Atlenkti galima patiems

Siuvimo specialistė Lina Liutkevičienė sako, kad, žinant tam tikras drabužių taisymo gudrybes, patrumpinti ir šiek tiek susiaurinti drabužius daugeliu atvejų galima ir patiems.

„Siuvimo reikmenų parduotuvėse galima įsigyti lipnios juostelės, tuomet drabužį bus galima palenkti namuose net be siuvimo mašinos, naudojant lygintuvą. Klijuojama juostelė būna padengta klijų tinkleliu iš abiejų pusių ir prie audinio prisiklijuoja lyginant lygintuvu. Tačiau noriu atkreipti dėmesį į tai, kad toks patrumpinimas neilgalaikis, jis tarnaus iki pirmo skalbimo“, – vieną iš gudrybių, kaip greitai pritaikyti naują drabužį sau, atskleidžia specialistė.

Prieš siaurindami išskalbkite

Ji įspėja neskubėti kirpti drabužio neišanalizavus jo etiketės ir audinio savybių, mat kai kurie natūralūs audiniai, tokie kaip linas, medvilnė, po skalbimo traukiasi, tad iš anksto nukirpus gaminio ilgį, išskalbus gali tekti vaikščioti per trumpomis kelnėmis ar suknele.

„Jeigu įsigyjate kiek per didelius neskalbto lino gaminius, juos sumažinti galima išskalbus. Apimtis mažėja ir per ilgį, ir per plotį“, – vieną iš labiausiai besitraukiančių vasaros audinių įvardija L. Liutkevičienė.

Dar viena gudrybė, palengvinsianti greito apsipirkimo klaidų taisymą, – audinio rašto įvertinimas. „Jeigu jau pirkdami žinote, kad reikės taisyti, vadovaukitės viena auksine taisykle – margo audinio taisymas visada mažiau matomas. Jeigu namuose neturite audinio spalvos atitinkančio siūlo, visada geriau rinkitės tamsesnį atspalvį“, – pataria žinovė.

L. Liutkevičienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Padės kelios gudrybės

Dažnai nusipirkus per mažą drabužį norint jį praplatinti teks keliauti pas profesionalią siuvėją, kuri gali tai padaryti per nugaros vidurio siūlę ar paties drabužio siūlių sąskaita arba išleisti įsiuvus.

Tiesa, L. Liutkevičienė atskleidžia, kad, norint praplatinti vienoje vietoje, jį visą gali tekti išardyti per siūles ir vėliau susiūti pagal naujus matmenis, todėl rizikuoti taip platinti namuose patiems nepataria.

Tačiau, pasak specialistės, yra keletas atvejų, kai galite praplatinti ir namų sąlygomis.

„Mažoką palaidinę ar suknelę su sagutėmis galima šiek tiek praplatinti persiuvus sagutes arčiau krašto. Taip pat yra viena gudrybė, kuri leidžia šiek tiek praplatinti džinsų juosmenį: išskalbus džinsus, per juosmenį reikia užmauti ant gyvatuko, jei reikia – panaudoti papildomą daiktą reikiamai ištempti ir palikti išdžiūti, kad užsifiksuotų nauja apimtis“, – pataria L.Liutkevičienė.

Jeigu jau pirkdami drabužį žinote, kad jį reikės taisyti, vadovaukitės viena auksine taisykle – margo audinio taisymas visada mažiau matomas.

Įvertinkite audinio kaprizingumą

Lina atvira, ne visus drabužius galima pirkti tikintis, kad juos pavyks pataisyti namuose ar net nunešus į siuvyklą. Visų pirma, specialistė pataria labai kritiškai įvertinti savo galimybes ir įgūdžius prieš perkant šilkinį drabužį, nes tai labai lepus ir sudėtingas audinys. Jei norite jį persiūti namų sąlygomis, galite sugadinti negrįžtamai, tad geriau tokias korekcijas iš karto patikėti specialistams.

„Patarčiau susilaikyti nuo mažoko drabužio pirkimo, taip pat nepirkite pasiūto iš audinio su pūku, nes jį platinant lieka siūlų žymės. Sportinius impregnuotus drabužius geriau pirkti iš karto tinkamo dydžio, nes jų negalima taisyti nepažeidžiant hermetizavimo. Dar vienas svarbus patarimas – nepirkite, jei pastebite medžiagos plyšimą ne per siūlę, o matomoje vietoje, nes tokiu atveju nepastebimai pašalinti tokį broką gali ne visuomet pavykti net siuvimo ekspertams“, – praktiškais patarimais dalijasi Lina.

Tiesa, specialistė sako, kad atsiradusią skylę matomoje vietoje galima panaikinti ir namų sąlygomis, pasitelkus kūrybiškumą: išsiuvinėjus, uždėjus aplikaciją, prisiuvus kišenėlę ar lopą.

Kai nepadės net specialistai

Drabužių taisymas namuose yra pagirtinas dalykas, nes tai prisideda prie tvarumo principų ir tekstilės gaminių naudojimo pratęsimo. Tačiau, neturint reikiamų įgūdžių, patiems taisyti nevertėtų, nes ištaisyti klaidų gali nepavykti net specialistams.

