Tad žmonėms, internete mėgstantiems parašyti nepamatuotai aštrius, neapykantos kupinus, įžeidžius komentarus, reikėtų susimąstyti ir rašyti kur kas labiau parenkant žodžius.

„Tai tokia eilinė nesąmonė“, – taip LNK žinių tarnybai teigė Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis apie jam policijos atsiųstą 20 puslapių užklausą.

Policijos pareigūnai paprašė istoriko kaip eksperto atsakyti, ar feisbuke parašytas tekstas nėra kriminalinis nusikaltimas.

Tame tekste teigiama, kad 1941 metais Sovietų Sąjungą užpuolė ne Vokietija, o fašistinė Europos Sąjunga.

„Mūsų policija, aš bent jau sprendžiu iš tokios užklausos, tampa pasaulio istorijos tam tikra specialiste. Ji ima ir nusprendžia, kokios interpretacijos yra teisingos, kokios neteisingos, o kas baisiausia – neteisingoms interpretacijoms pritaiko Baudžiamojo kodekso straipsnį“, – pasakojo A. Nikžentaitis.

Alvydas Nikžentaitis/Stop kadras

Pareigūnai aiškina, kad tokių užklausų siuntimas ne nesąmonės, o įprastas policijos darbas. 

„Jie gal nėra niekada gavę tokio užklausimo. Tokius užklausimus anksčiau dažniausiai gaudavo Žurnalistų etikos inspektorius, kad kaip ekspertai jie galėtų įvertinti tam tikrą posakį ar komentarą. Kadangi šis komentaras buvo susijęs su istorija, tai tokią užklausą gavo Istorijos institutas“, – situaciją pakomentavo  policijos atstovas spaudai Ramūnas Matonis.

Ramūnas Matonis (D. Labučio/ELTOS nuotr.)

Tokie galimi nusikaltimai interneto platybėse ar socialiniuose tinkluose į policijos akiratį paklius dar dažniau. Mat šio mėnesio pabaigoje ar balandžio pradžioje į elektroninę erdvę planuojama paleisti virtualius patrulius.

Policijos generalinis komisaras Renatas Požėla dar kovo pradžioje pristatė naują priemonę socialinių medijų stebėsenai – „cyber patrulį“,

Tai tokia eilinė nesąmonė.

„Vykdome socialinės erdvės stebėseną. Matome tuos procesus, žinutes, informacijos dalinimus, kvietimus rinktis protestuoti. Šiuo atveju VESK posėdyje pristačiau naują idėją, kuri turėtų netrukus pradėti veikti. Tai yra „cyber patrulis“, savotiška policijos ikona, kuri atsiras prie, mūsų nuomone, netinkamo komentaro ar netinkamos žinutės: tai įspėjanti ikona su tam tikru policijos komentaru. (...) Pagrindinis šios iniciatyvos tikslas – kovoti prieš populiarėjančius Lietuvoje neapykantos nusikaltimus“, – pasakojo R.Požėla.

Trys patruliai per kompiuterį stebės, ar internete nevyksta nelegali prekyba, ar naujienų portalų ir socialinių tinklų komentaruose žmonės neskleidžia neapykantos ir dezinformacijos.

Ką apie tai mano A. Nikžentaitis? „Žmonės, kurie galimai imtųsi kontroliuoti tą elektroninę erdvę, tam tiesiog nepasiruošę“, – sakė A. Nikžentaitis.

Tačiau R. Matonis teigia, kad policija reaguos tik į akivaizdžius nusikaltimus. „Mes kalbame apie akivaizdžius pažeidimus ir nusikaltimus, nekalbame apie kažkokį nuomonės reiškimą. Čia nėra žodžio laisvės ribojimo ar cenzūros, ką kai kurie veikėjai bando pasakyti“, – akcentavo jis

Virtualus patrulis socialiniuose tinkluose turės paskyrą, o nusižengusius gyventojus iš pradžių sieks ne nubausti, o įspėti. Kad galėtų matyti daugiau komentarų po įrašais, virtualus patrulis galės pasiprašyti ir į draugus.

25 tūkst. sekėjų feisbuke turintis Aidas Puklevičius LNK žinioms sakė, kad virtualų patrulį į draugus priimtų.

„Nuo to, kad jūs esate kažkur toli, bendraujame tik virtualioje erdvėje, mes nenustojame būti žmonėmis ir turėtų galioti tos pačios mandagumo taisyklės“, – teigė A. Puklevičius.

Jis mano, kad komentatoriai patys turėtų labiau galvoti, ką rašo. „Žodžio laisvės vertė yra tokia didelė, kad tai yra ko gero mažiausiai ribotina ir karpytina laisvė“, – akcentavo A. Puklevičius.

Lietuvos teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska nemano, kad virtualūs patruliai atsitrenks į sieną, kai taps sunku atskirti, kur neapykantos kurstymas, o kur – nuomonės reiškimas.

Ne bet koks įžeidžiantis žodis prieš žmogų gali būti laikytinas neapykantos kalba.

„Ne bet koks įžeidžiantis žodis prieš žmogų gali būti laikytinas neapykantos kalba. Kai mes kalbame apie ikiteisminius tyrimus, pažeidimus, tai nėra tas pats, kas neetiškas komentaras. Žinoma, kiekvienu atveju turėtų būti vertinama individualiai“, – aiškino E. Dobrovolska.

Pasak ministrės, už neapykantos kurstymą atėjo metas atsakyti – taikyti ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę. Įtūžio nevaldantiems komentatoriams baudas galėtų skirti pati policija. Tokios įstatymo pataisos jau įregistruotos pavasario sesijai Seime.

„Tada, kai mes jau taikome baudžiamąją atsakomybę, puikiai suprantame, kad tai yra kraštutinė priemonė. Tikrai ne už visus komentarus turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Kad būtų aiškesnė takoskyra, dėl neapykantos kalbos pavojingumo“, – siūlymą paaiškino ministrė.

Evelina Dobrovolska (P. Peleckio / Fotobanko nuotr.)

