Laidoje „Bus visko“ brangakmenių ekspertė, išskirtinių juvelyrinių dirbinių kūrėja ir trijų vaikų mama D. De Angelis atskleis, kad šiuo metu išgyvena tikrą aukso amžių. Moteris daugiau nei dešimtmetį namų jaukumą kuria Prancūzijos perlu vadinamame Monake, nuolat keliauja po pasaulį ir džiaugiasi išskirtine sėkme profesinėje srityje. Dar visai neseniai visa galva pasinėrusi į arabų kultūrą, ji deimantais ėmė puošti ginklus, pradėjo kurti unikalius islamiškus rožančius bei ceremonines sakalų kepurėles. Pastarosios iškart pelnė pinigų tokiems aksesuarams neskaičiuojančių turtingiausių šeichų pripažinimą. Netrukus vienetiniai kepurėlių egzemplioriai prestižinėse Artimųjų Rytų parodose, kur prie Dovilės stendų rikiavosi tūkstantinės smalsuolių minios, pelnė geriausio dizaino bei idėjos apdovanojimus ir buvo eksponuojami Saudo Arabijos muziejuje. „Tai yra oficiali pati brangiausia kepurė – 25 000 dolerių“, – apie savo kūrinius kalbės lietuvė ir atskleis, kad jos klientai – tai žmonės, kurie turi absoliučiai viską ir jos kūrinius perka kaip investiciją į meną.

Specialios kepurėlės beveik niekada neužsimerkiantiems sakalams padeda nusiraminti. Pasak Dovilės, arabų kultūroje šiems paukščiams skiriamas ypatingas dėmesys, jie laikomi stiprybės, valdžios ir prestižo simboliu. Būdami puikiais medžiotojais, būtent jie kadaise atšiauriomis sąlygomis gyvenusioms Vidurio Azijos ir Šiaurės Afrikos tautoms padėjo išlikti. Todėl šiandien šiems skraidūnams pasiturintys gyventojai negaili nei laiko, nei dėmesio, nei pinigų. Patys sakalai gali kainuoti nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių, o nuolatiniai konkursų laureatai gali atsieiti net ir milijoną dolerių. Kiekvienas sakalas turi savo veterinarą, gyvena erdviose patalpose ir minta tik jam pritaikytu specialiu maistu. Be to, sakalų šeimininkai savo augintinius lepina ir išskirtinėmis dovanomis – šventiniais papuošalais, nors tos grožybės paukščių kūnus gali puošti vos kelias minutes. „Gaminu ceremonines kepurėles, tai yra karatai aukso, karatai deimantų. Paukštis su ja gali išbūti tik dešimt minučių“, – pasakos Dovilė.

Dovilė De Angelis. LNK nuotr.

Savo unikalia idėja Dovilė sužavėjo visą arabų pasaulio elitą ir šiandien neatsigina užsakymų, tačiau atspirties taškas, atvedęs į tokią profesinę sėkmę, deja, buvo pažymėtas itin skaudžiu Dovilės asmeninio gyvenimo sukrėtimu. Prieš devynerius metus, kai ji mažiausiai to tikėjosi, ją su dviem mažamečiais vaikais ir paaugliu sūnumi sutuoktinis paliko vienui vieną ir tiesiog dingo iš jos gyvenimo. Ne vienus metus plėtoti judviejų verslai, kauptas milžiniškas turtas ir puoselėti įspūdingi namai Monake staiga išgaravo it sapnas.

Su šiuo antruoju savo vyru prieš daugiau nei dešimt metų Dovilė susipažino dar gyvendama Italijoje. Tuo metu vietinis italas, nors ir nebuvo pasiturintis, tačiau sužavėjo Dovilę savo paprastumu bei gera širdimi. Vis tik finansinė mylimųjų padėtis ilgainiui ėmė prastėti, todėl kurį laiką besidomėjusi brangakmeniais, Dovilė nusprendė surizikuoti ir įkūrė deimantų verslą, į kurį įtraukė ir savo mylimąjį. Netrukus jiems ėmė sektis. Pagausėjo šeima, gimė pametinukai – Dario ir Deimantė, judviejų valdyta įmonė ėmė klestėti ir išaugo į dar didesnius verslus.

Dovilė prisipažįsta, kad tuo metu sau galėjo leisti viską. Sutuoktiniams priklausė ne viena žadą atimanti vila, namuose sukiojosi tvarkytojos ir auklės, svečiuose nuolat lankėsi ir vakarėliais mėgavosi gausūs draugų būriai, o garaže puikavosi sutuoktinio kolekcionuoti prabangūs automobiliai. Skaudžią išdavystę patyrusi moteris atskleis, kad buvęs vyras šią aferą planavo iš anksto ir tam buvo gerai pasiruošęs. „Nueini į garažą, ten buvo 20 mašinų, nieko nebėra, nueini į vieną vilą, tau kažkas pasako, čia jau nebe tavo vila. Viskas buvo tvarkoma iš anksto, man nežinant“, – pasakos Dovilė.

Apie skaudžią buvusio vyro išdavystę, nugarą atsukusius draugus ir tai, kas padėjo Monake gyvenančiai moteriai iš naujo susikurti sėkmę, šiandien, 20 val., laidoje „Bus visko“ per LNK.

Papuošalų kūrėja D. De Angelis atskleidė ypatingų juvelyrinių dirbinių kainą:

D. De Angelis – apie paslaptingą vyro dingimą:

Sukrečianti reakcija

Kolumbijos universiteto profesorius viešai liaupsino „Hamas“ teroristus, jo kolega iš Kornelio universiteto studentų renginyje pasidžiaugė su žiauriausiais pogromais lyginamomis žudynėmis, Stanfordo universitete dėstytojas per paskaitą pažemino žydų tautybės studentus. „Hamas“ nusiaubtuose kibucuose dar dvelkė mirtimi, kai 30 prestižinio Harvardo universiteto studentų grupių paskelbė pareiškimą, kuriame Izraelį pavadino vieninteliu atsakingu už teroro išpuolį. Netrukus Kolumbijos universiteto Niujorke studentų grupė žudynes atšventė kaip precedento neturintį įvykį, kuris atseit buvo pasipriešinimas „naujakurių kolonializmui“.

