Iš pradžių aplinkosaugininkai manė, kad paukščio sparnas veikiausiai sužeistas, tad netrukus buvo iškviesta gyvūnų globos tarnyba "Nuaras".

Kurioje tiksliai vietoje asmuo aptiko paukštį, nežinoma. Skambinęs bendrojo pagalbos centro telefonu 112, klaipėdietis specialistų nesulaukė, tad pats nunešė apuoką aplinkosaugininkams.

Veterinarijos gydytojams apžiūrėjus paukštį, išsiaiškinta, kad jis sveikas, tad sulaukus vakaro apuokas buvo paleistas į laisvę.

"Apuokas nebuvo sužeistas. Apžiūrėjus ir pamaitinus, jis sėkmingai paleistas į laisvę. Veikiausiai tai buvo jauniklis. Šitam apuokui pasisekė, ne visiems taip būna. Kaune, Alytuje, Vilniuje, Klaipėdoje apuokų buvome parsivežę ne vieną, visus paleidome. Vien šią savaitę parsivežėme tris ar keturis. Anksčiau tiek daug nepasitaikydavo. Negaliu pasakyti, kokia to priežastis", – kalbėjo "Nuaro" vadovė Jurgita Gustaitienė.

Ji taip pat priminė, kad žmonėms į gamtą geriau nesikišti, kadangi joje nuolatos vyksta natūrali atranka.

"Kodėl mes, žmonės, norime vaidinti dievus ir griauti natūralią gamtos grandinę? Sulūžusiu sparnu paukštį ar sužeista koja kiškį lūšiukas pasigaus ir bus sveikas bei sotus. Kodėl norime reguliuoti, kam gyventi, o kam ne? Sužeistasis gydyklose vis tiek yra užmigdomas ir utilizuojamas, tam naudojami vaistai, jo atvežimui – degalai, o utilizuojant į orą išmetamos cheminės medžiagos. Kartu nuskriaudžiame ir sveiką lūšiuką", – dėstė J. Gustaitienė.

Norintiems globoti sužeistus paukščius, reikalingas Aplinkos apsaugos ministerijos išduotas leidimas, be kurio prižiūrėti tokį paukštį Lietuvoje draudžiama.

Norintys padėti, anot J. Gustaitienės, turėtų atsižvelgti į situaciją, pavyzdžiui, jei paukštis įsipainiojęs į valą ar tinklą, jį atpainioti – geras darbas, bet kitu atveju kartais geriau viską palikti gamtai.

Lietuvos zoologijos sodas kartu su Ekosistemų apsaugos centru į laukinę gamtą paleidžia didžiuosius apuokus – taip siekiama pagausinti šių įspūdingų paukščių populiaciją gamtoje.

"Du didieji apuokai išskilo zoologijos sode. Nelaisvėje buvo auginti nuo 2019 m. Jie kol kas neturi įgūdžių, tad teko apgyvendinti Šiaulių rajono pakraštyje, specialiame aptvare, kuris yra netoli tvenkinių", – pasakojo vienas šio projekto dalyvių V.Eigirdas.

Pirmiausia paukščiai buvo apžiūrėti, išmatuoti ir sužieduoti.

Specialistai surinko duomenų apie apuokų svorį, snapo ilgį, sparnų ilgius, sparno 3-čios ir 4-tos plunksnų ilgius, uodegos ilgį bei nago plotį.

Šie duomenys renkami siekiant įvertinti paukščių įmitimą, norint palyginti juos su panašaus amžiaus gentainiais.

Laikini Lietuvos zoologijos sodo žiedai pakeisti į nuolatinius. Žiedai padės ateityje identifikuoti šiuos paukščius ir surinkti dar daugiau informacijos apie jų elgseną.

Apuokams uždėti GPS siųstuvai, kuriais šie paukščiai bus sekami paleidus į gamtą.

Apuokai pervežti į adaptacinį voljerą, kuriame mokysis medžioti gyvą grobį ir pratinsis prie gamtos ritmo.

