Sukėlė pasipiktinimą

Vakar „Facebook“ vienos paskyros naudotojai baisėjosi senojo raudonų plytų pašto pastato rekonstrukcijos vizualizacija.

Būsimo statinio vaizdas buvo nepanašus į originalą, visą jį planuota „pakišti“ po skardiniu stogu, pastato paaukštinimas paslėptas po ta pačia skarda, ja aptraukta būtų ir dalis pirmojo aukšto.

Elegantiškas Klaipėdos kraštui būdingos architektūros statinys projekto autorių valia turėjo tapti nematytu šiame regione monstru.

Po šia žinia pasipylė komentarai.

Daugelis piktinosi ir ragino Mažosios Lietuvos kultūriniu paveldu besirūpinančius visuomenės veikėjus netylėti, aiškintis, kodėl karališkasis paštas neįtrauktas į kultūros paveldo objektų sąvadą ir nėra saugomas valstybės.

Žlugo planai

Kintuose šį pastatą Kuršių gatvėje 6 prieš trejus metus įsigijo bendrovės „SLP žuvis“ vadovas Stanislovas Papievis.

Jis pasakojo norėjęs gerokai nuo laiko nukentėjusį statinį paversti lankytinu objektu. Jame tikėtasi priimti iš atokiau atvykstančius žmones, supažindinti juos su šio krašto papročiais, surengti pamokėles ar įdomias atrakcijas, atspindinčias Pamario krašto žmonių gyvenseną bei buitį, suteikti galimybę svečiams pernakvoti, pailsėti.

S. Papievis tvirtino, kad internete skelbiamas paveikslėlis netaps realybe, šio projekto nepatvirtino vyriausioji Šilutės rajono architektė.

Senojo pašto savininkas apgailestavo, kad leista tik šiek tiek paaukštinti stogą, panašiai kaip tai padaryta atnaujinant Šilutės meno mokyklą. Tačiau langų palėpėje įrengti neleista.

Vyras nusiminė, kad toks statinio atnaujinimas neleis įgyvendinti jo planų – kuris svečias norės miegoti kambaryje be lango.

Kiemo užstatyti naujais pastatais savininkas kol kas taip pat neplanuoja, nes puikiai supranta, kad svečiai nori erdvės, o atostogas leisti šurmulyje jiems nepatiks.

Iš esmės nesikeis

Apgailestaudamas dėl žlugusio plano S. Papievis svarstė galbūt įsirengsiantis buvusiame pašte namus sau.

Pasakodamas apie įsigytą pašto pastatą, jis minėjo, kad atnaujinimas daug kainuos, mat per ilgus metus sudūlėjo medinės perdangos, sukiužo kambarius skiriančios pertvaros, niekam tikęs ir šiferiu dengtas stogas. Žodžiu, darbai kainuos daug, o planuotos grąžos tikėtis neverta.

Vyras teigė, kad prieš mėnesį baigėsi naujojo projekto viešinimas, kurio Mažosios Lietuvos paveldo puoselėtojai kažkodėl nerado.

Šilutės rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Gintautė Sandarienė patvirtino S. Papievio žodžius apie tai, kad pirmasis projektinis pasiūlymas buvo atmestas.

Nors statinys neturi jokių kultūros paveldo apribojimų, nes nėra priskirtas prie saugotinų, argumentai, dėl kurių pirmajam pasiūlymui nepritarta, suprantami – projektas neišlaiko originalaus pastato tūrio, estetikos, stilistikos.

Pritarta antriesiems siūlymams, pagal kuriuos pastatas iš esmės nesikeis.

Neretai architektų „oskarais“ vadinamame festivalyje tarptautinė komisija kompleksą „U40“ atrinko tarp 17 geriausių pasaulio darbų „Creative Re-use“ kategorijoje. Funkcionaliu ir konceptualiu interjeru išsiskiriantis „U40“ atrinktas ir į tuo pat metu vykstančio geriausių pasaulio interjero darbų konkurso „World Festival of Interiors“ finalinį etapą – kur varžysis kategorijoje „Rezidencijos“ („Residential (housing, more than one dwelling“). Visus į finalą atrinktus kūrinius autoriai pristatys šiemet lapkričio 29-gruodžio 1 d. Singapūre.

