– Pastaroji magnetinė audra buvo kaip tik visai neseniai, gruodžio 1-2 d. Gana stipri – 6-7 balų. Na, o pamatyti ją galima kaip šiaurės pašvaistę. Nes kaip susidaro dabar magnetinės audros… Pirmiausiai turi saulė išmesti didelius plazmos kiekius ir tada šitos dalelės – elektronai, protonai – juda žemės link. Ir kai pasiekia žemės magnetinį lauką, jos skverbiasi į atmosferą. Tada sukelia švytėjimą, šiaurės pašvaistes ir kartu sutrikdo žemės magnetinį lauką.

– Aš noriu grįžti į XIX a. vidurį, pabaigą. Buvo gana stipri magnetinė audra, net telegrafo linijas sujaukė, žmonės negalėjo komunikuoti. Ar ji turi kažkokį poveikį elektros prietaisams? Koks pavojus, be sveikatos, mums gresia?

– Magnetinės audros gali sukelti stiprų atmosferos lauko svyravimą. Ir pastebima, kad yra sutrikdomas palydovinis ryšys šiais laikais. Anksčiau nukentėdavo antžeminės telegrafo linijos, ypatingai pastotės. Na, ir radijo bangų sklidimui turi reikšmės.

– Pakalbėkime apie balus. Žinau, kad dar prieš savaitgalį buvo Lietuvoje fiksuoti penki balai. Kai kurie ekspertai sako, kad tai jau yra kritinė riba.

– Taip, nuo penkių balų yra toks vadinamasis KP indeksas, kuris parodo magnetinio lauko įtampos svyravimus. Ir jis buvo pasiekęs netgi 6-7 balus prieš keletą dienų. Ir šita skalė yra iki 9 balų, tai dar gali būti ir stipresnės, bet jau 6-7 balai irgi labai stipri magnetinė audra.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Apie magnetinių audrų įtaką sveikatai LNK žurnalistas kalbėjosi su kardiologijos gydytoju Arnu Karužu.

– Ar galime tikėti, ar tai nėra iš piršto laužti pasakymai ir sutapimai, kad padaugėja pacientų gydytojų kabinetuose?

– Tai nėra iš piršto laužti pasakymai. Iš tiesų yra mokslinių įrodymų, kad per magnetines audras ar net kelias dienas prieš jas padidėja tam tikrų pacientų simptomai. Tai klausimas, turbūt, kokius žmones ir pacientus labiausiai veikia šios magnetinės audros. Pagrindinė žmonių grupė yra širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys pacientai, taip pat tam tikromis nervų sistemos ligomis sergantys pacientai. Ir iš tikrųjų tyrimai rodo, kad šiuo laikotarpiu tam tikri simptomai šiems pacientams paūmėja, sustiprėja ir tampa kartais sunkiau reguliuojami.

– Kokie tai yra simptomai? Kokie žmonės ateina? Ar tai tik vyresnio amžiaus žmonės ir kuo jie skundžiasi?

– Jei kalbame apie širdies ir kraujagyslių ligas, tai dažniausiai yra pacientai, kurie serga, pavyzdžiui, arterine hipertenzija ir jiems tampa sunkiau koreguojamas arterinis kraujo spaudimas, jis labiau pakyla. Gali tekti labiau pritaikyti pacientui jo vartojamų vaistų dozes ir jas šiek tiek koreguoti. Taip pat yra tyrimų, rodančių, kad per šias audras padaugėja išeminių širdies sindromų paūmėjimų t. y. tiems pacientams, kurie jau serga lėtine išemine širdies liga, dažniau pasireiškia ūminis miokardo infarktas. Net ir sveiki žmonės gali būti paveikti. Gali atsirasti tam tikri miego sutrikimai, apskritai pasunkėjęs miegas, didesnis nerimastingumas arba kiti tam tikri simptomai. Bet tai tikrai nėra toks stiprus reiškinys, kuris mums staiga sukeltų iš niekur mirtiną pavojų. Tai tikrai tiek bijoti šio reiškinio nereikėtų.

– O jūs, kaip medikas, ką patartumėte žmonėms, kurie galbūt susirūpino savo sveikata?

– Pirmiausia tai patarčiau tikrai nepanikuoti ir ramiai žiūrėti į tai. Tikriausiai daugelis žmonių jau jaučia tam tikras tendencijas, ar būtent prieš prasidedant magnetinėms audroms, ar po jų jiems išsiderina tam tikri rodikliai, kaip, pavyzdžiui, arterinis kraujo spaudimas. Jeigu taip yra, reikėtų pasitarti su savo šeimos gydytoju ar kardiologu ir pasižiūrėti, ar nereikia koreguoti tam tikrų vaistų dozių, jeigu spaudimas yra linkęs didėti. Na, arba jeigu didėja nerimas ar atsiranda miego sutrikimai, vienas iš rekomenduotinų dalykų yra pakankamas fizinis aktyvumas, kuris gali šiek tiek padėti sumažinti magnetinių audrų poveikį.

Jau artimiausią savaitgalį Graikijoje, Kipre, Turkijoje prognozuojamas per 40 laipsnių karštis. Lietuvoje sekmadienį taip pat prognozuojama, kad karštis kils iki 33 laipsnių, praneša LNK.

Apie karščius plačiau dalijosi klimatologas, Vilniaus universiteto profesorius  Arūnas Bukantis.

– Mokslininkai jau senų seniausiai buvo perspėję, kad mūsų laukia karščiai. Atrodo, kad jų niekas nenorėjo klausyti, o dabar tai tampa tiesiog nebevaldoma. Kas toliau?

– Toliau karščiai tik stiprės ir dažnės. Šiais metais Ispanijoje pirmoji karščio banga užfiksuota balandį, nors ten dar sausros tęsiasi treti metai. Tokios anomalijos išsekina ne tik žmones, bet ir gyvūnus, augaliją. Pietų Europoje yra išsekę vandens ištekliai. Kol kas ši karščio banga pasiekė tik pietų Europą, bet dabar ji slenka Balkanų link. Ypatingai šis regionas yra paveikus tokioms karščio bangoms.

– Žmonės Italijoje yra perspėjami dėl ateinančios karščio bangos. Ten prognozuojama iki 48 laipsnių, Ką tai reiškia žmogui? Ar nebus galima išeiti į gatves?

– Visais požiūriais tai yra pavojinga. Jau 35 laipsnių temperatūra yra pavojinga vaikams, senjorams, o tokia aukšta temperatūra yra pavojinga kiekvienam iš mūsų.

Labai suaktyvėja medžiagų apykaita, gresia dehidratacija, galimi šiluminiai smūgiai. Darbai, sportas ir kažkokia aktyvi veikla turi būti ribojama  ar net nutraukiama. Reikia paminėti, kad ir naktys ten labai karštos, dažnai nenukrenta žemiau 20 laipsnių. Kanaruose užfiksuota 30 laipsnių temperatūra naktį. Tai dar labiau sekina organizmą.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Lietuvoje ši vasara yra tikrai sausa. Tačiau išvengėme tokių brutalių karščio bangų.

– Ši vasara labai artima vidutinėms daugiametėms normos. Temperatūra neviršija vidurkių, bet birželį buvo penkios dienos, kai temperatūra buvo pasiekusi 30 laipsnių.  Šitokią temperatūrą lemia tropinių oro masių įsiveržimas iš Afrikos, tai kol kas mūsų nepasiekė. Dabartinėmis prognozėmis remiantis tai sekmadienis bus vienintelė diena, kada jau pasieksime 30 laipsnių.

– Dar vienas šio ryto pranešimas, kad Kalotės ežere miršta žuvys, nes trūksta deguonies. Vandens temperatūra 24 laipsniai, daug dumblių. Net Lietuvoje, kai nėra ypatingo karščio, girdime apie tokius dalykus. Ar tai tiesiog įprasta situacija vasarą?

 – Šią vasarą galima sakyti įprasta situacija. Prie aukštos temperatūros prisideda tarša, azoto, fosforo junginiai, kurie patenka į vandenį. Tada klesti dumbliai, jie naudoja deguonį ir tada žuvims pasidaro nepakeliamos sąlygos.

– Kartu su karščiu atsiranda kitų, pavojingų reiškinių. Išdžiūvusios upės, vandens stygius, miškų gaisrai, audros. Tokių reiškinių tik daugės?

– Naujausiais duomenimis dabar prie Juodosios jūros iškrito didžiuliai kritulių kiekiai. Tokie kontrastai, didžiulės liūtys, karščiai, sausros kontrastuoja tarpusavyje. Tokios anomalijos susijusios su bendru atmosferos cirkuliacijos persitvarkymu, vandenyno cirkuliacijos persitvarkymu.

– Mokslininkai sako, kad ypatingai pavojingas vis labiau šylantis vandenynų vanduo. Apie ką jie kalba?

– Dabar jau yra nustatyta, kad per pastaruosius 40 metų, vandenynų temperatūra pakilo dviem, trim laipsniais. Tai netgi daugiau nei oro temperatūros pakilimas. Sutrinka ir vertikalioji sąmaiša vandenyne, bet ir horizontalių srovių sistema. Sunku apskaičiuoti, mes ne viską žinome apie vandenyną.

Tuo metu Aplinkos ministerija teigia, kad drėgmės matavimo stotelių įrengimui galėtų būti rastas finansavimas.

Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius Arūnas Bukantis teigia, kad Lietuvoje yra didelių spragų nustatant sausros mastą. Anot jo, dabar sausros padariniai vertinami atsižvelgiant tik į temperatūrą ir kritulių kiekį, nors yra kokybiškesnių bei tikslesnių metodų.

Hidrometeorologijos tarnybos Klimato ir tyrimų skyriaus vedėjas Donatas Valiukas pastebi, kad nustatant sausrą, nevertinamas dirvos drėgnumas.