„Po bandymų taisyti namie dėl įvairių mazgų, persiuvimų ir kitokių ne vietoje pridarytų sprendimų audinys pažeidžiamas, sugadinamas, jo tiesiog trūksta, todėl ne visada pavyksta prikelti naujam gyvenimui net siuvėjoms“, – pasakoja L. Liutkevičienė.

Tvarios mados judėjimas užsienyje populiarus jau kelis dešimtmečius, tačiau į Lietuvos drabužių rinką ekologiškumo poreikis, regis, ateina palengva. KTU Mechanikos, inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) mokslininkės teigimu, vartotojai skatina tekstilės kūrėjus būti socialiai atsakingus ir tikisi aplinkai saugių aprangos detalių, todėl tik laiko klausimas, kada gatvėje sutikto praeivio drabužis iš neįprasto pluošto taps kasdienybe.

Kaip gimsta drabužis?

Drabužio kelias nuo idėjos iki parduotuvės lentynos yra ilgas. Anot mokslininkės, pirmiausia svarbu nuspręsti, kokia bus audinio paskirtis, – šildyti žiemą ar vėsinti vasarą, tuomet apgalvoti jo išvaizdą, švelnumą ir kitus reikalavimus.

Eglė Kumpikaitė /  E. Kumpikaitės asmeninio archyvo nuotr.

„Kai žinome audinio paskirtį ir reikalavimus jam, galime galvoti, kokią žaliavą parinkti ir kur jį gaminsime. Jei audinys turi būti šiltas, jam puikiai tiks vilna, o jei ieškome atitikmens iš sintetinių pluoštų – akrilas. Jei planuojame gaminti lengvą vasarinį drabužį, tinka medvilnė, šilkas. Pagal paskirtį turime parinkti, kur jį gaminsime: kokioje įmonėje ir kokiomis staklėmis. Juk ne visus audinius galima austi tomis pačiomis staklėmis, jos būna specializuotos“, – paaiškina KTU MIDF docentė.

Tam tikri struktūros parametrai – siūlo storis, ilgis, tankis, sukrumas, pynimas – gali reikšti skirtingą pojūtį liečiant, todėl, gimus drabužio idėjai, svarbu kreiptis į šiuos aspektus išmanančius profesionalus.

„Kiekvienas siūlas yra sudarytas iš trumpų plaukelių, susuktų į verpalą, arba gijų. Siekiant išgauti vientisą siūlą, tuos plaukelius arba gijas reikia tarpusavyje susukti, o sūkių skaičius viename audinio metre yra vadinamas siūlo sukrumu. Nuo jo iš dalies priklauso ir audinio išvaizda, mat didesnio sukrumo siūlai audiniui suteikia grūdėtą, grublėtą lietimo pojūtį. Sukrumui esant mažam, audinio paviršius yra glotnus, švelnus“, – sako E.Kumpikaitė.

Pasak mokslininkės, parengus staklių užtaisymo brėžinį, parinkus audinio apdailą, paskutinis žingsnis – pasiūlyti produktą klientui.

Apranga išduodavo statusą

Nors šiais laikais visus reikalingus audinius galime rasti prekybos centruose, senovėje žmonės drabužius ar namų tekstilę stengėsi pasigaminti patys dėl aukštos pirktinių audinių kainos. Iš prekeivių įsigyti audiniai buvo naudojami liemenėms, galvos papuošalams – šie pasižymėjo puošnumu.

„Didžiausia prabanga XIX a. pasižymėjo galvos apdangalai, iš kurių buvo galima spręsti apie moters šeiminį statusą. Ištekėjusios moterys plaukus turėjo dengti skarelėmis, kepurėlėmis, nuometais, o netekėjusios galėjo vaikščioti vienplaukės ar nešioti atvirus galvos papuošalus – karūnėles, galionus. Įdomu tai, kad Lietuvoje nuometai dėvėti ypač ilgai – tam tikrose Aukštaitijos vietose net iki XX a. vidurio“, – teigia E.Kumpikaitė.

Mokslininkė pasakoja, kad turtingesnės moterys dėvėdavo ir daugiau sijono sluoksnių – turtingiausios net po penkis šešis. Šeimos ekonominį statusą išduodavo ir povo plunksnos ant vyrų skrybėlių, nešiojamų marškinių skaičius ar juostų dekoratyvumas.

Etnografinė tekstilė byloja, kad anksčiau dažniausiai Lietuvoje gaminti pluoštai buvo linas ir vilna, bet XIX a. liną palengva ėmė keisti medvilnė. Tačiau buityje vis dar karaliavo linas, rankšluosčių, lovatiesių gamyboje derinamas su medvilne ar vilna.

Linas Lietuvoje buvo paplitęs nuo senų laikų dėl labiausiai jo augimui tinkamos klimato zonos.

