Atkartos ekspediciją

1977 m. į geologų ekspediciją Pamyre išvyko trys Kauno alpinistai ir vienas latvis. Ten broliai Eugenijus ir Romualdas Bajorai, Kęstutis Virbalis ir Valdis Kikanas užkopė į tris bevardes viršūnes, o vieną jų pavadino savo gimtojo miesto Kauno vardu.

„Kiek pamenu bičiulių įspūdžius, ekspedicija buvo sklandi. Maršrutą jie įvertino kaip 4A kategorijos sunkumo. Ryte pradėję, vakare finišavo“, – Lietuvos alpinizmo veteranų klubo „Senjoras“ viceprezidentas Alvydas Peištaras pasakojo bendražygių ekspediciją, kurioje nedalyvavo, nes kopė į kitus kalnus, vėl prisiminęs šių metų gegužę, kai kartu su Kauno technologijos universiteto bendruomene sodino ąžuoliukus žuvusiems alpinistams atminti.

A.Peištaro teigimu, iš kelių dalių surinktas ženklas papuoš Kauno viršūnę. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Tąkart pagerbimo ceremonijoje dalyvavę Kauno miesto savivaldybės atstovai senjorams alpinistams pasiūlė kaip nors prisidėti prie 2022-ųjų renginių, kai Kaunas neš Europos kultūros sostinės vėliavą. A.Peištaras su kitais veteranais pagalvojo, kad atkartoti 1977-ųjų ekspediciją ir užkopti į Kauno viršūnę būtų puiki mintis. Pristatę ją miesto valdžios atstovams, jau po trijų dienų klubo nariai sulaukė skambučio ir kvietimo atvykti į savivaldybę.

„Meras su mumis kalbėjo pusantros valandos. Visi stebėjosi, kad skyrė tiek laiko, nes įprastai to nedaro“, – alpinistas, gelbėjimo būrio narys, alpinizmo instruktorius, kandidatas į sporto meistrus A.Peištaras džiaugėsi sulaukęs miesto valdžios palaikymo ir didelio bendraminčių susidomėjimo.

Sužinoję apie kitų metų planus, kopti į Kauno viršukalnę panoro kelios dešimtys alpinizmo entuziastų iš Lietuvos. Tikėtina, kad prie būrio prisijungs alpinistai iš Latvijos, galbūt ir Estijos.

„Panašu, kad gali susirinkti ir apie pusšimtį žmonių!“ – maždaug penktadalį jų, anot pašnekovo, sudarys alpinistai veteranai.

Aiškinsis klaidas

Ekspedicija planuojama kitų metų liepą arba rugpjūtį. Tokį metų laiką organizatoriai pasirinko neatsitiktinai. Žiemą kopti sunkiau dėl sniego ir ledo, be to, pakeliui į viršukalnes tyko įvairių pavojų. Tarkim, užsnigti plyšiai, į kuriuos galima įsmukti.

„Kitu metų laiku kopiame susirišę, per tam tikrą saugų atstumą. Jei kas įkrenta, pakimba ant virvės – ištraukiame“, – vasarą, kaip pasakojo patyręs alpinistas, kopimo sąlygos kur kas geresnės.

Kopimas į 5 400 m Kauno viršūnę, esančią Pietvakarių Pamyre, Šugnano kalnagūbryje, Tadžikijoje, priskiriamas vidutinio sunkumo kategorijai. Tiesa, kopti į ją galima dviem pusėmis. 1977-aisiais alpinistų ketvertas įkopė viena, o nusileido kita, patogesne, puse.

„Norime, kad į viršūnę koptų kuo daugiau žmonių. Tie, kurie neturi daug patirties, kops tuo paprastesniu maršrutu“, – kalbėjo alpinistų veteranų klubo viceprezidentas.

Įvertinę tai, kad komandose bus ne tik patyrusių alpinistų, bet ir pradedančiųjų, idėjos sumanytojai ekspedicijos metu surengs mokymus. Jie vyks atkeliavus į vietą ir pakeliui į Kauno viršūnę, įveikus tam tikrą maršruto atkarpą.

Patikėkite, ant viršūnių galima rasti pačių įvairiausių daiktų, ne tik kryžių ar statulėlių.

„Mūsų tikslas – analizuoti, ką, kaip ir kodėl padarėme. Kalbėti apie tai viešai, kad visi girdėtų, nes net ir labai sklandžiai kopiant neišvengiama klaidų“, – tam, kad klaidos nesikartotų, analizuoti jas, pasak A.Peištaro, yra būtina.

Palaiko formą

„Po nepriklausomybės įvyko daug daugiau nelaimingų atsitikimų nei iki tol. Dabar per mažai kalbama apie nelaimingus atsitikimus ir rizikos faktorių. Be to, alpinistai mažiau treniruojasi. Mes tai darėme septynis kartus per savaitę“, – nors ir rečiau, kaunietis tikino besitreniruojantis dar ir dabar.

Bent kelis kartus per savaitę 68-erių vyras ant pečių dedasi maždaug 10 kg sveriančią kuprinę ir su šiaurietiškomis lazdomis kulniuoja apie 7 km.

„Treniruotis būtina!“ – alpinistų fizinę formą akcentavo A.Peištaras, domėtis alpinizmu pradėjęs septyniolikos.

Beje, norintys dalyvauti ekspedicijoje turės įrodyti esantys verti jos. Jau kitų metų pradžioje bus surengti trys kopimai, kuriuose turės dalyvauti visi norintys vykti į Pietvakarių Pamyrą. Susidorojusieji su užduotimis gaus dar ir specialius alpinisto ženkliukus.

„Visi norintys dalyvauti ekspedicijoje turės pateikti ir sveikatos pažymas. Nenorime, kad, nuvažiavus tokį kelią, kam nors sustotų širdis“, – kalbėjo patyręs alpinistas.

Kelias išties bus ilgas. Pirmiausia laukia skrydis lėktuvu, vėliau komandos persės į visureigius, kuriais važiuos apie 1 tūkst. km. Atvykę į vietą, alpinistai sės ant asilų ir taip keliaus dar apie 20 km iki vietos, nuo kurios startuos.

Vardo suteikimo procedūra

Tradiciškai užkopę į viršūnes, kurios neturi pavadinimų, alpinistai jas gali pavadinti pačiais įvairiausiais vardais. Skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 30 viršukalnių, turinčių lietuviškus pavadinimus. Daugiausia jų yra Tian Šanio ir Pamyro kalnuose.

„Užkopus į kalno viršūnę, iš akmenų pastatomas akmenų turas. Į jį dedamas raštelis, kuriame pažymimi metai, kas lipo, kokie orai buvo“, – trumpai apie vardų suteikimo viršukalnėms procedūrą pasakojo A.Peištaras.

Taip atsirado profesionalaus lietuvių alpinizmo pradininko Gedimino Akstino, kino režisieriaus Algimanto Vidugirio, lietuvių literatūros pradininko Martyno Mažvydo, Žalgirio, Nemuno, Lietuvos tūkstantmečio, kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, rašytojų Kristijono Donelaičio, Vilniaus, Kauno politechnikos instituto, brolių Bajorų viršūnės.

„Turime ir Bangelės viršūnę“, – tokiu pat vardu, anot pašnekovo, pavadinta spaustuvė, kuriai jis vadovauja jau bemaž 30 metų.