„Skirtingas dirvožemis skirtingai reaguoja į drėgmę, bet dabar į dirvožemio drėgnumą nėra atsižvelgiama“, – trečiadienį Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje sakė jis. 

A. Bukantis pridūrė, kad nevertinama ir augalų būklė sausros metu, derliaus prieaugis.

„Tada ir atsiranda kliūtys, kaip įvertinti žalą, pavyzdžiui, su grūdiniais javais, šakniavaisiais yra visiška nežinomybė, kokia bus padėtis. Eilinį kartą per sausrą pradedame spėlioti, kokia bus žala“, – sakė jis.   

Tuo metu Aplinkos viceministras Danas Augutis sako, kad stotelių, kurios matuoja dirvos drėgmę, tinkas išnyko neužtikrinus tam finansavimo. Tačiau, pasak jo, Žemės ūkio ministerija siūlo plėsti tų stotelių tinklą, tam finansavimas būtų rastas. Preliminariais skaičiavimais, stotelių išlaikymas kasmet kainuotų apie 200 tūkst. eurų.  

Jis, be kita, kalbėjo, kad dabartiniai sausros nustatymo kriterijai yra parengti pagal Žemės ūkio ministerijos prieš maždaug penkerius metus užsakytos studijos rezultatus.  

„Čia galima padiskutuoti su mokslininkais, ar tie kriterijai teisingi, ar neteisingi ir jeigu neteisingi, ką turėtume padaryti, kaip įsivertinti teisingiau“, – teigė viceministras. 

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius taip pat sako, kad valstybė neturi objektyvių priemonių žalai įvertinti. Jo teigimu, žemdirbiai mano, kad valdžia ekstremalios situacijos šalies mastu neskelbia, nes trūksta išteklių ūkininkams padėti.

„Tarpusavyje ūkininkai diskutuoja, kad pagrindinė priežastis vis tik, kad Vyriausybė tiesiog nėra pasiruošusi valdyti stichinės sausros, ekstremalios situacijos. Paskelbus ekstremalią situaciją, kyla klausimas, kaip padėti nukentėjusiems, vadinasi, valstybė greičiausiai neturi tokių resursų, piniginių išteklių“, – teigė R. Juknevičius. 

Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovo teigimu, 2006-aisiais sausros padariniams sušvelninti žemės ūkio sektoriui valstybė skyrė 300 mln. litų (beveik 87 mln. eurų), o dabar tam esą reikėtų kur kas didesnės sumos.

Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėjas kaimo ir teritorijų planavimo klausimais Gediminas Vaičionis įsitikinęs, kad valstybinio lygio ekstremalią situaciją būtų galima skelbti.  Anot jo, 30 savivaldybių atitinka ekstremalios situacijos sąlygas. 

Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas Ignas Hofmanas sako, kad žemdirbių bendruomenė prašo ekstremalios situacijos pripažinimo valstybės mastu, kad nebūtų baudžiami už reikalavimų neįvykdymą.

Ekstremalią situaciją dėl sausros savo teritorijoje jau paskelbusios 13 savivaldybių.  

Socialiniai tinklai šiuolaikiniam žmogui suteikia galimybę ne tik pačiam pasimėgauti įspūdingu vaizdu, bet ir pasidalinti retu bei ypatingu reginiu su kitais. Feisbuko grupėje „Orų entuziastai“ žmonės iš visos Lietuvos kėlė vėlyvą vakarą stebėtus Šiaurės pašvaistės vaizdus.

LNK žurnalistai  apie Šiaurės pašvaistę Lietuvoje kalbėjosi su Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros prof. dr. Arūnu Bukančiu.

„Šiaurės pašvaistė nėra dažnas reiškinys Lietuvoje. Tai reiškinys, kuris dažniau susidaro aplink magnetinį ašigalį. Jei magnetinis ašigalis yra Šiaurės Kanados salyne, tai aplink jį – didžiausia tikimybė poliarinių pašvaisčių susidarymui. Kai yra palankios sąlygos – didelis saulės aktyvumas, į kosminę erdvę yra išmetama daug įelektrintų dalelių – susidaro Saulės vėjas. Jei jis stiprus – pasiekia Žemę labai plačioje teritorijoje“, – pasakojo A. Bukantis.

– Ar gali Šiaurės pašvaistė, didelis Saulės aktyvumas veikti žmonių savijautą?

– Pati Šiaurės pašvaistė, švytėjimas sveikatos neveikia, tačiau elektringos dalelės, kurios sklinda iš saulės, sutrikdo ir magnetinį lauką – prasideda magnetinės audros. Magnetinio lauko sutrikdymas gali paveikti. Medikų įrodyta: paūmėja tam tikri negalavimai, galvos skausmas, pradeda šokinėti kraujo spaudimas. 

– Kur geriausiai Lietuvoje matoma Šiaurės pašvaistė?

Dairytis reikėtų šiaurinėje horizonto pusėje. Po saulėlydžio reikėtų palaukti vieną-dvi valandas, kai būna „juodžiausia naktis“. Reiktų išvažiuoti iš miesto, nes kartais miesto žiburiai gali nustelbti reginį. Ir reikia sekti magnetinių audrų prognozes – jei jos tęsiasi, tikėtina, kad išvysime pašvaistę. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kodėl būtent Kalėdų laikotarpiu vis sulaukiame kokių nemalonių orų permainų? Gal tik į tai atkreipiame dėmesį, nes labai tikimės tobulų – baltų ir ramių švenčių? Kuriais metais Kalėdos buvo šalčiausios, o kuriais šilčiausios? Kokiais orais sutiksime Naujuosius metus?

Faktais ir prognozėmis apie tai su „Kauno diena“ pasidalijo Vilniaus universiteto klimatologas profesorius Arūnas Bukantis.

Visas sniegas nenutirps

– Dar prieš savaitę buvo priversta tiek sniego, kad atrodė, jog šiemet Kalėdos tikrai bus baltos. Bet atlydys ir lietus jį kai kur gerokai apgraužė. Tad ar visur Lietuvoje Kalėdos bus baltos?

– Ko gero, galima sakyti, jos bus pusiau baltos, pusiau pilkos. Pajūryje, pietvakarių Lietuvoje sniego gali likti tik lopinėliai. Tačiau Žemaičių aukštumoje, Rytų Lietuvoje, kur jo danga buvo storesnė nei 20 cm, jis neištirps, sniego danga turėtų išlikti ir Kaune, ir Vilniuje, nes žemė buvo įšalusi prieš susidarant sniego dangai, o ir ji pati gana stora.

Pastarąsias labai šaltas Kalėdas turėjome 2002-aisiais, kai buvo  –18–23 °C  ir nemažai sniego.

Tiesa, pastarųjų dienų šiltas laikotarpis ir dar su lietumi greitai ją tirpina. Numatoma, kad penktadienis bus šilčiausia šios savaitės diena, ir dieną, ir naktį laikysis panaši temperatūra – iki 4 laipsnių šilumos ir dar su lietučiu, tad bus, ko gero, didžiausių sniego dangos nuostolių.

Tačiau jis nespės nutirpti, nes šiltas laikotarpis greitai baigsis. Kūčių naktį jau pradės vėsti, šeštadienį liks tik +1 °C, o Kalėdų pirmą ir antrą dieną reikia tikėtis neigiamos temperatūros ir naktį, ir dieną: naktimis iki  –3 °C, kai kur net iki –10 °C, dienomis  nuo  –2 iki  –5 °C. Galime tikėtis ir sniego, ypač Kalėdų antrą dieną. Tad Kalėdos neturėtų būti žalios.

Staigmenos: prof. A. Bukantis primena, kad būtent trečiasis gruodžio dešimtadienis – gana permainingas, kontrastingų orų laikotarpis, tad neretai ir per Kalėdas pasitaiko orų staigmenų ir netikėtumų. (L. Balandžio/BNS nuotr.)

– Kokie reiškiniai šią savaitę lėmė tokį staigų atšilimą – per parą daugiau kaip 10 laipsnių? Ar tai įprastas reiškinys?

– Atšilo staiga, bet istorijoje yra buvę, kad per parą atšyla ir 15–17 laipsnių. Tad šis atšilimas – vidutiniško intensyvumo.

Jį atnešė iš vakarų, šiaurės vakarų atslinkęs ciklonas. Jis dabar užima Baltijos regiono ir Skandinavijos pusiasalio teritoriją, mes esame jo pietrytinėje dalyje, o į Lietuvą plūsta labai šilti orai iš pietvakarių, pietų Europos. Prieš tai turėjome oro masę, kuri buvo labiau rytinės, žemyninės kilmės, – iš rytų, pietryčių Europos buvo šalto oro pernaša. Kai tą šaltį nustūmė į rytus, temperatūra staiga pakilo.

– Ar Kalėdos tikrai kažkoks specifinis laikas, kad vis nutinka kažkokių dramatiškų orų permainų? Gal tik į tai atkreipiame dėmesį, nes labai tikimės ramių ir baltų švenčių?

– Yra ir vienas, ir kitas aspektas. Žinoma, labai akcentuojame Kalėdų laikotarpio orų būklę, nes reikia aplankyti artimuosius, giminaičius, šen bei ten nuvažiuoti, todėl labai domimės ir eismo sąlygomis, orų būkle. Kartais tikrai susidaro įspūdis, kad tarsi specialiai šiuo laikotarpiu pasitaiko orų netikėtumų ir staigmenų.

Gruodis Lietuvoje tuo ir ypatingas, kad jis ne visas yra žiemos mėnuo – tik gruodžio 21 d. prasidėjo astronominė žiema. Ligi tol turėjome priešžiemio laikotarpį, kai temperatūra dar gali svyruoti labai dideliu diapozonu.

Nuo pliuso iki minuso

– Kokio temperatūros diapozono būta Lietuvoje gruodį?