„Linas Lietuvoje buvo paplitęs nuo senų laikų dėl labiausiai jo augimui tinkamos klimato zonos. Pavyzdžiui, medvilnės Lietuvos klimato sąlygomis mes neužaugintume, o linui mūsų šalis idealiai tiko. Nors XX a. pradžioje linininkystę imta užmiršti ir dabar tik pavieniai ūkiai augina linus, šis pluoštas išliko tarp mūsų mėgstamiausių, šiuo metu visame pasaulyje jaučiamas jo atgimimas. Liną mėgstame dėl gerų šilumos, antialerginių savybių, palankumo mūsų sveikatai ir patogumo dėvėti“, – sako E.Kumpikaitė.

Audinių tendencija – ekologija

Audimas, nors reikalauja įgūdžių ir plataus žinių bagažo, grįžta į madą: identiteto išsaugojimo svarbą atspindi augantis audėjų, norinčių grįžti prie senųjų technikų, skaičius. Tačiau net ir paprasto vartotojo šiuolaikiniai gamybos įpročiai nebetenkina – pasak E.Kumpikaitės, dažnas ieško natūralesnių, aplinkai saugių alternatyvų, vietoj iš naftos produktų pagamintos tekstilės.

„Šiais laikais tekstilės pluoštų galima pagaminti iš įvairių ir labai skirtingų medžiagų: iš cukrašvendrių, kokosų plaušo, pušų medienos, moliuskų, sojų pupelių. Pastaruoju metu grįžtama prie natūralių, ekologiškų pluoštų, kurie lengvai suirtų, nekenktų aplinkai, todėl audiniai iš šių žaliavų yra labai aktualūs. Pavyzdžiui, dilgėlių ir kanapių pluoštai buvo naudojami ir anksčiau, tačiau kurį laiką užmiršti“, – sako kūrėja, su seserimi Asta šiemet Niujorke pristačiusi vilnonių audinių parodą.

Sintetiniai pluoštai, nors dažnai vertinami neigiamai dėl mažesnio laidumo orui ir drėgmei, alergijų galimybės, pranoksta natūralius audinius, mat, nesiglamžo ir yra lengvai prižiūrimi. Nors šiuolaikinėms, gan netvarkingo įvaizdžio kūrimo madoms audinio glamžumas gali pasitarnauti, lygių ir lengvai prižiūrimų audinių šalininkams KTU mokslininkė turi gerų naujienų – natūralaus pluošto išvaizdą galima pakeisti taikant specialius apdailos metodus.

„Dar XIX a. atsirado mechaninis minkštinimas, kuris yra ir ekologiškas, mat, minkštinant audinį galima nenaudoti chemiškai agresyvių medžiagų. Tuomet jis veikiamas mechaniškai – daužomas, trinamas – ir įgauna minkštumą, o XX a. atsiradęs kalandravimas, kurio metu audinys praleidžiamas pro įkaitintus besisukančius velenus, suteikia tekstilei vaškinį, blizgų paviršių. Tačiau šios technologijos nėra tekstilės tobulėjimo pabaiga – ateityje žmonija ir toliau ieškos ekologiškų, natūralių pluoštų ir visuomenės poreikius atliepiančių jų savybių“, – numato E.Kumpikaitė.

Siūti privertė gyvenimas

56-erių moteris sako, kad siūti pradėjo dar paauglystėje. Anot Neringos, sovietiniais laikais pasipuošti galėjo tik tos moterys, kurios turėjo pažįstamų prekybos bazėse ar drabužių parduotuvėse. Kitiems belikdavo stotis į milžiniškos eilės galą, jei ką gražaus „išmesdavo“, arba išmokti siūti pačioms.

Iš pradžių mergaitei siūdavo mama, bet įnoringai paauglei ji vis dažniau nesugebėdavo įtikti. Todėl pamažu ir pati Neringa sėsdavo prie mamos siuvimo mašinos ir mokėsi siūti.

„Esu savamokslė. Mama parodė kelias siūles, o paskui prasidėjo mano bandymai“, – atvirauja pašnekovė.

N.Šatevičienė pamena, kad jos mokykliniais laikais visi vaikai sportuodavo vilkėdami vienodais mėlynais treningais, kurie jai buvo labai negražūs.

„Matydavau, kad kai kurie klasiokai vilki iš vadinamųjų spekuliantų nupirktus garsios firmos „Adidas“ treningus. Todėl vieną dieną neištvėriau ir pasisiuvau savo adidus – prisiuvau to mėlyno treningo šonuose baltas juosteles ir daug baltų užtrauktukų“, – juokiasi pašnekovė, vienuoliktoje klasėje pati susimodeliavusi šiek tiek kitokią mokyklinę uniformą, nei jos klasiokių.

„Siūdavau ne tik sau, bet ir broliams. Visokias įdomesnes kelnes su didelėmis kišenėmis“, – prisimena ji ir džiaugiasi, kad visi trys jos broliai mielai vilkėdavo sesutės modeliuotus drabužius.

Niūriais deficitų laikais

Vienintelė tuo metu egzistavusi problema – audiniai. Gražesnių ieškoti Neringos tėvai važiuodavo net į Latviją ar Estiją.

Neturiu jokių penkmečio planų, kuriuos reikėtų kuo greičiau įvykdyti. Siuvu, kai rankos to prašo, kai galiu iš tiesų mėgautis kūryba.

