Padorios erdvės nėra

„Europos kultūros sostinės metai baigėsi, bet padorios tarptautinių parodų, šokio spektaklių standartus atitinkančios erdvės mieste vis dar nėra“, – teigė A. Žalpys. Šiuo skauduliu jis pasidalijo Nacionaliniame Kauno dramos teatro surengtame kultūros forume „Kaunas 2022 patirtys. O kas toliau?“.

„2022 m. mums buvo geri, puikūs, bet kartu ir sudėtingi. Paminėjome 25 metų veiklos jubiliejų, Kaunas buvo Europos kultūros sostinė, to labai laukėme. Nuskambėjome garsiai – nežinau, ar Kauną dar kada aplankys tiek žurnalistų, televizijų atstovų. Ar bus tiek reportažų apie projektus ir patį Kauną, kiek buvo per projekto „Kaunas 2022“ laikotarpį“, – pastebėjo A. Žalpys ir užsiminė, kad prie M. Abramovič parodos Kaune idėjos dirbti buvo pradėta prieš trejus metus.

Pasak jo, lankytojai tikriausiai nepastebėjo, bet organizatoriai susidūrė su daugybe neplanuotų iššūkių, „privedusių kartais iki stresinių situacijų“.

Skaudulių likę iki šiol, o situacija nesikeičia. „Kauno meno lauke daugiau kalbu apie vizualųjį šiuolaikinį meną – problemos tik auga. Jei niekas nesikeis, bijau, kad nesusidorosime ir turėsime grįžti prie ramesnio gyvenimo, kurio visi nelabai nori“, – apgailestavo vadovas.

Pirmiausia išryškėjo, anot jo, energijos, iniciatyvų ir norų trūkumas iš pačių menininkų pusės. „Stengiamės dirbti su kauniečiais menininkais. Jų entuziazmas, norai, siekiai nuvylė. Buvo daug diskusijų, visko. Pagrindinė jų mintis buvo, kad kažkas paims juos, atves už rankos, surengs jų darbų parodas. Privažiuos labai daug užsieniečių. Tačiau iniciatyvos, kad darykime kažką kartu, nebuvo. Tai ir buvo viena iš problemų. Negaliu pasakyti, kad viskas keičiasi į geresnę pusę“, – pareiškė A. Žalpys.

Išalkę žiūrovai

Be M. Abramovič parodos „Būties atmintis“, galerija „Meno parkas“ įgyvendino dar vieną partnerystės projektą, apėmusį penkias parodas. Per jas pristatyti menininkai, kurių darbai eksponuojami garsiausiuose pasaulio muziejuose.

Maloniai nuteikęs atradimas – lankytojų aktyvumas. Jis parodė, kad tokių renginių Kaunui ir Lietuvai labai reikia.

„Bent mūsų auditorija išaugo neįsivaizduojamu skaičiumi“, – sakė A. Žalpys. Galerija „Meno parkas“ ir šiandien sulaukia daugybės naujų lankytojų. Iššūkis – išlaikyti juos. Ką jiems pasiūlyti – juk kartelė užkelta labai aukštai?

Į programą „Kaunas 2022“ galerija įsiliejo pristatydama didžiulę Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Deimanto Narkevičiaus parodą kitoje Europos kultūros sostinėje – Eše prie Alzeto, Liuksemburge.

„Šioje parodoje apsilankė daugybė Liuksemburgo politikų. To labai pasigedau Kaune. Galiu atsakingai pareikšti – ypač pasigedau dėmesio didiesiems renginiams iš Kauno politikų. Žinote, kai atvažiuoja žurnalistai iš prestižinių leidinių ir negali pasiūlyti nė vieno politiko, kuris galėtų su jais pabendrauti, šiek tiek liūdnoka“, – pastebėjo A. Žalpys ir pridūrė, kad „Meno parko“ kolektyvą sudaro vos penki žmonės.

Lemtingas patikrinimas

2021 m. rugsėjį dėl M. Abramovič parodos jau buvo viskas suderinta. Liko tik sustyguoti paskutines detales. Į Kauną gyvai pasižiūrėti, kur vyks paroda, atvyko M. Abramovič instituto direktorius Giuliano Argenziano.

„Derėdamiesi dėl parodos visą laiką komunikavome, kad paroda vyks Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje. Ar kas nors gali skambėti solidžiau? Tikriausiai ne. Atvažiavome į K. Donelaičio gatvę. Išlipome iš automobilio. Direktorius klausia: šitas pastatas? Čia ką – vienas iš nacionalinio muziejaus pastatų? Sakau, žinote, čia tokia situacija… Jau nekalbu apie tai, kad aplink šiukšlės neaprinktos, plytelės išsikraipiusios, išsilaksčiusios. Kalbu, kaip atrodo pastatas, – pasakojo A. Žalpys. – Kai pavaikščiojome po galeriją, atsisuko ir pasitikslino: tai jūs čia norite rengti M. Abramovič parodą?“.

A. Abramovič atstovas pavaikštinėjęs sudarė ilgiausią sąrašą, ką galerijoje „reikia pakeisti, sutvarkyti, nuimti, jau nekalbant apie kabančius laidus, išgriuvusias duris. Apie tualetus išvis nėra ką kalbėti. Kaip atrodo sienos, koks yra apšvietimas“.

„Visą tą skaudulį baigėme tuo, kad pasakiau: mes viską čia pakeisime. Ir pakeitėme. Nors tam nebuvo numatyta jokių lėšų ir laiko. Reikia dėkoti Kauno verslininkams, kurie suprato šią situaciją. Buvo vežamos medžiagos, darbininkai dirbo dieną naktį“, – įtemptą laikotarpį prisiminė kaunietis.