– Aukščiausia užfiksuota temperatūra 1882 m. gruodį – net +15,6 °C, šilta, net +13,4 °C, buvo 1953-aisiais. Tačiau pasitaiko ir kitas kraštutinumas – speigų, ypač gruodžio pabaigoje. 1978 m. yra buvę net  –34 °C, labai šalta buvo ir 1969 m. gruodžio 30 d., o dar ir sniego buvo nemažai.

– Kokie temperatūros rekordai per pačias Kalėdas?

– Pastarąsias labai šaltas Kalėdas turėjome 2002-aisiais, kai buvo  –18–23 °C ir nemažai sniego. Vėliau liko tik prisiminimas apie tokius šalčius. Labai įdomi ir žmonių atmintis. Jei paklaustumėte, kokie buvo orai per praėjusias Kalėdas, mažai kas prisimintų. Iš tiesų jos buvo gana šaltos – iki –12–13 °C ir sniegingos.

Mūsų archyviniais duomenimis, per pastaruosius penkerius metus ketverios Kalėdos buvo labai šiltos, su teigiama temperatūra ir tik 2021-aisiais buvo šaltos.

Pačios šilčiausios šiame šimtmetyje buvo 2017-ųjų Kalėdos – 7,6 laipsniai šilumos, ne ką atsiliko ir 2020-aisiais – buvo iki +6,5 °C. Tiesa, ne visoje Lietuvoje, bet tokia užfiksuota aukščiausia temperatūra.

– Kokių ekstremalių reiškinių yra pasitaikę per Kalėdas?

– Yra buvusi labai stora sniego danga, pavyzdžiui, 2001 m. Nidoje – net iki 52 cm. Gruodį būna labai stiprių vėjų: ne per pačias Kalėdas, bet 1999 m. gruodį praūžė uraganas Anatolijus, kai vėjas buvo sustiprėjęs iki 40 m per sekundę. Daug kritulių buvo 1977 m. gruodžio paskutinį dešimtadienį. Dažnai pasitaiko ir lijundrų, pūgų. Būtent trečiasis gruodžio dešimtadienis – gana permainingas, kontrastingų orų laikotarpis.

Jau šis gruodis parodė, kad visai žiemai bus sunku sugalvoti apibūdinimą.

Permainingi orai

– Ar gamta leis ramiai ir be plikšalos sutikti Naujuosius 2023 m.?

– Žinoma, neleis. Šaltesni orai nuo Kalėdų tęsis tik porą dienų, jau antradienį, gruodžio 27 d., vėl bus teigiama temperatūra, Kaune, daugelyje Vakarų Lietuvos regionų temperatūra pakils iki 2–4 šilumos. Vėl turėsime tokią situaciją, kai naktimis bus minus 3–5 laipsniai, o dienomis plius 2–4. Vadinasi, bus plikledis, prognozuojama ir mišrių kritulių – nauja banga ir šladribos, ir sniego.

Beje, kartu su lijundra nutįsta labai pavojingi varvekliai, kurių ilgis būna ir metras, ir du. Reikia pasisaugoti, kai vaikštome slidžiais keliais, negalima į dangų žvalgytis.

– Šiemet jau buvo daug rekordų – rugpjūtį termometrai rodė rekordinį karštį, rugsėjis išsiskyrė šaltais orais, spalis, atvirkščiai, – kur kas šiltesniais. Kokios prognozės žiemai?

– Jau šis gruodis parodė, kad visai žiemai bus sunku sugalvoti apibūdinimą. Pirmieji du gruodžio dešimtadieniai buvo šaltesni už daugiamečius, trečiasis bus šiltesnis.

Sausio ir vasario temperatūra Lietuvoje taip pat nepastovi. Prognozuojama, kad sausį ji bus aukštesnė už daugiametį vidurkį 1–2 laipsniais, bet prognozės dar bus patikslintos gruodžio pabaigoje. Tendencijos tokios, kad sustiprėjo pernaša iš vakarų ir ciklonų veikla, kuri labai aktyvi šiaurinėje Atlanto dalyje, turės įtakos visai Europai ir Baltijos regionui. Turėtume sulaukti vienos kitos bangos ir atlydžių, ir gausių mišrių kritulių – sniego su lietumi.

Ketvirtadienį Kretingoje išmatuotas net 33,3 °C karštis, pralenkęs 1939 m. rugpjūčio 18-ąją Vilniuje pasiektus 31,3 °C, o 30-ies kartelė peržengta beveik visoje Lietuvoje, skelbia Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba. Trečiadienį Ventės rage kaito iki 32 °C, tai viršijo prieš 33 metus pasiektą rugpjūčio 17-osios rekordą Varėnoje, kur anuomet kaito iki 31,8 °C.

„Neįmanoma lauke išbūti, reikia slėptis namuose“, – sako Vilniaus universiteto profesorius klimatologas Arūnas Bukantis. Tokių karštų dienų, kaip ir kitų rekordų, per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvoje sparčiai daugėja, rodo mokslininkų tyrimai.

Karščiau: pasak A.Bukančio, suskaičiavus karštas dienas nuo 1961-ųjų paaiškėjo, kad per ankstesnius 30 metų jų būdavo net ne kasmet ar vos po dvi tris, o per pastaruosius padaugėjo kai kur tris ir keturis kartus. (L. Balandžio / BNS nuotr.)

Buvo ir 37,5 °C

– Viršijome dviejų rugpjūčio dienų karščio rekordus. Kokia buvo pati karščiausia diena Lietuvoje?

– Aukščiausia temperatūra Lietuvoje užregistruota 1994 m. liepos 30 d. Zarasuose – 37,5 °C. Rugpjūčio rekordas ne ką mažesnis: 2015 m. Birštone buvo 37,4 °C.

– Dėl karščio bangų kaltiname klimato atšilimą. Tačiau šią savaitę pasiektam vienam rekordui buvo 83 metai. 1939-aisiais apie klimato kaitą niekas nekalbėjo.

– Karštų dienų būdavo. Remiantis klimato archyvais atlikta analizė – suskaičiuotos karštos dienos (kai temperatūra pakyla aukščiau 30 °C) per ankstesnius 30 metų – nuo 1961 iki 1990 m. Palyginome su vėlesniais 30 metų – nuo 1991 iki 2020 m. Paaiškėjo, kad per ankstesnius 30 metų būdavo karštų dienų, bet net ne kasmet ar vos po dvi tris, o per pastaruosius 30 metų vidutiniškai jų pasikartojimas išaugo iki šešių aštuonių per vasarą. Skirtingose Lietuvos vietose jų skaičius padidėjo kai kur tris, kai kur keturis kartus, kai jų būna ir dešimt ar net keturiolika.

– Šią vasarą ne vieną kartą fiksuota stichinė kaitra – taip pat dažnėjantis reiškinys?

– Stichine kaitra Lietuvoje vadinama, kai 30 °C ir daugiau būna tris dienas iš eilės ar ilgiau. Tokių karščio bangų jau kelinti metai suskaičiuojama po dvi tris per sezoną. Kartais jos prasideda jau balandžio pabaigoje, gegužę jau nieko nestebina ir tęsiasi net iki rugsėjo pradžios, kuris dabar dar potencialiai palankus susidaryti kaitroms, pavyzdžiui, 2015 m. rugsėjo 1 d. užregistruoti net 35 °C.

– Jau primiršome, kaip dar neseniai keiksnojome, kad vasara vėsi. Kokia vasarą užfiksuota žemiausia temperatūra?

– Liepa buvo vėsi, vidutinė mėnesio temperatūra apie 1,5 °C, kai kur 0,5 °C žemesnė už daugiametį vidurkį. Birželis irgi nebuvo karštas.

Tačiau vasarą būta net šalnų. Pačioje rugpjūčio pabaigoje iki –2,9 °C šalna 1966 m. užregistruota Varėnoje. Tai pati ankstyviausia ir pati stipriausia šalna Lietuvoje. Paprastai jos prasideda rugsėjo trečią dešimtadienį, o pajūryje – tik spalio pabaigoje. Galima sakyti, tai buvo išimtinė situacija ir daugiau per pastaruosius beveik 56 metus nepasikartojo.

– Lietuvoje ši vasara nebus prie karščiausiųjų?

– Tikrai ne, ši vasara nepretenduoja į karščiausias, birželis ir liepa nebuvo karšti, tik rugpjūtis kiek pakels temperatūros vidurkį. Šios vasaros vidurkis bus artimas klimatinei normai. Tačiau aritmetinis vidurkis – mažai informatyvus rodiklis, nes vienas dešimtadienis būna šiltesnis, kitas – vėsesnis.

Pernai liepą buvo pasiektas viso mūsų stebėjimo laikotarpio rekordas: vidutinė mėnesio paros temperatūra daug kur viršijo 22,5 °C, Nidoje net 23,1 °C, skaičiuojant ir dienos, ir nakties temperatūrą.

Stichine kaitra Lietuvoje vadinama, kai 30 °C ir daugiau būna tris dienas iš eilės ar ilgiau.

Europa kenčia

– Tad palyginti su šiemečiu karščiu Pietų ir Vakarų Europoje, mūsiškis net ir rugpjūtį dar švelnus. Ar ši vasara Europoje viršys karščio rekordus?

– Šiemet Europoje prognozuojami du rekordai – karščio ir sausros. Fiksuota aukščiausia temperatūra per visą meteorologinių matavimų laikotarpį įvairiose šalyse, kai kur ji pasiekė 44, kai kur 47 °C. Europai tai neregėtas karštis.

Sausra, prognozuojama, bus pati stipriausia per pastaruosius 500 metų. Tai sprendžiama pagal upių nuosėkį. Upėse, ypač Reine, jis toks, kad net stabdoma krovininių baržų laivyba, nes jų grimzlė per didelė, pilnai pakrautos jos negali praplaukti, tad plaukioja pustuščiai krovininiai laivai, taip bandant bent kiek išlaikyti laivybos procesą.