„Būdavo, sėdame į tėčio žiguliuką ir dardame visi į Rygą. Ten, beje, pirkdavome ir patalynę, nes mūsų šeima buvo didelė, visiems visko reikėjo, o čia nieko nebuvo... Pamenu, kad velvetinių ir džinsinių audinių mama iš kažkur gaudavo, bet su didžiausiu antkainiu. Pirkdavo, kaip nepirks: abi juk puoštis norėjome!“ – linksmai prisimena pašnekovė.

Šeimoje niekas dėvėtų drabužių neišmesdavo. Iš sunešiotų marškinių, paltų, striukių juodvi su mama vis kažką įdomaus sugalvodavo persisiūti.

Didžiausia šventė būdavo tuomet, kai pavykdavo nusipirkti (tiesa, tik iš po prekystalio) deficitinį žurnalą „Burda“ su drabužių iškarpomis.

„Ką ten „Burda“! Jei, būdavo, gauni pavartyti bet kokį užsienietišką žurnalą, tai visų pirma žiūri į nuotraukas. Labai visiems knietėjo sužinoti, kaip už tos geležinės uždangos žmonės rengiasi“, – prisimena N.Šatevičienė, dažnai mėgindavusi kažką gražaus nusikopijuoti ir pasisiūti pati.

Pakluso suaugusiųjų valiai

Neringos vaikystė prabėgo Kėdainių rajone, Pelutavos kaime. Ji pasakoja labai norėjusi baigusi mokyklą stoti ten, kur galėtų realizuoti menišką savo prigimtį, deja...

„Mokyklos mokytojų ir tėvų akimis tebuvau vaikas iš kaimo, tad man pasiūlė per daug nesvajoti ir rinktis praktiškesnę profesiją“, – pamena pašnekovė, paklususi suaugusiųjų valiai ir pasirinkusi kur kas žemiškesnius – buhalterės – mokslus, tačiau visą tą laiką neapleidusi ir siuvimo.

„Siuvimo mašina tiek tada, tiek ir vėliau – sukūrus šeimą – tapo mano geriausia drauge. Kai gimė dukra Gintarė, atsirado dar didesnė paskata siūti – tiek sau, tiek ir jai. Nevengiau ir rankdarbių – vilnos vėlimo, papuošalų kūrimo, dekupažo ar pynimo iš laikraštinių vytelių. Viskas, ko dar nebuvau bandžiusi, man buvo įdomu“, – atvirauja Neringa, tik prieš keletą metų pradėjusi siūti medžiaginius žaislus.

Šokančios siūlės

„Viskas prasidėjo prieš pat karantiną. Mano dukra turėjo eiti pas draugę į svečius lankyti jos vaikelio. Reikėjo dovanos. Pas vieną lietuvių kūrėją ji įsigijo medžiaginį rankų darbo meškiuką“, – prisimena ji.

Skirtingi: nors žaislai gali atrodyti panašūs, bet veidukai, kuriuos Neringa siuvinėja rankomis, kaskart kitokie. / N. Šatevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Neringai jis pasirodė labai gražus ir lengvai pasiuvamas. Užsimanė ir pati pamėginti. Pavyko. Pasiuvo dovanų vienai savo draugei, kitai. Paskui minkštų žaislų ėmė teirautis jos draugių draugės ir jų pažįstamos. Taip ir užsisuko kūrybos ratas, kuris tebesisuka iki šiol. Net teko savo hobiui sugalvoti pavadinimą. „Šoka siūlės“ – taip žaismingai feisbuke vilnietė pristato savo veiklą – originalius rankų darbo žaisliukus.

Audinių likučių Neringai parūpina skiautinius siuvančios jos kolegės. 30–40 cm ūgio kiškučiui ar meškučiui daug audinio nereikia.

„Bet visa esmė net ne audinys, o žaislų veidukai. Kiekvieno iš jų išraiška vis kitokia“, – aiškina žaislų veidukus rankomis siuvinėjanti Neringa.

Kokia tądien užvaldžiusi nuotaika – toks bus ir veidelis: linksmas, išdykęs, svajingas, susimąstęs, o gal liūdnas.

Patinka siūti šeimynas

Neringa prisipažįsta, kad širdis džiaugiasi dar labiau, kai žaislas pradžiugina ir vaiką, kuriam buvo skirtas.

„Kartais su dukra pajuokaujame, kad manyje turbūt vis dar gyvena ta maža mergaitė, kuriai reikia žaislų“, – atvirauja N.Šatevičienė ir prisimena, kad vaikystėje mama jai buvo pasiuvusi Skudurinę Onutę, su kuria nesiskirdavo eidama miegoti.

Dabar ji laiminga, pildydama mažųjų svajones. Vienam prireikia drakoniuko, kitam meškiuko ar zuikučio, o trečiam, žiūrėk, ir dar kokio Neringai visai negirdėto personažo iš populiaraus šių laikų animacinio filmuko ar kompiuterinio žaidimo. Tuomet jai tenka ieškoti paveikslėlių internete, paskui daryti iškarpas, kirpti, siūti, siuvinėti, o kai kurias detales – net ir numegzti.