Į Administracinių nusižengimų kodeksą E.Dobrovolska siūlo perkelti tyčiojimąsi ir niekinimą. Tiesioginį neapykantos skatinimą bei raginimą diskriminuoti žmonių grupę E.Dobrovolska siūlo palikti Baudžiamajame kodekse.

Baudos už neapykantos kalbą gali siekti nuo 50 eurų. Jei komentaruose tokia kalba pasikartoja – ir iki 3 tūkst. eurų.

„Rusijos atminties centrinė figūra yra didvalstybė, arba dar geresnis rusiškas žodis – „deržava“. „Deržavos“ idėja yra viena iš pagrindinių, nesvarbu ar ji būtų carinėje Rusijoje, ar dabartinėje valstybėje. Kitas šito centrinio mito pagrindinis resursas yra pasakojimas apie Didįjį Tėvynės karą ir pergalę Didžiajame Tėvynės kare“, – Eltai sakė A. Nikžentaitis.

Pasak profesoriaus, Rusijos istorijos politika yra konfrontacinė su tais kaimynais, kurie kėsinasi į šiuos jos istorinės atminties pamatinius akmenis.

„Būtent šiame kontekste reikia ir žiūrėti į Rusijos istorijos politiką kaimynų atžvilgiu. Ji, visų pirma, yra konfrontacinė su tais kaimynais, kurie kėsinasi į jos atminties pamatinius akmenis: ar tai būtų bandymas sumenkinti vadinamąją „deržavą“, ar tiesiog bandymas paneigti herojiškos pergalės Didžiajame Tėvynės kare mitą“, – sakė Lietuvos istorijos instituto vadovas.

A. Nikžentaičio teigimu, „deržavos“ sampratoje yra pretenzijų ir į buvusias vadinamosios didvalstybės dalis, tarp jų ir į Lietuvą. Pasak istoriko, dėl to Rusijos istorijos politika Lietuvos valstybingumo istoriją siekia pavaizduoti nelegitimia.

„Rusijos istorijos politika, visų pirma, stengiasi pakirsti kaimyninių šalių tapatybės pagrindus, kurie remiasi į tam tikrus praeities pasakojimus, juos diskredituodama“, – savo įžvalgomis dalinosi A. Nikžentaitis.

Rusijos istorijos politika, visų pirma, stengiasi pakirsti kaimyninių šalių tapatybės pagrindus, kurie remiasi į tam tikrus praeities pasakojimus, juos diskredituodama.

Todėl, pasak profesoriaus, Rusija savo istorijos politika siekia diskredituoti Lietuvos istoriją, skleisdama melagingą informaciją apie partizanų kovą, lietuvių kolaboravimą su naciais Antrojo pasaulinio karo metais žudant žydus. Istoriko teigimu, šiame kontekste į Rusijos politikos akiratį patenka ir Sausio 13-osios įvykiai.

Pasak A. Nikžentaičio, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neabejotinai siekia įeiti į istoriją kaip „deržavos“ kūrėjas, todėl, pasak profesoriaus, nieko keisto, kad jam imponuoja tokios istorinės asmenybės, kaip Ivanas Rūstusis, Petras I ir Jekaterina II.

„Aktyvi Rusijos istorijos politika, galima sakyti, yra V. Putino nuopelnas, nes B. Jelcino laikais mes negalėjome kalbėti apie kokią nors aktyvesnę Rusijos istorijos politiką“, – sakė A. Nikžentaitis, pabrėždamas, kad būtent V. Putino valdymo laikotarpiu yra sukurti ir pagrindiniai Rusijos istorijos politikos vykdymo mechanizmai.

A. Nikžentaičio teigimu, Rusijos teisėsauga, iškėlusi bylas Lietuvos teisėjams ir prokurorams, nagrinėjantiems Sausio 13-osios bylą, siekia dviejų tikslų.

„Yra siekiama dviejų tikslų: siekiama parodyti, kad Rusija gina savo piliečius, o ypač savo specialiųjų tarnybų žmones. (...) Kitas siekis yra pademonstruoti, kad to meto specialiųjų pajėgų būriai Lietuvoje veikė legaliai. Kitaip tariant, yra nepripažįstamas vienas iš pamatinių Lietuvos nepriklausomybės Aktų – Kovo 11-osios“, – teigė istorikas.

A. Nikžentaičio įsitikinimu, kol Rusija netaps normalia demokratine visuomene, kažkas esminio Lietuvos santykiuose su Rusija nesikeis.

Savo ruožtu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Raimundas Lopata taip pat laikosi nuomonės, kad Rusijoje istorijos politika naudojama kaip vienas iš egzistuojančio režimo pagrindų.

„Istorija yra naudojama kaip egzistuojančio režimo legitimumo vienas iš pagrindų. Taip pat istorijos pagalba legitimuojami ir kai kure dabartinio režimo užsienio politikos žingsniai. (...) Istorijos klausimus kuruoja specialūs Rusijos prezidento administracijos padaliniai, netgi vadinamoji Rusijos prezidento administracijos biblioteka, pagal kurios taikinius spausdinamos knygos, kurios, režimo vadovų galva, yra tinkamos leisti“, – sakė VU TSPMI dėstytojas.

R. Lopata taip pat visiškai sutinka su teiginiu, kad Rusijos istorinė politika ir Rusijos teisėsauga yra persipynusios tarpusavyje. Politologas, kaip ir istorikas A. Nikžentaitis, laikosi nuomonės, kad Rusijos istorijos politika pasikeis, tik pasikeitus pačiam režimui.

„Galima prisiminti B. Jelcino Rusijos politiką – ji buvo visiškai kitokia. Taip kad laukiami, norimi pokyčiai įvyks tik tada, kai pasikeis pats režimas“, – teigė R. Lopata. Visgi, pasak politologo, kol kas nėra jokių požymių, kad greitu metu režimas galėtų pasikeisti.

Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Alvydo Nikžentaičio teigimu, genocido centras turėtų atsargiau elgtis ir nedaryti tokių išvadų, turėdami tik vieną šaltinį.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Nerijus Šepetys teigė, kad pažyma nedaro garbės genocido centrui ir yra labai klaidinanti.