Deja, bet viršūnės su lietuviškais vardais nėra oficialiai įteisintos. Anot A.Peištaro, su Kirgizijos valdžia dėl to deramasi jau apie dešimt metų, tačiau procesas stringa dėl esamos tvarkos. Pirmiausia tam turi pritarti vietos bendruomenė, vėliau – rajono, apskrities vadovai ir tik galiausiai įsaką dėl pavadinimų suteikimo pasirašo šalies prezidentas.

„Ne kartą važiavome ten. Vežėme kompiuterių ir kitų dovanėlių, bet valdžios keičiasi ir viskas tęsiasi apie dešimt metų“, – geriausio scenarijaus vylėsi klubo „Senjoras“ viceprezidentas.

Papildys kalnų muziejų

Alpinistas veteranas pasakojo, kad lapelis, žymintis viršūnei suteiktą vardą, čia būna iki kitos ekspedicijos – tikslą pasiekę kiti alpinistai palieka naują.

„Būtų nerealu, jei užkopus į Kauno viršūnę rastume raštelį, kurį 1977 m. paliko broliai Bajorai, K.Virbalis ir V.Kikanas“, – nors daug vilčių nedėjo, alpinistas tokios galimybės neatmetė.

Užkopę į bevardes viršūnes, alpinistai jas mielai pavadintų naujais, miestui svarbiais, vardais. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Užkopusios į Kauno viršūnę, kitąmet entuziastų grupės paliks ne tik raštelį, bet ir dar vieną itin svarbų simbolį – Kauno herbą. Keturias metalines detales, kurios vėliau bus sujungtos į vieną, kuprinėse neš ekspedicijos dalyviai. Kažkam teks gabenti ir akumuliatorinį perforatorių, kuriuo bus pjaunamas akmuo figūrai pritvirtinti.

„Patikėkite, ant viršūnių galima rasti pačių įvairiausių daiktų, ne tik kryžių ar statulėlių. Tarkim, ant Elbruso kalno mačiau motociklą, – A.Peištaras džiaugėsi, kad viršukalnių muziejų kitąmet papildys Kauno didybę menantis metalinis tauras, o jų ekspediciją galbūt vainikuos dar viena viršūnė su nauju, Kaunui svarbiu, pavadinimu. – Ten, kur kopsime, bus bevardžių viršūnių. Pasakėme Kauno miesto savivaldybei, kad jei tik turi kokių nors pageidavimų, sakytų ir mes juos išpildysime.“

Net aštuonias pasaulio viršukalnes lietuviškais vardais pavadinęs alpinistas šeštadienį, 9 val., TV3 laidos „Amžius – ne riba“ žiūrovams papasakos, kas jau daugiau nei 60 metų gena jį į kalnus.

Alpinizmu V. Šaduikis susidomėjo studijuodamas Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas). Išbandyti šią veiklą jį įkvėpė vienas Lietuvos alpinizmo pradininkų Gediminas Akstinas, studentams įdomiai pasakodavęs apie išbandymus kalnuose, rodydavęs žygių nuotraukas.

Nuo 18 metų V. Šaduikis beveik visas vasaras skirdavo kalnams. Tapo daugkartiniu Lietuvos ir Baltijos šalių čempionu. Dalyvavo 1964, 1973, 1979 m. Lietuvos alpinistų žygiuose į bevardes viršūnes ir suteikė joms lietuviškus vardus: Čiurlionio, Donelaičio, Lietuvos, Vilniaus, Mažvydo, Vilniaus universiteto ir kt.

Naujausia lietuviškai „pakrikštyta“ viršūnė pavadinta Kirgizijos ir Lietuvos draugystės vardu – į ją Vilius įkopė 2018 m. Jis yra buvęs visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, tad įkoptų pasaulio viršukalnių sąrašas ilgas. Tarp jų – ir Fudzijama (3776 m), Monblanas (4807 m), Everestas (8848 m).

Esu įsmukęs į plyšį, lėkęs stačia ledo uolų siena. Kol lėkiau 80 metrų žemyn, laukdamas, kad virvė mane sulaikytų, pagalvojau, jog dar ne viską gyvenime padariau. Tad kai sėkmingai grįžau pas žmoną ir dukrą, vėliau dar gimė dvynukės

Alpinizmą daug kas vadina pavojingu sportu. Tačiau kalnuose poilsį randantis V. Šaduikis sako, kad protingai elgiantis pavojų galima išvengti. Iš dešimties alpinistų, su kuriais jis leidosi į pirmąsias viršukalnes prieš 60 metų, nė vienas nežuvo ir septyni tebėra gyvi. Kalnuose užgimusi draugystė ir bendrystė trunka visą gyvenimą: alpinistai susitinka prisiminti praeities žygių, vieni į kitus žiūri kaip į giminaičius.

Vis dėlto V. Šaduikis pripažįsta, kad per tuos 60 metų buvo keletas įvykių, kurie privertė ne juokais sunerimti.

„Esu įsmukęs į plyšį, lėkęs stačia ledo uolų siena. Kol lėkiau 80 metrų žemyn, laukdamas, kad virvė mane sulaikytų, pagalvojau, jog dar ne viską gyvenime padariau. Tad kai sėkmingai grįžau pas žmoną ir dukrą, vėliau dar gimė dvynukės“, – prisimins pašnekovas.

Jam ne kartą teko dalyvauti alpinistų gelbėjimo operacijose. Iš vienos jų kilo tarp alpinizmo aistruolių žinoma frazė „padėjo šaukštą“, reiškianti žmogaus išėjimą anapilin.

„1967-aisiais prieky mūsų šešiolikos žmonių ekspedicijos į kalno viršūnę lipo aštuonių kazachų ekspedicija. Jie pakliuvo į laviną ir nusirideno maždaug kilometrą iki mūsų stovyklos. Puolėme jų gelbėti, visus atkasėme, skyrėme savo palapinę. Kazachai nieko neturėjo, juos reikėjo maitinti, tad savo aštuonis šaukštus atidavėme jiems, o mes valgydavome dviem pamainomis. Šaukštai buvo labai svarbūs. Vėliau skrido malūnsparnis, jis užkliuvo už uolos ir nukrito, tad mums prisidėjo ir lakūnai... Kadangi buvo patyrę kaulų lūžių, išgyveno ne visi. Vienam, antram palikus šį pasaulį, sakydavome: „Jis padėjo šaukštą.“  Tad ir šiandien tarp alpinistų įprasta taip pranešti apie draugo, bendražygio netektį“, – pasakoja V. Šaduikis.

Patyręs alpinistas kalnų aistra užkrėtė visą šeimą: dukras, anūkus, ir tapo aktyvaus gyvenimo, atkaklaus tikslo siekimo bei tikėjimo savimi pavyzdžiu daugybei kitų jaunų žmonių. Šios jo savybės atsiskleidė ne tik kopiant į aukščiausias pasaulio viršūnes, bet ir siekiant profesinio gyvenimo tikslų.

V. Šaduikis – labai nusipelnęs Lietuvos energetikai žmogus. Net ir išėjęs į pensiją, jis liko šioje srityje ir 2003 m. įkūrė Lietuvos energetikos muziejų, buvo jo direktoriumi, daug darbo įdėjo kurdamas naujas ekspozicijas. 