Situacija atgrasė

Po projekto „Kaunas 2022“ A. Žalpys su komanda sulaukė tikrai įdomių pasiūlymų. Būtų galima toliau garsinti Kauną rengiant garsių menininkų parodas, bet kol kas viso to tenka atsisakyti. „Kol nebus bent normalių sąlygų, kur tai galėtume daryti, nematau perspektyvos augti šioje srityje. Viskas nugyventa daugiau, nei įmanoma. Ne viskas priklauso nuo to, kad trūksta pinigų, kad per mažas finansavimas ar mažai dėmesio“, – pastebėjo A. Žalpys.

Jis minėjo, kad kilo daug nepasitenkinimo, kai į parodos atidarymą Kauno paveikslų galerijoje dėl mažos erdvės tilpo labai nedaug žmonių. Kodėl pasirinko parodą organizuoti čia? Tai buvo geriausias variantas.

„Dėkoju savo protui, kad jis mane laiku apšvietė. Buvau prisikasęs prie to, kad Kaune galėtų įvykti Europos meno bienalė „Manifesta“. Po pernykščių patirčių, jeigu niekas nesikeis, nenorėčiau jos organizuoti“, – neslėpė A. Žalpys.

Spektras: projekto „Kaunas 2022“ aptarime netrūko ir plojimų, ir aštrių klausimų. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Nepaisant didelės euforijos, didelio darbo, pasiekimų, projektai išryškino ir kitų trūkumų. „M. Abramovič skrido iš Niujorko. Nenoriu pasakoti, kokia jai buvo įspūdinga kelionė į Lietuvą“, – nepatogų susisiekimą su mūsų šalimi turėjo galvoje galerijos vadovas.

Neturi kur dėtis

A. Žalpys priminė, kad ir vienas didžiausių šiuolaikinio meno festivalių Baltijos regione „Kauno bienalė“ vis blaškosi po įvairias erdves.

Kauno šokio teatro „Aura“ vadovė Birutė Letukaitė apie pasirodymams, parodoms tinkamų patalpų trūkumą Kaune jau seniai skalambija. Ji klausė, kodėl, turint tokį dėmesį ir finansavimą, rengiantis projektui „Kaunas 2022“ nebuvo galvota apie specialių erdvių statymą.

Prašymą Kaune pastatyti scenos ir vizualiesiems menams skirtus rūmus savivalda atmetė. Šią spragą, kaip teigiama, užpildys M. K. Čiurlionio kongresų, konferencijų ir koncertų rūmai, bet jų laukiama jau daugiau kaip dešimtmetį.

Atvažiavome į K. Donelaičio gatvę. Išlipome iš automobilio. Direktorius klausia: šitas pastatas? Čia ką – vienas iš nacionalinio muziejaus pastatų?

„Visi svaigstame apie koncertų salę, kuri kažkada bus arba nebus. Bet kūrėjai dabar turi eksponuoti savo darbus, dabar turi rodyti tai, ką yra sukūrę. Spektaklius, projektus. Naujas baseinas atidarytas, sportas, stadionas ir visa kita, bet nė vieno kultūrinio objekto. „Romuva“ nei kinui, nei teatrui tinka. Nežinau, kas dėlto kaltas“, – kalbėjo B. Letukaitė.

Kada bus rūmai?

Forumą vainikavusioje diskusijoje dalyvavęs Kauno vicemeras Mantas Jurgutis vardijo, kad Kaunas pasiruošęs ir bus tęsiamos kultūrinės iniciatyvos, festivaliai, užgimę Europos sostinės metais.

Kaip dėl patalpų? „Visada gerai yra kalbėti, kaip gali būti idealu. Pavyzdžiui, galima diskutuoti, ar M. K. Čiurlionio koncertų salės reikia miestui, Respublikai ar Baltijos šalims. Tai gali būti atskira tema. Taip pat galime diskutuoti, ar M. Žilinsko dailės galerija yra gera, ar bloga, ką reikia keisti. Galima diskutuoti, ar „Romuvos“ kino teatras yra gerai renovuotas, ar ne. Reikėjo keisti jo funkciją ar ne. Kai dirbi, visada randi klausimų diskusijai“, – pastebėjo M. Jurgutis.

Jis skaičiavo, kad per pastaruosius penkerius metus į kultūros infrastrukūrą buvo investuota labai daug.

„Renovuotas Kultūros centras, kino teatras „Romuva“. Valstybė investavo į teatrus. Kultūros centras „Girstutis“ rekonstruotas su ES pagalba. Pirma, turime apsikuopti savo namuose, kad galėtume statyti kitus namus. Nekalbu apie paveldą, tarpukario architektūrą, kuri irgi yra miesto kultūros dalis. Kai susitvarkome tuos dalykus, kuriuos turėjome gal anksčiau susitvarkyti, ir galime kalbėti, kas toliau. Ir kultūros sostinė neatsirado iš karto. Tas pats ir dėl infrastruktūros. Susitvarko dvasiniai poreikiai, tada diskutuojama apie kitus projektus. Jeigu kažkas turi įžvalgų, ką dar mieste galima padaryti, kad būtų geriau, ir ne dėl to, kad man reikia, o miestui, šaliai, mielai išklausysime ir esame pasirengę diskutuoti, kaip tai išspręsti ir ar galima tai išspręsti“, – komentavo vicemeras.

Nauda – pokytis

Kultūros viceministras, buvęs ilgametis Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Albinas Vilčinskas, svarstydamas, kaip išlaikyti pernai, Europos kultūros sostinės metais, pasiektą lygmenį, samprotavo, kad per pasiruošimo projektui „Kaunas 2022“ laikotarpį investuotų didžiulių lėšų grįžtamoji galia – sunkiai apčiuopiama.