"Didieji apuokai yra nykstanti rūšis. Visoje Lietuvoje jų gyvena tik keliolika porų. Tačiau daugiausia didžiųjų apuokų gyvena pamaryje. Juos traukia vanduo, jiems čia tinkama mitybinė bazė", – patikino ornitologas.

Didieji apuokai yra plėšrūnai, jie medžioja naktį.

"Jie nėra išrankūs, gali misti ir vandens paukščių jaunikliais. Jie yra gamtos sanitarai, medžioja silpnesnius, ligotus gyvūnus ar paukščius", – paaiškino specialistas.

Šiems apuokams gamtoje yra didelių grėsmių.

"Jie dažnai iškrenta iš lizdo, o skraidyti mokosi jau būdami ant žemės. Dėl to kiti plėšrūnai jiems kelia grėsmę", – paaiškino V.Eigirdas.

Kaip pranešė Lietuvos zoologijos sodas, jie bei dar du šios rūšies sparnuočiai zoologijos sode išsirito šį pavasarį.

Nuo 2011 metų, kai pradėtas vykdyti projektas, į gamtą jau yra paleista 15 didžiųjų apuokų jauniklių.

Laukinėje gamtoje galima suskaičiuoti vos apie 20 perinčių apuokų porų.

Šis paukštis renkasi gyventi miško pakraščiuose ir savo kiaušinius deda ant žemės arba senuose, apleistuose plėšrių paukščių lizduose.

Dėl savo baikštumo, pastebėjęs pavojų, kiaušinius ar mažus jauniklius didysis apuokas gali palikti ir į lizdą nebesugrįžti.

Mažas jauniklių išgyvenamumas, kartu su sparčiu miškų kirtimu ir neorganizuotu turizmu yra pagrindinės didžiųjų apuokų populiacijos nykimo priežastys.

Lietuvos zoologijos sode gyvena dvi šių apuokų poros. Jų jaunikliai pirmuosius savo gyvenimo mėnesius saugiai praleidžia stebimi gyvūnų prižiūrėtojų ir veterinarijos gydytojų. Įvertinus paukščiukų sveikatą ir vystymąsi, paūgėję mažyliai keliauja į Kelmės rajone esantį adaptacinį voljerą.

Toliau reintrodukcijos specialistas Petras Adeikis stebi apuokiukų elgesį. Itin svarbu, kad paukštis ne tik gebėtų pats sumedžioti grobį, bet ir vengtų kontakto su žmogumi.

Adaptacinis voljeras įkurtas ten, kur paukščiai bus paleisti į natūralią gamtą. Jaunikliai adaptaciniame voljere praleidžia apie mėnesį, apsipranta su vieta. Tuomet voljeras yra atidaromas ir paukštis išskrenda tada, kada nori. Taip išvengiama naujos, nepažįstamos vietos streso, gyvūnas jaučiasi saugiau ir drąsiau.

Nors didysis apuokas sveria apie 2 kg, o patelė net iki 4 kg, paukštis puikiai prisitaiko prie aplinkos ir jį pamatyti ganėtinai sunku.

Pastebėjus šį paukštį, žmonės raginami apie apuoko buvimo vietą informuoti specialistus.

Siekiant įamžinti šį svarbų projektą kitu formatu ir patraukliai informuoti visuomenę, 2019 m. gegužės pabaigoje seniausia Lietuvoje juvelyrinių dirbinių gamykla „Ūlos juvelyrų studija“ išleido suvenyrinę monetą su didžiojo apuoko (lot. Bubo Bubo) atvaizdu.

„Tai jau antroji „Ūlos juvelyrų studijos“ Lietuvos zoologijos sodui išleista suvenyrinė moneta. Džiaugiamės, kad įmonės mato mūsų zoologijos sodo prasmingus darbus šalies gamtai ir noriai prisideda juos įprasmindami originaliais metodais. Didžiųjų apuokų išsaugojimo projektas yra vienas iš pirmųjų, vykdomų mūsų įstaigoje, o ir paukštis itin retas šalies gamtoje, todėl nuspręsta išleisti suvenyrinę monetą būtent su didžiuoju apuoku“, – teigė Lietuvos zoologijos sodo direktorius Aurimas Didžiokas.