„Patekimas į „World Architecture Festival“ finalą – pripažinimas visai Lietuvos architektūrai. Be to, mano asmeninis siekis visuomet lygiuotis į geriausius pasaulio darbus ir pasitikrinti savo lygį ir idėjas tarptautiniame kontekste“, – teigia  Lietuvoje ir Vokietijoje gyvenantis architektas Alfredas Trimonis, kurio darbai jau ne pirmą kartą atrenkami į Pasaulio architektūros festivalio finalinį etapą.

1 540 kv. m. užimantį kompleksą „U40“ sudaro privati gyvenamoji rezidencija, Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ ir jo meno dirbinių saugykla, Tailando Karalystės konsulato patalpos, konferencijų salė, kurią galima paversti baseinu ir SPA erdve. Komplekso vidiniame kieme veikia išskirtinis kokteilių baras su viešai prieinama lauko skulptūrų paroda, atsiveria įspūdinga Vilniaus senamiesčio panorama, vyksta renginiai.

Patekimas į „World Architecture Festival“ finalą – pripažinimas visai Lietuvos architektūrai. Be to, mano asmeninis siekis visuomet lygiuotis į geriausius pasaulio darbus ir pasitikrinti savo lygį ir idėjas tarptautiniame kontekste.

„U40“ – ypatingas naujam gyvenimui prikeltas socialinis ir visuomeninis objektas, kuris buvo pastatytas 1896 m. kaip generolo rezidencija. Sovietmečiu pastatas buvo iš dalies nugriautas, transformuotas į restoraną, kuris garsėjo įspūdinga sostinės senamiesčio panorama. 2009 m. gaisras suniokojo pirminio pastato dalį. 2011 m. kompleksą įsigijus naujam savininkui prasidėjo projektavimo ir statybos darbai.

Vienu iš architektams iškilusių iššūkių – kaip nedideliame plote suderinti skirtingas komplekso funkcijas, išlaikant patogumą bei balansą tarp privačios ir visuomeninės erdvės. „Atsižvelgdami į komplekso savininko pageidavimą, ypatingą dėmesį skyrėme meno integracijai į gyvenamąsias erdves. Dar projektavimo metu kiekvienam kūriniui ar temai numatėme konkrečią erdvę, taip apjungiant meno bei interjero koncepcijas“, –  pasakoja architektas A. Trimonis.

Žinomo architekto darbai jau trečią kartą patenka tarp geriausių pasaulio architektūros kūrinių. 2014 m. pirmą kartą Lietuvos architektūros istorijoje į „World Architecture Festival“ finalinį etapą pateko A. Trimonio rekonstruotas verslo centras „Pirklių klubas“, o 2015 m. architekto suprojektuotas namas sostinės Turniškių rajone taip pat pateko tarp minėto prestižinio festivalio finalininkų.

„World Architecture Festival“ vyksta nuo 2008 m. ir kasmet sulaukia tūkstančių architektūros kūrinių paraiškų iš viso pasaulio.

– Kas tai per slėptuvė, kuri išsilaikiusi ganėtinai autentiška dar?

– Tai yra slėptuvė, likusi nuo sovietmečio, kuri buvo skirta šių buvusių instituto darbuotojų slėpimuisi. Ir šiandien dienai esam paskelbę ministerijų miestelio architektūrinį konkursą, rengiame įvairiausią medžiagą, kuri gali būti reikalinga architektams, kad jie galėtų suplanuoti, kokios tos slėptuvės galėtų būti. Tai vat rinkdami tą medžiagą matom, kad yra likusi senoji slėptuvė su dar sovietiniais reikmenimis ir užrašais.

– Kokiame gylyje, gal žinot, yra ši slėptuvė?

– Na, ji grubiai yra penki metrai po žeme. Tai tuo metu sovietiniai reikalavimai užtikrino tam tikrą saugumą, dabar tikriausiai ministerijų miestelio projektuotojai projektavimo etape suplanuos šiuolaikinius reikalavimus atitinkančias slėptuves arba priedangas.

– Kiek tuo metu čia galėjo tilpti žmonių?

– Na, mūsų manymu, čia galėjo tilpti iki 30 žmonių. Tikriausiai tai buvo skirta labiausiai vadovybėms, o ne visiems darbuotojams. Ji buvo naudojama ir kitoms reikmėms – ir tam tikriems mokymams, ir tam tikram buvimui. Tai buvo skirta, mūsų manymu, iki 30 žmonių.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ir kokios erdvės čia, iškart užėjus, mus pasitiko?