„Nauda – ne tik pritraukti lankytojų, dalyvių srautai, partnerių skaičius. Yra ir pokytis. Mentalinis, atmosferos, žmonių poreikių pokytis, kurio niekaip neišmatuosi arba galima išmatuoti tik prabėgus tam tikram laikotarpiui. Tie procesai, kurie čia užgimė, sustiprino, papildė kultūrinį gyvenimą, neišsiunčiami raketa į kitą planetą. Jie lieka čia. Daugybė dalykų tarpusavyje konkuruos. Dalis išsikvėps, dalis įgaus kitokių pavidalų“, – teigė A. Vilčinskas ir pridūrė, kad geriausias patirtis pasiima, ją pritaikys ir kitos savivaldybės.

„Mes vis dar auginame verslo pasitikėjimą vienais ar kitais kūrybininkais, jų projektais. Auginame ir visuomenės pasitikėjimą. Ji irgi kelia klausimą, turi teisėtus lūkesčius kultūros, meno bendruomenei, ką ši mainais duoda už gautą finansavimą“, – pastebėjo A. Vilčinskas.

Remontavo muziejus?

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė „Kauno dienai“ teigė, kad Kauno dailės galerija nebuvo kapitališkai remontuota nuo jos pastatymo 1978 m.

D. Kamarauskienė nurodė, kad, „ruošiantis projekto „Kaunas 2022“ parodoms, muziejaus lėšomis buvo atlikti būtini remonto darbai: renovuotas apšvietimas lauko terasoje, sutvarkytas muziejaus patalpų apšvietimas, pakeista dalis langų, atlikti lankytojų aptarnavimo zonos (parduotuvės, kasos, holo) pertvarkymo darbai. Jokių privačių lėšų šiems darbams nebuvo naudojama“.

Vadovė neslėpė, kad „galerijai reikia kapitalinio remonto, susijusio su šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo darbais, fasadų perdažymo, apšiltinimo darbais“.

Šiuo metu muziejus vykdo keturis investicinius projektus, kituose padaliniuose planuoja tik iš dalies atlikti reguliarųjį palaikomąjį kosmetinį remontą.

Treji metai – tiek užtruko derinimas, kad pasaulinio lygio menininkė Marina Abramovič atvyktų į Kauną, kur praėjusiais metais Paveikslų galerijoje buvo surengta jos paroda „Būties atmintis“, o „Žalgirio“ arenoje – paskaita ir didžiulio susidomėjimo sulaukęs susitikimas su žiūrovais.

M. Abramovič vizitas Kaune sulaukė tokio dėmesio, kad jos organizatoriai net visuomeniniam Vokietijos radijo ir televizijos transliuotojui „Deutsche Welle“ negalėjo suteikti galimybės pakalbinti menininkę – žiniasklaidos gigantas per vėlai pradėjo derinti interviu laiką.

Tad kodėl šiandien pagrindinis šios idėjos sumanytojas ir įgyvendintojas A. Žalpys sako, kad neplanuoja į Kauną atvežti kitų meno pasaulio mega žvaigždžių? Nors po patirties su M. Abramovič ir puikių atsiliepimų tokių pasiūlymų sulaukia.

Kviečiame žiūrėti pokalbį „Kauno dienos“ studijoje, kurioje A. Žalpys papasakos apie menkai žinomus meno pasaulio užkulisius, pragarišką darbą, netikėtus iššūkius ir priežastis, slopinančias jo entuziazmą.

A.Žalpys įsitikinęs, kad mūsų regiono gyventojų pasaulėvaizdis artimas šios menininkės kūrybai. Apsilankymas neatpažįstamai pasikeitusioje Paveikslų galerijoje, pasinėrimas į vizijas, kuriose gausu fatališkų ateities nuojautų, žada tapti dramatišku, magišku iššūkiu. Vieno didžiausių „Kaunas 2022“ įvykių, M.Abramović parodos atidarymo, jos atviros paskaitos „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“, išvakarėse – pokalbis su A.Žalpiu.

– Kada jūs susipažinote su M.Abramović kūryba? Turbūt sovietinės okupacijos metais tai padaryti nebuvo lengva?

– Tikrai seniai, dar tada, kai ji aktyviai kūrė, o mes Lietuvoje apie tai gaudavome šiokių tokių žinių. Šios menininkės kūrybą matėme kaip socialinį protestą, išmąstytą, konceptualų meną. „Performanso“ sąvoka Lietuvoje atsirado vėliau. Man M.Abramovic buvo įdomi aktualijomis kūryboje ir tuo, kaip ji tai darė. Be abejo, žinios buvo skurdžios, bet informacija praslysdavo. Pavyzdžiui, per draugus gaudavome lenkiškų žurnalų, tokių, kaip „Sztuka“. Dar užsisakydavau vengriškos spaudos – buvau pramokęs šios kalbos. Šios šalies žurnalai buvo itin svarbus langas į pasaulį – vartydamas puslapius, žiūrėdamas į reprodukcijas bandydavau užčiuopti, kaip žmonės kuria, kaip atrodo ekspozicijos... Visi tuomet panašiai ieškojome informacijos. Žinios, bent man, buvo siekiamybė.

Man asmeniškai M.Abramović kūryba yra tai, ko noriu mene, – menininko pozicijos buvimas, profesionalumas, o ne tiesiog menas dėl grožio.

Grįžtant prie M.Abramović, tikrai taip, jos, kaip ištrūkusios iš Rytų bloko, asmenybė mums visiems tuo metu darė didelį įspūdį, intrigavo. Na, o atkūrus nepriklausomybę, kai eteris atlaisvėjo, vėliau ir internetas atsirado, gavus daugiau informacijos, tapo dar įdomiau. Man asmeniškai M.Abramović kūryba yra tai, ko noriu mene, – menininko pozicijos buvimas, profesionalumas, ne tiesiog menas dėl grožio, bet menas tam, kad išjudintų, priverstų mąstyti.