Didysis apuokas yra itin retas paukštis, Lietuvoje tėra 10–20 perinčių porų, o prie šių paukščių nykimo labai prisideda žmogaus ūkinės veiklos padariniai.

Apuoko suvenyrinės monetos išleidimu itin džiaugėsi Lietuvos zoologijos sodo Paukščių skyriaus darbuotojai, kadangi ir šių metų rudenį į šalies gamtą bus paleisti keturi apuoko jaunikliai. Kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje iš kiaušinių išskilę keturi apuoko jaunikliai, trys patinėliai ir viena patelė, sėkmingai auga ir yra ruošiami paleidimui į šalies miškus.

„Didysis apuokas yra itin retas paukštis, Lietuvoje tėra 10–20 perinčių porų, o prie šių paukščių nykimo labai prisideda žmogaus ūkinės veiklos padariniai (laidai, stulpai, įvairūs spąstai žvėrims), medžių kirtimas, perėjimo vietų trikdymas, maisto stygius ir didelis apuokų jauniklių mirtingumas pirmaisiais gyvenimo metais. Tam, kad šių paukščių populiacija Lietuvoje didėtų, reikėtų imtis buveinių atkūrimo, nederėtų trikdyti paukščių perėjimo metu. Taip pat veisti jauniklius bei juos paleisti į gamtą, ką ir daro Lietuvos zoologijos sodas kartu su partneriais. Galimybė zoologijos sodo lankytojams įsigyti šią suvenyrinę monetą su apuoko atvaizdu, galbūt labiau paskatins žmones domėtis šia paukščių rūšimi“, – svarstė Paukščių sk. vyresn. zoologė Rasa Mikuličienė.

Pirmoji suvenyrinė moneta su liūtu išleista dar 2010 metais buvo itin populiari, Lietuvos zoologijos sodo lankytojai ją noriai pirko. Abi šias išleistas monetas su liūtu ir apuoku zoologijos sodo lankytojai gali įsigyti iš specialaus aparato, esančio terariumo pastate.

Policijos atstovai pasakoja, kad buvo gautas pranešimas, kad automobilis susidūrė su staiga į kelio važiuojamąją dalį išbėgusia stirna.

„Tad važiuodami į iškvietimą, netoli Miegučių kaimo, pareigūnai išvydo miegantį dar vieną miško gyventoją, – antradienio rytą feisbuke neįprasta patirtimi dalijosi Ukmergės policijos bendruomenė. – Šis nenukentėjo, o buvo perkeltas į saugesnę vietą.“

Viliojo strazdo balsu

Ornitologas Vytautas Eigirdas tikino, jog naktį iš sausio 31-osios į vasario 1-ąją plušėjo nuo 19 iki 7.30 val.

"Dar nesu tokios nakties matęs. Rekordų nesiekėme, tačiau per vieną naktį sugaudyti pusšimčio apuokų dar neteko. Iš vakaro atsitiktinai pastebėjau virš galvos sukančius net kelis apuokus. Tą dieną gaudėme strazdus, todėl leidome strazdų balsus. Apuokai kartais juos medžioja, todėl ir suskrido suvilioti garsų", – pasakojo V.Eigirdas.

Įprastos paukščių migracijos metu ornitologai apuokus bandydavo pritraukti smulkių graužikų lemingų balsais. Šie gyvūnai Lietuvoje negyvena, jie paplitę Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje, Rytų Sibiro taigoje.