Studentai musulmonai mano, kad jų saviraiškos laisvė yra apribota, o žydai bijo dėl savo saugumo. Liberaliuose elitiniuose Vakarų universitetuose konfliktas tarp žydų ir arabų yra itin ryškus: čia kairieji aktyvistai Izraelį laiko paskutine baltųjų kolonizatorių galia, o parama civiliams palestiniečiams virsta antisemitizmu.

Internete paplito vaizdo įrašas, kuriame išgąsdintas Harvardo universiteto studentas žydas, apsuptas palestiniečių skaras dėvinčių žmonių. Žydų studentų organizacija „Hillel“ spalį suskaičiavo 309 antisemitinius incidentus JAV universitetuose – šešis kartus daugiau nei prieš metus.

Reaguodami į tokį šokiruojantį elgesį, savo finansines injekcijas netruko sustabdyti solidūs žydų kilmės aukotojai, be kurių paramos negalėtų egzistuoti elitiniai universitetai. Tačiau pinigų, labai daug pinigų, turi ir kita pusė.

Ištakos ir tendencijos

Kai iki spalio 7-osios, su istoriniais pogromais lyginamo išpuolio, buvo likęs beveik pusmetis, daktaras Mitchellas G. Bardas iš Žydų virtualiosios bibliotekos pristatė JAV universitetų priklausomybę nuo rėmėjų iš arabų kraštų demaskuojantį tekstą.

Anot M. G. Bardo, pavojinga JAV aukštųjų mokyklų ir jų mecenatų iš arabų kraštų veikla prasidėjo XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai Valstybės departamente sustiprėjo balsai, skatinantys stiprinti universitetuose Artimųjų Rytų studijų programas, kuriose būtų rengiami šiame regione dirbsiantys diplomatai ir kiti pareigūnai.

Šios šalys teisingai suprato, kad universitetai yra galingas indas, kuriuo į populiarumą galima iškelti antivakarietišką pasaulėžiūrą.

Nuo to laiko arabų valstybių rėmėjai tyliai aukojo lėšų Amerikos universitetams, kad šie steigtų centrus ir katedras jų pažiūroms propaguoti ir arabų kraštų įvaizdžiui gerinti.

„Antrosios intifados įkarštyje Harvardo teologijos mokykla priėmė 2,5 mln. dolerių iš tuomečio JAE prezidento šeicho Zayedo bin Sultano Al Nahyano, kuris per savo centrą „Zayed Coordination and Control Research Think Tank“ skatino amerikietiškas ir antisemitines idėjas“, – Izraelio žiniasklaidai pasakojo Rachel Fish iš organizacijos „Borderless Israel“. Šeicho centras taip pat ketino remti antisemitinių tekstų vertimą į arabų kalbą, jo lėšomis Harvarde buvo įsteigta Islamo studijų katedra.

Investuoja į įvaizdį

Saudo Arabija siekė, jog amerikiečiai pamirštų, kad penkiolika iš devyniolikos lėktuvų užgrobėjų, kurie 2001 m. rugsėjo 11 d. atakavo Pasaulio prekybos centro bokštus Niujorke ir kitus taikinius, buvo šios šalies piliečiai.

Saudo Arabijos kronprincas Mohammedas bin Salmanas užmegzdamas ryšius su prestižiniais universitetais, be kita ko, nori pagerinti savo vardą, pašlijusį po žurnalisto Jamalo Khashoggio nužudymo. Finansiniai ryšiai su tokiais universitetais kaip Masačusetso technologijų institutas ir Harvardas neabejotinai leido M. bin Salmanui kurti pažangaus lyderio įvaizdį.

Pastaraisiais metais į universitetus investuoja ir Kataras, dėl paramos „Hamas“, „Musulmonų brolijai“, antivakarietiškai „Al-Jazeera“ taip pat turintis įvaizdžio problemų. Ši šalis, 2022 m. Nacionalinės mokslininkų asociacijos atlikto tyrimo duomenimis, yra didžiausia užsienio donorė JAV universitetams. 2001–2021 m. Kataras JAV koledžams skyrė 4,7 mlrd. dolerių.

Įžvelgia ryšį

Pagal 1965 m. Amerikos aukštojo mokslo įstatymą universitetai privalo du kartus per metus teikti ataskaitas apie užsienio dovanas ir sutartis, kurių vertė – 250 tūkst. JAV dolerių ar daugiau. Išsamesnės šios ataskaitos tapo tik 2019–2020 m., tačiau, anot M. G. Bardo, valdant prezidentui Joe Bidenui, departamentas pasuko priešinga kryptimi ir nebepateikia ataskaitų apie universitetų rėmėjus. Todėl galima žinoti tik šalį, iš kurios pinigai buvo pervesti, ir ar finansavimas gautas iš vyriausybės.

Mokyklų atstovai neigia, kad rėmėjai daro įtaką jų veiklai. Harvardo Kennedy mokyklos dekanas Douglas W. Elmendorfas 2018 m. laikraščiui „The Harvard Crimson“ pripažino, kad jo mokykla gauna Saudo Arabijos finansinę paramą, bet tvirtino, kad, priimant aukas iš donorų, įvertinami jų ketinimai daryti įtaką mokslo turiniui.

Tačiau abejonių sėja tiek po spalio 7-osios nuvilnijusi antisemitizmo banga, tiek anksčiau atlikti tyrimai. Pelno nesiekiančio tyrimų centro „Network Contamination Research Institute“ analizė parodė, kad nuo 2015 iki 2020 m. institucijose, kurios priėmė pinigus iš Artimųjų Rytų donorų, antisemitinių incidentų vidutiniškai buvo 300 proc. daugiau nei institucijose, kurios šių aukų nepriėmė.