Aktyvus vyriškis įsitikinęs, kad gyvenime labai svarbu turėti tikslų ir sau juos kelia iki šiol: dar prieš porą metų aktyviai keliavo po pasaulį, leisdavosi į kalnų žygius, netgi buvo susiruošęs į Etiopiją. Pandemijai sujaukus planus, nenusimena – aktyvios veiklos turi ir kitose srityse: šoka folkloro ansamblyje, yra Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto Turizmo fakulteto, Lietuvos alpinistų senjorų klubo aktyvus narys ir kt.

„Kai kažką darai, turi tikėti savimi, jei suabejosi – nieko nebus, – sako pašnekovas. – Kuriant muziejų man daug kas sakė: „Ką tu čia padarysi...“ Arba Everesto ekspedicija... Tada juk nebuvo galimybių, lėšų leistis į tokias keliones, bet lydimam tikėjimo pavyko įgyvendinti savo tikslus, pasiekti tai, kas kažkam atrodė neįmanoma. Taip pat įsitikinau, kad mintys materializuojasi ir nereikia bijoti garsiai kalbėti apie savo planus, tikslus – tuomet atsiras, kas padės juos įgyvendinti.“

Pastarosiomis savaitėmis dešimtys alpinistų varžėsi, siekdami įkopti į antrąjį pagal aukštį kalną pasaulyje. K2, kurios aukštis – 8 611 metrų, buvo likusi paskutinioji aukštesnė kaip 8 km viršukalnė, į kurią alpinistams dar nebuvo pavykę įkopti žiemos sezonu.

„Mes tai padarėme“, – per „Twitter“ parašė bendrovė „Seven Summit Treks“.

„Karakorumo „Nuožmusis kalnas“ buvo įveiktas pavojingiausiu metų laiku: žiemą. Nepaliečiai alpinistai pagaliau pasiekė K2 viršūnę šią popietę, 17 val. vietos laiku“, – pridūrė ekspedicijos organizatoriai.

Po 1987-1998 metais įvykusio pirmojo bandymo įkopti į pasakojimais apipintą kalną, esantį Karakorumo kalnyne palei Kinijos sieną, buvo surengtos vos kelios žiemos ekspedicijos.

Iki šeštadienio, kai palankios oro sąlygos leido alpinistams kopti toliau, niekas nebuvo įkopęs aukščiau nei 7 650 metrų.

Šią žiemą prie kalno susirinko net keturios komandos. Jas iš viso sudarė apie 60 alpinistų – daugiau nei per visas ankstesnes ekspedicijas kartu sudėjus.

Dešimt nepaliečių alpinistų anksčiau buvo pasiskirstę po skirtingas komandas, tačiau sudarė naują grupę, kad garbė už jų pasiekimą tektų Nepalui.

„Nuožmusis kalnas“

K2 vadinamas „nuožmiuoju kalnu“: vėjo greitis ten gali pasiekti daugiau nei 200 km per valandą, o temperatūra – nukristi iki 60 laipsnių šalčio pagal Celsijų.

Nepaliečiai garsėja kaip puikūs alpinistai, tačiau nė vieno iš jų iki šiol nebuvo tarp pirmųjų, žiemą įkopusių į aukštesnę kaip 8 km viršukalnę.

Vienas iš šeštadienį triumfavusių nepaliečių Nimsdai Purja (Nimsdajus Purdža) sakė, kad tai buvo „ypatinga akimirka“.

„Visa komanda laukė 10 metrų žemiau viršukalnės, kad sudarytų grupę, o tada kartu žengė į viršūnę giedodami mūsų Nepalo himną“, – socialiniame tinkle parašė alpinistas.

„Didžiuojamės, kad patekome į žmonijos istoriją ir kad parodėme, jog bendradarbiavimas, komandinis darbas ir teigiamas požiūris gali pastumti ribas to, kas, mūsų manymu, gali būti įmanoma“, – pridūrė jis.

Bent vienas iš alpinistų – Mingma Gyalje Sherpa (Mingma Gjalžas Šerpa) planavo įkopti į viršūnę nenaudodamas deguonies.

Vyras pabandė pasiekti šį rekordą jau pernai žiemą, bet buvo priverstas pasiduoti. Jis jau anksčiau buvo įkopęs į 13 iš 14-os pasaulio viršukalnių, kurių aukštis siekia per 8 000 metrų.

Gruodį prieš ekspediciją šis alpinistas naujienų agentūrai AFP sakė, kad žiemos rekordų knygose yra lenkiškų, italiskų ir ispaniškų pavardžių, bet nė vienos nepalietiškos.

„Tai gera proga mums įrašyti Nepalo vardą, – sakė jis. – Būčiau laimingas, matydamas savo šalies vėliavą žiemos sąraše. Dabar tai viena didžiausių mano svajonių.“

Skirtingai nei Everestas, į kurį jau yra įkopę tūkstančiai alpinistų – jaunų ir senų, K2 yra daug vienišesnė vieta.

Daug alpinistų žuvo bandydami pasiekti jo viršūnę, kiti žuvo pavojingo nusileidimo metu.

Šiaurės Pakistane stūkso vieni aukščiausių pasaulio kalnų, tarp jų ir Gilgito–Baltistano teritorijoje esantis K2.

Tarp vakarinio Himalajų pakraščio, Hindukušo kalnų ir Karakorumo kalnų įsispraudusiame Gilgite-Baltistane yra 18 iš 50 aukščiausių pasaulio kalnų.

Čempionate vertinami per pastaruosius metus įveikti maršrutai skirtingose kategorijose: ledo, techninėje ar uolinėje klasėse.

Nors šie metai prasidėjo puikiomis ledo alpinizmui tinkamomis sąlygomis tiek Europos, tiek ir vidurinės Azijos kalnuose, vėliau užgriuvusi pandemija visiškai sustabdė keliavimo galimybes.

Tai lėmė, kad sudėtingų kalnų žygių (paprastai jie vykdomi nuo civilizacijos nutolusiuose regionuose) ir aukštuminių įkopimų (virš 6 tūkst. metrų aukščio) vertinimui nebuvo pateikta.

Geriausiu šių metų įkopimu ledo kategorijoje pripažintas Gyčio Burausko ir Tatjanos Kravčenko Dolomitinėse Alpėse įveiktas WI5 kategorijos Damoklo kardo krioklys (La Spada di Damokle). Antroji vieta ir trečioji vietos atiteko Norvegijoje kopusiems alpinistams. Antroji vieta skirta Gediminui Karveckui, Ritai Šulgei ir llonai Antonovičiūtei; trečioji - Jurui Jorudui ir Dominykui Mazur.

Uolinėje klasėje jau nebe pirmus metus geriausias pripažinti šiuo metu Prancūzijoje gyvenantys Gediminas ir Saulė Simučiai, kurių Omane įveikta vertikali Jebel Misht kalno pietryčių siena buvo daugiau nei kilometro ilgio. Kopdami šį sudėtingą 6b uolinės kategorijos maršrutą ant sienos alpinistai praleido net dvi paras.