Situacija: stiprios audros ir net kelios buvo metų pradžioje. (E. Ovčarenkos / BNS nuotr.)

Ribojamas vandens naudojimas. Jau nekalbama apie laistymą, bet jo ima trūkti pramonei, elektrinėms, kurios per karščius dirba visu pajėgumu, bet negali jų išvystyti, nes trūksta vandens įrenginiams aušinti. Labai sudėtinga situacija, nes karščiai labai greitai išgarina net ir nedidelį kritulių kiekį, kuris iškrinta.

Sausros Vakarų ir Pietų Europoje prasidėjo dar žiemą. Ten tai turėtų būti lietingas sezonas, bet kritulių kai kur iškrito tik 20–30 proc. klimatinės normos. Atėjus pavasariui prasidėjo karščio bangos, o viena jų rugpjūčio pradžioje buvo ypač pražūtinga, per 40 °C užfiksuota net Didžiojoje Britanijoje.

Buvo susidariusios labai palankios sąlygos iš Šiaurės Afrikos veržtis orui į Vakarų, Vidurio Europą, Didžiąją Britaniją, nes Azorų anticiklonas, kuris kaip tik ir lėmė šią kaitrą, buvo išsiplėtęs labai toli ir į rytus, ir į šiaurę. Visa laimė, kad mes buvome jo rytiniame pakraštyje, ir mūsų beveik nepasiekė kaitra, temperatūra kilo tik iki 30–32 °C.

Negalima nepaminėti, kad tirpsta ir ledynai, ypač sparčiai – Šveicarijos Alpėse. Karščiai, be abejo, paveikė ledo tirpsmo intensyvumą. Kai kur ledynų storis, pavyzdžiui, vakarinėje Šveicarijos dalyje, vien per pastarąjį dešimtmetį sumažėję triskart.

Kritulių daugiau

– Ar Lietuvoje šiemet užregistruota sausrų?

– Šiemet kol kas sausrų Lietuvoje neturėjome. Šiuo metu sausringas laikotarpis, kuris palankus rugiapjūtei, bet sausros kol kas neprognozuojama.

Tačiau Lietuvoje yra buvę mėnesių, kai visai nebuvo kritulių, pavyzdžiui, 1994-ųjų liepą, 2002-ųjų rugpjūtį, 2019-aisiais, sausra buvo 2006-aisiais. 1992 m. taip pat buvo labai ilga ir pražūtinga sausra, kuri prasidėjo balandžio pabaigoje ir tęsėsi iki liepos pradžios, ypač didelė žala padaryta pasėliams, grūdinėms kultūroms, kai kurie net nesudygo.

Sausros dabar neregėtai dažnas Lietuvai reiškinys. Per dešimtmetį jų būna dvi trys. Tiesa, kartais jos apima ne visą Lietuvos teritoriją, tik dalį jos.

– Ar ši vasara rekordinė Lietuvoje krituliais?

– Ši vasara tikrai pasižymėjo gana dideliais kritulių kiekiais. Vietomis jų kiekis liepos ir birželio mėnesiais iškrito du, kai kur net tris kartus didesnis nei mėnesio klimatinė norma. Buvo gana pakilęs vandens lygis ir upėse, ir ežeruose, galima sakyti, grįžo į daugiametį vidurkį. Padažnėjo tokių dienų, kai iškrinta daugiau nei 10 mm kritulių, įvairiose vietovėse su intensyviais ir gausiais krituliais tokių buvo po septynias aštuonias.

Bet kritulių rekordų kol kas ši vasara nepasiekė. Pats didžiausias kritulių kiekis per parą iškrito 1958 m. liepos 17 d. Nemajūnuose – 138,6 mm, t.y. į 1 kv. m iškrito 138,6 l vandens. Tai pati intensyviausia liūtis Lietuvoje per visą stebėjimų istoriją. Yra buvę labai didelių ir stiprių liūčių Sartuose, kurios tęsėsi ilgiau nei parą.

Šiemet stichinių kritulių, kai per dvylika valandų ar mažiau iškrinta 50 mm kritulių, buvo ir birželio, ir liepos, ir rugpjūčio mėnesiais, ir net po kelis atvejus. Vadinamųjų katastrofinių lietų, kai per tiek laiko iškrinta 80 mm kritulių, šią vasarą Lietuvoje neužregistruota.

– Ar fiksuota kas nors ekstremalaus, susijusio su vėju, audromis?

– Stiprios audros ir net kelios buvo metų pradžioje – sausį, vasarį, padaryta žala pajūrio paplūdimiams. Audrų sezonas atėjus pavasariui baigėsi. Vasarą pasitaikė škvalo, buvo keli viesulo atvejai.

Škvalu vadiname reiškinį, kai vėjas staiga sustiprėja daugiau kaip 8 m/s, pavyzdžiui, pūtė 5 m/s ir tampa 13–14, stipresnis. Kartu kartais pasitaiko ir viesulų. Amerikoje jie vadinami tornadais, ten jie didesni nei pas mus. Lietuvoje jų būna virš Kuršių marių, pasitaiko ir sausumoje. Pats stipriausias viesulas užfiksuotas 1981 m. gegužės 29 d. Širvintose ir 2011 m. liepos 27 d. Šiauliuose. Vėjo greitis siekė net 60–70 m/s – tokie rekordai, kurie, reikia džiaugtis, kol kas šiemet liko nepasiekti.

Šaltis iki 42,9 °C

– Ar visi Lietuvos regionai vienodai kenčia nuo ekstremalių reiškinių?

– Ekstremalių reiškinių turbūt tenka beveik vienodai. Labiausiai skiriasi pažeidžiamumas skirtinguose regionuose. Pavyzdžiui, Pietų Lietuvos smėlynai labai greitai praranda drėgmę, ten 10–20 proc. mažesnis palyginti su klimatine norma kritulių kiekis jau sukelia gana rimtų padarinių, ypač žemės ūkyje. Molingose srityse kaip Vidurio Lietuva ar Žemaitija mažesnis kritulių kiekis didelės žalos nedaro.

Kai kuriais požiūriais išsiskiria Žemaičių aukštumos. Čia būna daugiausia lijundros, pūgos, rūko atvejų. Tai pavojingi reiškiniai, ypač transportui. Žemaitija pirmauja pagal tokių reiškinių dažnumą.

Pajūris labiausiai kenčia nuo stiprių vėjų, kai jie siekia 15 m/s ir daugiau, tai susiję, kad vėjas įsibėgėja virš jūros. Yra užfiksuoti ir 40 m/s ne su viesulo ar škvalo atvejais, o su ciklonų poveikiu susiję stiprūs vėjai.

Rytų Lietuvai dažniausiai žalos padaro šalnos. Atrodytų, nekaltas reiškinys, bet labai žalingas ir pavojingas. Rudenį čia jos ankstyviausios, prasideda rugsėjo pabaigoje, o trunka ilgiausiai – kaip ir Pietų Lietuvoje – iki pat gegužės pabaigos. Šiuo požiūriu pajūris pranašesnis: čia šalnos vėlai prasideda, o pavasarį anksti baigiasi.

– Kokia yra buvusi žemiausia temperatūra Lietuvoje žiemą?

– Pati žemiausia temperatūra užregistruota 1956 m. vasario 1 d. Utenoje – minus 42,9 °C. Ar ji paskutinį kartą tokia Lietuvoje užregistruota? Tikėkimės, kad taip, bent jau vėliau tiek nebuvo nukritusi 66 metus. Tačiau buvo vienas labai šaltas sausis – 1987 m. visą šį mėnesį spigino labai stiprūs šalčiai, Dūkšte vidutinė mėnesio temperatūra buvo –16,4 °C.

Dažnėja: šiemet stichinių kritulių, kai per dvylika valandų ar mažiau iškrinta 50 mm kritulių, buvo ir birželio, ir liepos, ir rugpjūčio mėnesiais. (M. Vizbaro / BNS nuotr.)

– Kada daugiausia sulaukėme sniego?

– Storiausia sniego danga – 94 cm – buvo užfiksuota 1931 m. Laukuvoje, Žemaitijoje, jau žiemos pabaigoje, kovą. Yra buvę ir kitokių ne visai malonių reiškinių, pavyzdžiui, 2008-ųjų lapkričio pabaigoje smarkiai prisnigo Nidoje: per dvylika valandų iškrito 66 mm kritulių, vietomis susidarė storesnė nei 0,5 m sniego danga.

Vasara pailgėjo

– Kokie žiemos pokyčiai per pastaruosius dešimtmečius?

– Žiema (turime omeny ne kalendorinę, o kai vidutinė paros temperatūra žemesnė nei 0 °C) per 60 metų laikotarpį Lietuvoje sutrumpėjo net penkiolika dienų, o tiek pat pailgėjo vasara (ja laikome laikotarpį, kai vidutinė temperatūra aukštesnė nei 15 °C).

Šiemet Europoje fiksuota aukščiausia temperatūra per visą matavimų laikotarpį, kai kur ji pasiekė 44–47 °C.

Smarkiai sumažėjo dienų, kai vidutinė temperatūra žemesnė už nulį ir kai nukrinta iki –20 °C, tai vadinama speigais. Speigų per žiemos laikotarpį pastaruosius 30 metų sumažėjo iki vieno dviejų dienų, o ankstesnį 30-metį Rytų Lietuvoje tokios šaltos būdavo penkios septynios. Pajūryje tokių būdavo dvi trys, o dabar visai neregistruojama.

– Kaip pakito rudens ir pavasario trukmė ir temperatūra?

– Pavasario ir rudens trukmė nelabai pasikeitė.

Žiemos temperatūra per 60 metų laikotarpį pakilo 2–2,5 °C, vasaros atšilo 2 °C, ypač liepą ir rugpjūtį. Rudens temperatūra keičiasi mažiausiai – pakilo nuo 0,5–1 °C, bet išsiskiria rugsėjis – šis mėnuo tapo daug šiltesnis, kaip vasaros tęsinys.

