Kelionės finalinis etapas prasidėjo 1992-ųjų balandį, kai Ch.McCandlessas pasiekė Ferbankso miestą Aliaskoje. Paskutinis asmuo, matęs jį gyvą, buvo Jimas Gallienas, pavėžėjęs keliauninką iki Stampido trasos.

J.Gallienas vėliau pasakojo nerimavęs dėl Ch.McCandlesso, bandė įtikinti jį atidėti kelionę, veltui siūlėsi nuvežti iki Ankoridžo, kad nusipirktų keliauti gamtoje reikalingos įrangos ir maisto. Galiausiai balandžio 28-ąją Ch.McCandlessas žengė į trasą. Prisiekusio bėgiko, tvirtos valios jaunuolio kuprinėje buvo 4,5 kg ryžių, 22-ojo kalibro šautuvas, šovinių, keletas knygų, tarp jų – žinynas apie vietos augalus.

Ten, Aliaskos dykrose, netoli Denalio nacionalinio parko, ir nutrūko Ch.McCandlesso pėdsakai. Kas vyko vėliau, iš dalies pavyko atkurti skaitant jo dienoraštį. Ypatingas palikimas – autoportretai, kuriuose vyras įsiamžino turėtu fotoaparatu.

Legendos gimimas

Bevaikštinėdamas Ch.McCandlessas rado apleistą penktojo dešimtmečio laikus menantį autobusą: aprūdijęs mokyklinis autobusas su užrašu "Fairbanks city. 142" tapo naujais jaunuolio namais.

Jo sesuo tikra: brolis neketino likti atsiskyrėliu, norėjo grįžti į civilizaciją, tačiau žuvo tik per nelaimingą atsitikimą, pražudytas gamtos, kurioje norėjęs rasti paguodą ir kurios jis, užaugęs Vašingtono priemiestyje, nepažinojo.

1992-ųjų rugpjūtį vyras ketino palikti savo buveinę, tačiau nepajėgė įveikti tuo metu jau patvinusios Teklanikos upės. Vos už 400 m buvo galimybė persikelti per upę, tačiau Ch.McCandlessas to nežinojo, nes neturėjo žemėlapio.

Gyvendamas gamtoje, vyras mito ne tik randamomis uogomis, augalais, bet ir medžiojo smulkius gyvūnus. Sykį nušovė briedį, tačiau nemokėjo tinkamai paruošti mėsos ir ji sugedo: užuot supjaustęs į nedidelius gabaliukus ir vytinęs, kaip tai daroma Aliaskoje, jis pasinaudojo Pietų Dakotos medžiotojų patarimu ir ją išrūkė.

Rugpjūčio 12-ąją Ch.Mcandlessas paliko paskutinį, 107-osios dienos, įrašą dienoraštyje: "Nuostabios mėlynės." Nuo rugpjūčio 13 iki 18 d. –  tik dienų sąrašas. Per šią savaitę jis išplėšė paskutinį lapą iš Louiso L'Amouro memuarų "Klajojančio žmogaus apšvietimas". Vienoje lapo pusėje buvo ištrauka iš vienos Johno Robinso Jefferso poemos, prie kurios Chrisas prirašė: "Nugyvenau laimingą gyvenimą ir dėkoju Viešpačiui. Sudie ir telaimina jus Dievas!"

Rugsėjo 6-ąją prie apleisto autobuso prisiartinęs vienas briedžių medžiotojas pajuto tvaiką. Netrukus rado miegmaišį su Ch.McCandlesso palaikais. Ant autobuso bolavo lapas su užrašu, prašančiu pagalbos.

Oficiali mirties priežastis – išsekimas. Kai buvo rastas vyro kūnas, jis tesvėrė 30 kg. Manoma, kad gamtoje Ch.McCandlessas išgyveno 114 dienų, buvo surastas praėjus devyniolikai dienų po mirties.

Slėgė šeimos drama

Ch.McCandlesso sesuo įsitikinusi: nors brolis buvo nusiteikęs prieš sumaterialėjimą, jis nenorėjo atsiskyrėlio dalios ir nebuvo koks pašėlęs romantikas – būtent tokia nuomonė vyravo visuomenėje pasklidus žiniai apie tragediją Aliaskoje. 2015-aisiais knygą apie brolį išleidusi moteris atskleidė apie sunkią jų vaikystę, kurios dvasines traumas veikiausiai ir norėjo išsigydyti Chrisas.