Los Andželo universiteto Artimųjų Rytų studijų centro atliktas tyrimas parodė, kad 93 proc. viešųjų renginių, kuriuose 2010–2013 m. buvo kalbama apie Izraelį, buvo nukreipta prieš šią šalį. „Kai kurie universitetai galbūt net pažeidė kovos su terorizmu įstatymus, nes juose kaip pranešėjai pasirodė teroristai“, – rašoma tyrimo išvadose. Kaip pavyzdys nurodoma 2020 m. Niujorko universiteto surengta nuotolinė konferencija, prie kurios prisijungė palestiniečių aktyvistė Leila Khaled, dalyvavusi užgrobiant keleivinius lėktuvus.

Skleidžia neapykantą

Amerikietis antisemitizmo tyrėjas Charlesas Smallas kalba apie antisemitizmą skleidžiančias atskirų specialybių studentus vienijančias propalestinietiškas organizacijas, gaunančias paramą iš „Musulmonų brolijos“, kurių retorika sunkina žydų studentų gyvenimą studentų miesteliuose. Izraelio neigimo vajus paralyžiuoja net dėstytojų veiksmus: užfiksuojama atvejų, kai jie atsisako bendradarbiauti su studentais, jei šie užsienio semestro šalimi pasirenka Izraelį.

Smurto aukomis tampa net ir ne žydai. Pernai lapkritį Arizonos universitete buvo nušautas Hidrologijos instituto vadovas Thomas Meixneris. Nusikaltėlis, 46 metų buvęs studentas Muradas Dervishas, jį palaikė žydu ir, likus kelioms savaitėms iki žmogžudystės, siuntė jam grasinančių žinučių, kuriose kaltino „žydų sąmokslu“.

Anot R. Fish, Kolumbijos, Džordžtauno ir kituose JAV universitetuose Persijos įlankos šalys skyrė milijonus dolerių akademiniams centrams kurti, dėstytojams ir kviestiniams mokslininkams integruoti į universitetų ekosistemą ir  iniciatyvoms, skirtoms jų pasaulėžiūrai skleisti, kurti.

„Nors pats finansavimas savaime nebuvo antisemitizmo universitetų miesteliuose priežastis, šios šalys teisingai suprato, kad universitetai yra galingas indas, kuriuo į populiarumą galima iškelti antivakarietišką pasaulėžiūrą, kuri anksčiau buvo tik marginalinė“, – „The Free Press“ rašė R. Fish. Šią pasaulėžiūrą, anot jos, įtvirtino toksiškas postkolonializmo, postnacionalizmo ir postmodernizmo mišinys. Šie intelektualiniai pagrindai pirmą kartą buvo suformuluoti humanitarinių mokslų XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje ir rado palankią dirvą tokiose sričių studijų programose kaip Artimųjų Rytų studijos, lyčių studijos ir galiausiai tokiose disciplinose kaip istorija ir literatūra.

Žydai, izraeliečiai – nors dauguma jų ir kilę iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų – pateikiami kaip „baltųjų viršenybės“ naudos gavėjai. Ilgainiui didelė dalis akademinės bendruomenės ėmė perimti šią „didvyrių ir piktadarių“ pasaulėžiūrą, pagal kurią izraeliečiai yra piktadariai kolonizatoriai, o palestiniečiai – nekaltos aukos.

Paryžius atsibodo

Arabų turistai Lenkiją atrado dar prieš koronaviruso pandemiją. Iš pradžių jie skrisdavo į Krokuvą tiesioginiu pigių avialinijų reisu iš Dubajaus ir Abu Dabio. Tačiau jiems atostogos – ne kukli savaitė, bet bent trys ar visas mėnuo. Kelias dienas patyrinėję Krokuvą, pradėjo keliauti į Veličką, Aušvicą, o galiausiai pasiekė ir kalnus.

„Jie sako pavargę nuo plastikinės Vakarų kultūros. Nuotrauka iš po Eifelio bokšto jau niekam nebedaro įspūdžio. Jie daro asmenukes prie Morskie Oko ežero, o draugai jų klausia: kur čia taip gražu?“ – portalui money.pl sakė Tatrų prekybos rūmų atstovas Karolis Wagneris.

Iš pradžių arabai gausiomis šeimos apsistodavo brangiuose viešbučiuose arba išsinuomodavo ištisus namus ar butus, paprastai pačius prabangiausius. Tačiau, prasidėjus pandemijai, turizmas iš Artimųjų Rytų nutrūko. Dabar šeichai, kaip Lenkijoje įprasta vadinti Artimųjų Rytų poilsiautojus, sugrįžta.

„Jie užpildė spragą, kurią paliko svečiai iš Baltarusijos ir Rusijos, kurių mūsų šalyje nebematome“, – lenkų spaudą citavo Emilija Glista iš konsultacijų ir rinkodaros agentūros „Joint System“.

Scanpix nuotr.

Atvyksta ir vidutiniokų

Įdomu ir tai, kad Lenkija neinvestuoja į reklamą arabų kraštuose: apie Zakopanę Kataro, Bahreino ar Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) piliečiai sužino vieni iš kitų.

Į akis krinta ir tai, kad pasikeitė arabų lankytojų struktūra. Atrodo, kad į Zakopanę atvyksta ir mažiau pasiturinčių arabų turistų – ne tik turtingiausių, kaip prieš pandemiją.

Preliminariais skaičiavimais, šiuo metu beveik kas antras užsienio svečias Zakopanėje atvyko iš Arabijos pusiasalio. Jau 2018 m. oro linijų bendrovė „Flydubai“ atidarė skrydį tarp Krokuvos ir JAE. Šiuo metu vidutinė skrydžio į abi puses kaina – apie 350 eurų.

Viešbučių savininkai kalba atvažiuojant vidurinę klasę: svečiai iš Artimųjų Rytų dabar apsistoja jau ne tik brangiausiuose apartamentuose, yra atvykstančių pavienių turistų ir mažesnių šeimų.

Tradicinius vietinius karvių, avių ar ožkų sūrius ignoruoja, užtat mėgsta medų ir šluoja pieniškus saldainius „Krówki“, panašius į ir Lietuvoje mėgstamą „Karvutę“.

 

Iš pradžių vietos verslininkams buvo neįprasta, kad jų naujų klientų didelė šeima apsigyvendavo gerokai per mažose vilose ir miegodavo ant grindų. Tačiau greitai nurimo: svečiai už papildomus gyventojus su kaupu atsilygindavo.