"Panašu, jog apuokams ėmė grėsti badas. Iš 52 sugautų mažųjų apuokų kai kurie svėrė per mažai. Kiti daugmaž atitinka svorio normas, tačiau matyti, jog maisto šiems paukščiams ėmė stigti. Nors žiema, rodos, švelni, tačiau apuokams ji nėra palanki. Gausiai pasnigo, tada buvo atlydys ir vėl pašalo. Ant sniego susidarė ledo plutelė, kurios apuokai nepramuša. Jie nebegali medžioti. Panašu, jog kaip tik tą naktį jie traukė į šiltesnius kraštus", – įžvalgomis dalijosi V.Eigirdas.

Grobis – garso kolonėlė

Apuokai migruoja nedideliais būreliais. Iš kur Ventę pasiekė šie apuokai, dar aiškinamasi.

"Vienas jų buvo žieduotas Suomijoje. Kiti neturėjo žiedų. Aš juos sužiedavau. Spėju, jog šie būriai traukė iš šiaurinės dalies. Gal ir iš Suomijos, Estijos ar Rusijos, kur žiema yra gilesnė", – svarstė ornitologas.

Tai, kad paukščiai Ventėje pasirodė išbadėję, rodė daugybė ženklų.

"Matyt, jie čia surado mitybos bazę. Gaudo jie ne tik pelėnus, bet ir smulkesnius paukščius, vabzdžius ar driežus. Vienas jų į tinklą pakliuvo nešinas pelėnu, kitam iš snapo išsprūdo smilginis strazdas. Kai numečiau ir vieną, ir kitą grobį, net keli apuokai supuolė dėl jo peštis. Labai įdomu buvo, tokių vaizdų nebuvau matęs. Numetus pirštinę ant žemės, iš tamsos ją tą pačią sekundę atakuodavo keli apuokai. Panašu, jog juos buvo prispaudęs badas. O vienas apuokas sugebėjo nugvelbti garso kolonėlę, kuri skleidė strazdo balsą. Dažniausiai mes ją įdedame į medžiaginį maišelį ir pakabiname medyje. Nunešė su viskuo. Laimei, kolonėlė, nors ir nedidelė, bet sunkoka. Ji iškrito, o štai maišelis dingo nežinia kur", – juokėsi V.Eigirdas.

Ornitologas prisiminė, kad anksčiau vieną kolonėlę, stovėjusią ant žemės, nugvelbė lapė, kuriai patiko paukščių balsai.

Žūties išvengs

V.Eigirdas tikino per tokį apuokų antplūdį vos spėjęs suktis.

"Nebuvo kada kiekvieno jo pasverti ir patyrinėti. Čia jau mokslininkai turėtų atlikti rimtesnius tyrimus. Didžioji dalis buvo suaugę paukščiai. Veikiausiai jaunikliai į pietus patraukė rudenį, o šie suaugę sparnuočiai liko žiemoti. Nemanau, jog šiems paukščiams gresia žūtis. Jie pasitrauks į Lenkiją, Vokietiją ar Prancūziją. Gal net ir neskris toli, ras vietų, kur nėra sniego dangos", – aiškino V.Eigirdas.

Po šios įspūdingos nakties ornitologas dar kelias naktis mėgino gaudyti apuokus, tačiau į tinklus teįkliuvo du apuokai ir viena naminė pelėda.

Lietuvos zoologijos sodas kartu su didžiųjų apuokų veisėju, Aleksandro Stulginskio universiteto doktorantu Petru Adeikiu į gamtą nuo 2010 m. paleido jau tryliktąjį paukštį.

Šis spalio 4 d. paleistas didysis apuokas iš kiaušinio išskilo šių metų kovo mėnesį Lietuvos zoologijos sode. Jį specialiame, nuo lankytojų atokiau pastatytame voljere, augino tėvai ir rugpjūčio mėnesį jis buvo išvežtas į Kelmės rajoną, kur apsigyveno adaptaciniame voljere. Tai aptvertas miško plotas, kuriame apuokas du mėnesius pratinosi prie aplinkos, kartais sumedžiodavo pas jį užklystančius smulkius graužikus ar sraiges, taip pat maitinosi jam atnešamais vandens paukščiais ar kitais sužeistais laukiniais gyvūnais, mat tokį „maistą“ nuo šiol turės gaudyti pats.