– Kada pamatėte jos kūrybą gyvai?

– Esu vieną kitą kūrinį matęs užsienio galerijose. Bet tikrasis susitikimas įvyko 2019 m., kai M.Abramović retrospektyvinė paroda „Valymas“ buvo surengta Torunės šiuolaikinio meno centre „Znaki Czasu“. Paroda užėmė net 3 000 kv. m. Mūsų galerija „Meno parkas“ artimai draugauja su šio Lenkijos miesto kolegomis. Vykau į parodos, jau keliavusios iš Belgrado į Vokietiją, Švediją, atidarymą. Įrašai internete niekuomet neatstos to įspūdžio, kuris kyla pamačius meną realybėje. Tai verčia permąstyti daug ką – visą gyvenimą, idėjas, prasmę. Ne tik meną. Tai mane paveikė, iki šiol negaliu pamiršti to jausmo, nors pažintis buvo palyginti trumpa. Tokių retrospektyvų, t.y. kad per gyvenimą sukurtų tokių kūrinių, galėčiau tik palinkėti daugeliui menininkų.

Torunėje dalyvavau spaudos konferencijoje. Uždaviau vieną kitą klausimą, tik net nebeatsimenu, kuo domėjausi. Turiu pasakyti, kad ji tikrai nėra toks žmogus, kaip ją bando parodyti kritikai, – turiu galvoje ne meno kritikus. Galbūt su jos komanda sudėtingiau, bet pati M.Abramović yra šilta, jautri, atvira aplinkai. Jai jau 75-eri, tai jaučiasi, ir  nieko keista – kai jaunystėje savo kūną aukoji didžiajam menui tikrąja to žodžio prasme, tai negali neturėti įtakos ateityje.

Į Kauną iš Lenkijos grįžau su viltimi – supratau, kad norėtųsi ją pasikviesti pas mus. Tuomet dar neturėjau vizijos, kokio lygio parodą galėtume surengti. Neturėjau ir tokios patirties, nors 30 metų kuruoju parodas. Bet į šį darbą, kurį šiuo metu dirbame Kauno paveikslų galerijoje, įeina viskas nuo A iki Z. Mūsų nedidelei komandai tai milžiniškas iššūkis. Na, bet pamaniau, kad Kaunas juk taps Europos kultūros sostine, galbūt mano idėja sudomins projekto organizatorius.

– Negi kilo abejonių dėl sudominimo?

– „Kaunas 2022“ nuo pradžių turėjo aiškius tikslus, programos rėmus, o mes, kaip ir kiti, turėjome galimybę teikti pasiūlymus ir tikėtis būti išgirsti, kalbėtis, ar sutampa įsivaizdavimas. Tenka ir dabar išgirsti komentarų, kad va, atvežame senus darbus, gerai žinomą vardą...

– Bet juk būtent vardo žinojimu daugelio santykis su M.Abramović ir baigiasi.

– Tikrai taip. Todėl reikia pamatyti. Reikia pamatyti ją pačią. Nors meno erdvių situacija Kaune gerokai apriboja mūsų galimybes pačios parodos turiniui – tai net ne biudžeto klausimas. Kalbant apie pinigus, visuomet yra galimybė tartis, atvirai išsakyti galimybes. Tartis, beje, reikia ne su pačia M.Abramovič, o su tekstų autoriais, platintojais, architektais (jie kūrė parodą Belgrade, jų kandidatūra Kaunui buvo pasiūlyta pačios menininkės), kūrinių vaizdo dokumentacijų teisių turėtojais. Bet visi linkę klausytis ir įvertinti situaciją. Taigi turime geriausia, ką galėjome turėti su savo pajėgumais.

– Kiek laiko truko pasiruošimas parodai Kaune?

– Trejus metus nuolatinio darbo. Komunikavimo, diskusijų. Visa tai labai įdomu, nors tikrai nelengva. Kaip jau minėjau, „Meno parko“ kolektyvas – kamerinis. Šiemet dėl darbų krūvio atsisakėme dalyvauti užsienio mugėse, o pačioje galerijoje dar vyks ne viena „Kaunas 2022“ programos paroda. Kartais net stebiuosi, kaip visa tai pavyksta.

Užtruko sukurti koncepciją – ką mes galime padaryti, ką ir kaip rodysime? Didžiosios M.Abramović instaliacijos Kaune tiesiog netilptų. Daug padėjo Torunėje jos parodą kuravęs Waclawas Kuczma. Diskutuojant gimė mūsiškė paroda. Norėjau kiek galima daugiau gyvo veiksmo; paroda „Būties atmintis“ – milžiniška vaizdo instaliacija. Daug susipinančių garsų, vaizdų. Tai labai išsamus kūrybos pristatymas nuo pat pirmųjų darbų, žiūrovui suteikiantis perspektyvą iš šių dienų pozicijos. Kaip sakė pati menininkė, tai lyg choras. Su ja bendraujame nuolat, dabar – kiekvieną dieną. Kiekviena detalė svarbi. Pavyzdžiui, suprojektavę apatinį parodos aukštą, turėjome du variantus. Man priimtinesnis buvo vienas, už kitą kovojo architektai. Malonu, kad galiausiai sutapo mano ir menininkės nuomonės.

– Ar nebuvo minčių atkurti kurį nors performansą?

– Buvo, juk performansas Lietuvoje populiarus, pati menininkė tai yra pastebėjusi ir domėjosi detaliau. Bet net džiaugiuosi, kad nepavyko dėl to susitarti. Matote, nebūtume galėję to siūlyti išskirtinai lietuvių menininkams, būtų reikėję rengti tarptautinį atvirą kvietimą, kūrybinę stovyklą, kviesti mentorius. Pamatėme, kad tai ne mūsų jėgoms, neturėtume tam biudžeto. Bet turime geriausia, ką galėjome turėti. Net baigus derinti sutartį dėl parodos kūrinių, dar pavyko įtraukti keletą, dėl kurių pradžioje nesitarėme, bet man atrodė labai svarbu juos pristatyti.