Svarbiausia – patogumas

Naujieji svečiai skiriasi ne tik tarpusavyje, bet ir nuo lenkų turistų: vietiniai mina kalnų takus, lieja prakaitą kopdami aukštyn, o atvykę iš Artimųjų Rytų atostogas leidžia visai kitaip. Jie labiau vertina ramius pasivaikščiojimus po miestą, į Gubaluvką (1 120 m) ir į 1 987 m virš jūros lygio stūksančią Kasprovo viršūnę keliasi keltuvu; užuot įsilieję į gamtos piligrimų minią, pėsčiomis traukiančią prie tarp kalnų įsispraudusio ežero Morskie Oko, jie samdo kinkinę.

Svečiai lankosi vandens parke, apsiperka parduotuvėse ir džiaugiasi Zakopanės žaluma, kuri jiems patinka net ir per lietų.

Turistai iš arabų šalių – patrauklūs klientai, bet ir reiklūs. Jie tikisi aukštų aptarnavimo standartų, išrankūs rinkdamiesi pirkinius – užrašas „rankų darbo“ jiems atstoja solidžiausią koybės ženklą. Tradicinius vietinius karvių, avių ar ožkų sūrius ignoruoja, užtat mėgsta medų ir šluoja pieniškus saldainius „Krówki“, panašius į ir Lietuvoje mėgstamą „Karvutę“.

Neseniai Lenkijos žiniasklaida plačiai aprašė „šeichą iš Dubajaus“, kuris su keliomis žmonomis apsilankė saldumynų parduotuvėje ir kiekvienai savo sutuoktinei parūpini po maišelį „Krówki“, o sąskaita esą siekė 2 500 zlotų (apie 556 eurus).

Prisiderina prie svečių

Išskyrus šiuos skanėstus, svečiai iš arabų kraštų vengia pažindintis su vietos virtuve – nusivilia išgirdę, kad nėra halalo standartus atitinkančios mėsos, kad paukštiena ir kiauliena kepama toje pačioje kepsninėje, ant tų pačių grotelių. Svečiai renkasi viešbučiuose siūlomą maistą, užsuka į itališkus restoranus, kur galima rasti makaronų, paukštienos patiekalų.

Arabams Zakopanė yra pramogų parkas, savotiškas disneilendas, be to, perpus pigesnis.

 

Turtingesni lankosi prabangiausiame visoje Zakopanėje viešbučio „Kasprowy Wierch“ restorane. Kadangi absoliuti dauguma jo klientų – arabai, meniu jiems taip pat prieinamas arabų kalba. Kuklesnių pajamų svečiai gaminasi ir patys: halalo produktų ir pirkėjų su hidžabais gausu ir vietiniuose prekybos centruose. Alkoholio, anot barmenų, užsisako tik koks vienas iš 100 Artimųjų Rytų turistų.

Kitas, gana nedidelis kultūrinis šokas, kurį vietiniai gyventojai patiria susidūrę su svečiais iš arabų šalių, yra derybos, kurios Lenkijoje visiškai neįprastos. „Nuolaida, nuolaida“, – kartoja atvykėliai, o kai pasakau, kad jokios nuolaidos nėra, pusė jų susigėdę išeina“, – pasakoja suvenyrų parduotuvės Zakopanėje savininkas. Tačiau regiono gyventojai yra lankstūs ir tikrai su tuo susitaikys – juk didelės infliacijos laikais, kai vietiniai pirkėjai veržiasi diržus, arabų turistai jiems yra tikra aukso kasykla.

„Arabams Zakopanė yra pramogų parkas, savotiškas disneilendas, be to, perpus pigesnis“, – apie didelį Zakopanės populiarumą tarp arabų svečių pasakoja Tatrų prekybos rūmų atstovas K. Wagneris. Panašiai kaip Tunisas ar Egiptas europiečiams: kitokia kultūra, kitokia estetika, kitokia gamta ir klimatas.

Beprecedentį renginį, kuris vyksta internetu, pradėjo Dubajuje pamėgtas dizaineris Furne One (Furn Van) iš „Amato Couture“, pademonstravęs 2021–2022 metų rudens ir žiemos kolekciją „The First Temptation“ („Pirmoji pagunda“).

Visi dykumoje nufilmuoti modeliai vilkėjo baltai – nėrinių nertinius su kapišonais, liemenes, kelnes. Dizaineris pademonstravo ir savą tradicinio ilgo arabų vyrų drabužio versiją su skeltuku priekyje.

„Pasaulis aplink mus keičiasi, kaip ir požiūris į madą, o labiausiai tai pastebima Artimuosiuose Rytuose“, – sakė Arabų mados tarybos vyriausiasis strategas Mohammedas Aqra (Mohammedas Aqra).

Pasaulis aplink mus keičiasi, kaip ir požiūris į madą, o labiausiai tai pastebima Artimuosiuose Rytuose.

„Arabų vyrų mados savaitė pristato vyriškų drabužių spektrą, apimantį ne tik oficialius ir gatvei skirtus drabužius, ir sudaro sąlygas vyrams Artimuosiuose Rytuose rinktis drąsesnę aprangą“, – pridūrė jis.

Tarybos organizuotame renginyje, kuris tris dienas bus transliuojamas per „YouTube“, turi pasirodyti apie 15 regiono ir tarptautinių dizainerių, įskaitant kūrėjus iš Prancūzijos, Jungtinės Katalystės, Irano ir Libano.

Ketvirtadienį taip pat buvo pademonstruoti ispanų dizainerio Arturo Obegero (Arturo Obechero) „Puro Teatro“ kūriniai, įskaitant kelnes paaukštintu liemeniu ir įmantrias, ties juosmeniu rauktas ar didžiuliais kaspinais iš nugaros puoštas palaidines.

Pirmąją Arabų vyrų mados savaitės dieną taip pat buvo parodyta „Zardouz“ kolekcija, kurioje buvo daug gyvūnų raštų marškinių ir kelnių, „Anomalous“ ir „Boyfriend The Brand“ kolekcijos.