„Paleidinėjant apuokus taikome minkštąjį paleidimo būdą – atidarome adaptacinį voljerą ir paliekame teisę apuokui pasirinkti, kada iš jo išskristi. Kartais apuokai išskrenda iškart, kartais tenka palaukti, o būna, kad į jį sugrįžta dar kelias dienas“, – apie paleidimo procesą pasakojo P. Adeikis. Toks paleidimo būdas praktikuojamas dėl to, kad apuokai nepatirtų naujos aplinkos šoko, nes jie per porą mėnesių susipažįsta su juos supančia aplinka. Taip pat svarbu tai, kad paleidinėjant minkštuoju būdu, apuokai lieka tose vietose, kuriose buvo paleisti, o ne išskrenda, pavyzdžiui, į pajūrį.

Iš kur žinoma, kur apsigyvena paleisti apuokai? „Visi paleisti į gamtą didieji apuokai yra suženklinami žiedais ir specialiomis mikroschemomis,“ – teigė Lietuvos zoologijos sodo, paukščių skyriaus vyresn. zoologė Rasa Mikuličienė. Nors vyrauja stereotipas, kad šie didingi paukščiai gyvena sengirėse ir brandžiuose miškuose, vis dėlto, tai nėra tiesa. Dažniausiai jų lizdai būna sukrauti tik iki 100 m nuo miško pakraščio.

Didysis apuokas – nykstanti rūšis, įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą. Lietuvoje tėra 20–30 perinčių porų, o prie šių paukščių nykimo labai prisideda žmogaus ūkinės veiklos padariniai (laidai, stulpai, įvairūs spąstai žvėrims), medžių kirtimas, perėjimo vietų trikdymas, maisto stygius ir didelis apuokų jauniklių mirtingumas pirmaisiais gyvenimo metais. Tam, kad šių paukščių populiacija Lietuvoje didėtų, reikėtų imtis buveinių atkūrimo, nederėtų trikdyti paukščių perėjimo metu. Taip pat veisti jauniklius bei juos paleisti į gamtą, ką ir daro Lietuvos zoologijos sodas kartu su partneriais.

Sekmadienį sugautas pirmasis šiais metais mažasis apuokas. Į ornitologų rankas taip pat pateko į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta plėšrioji medšarkė.

Pasak Ventės rago ornitologijos stoties vedėjo Vytauto Jusio, net per didžiuosius šalčius paukščių Ventėje buvo apstu.

"Čimčiakų, smilgyninių strazdų buvo daug. Vien strazdų sužieduota daugiau nei šimtas. Plėšrioji medšarkė retesnis paukštis, ją dažniau galima pamatyti žiemą. Ji atskrenda žiemoti į Lietuvą. Kasmet medšarkės sugrįžta į mūsų kraštus. Jų verta dairytis aukštesniuose medžiuose, galima išvysti tupinčias ant elektros laidų", – aiškino V.Jusys.

Medšarkės minta smulkiais graužikais, lauko pelėmis.

"Vandeninis strazdas taip pat retesnis paukštis. Jis taip pat atskrenda žiemoti", – tikino ornitologas.

Sausio 9-ąją sužieduoti du vandeniniai strazdai – vienas sugautas Švėkšnoje, kitas – Agluonėnuose. Dar vienas sugautas su žiedu, kuriuo buvo pažymėtas 2016 m. gruodį.

Sausio 10-ąją Ventės rage sugautas paprastasis suopis. O sausio pradžioje čia stebėtas rudasis peslys. Tai buvo penkta šio paukščio registracija žiemos mėnesiais Lietuvoje.

Sparnuotųjų "svečių" Ventėje padaugėjo, kai pasnigo. Paukščiai pamaryje randa šermukšnių uogų.

Tokiu metų laiku paūgėję apuokiukai kūlversčiais ritasi iš medžio šakose esančių lizdų, o tolimesnį savo brandos laikotarpį jie praleidžia ant žemės.