– Ar iškart buvo tariamasi ir dėl pačios menininkės atvykimo į atidarymą, paskaitos surengimo?

– Taip, tai buvo mano svajonė.

– Galbūt įtakos turėjo geopolitinė situacija? Ar ji jaučia kokį nors ryšį su Baltijos šalimis?

– Apie tai daug nekalbame, išskyrus pačias aktualiausias detales, pavyzdžiui, karo pabėgėlių situaciją. M.Abramović vis dėlto svarbiausia tema yra menas. Kaip jau minėjau, performansas Lietuvoje, taip pat Jurgis Mačiūnas, Jonas Mekas. Domėjosi, ar turime J.Meko muziejų. Nors taip, ji viešai yra paskelbusi savo aiškią poziciją prieš Rusijos karą Ukrainoje, – tai padarė pirmomis karo dienomis, rengia apie tai meninį projektą.

Grįžtant prie paskaitos, pradžioje buvo numatytas toks susitikimo su publika formatas, koks buvo Torunėje. Tuomet dalyvavo keletas kuratorių, meno kritikai, kažkiek žiūrovų. Bet kai į Kauną atvyko M.Abramović instituto direktorius Giuliano Argenziano ir pamatė, kiek Lietuvoje pažengęs performanso menas, sulaukėme pasiūlymo formatą keisti. Ši paskaita Kaune ruošiama specialiai Lietuvos auditorijai, iki šiol ji nebuvo skaityta. Tai bus pasakojimas apie performanso praeitį, dabartį, ateitį.

Didžiulėje „Žalgirio“ arenos scenoje ji bus viena. Jau turime atsiųstą medžiagą, bus tikrai daug vaizdo, rengiami specialūs ekranai. Smagu, kad pastaruoju metu kalbantis, kai papasakojome, į kokią auditoriją orientuojamės, kiek publikos planuojame sulaukti, ji sutiko, kad renginys truktų ne valandą, o ir visas dvi. Tai gražus gestas. Tad esu įsitikinęs, kad šis susitikimas norintiems ją pamatyti, išgirsti kalbant, yra unikali proga. Bus galimybė užduoti klausimus – menininkės pageidavimu, stovės du mikrofonai, iš abiejų scenos pusių, ir visi norintys galės, sulaukę eilės, paklausti, kas juos labiausiai domina.

– Tad paskaita gali užsitęsti ir kokias penkias valandas...

– Matysime, kokia kalbi mūsų auditorija. Bet susidomėjimas tikrai juntamas – tiek kalbant apie paskaitą, tiek apie parodą. Planuojame, kad atidarymo metu menininkė pasirašys bent 150 knygų. Priminsiu, kad lietuvišką katalogo „Valytoja“ versiją, kurią išvertė Agnė Narušytė, išleido „Meno parkas“ – tai padarėme dar rugsėjį, publika tikrai noriai  perka. Beje, jau yra atvykę TV žurnalistai iš Vokietijos – jie filmuoja pasirengimą. Interviu galimybe domisi švedai. Menotyrininkė Laima Kreivytė parengė interviu, dar vieną filmuos LRT. Menininkės pasiryžimas skirti tiek dėmesio Lietuvai irgi daug pasako.

Net meno mokyklos iš visos Lietuvos domisi, planuoja vykti grupėmis. Nekalbu jau apie artimus kaimynus Latvijoje, Lenkijoje. Kaunas su „Būties atmintimi“ pateks į pasaulinį šiuolaikinio meno žemėlapį. Ir čia kalbu ne tik metaforiškai – Kauno paveikslų galerijoje iš tikrųjų kabos žemėlapis, keliaujantis su menininkės kūriniais iš šalies į šalį. Ir jame pažymėsime mūsų miestą. Vėliau žemėlapis keliaus toliau.

– Ką iš parodos jos lankytojai galės parsinešti namo, atsiminimui?

– Suvenyrų, žinoma. Ne tiek daug, kiek galbūt kokiame „Tate Modern“, bet jų tikrai bus. Dalį jų atsivežame iš užsienio, iš kompanijų, įsigijusių autorines teises. Tokie dalykai, kaip dėlionės, stiklinės, kortos. Išdrįsome pasiūlyti ir savo idėjų – „Meno parko“ kuratorė ir dizainerė Airida Rekštytė sukūrė keletą projektų. Marškinėliai, puodeliai, krepšiai – tai buvo patvirtinta, parodos lankytojai galės įsigyti ir kaunietiškų suvenyrų.

Kas? M.Abramović retrospektyvinė paroda „Būties atmintis“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Atidarymas kovo 30 d., veiks iki liepos 31 d.

Apie šiais metais 20 metų jubiliejų švenčiančios galerijos veiklos pradžią, siekius ir tikslus – pokalbis su A.Žalpiu.

– Galerija "Meno parkas", įkurta 1997-aisiais, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyriaus iniciatyva. Koks tuo metu buvo Kauno meno laukas?

– Tuo metu Kaune jau veikė Fotografijos galerija, a.a. Alberto Stankevičiaus galerija "Al" bei "Lango" galerijos, o pastate, kuriame dabar yra įsikūręs "Meno parkas", anuomet buvo dailės kūrinių ir reikmenų parduotuvė. Atsižvelgiant į tai, kad LDS Kauno skyrius, vienijantis daugybę menininkų, neturėjo savo galerijos, buvo nuspręsta ją įrengti. Ši idėja kilo Eugenijui Nalevaikai, tuo metu vadovavusiam LDS Kauno skyriui, o aš tiesiog gavau pasiūlymą užsiimti galerijos veikla ir sutikau.