Dubajuje įsikūrusi Arabų mados taryba atstovauja visoms 22 Arabų Lygos narėms ir dukart per metus rengia Arabų mados savaitę.

Taryba siekia visame pasaulyje reklamuoti regiono dizainerius ir mados pramonę.

Kaip nurodo Dubajaus prekybos rūmai, 2018 metais vyrų drabužiai dominavo Jungtinių Arabų Emyratų aprangos sektoriuje; jų buvo parduota už 12,3 mlrd. dolerių (10,2 mlrd. eurų).

Ministras pasisakė po to, kai Turkija pasmerkė „kenksmingus“ JAE veiksmus Libijoje, kur JAE ir Turkija palaiko priešingas konflikto puses.

A. Gargashas paragino Turkiją „nustoti kištis į arabų reikalus“.

Pasak jo, Turkija nebegali elgtis kaip „Osmanų portas ir vartoti kolonijinių laikų kalbą“, turėdamas galvoje šimtmečius arabų pasaulį valdžiusios Osmanų imperijos vyriausybę.

„Osmanų porto ir kolonijinių iliuzijų vieta yra istorijos archyvuose, ... o santykiai tarp valstybių negali būti grindžiami grasinimais“, – parašė A. Gargashas.

Turkija remia JT pripažintą Vakarų Libijoje įsikūrusią Nacionalinio susitarimo vyriausybę, tuo tarpu rytuose veikiančias libių sukilėlių vado Khalifai Haftarui (Chalifai Haftarui) pajėgas remia JAE, taip pat Saudo Arabija, Egiptas ir Rusija.

„Abu Dabis veikia Libijoje, veikia Sirijoje. Visa tai yra fiksuojama. Atėjus tinkamam metui ir tinkamoje vietoje bus pateiktos sąskaitos“, – televizijai „Al-Jazeera“ duotame interviu pareiškė Turkijos gynybos ministras Hulusi Akaras (Chulusis Akaras).

„Verta paklausti Abu Dabio, iš kur šis kyla priešiškumas, šie ketinimai, šis pavydas“, – pareiškė ministras, kurio žodžiai penktadienį pacituoti Turkijos gynybos ministerijos tinklalapyje.

Libiją chaosas apėmė po 2011 metais įvykusio sukilimo, per kurį buvo nuverstas ilgametis diktatorius Muamaras Kadhafi (Muamaras Kadafis).

Šioje šalyje veikia dvi administracijos, kurios susikūrė po 2014 metų rugpjūčio, kai islamistų remiamos sukarintos grupuotės užėmė Tripolį ir privertė tarptautinės bendrijos pripažintą vyriausybę pasitraukti į šalies rytus.

Konflikto išvakarėse Artimuosiuose Rytuose nuo Juodosios jūros iki Persijos įlankos driekėsi Osmanų imperija, Antrojo reicho sąjungininkė, kėlusi grėsmę Sueco kanalui – pagrindiniam Didžiosios Britanijos prekybos keliui.

Islamą išpažįstančioje ir jau kelis dešimtmečius krizių krečiamoje valstybėje gyveno įvairiausių etninių grupių ir religijų žmonės. Formalus jos valdovas buvo sultonas Mehmedas V (1844–1918), tačiau tikroji galia karo išvakarėse ir jo metu priklausė nacionalistinei Jaunųjų turkų organizacijai bei jos lyderiui Ismailui Enverui Pashai (1881–1922), siekusiam valstybės modernizacijos.

Bandydamas padėti vokiečiams, I.E.Pasha  1914-ųjų gruodžio pabaigoje pradėjo nesėkmingą Rusijos puolimą per Kaukazą. Pyktį dėl šio fiasko Turkijos valdžia numalšino išžudydama daugiau nei milijoną armėnų. Nors turkams pavyko sustabdyti sąjungininkų puolimą ir išsaugoti Dardanelų sąsiaurio kontrolę, jų pačių agresija nukreipta prieš britų valdomą Egiptą taip pat patyrė nesėkmę.

Siekdami kelti neramumus priešų imperijose, turkai buvo paskelbę džihadą, tačiau kas galėjo pagalvoti, kad šventasis karas kils pačioje Osmanų imperijoje? 1916 m. ankstų birželio 10-osios rytą Mekoje šio miesto šarifas ir emyras Husseinas bin Ali (1853/1854–1931) paskelbė arabų maišto pradžią, paleisdamas į orą šūvį.

Šventojo musulmonų miesto valdytojo ir jo sūnų Faisalio I bin Husseino bin al-Hashemio (1885–1933) bei Abdullah I bin al-Husseino (1882–1951) tikslai buvo atsikratyti Osmanų priespaudos ir sukurti vieningą arabų valstybę, besitęsiančią nuo Alepo (Sirija) iki Adeno (Jemene).

Karo veiksmai arabų nacionalistams iš pradžių ne itin sekėsi – turkų buvo daugiau, jie buvo geriau pasirengę ir disciplinuoti, aprūpinti anuomet moderniausiais ginklais ir technika, o jiems vadovavo geri karininkai.

Britai dėjo dideles viltis į šį sukilimą, o jis buvo besiruošiąs žlugti. 1916 m. spalį pas šarifą ir jo sūnus atvyko paslaptinga asmenybė – Thomasas Edwardas Lawrence‘as (1888–1935). Jo užduotis buvo apklausti emyro sūnus ir nustatyti, kuris jų galėtų būti arabų judėjimo, nukreipto prieš osmanus, lyderis. Jis pasirinko Faisalį ir pelnė jo palankumą.

T.E.Lawrence‘as – britų žvalgybos agentas, vienas iš daugelio savo šalies pareigūnų regione. Jų užduotis buvo kurstyti arabų sukilimą, duodant jiems ginklų, pinigų ir svarbiausia – pažadų. Dar paauglystėje T.E.Lawrence‘as išsiskyrė ekscentriškumu. Jis buvo apsėstas viduramžių, Artimųjų Rytų ir kryžiaus žygių. Taip pat teigiama, jog pasižymėjo ir psichopatui būdingomis savybėmis, dėl įgimto žavesio jis sugebėdavo palenkti aplinkinius ir subtiliai priversti juos šokti pagal savo dūdelę.