Antroji vieta skirta tam pačiam Gediminui Simučiui su porininku iš Šveicarijos Cyrill Boesh sulipusiems Pietine Grand Capucin Prancūzijos-Italijos Alpių siena. Trečią vietą šioje klasėje teisėjai skyrė naują regioną Lietuvos alpinistams tyrinėjusiam Kęstučiui Skrupskeliui, kuris su porininku Michailu Khomeniuku šiais metais įkopė į Michelso kalną (Sinajaus pussiasalyje).

Techninėje klasėje pirmąja vieta už įkopimą į vieną gražiausių Alpių sienų Anguille du Dru, Allain Leninger maršrutu (TD+ 5c kategorijos) apdovanoti Gediminas Simutis ir jo porininkas Cyrill Boesh. Antra vieta džiaugėsi sudėtingą ir nuostabiais vaizdais atsiveriantį travesą Berno Alpėse Monch’o viršūnę pietrytine-pietvakarine keteromis įveikę Justas Staniulis ir Mindaugas Kurmauskas.

Trečioji vieta atiteko klubo “Virvė laisva” komandai, vadovaujamai Gintaro Čepo. Kartu kopę Laima Vaisliauskaitė, Mantas Tamonis, Gytis Burauskas, Šarūnas Badauskas ir Arūnas Prosevičius įveikė Anguille d’Entreves traversą.

Už „Naujų Horizontų“ atradimus, ir niekada neliptų maršrutų įkopimus bei aprašymus šiemet apdovanoti Gediminas ir Saulė Simučiai.

Už alpinizmo populiarinimą ir ypatingai gausiai kasmet teikiamas detalias įkopimų ataskaitas apdovanotas klubo Virvė laisva vadovas Gintaras Čepas.

„Norint tapti alpinistu, specialių įgūdžių nereikia, viskas priklauso nuo noro ir motyvacijos. Jeigu žmogus turi motyvacijos, tuomet ir fiziškai, ir techniškai pasiruošti yra lengviau“, – įsitikinęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto Turistų klubo (VGTU TK) narys, absolventas, buvęs Turistų klubo pirmininkas, aktyvus keliautojas ir kalnų žygių vadovas Laurynas Marcinkus su kuriuo kalbamės apie alpinizmą, kalnų žygius ir iššūkius juose.

– Lietuvoje alpinizmas priskiriamas prie populiarių ar prie pavojingų sporto šakų?

– Alpinizmas ar kalnų žygiai Lietuvoje nėra populiarūs, nes neturime kalnų. Tačiau gana dažnai žmonės renkasi atostogas kalnuose, skirtas ne tik slidinėti. Populiarūs nesudėtingi pasivaikščiojimai kalnuose, dažniausia takeliais Alpėse. Vakarų ar Pietų Europoje yra daugybė vietų kalnuose, skirtų ramiam pasivaikščiojimui, yra įrengti kalnų nameliai, kuriuose galima pernakvoti. Pastebiu, kad tai populiarėja. O sudėtingesniais žygiais ar kopimais domisi tik nedidelė dalis žmonių. Laipiojimas uolomis – dar viena sporto šaka, populiarėjanti ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Tai tarsi alternatyva sporto klubams – Vilniuje šiuo metu veikia keturios uždarų patalpų laipiojimo salės. Sakyčiau, kad laipiojimas uolomis yra pati populiariausia su kalnais susijusi sporto šaka Lietuvoje.

Ar tai pavojinga sporto šaka? Tai tikrai pavojingesnė sporto šaka nei bėgimas, nes bėgant turbūt mirties rizika mažesnė nei kalnuose. Kalnuose yra daugybė faktorių, kurių negali kontroliuoti.

Įtakos turi ir žmogaus savybės, padeda stipri valia, ramybė ir šaltakraujiškumas kritinėse situacijose.

– Siekiant alpinisto karjeros, nuo ko reikėtų pradėti ir kokių specialių įgūdžių reikia turėti? O gal alpinizmu gali užsiimti visi norintieji?

– Alpinizmu gali užsiimti visi norintieji, svarbu turėti tikslą ir žinoti, kokio sudėtingumo lygį norime pasiekti, nes tam reikalingas specialus fizinis, psichologinis, techninis ir teorinis pasirengimas. Neturintiems patirties ir specifinio pasirengimo, kai kurie kalnai yra tiesiog neįžengiami. Judėjimas kalnuose yra lėtas, tačiau reikalaujantis didelės ištvermės. Nesudėtingam pavaikščiojimui po kalnus užtenka bazinio fizinio pasirengimo, kad galėtume užlipti į viršų keletą kilometrų ir nusileisti žemyn su didesne ar mažesne kuprine.

Kaip minėjau, į kalnų žygius nešamės nuo 25 iki 35 kg svorio kuprines, tai vien jau šis aspektas reikalauja nemenko fizinio pasiruošimo. Ruošiantis kelionei į kalnus, patartina užsiimti kardiotreniruotėmis, stiprinančiomis širdies ištvermę: bėgimu, važiavimu dviračiu. Įprastai skaičiuojame, kad reikia mažiausiai trijų mėnesių aktyvios fizinės veiklos. Žinoma, daug kas priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo.

Norint tapti alpinistu, specialių įgūdžių nereikia, viskas priklauso nuo noro ir motyvacijos. Jeigu žmogus turi motyvacijos, tuomet ir fiziškai, ir techniškai pasiruošti yra lengviau. Įtakos turi ir žmogaus savybės, padeda stipri valia, ramybė ir šaltakraujiškumas kritinėse situacijose. Kai į tave lekia akmuo ar slysti šlaitu ir reikia laiku sustoti, turi gebėti nepanikuoti, nes tai blogiausiu atveju gali pražudyti.

Dažnai žmonės kalnuose geriau susipažįsta su savimi. Tai tarsi testas. Civilizacijoje būname malonūs su kitais, bet kai pasiekiama tam tikra fizinio ir psichologinio nuovargio riba, žmogus tampa tarsi nuogas – atsiskleidžia, koks yra iš tikrųjų ir nusimeta visas turimas kaukes. Tikrai ne visada tai būna maloni pažintis. Po tokios bendros patirties gali atsirasti stiprus tarpusavio ryšys arba žinojimas, kad su šiuo žmogumi tau ne pakeliui. Šis pažinimas yra vienas labiausiai mane žavinčių dalykų, kuriuos pamatai kalnuose ir apie save, ir apie kitus.

– Kokiems iššūkiams reikia pasiruošti ir kurias vietas, esančias kalnuose, įvardytumėte kaip pavojingiausias?

– Pavojingiausi kalnuose yra dalykai, kurių negali kontroliuoti. Tai yra akmenų ir sniego griūtys bei lavinos. Nelaimių atsitinka ir tose vietose, kur iš pirmo žvilgsnio atrodo saugu. Prieš keliones naujokams teoriškai pasakoju, kad matant akmenį, lekiantį tiesiai į tave, reikia ramiai laukti ir tik paskutiniu momentu šokti į kurią nors pusę, nes bekrisdamas akmuo dar daug kartų gali pakeisti kryptį.

Nors ir vyrauja nuomonė, kad alpinistai yra avantiūristai, siekiantys adrenalino, bet mes apie save taip negalvojame. Visada stengiamės sumažinti rizikas ir elgtis maksimaliai saugiai, kiek tai priklauso nuo mūsų. Norint tinkamai pasiruošti žygiui, svarbus ir fizinis, ir psichologinis pasirengimas. Pagrindinė savybė, kurią įvardyčiau, yra gebėjimas kritinėse situacijose išlikti ramiam ir nepanikuoti.