„Jei turėčiau anūkų, gal lengviau būtų orientuotis šių dienų vaikų žaislų madose. Neseniai dalyvavau „Antro šanso“ mugėje, kur viena mamytė paprašė pagaminti savo vaiko mėgstamą personažą – meškėną. Prisipažinsiu, tokio nežinojau, tad teko pagūglinti, kad pamatyčiau, kaip jis atrodo. Tik tuomet sutikau panašų pagaminti“, – pasakoja Neringa.

Moteris nebijo prisipažinti, kad kartais ir nepasiseka. Sykį bandė pasiūti ugniagesių mašiną, kuri būtų dar ir pagalvė. Deja, rezultatu nebuvo labai patenkinta. Todėl pagalvė su ratukais atsidūrė pas pusbrolį, o šis ją nusivežė į gaisrinę, kurioje pats dirbo.

Kokių žaislų Neringai yra tekę siūti? Jos žodžiais tariant, pačių įvairiausių. Zuikių, meškučių, katinų, avyčių, pelių, balvonėlių.

„Man labai patinka siūti šeimynas, – šypsosi lėlių kūrėja. – Neseniai pasiuvau tėtį zuikį, mama zuikienę ir leliuką zuikiuką. Tuomet vaikas gali su jais visais žaisti siužetinius žaidimus. Kartą gavau užsakymą pasiūti ne tik žaislą, bet ir daug drabužėlių, kad vaikas galėtų tą žaislą perrengti.“

Tik įsivaizduokite, kaip smagu būtų turėti žaislą, pasiūtą iš kokio nors vaikystės drabužio. Tas žaislas mus galėtų lydėti per visą gyvenimą.

Ne žaislų fabrikas

Dažnai žaislo idėją pasufleruoja audinio raštas. Kartą, kai draugė atnešė juodai ir baltai dryžuoto audinio atraižų, Neringa pabandė iš jų pasiūti zebriukų šeimyną.

„Tikra laimė draugauti su moterimis, kurios siuva. Jos man dažnai parūpina visokių medžiagų skiautelių – nereikia net pirkti, – džiaugiasi pašnekovė, nevengianti siūti ir iš draugių atiduodamų vaikų išaugtų drabužėlių. – Tik įsivaizduokite, kaip smagu būtų turėti žaislą, pasiūtą iš kokio nors vaikystės drabužio. Tas žaislas mus galėtų lydėti per visą gyvenimą.“

Neringos siūti žaislai, kokių nerasi jokioje parduotuvėje, domina įvairaus amžiaus vaikus. Kartą siuvo dovaną devynerių metų berniukui, kuris labai mėgo traukinius.

„Išėjo toks geležinkelininkas su riestais ūsiukais, kepure. Kad jūs matytumėte, kaip tas berniukas nuoširdžiai džiaugėsi. Sakė, kad čia pati geriausia dovana, kokią tik yra turėjęs! Kartais mano žaislą įsigyja ir suaugęs žmogus – gal suveikia kokie vaikystės laikų prisiminimai?“ – spėliojo Neringa.

Neišskiriamos: su siuvimo mašina nuo vaikystės draugaujančiai Neringai medžiaginių žaislų kūrimas – atgaiva po darbų visuomeninio maitinimo sferoje. / N. Šatevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Ar lengvai pavyksta paleisti savo žaislus? Pasirodo, kai galvoji apie kitą žmogų, o ne apie save, gailesčio nekyla. „Man smagu, kad kažkam jie suteikia daug laimės. Sau juk visada galiu panašų pasisiūti“, – šypsosi naginga moteris.

Kiek tų žaislų iškeliavę po Lietuvą ir pasaulį? Neringa neskaičiuoja, bet keletą šimtų jau tikrai bus pasiuvusi. Kai pajunta, kad žaislų kūrimas nebekelia džiugesio, daro pertrauką. Tuomet į rankas ima mezginį. Ilgi rudens vakarai tam kuo puikiausiai tinka.

„Juk ne žaislų fabrike dirbu! – juokiasi N.Šatevičienė. – Neturiu jokių penkmečio planų, kuriuos reikėtų kuo greičiau įvykdyti. Siuvu, kai rankos to prašo, kai galiu iš tiesų mėgautis kūryba.“

Kūryba kvadratu

Dar ne taip seniai Modestos vakarinių kostiumų kolekcija galėjo grožėtis vieno "Fachion Week Klaipėda-2017" renginio dalyviai, o šiuo metu dizainerė jau rengiasi naujos kolekcijos pristatymui, kuris numatytas visai netrukus šią vasarą.

Kaip prisipažino ilgą laiką gatvės mados stiliui buvusi ištikima kūrėja, pastaraisiais metais jos didžioji aistra – būtent prabangūs išeigos drabužiai. Ir turbūt toks posūkis ne atsitiktinis – ne vienus metus M.Šukė garsėja ir kaip populiari vestuvinių suknelių dizainerė.