Suaugęs šis žmogus tapo istorinių iškasenų tyrėju, tačiau nuvykęs į Artimuosius Rytus vis dažniau pagaudavo save ne tyrinėjantį pilis, o bendraujantį su aplinkiniais ir svarstantį, kaip išnaudoti kraštovaizdį užpuolimui. Karo metais į šį regioną jis grįžo jau užverbuotas slaptųjų tarnybų. T.E.Lawrence'as laisvai kalbėjo arabiškai, dėvėjo tenykščius drabužius (dovanotus Faisalio), noriai bendravo su vietiniais ir stengėsi perprasti jų gyvenimo būdą bei kultūrą.

Sakoma, jog jis labai mėgo dykumą ir veikiausiai nuoširdžiai mylėjo tenykščius žmones. Taip pat siekė suvienyti arabų gentis (kurios konfliktavo tarpusavyje) ir nukreipti jas prieš turkus.

Ateities kartoms T.E.Lawrence‘as paliko daugybę išmintingų patarimų ir žinių. Norintiesiems pelnyti arabų klajoklių palankumą, jis patarė: „Sėdėkite ir klausykitės, kaip jūsų pašnekovas dėsto savo genealogiją ir giminės istoriją bei jos žygius – tai labai svarbu.“ Taip pat T.E.Lawrence‘as paliko svarbų indėlį partizaninio karo teorijoje ir praktikoje. Jo dėka arabų nacionalistai ir genčių klajokliai nebestojo į atvirą kovą su turkais. Jie stengėsi išnaudoti savo pažįstamą kraštovaizdį, rengdami pasalas ir ne tiek siekė sunaikinti priešo armijas, kiek amputuoti jos ryšių ir logistikos kanalus, sukelti nuolatinių problemų, kad turkai švaistytų laiką bei kitus resursus joms eliminuoti.

Traukinių, gabenančių turkų kareivius ir civilius, užpuolimai sprogdinant geležinkelius, sukėlė ne tik fizinių nuostolių, bet ir pasėjo kone mistinę baimę. Už tai T.E.Lawrence‘ą daug kas pelnytai laiko vienu partizaninio karo ir moderniojo terorizmo tėvų. Be to, būtent jis vienas pirmųjų ėmė telkti partizanines grupuotes etniniu ir religiniu pagrindu.

ISIS iškrypėliai, raudonieji Lotynų Amerikos mulkiai, Donecko ir Luhansko klounai bei daugelis kitų – visi jie savotiški T.E.Lawrence‘o, dar žinomo Arabijos Lawrence‘o pravarde, sekėjai ir mokiniai.

Su jo pagalba arabai iš turkų atėmė Akabą – svarbiausią Raudonosios jūros uostą. Sakoma, jog T.E.Lawrence‘as nuoširdžiai tikėjo prisidedantis prie modernios ir šiuolaikiškos musulmonų valstybės kūrimo.

Vis dėlto jo vadai turėjo kitų planų. Dar 1916 m. Prancūzija, Didžioji Britanija ir Rusija sudarė slaptą Marko Sykeso (1879–1919) ir Francoiso George‘o Picot (1870–1951) paktą, kuriuo buvo pasidalijamos Osmanų imperijos žemės, sukuriant naujas dirbtines valstybes ir paverčiant jas sandorio dalyvių kolonijomis.

Įvykus bolševikų perversmui Rusijoje, komunistai paviešino visus caro administracijos dokumentus, tarp jų ir šį paktą. Tai pasiekė Faisalio, jo tėvo, brolių ir šalininkų ausis. Jie jautėsi išduoti, o pasitikėjimas T.E.Lawrence‘u ėmė sparčiai nykti. Kitas smūgis sukilėliams buvo vieša britų vyriausybės parama Palestinos žydams Izraelio nepriklausomos valstybės sukūrimo klausimu.

Nepaisant šių išdavysčių, sukilėliai parėmė britus ir jų sąjungininkus, iš Osmanų atimant Palestiną. Norėdami atsilyginti Faisaliui, britai, tarpininkaujant Winstonui Churchilliui (1874–1965), sukūrė naują valstybę – Iraką. Faisalis tapo pirmuoju šios naftos turtingos šalies monarchu.

Mažumų dalinys

Pastaruoju metu Izraelio etninių ir konfesinių mažumų atstovų skaičius žydų valstybės armijoje auga. Bet visi jie yra savanoriai.

"Be abejo, esu arabas ir musulmonas. Bet drauge esu ir Izraelio pilietis, – pažymėjo Mahmudas. – Kad ir kaip būtų, Izraelis – ir mūsų valstybė. Turime ją ginti."

"Gadsar" – Izraelio kariuomenės dalinys, kuriame iš viso tarnauja 500 karių. Visi jie ne žydai. Palyginti su laikotarpiu prieš trejus metus, Izraelio kariuomenėje musulmonų ir krikščionių karių skaičius išaugo net dešimt kartų. Tikėtina, kad šis augimas – ne pabaiga.

"Mūsų misija – padaryti tai, ką sugebame geriausiai. Dabar turime kelis šimtus karių, ketiname kitais metais padidinti dalinį dar bent dvigubai", – sakė Izraelio kariuomenės pulkininkas Wajdis Sarhanas, vadovaujantis daliniui.

Daugėja arabų

Šiuo metu apie 20 proc. Izraelio populiacijos sudaro arabai. Vis dėlto ilgainiui arabų žydų valstybėje gali būti net daugiau nei žydų. Tokias demografines tendencijas įžvelgia Izraelio statistikos pareigūnai.

Problema, kad tik 1 proc. arabų atlieka tarnybą Izraelio karinėse pajėgose.

Tarp daugumos arabų tarnyba Izraelio karinėse pajėgose vertinama itin skeptiškai. Tiesa, atsižvelgus į istorines aplinkybes ir šių dienų realijas, tai neturėtų stebinti.