– Taigi gera žinia, kad vasara rugpjūtį nebesibaigia. Tik būtų geriau, kad orai Lietuvoje nebūtų viena pagrindinių žinių, kaip šiomis dienomis šalia skandalų dėl elektros liberalizavimo.

– Kaip tik elektros dabar reikia daug, nes norisi įsijungti ir kondicionierių. Energijos išteklių dabar daug reikia ne tik šildytis žiemą, bet ir vėsintis vasarą.

Užfiksavo: rugpjūčio 18-ąją, beveik visur Lietuvoje buvo perlipta simbolinė 30 °C kartelė, o Kretingos automatinėje meteorologijos stotyje oras įkaito net iki rekordinio 33,3 °C karščio. (meteo.lt)

"Kauno dienos" pokalbis su Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros profesoriumi dr. (HP) Arūnu Bukančiu – ne tik apie neįprastą birželį

– Kas lemia tokius kaip šią savaitę ekstremalius orų reiškinius?

– Ekstremalius orų reiškinius lėmusi atmosferos cirkuliacijos schema susidarė birželio 8 d. ir tęsiasi iki 12 d. Visą šį laiką į Baltijos regioną plūdo labai karštas tropinis oras iš Viduržemio jūros regiono, o iš Vakarų ir Rytų jį tarsi suspaudę į pleištą laikė šaltesnio oro branduoliai – iš Vakarų besiformuojantis gana vėsus Skandinavijos anticiklonas ir Rytų Europoje susidariusi aukšto slėgio sritis. Tokia situacija tapo gana stabili, nes šie slėgio centrai nejudėjo nei į Rytus, nei į Vakarus. Šiltos ir šaltesnės oro masių sandūroje susidarė šaltojo atmosferos fronto fragmentai, kurie kartais virsdavo šiltaisiais, ir juose buvo labai geros sąlygos vystytis kamuoliniams debesims, intensyviai konvekcijai, nes buvo labai didelis termodinaminis atmosferos nepastovumas. Debesų viršūnės išaugdavo iki 10–15 km aukščio, juose susidarydavo perkūnijos ir krušos židiniai, po jais – ir škvalo reiškiniai, o vieną kartą užfiksuotas viesulas. Tokiems atmosferos frontams ir tokiose orų masių sandūrose ir būdingi stiprių liūčių, krušos, škvalo reiškiniai.

A.Bukantis pastebi, kad tokių reiškinių kaip šią savaitę Lietuvoje yra buvę, tik gal ne tiek daug dienų iš eilės. O į rekordą galėtų pretenduoti nebent išskirtinai stambūs krušos ledėkai/Butauto Barausko nuotr.

– Ar yra buvę, kad kasdien penkias dienas iš eilės siaustų škvalas, žemę padengtų ledėkai?

– Lietuvoje tokių reiškinių yra buvę, tik gal ne tiek daug dienų iš eilės – būdavo su dienos ar daugiau pertrauka. Bet šią savaitę kažkokių rekordinių atvejų nebuvo, nebent tai, kad užfiksuoti labai stambūs krušos ledėkai.

– Kaip atsitinka, kad net tame pačiame miestelyje vienur ledėkai padengė žemę, o kitoje pusėje vos palynojo?

– Kamuoliniai debesys būna gana nedidelio skersmens – kartais nuo kelių iki keliolikos kilometrų. Jų centrinėje dalyje ir iškrenta didžiausi krušos ledėkai, būna stipriausios liūtys, todėl ir būna, kad viename gatvės gale labai lyja, o kitame – vos lašnoja. Kamuoliniai debesys išsirikiuoja į virtines, tad pasitaiko, kad kelių kilometrų ruože iškrenta kruša, o šalia tik palyja.

Viesulų sezonas ilgėja

– Ar prognozuojama, kad viesulų Lietuvoje dažnės?

– Klimatologiniame archyve tokių reiškinių užfiksuojama praktiškai kasmet, tik nevienodas skaičius – kartais penki šeši, kartais vienas ir tai tik kur virš Baltijos jūros ar Kuršių marių. Kas nauja – kad jie dabar pasitaiko ne tik vasarą, bet ir gegužę, ir rugsėjį. Prasiplėtė viesulų sezonas, jiems susiformuoti sąlygos susidaro ir pavasario pabaigoje, ir rudens pradžioje. Tai vienas iš būdingų klimato kaitos aspektų – pavojingų reiškinių sezono trukmės pailgėjimas.

– Kodėl viesulas šįsyk pasirinko jūsų gimtąjį Šakių rajoną?

– Viesului susidaryti reikalingos ypatingos sąlygos: labai įšilęs žemės paviršius ir toje vietovėje didelis termodinaminis atmosferos nepastovumas. Jei yra abi šios sąlygos, po kamuoliniais debesimis susidaro vadinamasis straublys, siurbiantis, kas pasitaiko jo kelyje. Sūkurinis vėjas pasiekia net 60–80 m/s greitį, o sūkurio viduje būna labai sumažėjęs slėgis, išretėjęs oras, ir toks straublys, užslinkęs ant pastato, nuplėšia stogą, savo kelyje laužo ar net rauna su šaknimis medžius, apverčia automobilius, o Širvintose prieš trejetą dešimtmečių  viesulas net vartė sunkiąją techniką.

– Ar įmanoma prognozuoti, kur susiformuos viesulas?

– Konkrečios vietos šiandien dar neįmanoma nustatyti, tad perspėjimas apie artėjantį škvalą skelbiamas didesnei teritorijai. O škvalo padariniai būna ne ką menkesni nei viesulo, ir jis pasitaiko keliolika kartų per vasarą.

– Fotografų akims šios savaitės ekstremalūs reiškiniai padovanojo fantastiškų kadrų su purpuriniu dangumi ir juodais debesimis. Kas taip nuspalvina dangų?

– Spalvos danguje priklauso nuo to, kiek sugeriama saulės spindulių. Kai debesyje būna didelis vandens kiekis, stambių lašelių koncentracija, o dar ir ledėkai cirkuliuoja aukštyn žemyn, toks debesis matomame diapazone sugeria visą saulės šviesą, tad mūsų akis mato jį juodą. O besileidžiančios saulės spinduliai tokį debesį apšviečia iš šono, ir jis nusidažo makabriškomis spalvomis – matome juodus debesis su raudonais, oranžiniais atspalviais.

„Facebook“ grupės „Orų entuziastai“ nuotr.

Pavojų daugės

– Balandis šiltesnis, nei įprasta, gegužė – šalta, birželis prasidėjo išprotėjusiais orais. Žadėta karšta vasara, dabar jau skelbiamos kitokios prognozės. Tad kokios vasaros galime tikėtis?

– Buvo paskleista žinia apie karštą vasarą, bet kalbant apie viso Šiaurės pusrutulio vidurkį, ir, tikėtina, prognozės išsipildys. O atskiruose regionuose gali būti ir teigiamos, ir neigiamos temperatūros anomalijos. Kad ir dabar: vakarinėje Europos dalyje vėsu, plūsta oras iš Šiaurės, o per Vidurio Europą ir Baltijos šalis – tropinis karštis iš Viduržemio regiono, tad kai kur susidariusi 7–9 laipsnių teigiamos temperatūros anomalija.

Negirdėjau prognozių, kad Lietuvoje ši vasara būtų labai karšta. Pagal eksperimentines prognozes teigiamos temperatūros anomalija turėtų būti 1 laipsniu aukštesnė už daugiametį vidurkį.

– Kai kas naiviai tikėjosi, kad šylant klimatui Lietuvoje orai bus malonesni, tačiau dabar vis dažniau kenčiame nuo jų kontrastų ir anomalijų. Ar jų vis daugės?

– Taip, klimato atšilimas nulemia ne tik švelnias žiemas ir karštas vasaras, bet dar daug įvairių orų ir klimato anomalijų. Ne tik pakilusią temperatūrą atmosferoje, bet ir didesnį drėgmės kiekį, nes dėl aukštesnės temperatūros atmosferoje susidaro palankios sąlygos kondensuotis vandens garams, susiformuoja labai vandeningi debesys, iškrenta intensyvios liūtys. Tokie ekstremalūs reiškiniai – akivaizdus klimato atšilimo padarinys, o juos lydi kiti reiškiniai.

Pavyzdžiui, sausros: esant aukštai temperatūrai, padidėjo drėgmės garavimo intensyvumas ir iš dirvožemio, ir iš vandens telkinių – jau ne vienus metus matome, kaip nusenka upės, ežerai, kritęs gruntinio vandens lygis.

Nepaisant atšilimo mūsų regione išlieka labai didelė vėlyvų pavasario šalnų galimybė, ir jos tampa labai pavojingos, nes pavasariai dabar ankstyvi, aktyvioji augalų vegetacija prasideda kovo pabaigoje, o gegužę – šalnos, kurios padaro daug žalos ir laukinei gamtai, ir žemės ūkiui. Žemės, miškų ūkis kenčia ir nuo kenkėjų: kai pavasaris ankstyvas, o vasara šilta, kenkėjų populiacija padidėja net kelis kartus.

Ne tik pratintis, bet ir galvoti, kaip sumažinti poveikį klimatui, šioje srityje pasiekti tarptautinių susitarimų.

Tokie ekstremalūs reiškiniai neišvengiami, jų pasikartojimai dažnėja. Ne tik pas mus – visame pasaulyje jaučiamas klimato ekstremalumo didėjimas.

– Šią savaitę Lietuvos mokslininkai paskelbė aptikę naują erkių rūšį. Kokie dar ligų sukėlėjai gali priartėti prie mūsų?