– Patarkite, kaip tinkamai pasiruošti žygiui. Kokius būtiniausius daiktus reikia pasiimti, be kurių neįsivaizduotumėte žygio?

– Tinkamai pasiruošti vidutinio sudėtingumo kalnų žygiui galima per tris mėnesius. Tačiau net ir leidžiantis į paprastus žygius pėsčiomis ar neilgas keliones, visiems vis tiek nuoširdžiai rekomenduoju ruoštis fiziškai. Kitaip gali didžiąją dalį kelionės pėdinti iš nuovargio nunarinus galvą ir vos atgaunant kvapą. Pasigrožėti kalnais bus galima tik grįžus namo iš nuotraukų. O jos neperteikia nė pusė to grožio ir ypač erdvės bei tolimo horizonto jausmo. Kad nuo pirmos žygio dienos būtų galima mėgautis vaizdais, fizinis pasiruošimas yra labai svarbus.

Einant į kalnų žygį, optimaliausia šešių žmonių komanda. Prieš kelionę ypač svarbu visiems gerai susipažinti. Įprastai mūsų žygiai trunka 3–4 savaites. Visą laiką praleidi su tais pačiais žmonėmis, todėl komandos narių suderinamumas yra svarbus aspektas. Formuodamas komandą į kalnus, visada pasižiūriu, ar žmonės yra tinkami, ar jie galės kartu eiti, sutars, ar jų tikslai sutampa, kokios jų asmeninės savybės.

Kalbant apie būtiniausius daiktus, nė vieno žygio neįsivaizduoju be šaukšto. Tai svarbiausias daiktas iš visų 30 kuprinės kilogramų! Jeigu keliautojas neturi šaukšto, jis turės laukti, kol pavalgys kiti ir paskolins savąjį šaukštą – maistas jau bus atšalęs. Per savo gyvenimo žygius nesu matęs nė vieno, kad į žygį imtų šakutę, nes galima pasiimti tik vieną įrankį. Visi daiktai yra būtini, nes į žygį neimame nė vieno nereikalingo daikto. Ruošdamiesi kelionei, viską skaičiuojame gramais.

– Kopimas į kalnus siejamas su atitrūkimu nuo civilizacijos ir patogaus kasdienio gyvenimo. Ar visgi įmanoma žygio metu išsiversti be išmaniųjų technologijų?

– Dažniausiai keliaujame į Tadžikijos, Kirgizijos, Kazachstano ar Gruzijos kalnus, kur kalnuose nėra nei namelių, nei pramintų takų, nei žmonių. Atitrūkimas nuo civilizacijos juose yra labai ryškus. Pavyzdžiui, pernai turėjome dvidešimt penkių dienų žygį Pamyro kalnuose, kurio metu sutikome vos vieną piemenį. Tiesa, jis rankose nešėsi telefoną. Aukštai kalnuose ryšio nėra, bet jis ėjo fotografuoti savo karvių, kurios ganėsi 4 kilometrų aukštyje.

Žygio metu tikrai atitrūksti nuo civilizacijos. Be kai kurių technologijų į kalnus ar žygius neiname. Visada nešamės palydovinį telefoną, kuriuo galima išsikviesti sraigtasparnį arba pranešti, kai reikia pagalbos. Nes artimiausias išėjimas iki civilizacijos gali trukti dvi ar tris dienas, einant tiesiai ir nesustojant. Be palydovinio telefono nesileistume į žygį, tai tiesiog būtų per didelė rizika. Kritiniais atvejais žygyje pasitelkiame ir GPS, bet dažniausia naudojame atspausdintus fizinius žemėlapius, kuriuos bent aš prieš žygį būnu išstudijavęs tiek, kad man jo žygio metu net nereikia, nes atmintinai žinau, kur kiekvienas kalnagūbris, kur kokia perėja.

"Tai kelionių romanas, kur visi įvykiai ir veikėjai tikri", – reziumuoja A.Kumža, ambasadorius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras ir tradicinio Korėjos mokymo kuksando meistras, taip pat knygų "Kuksando. Kelio knyga" ir "Rasa. Po angelo sparnu" autorius.

Knyga "Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis" pirmąsyk išleista prieš penkiolika metų, dar neišblėsus prisiminimams apie žygį. Mintis pakartoti jos leidimą kilo ne pirmą sykį išgirdus prašymą, ar nebus namuose kur užsilikęs koks egzempliorius. Antrasis leidimas papildytas pasakojimais, ką ekspedicijos dalyviai nuveikė po šio nepamirštamo žygio. "Per tą laiką nė vienas iš mūsų nepakabino ledkirčio ant sienos – visi ėjo naujais rizikingais maršrutais", – sako autorius.

Mano vaikystė buvo labai laiminga, jausdavausi visiškai saugus tarp Medvėgalio ir Šatrijos, tarp ežerų, tarp gyvūnų.

Pokalbio metu pypteli telefonas, pranešdamas apie žinutę. A.Kumža žvilgteli į ekraną ir paaiškina: štai, kaip ir kiekvieną rytą, ilgu laišku su juo sveikinasi Govinda, kelionių gidas iš Katmandu. Kadaise Himalajuose juodu drauge nužygiavo šimtus kilometrų, jis iki šiol – o nuo atsisveikinimo praėjo daugiau nei dešimtmetis – neprarado vilties, kad vieną dieną buvęs klientas ims ir atsakys: "Atskrendu."

– Kai apie Govindos gundymus kopti į Everestą perskaičiau knygoje, buvau įsitikinusi, kad autorius gal kiek pagražino tikrovę, norėdamas padėti svarų galutinį tašką.

– Kartą vienas geras draugas man įgėlė, kad visai neturiu fantazijos. Manau, esu nekoks fantazuotojas, bet šįkart pasirinkau griežtą dokumentikos žanrą, o paskui tas žanras mane užvaldė. Tad ir Govindos žinutės nėra išgalvotos, tiesa, kad pas jį esu palikęs raudoną pūkinę striukę iki kito žygio. Tik nesu tikras, kad ji vis dar kabo jo biure Katmandu.

– Minite dar vaikystėje planavęs keliones – nuo įgrisusių kaimo darbų pasislėpdavote su stora knyga aukštuose paparčiuose ir svajodavote, kaip kada nors skraidysite iš vieno pasaulio kampo į kitą.

– Mano vaikystė buvo labai laiminga, jausdavausi visiškai saugus tarp Medvėgalio ir Šatrijos, tarp ežerų, tarp gyvūnų. Kartą nusivežiau korėjietį kuksando mokytoją Jin Moką į savo gimtinę – jis iškart pasakė, kad čia turėtų stovėti šio tradicinio Korėjos mokymo akademija, nes energija – fantastiška. Jis įsmeigė lazdą, kur stipriausia energija. Vos tik pasitraukėme, mūsų vietą užėmė pulkas avių – jos ten sugulė. "Štai dar vienas įrodymas, – sakė Jin Mokas. – Gyvuliai gerai jaučia energiją."