Kauniečiai ornitologai Saulius Rumbutis ir Deivis Dementavičius dar prieš trejetą metų pamario miškuose buvo aptikę vienintelę nykstančio didžiojo apuoko perimvietę. Šiuo metu ornitologams žinomos keturios perėjimo vietos.

Po vienu iš medžių vyrai aptiko du neseniai lizdą palikusius jauniklius. Pūkuotus sparnuočius kol kas prižiūri tėvai.

Netoliese užfiksavę kranklio sparną, ornitologai įsitikino, kad apuokiukais tėvai uoliai rūpinasi. Dažniausiai už save smulkesnius paukščius apuokai medžioja naktį.

„Šie paukščiai, kaip ir kiti pelėdinių rūšiai priklausantys sparnuočiai, savo lizdų nesuka, o naudojasi kitų sukrautais, dažniausiai – erelių“, – sakė ornitologai.

Jiems tinka apleisti ar užgrobti kitų stambiųjų paukščių lizdai. Šį kartą apuokų pora įsikūrė mažojo erelio rėksnio porai skirtame lizde. Ornitologai prieš keletą metų vykdė projektą, siekdami išsaugoti šių erelių populiaciją.

Dar vieną naują didžiųjų apuokų perimvietę, jau ketvirtąją iš eilės, jie neseniai aptiko ne medyje, o Minijos slėnyje.

Klaipėdos centre moteris nuo varnų apsaugojo sužeistą apuoką. Tai jau antras šios klaipėdietės išgelbėtas sparnuotis.

Praėjusį ketvirtadienį kaip įprasta į darbą išsiruošusi Jolanta Šiaučiūnaitė iš namų Danės gatvėje išėjo apie pusę aštuntos. Moteris atkreipė dėmesį į būrio varnų keliamą triukšmą.

„Supratau, kad varnos vejasi kažkokį paukštį. Jis atsitrenkė į mūsų namo langą ir nukrito ant žemės. Daugybė krankiančių sparnuočių puolė prie jo. Nežinojau, koks tai paukštelis, bet supratau, kad jį būtina gelbėti. Buvau bemananti, kad jis nebegyvas, bet kai priėjau, paukštukas pabandė nuo manęs sprukti. Tiesa, turėjo nedaug jėgų“, – pasakojo klaipėdietė.

Moteris pažino apuoką, o šis nuplasnojo ant pirmojo aukšto palangės. Supratusi, kad apsiginti nuo plėšrių varnų naktinis paukštis nesugebės, J.Šiaučiūnaitė jį paėmė ir parsinešė namo. Neatrodė, kad paukštis būtų susilaužęs sparną, buvo panašu, kad jis yra nusilpęs, išsigandęs ir kontuzytas smūgio į langą. Kad išgąsdintas miško skrajūnas nesiblaškytų, moteris apuoką pakišo po dubeniu.

Paskambinusi pagalbos numeriu, klaipėdietė sužinojo uostamiesčio aplinkosaugininkų telefoną. Juo atsiliepęs žmogus pradžioje apibarė moterį už tai, kad į savo namus parsinešė laukinį padarą, bet vėliau nurodė kreiptis į gyvūnų globėjus.

Gyvūnų globėjų asociacijos atstovė Gintarė Liutkuvienė pasakojo, kad apuoką apžiūrėjo veterinaras ir nustatė, jog paukštis po paros galės būti išleistas į laisvę.

„Labai džiaugiamės, kad moteris išgelbėjo mažąjį apuoką. Manome, kad jis išsirito pernai, tad yra jaunas. Penktadienį prie miško išleidome jį į laisvę. Įjungęs savo vidinį navigatorių jis tikrai ras namus“, – pasakojo G.Liutkuvienė.

Apuokas ne pirmas J.Šiaučiūnaitės išgelbėtas paukštis. Prieš kelerius metus moteris pasirūpino, kad nežūtų sparną nusilaužęs gandras. Dabar jis gyvena Pakruojo dvare, tiesa, sparną tada jam teko amputuoti.