Hanin Zoabi, Izraelio arabė ir žydų valstybės parlamento narė, kritikuoja arabų įtraukimą į Izraelio karines pajėgas.

"Ši maža ir marginalizuota grupė, tarnaujanti Izraelio kariuomenėje ir vykdanti veiksmus prieš savo žmones, puikiai suvokia, kad peržengia patriotinę raudonąją liniją. 90 proc. arabų, tarnaujančių Izraelio ginkluotosiose pajėgose, neturi tokių pat teisių kaip žydai. Akivaizdu, kad Izraeliui nereikia šių žmonių, kad jie saugotų šalį. Tai tėra politinis klausimas – skaldyk ir valdyk", – piktinosi Izraelio parlamentarė.

Skirtingi vertinimai

"Gadsar" dalinys atlieka misiją Izraelio okupuotame Vakarų Krante. Tai yra teritorija, kurią Palestina laiko savo nepriklausomos valstybės dalimi ir kurioje daugiausia gyvena palestiniečiai.

Situacija Vakarų Krante – įtempta: pastaruoju metu Vakarų krante buvo nužudyti 37 Izraelio piliečiai. Išpuolius įvykdė ginkluoti užpuolikai, dažniausiai priklausantys Palestinos arba Izraelio arabų bendruomenėms.

Atsakydamos į išpuolius, Izraelio saugumo pajėgos nukovė daugiau kaip 200 palestiniečių.

Mohammedas Ayashi, kuris taip pat pasirinko tarnybą žydų valstybės kariuomenėje, dirba viename saugumo patikros poste. Jis stabdo ir tikrina palestiniečių automobilius.

"Būna sunkių akimirkų. Juk esu arabas. Ir mano broliai į mane žiūri kaip į išdaviką. Vis dėlto turiu dirbti savo darbą", – sakė Mohammedas. Anot jo, būna, kad kiti arabai jį įžeidinėja arba žvelgia su panieka.

Tiesa, vienas palestinietis, sustabdytas patikrinimo punkte, sakė, kad nereikėtų pykti ant arabų, kurie pasirinko tarnybą Izraelio kariuomenėje. Taip, pasak jo, visiems bus saugiau.

Kitas keliauninkas rėžė piktai: "Norėtume, kad arabai nedarytų to, turiu galvoje, tarnybą žydų kariuomenėje – juk mes arabai, visi esame arabai. Laikome jį palestiniečiu, o jis tarnauja okupacinėse pajėgose. Nepalaikau to."

Šeima laiminga

Kiekvienas "Gadsar" dalinio karys – nesvarbu, musulmonas ar krikščionis, turi prisiekti ištikimybę Izraeliui. Tiesa, priesaiką Mahmudas ir kiti jo ginklo broliai arabai davė padėję ranką ant Korano.

Priesaikos ceremoniją stebėjo ir Mahmudo tėvas bei sužadėtinė.

"Aš didžiuojuosi savo berniuku. Tai buvo jo pasirinkimas ir mes jį palaikome. Esame laimingi, nes ir jis jaučiasi laimingas", – pripažino Mahmudo tėvas Jamilas Kashua.

Šiauriniame Izraelyje, kur yra Mahmudo namai, po ceremonijos jo garbei buvo surengtas vakarėlis. Tiesa, Mahmudas pripažino, kad arabų dominuojamame mieste jis nevilki uniformos – tik namie.

"Keli vyrukai sykį pamatė mane su Izraelio kariuomenės uniforma ir išvadino mane išdaviku. Atrėžiau jiems, kad tai  mano reikalas ir man nesvarbu, kas ką sako ar galvoja", –  pasakojo Mahmudas.

Jis pridūrė: "Jeigu aš esu išdavikas, tai kodėl tie vyrukai tuomet gyvena Izraelyje?"

Kitaip nei kiti jo draugai, Mahmudas kas mėnesį gauna solidų kario atlyginimą. Be kita ko, jam priklauso teisė į žemės lopinėlį, kur jis gali pasistatyti namą.

"Vyrukai, kurie pasirinko tarnybą Izraelio armijoje, gyvena gerai, nes yra aprūpinti. Armija juos remia finansiškai, jų gyvenimas juda į priekį", – džiaugėsi Mahmudo tėvas Jamilas.

Integracija ar skaldymas?

Izraelio vyriausybei svarbu integruoti gausią arabų bendruomenę. Ir, anot žydų valstybės pareigūnų, tik tokiomis priemonėmis įmanoma nutiesti tiltus tarp dviejų nesutariančių bendruomenių.

"Stengiamės integruoti bendruomenes, išlaikyti demografinį status quo. Manau, kad tarnyba kariuomenėje – puiki platforma, leidžianti integruoti musulmonų bendruomenę į mūsų valstybę", –  pastebėjo pulkininkas W.Sarhanas.

Vis dėlto Izraelio parlamento narė H.Zoabi pabrėžė, kad vyriausybė tiesiog skaldo arabų bendruomenę papirkinėdama pavienius jos narius.

"Izraelis naudojasi tuo, kad žmonės Palestinos teritorijoje  skursta ir neturi darbo. Taigi ji arabus įtraukia į kariuomenę, siūlydama meduolį. Nuo 52 iki 54 proc. palestiniečių Izraelyje gyvena žemiau skurdo ribos. Tokios sąlygos verčia žmones rinktis vienintelę jiems įmanomą kelią – eiti į kariuomenę", – piktinosi palestinietė.

Mahmudas sako, kad kitų priemonių suvienyti skirtingas Izraelio bendruomenes nėra.

"Taikos procesas nejuda iš vietos. Dviejų valstybių sprendinys  nejuda. O vis daugiau jaunų arabų nori judėti į priekį, jie nenori kovoti. Šiuo metu dešimt žmonių iš mano gimtojo miesto tarnauja Izraelio kariuomenėje. Turiu draugų, kurie taip pat norėtų prisijungti. Drąsinu juos. Kad ir kaip būtų, tai žingsnis į priekį, o ne atgal", – pažymėjo jis.