– Erkių populiacija Lietuvoje labai smarkiai auga, tad ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas skiepams nuo erkinio encefalito, nes tai labai pavojinga liga. O ligų sukėlėjai plinta, plečia arealą iš Pietų šalių į šiauresnes. Maliarijos židiniai iš Šiaurės Afrikos persikelia į Pietų Europą, Vakarų Nilo viruso plitimas jau pastebimas net Lenkijoje ir Ukrainoje.

Ne tik pratintis

– Visą gyvenimą tyrinėjate klimato pokyčius. Ar prieš kelis dešimtmečius jau žinojote apie tai, kas dabar vyksta?

– Kad klimatas šils, pirmosios prognozės sudarytos praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, bet nebuvo tikėtasi, kad šilimas bus toks intensyvus. Arkties regione labai sparčiai ėmė tirpti ledo danga, vasarą jos plotai dvigubai mažesni nei prieš pusšimtį metų. Išsipildė pesimistinis klimato kaitos scenarijus: nuo XX a. pradžios globalioji temperatūra vidutiniškai pakilo 1 laipsniu, o kai kuriuose regionuose – net 3--4. Lietuvoje nuo XX a. vidurio žiemos mėnesių temperatūra pakilo 2–3 laipsniais, vasaros – 1–2.

Tokių drastiškų pokyčių nebuvo tikimasi, tačiau labai sparčiai auga šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija atmosferoje, nes žmogaus ūkinė veikla yra nepaprastai aktyvi.

– Tad ir kelių mėnesių pauzė dėl COVID-19 nepadės.

– Deja, balandžio ir gegužės duomenys rodo, kad anglies dioksido, metano, azoto suboksido koncentracija ir augimo tempai nesulėtėjo. Kai kur trumpam oras buvo tapęs švaresnis dėl mažesnio transporto priemonių naudojimo, tačiau šis atokvėpis globaliam šiltnamių dujų koncentracijos lygiui nepadarė jokios esminės įtakos.

– Belieka pratintis prie orų ir klimato anomalijų?

– Ne tik pratintis, bet ir galvoti, kaip sumažinti poveikį klimatui, šioje srityje pasiekti tarptautinių susitarimų.

„Facebook“ grupės „Orų entuziastai“ nuotr.

O kad nenutiktų taip, kaip šią savaitę, bent jau statant namus reikia laikytis mūsų klimato sąlygoms pritaikytų statybos metodų ir reikalavimų. Tada stogai neskraidys po pievas, o Vilniaus savivaldybės pastatas nebus užtvindytas vandens, kiaurai bėgančio pro sienas ir langus.

Sostinės orai šiandien fiksuojami M.K.Čiurlionio gatvėje. Čia, nedideliame Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros kiemo plotelyje, 2012 m. įrengta nauja Vilniaus meteorologijos stotis. Žiūrint nepatyrusia akimi – vos keli neįspūdingo dydžio prietaisai, tačiau jais gaunama ne tik Vilniui, bet ir visam pasauliui reikšminga klimatologinė informacija. Visi matavimai stotyje vyksta automatiškai, duomenys kaupiami kompiuteryje.

Per ketvirtį tūkstantmečio keitėsi viskas – ir patys stebėjimai, jų vieta bei tikslumas, ir pats klimatas. Nepakitęs liko tik žmogaus noras spėti orus, o šie kaip buvo, taip ir liko nenuspėjami.

Tad save gerbiantys klimatologai net ir šiandien neprognozuoja toliau nei savaitė į priekį.

Statyta ir griauta

Vakarų Europoje – Paryžiuje, Oksforde, Berlyne – meteorologiniai stebėjimai pradėti dar XVII a. Apie 1750-uosius Peterburge įkurta Pulkovo observatorija. O Vilnius tapo antruoju Baltijos jūros regiono miestu, kuriame pradėti reguliarūs oro temperatūros matavimai.

"1770-ieji – labai ankstyva data. Todėl šiandien turime ilgą duomenų seką, kurią galime naudoti klimato svyravimo tyrimams", – teigė Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius dr. Arūnas Bukantis.

Jis parodė duomenų žurnalą, kuriame metai iš metų, diena dienon, fiksuota oro temperatūra Vilniaus mieste. Pirmuosius stebėjimus atliko pats Martynas Počobutas, senosios Vilniaus akademijos rektorius, daugiau nei 40 metų vadovavęs Astronomijos observatorijai, aprūpinęs ją prietaisais, tarp kurių buvo ir du kelionės po Vakarų Europos observatorijas metu užsakyti termometrai. Deja, pirmųjų septynerių metų duomenys rasti ne visi, bet jau nuo 1777-ųjų turime labai detalią, absoliučiai patikimą Vilniaus orų išklotinę.

Tokiais gyvsidabrio termometrais, kokie buvo naudojami M.Počobuto laikais, oro temperatūra matuota iki pat praėjusio amžiaus pabaigos. Dabar, kai meteorologiniai matavimai automatizuoti, ji fiksuojama kitos kartos prietaisais – varžos, puslaidininkiniais termometrais, kurie tiesiogiai sujungti su duomenų kaupikliu.

90 proc. – tiek tiksli gali būti savaitės prognozė, o kuo toliau, tuo patikimumas mažėja.

VU Astronomijos observatorijos patalpose matavimai buvo atliekami iki pat jos uždarymo 1882 m. Nuo tada meteorologijos stotis buvo blaškoma po visą Vilnių. Ji veikė Žydų mokytojų instituto patalpose Vokiečių gatvėje, geležinkelio stoties, Lukiškių rajone, Naugarduko gatvėje. Į M.K.Čiurlionio gatvę, visai netoli dabartinės stoties, buvo perkelta 1922 m.

"Po 1953-iųjų atėjo sunkus laikas. Tais metais stoties nebeliko. Atvažiavo buldozeris ir visą įrangą sulygino su žeme. Kalbama, kad tai buvo viena iš ankstyvos jai vadovavusio profesoriaus Kazio Sleževičiaus mirties priežasčių, – pasakojo A.Bukantis. – Sunaikinus universiteto meteorologijos stotį, įkurta kita, priklausiusi Hidrometeorologijos valdybai. Dešimtmetį ji veikė prie "Žalgirio" stadiono, o nuo 1964-ųjų – jau už Vilniaus ribų. Tai liūdniausias faktas. Vilniaus orai iki pat 2012-ųjų buvo skelbiami pagal Trakų Vokėje atliekamus matavimus. Buvome vienintelė sostinė be meteorologijos stoties."

Koks bus oras rytoj?

XVIII a. pabaigoje meteorologiniai stebėjimai buvo svarbūs pirmiausia dėl mokslinių tikslų. Remiantis jais buvo atliekami fundamentiniai tyrimai, leidę realiai pažinti atmosferoje vykstančius reiškinius ir procesus. Iki tol vilniečiai galėjo tik vizualiai, pakėlę akis į dangų, numanyti, kaip keičiasi jos būvis.

"Kai iš M.Počobuto vadovavimą universitetui ir Astronomijos observatorijai perėmė Janas Sniadeckis, Vilniaus gubernijoje jau veikė daugiau nei trisdešimt meteorologinių matavimo taškų. Jie buvo įkurti beveik prie kiekvienos mokyklos. Vilniaus universitetas vadovavo visam šiam tinklui, kaupė ir tyrė gaunamus duomenis", – mokslinius stebėjimo tikslus pagrindė A.Bukantis.

Šiais laikais, juokauja mokslininkas, kai manome apie atmosferą žinantys viską, meteorologiniai stebėjimai tarnauja ne mokslui, bei įvairioms gyvenimiškoms sritims – transporto, miesto komunalinio ūkio, kelių priežiūros, priešgaisrinės bei sveikatos apsaugos ir taip toliau. Žinoma, tai ir orų prognozės, be kurių šiuolaikinis žmogus nekelia kojos iš namų.

Dar visai neseniai stebėtojai matavimus atlikdavo kas tris valandas. Dabar, kai procesas automatizuotas, informaciją apie oro temperatūrą, kritulių kiekį, intensyvumą, jų būvį, vėjo, saulės spinduliuotės parametrus, perkūnijos židinius ir visus kitus rodiklius galima gauti minutės tikslumu.

"Tokios stotys kaip mūsų ypač svarbios miesto klimato ypatybių nustatymui. Pasaulyje kiekvienas miestas, ir didelis, ir mažas, jau nekalbant apie sostines, jas turi. Vilniuje tokių stočių turėtų būti bent trys, tik tada galėtume profesionaliai tyrinėti Vilniaus, kaip urbanizuotos teritorijos, klimatą ir orų sąlygas. Taigi teturime minimumą..." – apgailestauja mokslininkas.

Daug blogų ir vienas geras

Pasaulyje yra miestų, kurių klimatas nusakomas kaip išskirtinis, būdingas tik jam vienam.

Ar Vilniaus oras irgi savitas? A.Bukantis sakė, kad turime tas pačias ypatybes, kaip visi kiti panašiose platumose išsidėstę miestai, esame tipiškas pusmilijoninis miestas.

"Pažvelkime, kokie mūsų paviršiai. Vyrauja betono, asfalto dangos, čerpių, skardiniai stogai. Labai gerai sugerdami spinduliuotę, jie patys ima spinduliuoti energiją. Todėl pirmiausia, ką mes patiriame įvažiavę į miestą, – tai aukštesnė oro temperatūra, lyginant su priemiesčiais ar užmiesčiu", – aiškino klimatologijos ekspertas.

Miestas pakeičia ir natūralius vėjo parametrus. Aukštos kliūtys sukuria chaotišką, turbulentišką oro tėkmių judėjimą. Jis įgauna pačias įvairiausias kryptis, net skirtingose to paties pastato pusėse vėjas gali pūsti į priešingas kryptis. Apskritai, vėjas mieste yra silpnesnis, bet yra labai daug taškų, kuriuose jis, lyginant su užmiesčiu, sustiprėja net kelis kartus ir tampa diskomfortu.