– Na, čia matome sandėliavimo erdves, kur buvo sudėliojami tam tikri maisto produktai. Reikia suprast, kad šita slėptuvė daugiau tikriausiai buvo skirta tam tikrų atominių karų metui, dabar slėptuvės nėra taip naudojamos – gyventi metus ar kiek. Čia buvo daug maisto produktų sandėliuojama tam, kad būtų galima išgyventi kažkokio atominio incidento laikotarpį. Dabar slėptuvės daromos labiau tokiems trumpiems pasislėpimams, nes, iš principo, niekas ilgai po administraciniais pastatais negyvena.

– Ir štai veriam dar vienas duris ir keliaujam toliau po slėptuvę. Direktoriau, kur mes dabar atsidūrėm? Čia tikrai jau nemažai daiktų.

– Na, mūsų manymu, tai irgi sandėliavimo patalpa, kur buvo sandėliuojami drabužiai, apavas, dujokaukės. Dabar dujokaukes mes atidavėm į tam tikrą muziejų, bet visi kiti daiktai yra, buvusio sovietmečio įvairiausia apranga. Matome, yra parodyta, kaip ta apranga turėtų būti naudojama, kaip dujokaukės turėtų būt naudojamos, kaip apsirengti esant tam tikriems pavojams.

– Pačioj Lietuvoj niekada nėra buvę tokio įvykio, bet kai buvo Černobylio elektrinės sprogimas, galbūt čia buvo panaudota ta slėptuvė, galbūt buvo joje pasislėpta?

– Žinokit, nepasakysiu, neturim mes tokių duomenų. Mes Turto banką valdome šiuolaikinėj Lietuvoj, valdome šituos pastatus ir kas vyko iki 1990 m. mes neturim informacijos.

– Keliaukim toliau. Aš žinau, kad čia, taip, kaip ir sakėt, nors ir elitui skirta slėptuvė, bet buvo ir visai nemaža mokymo klasė.

– Taip, mes matom mokymo klasę, kuri buvo naudojama ruošti darbuotojus tam tikriems incidentams, įvykus atominėms nelaimėms: kaip gaivinti juos, kaip, tarkim, nuprausti, įvykus kažkokiems pažeidimams. Tai va tą klasę mes ir turim likusią nuo sovietmečio.

– Ji autentiška, niekas nėra pakeista.

– Niekas nekeista, suolai tie patys, užrašai dar rusų kalba. Tokią turim salę.

– Ar pavartėt, ar pažiūrėjot, kada pats įžengėt į šitą slėptuvę, prieš kiek laiko?

– Aš pirmą kartą buvau prieš porą metų, kai mes apžiūrinėjom šių pastatų būklę. Tai viską taip ir palikom, iš principo, galvojom, galbūt kažkada bus įdomi informacija kaip tuo metu buvo ruoštasi tokiems incidentams.

– Mes žinome, kad čia iškils ministerijų miestelis 2028 m. Gal ši slėptuvė bus panaudojama kaip muziejus, o gal čia ministrai ateityje slėpsis?

– Na, manau, kad ministrai čia nesislėps. Iš principo, mes prašysim, kad architektūrinio konkurso visi dalyviai įvertintų kaip galėtų būti panaudojama šita slėptuvė. Gal ji bus panaudojama kažkokiom viešosiom paslaugom, gal kažkoks muziejus bus, gal kiti dalykai. Bet slėptuvė, jeigu ji apskritai reikalinga, mes manome, kad turėtų būti suprojektuota po naujaisiais pastatais, kurie bus statomi truputėlį tolimiau nuo šito pastato. O šita erdvė daugiau bus, mūsų manymu, panaudojama arba sandėliavimui, arba archyvams, arba viešosioms paslaugoms ar galbūt kažkokiam muziejui. Tai irgi lauksim pasiūlymų iš dalyvaujančių architektų.

– Bet ji nebus nugriauta?

– Ne, ji nebus nugriauta, nes apskritai šitas pastatas nebus griaunamas, po kuriuo mes esame, bus tiktai rekonstruojamas, pertvarkomas, tad šitas rūsys liks.

Konkursas buvo skirtas architektams ir projektuotojams, kurie turėjo pateikti savo darbus į „SA ArchBook“ platformą pagal dvi kategorijas „Gyvenamieji projektai“ ir „Viešieji projektai“.