Pasak jo, panašių liudijimų dėl Sovietų Sąjungos įvairiais nusikaltimais kaltinamų asmenų ekstradicijos Jungtinėse Valstijose aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje buvo daug, o beveik visi liudiję lietuviai pasisakė tautiečių naudai.

Anot genocido centro direktorės Teresės Birutės Burauskaitės, tyrimo ir pažymos apie Joną Noreiką autorius yra Dalius Egidijus Stancikas, pastaraisiais metais publikuojantis savo tekstus tokiuose portaluose, kaip tiesos.lt, slaptai.lt, alkas.lt, pozicija.org ir ekspertai.eu.

BNS primena, jog genocido centras trečiadienį paskelbė pažymą, kurioje teigiama, kad J. Noreika nacių okupacijos metais būdamas Šiaulių apskrities viršininku vadovavo Žemaitijos antinaciniam pasipriešinimui ir organizavo žydų gelbėjimo tinklą Šiauliuose.

Apie Klaipėdos partnerystę su Rytų šalių universitetais ir paramą atvykstantiems studentams pirmadienį uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas diskutavo su istoriku profesoriumi Alvydu Nikžentaičiu, Vasilijumi Safronovu ir kitais.

Pasak Klaipėdos universiteto studijų prorektorės pareigas laikinai einančios Letos Dromantienės, universitetas šiuo metu skiria ir finansuoja 11 nemokamų studijų vietų Rytų partnerystės ir Kazachstano universiteto studentams.

Jei miestas finansiškai prisidėtų prie esamo fondo, ateityje tų vietų galėtų atsirasti ir daugiau.

A.Nikžentaitis atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos miesto ekonominės plėtros, trumpiau – Mėlynojo proveržio strategijoje iki 2030-ųjų nemenkas dėmesys skiriamas aukštajam mokslui bei jauniems žmonėms pritraukti į universitetą.

Tam būtinas universiteto ir miesto valdžios bendradarbiavimas.

Miestas orientuojasi į tai, kad jame būtų kuo daugiau kvalifikuotų gyventojų.

"Miestas orientuojasi į tai, kad jame būtų kuo daugiau kvalifikuotų gyventojų. Todėl aptarėme tikslias priemones, kaip universitetas ir miestas gali suvienyti jėgas, pritraukiant studentus iš Ukrainos. Mano galva, situacija labai dėkinga, nes Klaipėda turi partnerystės sutarčių su tam tikrais Ukrainos miestais. Vienas pagrindinių partnerių projekte galėtų būti Odesa. Sykiu bandytume sinergizuoti miesto ir universiteto veiksmus, realizuojant Mėlynojo proveržio strategiją", – dėstė profesorius.

Pašnekovo teigimu, kalbėti apie konkretų atvyksiančių studentų skaičių dar anksti.

Kad būtina stiprinti universiteto tarptautiškumą, mano ir V.Grubliauskas.

"Su tuo susijęs ir pastarasis mano vizitas į Groningeną, labai stiprų universitetą, kuris, kaip partneris, Klaipėdos universitetui yra labai reikalingas. Smagu, kad tas bendradarbiavimas vyksta. Tuo pat metu universiteto tarptautiškumo kryptys tikrai neapsiriboja vien tik Vakarų Europa. Kazachstanas, Baltarusija, Ukraina taip pat yra viena universiteto siekiamybių. Todėl profesorius A.Nikžentaitis pristatė galimybę Klaipėdos universitetui pasipildyti studentais iš šių šalių", – aiškino V.Grubliauskas.

Teigiama, kad patvirtinus miesto biudžetą būtų ieškoma lėšų šiam strategiškai svarbiam universiteto siekiui įgyvendinti.

Seimo apdovanojimas už indėlį atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę, valstybės ir parlamentarizmo tradicijų stiprinimą, veiklą visuomenės gerovei nuostatų patvirtinimą skirtas Algimantas Kasparavičiui, Algiui Krupavičiui ir Alvydui Nikžentaičiui.

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, humanitarinių mokslų daktaras A. Kasparavičius įvertintas už XX amžiaus Lietuvos politinės raidos ir diplomatijos istorijos, tarptautinių santykių, parlamentarizmo ir autoritarizmo problemų, pilietinės visuomenės ir politinės kultūros tyrinėjimus.

Apdovanojimas politologui, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanui Algiui Krupavičiui skirtas už lyginamosios ir viešosios politikos, partijų, partinės sistemos ir rinkimų tyrinėjimus.

Lietuvos istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo vadovas A. Nikžentaitis apdovanotas už viduramžių lietuvių tautinės tapatybės tyrinėjimus ir visuomeninę veiklą puoselėjant santykius su kaimyninėmis valstybėmis.

Seimas savo apdovanojimą įsteigė 2014 metais, siekdamas įvertinti fizinių ir juridinių asmenų indėlį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, stiprinant valstybės ir parlamentarizmo tradicijas, už jų veiklą visuomenės gerovei.

Šiemet Lietuva mini valstybės atkūrimo šimtmetį.

Pasak istoriko Alvydo Nikžentaičio, moderni tauta yra vertybė, kuri ateina dar iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų.

Vakariečiai šiek tiek išsikvėpę

Galima būtų sutikti su teiginiu, kad civilizacijų susidūrimai – amžina žmonijos būsena, nes tuos susidūrimus matome visą laiką, jau nuo neandertaliečių laikų, kai vyko kovos dėl maisto ir kitų dalykų. Bet, jei pasižiūrėsime į šiuolaikinį pasaulį ir palyginsime, kas vyko iki Antrojo pasaulinio karo, pamatysime labai aiškiai pasikeitusią judėjimo kryptį, sako A. Nikžentaitis.

„Iki Antrojo pasaulinio karo žmonės iš Vakarų žygiuodavo į Kryžiaus karus prieš musulmonus į rytus. Jeigu jie atrasdavo naujus žemynus, kurdavo kolonijas. O dabar kryptis pasikeitusi – dabar pas mus atkeliauja žmonės iš tų kraštų, į kuriuos anksčiau keliavo Vakarų pasaulio žmonės“, – pastebi A. Nikžentaitis.