"Šiuo atveju veikiau reikėtų kalbėti ne apie didesnį pelningumą, bet apie tai, jog man kurti vakarines sukneles pirmiausia yra labai įdomu. Man labai patinka rankų darbas – siuvinėti, ieškoti naujų faktūrų, eksperimentuoti su jomis. Be abejo, tokie rūbai yra labai brangūs, tačiau jie neturi daug pirkėjų ne tik dėl šios priežasties, bet ir kad nelabai kur yra išeiti. Na, gal dar Vilniuje atsirastų daugiau tokių išskirtinesnių progų", – šyptelėjo pašnekovė, neneigusi, jog veiklos galimybių jau aktyviai dairosi ir užsienio rinkose.

Kaip rūbas tampa auksiniu

Dizainerės kuriamų vienetinių vakarinių rūbų vertę išaugina ne tik kokybiškos, prabangios, tad ir brangiai kainuojančios medžiagos, bet ir kruopštus, be galo daug laiko reikalaujantis rankų darbas.

"Iš tiesų tokių drabužių kainos nėra adekvačios įdėtam darbui. Pavyzdžiui, užsibrėžiau visą kombinezoną išsiuvinėti – žvyneliais, stikliukais, karoliukais... Norėjosi padaryti kažką tokio įdomaus, išskirtinio. Ir prie šio kostiumo dviese dirbome tris mėnesius kiekvieną mielą dieną be savaitgalių, – paskaičiavo kūrėja. – Kitos vakarinės suknelės vien viršutinę dalį teko siuvinėti taip pat apie tris mėnesius, dirbdavau nuo vakaro iki penktos ryto. Tik šis atvejis buvo išskirtinis tuo, jog suknelė buvo kuriama jau pagal konkretų užsakymą, mat dažniausiai tokio pobūdžio darbai yra mano kolekcinių pristatymų dalis."

Pašnekovė neneigė, jog įvairūs mados projektai, kolekcijų pristatymai, nors ir neduoda reikšmingos apčiuopiamos finansinės naudos, suteikia didžiulę kūrybinę laisvę ir leidžia augti kaip dizainerei. Tuo metu darbas su klientais neišvengiamai įspraudžia į tam tikrus rėmus.

Ne įdomiai, o gražiai

"Pavyzdžiui, nuotakos dažniausiai jau žino, kokios vestuvinės suknelės norėtų. Viena vertus, tai nėra labai gerai, nes veikiausia tai jau bus kažkur matytas, gal net į kažkokį standartą besitaikantis drabužis. Kita vertus, kai žmogus nežino, ko nori, gali būti daug ilgų ieškojimų ir sunku apsispręsti. O kompromisinį variantą galiausiai vis tiek reikia kažkaip surasti", – šyptelėjo dizainerė.

Modestos pastebėjimu, dažniausiai nuotakos nori atrodyti ne išskirtinai, įdomiai, o tiesiog gražiai.

"Ir jei bandai pasiūlyti kažką kitaip, savitai, paprastai žmonės išsigąsta – o kaip čia atrodys, ką kiti pasakys. Tačiau gal tiesiog reikėtų pasikliauti profesionalu? Žinoma, tam tikros tendencijos, principai svarbu, nes vestuvinį rūbą tam tikra prasme galima pavadinti klasikiniu. O asmeniškai man pačiai patinka lengvos, neperkrautos, moteriškumą pabrėžiančios vestuvinės suknelės", – įvardijo kūrėja.

Stilius yra visuma

Nors į profesionalus besikreipiantys klientai ieško individualumo, išskirtinumo, anot Modestos, neretai pasiekti norimo rezultato neleidžia figūros ypatumai, kompleksija, o kartais – ir amžius.

"Sakoma, dėl skonio nesiginčijama, taigi niekada primygtinai nebruku savo nuomonės, – šypteli pašnekovė. – Tačiau jei matau, kad norai prasilenkia su tinkamu spalvų pasirinkimu ar apskritai geru rezultatu, stengiuosi nuoširdžiai patarti. Neretai galima ir daug geriau padaryti, nei žmogus nori, ir net sutaupyti. Be to, jei mano darbas bus neskoningas, banalus, tai bus antireklama man, o ne klientui. Apskritai man svarbus visas žmogaus įvaizdis – įskaitant batus, aksesuarus, šukuoseną, makiažą. Visuma ir yra stilius, o ne tik suknelė ar koks kitas rūbas."

Kūrėja griežtai laikosi ir principo netiražuoti savo darbų: "Visą gyvenimą kuriu tik po vieną drabužį. Žinoma, ne kartą esu sulaukusi prašymų pasiūti antrą tokį pat rūbą, tačiau net nesileidžiu į kalbas. Galiu nebent pasiūlyti kažką panašios stilistikos".

O ir pačios dizainerės garderobe būtų galima rasti minimaliai pirktinių daiktų, nebent tai būtų džinsai, aksesuarai, avalynė.

Sintetika – ne keiksmažodis

"Neperku ne dėl to, kad nėra ką, tiesiog norisi išskirtinumo, turėti savo braižą. Nes unikalumas man yra pats svarbiausias dalykas. Ir visa tai aš galiu susikurti pati. Beje, anksčiau rengdavausi ypač ekstravagantiškai, man patinka labai eklektiškas, toks, sakyčiau, pankiškas stilius, tačiau su amžiumi pradėjo patikti ir klasika, vis labiau imu linkti į minimalizmą. Gal kurdama tokius sudėtingus darbus su gausiomis detalėmis pavargau, pačiai norisi kažko paprasčiau?" – svarstė kūrėja.