Pergalę projektui „Nemuno7“ skyrė tarptautinė komisija: architektai Petras Vestartas (Šveicarija), Patrickas Meijersas (Nyderlandai), Marià Castelló (Ispanija), Lietuvos architektų rūmų pirmininkas Algimantas Pliučas, Lietuvos architektų sąjungos valdybos narė, Tarptautinės architektų sąjungos tarybos narė, Europos architektų tarybos valdybos narė Rūta Leitanaitė.

„Nemuno7“ yra programos „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ palikimas. Projekto finansuotojas – Kauno rajono savivaldybė. Koordinatorius – Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras.

Vakar po pietų architektai perdavė miesto savivaldybei komisijos protokolus, kuriuose atsispindi projektinių pasiūlymų aptarimas bei sprendimas.

„Nesunkiai apsisprendėme dėl dviejų favoritų. Pirma ir antra vieta ryškėjo jau aptariant projektus. Dėl trečios šiek tiek diskutavome, bet nuomonės gryninosi, paskutinio balsavimo metu paaiškėjo ir ši pozicija“, – atviravo architektas Vaidotas Dapkevičius.

Nors pirmųjų trijų vietų laimėtojų jis neatskleidė, tapo aišku, kad konkurso laimėtojas nėra brangiausio projekto autorius.

Aptariant projektų recenziją buvo paminėta, kad karių palaidojimo vietos sutvarkymas gali kainuoti nuo 600 tūkst. iki 1,35 mln. eurų.

Tiesa, darbų kainas reikėtų labai tikslinti, nes tų pačių darbų įkainiai skirtinguose projektuose smarkiai skiriasi.

Todėl komisija nusprendė, kad projektuose nurodomos kainos – tik rekomendacinės.

Komisijai favoritas buvo aiškus iškart.

Vertinant projektus, turėta omenyje ir kaina, bet ji nelėmė sprendimo. Svarbiausia buvo meniniai, architektūriniai ir urbanistiniai pasiūlymai.

Kitų konkursų metu nepavykus susitarti su pirmos vietos laimėtoju, paprastai būdavo tariamasi su antros vietos laimėtoju.

Šįkart laikomasi kitos nuostatos – derybos bus vykdomos tik su pirmos vietos laimėtoju. Jei nepavyktų susitarti, savivaldybė ieškotų būdų, kaip realizuoti laimėtojo pasirinktą kryptį kitomis priemonėmis, nepažeidžiant autorinių teisių.

„Kol kas nematau pavojų, kad būtų galima „šokinėti“ tarp alternatyvų. Manau, kai bus paskelbtas mūsų sprendimas dėl pirmosios vietos, kryptis bus aiški ir nekels abejonių. Komisijai favoritas buvo aiškus iškart. Tikiuosi, procedūros bus išlaikytos ir dėl to problemų ar netikėtumų nekils“, – vylėsi V. Dapkevičius.

Konkurso laimėtojui atiteks 8 tūkst. eurų premija, antrąją vietą užėmusiajam bus skirta 5 tūkst., trečioji įvertinta 3 tūkst. eurų.

Architektai teigia, kad parengti projektinį pasiūlymą paprastai kainuoja net daugiau nei gaus konkurso pirmos vietos laimėtojas, o sostinėje panašių konkursų prizinis fondas būna maždaug dukart didesnis.

Pirmadienį po pietų gavę komisijos išvadas, savivaldybės darbuotojai nusiteikę jas aptarti ir vokus su projektų autorių pavardėmis atplėšti tik šiandien.

Procedūras vykdyti neskubama, nes siekiama viską atlikti kruopščiai laikantis reglamentų, kad netektų bylinėtis dėl pažeidimų.

„Bus pristatyta geriausia, ką gali parengti studijų pabaigoje jauni žmonės, su analizėmis, pavyzdžiais, siūlymais“, – sakė Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos (LASKAO) pirmininkas, architektas Mantas Daukšys.

Anot architektų sąjungos, Vitės, buvusio Klaipėdos priemiesčio, kvartalai mena ilgą istoriją. Nuo XIX amžiaus vidurio čia statytas bei plėstas Žiemos uostas tebėra svarbus miestui ir kaip buvusios istorijos liudytojas, ir kaip uždaro uosto verslo bei taršos objektas, ir kaip ateities plėtros įvairių galimybių teritorija.

Vizijos, vargai, sunkumai, o vėliau – juostų karpymas ir šampanas.

Forumo tikslas, architekto teigimu – parodyti užgimusias vizijas, taip pat pristatyti uostamiestyje įgyvendinamo „Memelio miesto“ projekto kontūrus ir panagrinėti jau tampantį realybe panašų objektą Estijoje.