Brolis ir sesuo užaugo šeimoje, kurioje stigo ne pinigų, bet meilės. Baisiausia jiems buvę tai, kad tėvas vienu metu turėjo dvi šeimas. Su pirmąja žmona susilaukęs šešių vaikų, jis galiausiai vedė savo ilgametę meilužę, Chriso ir Carine motiną. Tačiau su abiem moterimis ilgą laiką bendravo pernelyg artimai: kai kurie netikri broliai ir seserys buvę panašaus amžiaus kaip ir Chrisas su Carine.

Ši siaubingo melo aplinka, poligamija, tarsi dėmė prislėgė tik tada, kai paauglystėje išsiaiškino tiesą: būdami vaikai Chrisas ir Carine net atostogas leisdavo su savo netikrais broliais ir seserimis. Tačiau namuose augo jausdami fizinį ir psichologinį smurtą: vaikai buvo nuolat kaltinami dėl chaotiškos gyvenimo situacijos.

"Jis nebuvo beprotis. Tai, kad jis pabėgo į gamtą, turbūt buvo sveikiausias sprendimas, – viena interviu sakė moteris. – Aplinkybės, kuriomis jis mirė, siaubingos. Tačiau jis mirė atgavęs ramybę."

Traukė piligrimus

Naujųjų laikų Voldeno istorija įkvėpė gamtininką, alpinistą Joną Krakauerį parašyti knygą "Į laukinį pasaulį". Jis bandė sekti Ch.MaCandlesso klajonių pėdsakais, iškėlė hipotezę, kad jis galėjo apsinuodyti vietos augalais.

1996-aisiais pasirodžiusi knyga įkvėpė Seaną Penną perkelti istoriją į didįjį ekraną. Ch.McCandlessą suvaidino Emile Hirschas. Kino juosta "Laukinėje gamtoje" sulaukė kritikų pripažinimo, buvo nominuota dviem "Oskarams", įtraukta į geriausių 2007 m. filmų dešimtuką.

Scanpix nuotr.

Ch.McCandlessas, kritikavęs pasaulio sumaterialėjimą ir elitarizmą, buvo paverstas stabu, į jo mirties vietą ėmė traukti dar daugiau piligrimų. Prabilta net apie MaCandlesso fenomeną – nepaisydami pavojų, turistai bandė pakartoti jo žygį lygiai taip pat neturėdami nei kompaso, nei žemėlapio.

Žmones iš viso pasaulio masino galimybė prisiliesti prie tikrojo tikrosios tragedijos rekvizito – žvelgti pro kraupios istorijos liudininku tapusio autobuso langus, pasėdėti improvizuotoje Ch.McCandlesso lovoje. Į dykrą Aliaskoje traukė amerikiečiai, brazilai, italai, baltarusiai. Ne vienas jų patys žvelgė mirčiai į akis ar net žuvo.

Šiemet vasarį sraigtasparnis išgelbėjo penkis italus, kurių vienas buvo nušalęs kojas. 2010-aisiais Teklanikos srovė nusinešė šveicarę, pernai toks pats likimas ištiko baltarusę turistę. Šiemet balandį Aliaskos pareigūnai išgelbėjo brazilą, kurio vos neištiko Ch.McCandlesso likimas: maisto atsargų nebeturėjęs, dėl pavasario tirpsmo patvinusios upės nebegalėjęs įveikti upės vyras pasiuntė nelaimės signalą.

Visos šios istorijos privertė vietos valdžią priimti lemtingą sprendimą. Birželio 18-ąją Nacionalinės gvardijos sraigtasparnis lynais pakėlė autobusą ir išgabeno į kol kas neskelbiama vietą. Teigiama, kad po kurio laiko surūdijusi legenda vėl bus prieinama visuomenei, tačiau smalsuoliams nebereikės rizikuoti savo gyvybe.