Nuo vienuolikos pradėjusi siūti ir daugiau nei 20 metų su klientais dirbanti Modesta pripažino, jog ilgainiui keitėsi požiūris ir kitus dalykus.

"Tarkime, anksčiau daugiausia naudodavau tik natūralius, vardinius aukštos kokybės audinius – vilną, šilką ir pan. Tačiau dabar neatsisakau ir kitokios produkcijos – dirbu su ispanų, portugalų, anglų fabrikais, kurie gamina išties labai kokybiškus ir įdomius sintetinius audinius. Technologijos šia prasme yra labai pažengusios į priekį. Žinoma, svarbu, ir iš kur perki", – kalbėjo kūrėja.

Greitai, čia ir dabar

Nors Modesta prižįsta, jog toli gražu ne kiekvienas gali sau leisti dėvėti dizainerių kurtus drabužius, galiausiai kasdieniame garderobe galbūt to ir nereikia, tačiau miesto gatvėse ji norėtų matyti daugiau laisvų, iš minios nebijančių išsiskirti žmonių.

Pašnekovės akimis, maždaug prieš dešimtį metų situacija šia prasme Klaipėdoje buvo geresnė, ir tai buvo bene svariausia priežastis, kodėl tuo metu gimtąjį Kauną kūrėja iškeitė į uostamiestį.

"Žmonės ne tik gana konservatyvūs, bet ir nebejaučia poreikio puoštis. Net į Dramos teatrą, šventinius renginius ateina apsirengę kasdieniškai. Restoranuose galima matyti tą patį. Gyvename vartojimo kulto laikais, žmonės nori greitai, čia ir dabar. Ir tada kiekvienas išėjimas tampa kasdienybe. Nesakau, kad reikia išsipustyti. Tačiau kad žmonės pasijustų šventiškai, svarbus ir tam tikras įvaizdis – jis labai daug ką reiškia. Kaip tu jautiesi, kaip tu atrodai – taip tu ir elgiesi. Pastaruoju metu labai ilgiuosi to puošimosi poreikio", – prisipažino dizainerė.

Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto Medžiagų inžinerijos katedros prof. dr. Salvinija Petrulytė (S.P.) ir prof. dr. Donatas Petrulis (D.P.) įsitikinę: svarbu šį tautos turtą užfiksuoti, identifikuoti, išanalizuoti ypač dėl to, kad nykstant kaimams, mažėjant juose audėjų, pamažu dingsta ir šis autentiškas krašto paveldas.

– Kada vyko ekspedicijos ir kokia medžiaga labiausiai jus domino?

S.P.: Ypač daug ekspedicijų vyko 2013–2014 m. Šiuo metu jau susisteminome ir išanalizavome labai gausią medžiagą. Visi surinkti duomenys yra nauji, iki šiol nebuvo žinomi nei tyrėjams, nei plačiajai visuomenei, nes yra ne muziejų objektas, o saugomi audėjų – darbų autorių ar jų šeimų privačiose kolekcijose.

– Kur vedė ekspedicijų maršrutai?

D.P.: Keliavome į devynių rajonų – Rokiškio, Zarasų, Kupiškio, Anykščių, Utenos, Ukmergės, Molėtų, Ignalinos, Švenčionių – vietoves. Kai kur teko apsilankyti ir pakartotinai, jei pateikėjų nepavykdavo rasti lankymosi metu arba kai nauja papildoma informacija mus pasiekdavo jau vykstant ekspedicijai.

– Tikriausiai nelengva buvo surinkti taip plačiai pasklidusią informaciją. Kaip jos ieškojote?

S.P.: Pirmiausia sudarėme anketas pateikėjams. Klausimai atspindėjo naudojamos įrangos, technologijų, tekstilės gaminių ypatumus. Mums buvo labai svarbu ir audėjo(-os) – darbo autoriaus – asmeninė patirtis, požiūris į savo kūrinį – buities ir meno objektą. O tada jau braižėme konkrečias ekspedicijų trajektorijas. Rasti mums reikiamus žmones padėjo daugelis: nuo merijų darbuotojų iki atsitiktinai sutiktų kaimo kelyje sodiečių. Visiems jiems esame labai dėkingi.

– Ar daug žmonių aplankėte?

D.P.: Nesitikėjome, kad dar tiek daug audėjų ir verpėjų yra Lietuvos kaimuose. Radome ir aplankėme daugiau kaip 130 pateikėjų. Didžioji jų dalis – beveik 90 proc. – kartu buvo ir parodytų tekstilės dirbinių autoriai. Ši aplinkybė itin svarbi, nes leidžia pasiekti gana aukštą duomenų patikimumą. Žinoma, ekspedicijos vyko šiltuoju metų sezonu, o kaimo žmonėms tai didžiojo darbymečio laikas soduose, laukuose, daržuose. Buvome nustebę, kai ne viename kaime pamatėme ir vasarą užtaisytas audimo stakles, prie kurių prisėdama vos tik lieka kokia laisva valandėlė!