„Trys žingsniai, kad pamatytume, patikėtume, kad tie dalykai padaromi. Vizijos, vargai, sunkumai, o vėliau – juostų karpymas ir šampanas“, – teigė architektas.

Šiuolaikišką uosto veiklos modelį forume pristatys projekto vystytoja iš Estijos, vadovaujanti „Port Noblessner“ plėtros projektams, kuriais sprendžiami panašūs buvusių uždarų uosto teritorijų virsmo klausimai.

Greta Kuršių marių planuojamo „Memelio miesto“ vystytojai papasakos apie šio projekto eigą.

„Mėmelio miestas – tai toks pasididžiavimo objektas, kad mes Klaipėdoje turime ne tik pigiausios kainos namelius daugiabučius, o turime kvartalą, kuriam analogas galėtų būti Paupio kvartalas Vilniuje“, – sakė M. Daukšys.

Kol diskutuojama dėl šios teritorijos ateities, architektai modeliuoja įvairius scenarijus ir siekia galimas alternatyvas pristatyti į forumą pakviestiems sprendimų priėmėjams, teritorijoje veikiantiems savininkams ir kitiems, kuriems rūpi būsimi projektai.

Forumas vyks Klaipėdos miesto savivaldybėje. 

Kaip rašoma antradienį išplatintame pranešime, naujoje laikinoje ekspozicinėje erdvėje – paviljone „Vilnius prieš 200 metų“ – lankytojų lauks pažintis su XIX amžiaus vilniečiais ir miestu, kuriame jie gyveno.

Atviro konkurso nugalėtojui bus suteikta galimybė įgyvendinti savo viziją ir nuspręsti, kaip atrodys ši vieta.

Būsimos ekspozicijos šerdis – šiuo metu pagal unikalią ir anksčiau nepublikuotą archyvinę medžiagą muziejuje kuriamas Vilniaus senamiesčio maketas.

„Tokią miesto istorijos pasakojimo mediją pasirinkome tikėdami, kad maketai žiūrovą įtraukia kaip kažkuriame momente sustingusio miesto atvaizdas, kuriame galima tyrinėti miesto visumą ir atskirus fragmentus – artimus, pažįstamus arba negrįžtamai pakitusius“, – sako projekto vadovė Sandra Šlepikaitė.

Maketų magiškas realizmas įtraukia į regimo ir įsivaizduojamo miesto persiklojimų žaidimus mūsų vaizduotėje ir taip jie tampa tarpininku tarp šiuolaikybės ir istorijos“, – teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus architektė.

Vilniaus 700 metų jubiliejui skirtu projektu muziejus nurodo taip pat siekiantis išeiti į miesto viešąsias erdves, praturtinti jo gyventojų ir svečių patirtis.

Idėjų laukiama iki gegužės 22 dienos, trijų geriausių idėjų autoriai pateks į antrąjį etapą, su jais bus sudarytos tūkstančio eurų vertės autorinių paslaugų pirkimo sutartys, o nugalėtojui – ir galimybė įgyvendinti savo idėją.

Lietuvos nacionalinis muziejus konkursą organizuoja kartu su Architektūros fondu.

Paviljonas bus atidarytas 2023-ųjų balandį.

Vilniaus vystymo kompanija gruodį paskelbė tris architektūros konkursus ugdymo įstaigoms projektuoti – dviem darželiams ir mokyklai. 

Architektūrinio projekto konkursuose ieškoma geriausios idėjos. Naujų švietimo įstaigų pastatai turi būti modernūs ir suplanuoti taip, kad atitiktų šiuolaikinės Vilniaus ugdymo įstaigos taisyklių reikalavimus. 

„Savarankiškoms, laisvoms ir atsakingoms asmenybėms ugdyti reikia fizinės aplinkos, kuri būtų „trečiuoju mokytoju” kartu su mokymo programa ir pedagogu. Todėl naujas ugdymo įstaigas projektuosime tik architektūrinio konkurso keliu,”  – sako mero pavaduotojas Tomas Gulbinas.

Naujos Bajorų mokyklos (Bajorų kelias 12) projektuotojų buvo prašoma sukurti pastatą, kuriame patalpų išdėstymas būtų lankstus ir universalus, patogus naudotis kiekvienam. Šioje mokykloje turėtų mokytis beveik 1000 vaikų. Konkurse buvo numatyta sąlyga, kad mokykla po pamokų turėtų tapti bendruomenės traukos centru. Svarbi ir kraštovaizdžio dalis – mokyklos aplinka turi būti žalia, kuriami natūralistiniai želdynai. 