Jo nuomone, iš dalies netgi galima sakyti, kad kartojasi Romos imperijos laikotarpis: anksčiau romėnai bandydavo įsitvirtinti barbarų žemėse, o dabar barbarai veržiasi į senąją Europą.

A. Nikžentaitis, R. Vilimo / BFL nuotr.

Kad vakariečiai šiek tiek išsikvėpę, anot A. Nikžentaičio, patvirtina keli aiškūs požymiai: „Pirmas pavyzdys – kada vakarų europietis ar baltaodis amerikietis tapo pasaulio bokso sunkiasvoriu čempionu? Labai seniai. Kitas pavyzdys – metų senumo įvykiai Kelne, kai įvyko susidūrimai tarp musulmonų atvykėlių ir vietinių gyventojų. Tada niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad neįvyko muštynių – vokiečių vyrai visiškai negynė savo moterų. Tai rodo, kad vakariečiai praradę ne tik savo vyriškumą, bet ir norą kovoti už savo teises. Tai labai pavojingas dalykas.“

Vokiečių vyrai visiškai negynė savo moterų. Tai rodo, kad vakariečiai praradę ne tik savo vyriškumą, bet ir norą kovoti už savo teises. Tai labai pavojingas dalykas.

Vakarų civilizacija – griūvanti Romos imperija?

Filosofas A. Jokubaitis su apokaliptine Vakarų civilizacijos vizija ir nuomone, kad esame griūvanti Romos imperija, nesutinka. „Romos istorijos pabaigos pabaiga yra įdomiausias laikotarpis – istorikai iki šiol nežino, kodėl Romos imperija baigėsi. Vieni mano, kad dėl ekonominių priežasčių, kiti – dėl migracijos, treti – dėl kariuomenės, dar kiti – dėl krikščionybės. [...] Pabaigoje buvo visai gerų imperatorių, bet kažkas nebeveikė“, – kalba A. Jokubaitis.

Jo teigimu, istorija nesikartoja ir šiandien Vakarai bent jau kariniu požiūriu vienareikšmiškai pranašesni ir bent šiuo atžvilgiu mums niekas negresia, nors problemų neabejotinai yra: „A. Nikžentaitis teisus, kad mūsų galia traukiasi S raidės pavidalu. Bet kol kas, kol yra JAV, mes dar esame civilizacijos stūmimo priekyje.“

Kita vertus, svarsto A. Jokubaitis, Vakarų miestai tokie išsigandę, nes, kaip romėnai pasakytų, barbarai, šiandien vadinami teroristais, jau yra tarp mūsų. „Išgąstis suprantamas – mes tokio dalyko Vakaruose nesame ilgai turėję. [...] Įtampa tarp Vakarų ir islamo civilizacijos kaip reta didelė. Bet visi teiginiai apie konfliktą tarp civilizacijų yra nemoksliniai, turbūt net nefilosofiniai – jie visada įgauna politinę prasmę“, – kalba filosofas.

Pasakyti apie tai, kad vyksta konfliktas su kita civilizacija, mano A. Jokubaitis, reikia turėti drąsos, o iš politinio korektiškumo kol kas nereikėtų taip kalbėti, juo labiau kad toks teiginys apskritai ginčytinas.

Mes patys save nuginkluojame

Paklaustas, ar Vakarų civilizacija prarado tapatumą, A. Nikžentaitis sako, kad su tokiu požiūriu ne visai sutiktų, be to, tiesiog reikia išvažiuoti iš Europos – tada iš karto suprasi, kas yra europietiškumas ir kas yra Europa. „XXI a. Europos mes jau negalime tapatinti su krikščioniška Europa, nes krikščioniškas elementas šiek tiek iš Europos išplautas. Bet, kalbant labai bendrai, europietiškumo esmę sudaro pats europiečių gyvenimo būdas, naudojimasis laisvėmis, supratimas, kad esame laisvi žmonės. Europietiškumo pagrindas, mano galva, ir yra laisvės plačiąja prasme sąvoka“, – mano istorikas.

Arabų pasaulyje, primena jis, buvo kelios revoliucijos, bet jos prie nieko neprivedė arba privedė prie dar blogesnių dalykų, tad demokratija, kažkuria prasme ateinanti iš Romos laikų, ir toliau išlieka mūsų tapatybės stuburu ir tam tikru europietiškumo simboliu.

A. Jokubaitis mano, kad  problema iš tikrųjų yra – Vakarai, labiausiai pastūmėję mokslą, techniką ir kitus dalykus, pamatė, kad tai, kas yra čia, jau turi ir kitas pasaulis: „Kitos civilizacijos kyla ir ekonomiškai, paaiškėjo, kad jos moka daryti tuos pačius dalykus, kurie buvo mūsų pranašumo pagrindas. Ir kai mes jau matome žmones, kurie yra iš kitų civilizacijų, pradedame sakyti, kad jie yra tik žmonės – mes nebematome skirtumo dėl jų religijos, priklausomybės kultūrai ir civilizacijai.“

Tam tikra prasme, svarsto filosofas, mes šiuo atžvilgiu patys save nuginkluojame – tai, kas buvo mūsų stiprioji pusė, pradeda tapti silpnąja puse.

ES prognozuoja griūtį

Anot A. Nikžentaičio, idėjų kurti įvairius transnacionalinius darinius buvo daug, tačiau jiems dar neatėjo laikas. „Nacijos šiuo metu turbūt pradeda antrą savo klestėjimo laikotarpį. Mes matome, kad tai vyksta ne tik mūsų Europos dalyje – Lenkijoje, Vengrijoje – tačiau ir Vakarų Europoje“, – įsitikinęs A. Nikžentaitis.