– Šiais metais galerija žymi 20 metų aktyvios veiklos jubiliejų. Grįžkime į veiklos pradžią – kokios sąlygos lėmė "Meno parko" atsiradimą? Kokios asmenybės prisidėjo prie galerijos veiklos?

– "Meno parkas" kūrėsi nelengvai. Iš pradžių dalis LDS Kauno skyriaus narių rinko parašus prieš galerijos įsteigimą – norėjo išlaikyti dailės kūrinių ir reikmenų parduotuvę, tačiau daugelis menininkų, kurie pasirašė prieš galeriją, vėliau joje eksponavo savo kūrinius ir džiaugėsi atsiradusia nauja erdve.

Be to, buvo susiformavusi paradoksali situacija – visos LDS galerijos buvo remiamos, o "Meno parkas" apie šešerius metus negavo jokios paramos, tačiau parodinė veikla intensyviai vystėsi.

Didelis pasiekimas yra tai, kad galerijoje savo karjerą studijų pradžioje ar iškart po studijų baigimo pradėjo daug žinomų Lietuvos menotyrininkų ir kuratorių: dr.Linara Dovidaitytė, dr.Kristina Budrytė-Genevičienė, dr.Virginija Vitkienė, dr.Julija Fomina, dr.Daiva Citvarienė. Noriai ir ne vieną projektą kuravo dr. Rasa Andriušytė-Žukienė. galerijoje savo karjerą pradėję ir čia "užaugę" kuratoriai vėliau įsijungė į tokių institucijų kaip Šiuolaikinio meno centras Vilniuje, Kauno bienalė, VDU Menų fakultetas veiklas.

– Kuo "Meno parko" veikla skyrėsi nuo kitų LDS galerijų veiklos?

– Vadovauti galerijai atėjau turėdamas keletą siekių: kad galerija imtųsi projektinės veiklos; kad atsirastų sveika konkurencija tarp menininkų, norinčių būtent šioje erdvėje rengti parodas; taip pat norėjosi pakeisti nusistovėjusius standartus, kad parodas rengia tik LDS nariai, t.y., sudaryti galimybes eksponuoti savo kūrinius jauniems menininkams, būsimiems LDS nariams. Žinoma, turėjome per metus po keletą komercinių parodų, bet mano idėja buvo, kad galerijoje savo kūrinius turi eksponuoti tie kūrėjai, kurie reflektuoja nūdienos realijas.

– Kokia buvo pirmoji galerijoje atidaryta paroda? Kokie menininkai joje pristatyti?

– Pirmojoje parodoje Kauno menininkai eksponavo miniatiūras. Jau joje parodėme, kad mūsų pozicijos kitokios nei daugelio dešimtojo deš. pabaigoje veiklą vysčiusių galerijų. Ekspozicija išsiskyrė savo architektūra: visos miniatiūros buvo pakabintos ant vienos sienos, o trys likusios – tuščios. Tuo laiku tai atrodė nesuprantama, novatoriška.

– "Meno parkas" bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio galerijomis, šiuolaikinio meno institucijomis, aukštosiomis dailės mokyklomis, kūrybinėmis sąjungomis ir organizacijomis. Įvardykite reikšmingiausius ryšius.

– 1999-aisiais jau turėjome pirmąsias lenkų menininkų parodas, kurios įvyko užmezgus kontaktus su dviem galerijomis iš Krokuvos, taip pat tuo laiku pradėjome bendradarbiauti su Vakarų Vokietijos dailininkų sąjunga. Jų projektuose dalyvavo daug menininkų iš Kauno, kadangi bendravimas tęsiasi nuo 1999-ųjų, kas dvejus metus Vakarų Vokietijos dailininkų sąjungos menininkai atvažiuoja į Kauną su naujais projektais.

Vystome veiklą su "Kanibalhopox" – tarptautine organizacija, kuriai priklauso „Meno parkas“, galerija „La Xina ART“ (Barselona, Ispanija), meno centras "TPK Art i Pensament Contemporary" (Hospitaletas, Ispanija), galerija „4 Barbier“ (Nimas, Prancūzija), Ideas Emergentes (Porto, Portugalija). Vėliau prie šios organizacijos prisijungė institucijos iš Varšuvos (Galerija „Stalowa") ir organizacija „5 Orte“ iš Vokietijos.

Bendradarbiaujame ir su Lenkijos „Kampania Artystyczna“ (vadovas – žinomas kuratorius Kšyštofas Stanislavskis), Vokietijos Bochumo miesto muziejumi, džiaugiamės užmezgę kontaktus su Londono galerija „Unit 1“ bei daugeliu kitų užsienio institucijų.

Lietuva turi daug puikių menininkų, galinčių dalyvauti pasaulinėje šiuolaikinio meno scenoje. O tai augina ir galerijos, ir menininkų, ir Kauno, ir Lietuvos žinomumą. Svarbiausia – auga Lietuvos kultūros sklaida.

Reikėjo dvejų metų, kad užmegztume pirmuosius tarptautinius kontaktus, vėliau daug dirbome, mūsų menininkai buvo gerai vertinami užsienyje, tad kontaktai plėtėsi. Praėjo dar dveji treji metai ir mes bendravome su didžiąja Europos dalimi. Dabar sulaukiame kvietimų iš įvairių institucijų – mes galime rinktis projektus, kuriuose verta dalyvauti bei siekti pastovaus bendradarbiavimo, kuriuose – ne.