„Architektūros konkursais keliame aukštyn viešųjų pastatų kokybės standartus ir nustatome švietimo įstaigų tendencijas. Kuriame ateities kartoms, todėl iš projektuotojų visada tikimės idėjų, esančių keliais žingsniais toliau. Gauti pasiūlymai džiugina savo įvairove ir vizija, kad rytojaus mokykla turi būti atvira ir motyvuojanti,” – sako Vilniaus vystymo kompanijos vadovas Saulius Barauskas.

Vilniaus vystymo kompanija gavo keturis Bajorų mokyklos projekto pasiūlymus.  Vienas pripažintas pažeidęs konfidencialumo reikalavimą, todėl vertinimo komisijai perduoti trys pasiūlymai. 

Didžiausio projektuotojų dėmesio sulaukė Perkūnkiemyje statomas 410 vietų darželis (Bieliūnų g. 5/9). Konkursui pateikti keturi pasiūlymai, visi jie perduoti vertinimo komisijai. 

Lopšelis-darželis Žemynos g. 2 C, sulaukė trijų pasiūlymų, visi jie atitinka reikalavimus ir bus vertinami komisijos jau balandžio 13 dieną. 

Geriausių idėjų autoriai bus apdovanoti premijomis: pirmos vietos laimėtojui skiriama 9 tūkstančių eurų, antros – 7 tūkstančių eurų, trečiosios vietos – 4 tūkstančių eurų premijos. 

Su laimėtojais bus pasirašomos projektavimo sutartys, tikimasi tai padaryti iki vasaros vidurio. Projektavimui numatomas 12 mėn. terminas. Mokykla ir darželiai bus pastatyti 2025 m.

Kaip penktadienį pranešė nacionalinis transliuotojas, bendrovės projektas „Juosta“ surinko daugiausiai komisijos balsų skelbtame konkurse naujam pastatui sostinės Konarskio gatvėje.

LRT Administravimo ir veiklos vystymo departamento vadovas Tomas Rytel teigia, kad projektą komisiją pripažino geriausiu atsižvelgusi, jog pastatas būtų funkcionaliai pritaikytas skirtingoms medijoms bei apimantis medijos pokyčius ateityje.

„Tai yra svarbu siekiant atliepti auditorijos poreikius“, – sakė T. Rytel.

Antroje vietoje liko Lietuvos ir Suomijos bendrovė „Architektūros Linija“ su projektu „Vizija“, trečioje – „Cloud architektai“ su projektu „Vingis“, ketvirtoje vietoje – mažosios bendrijos „After party achitecture“, ribotos atsakomybės įmonės „About Architecture“, Dominyko Daunio ir Alvydo Ubarevičiaus projektas „Forum 1“. Penktojo dalyvio pasiūlymas neatitiko reikalavimų.

LRT skelbia, kad galimybių studijoje 2019-aisiais buvo skaičiuojama, jog projektas neturėtų viršyti 50 mln. eurų, tačiau atsižvelgiant į rinkos situaciją jis gali brangti.

LRT pabrėžia, kad projekto „Juosta“ kaina neperkopia šios numatytos sumos.

Konkursą toliau vertins Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT), tuomet viešųjų pirkimų procedūros bus tęsiamos.

Idėjas vertino vyriausiojo Vilniaus savivaldybės architekto Mindaugo Pakalnio vadovaujama komisija, kurioje taip pat buvo architektas Gintaras Balčytis, architektė urbanistė Irena Kliobavičiūtė, architektas Audrius Ambrasas, LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, LRT tarybos pirmininkas Liudvikas Gadeikis, LRT Administravimo ir veiklos vystymo departamento vadovas T. Rytel. Taip pat – LRT grupė, kuri vertino pastato funkcionalumą skirtingoms medijoms, sudaryta iš televizijos, radijo, naujienų tarnybos departamentų atstovų.

Naujojo LRT pastato finansavimui svarstomi įvairūs scenarijai, vienas variantų – ilgalaikė paskola su valstybės garantija. Projektavimo darbai numatyti 2022–2023 metais, jie, kaip ir ligšioliniai darbai, bus vykdomi iš LRT metinių biudžetų.