Jo nuomone, anksčiau ir Vokietija nebuvo tokia stipri kaip tauta. Be to, tvirtina istorikas, nacionalizmo procesai pastebimi ir kitose valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Jungtinėje karalystėje: „Brexit“ irgi yra augančio nacionalizmo padarinys. Aš jau nekalbu apie JAV. Mano supratimu, tie, kas kalba apie jungtines Europos valstybes, tiesą pasakius, tik kenkia bendrai Europos Sąjungos (ES) idėjai.“

A. Nikžentaičio teigimu, ES idėja yra sukurti rojų Europos dalyje ir už šią idėją žmonės kovoja: „Žmonės padėjo galvas. Dažnai nevertiname to, ką turime. Už ES idėją, už europietiškumą galvas padėjo tie patys ukrainiečiai. Šito dalyko neužmirškime. [...] Jie padėjo galvas už Ukrainos provakarietišką kryptį.“

Žmonės padėjo galvas. Dažnai nevertiname to, ką turime. Už ES idėją, už europietiškumą galvas padėjo tie patys ukrainiečiai. Šito dalyko neužmirškime.

Istorikas priduria – 1991 m. sausio 13 d. lietuviai irgi padėjo galvas už tai, kad išeitų iš vienos sąjungos, kurioje jie nenorėjo būti. „Jie ėjo už tai, kad taptų Vakarų civilizacijos dalimi. Čia galima sakyti, kad lietuviai padėjo savo aukas ant ES aukuro, Vakarų civilizacijos aukuro“, – tvirtina A. Nikžentaitis.

A. Jokubaičio nuomone, vis dėlto šiuo metu ES yra pasmerkta nesėkmei. „Negalima taip skubėti, nes to rezultatas – sukaltas dirbtinis darinys, kuris anksčiau ar vėliau turėjo pradėti braškėti. Šiais metais tai ir prasidėjo. Kitais metais, greičiausiai bus nuotykių su euro valiuta [...] Toks įspūdis, kad mes antrą kartą bandome pagreitintai, maoistiškai, sovietiškai sukurti komunizmą. Šį kartą ES per daug skuba. Tai pradėjo kenkti demokratijai“, – svarsto A. Jokubaitis.

Nesutaria, ar yra ko mokytis iš LDK

A. Nikžentaitis, paklaustas ar Europa galėtų pasimokyti iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, sako, kad sunku atsakyti, bet tokių idėjų yra: „Pažvelkime, pavyzdžiui, į netolimą kaimynę Lenkiją, kurioje, kartu su nauja vyriausybe, populiari Tarpjūrio, operuojanti ne kuo kitu, o ATR palikimu. Kas neįtikėtina, tai, kad LDK istorija, kaip tam tikra ateities vizija, labai plinta Ukrainoje.“

Pasak A. Nikžentaičio, šiuo atveju LDK praeitis – tarsi instrumentas norint patekti į Europos Sąjungą. „Tai savotiška mūsų kaimynų vakarietiškumo deklaracija. Tačiau nematyčiau LDK reikšmės ginant visą Europos civilizaciją. Nors mes kalbame apie terorizmo pavojų, mūsų Europos dalyje šis pavojus dar nėra aktualizuotas. LDK istorijos laikotarpis taip pat nei Lietuvoje, nei kaimyniniuose kraštuose neaktualizuotas“, – teigia pašnekovas.

A. Jokubaitis tikina, kad iš LDK nėra ko mokytis: „Bendrumo požiūriu ES šiuo metu pasiekusi daugiau, nei buvo pasiekta. Jei mums atsibodo demokratija, tada ir turime mokytis iš LDK, nes tai tikrai nebuvo demokratiška valstybė. Skirtumas tarp LDK ir 1918 m. Lietuvos yra tai, kad kai nebegalėjome valdyti šios valstybės, valdyme dalyvavo 8–10 proc. žmonių. 1918 m. Lietuva rinkimų teisę suteikė visiems, politiniame gyvenime galėjo dalyvauti visi.“

A. Nikžentaičio teigimu, LDK egzistavimo laikais, to meto Europos kontekste, 8–10 proc. žmonių, dalyvaujančių valstybės gyvenime, buvo neįtikėtinai didelis skaičius. „Šiuo atveju kalbame apie LDK kaip tam tikrą ateities vizijos dalį. Vieno dalyko galima pasimokyti neakcentuodami imperinės formos – tai sugyvenimo. Būtent sugyvenimo tokiame pakankamai sudėtingame pasaulyje, kuris leido lietuviams realizuoti savo interesus“, – aiškina istorikas.

Anot A. Jokubaičio, sugyvenimo požiūriu viskas jau turima: „Net iš valstybių sienų padarytos tokios ribos, tarsi net nevažiuotumei per sieną. Politiniai dalykai ir toliau lieka reikšmingi. Bendra tendencija, kad be demokratizacijos, be noro, kad visi lietuviai, net ir nekalbantys lietuviškai, galėtų dalyvauti viešame gyvenime, XIX a. neįsivaizduojamas. Iš to dalyko atsirado nauja tautinė valstybė su jos privalumas ir trūkumais.“

A. Jokubaičio manymu, sakantys, kad nacionalizmas nesuderinamas su demokratija, nieko nesupranta. „Jie nesuvokia, kaip atsirado Tautų pavasaris, kaip atsirado postmodernios tautinės valstybės. Kitas dalykas yra tai, kad tautinės valstybės sudarytos iš dviejų dalių – kultūros ir politikos, šie dalykai nelengvai suderinami“, – aiškina pašnekovas.

Lietuviams nori suteikti aiškumo

A. Nikžentaitis įsitikinęs, kad nereikia daryti didelės takoskyros tarp LDK ir modernios tautos: „Moderni tauta yra vertybė, bet man tai vertybė, kadangi ši moderni tauta perima Kunigaikštystės tradicijas. Be LDK tradicijos mes nebūtume tokie, kokie esame dabar.“

Anot A. Jokubaičio, su tuo galima sutikti, bet ginčų kyla dėl politinių dalykų. „Toks įspūdis, kad lietuviams dėl visko tas pats. Taip, mes neįsivaizduojami be buvimo LDK, ten mūsų šaknys. Tačiau tai, ką pradėjo daryti mūsų seneliai ir proseneliai, kai jau nebuvo Kunigaikštystės, – tai naujos politinės formos kūrimas“, – aiškina filosofas.