– Pagrindiniai "Meno parko" vykdomi projektai – tarptautinis kultūrinių mainų projektas "Meno linija", kuriame dalyvauja šiuolaikinio meno galerijos, meno centrai ir meno institucijos iš Vokietijos, Portugalijos, Lenkijos, Latvijos, Ispanijos, Italijos, Čekijos, Estijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Lietuvos, šiuolaikinio meno festivalis "Kaunas In Art", jauniesiems menininkams skirtas projektas "Jaunieji. Žalia sąmonė". Kurį projektą išskirtumėte? Kodėl?

– Visi šie projektai , turintys skirtingus tikslus ir uždavinius, užima vienodai svarbią vietą galerijos veikloje. Šiandien norėčiau pakalbėti apie projektą "Jaunieji. Žalia sąmonė", skirtą studijas baigiantiems ar neseniai jas pabaigusiems menininkams. Suvokiame, kad jauniems kūrėjams sunku rasti erdves ekspozicijoms. Projekto idėja kilo iš susiformavusios situacijos: jauni kūrėjai, norintys įstoti į LDS, turi būti surengęs personalinę parodą. Pasitarę su kolegomis, nusprendėme turėti atskirą projektą, kurį remia Lietuvos kultūros taryba, kad jaunieji dailininkai galėtų pristatyti save.

Žinoma, nėra taip, kad jaunieji autoriai gali dalyvauti tik šiame projekte, tuos, kurie išsiskiria, mes kviečiame į kitus projektus, muges. Neskirstome, kad reikšminguose renginiuose gali dalyvauti tik pripažinti menininkai. Jei jaunas dailininkas atitinka Lietuvoje ar užsienyje rengiamos parodos koncepciją, mes jį rodome, nedarydami skirties tarp jauno ir pripažinto menininko, nes juk ir pripažintas menininkas kažkada buvo jaunas.

– Dalyvaujate mugėse Londone, Singapūre, Berlyne, Budapešte, Niujorke ir kt. Kokios patirties parsivežate iš jų? Kaip atsirenkate menininkus atskiroms mugėms? Kaip siekiate išsiskirti iš kitų, būti pastebėti?

– 2007-aisiais dalyvavome pirmojoje mugėje – "Arte Fiera. Art First", Bolonijoje, buvome kviestiniai svečiai. Žymi kuratorė iš Italijos "Meno parke" rengė fotografijos projektą, susipažino su mūsų veikla ir pasiūlė dalyvauti mugėje. Rizikavome, dalyvavome. Pristatėme tapytoją Agnę Jonkutę, tekstilininkę Liną Jonikę ir skulptorių Robertą Antinį. Rezultatai buvo labai geri: iš 200 dalyvavusių galerijų mus ir dar kelias užsienio galerijas rodė per Italijos televiziją. Tai didelis pasiekimas.

Po to sulaukėme kvietimų dalyvauti kitų šalių mugėse, tarp kurių – "Art Dubai", tačiau dėl ribotų finansinių galimybių neišvažiavome. Galėčiau pasakyti, kad tai buvo mūsų klaida, nes toji 5–6 metų pertrauka, kurią padarėme, dabar labai jaučiama. Mugėse lankosi pagrindiniai visų bienalių kuratoriai, o mes esame praradę laiko.

Vėliau dalyvavome meno mugėje "Art14", Ärt15", "Art16" Londone, kur sulaukėme gerų vertinimų. 2015 m. žinomiausias pasaulyje šiuolaikinio meno tinklapis „Artsy“ paskelbė straipsnį apie aštuonias galerijas pasaulyje, kurias reikia žinoti. Tarp jų paminėta ir galerija „Meno parkas“. Buvome pakviesti į muges „POSITIONS Berlin“ ir „MIA&D Fair Singapore“. Na, ir šių metų eksperimentas – „Volta NY“ Niujorkas, apie kurį svajojome keletą metų.

Per visus veiklos metus, nepaisant to, kad yra sunku – esame meno provincijoje – su kolektyvu kėlėme tikslus, jog turime būti matomi ne tik savo „kieme“. Lietuva turi daug puikių menininkų, galinčių dalyvauti pasaulinėje šiuolaikinio meno scenoje. O tai augina ir galerijos, ir menininkų, ir Kauno, ir Lietuvos žinomumą. Svarbiausia – auga Lietuvos kultūros sklaida.

– Kaip mugės pasikeitė per tuos dešimt jūsų aktyvaus dalyvavimo jose metų?

– Pasaulinio lygio galerijos: "White Cube", "Gregor Podnar", "Zimmerman", kylanti galerija Madride "Sabrina Amrani" – visus didžiuosius projektus pristato mugėse. Pačios mugės tapo projektų pristatymo "miniscenomis“. Būtent čia, vienoje vietoje, (priklausomai nuo mugės lygio) pristatomi šiuolaikinių menininkų kūriniai, pritraukiantys kolekcininkus, projektų kuratorius. Reikia suprasti, jog menas yra rinkos dalyvis, o kūrinys turi rasti savo vietą muziejuje, privačioje kolekcijoje ar meną mylinčio žmogaus gyvenime.

Šiuolaikinio meno mugių gyvenimas labai pasikeitė. Kolekcioninkų agentai, muziejų atstovai, projektų kuratoriai sudaro didelę dalį lankytojų. Per pastaruosius dešimt metų mugių reikšmė labai pasikeitė. Garsiausiose pasaulio mugėse pristatomi menininkų kūriniai, kuriuos perka muziejai, privačios kolekcijos ir pan. Tad nenuostabu, jog dalyvavimas šiuolaikinio meno mugėje galerijai tampa labai aktualus. Tačiau kelias iki „aukščiausio lygio“ mugių yra labai ilgas ir sunkus. Ir šių metų dalyvavimas Niujorko šiuolaikinio meno mugėje „VOLTA NY“ yra didelė „Meno parko“ sėkmė siekiant sukaupti taip reikalingus „reitingo“ taškus.