Pro A.Bukančio darbo kabineto langą matyti tolumoje stūksantis stiklinis dangoraižis. Ankstyvais rytais jo atspindima saulės šviesa užlieja kabinetą, nors natūraliai tuo paros metu čia ji neturėtų kristi. Tačiau apskritai milžiniškos veidrodinių ar ne tiesiog šviesių fasadų plokštumos miestui nėra didelis džiaugsmas. Jos sukuria vadinamąją perteklinę šviesą, kuri dirgina žmogaus akis.

Profesorius prisipažino negalintis paminėti nė vieno teigiamo miesto mikroklimato efekto, kuris turėtų pranašumų, lyginant su užmiesčiu. Labai didelė teršalų koncentracija, susidaranti dėl transporto, pramonės, įšilę paviršiai suformuoja savotišką oro cirkuliaciją, kuri gali paveikti debesų susidarymą virš miesto, turėti įtakos kritulių kiekiui. Vienoje miesto dalyje jų gali padaugėti, kitoje – sumažėti. Taip pat skundžiamės prastesniu matomumu, sukeliamu aerozolinių dalelių, rūkanų. O greitai išdžiūstantys betono, asfalto paviršiai beveik visada būna sausi, negarina drėgmės, todėl oras būna sausesnis nei už miesto.

"Ypač akcentuojamos kritinės ekstremalios sąlygos. Mieste jos anksčiau pasiekia pavojingą ribą. Tarkime, 30 laipsnių oro temperatūra pripažįstama kaip pavojinga. Užmiestyje gali būti 29, o mieste tuo pačiu metu – net 31 laipsnis. Todėl reikalinga reprezentatyvi, adekvati informacija apie miesto temperatūrą, o ne dešimt kilometrų už jo", – paaiškino A.Bukantis.

Taigi žiemos atšilo daugiau nei dviem laipsniais. O per pastaruosius tris dešimtmečius ėmė labai kilti ir vasaros temperatūra.

Be bendrų miesto ypatybių, mokslininkas išskiria kelias išimtinai vilnietiškas. Daugelis miestų yra įsikūrę prie upių, tačiau mūsų Neris ne tiesiog perrėžia Vilnių, o teka vingiais, todėl tam tikruose ruožuose susidaro palankios sąlygos vėjui sustiprėti. Na, bet didžiausias, maloniausias išskirtinumas yra tas, kad Vilnius yra labai žalias. Turime daug oazių, kurios teikia atgaivą net per kaitrą, kompensuoja įkaitusio miesto paviršiaus efektą.

Žiemos pabaiga jau čia

Jeigu meteorologinių stebėjimų Vilniuje pradininkas profesorius M.Počobutas pažvelgtų į šiandienius stebėjimus, jis tikriausiai liktų gerokai nustebęs. Klimatas mūsų mieste per ketvirtį tūkstantmečio, kaip ir visame pasaulyje, stipriai pasikeitė.

A.Bukantis siūlo visą Vilniaus orų stebėjimo laikotarpį, 250 metų, padalyti į dvi dalis. Antroji – XX ir XXI amžiai – yra pusantro laipsnio šiltesnė negu pirmoji. Sparčiausiai jis šilo per pastaruosius 60 metų. Kai kurių mėnesių temperatūra pakilo net 2–3 laipsniais.

"XVIII, dar ir XIX amžiuje Vilniuje sausio, vasario temperatūra būdavo minus 6–7 laipsniai, dabar – minus 3–4. Taigi žiemos atšilo daugiau nei dviem laipsniais. O per pastaruosius tris dešimtmečius ėmė labai kilti ir vasaros temperatūra", – pastebėjo mokslininkas.

Pastarosiomis vasaromis Vilnių skandino liūtys. Jas lemia didesnė drėgmė, sudaranti sąlygas formuotis labai vandeningiems debesims, iš kurių iškrenta galingos liūtys. Besikeičiančio klimato reiškinius dešimtmečiais stebintis A.Bukantis jau seniai prognozavo ekstremalių kritulių pagausėjimą, beje, ne tik liūčių, bet ir snygių. Tai – dėsningi klimato atšilimo ženklai. Kaip ir dažnos žiemos perkūnijos. Vilniuje jos apsilanko itin dažnai, pritraukiamos aukštų pastatų, puikių laidininkų tarp žemės paviršiaus ir atmosferos. Anksčiau šis reiškinys žiemą buvo būdingas tik šalies pajūriui.

Šįmet nuo vasario vidurio džiaugdamiesi šiltais, saulėtais orais vilniečiai turbūt neburnoja prieš klimato atšilimą. Bet ar jau tikrai sulaukėme pavasario? A.Bukantis patvirtino, kad žiemos pabaiga jau čia pat. Tą rodo baigianti nutirpti sniego danga, stipriau boluojanti tik rytinėje šalies dalyje. Jei dar snigs – to galime tikėtis iki pat kovo pabaigos, – tai bus tik laikina sniego danga.

"Nutirpęs sniegas – viena iš sąlygų, kad pavasaris gali būti ankstyvas. Tačiau nereikia galvoti, kad jau prasideda stabilus šiltas laikotarpis. Mūsų geografinė padėtis lemia labai permainingus orus, kurie keičiasi maždaug kas 10–14 dienų. Po šilto laikotarpio galime turėti kelias šaltas dienas, paskui vėl šiltas. Bet tendencija akivaizdi – temperatūra virš nulinės termometro padalos pakyla anksčiau nei XX a. viduryje. Ir ši žiema, atrodo, nebus išimtis", – tikina mokslininkas.

Vis dėlto kokie orai Vilniuje laukia per Kaziuką, likus dešimčiai dienų iki didžiosios miesto mugės, prognozuoti jis nesiėmė. Šiandienėje meteorologijoje savaitė – detalių prognozių riba. Kuo toliau, tuo patikimumas mažėja. Savaitės prognozė pasitvirtina 90 proc., 8–9 dienų kas penkta prognozė gali būti klaidinga. Ir joks save gerbiantis sinoptikas to nesiima.

Vidutinė temperatūra

Ankstyviausių stebėjimų (1778–1787 m.) kovas

1778 –2,1

1779 1,1

1780 1,9

1781 –2,1

1782 –2,7

1783 –3,1

1784 –4,0

1785 –8,8

1786 –4,1

1787 –3,1

Pastarojo dešimtmečio kovas

2008 1,8

2009 0,5

2010 0,2

2011 –0,2

2012 1,3

2013 –4,8

2014 5,1

2015 3,9

2016 1,4

2017 3,4

Šaltinis: Vilniaus meteorologijos stotis

Vilniaus universiteto (VU) Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas Arūnas Bukantis teigia, kad toks sprendimas būtų logiškesnis, nes palikus žiemos laiką, vasarą jis nesutaptų su žmonėms įprastu bioritmu.

„Vienareišmiai – būtent šis, vasaros laikas, kadangi pasukdami laikrodį atgal, pereidami prie žiemos laiko, labai stipriai sutrumpiname vakare liekantį šviesų paros laiką, kuris ar po darbo, ar po pamokų vaikams dar galėtų būti“, – sakė specialistas.

Anot jo, Lietuvai grįžus prie žiemos laiko, gruodį per saulėgrįžą, t. y. per Kalėdas, saulė tekėtų 8.40 min. ir leistųsi 15.55 val., likus prie vasaros laiko, laikrodis saulei tekant gruodį rodytų 9.40 val., leidžiantis – 16 val. 55 minutes.

„Taigi, atsiranda papildoma valanda vakare. Jei pridėtumėme dar vadinamąsias civilines sutemas (saulei pasislėpus už horizonto – BNS), kurios dar keliasdešimčia minučių prailgina šviesųjį laiką, būtų visai gražu“, – kalbėjo mokslininkas.

Jis atkreipė dėmesį, kad pasilikus žiemos laiką, kitą birželį per saulėgrįžą saulė tekėtų 3.40 val. ryto, nusileistų apie 21 valandą. Esant vasaros laikui, ji leidžiasi apie 22 valandą.

„Vakaras būtų, praktiškai, visas tamsus“, – sakė A. Bukantis.

Mokslininkas atkreipė dėmesį, kad tikrasis vidurdienis, kai saulė būna aukščiausiame taške, žiemą Lietuvoje būna 12.20 min., vasarą – po 13 valandos. Jo nuomone, pasigirstantys reikalavimai, kad tikrasis vidurdienis turėtų būti tarp 12 – 13 valandos, „yra nepagrįsti, nereikalingi ir niekam neturi jokios reikšmės“.

„Juolab, kai dabar, kai yra karštesnės vasaros, žmonėms per pietų pertrauką pasivaikščioti iki paties karščiausio dienos laiko, matyt, būtų ir patogiau, ir maloniau. Turėtumėme galvoti daugiau apie tai, kaip atrodys mūsų vakaras. Nes aišku, kad saulė, ypač vasarą, patekės, kai mūsų dauguma dar nėra atsikėlę. Bet jei pasuktumėme laiką atgal, na, 3.30 val. jau švistų, o 21 valandą – jau tamsu. Daugeliui žmonių toks efektas nebūtų malonus“, – įsitikinęs A. Bukantis.

Svarbiau nei šviesa – būti gryname ore

Jo nuomonę palaiko ir VU Sveikatos mokslų instituto direktorė, profesorė Natalja Fatkulina. Ji primena, kad laiko kaitaliojimas įvestas argumentuojant ekonominiais, taupymo tikslais. Paaiškėjus, jog efektas nėra žymus, buvo aiškinama, kad dirbtinis dienos prailginimas turi teigiamos įtakos žmonių sveikatai.

„Bet daugybė tyrimų parodė, kad valandos saulės šviesos buvimas ar nebuvimas lauke nedaro esminės įtakos. Gerokai svarbiau, kaip kiekvienas žmogus yra susitvarkęs savo gyvenseną, kiek būna gryname ore. Todėl be to sukiojimo galima susitvarkyti. Gauni saulės tiek, kiek reikia“, – tikino ji.