Kaip sako A. Jokubaitis, norisi, kad lietuviams kai kas taptų aišku: „Noriu, kad liepos 6-ąją Palangoje daugiau niekas neskleistų trispalvės, 1 km ilgio vėliavos. Liepos 6-oji – Mindaugo karūnavimo diena, tegul visi vaikšto su Vyčiais ir raudonomis vėliavomis. Vasario 16-ąją raudonos vėliavos netinka, reikalingos trispalvės. Kovo 11-ąją – jos abi.“

Atsakydamas į radijo klausytojo nuomonę apie tai, kad visas pasaulis turėtų būti viena valstybė, A. Jokubaitis tikina, kad tokia pozicija – visiškai apolitiška. „Tai ir utopinė pozicija. Kai kurie Vakarų civilizacijos priešai, girdintys tokius pasisakymus, greičiausiai yra labai laimingi. Reikia prisiminti, kaip buvo kuriama Lietuvos valstybė. Jei XIX a. lietuviai nebūtų atradę savęs kaip tautos, būtume likę Rusijos imperijoje, arba tiesiog dabartinėje Rusijoje“, – tvirtina filosofas.

A. Jokubaičio įsitikinimu, politikos pasaulis skiriasi nuo gražaus idealo: „Gražu, kai vilkas ir ėriukas guli vienas šalia kito, bet šiuo atveju, kai kas to nenori. Visos utopijos atsiranda, kai manoma, kad galėsime padaryti pasaulį gražesnį savo rankomis, sukursime jį geresnį, be jokių skirtumų.“

Ateitį mato viltingai

Paklaustas, ką mano apie Lietuvos ateitį, A. Jokubaitis teigia, kad lietuviams pirmiausia reikia liautis apsimetinėjus. „Nereikia apsimetinėti, kad nėra vilties, jog Lietuvoje viskas bus gerai. Lietuviai per tiek amžių tikrai yra išmokę turėti viltį, bet jie nori būti gudresni už viltį. Lietuvis turi viltį, kad Lietuvoje viskas bus gerai, bet kaimynui vis tiek reikia pasiskųsti, kad tos vilties jis neturi“, – sako pašnekovas.

Anot A. Jokubaičio, jei bus prarasta viltis ir tikėjimas, Lietuvos neliks: „Nes Lietuva padaryta iš tikėjimo – net ne iš vilties, o tikėjimo. Apaštalas Paulius sakė, kad yra tikėjimas, viltis ir meilė, o svarbiausia iš jų yra meilė. Tai keistas dalykas, nes politikoje svarbiausias tikėjimas. Kol tikime Lietuva, kol turime rankas ir kojas, sveikatą, – kažkas iš jos bus.“

A. Nikžentaitis tvirtina, kad viskas ateityje bus gerai. „Ir tokių emigracijos bangų jau esame išgyvenę, nuo to tapome tik turtingesni ir suvokėme save. Manau, kad tikėjimas tikrai yra labai svarbus. Lietuvių emigracija tik parodo, kad lietuviška civilizacija, lietuviai – nėra pasenę, pavargę, jie žingeidūs, nori kažko. Manau, kad kai jei ras tai, ko ieško, grįš į Lietuvą“, – teigia istorikas.

Tai jau tretieji J. Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo įteikti apdovanojimai už viso gyvenimo nuopelnus, plėtojant abiejų tautų santykius, už dvišalius verslo bei kultūros pasiekimus. Jie atiteko pirmajam Lenkijos ambasadoriui Lietuvoje profesoriui Janui Widackiui ir ilgametei Lenkijos instituto Vilniuje direktorei dr. Malgorzatai Kasner.

Šių metų naujovė – verslo kategorijos apdovanojimas, teikiamas kartu su „Lenkijos ir Lietuvos prekybos rūmais“. Apdovanojimas skirtas Radvilos Juodojo palikuoniui princui Maciejui Radziwillui, prisidėjusiam prie Lietuvos ir Lenkijos ryšių stiprinimo.

„Prezidentas Valdas Adamkus ir prezidentas Aleksander Kwasniewskis įsteigė Giedroyco apdovanojimus ir jie buvo keletą metų teikiami, paskui ta tradicija nutrūko, o prieš dvejus metus šią tradiciją atnaujino šis forumas, ir dabar jos teikiamos vienais metais Vilniuje, kitais – Varšuvoje“, – sakė forumo valdybos pirmininkas profesorius Alvydas Nikžentaitis.

Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čių Gied­rai­čių gi­mi­nės pa­li­kuo­nio J. Gied­royco Lietuvos ir Lenkijos dialogo ir bendradarbiavimo forumas įkurtas prieš ketverius metus, siekiant gerinti dvišalius santykius. Sa­vo veik­lo­je ir darbuo­se J. Gied­roy­cas daug dė­me­sio sky­rė Lie­tu­vos Didžiajai Ku­ni­gaikš­tys­tei, rū­pi­no­si drau­giš­kais Lie­tu­vos ir Len­ki­jos santykiais, ak­ty­viai rė­mė Lie­tu­vos ko­vą dėl ne­prik­lau­so­my­bės.

„Giedroyco palikimas aktualus ir šiuolaikinėje istorijoje, nes jis aiškino ir mokė, kad nacionalizmas yra didžiausia neganda pasaulyje. Taip, kaip Marksas ir Engelsas aiškino apie komunizmo šmėklą Europoje 19 amžiuje, taip mes galime pasakyti apie 21 amžiaus Europos nacionalizmo šmėklą. O Giedroyco idėjos veda mus prie susivienijusios, universalios vertybių Europos“, – teigė pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje, premijos laureatas J. Widackis.

Šiemet į apdovanojimus pretendavo 18 nominantų. Trims laureatams dar įteiktos statulėlės, simbolizuojančio karališką ąžuolą.

Baltarusiai jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus skolinasi Lietuvos istoriją ir ją perteikia savaip, teigia Lietuvos istorikai. Tačiau, profesoriaus Alvydo Nikžentaičio manymu, baltarusiai elgiasi protingiau už lietuvius, kurie savo istoriją bando praturtinti nepagrįstomis istorijomis.

„Lietuviai elgiasi lygiai taip pat, kaip ir baltarusiai, bet baltarusiai galbūt yra šiek tiek protingesni, nes savinasi objektą, kuris, istoriškai įrodyta, iš tikrųjų egzistavo. Mes bandome savintis tokius dalykus, kurie neegzistavo. Tiksliau tariant, bandome išgalvoti istoriją“, – LRT RADIJUI sako A. Nikžentaitis.