Reikia pasidžiaugti, jog prieš kelerius metus Lietuvos kultūros taryboje atsirado Kūrybinių industrijų programa, kuri labai prisideda prie Lietuvos meno sklaidos užsienyje, paremdama pristatymus kitose šalyse.

– Virtualioje galerijos svetainėje yra skelbiamas sąrašas dailininkų, su kuriais "Meno parkas" dirba, jų kūriniai rodomi meno mugėse, dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Tokia praktika populiarėja Lietuvoje dabar, tačiau kaip buvo į tai reaguojama prieš porą dešimtmečių?

– Situacija yra tokia, jog kaip LDS galerija mes vykdome dailininkų sąjungos programą, į kurią gali pretenduoti kiekvienas sąjungos narys. Tačiau visa gausi LDS narių šeima negali sutilpti nei į mūsų virtualią erdvę, nei į mūsų vykdomus projektus. Kaip ir kiekviena LDS galerija, mes turime ratą menininkų, kuriems skiriame didesnį dėmesį – jie įvardinti viešai, galerijos virtualiame puslapyje. Lietuvoje į tai žiūrima atsargiai, tačiau užsienyje tokia praktika taikoma jau seniai. Su jais yra sudarytos abipusio bendradarbiavimo sutartys, kuriuose numatyta tiek menininkų, tiek galerijos tarpusavio įsipareigojimai. Apmaudu, jog privačios galerijos Lietuvoje vangiai buria ir ugdo savo menininkų ratą, dažnai keičia kūrėjus, nesiekia užsiauginti savo menininkų, nes daug paprasčiau pristatyti baigtą kūrėjo projektą, nei įdėti darbo ir investuoti laiko, padėti jam vystytis. Iš kitos pusės ir daugelis menininkų, įvertindami esamo momento „asmeninį patogumą“, migruoja iš vienos galerijos į kitą.

– Kaip vertinate "Meno parko" veiklą praėjus 20 metų? Ar keitėsi galerijos veiklos koncepcija?

– Prieš kelerius metus buvau pirmas šalininkas idėjos, jog kada sudaromi galerijos renginių tinkleliai ateinantiems metams ir yra peržiūrimi projektai, jei projektas neturi jokios vizualinės medžiagos, jei matoma, kad jis yra tik mintyse, nepradėtas rengti, – jo nesvarstome. Menininkas turi būti jau surengęs parodą ir tik tada kreiptis į bet kurią galeriją su produktu, kurį gali pristatyti visuomenei. Tai didelis žingsnis profesionalumo, tarptautinės praktikos link. Visada sakiau, kad paruoštos parodos kelias iki galerijos erdvių gali užtrukti ne vienerius metus. Ir labai gerbiu menininkus, kurie galerijos erdvės parodoms prašo tada, kai projektas tikrai parengtas.

Pastarųjų metų pasiekimas – galerijos veiklos sklaidos situacija yra nebloga. Turėjome naujienlaiškį, paskyras socialiniuose tinkluose, atnaujintą tinklapį lietuvių ir anglų kalbomis. Žinoma, tai labai lokalu, o jei norime kalbėti apie galimybę kultūros sklaidą nukreipti į tarptautinį lauką – reikia investuoti ir finansinių, ir žmogiškųjų išteklių. Pastaraisiais metais sklaidai skyrėme daug dėmesio, todėl jau esame virtualiose meno pardavimo platformose "Artnet", "Artsy", "Globalgalleryguide", o mugėse lankytojai prie mūsų prieina jau susipažinę su "Meno parko" veikla, tai labai svarbu.

Prieš dvejus metus virtualioje platformoje "Artsy" buvome paskelbti sąraše tarp aštuonių geriausių Europos galerijų.

Svarbi galerijai veiklos sritis yra leidyba. Esame išleidę daugelio Lietuvos menininkų kūrybos katalogus. Tačiau leidybinė veikla dabar nėra aktyvi, kadangi galerijos vykdomų projektų kaita didelė, dalyvavimas mugėse aktyvus, todėl suformuoti biudžetą, tenkinantį visus poreikius, sunku.

Reikšminga tai, kad turime šiuolaikinių menininkų poreikius atitinkančią techninę bazę, leidžiančią galerijoje eksponuoti įvairių sričių kūrėjų darbus.

"Meno parko" veikloje taip pat svarbūs tęstinumą, tradicijas išlaikantys projektai, parodos, susijusios su LDS programa, tarptautine programa "Meno linija", festivaliu "Kaunas mene" ("Kaunas In Art") bei jaunųjų projektu "Jaunieji. Žalia sąmonė".

– Kaip ketinate paminėti "Meno parko" jubiliejų? Galbūt galerijos renginių tinklelyje planuojami ypatingi projektai?

– Jubiliejaus nesureikšminame, bet kelis, jam skirtus akcentus šiais metais turėsime: rengsime parodą "Titaniko" galerijoje Vilniuje kartu su kuratoriais iš Vokietijos. Palangoje kartu su "Kanibalhopox" organizuojame kūrybinį simpoziumą, kuriame dalyvaus ispanai, prancūzai, lenkai, vokiečiai, lietuviai. Antano Mončio namuose-muziejuje bus surengta simpoziumo paroda.

Šiemet sugrįžtame į "Art Vilnius‘17" meno mugę, išskirtinėmis sąlygomis esame pakviesti į Berlyno meno mugę, tikimės, kad būsime atrinkti į "Scope Art" mugę Bazelyje (Šveicarijoje) taip pat yra keletas kitų mugių, į kurias siųsime paraiškas. Na, ir žinoma „atiduosime“ duoklę Kauno miesto meno gerbėjams. lapkritį bus surengta paroda, skirta galerijos jubiliejui.