Daugybė tyrimų parodė, kad valandos saulės šviesos buvimas ar nebuvimas lauke nedaro esminės įtakos.

„Yra šaltinių, kurie nurodo, kad Lietuvai yra artimesnis vasaros laikas –  tiek pagal bioritmus, pagal mėnulio fazes, dienos ilgumą, – sako instituto vadovė. – Aš pasisakyčiau už vasaros laiką, kad jis liktų ir būtų nekeičiamas. Nes yra pagrįstų nuomonių, kad tai – mūsų sveikatai adaptuotas laikas.“

Mokslininkai laikosi nuomonės, kad dėl laiko kaitaliojimo patiria stresą vaikai, ypač kenčiantys dėl hiperaktyvumo, taip pat vyresnio amžiaus žmonės, asmenys, sergantys hipertenzija ar kitomis lėtinėmis ligomis. Tuo metu sveikas suaugęs žmogus, anot jos, pajėgus nesunkiai adaptuotis prie ne daugiau nei trijų valandų laiko skirtumo.

„Dėl tos vienos valandos sveikam žmogui, atrodo, labai lengva adaptuotis, bet sergančiam tai yra šiek tiek problematiška. Dažniausiai tas adaptacinis periodas užtrunka iki dviejų savaičių, bet po to viskas praeina“ – pasakojo ji.

N. Fatkulina pripažįsta, kad nors ir sunku apskaičiuoti ekonominę naudą, kurią ES patirs atsisakius laiko kaitaliojimo, europiečių sveikatai tai turės teigiamos įtakos.

„Manau, kad bus pagerėjimas, nes nereikės organizmui be reikalo kelti streso“, – sakė ji.

Europos Komisija šią savaitę informavo siūlanti ES narėms atsisakyti laiko sukiojimo nuo 2019 metų – pabrėžiama, kad šalys turėtų koordinuoti sprendimus su savo kaimynėmis, kad būtų apsaugotas „vidinės rinkos funkcionavimas“, išvengta nereikalingų kliūčių dėl laiko skirtumų vienoje zonoje.

Komisija siūlo, kad bendrijos narės iki 2019-ųjų balandžio galutinai nuspręstų, kokį laiką taikyti – vasaros ar žiemos. Paskutinis privalomas laiko keitimas įvyktų kitų metų kovo 31-ąją, tuo metu žiemos laiką norinčios taikyti šalys dar turėtų pasikeisti laiką spalio 27 dieną. Nuo tos dienos laiko sukiojimas nebebūtų galimas.

Komisijos pasiūlymas dar bus svarstomas iš šalių narių sudarytoje Taryboje ir Europos Parlamente.

Europos Komisijai vykdant konsultacijas, Lietuva pritarė laiko kaitaliojimo atsakymui. Vyriausybė taip pat palaikytų mintį palikti vasaros laiką, tačiau žadėjo atsiklausti mokslininkų nuomonės.

Vasaros laikas pasukant laikrodžius valandą į priekį ES valstybėse įvedamas kasmet paskutinį kovo sekmadienį, grįžtant prie žiemos laiko, rodyklės sukamos valanda atgal paskutinį spalio sekmadienį.

VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjo prof. dr. Arūno Bukančio teigimu, žvelgiant į meteoroliginių stebėjimų istoriją, pavasaris su sniegu labai retas, bet pasitaikantis reiškinys, o šalnų yra buvę net vasaros viduryje. Jis ir gamtininkas Laimutis Budrys laidoje kalbėjo apie neįprastus gamtos reiškinius.

A. Bukantis sako, kad pavasarių su šalnomis ir netgi sniegu yra buvęs ne vienas, tad ir šis neįprastas gegužės mėnuo nėra išskirtinis. Peržvelgdamas 200 metų meteoroliginių stebėjimų istoriją, A. Bukantis teigia, kad sniegas yra kritęs netgi birželio mėnesį.

„Ne vieną naktį išsilaikiusios stiprios šalnos yra įprastas reiškinys. Kol kas jos užfiksuotos dar tik antrajame dešimtadienyje, o būna, kad baigiasi ir gegužės 25 ar 27 dieną. Ne kartą yra buvę, kai šalnų žmonės sulaukė birželio pradžioje. 2016 metais, berods birželio 10 dieną, dirvos paviršiuje turėjome iki -3 laipsnių šalną. Sniegas gegužės mėnesį taip pat nėra kažkuo ypatingas, žinoma, retas reiškinys. Sniego atvejų gegužę yra buvę 1927 ir 1952 metais. Snigę taip pat yra ir birželio mėnesį 1928 metais. 1891 metais yra buvę tokių atvejų, žinoma, tai reta anomalija, tačiau kol kas nieko išskirtinio nėra užfiksuota“, – sako A. Bukantis.

A. Bukantis ramina, kad liepos mėnesį sniego neturėtume sulaukti, tačiau ne taip seniai šį mėnesį yra buvę šalnų.

„1992 metais liepos 4, 5, 6 dienomis temperatūra buvo nukritusi labai žemai ir buvo užfiksuotos šalnos. O rugpjūčio pabaigoje jos ir vėl prasideda. Birželio mėnuo taip pat yra tipiškas šalnų mėnuo.  Liepos mėnesio šalnos yra retas reiškinys, pasitaikantis kartą per  70–80 metų“, – teigia A. Bukantis.

Žurnalistė R. Miliūtė sako, kad dėl pasaulinio atšilimo skeptiškai nusiteikę žmonės dabar turbūt klausia: „Tai kur gi tas atšilimas, kai šitaip šalta?“

A. Bukantis atsako, kad atšilimo tendencijos apskaičiuojamos imant vidurkį iš metinės temperatūros rodiklių per kelis dešimtmečius. Šie rodikliai byloja, kad pasaulinė temperatūra nuo XIX a. pabaigos pakilo 1 laipsniu, o vidutinėse platumose – 1,5 laipsnio. Arktyje ir kai kuriuose Sibiro rajonuose – netgi 2 ir 3 laipsnius. Specialisto teigimu, atšilimas – visų klimato kaitos procesų pradžia.

„Atšilus poliarinėms sritims, keičiasi atmosferos ir vandenyno cirkuliacija, prasideda, galima sakyti, anomalūs procesai, kai iš pietų labai toli į šiaurę veržiasi oro masės, tada fiksuojamos kaitros. Arba, atvirkščiai, šaltos oro masės veržiasi iki pat subtropikų, netgi iki Ispanijos, Izraelio ar Vietnamo, todėl tuose kraštuose prisninga. Anomalūs klimato reiškiniai, galima sakyti, yra atšilimo pasekmė. Dėl to permainingi būna ir žiemos sezonai: staiga sausio ar vasario mėnesį dingsta sniegas, prisninga gegužę. Tai yra padariniai, susiję su atšilimu“, – teigia A. Bukantis.

Laidos dalyvių klausta, kaip toks neįprastas pavasaris atsilieps gyvūnams, paukščiams? Juk išties nekasdienis reiškinys prisnigtame lizde matyti gandrą. Gamtininkas L. Budrys teigia, kad mūsų gyvoji gamta yra prisitaikiusi prie tokių svyravimų ir jai tai –  lyg mums rytais grūdintis po šaltu vandeniu.

„Ne tik gandras lizde yra su sniegu, įprastai, jeigu tokiu metu žmonės būna miške, tai atkreipia dėmesį, kad, Saulei tekant ir leidžiantis, galima išgirsti puikiausią paukščių garsų simfoniją. Tačiau paskutinėmis dienomis, jeigu kas ėjo į mišką palydėti arba pasitikti Saulės, tai šių garsų negirdėjo. Noriu nuraminti, tai nėra katastrofa, o natūralus reiškinys, o mūsų gyvoji gamta yra prisitaikiusi prie tokių svyravimų, jai tai – lyg mums rytais būtų grūdinimasis po šaltu vandeniu“, – kalba L. Budrys.

Gamtininko pasakojimu, dėl šaltų orų paukščių perėjimo sezonas šiek tiek nusikelia. Jei temperatūra būtų aukštesnė, tai dauguma žvirblinių paukščių jau būtų susisukę lizdus ir pradėję perėti.

A. Bukančio teigimu, pagrindiniai pasaulio klimato tyrimų centrai skaičiuoja, kaip klimatas keisis per artimiausius 2 ar 3 dešimtmečius ir koks jis bus iki XXI amžiaus pabaigos. Atšilimas, kuris pasireiškė jau XX amžiuje, tęsis ir, manoma, kad jis nelėtės. Prognozuojama, kad iki amžiaus pabaigos globalioji temperatūra pakils dar 2 ar 3 laipsniais. Specialistas teigia, kad tai yra optimistinis scenarijus, pesimistiniu atveju klimato pasikeitimai būtų dar didesni.

„Jei žmonių skaičius didės labai sparčiai ir naudosime iškastinį kurą, temperatūra gali pakilti ir 3 ar 4 laipsnius. Tai reiškia kardinalius pokyčius visose ekosistemose, gamtinėse zonose. Galima tikėtis labai spartaus rūšių nykimo, didelių ekonominių nuostolių, ypatingai, subtropikų regionuose, kur trūksta drėgmės. Lietuvoje, prognozuojama, kad iki XXI amžiaus vidurio žiemos temperatūra pakils dar mažiausiai 2 ar 3 laipsnius, tai reiškia, kad priartėsime prie nulinės temperatūros. Tačiau nereikia galvoti, kad visada laikysis nulinė temperatūra, ji gali susidėti iš šalčio ir šilumos bangų. Pastarųjų, ypač vasarą, turėsime dažniau ir dar stipresnių“, – kalba A. Bukantis.

Plačiau – vaizdo įraše.