– "Taip aš atsidūriau kelyje, ir visa, kas nutiko, per daug fantastiška, kad nepapasakočiau, – kartoju Kerouaco knygos žodžius" – citata iš jūsų knygos. Jacko Kerouaco "Kelyje" irgi prisidėjo prie tų svajonių apie keliones?

– Ta knyga man į rankas pateko per vėlai – tuo metu mano gyvenimas jau buvo spalvingesnis negu knygoje. Galėjau mėgautis laisve skraidyti po egzotiškiausius kraštus, bet Kerouacas, ko gero, mane paskatino rašyti. Turėjau ir daugiau mokytojų: britų rašytojas Bruce’as Chatwinas, Jorge Luisas Borgesas ir garsieji Lotynų Amerikos magiškieji realistai.

– Kaip jūsų kelyje atsirado Himalajai?

– Gal buvo amžiaus vidurio krizė? Man buvo keturiasdešimt. O gal pajutau, kad atėjo galutinis terminas vaikystės svajonei keliauti. Tiesiog keliauti taip, kaip tie Kerouaco herojai, – be jokio plano. Tokia mintis kirbėjo dar tuose paparčiuose, kur knygas skaitydavau. Vaikystėje įsivaizduodavau esąs diplomatas, skrendu į kažkokias derybas, kur sprendžiamos didžiosios pasaulio problemos ir konfliktai. Niekada nemaniau, kad galima nesutarimus išspręsti šautuvu, visada man atrodė, jog galima susitarti. Tada jutau, kad kelionių nebegalima atidėlioti, bet neturėjau geros idėjos...

– Kol 1998 m. kovo 11 d. per Nepriklausomybės minėjimą Operos ir baleto teatre nesutikote džiaugsmu netveriančio Algirdo Kaušpėdo, kuris rengėsi žygiui į Himalajus?

Kartais nebūdavo jokios šviesos, bet išsitraukdavau pieštuką, nors ir nieko negalėdavau įžiūrėti, kažką paskrebendavau lape.

– Jis buvo apimtas euforijos. Tą pačią akimirką supratau, kad ir aš turiu važiuoti drauge. Pasiklausinėjau, sužinojau, kad bilietai jau nupirkti, kuprinės sukrautos... Po poros dienų sulaukiau šios kelionės organizatorių skambučio, kad jei labai noriu ir turiu pinigų, galiu vykti kartu. Gavau dar ilgą sąrašą, ką turėčiau įsigyti žygiui į kalnus. Susipirkau viską gana greitai, nors tuomet Lietuvoje ir nebuvo paprasta gauti įvairiausių alpinizmui reikalingų daiktų, neradau tik batų. Pamaniau, Katmandu, Himalajų priekalnėse, tikrai nebus problemų. O ten ir paaiškėjo, kad man reikalingo 45–46 dydžio nėra. Vietinis kelionių partneris Ramu apskambino visus Katmandu prekeivius ir galų gale rado vieną porą. Taip išėjau į kalnus ir... nebegalėjau sustoti. Per metus po keletą sykių kopdavau į Himalajus, taip pat į kitus kalnus įvairiuose pasaulio kampeliuose.

– Ir po kelerių metų vienoje Katmandu kavinėje susipažinote su ką tik Everestą įveikusiu alpinistu Sauliumi Viliumi...

– Jis paklausė, kokiuose kalnuose esu buvęs, – buvau įkopęs į Monblaną, Elbrusą, Orisabą Meksikoje. Išklausęs pasakė, kad nori mane pakviesti į Sisia Pangmą. "Kas tai?" – perklausiau. Pasakė, kad viršukalnė, siekianti per 8 000 m. Man buvo didesnis įspūdis, nei vaikystėje būtų pakvietę į kosmosą. Aš jau žinojau, ką reiškia "aštuntukas" – viršukalnė, kurios aukštis – daugiau nei 8 000 m (Sisia Pangmos aukštis – 8 046 m). Buvo netikėta sulaukti kvietimo dalyvauti šitame kosmonautų žygyje. Tokio pasiūlymo negalėjau atsisakyti, tad 2004 m. pavasarį išsiruošiau į didžiausią savo gyvenime ekspediciją.

– Ir anksčiau kelionių metu rašydavote dienoraštį?

– Visi kalnų turistai rašydavo dienoraščius. Matyt, kad įvykus nelaimei būtų galima atsekti klaidas. O gal kas nors pasižymėdavo svarbiausius dienos įvykius, kad galėtų grįžęs mamai papasakoti? Juk kalnuose kartais jau vakare nebeprisimeni, kas nutiko ryte, nes būna tiek daug įvykių ir nuotykių.

Aš taip pat pradėjau rašyti. Suminėdavau viršūnes, aprašydavau orą – nieko dramatiško. Kildamas į Sisia Pangmą jau antrą ar trečią dieną supratau, kad likimas man padovanojo išskirtinį nuotykį. Čia – tas žygis, tikrai turėsiu aprašyti. Nuo to momento pradėjau jau rūpestingiau žymėtis į sąsiuvinį viską, ką tądien patirdavau.

Kažką užrašydavau net nakvodamas 7 000 m aukštyje. Kartais nebūdavo jokios šviesos, bet išsitraukdavau pieštuką, nors ir nieko negalėdavau įžiūrėti, kažką paskrebendavau lape. Kad ir keletą žodžių, kurie man vėliau padėtų viską restauruoti. Juk tokiame aukštyje susipainioja realybė, haliucinacijos ir sapnai. Beveik nemiegi, jautiesi lyg rūke, lanko keisti vaizdiniai, o gal greičiau haliucinacijos. Viena perauga į kitą, nieko negali suprasti. Grįždamas iš kalno autobuse pramerkiu akis ir matau nepalietę, tikrų tikriausią Himalajų madoną, sėdinčią priešais su kūdikiu. Užsimerkiu, jos nebėra. Buvo čia ta nepalietė ar ne? Gal iš nuovargio pasivaideno? Ir taip su viskuo. Stengiuosi knygoje šią nuotaiką perteikti.

Trauka: Himalajai užburia – pakeliavus ekstremaliomis sąlygomis, atsiranda priklausomybė nuo kelionių. A. Kumžos nuotr. 

– Nejaugi į viršūnės šturmą nešėtės ir dienoraštį – juk kuo aukščiau, tuo labiau įvertinamas kiekvienas gramas.

– Kažkada Jurga Ivanauskaitė manęs yra klaususi, ar iš tiesų alpinistai dantų šepetuke išgręžia skylutes, kad šis mažiau svertų. Ir aš į šturmo stovyklą nešiausi tik kelis išplėštus lapus ir pieštuką, kuris neužšąla kaip tušinukas.

– Prie knygos rankraščio sėdote vos grįžęs namo?

Rašydavau naktimis, kai viskas aplink nurimdavo, tik po namus lakstydavo pelytė – galima ją pavadinti mano mūza.

– Po dviejų mėnesių ekspedicijos grįžau toks nusilpęs, kad negalėjau rankoje išlaikyti parkerio. Mane labai iškankino bronchitas. Buvau praradęs 12 kg. Kai iš tos kelionės parvykusį prezidentūros koridoriaus gale pamatė prezidentas Valdas Adamkus, parodė į mane ir nusijuokė: "Žiūrėkite, skeletonas ateina." Tikrai iš manęs buvo likęs skeletas. Bet jau po savaitės jėgos pradėjo grįžti, buvo aišku, kad reikia imti dienoraštį ir padaryti iš jo knygą.