Tyleris Ivanoffas (Taileris Ivanofas) rado ranka parašytą laišką rusų kalba, kai anksčiau šį mėnesį rinko malkas netoli Šišmariovo, esančio maždaug už tūkstančio kilometrų į šiaurės vakarus nuo Ankordižo, pranešė televizija KTUU.

„Tiesiog ieškojau malkų, kai radau butelį, – sakė T. Ivanoffas. – Radęs butelį turėjau pasinaudoti atsuktuvu, kad ištraukčiau žinutę.“

Amerikietis pasidalijo savo radiniu socialiniame tinkle „Facebook“, kur laišką išvertė rusakalbiai. Paaiškėjo, kad tai – Šaltojo karo laikais vieno rusų jūrininko parašytas pasisveikinimas. 1969 metų birželio 20 diena datuotame laiške jį radusio žmogaus prašoma atsakyti nurodytu adresu.

Pasak KTUU, Rusijos valstybinės televizijos žurnalistams pavyko nustatyti laiško autorių – kapitoną Anatolijų Bocanenką. Jis iš pradžių abejojo, kad jis parašė šią žinutę, kol pastebėjo savo parašą lapo apačioje.

„Štai čia – tiksliai!“ – šūktelėjo buvęs jūreivis.

Pasak A. Bocanenkos, jis būdamas 36 metų išsiuntė žinutę iš laivo „Sulak“. Vyras apsiverkė sužinojęs iš „Rossija 1“ korespondento, kad „Sulak“ 10-ame dešimtmetyje buvo parduotas kaip metalo laužas.

A. Bocanenka taip pat parodė reporteriui kai kuriuos tarnybos laivyne laikų suvenyrus, tokius kaip vieno garsaus Rusijos šnipo žmonos autografas ir japoniškų alkoholinių gėrimų buteliai, kuriuos jis išsaugojo nepaisydamas savo sutuoktinės protestų.

Apie T. Ivanoffo aptiktą butelį pirmas pranešė Aliaskos radijas KNOM.

„Per JAV ir Izraelio ilgametį bendradarbiavimą priešraketinės gynybos srityje buvo pasiekta didelių laimėjimų. Sėkmingas išbandymas tapo ne tik svarbia gaire abiejų šalių nacionaliniam saugumui, bet ir padėjo sutvirtinti regioninį saugumą Artimuosiuose Rytuose“, – socialiniame tinkle „Twitter“ parašė J. Boltonas.

Prie savo žinutės jis prisegė izraeliečių laikraščio „The Jerusalem Post“ straipsnį, kuriame pasakojama apie sistemų „Arrow 3“ bandymus, kuriuos 10 dienų viename Aliaskos kosmodrome vykdė JAV ir Izraelis.

„Toks bandymas buvo pirmą kartą atliktas už Izraelio ribų. Sėkmingą bandymą stebėjo Izraelio ambasadorius JAV Ronas Dermeris“, – nurodoma straipsnyje.

Pasak leidinio, sistema buvo išbandyta prieš taikinius, imituojančius tiek Irano vystomas šiuolaikines balistines raketas, tiek potencialias grėsmes, su kuriomis ateityje gali susidurti žydų valstybė.

Kompleksai „Arrow 3“, kuriuos kartu kuria, finansuoja ir gamina Izraelis ir JAV, pajėgūs perimti balistines raketas joms skriejant kosmose.

Saulės vonios visą dieną, maudynės šiltame it arbata vandenyje – tokie vasariški malonumai retai džiugina gyventojus Aliaskoje. 

Bet jau 11 dienų, kai valstiją lepina kaitra. Termometro stulpeliai Ankoridžo mieste rodo 32 laipsnius šilumos, nors įprastai būna 18. 

Neįprastus karčius sukėlė aukštas slėgio frontas virš valstijos.

Karščiai vietinius užklupo netikėtai. Oro kondicionierius turi vos vienas kitas namas. 

Kvėpuoti sunku ir dėl miškų gaisrų. 

Pasak ekspertų, orai lyg Majamyje grėsmingai rodo, kad regione sparčiai šyla klimatas. 

Aliaskai šiemet jau teko išgyventi neįprastai šiltą pavasarį. Vietiniai juokais jau spėja: po tokios vasaros teks laukti ir karštesnio rudens bei žiemos.