Panašios nuomonės laikosi ir istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas. Jis pastebi, kad, ieškodami įdomesnių istorijų, bandydami išaukštinti savo valstybę, dažnai prisigalvojame nebūtų dalykų ir juos pateikiame kaip istorines tiesas, todėl vėliau imame didžiuotis, kad lietuviai nukariavo Romą.

Bendros istorinės atminties negali būti?

A. Bumblauskas įsitikinęs, kad niekada nebus bendros istorinės atminties. Jo nuomone, neišspręstų nesutarimų galima rasti tarp daugybės tautų, ypač – tarp kaimynių valstybių ar regionų. „Mūsų regionas – bendro likimo, bendros istorijos. Bendri siužetai tikrai duoda pagrindą dialogui. Kaip žinome, užsienio politikoje diplomatams visada reikia preteksto. Šiame regione istorija, paveldas yra puikus pretekstas pradėti bet kokias derybas“, – įsitikinęs A. Bumblauskas.

Jam antrina ir A. Nikžentaitis. Anot jo, jeigu šalys yra laisvos ir demokratiškos, negali būti taip, kad vyraus viena bendra istorinė atmintis. Jis paprieštarauja, kad, nors Rytų Europos regionas ir yra vieno likimo, jo viduje matoma labai daug konfliktų. Jis pateikia pavyzdį, kad dar 2010–2011 m. tarp tuometinių Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrų kilo nesutarimas, ar Vilnius buvo okupuotas.

„Pradėję savo tarnybas užsienio ministerijų kėdėse, jie pradėjo ginčytis, ar buvo Vilniaus okupacija, ar ne. Pamatėme, kad [...] pradeda dominuoti konfliktas ir nėra bandoma ieškoti sąlyčio taškų. Nors mes sakome, kad istorinės atmintys labai skirtingos, konfliktuojančios, bet išvengti konflikto, pasiekti suartėjimą galima per dialogą“, – tikina A. Nikžentaitis.

A. Bumblauskas: baltarusių „tankai“ jau 25 metus važinėja po Vilnių

Pastebima, kad bendra valstybių ar tautų istorija neretai gali tapti ne tik bendro dialogo, bet ir konflikto pretekstu. Pasak A. Bumblausko, baltarusiai jau seniai skolinasi Lietuvos istoriją ir ją pritaiko savo valstybei, nors dauguma lietuvių tai pradėjo pastebėti neseniai.

„Mane stebina, kad žmonės tik dabar apsičiupinėjo. Jau XX a. paskutiniame dešimtmetyje sakydavo, kad po Vilnių važinėja internetiniai baltarusių tankai. [...] Jau tada buvo internetiniai puslapiai, kurie sakydavo – dar pamatysite, litovcai, kaip mūsų tankai važinės po Vilnių. Šiai situacijai – mažiausiai 25 metai“, – pabrėžia istorikas.

Su tuo sutinka ir A. Nikžentaitis. Jo tvirtinimu, Lietuvoje gausu ir kitų nepastebėtų istorijos aspektų. Profesoriaus teigimu, prasidėjus baltarusių atgimimui, jie bandė kartoti XIX a. pab. – XX a. pr. istoriją. „Turbūt niekas nežino, kad laikraštis „Naša niva“ 10-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo leidžiamas iš Vilniaus. Žurnalistai iš Baltarusijos specialiai atvažiavo į Vilnių, čia apsigyveno. Tokiu būdu jie tikėjosi pratęsti prieškario tradicijas“, – pavyzdį pateikia A. Nikžentaitis.

Žalgirio mūšį siūlė minėti kaip baltarusių ir rusų armijų dieną

A. Nikžentaičio tikinimu, panašių pavyzdžių, kaip minėtieji, galima rasti ir daugiau. Jis nurodo, kad baltarusių bandymas pasisavinti LDK istoriją tėra suprimityvintas variantas, nes LDK istorija Baltarusijoje suprantama kitaip nei Lietuvoje. Jis primena ir tai, kad Žalgirio mūšis yra laikomas bendra slavų pergale.

„Savo laiku Aleksandras Lukašenka yra pasiūlęs Vladimirui Putinui – Žalgirio mūšio dieną reikia minėti kaip bendrą Rusijos ir Baltarusijos kariuomenės dieną. Kai tvirtiname, kad baltarusiai bando pasisavinti istoriją, pateikiame ne visą atsakymą. Jie istoriją bando transformuoti ir pritaikyti savo visuomenės poreikiams“, – teigia A. Nikžintaitis.

A. Bumblausko nuomone, kaimynai bando istoriją iš naujo interpretuoti, nes labai sunku nuginčyti dinastinius istorijos aspektus. Jis atkreipia dėmesį, kad Lietuvos kunigaikščių geneologinius medžius tyrinėja ne tik baltarusiai, bet ir lenkai.

„Yra kiti niuansai, kurie, manau, iš dalies rodo ir mūsų istoriografijos vienpusiškumą – nėra sukuriamas pagrindas polemikai. Lietuvoje ignoruotas rusėniškasis vaidmuo LDK istorijoje. [...] Senasis Vilnius yra Kalnų parke. Tai – pagoniškasis Gedimino Vilnius, o kitas miestas yra ten, kur dabar Senamiestyje yra rusėnų priemiestis. [...] Šis klodas mūsų istoriografijoje labai ignoruojamas“, – pabrėžia A. Bumblauskas.

Jo aiškinimu, Vytauto Didžiojo raštinė buvo įkurta rusėnų priemiesčio raštininkų, todėl visi tuometiniai Lietuvos dokumentai parašyti gudų kalba. Vėliau pasirinkta pereiti prie lotynišku pagrindu parengtos kalbos – lenkų. A. Bumblauskas akcentuoja, kad tai buvo padaryta, paaukojant ne lietuvių, o gudų kalbą.