Iš pradžių galvojau tiesiog perrašyti, bet... Supratau, kad viskas tuose puslapiuose aprašyta pernelyg lakoniškai, skaitytojas nesupras, ką mes ten darėme. Žodžiu, žygį teko išgyventi dar kartą.

Rašydavau naktimis, kai viskas aplink nurimdavo, tik po namus lakstydavo pelytė – galima ją pavadinti mano mūza. Ir toje vienumoje aš antrą kartą iškeliavau į ekspediciją. Dieną negalėjau rašyti, nes vis kas nors tą mano žygį nutraukdavo, paskambindavo ar užeidavo. O naktį pasieki kelionės transą ir palengva atmintyje viską restauruoji – pūgas, ledo plyšius... Gal ir galėjau greičiau, bet ilgainiui pradėjau mėgautis procesu. Du mėnesius truko ekspedicija, per du mėnesius vėl įveikiau maršrutą rašydamas apie ją.

Mane apėmė tiesiog fanatiškas noras viską atspindėti labai tiksliai, be jokių fantazijų. Jei rašau, kad Mindaugas krapšto košę sulankstyta šakute, vadinasi, ji tokia ir buvo. Skambindavau bendražygiams ir klausdavau, ar prisimena, kaip ta šakutė buvo susilanksčiusi? Jie manė, kad išprotėjau, nesuprasdavo, kam man to reikia. Šioje knygoje nieko neišgalvojau – alpinistų gyvenimą pavaizdavau tokį, koks jis yra.

Tada išleidau knygą nedideliu tiražu. Galima sakyti – draugams. Iki šiol saugau J.Ivanauskaitės elektroninį laišką, kuriame ji rašo, kad skaitydama mano rankraštį ir juokėsi, ir verkė, nes atgimė jos pačios kelionės.

– Kada vėl pajutote Himalajų vėjų dvelksmą?

– Mažiau nei po metų su žmona Toma išskridome į Katmandu ir drauge išsiruošėme į žygį prie Kailaso. Kai ėjome aplink šį šventą kalną, susipažinau su legendiniu kuksando mokytoju iš Seulo Jin Moku.

Su Toma norėjome Himalajuose pabūti ilgiau, atskridome neturėdami atgalinio bilieto. Po Kailaso svarstėme, kur pasukti toliau, viliojo Mustangas, Butanas. Tačiau vienoje Katmandu kavinėje prisėdęs prie interneto radau laišką, kad prezidentas svarsto man pasiūlyti diplomatinę tarnybą – ambasadoriaus vietą Kijeve. Pirmas impulsas buvo padėkoti už pasitikėjimą ir atsisakyti, bet... prisiminiau vaikystės svajonę apie diplomato karjerą. Dar pasvarsčiau, ar išsaugoti romantiškai neįgyvendintą svajonę, ar pabandyti ją paversti realybe. Parašiau, kad grįžtame į Lietuvą.

Taip susiklostė, kad Himalajus pakeitė Pietų Korėja – dabar kelis kartus per metus skrendu ten.

Ketverius metus dirbau Kijeve. Tapęs ambasadoriumi, ilgesniam laikui nebegalėjau iškeliauti, nes diplomatų atostogos trumpos, dažnai iš jų atšaukiama. Ištrūkdavau tik trumpam, dar buvau išskridęs į Himalajus, nukakau į Mustangą – knygoje aprašiau ir šią kelionę. Tai ir buvo mano paskutinis apsilankymas Himalajuose.

Dar kurį laiką atrodė, kad netrukus vėl atskrisiu į Katmandu, todėl ir palikau ten raudoną pūkinę alpinisto striukę. Bet jau daugiau kaip dešimt metų ten nesu skridęs. Taip susiklostė, kad Himalajus pakeitė Pietų Korėja – dabar kelis kartus per metus skrendu ten. Bet juk viskas prasidėjo Himalajuose, kur ir susipažinau su Jin Moku!

Nutiko kaip Kerouaco romane – niekada neturėjau jokio plano, tiesiog buvau kelyje.

– Kodėl žmonės keliauja?

– Mano bičiulis Rolandas Rastauskas sako (nežinau, ką nors cituoja ar pats sugalvojo), kad tikras keliautojas yra sapnų auditorius. Man taip ir susiklostė – nepaleido vaikystės svajonės. Nepaliečiai tvirtino, kad ankstesniuose gyvenimuose gyvenau Himalajuose ir turėjau sugrįžti.

Naujai: BALTO išleista knyga – antras šio kelionių dienoraščio leidimas, papildytas pasakojimais, ką autorius ir knygos herojai patyrė per penkiolika metų. Leidėjų nuotr.

Be to, esu labai smalsus žmogus. Mane domino, ką reiškia būti alpinistu, ką reiškia keliauti ekstremaliomis sąlygomis, kaip jautiesi, kai eini su vorele šerpų ir jakų, kokia nuotaika tvyro tokiame būryje. O gal prisidėjo, kaip jau kalbėjome, amžiaus vidurio krizė, kai žmogus šiek tiek sutrinka ir jam reikia naujų stiprių įspūdžių. Paskui atsiranda priklausomybė nuo kelionių. Tokia, kaip ir visos kitos. Atrodo, jau užmiršai kalnus, tačiau pamatytai ant namo sienos reklamą su snieguotomis viršūnėmis – ir vėl viskas atgimsta, atrodo, vėl esi ten, kur lavinos ir pūgos.

– Himalajų etapas baigėsi ir nutarėte knygą išleisti dar sykį, papildęs pasakojimais, ką jūs ir jūsų bendražygiai patyrė po ekspedicijos?

– Tada knyga labai greitai dingo iš knygynų, dar spėjau pamatyti, kaip atsidūrė perkamiausių sąraše. Draugai vis ragindavo kartoti leidimą, kai kurie mano knygą skaitė ne vieną kartą.

– Kaip lakūnas Robertas Noreika, kuris perskaitė jūsų knygą ruošdamasis į ekspediciją ir paprašė paskolinti alpinisto batus. Kalnuose jie išgelbėjo jam gyvybę.

– Žinau, kad net rimti alpinistai perskaito šią knygą prieš sunkią ekspediciją – lengviau pasiruošti tam, kas laukia žygyje. Jie išskrenda jau būdami kelionės rūke.

Visada labai svarbu iš kalnų sugrįžti. Gal tai susiję su amžiumi, kad kyla noras moralizuoti ir pamokyti?

Ilgainiui pradėjau jausti atsakomybę dėl savo knygos, nes nemažai žmonių "Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis" tapo postūmiu išsiruošti į kalnus. Pasijutau atsakingas, kad jie laimingai sugrįžtų. Tad dabar išleistoje knygoje pokalbiai su ekspedicijos bendražygiais yra ir kaip perspėjimas, kad su kalnais, kad ir kokie jie būtų, reikia elgtis labai pagarbiai. Visada labai svarbu iš kalnų sugrįžti. Gal tai susiję su amžiumi, kad kyla noras moralizuoti ir pamokyti? Nors niekas nenori klausyti tų pamokymų, visi nori patys padaryti tas pačias klaidas.