Izraelio pietuose penktadienį žydas užpuolė ir peiliu sužeidė keturis arabus, pranešė policija apie pirmąjį tokį incidentą po virtinės pastarosiomis dienomis įvykusių išpuolių prieš žydus, kurių metu taip pat naudoti peiliai.

Penktadienio incidentas įvyko Dimonos mieste.

Mažiausiai du nukentėję žmonės yra Izraelio arabai, dėl kitų dviejų sužeistųjų kol kas neaišku, ar jie Izraelio arabai, ar palestiniečiai, nurodė policija.

Išpuolį surengęs žydas sulaikytas.

Naujausi Izraelio archeologų radiniai ne tik atskleidžia, kad nei žydai, nei arabai toli gražu nebuvo pirmieji Izraelio gyventojai, bet ir parodo, kad jų pomėgiai buvo visai panašūs į šiandienos telaviviečių laisvalaikį.

Bet kokie ginčai dėl to, kas anksčiau apsigyveno vienoje ar kitoje teritorijoje, dažniausiai netenka prasmės pasikasus giliau nei tie atskaitos taškai, pagal kuriuos savo istoriją matuoja tam tikra civilizacija. Kartais labai tiesiogiai.

Pavyzdžiui, Izraelio archeologai, pakasinėję Tel Avive, suprato, kad anksčiau už žydus ir arabus Pažadėtoje žemėje gyveno senovės egiptiečiai. Ir tuomečiai čia gyvenusiųjų įpročiai nelabai skyrėsi nuo šiandieninių.

Šiandien Tel Avivas – Izraelio vakarėlių sostinė, o prieš 7000 metų egiptiečiai čia irgi nevengė pasilinksminti ir išlenkti alaus. Žydų archeologai teigią radę talpyklas, kuriose veikiausiai buvo daromas alus, ir čia pat iš karto prisistatė vietiniai verslininkai.

„Už poros kvartalų nuo čia turiu nedidelę daryklėlę, pavadintą „Šokantis kupranugaris“. Virdami alų stengiamės, kiek įmanoma, daugiau naudoti vietinių ingredientų. Tad lauksiu bet kokių užuominų iš archeologų, kad tik galėčiau suprasti, kokį alų jie čia tuomet virė“, – sako aludaris Davidas Cohenas.

Manoma, kad keraminėse vazose buvo laikomi pakepti miežiai, kurie sumaišyti su vandeniu fermentuodavosi saulės kaitroje.

„Šioje vietoje radome šimtus keraminių šukių, bet svarbiausia, jog pirmą kartą čia, Tel Avive, radome ankstyvojo bronzos amžiaus talpyklų, paliktų senovės egiptiečių“, – teigia Izraelio paveldo valdybos atstovas Diego Barkanas.

Tai įrodo, kad egiptiečiai buvo nusibeldę šiauriau, nei manyta iki šiol, kadangi seniausios egiptiečių kultūros liekanos kol kas buvo Negevo dykumoje.

Arabų šalių lyderiai per susitikimą Egipte paskelbė apie bendrų karinių pajėgų suformavimą siekiant atremti didėjančią grėsmę saugumui nuo Jemeno iki Libijos, regiono sunkiasvoriams Saudo Arabijai ir Iranui svetimomis rankomis dalyvaujant tarpkonfesiniuose karuose.

Tokių bendrų pajėgų, kurių idėją iškėlė Egipto prezidentas Abdel Fattahas al Sisi (Abdel Fatahas Sisis), mechanizmo ir logistikos parengimas gali užtrukti ne vieną mėnesį.

Panašios ankstesnės schemos nedavė apčiuopiamų rezultatų susiskaldžiusiame arabų pasaulyje. Egipto užsienio reikalų ministras Samehas Shukri (Samehas Šukris) spaudos konferencijoje sakė, kad tokios arabų pajėgos būtų savanoriškos, o tai reiškia, kad nė viena šalis nebus verčiama dalyvauti ir kad narės turėtų galimybę būti lanksčios, jei atsirastų nuomonių skirtumų. Mažiausiai dvi šalys jau įsipareigojo dėl tokių pajėgų, pridūrė ministras.

Jungtines pajėgas prižiūrėtų arabų ginkluotųjų pajėgų generalinių štabų vadai, viršūnių susitikimui sakė A.F.al Sisi.

Pavojai, su kuriais regionas susiduria nuo 2011 metų Arabų pavasario sukilimų, yra akivaizdūs ir sudėtingi.

Intensyvėjant konfliktams Jemene ir Libijoje, pilietinis karas Sirijoje pradeda jau penktus metus. Egiptas – daugiausiai gyventojų turinti arabų valstybė – susiduria su islamistų kovotojų sukilimu.

Grupuotė „Islamo valstybė“ (IS) užėmė dideles Irako ir Sirijos teritorijų dalis, o nuo jos atskilusių grupuočių atsirado visame arabų pasaulyje. Jungtinės Valstijos ir kitos didžiosios galios siekia galutinio susitarimo branduoliniu klausimu su Iranu, bet šis procesas kelia nerimą daugeliui arabų sunitų lyderių, kurie nepatikliai žiūri į didėjančią šiitų Irano įtaką regione.

Viršūnių susitikimo baigiamajame komunikate raginama „koordinuoti“, dėti „pastangas“ ir žengti „žingsnius“, kad būtų įkurtos „jungtinės arabų pajėgos“, kurios įsikištų tokiose šalyse kaip Jemenas.

Toks žingsnis buvo žengtas Saudo Arabijai subūrus 10 arabų valstybių koaliciją prieš husių kovotojus, kurie pasiekė greitų pergalių Jemene, ir ketvirtadienį pradėjus rengti prieš juos karinius smūgius.

Arabų šalių lyderiai sakė, kad ši Saudo Arabijos vadovaujama operacija tęsis iki Irano sąjungininkai husiai atsitrauks, atiduos savo ginklus ir iki šalis bus suvienyta.

Vienu iš svarbiausių išbandymu bendroms pajėgoms gali tapti chaosas Libijoje, jei jos ryžtųsi intervencijai į šią šalį, kur frakcijos yra lojalios dviem vyriausybėms, siekiančioms kontroliuoti teritoriją ir naftos objektus.