„Šis blokas klausimų ir problemų lietuvių visuomenei dažnai sunkiai suvokiamas. Jie dažnai nustemba, kad yra tokie didžiuliai klodai, kurie neturi nieko bendro su lituaniste ar XIX a. pab., Jono Basanavičiaus laikų, lietuvybės samprata. Lietuva to neturi. Dėl šios spragos atsiranda įvairiausios mitologijos, kurioms lietuviai dažnai yra nepasiruošę“, – sako A. Bumblauskas.

Siūlo didžiuotis realiais įvykiais, o ne išgalvotomis istorijomis

Istorikai pastebi, kad ne tik kitų valstybių žmonės, bet ir patys lietuviai dažnai yra linkę tikėti niekuo nepagrįstais pasakojimais, kurie pristatomi kaip istorinės tiesos. Tai ypač dažnai daroma, siekiant išaukštinti savo valstybę, bet kartais atsiranda ir kurioziškų situacijų.

„Dar sovietmečiu buvo toks tūlas Rimša iš Kauno, kuris iššifravo hetitų raštą. Jį šifravo, remdamasis dabartinės lietuvių kalbos žiniomis. Esą, kadangi kiti mokslininkai lietuvių kalbos nežino, jie negalėjo to padaryti. Anot jo, kalboje buvo trys skiemenys: jo, jo, jo. Jis labai nesunkiai perskaitė, kad ten yra parašyta, jog „Jonas jojo“. Tokių absurdų galime rasti daug“, – tikina A. Nikžentaitis.

A. Bumblauskas juokiasi, kad Lietuvoje taip pat būtų galima rasti bent kelis žmones, kurie tariasi iššifravę vieną didžiausių pasaulio mįslių – Faisto diską, rastą Kretoje. Istorikas atkreipia dėmesį, kad, norint kuo nors didžiuotis, galima atrasti įvykių, kurie įrodyti istoriniais faktais, o ne išsigalvotomis istorijomis, pavyzdžiui, kad lietuviai nugalėjo Romą.

„Jeigu norime, geriau didžiuokimės Palemonu. Būti kilusiems iš romėnų, man atrodo, yra garbingiau, nei būti Romos nukariautojais, bet [...] visa tai nubraukiame ir norime būti gotais, kurie 1410 m. nusiaubė Romą“, – pastebi A. Bumblauskas.

Istoriją perkuria, kad užsidirbtų

A. Nikžentaitis perspėja, kad kartais mitinėmis ir niekuo nepagrįstomis istorijomis tiesiog siekiama komercinės naudos. Istorijos sukuriamos specialiai, kad žmonės lankytųsi tariamose istorinėse vietose ir tokiu būdu neštų pelną.

„Man teko tramdyti vieno rajono kultūros skyriaus vedėją, kuris norėjo paskelbti, kad tas rajonas – šv. Brunono nužudymo vieta. Pats specialistas yra baigęs istorijos studijas. Skambinau jam ir klausiau – kokias nesąmones darai? Jis atsakė – pats suprantu, kad tai – nesąmonės, bet kiek turistų pritrauksime. Žmonės visą laiką yra pasiilgę neįtikėtinų, fantastinių istorijų, bet kartais tai tėra labai aiški komercija“, – teigia A. Nikžentaitis.

Jis priduria, kad šiuo aspektu lietuviai labai panašūs į baltarusius, tačiau baltarusiai elgiasi šiek tiek protingiau: „Lietuviai elgiasi lygiai taip pat, kaip ir baltarusiai, bet baltarusiai galbūt yra šiek tiek protingesni, nes savinasi objektą, kuris, istoriškai įrodyta, iš tikrųjų egzistavo. Mes bandome savintis tokius dalykus, kurie neegzistavo. Tiksliau, bandome išgalvoti istoriją“, – sako A. Nikžintaitis.

Istoriniai šaltiniai irgi klysta: Lietuvos simboliu nurodė Dovydo žvaigždę

Svarbu atkreipti dėmesį, kad kartais klysti gali ir istoriniai šaltiniai, pabrėžia pašnekovai. Jų teigimu, gausu šaltinių, kurie paprasčiausiai yra neteisingi. „Reikia pasakyti, kad, pavyzdžiui, į kitur esančius šaltinius reikia žiūrėti labai kritiškai. XIV a. Ispanijos šaltiniuose radau informaciją apie Lietuvą, kad Lietuvos ženklas XIV a. – šešiakampė žvaigždė“, – tvirtina A. Nikžentaitis.

Anot jo, toks įrašas šaltinyje galėjo atsirasti vien dėl to, kad lietuviai buvo kitatikiai, o visi kitatikiai tuomečiame krikščioniškame pasaulyje buvo suvienodinami. Dėl šios priežasties lietuviams buvo priskirtas žydų ženklas.

A. Bumblauskas akcentuoja, kad kai kurie istorikai taip pat nesiremia patikimais šaltiniais, o kartais faktus tiesiog išgalvoja. Tokiu būdu, anot A. Bumblausko, atsiranda teorijos, kad IX a. lietuviai turėjo mūrą, o lietuviški istoriniai šaltiniai nėra patikimi.

Bendroje Rusijos ir Lietuvos istorikų komisijoje dirbantys mūsų šalies mokslininkai sustabdė bendradarbiavimą su kolegomis iš kaimynės valstybės. Tai lėmė įvykiai Ukrainoje, rašo „Lietuvos žinios“.

„Viskas sustojo iškart, kai prasidėjo karas Ukrainoje. Akivaizdu, kad tokioje atmosferoje istorikai nieko negali padaryti ir bet koks darbas yra tiesiog neįmanomas. Kai tokia tarptautinė situacija, istorikai irgi jaučia palyginti nemažą spaudimą ir iš esmės negali laisvai dirbti. Bendraudami su rusais matėme, kaip siaurėja mūsų kolegų galimybės būti tiesiog istorikais", - tvirtino vienas Rusijos ir Lietuvos istorikų komisijos pirmininkų Alvydas Nikžentaitis.

Anot jo, dėl to paties veiklą taip pat sustabdė dvišalė Latvijos ir Rusijos istorikų komisija.

Rusijos ir Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijų susitarimu sudaryta dvišalė istorikų komisija dirbo dešimtmetį. Spėta parengti ir išleisti du dokumentų rinkinius.