– Tikrai niekada nebekeliausite į Himalajus: nevilioja vėl pasinerti į Katmandu triukšmą ir iš jo bėgti ten, kur stūgauja tik vėjai?

– Neseniai buvau Pietų Korėjoje ir Jin Mokui priminiau, kad kitąmet sukanka penkiolika metų nuo žygio aplink Kailasą, kurio metu susipažinome ir mano gyvenimas pasuko kita kryptimi. Ar nereikėtų surengti ta proga atminimo kelionės? Jis pritarė, bet pasakė, kad ne į Kailasą, o į vieną iš korėjiečiams šventų kalnų. Didžioji jo dalis yra Šiaurės Korėjoje, iš kur kopti neįmanoma. Tačiau galima pasiekti kalną iš Kinijos pusės. Manau, ši kelionė jau neišvengiama.

– Ko iš jūsų knygos gali pasisemti žmogus, kuris nebuvo kalnuose ir neketina ten keliauti?

– Kiekvienas pajus magišką kalnų dvasią. Supras, kokios neišmatuojamos žmogaus galimybės. Įsitikins, kaip svarbu neišsižadėti vaikystės svajonių. O užvertęs paskutinį puslapį pagalvos: "Ar nevertėtų ir man rizikuoti?"

– Esate jau kelių knygų autorius. Ar tolesnis jūsų kelias bus rašytojo?

– Taip, norėčiau papasakoti, kokia įstabi šalis yra Korėja. Ir viskas bus kelyje – labiausiai man sekasi rašyti oro uostuose ir lėktuvuose.

35 metų Nobukazu Kuriki (Nobukadzus Kurikis) pasijuto blogai ir leidosi, kai jo komanda prarado ryšį su juo. Jis yra jau trečias alpinistas, šį mėnesį žuvęs ant aukščiausio pasaulio kalno.

„Kuriki liovėsi atsakinėjęs radijo ryšiu ir mes tamsoje ... nebematėme jo žibinto, – socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė jo komanda. – Komanda netoli 2-osios stovyklos kilo jo maršrutu jo ieškoti ir aptiko Kuriki, kuris mirė dėl žemos kūno temperatūros.“

Vėlai sekmadienį N. Kuriki pasiekė 7,4 tūkst. m aukštį – užkopė virš trečios iš keturių stovyklų. Kalno aukštis yra 8 848 metrai.

„Dabar jaučiu šio kalno skausmą ir sunkumą. Aš tai pripažįstu ir aš kopiu“, – feisbuke parašė jis.

Šiam patyrusiam alpinistui taip niekada ir nepavyko nugalėti Everesto, nors į kitus du 8 tūkst. m ribą viršijančius kalnus jis yra įkopęs vienas ir be deguonies balionų.

2012 metais per ketvirtą savo bandymą pasiekti viršūnę N. Kuriki patyrė didelius nušalimus ir neteko devynių pirštų.

Jis grįžo po trejų metų, 2015-ųjų rugsėjį, keli mėnesiai po žemės drebėjimo Nepale, per kurį susidarius lavinai Everesto bazinėje stovykloje žuvo 18 žmonių.

Dėl prasto oro jis turėjo atšaukti šią ekspediciją. Jis vėl bandė 2016 ir 2017 metais, bet atšiaurios sąlygos jam vėl sutrukdė.

Per šį pavasarinį kopimo sezoną į Everestą įkopė daugiau kaip 400 žmonių. Pavasario sezonu paprastai vyrauja ramūs orai, sudarantys sąlygas pasiekti aukščiausią pasaulio viršūnę.

Minas Bahaduras Sherchanas (Minas Bahaduras Šerčanas) į 8 850 m aukščio kalną planuoja įkopti kitą mėnesį, trumpu palankių orų laikotarpiu.

„Vėl noriu būti seniausias į Everestą įkopęs žmogus, kad įkvėpčiau žmoniją, suteikčiau postūmį pagyvenusiems žmonėms ir padrąsinčiau jaunimą, – trečiadienį savo namuose Katmandu sakė M.B.Sherchanas. – Tai bus žinia visiems, kad amžius nėra kliūtis siekti svajonių.“

Šis 17 vaikaičių ir šešis provaikaičius turintis vyras pirmąkart į Everestą įkopė 2008 metų gegužę, kai jam buvo 76-eri, bet 2013 metais naują rekordą pasiekė japonų alpinistas Yuichiro Miura (Juičiras Miura), kuriam tuo metu buvo 80.

M.B.Sherchano bandymas 2013 metais įkopti į Everestą buvo nutrauktas dėl finansinių problemų ir vėlavusio leidimo kopti. Dar vienas bandymas 2015 metais buvo atšauktas dėl to, kad žemės drebėjimo sukelta sniego lavina užklupo bazinę stovyklą, pareikalaudama 19 gyvybių, – vos diena prieš tai, kai jis pasiekė tą vietą.

„Esu įsitikinęs, kad šį kartą man pavyks. Nėra kliūčių, kurios galėtų sutrukdyti man įkopti į Everestą; vienintelė kliūtis galėtų būti orai“, – sakė M.B.Sherchanas. Jis pridūrė, kad kvėpavimo problemų neturi, jo kraujospūdis normalus.

Kalnuose gimęs M.B.Sherchanas turi vieną didelį privalumą palyginti su dauguma kitų alpinistų: jis yra pripratęs prie didelio aukščio. Kalnų liga gali būti mirtinai pavojinga žmonėms, kurie nėra prisitaikę prie išretėjusio oro ir mažos deguonies koncentracijos. Vyras sakė nerimaujantis dėl vienintelio dalyko – kad pastaraisiais mėnesiais priaugo maždaug 5 kilogramus.

Kai tapsiu seniausiu į Everestą įkopusiu žmogumi, žmonės klausysis mano kampanijos už taiką pasaulyje.

„Nebijau kopti, bet vienintelė dalis, kurios bijau, yra ruožas tarp bazinės stovyklos ir 1-osios stovyklos, kuri labai pavojinga“, – sakė M.B.Sherchanas.

Ta atkarpa apima grėsmingąjį Kumbu ledokritį, kur alpinistai naudojasi aliuminio kopėčiomis ir virvėmis, kad persikeltų per gilius plyšius tarp suskilusio ledo luitų.

Alpinizmas M.B.Sherchano aistra tapo 1960 metais, kai Nepalo vyriausybė jį paskyrė ryšininku į šveicarų komandą, kopusią į Daulagirio kalną.

Vėliau jis ėmė auginti obuolius, statė kelius ir užtvankas, o galiausiai ėmėsi viešbučių verslo Katmandu.

Jis ir jo šešių gidų bei padėjėjų komanda prie Everesto išvyks sekmadienį. Jo komandos vadovas Shiva Bahaduras Sapkota (Šiva Bahaduras Sapkota) į Everestą yra įkopęs du kartus.

M.B.Sherchanas sakė, kad jei atkovos rekordą, ketina vykdyti kampaniją už taiką pasaulyje ir nuvykti į tokias konfliktų zonas kaip Sirija.

„Kai tapsiu seniausiu į Everestą įkopusiu žmogumi, žmonės klausysis mano kampanijos už taiką pasaulyje“, – sakė jis.