– Kodėl pasirinkote Aukštaitiją? Kaip jus priėmė žmonės? Juk teko belstis į privačius namus, prašyti parodyti asmeninius daiktus.

S.P.: Šiaurės ir Rytų Lietuva, pasak etnologų, yra laikoma tipiškiausia aukštaičių etnografine teritorija. Aukštaitiją pasirinkome neatsitiktinai: kaimo tekstilė šiame etnografiniame regione yra labai įvairi, savita, įspūdingo grožio, tekstilės medžiagos ir gaminiai pasižymi ypatingu spalvingumu, raštų įvairove, originalia kompozicija ir ornamentika. Aišku, žinojome, kad ir patys aukštaičiai – nepaprastai nuoširdūs ir atvirų širdžių žmonės. Ir tikrai! Visuose namuose mus priėmė nuoširdžiai. Kartais net baigti pokalbį būdavo sunku, nes kaimo žmonės turi labai daug ką pasakyti, o jų išmintis begalinė. Kai kurios išgirstos gyvenimo istorijos galėtų būti vertos atskiros knygos. Beje, buvome maloniai nustebinti, kad kaimo žmonės labai brangina senąjį savo tėvų, senelių, prosenelių palikimą, naudotus įrankius – juos išsaugojo iki mūsų dienų, rūpinasi išlikimu ir perdavimu ateities kartoms. Tokio dėmesingumo praeičiai ir daiktams vertėtų pasimokyti visiems, gyvenantiems vienkartinių daiktų ir greito vartojimo laikmečiu.

– Kiek kaimų aplankėte?

D.P.: O, daugybę! Kaimo keliais iš viso nukeliavome daugiau kaip 5 000 km. Apklausėme pateikėjus iš 89 vietovių. Daugiausia jų buvo Anykščių ir Utenos apylinkėse, mažiausiai – Ignalinos ir Molėtų rajone. Tai nulėmė rajonų teritorijų plotai, gyventojų skaičius, turimos informacijos šaltiniai.

– Ar žmonės dar tebeturi verpimo, audimo įrangos?

S.P.: Dauguma žmonių teigė, kad anksčiau turėjo visus reikalingiausius verpimo, siūlų paruošimo austi ir audimo įrankius. Kai kurie per savo amžių turėjo bent kelis verpimo ratelius, o kartais – ir ne vienas audimo stakles, kurias paveldėjo iš ankstesnių kartų: mamų, močiučių, kitų giminaičių. Verpimo ratelis ir šiuo metu yra bene dažniausiai turimas kaimo tekstilininkų įrenginys. Tai galėjo nulemti galimybė jį panaudoti verpalams dvejinti-sukti ir kitoms – pavyzdžiui, mezgimo reikmėms. Labai mažai kas turi išsaugotus pirminio linų paruošimo įrankius, skirtus minti, brukti, šukuoti. O turimi pirminio paruošimo įrankiai dažniausiai pagaminti praėjusio šimtmečio pradžioje ir iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos, kai privati linininkystė Lietuvoje dar buvo labai svarbi ūkio šaka. Nedažname kaime pamatysite mestuvų metmenims apmesti. Tai paprastai paaiškinama: ir seniau apmetimui įrangą turėdavo tik vienas kitas gyventojas, o dauguma pasiruošdavo metimus kaimyninėse sodybose.

– Kokių audinių pavyko rasti? Kaip atrodo kaimo audimo staklės?

D.P.: Pagrindinę tekstilės dirbinių dalį sudaro tradiciniais būdais gaminamos austinės tekstilės medžiagos. Jos audžiamos rankinėmis audimo staklėmis, turinčiomis pakojas nyčių kilnojimui valdyti. Staklės gali turėti ir nevisą rėmą – tai pusstaklės. Naudojamas nyčių skaičius audimo staklėse buvo įvairus – pradedant dviem nytimis ir baigiant keliolika. Pastaruoju metu dvinytis audimas mažai naudojamas, nes buityje dvinyčiai audiniai tinkami tik paprasčiausioms drobėms. Kitose audimo staklėse, ypač didesnio pločio ar turinčiose žakardo mašiną metmenų kilnojimui valdyti, būna įtaisyti metaliniai, jau fabrikinės gamybos – skietai. Bet daug kas dar tebeturi labai kruopščiai pagamintų medinių skietų. Vertingiausia audinių grupė, sudaranti didelę dalį mūsų rastųjų, yra diminiai audiniai.

– Dimai – girdėtas žodis kaime. Kas tai?

S.P.: Dimų raštai ir apskritai diminiai audiniai yra visuotinai pripažinti, turi didžiausią išliekamąją vertę. Dimų ornamentika yra labai savita. Jai būdingas įvairaus dydžio ir skirtingas stačiakampių elementų jungimasis, sudarant įvairius motyvus, pavyzdžiui, katpėdėlės, kryžiaus, akėčių, ąžuolo lapo, obuolio, dobilo lapo ir pan. Dimai audžiami naudojant vieną pagrindo metmenų siūlų ir dvi – pagrindo ataudų ir rašto ataudų – siūlų sistemas. Pastaroji ataudų siūlų sistema paprastai skiriasi nuo pagrindo siūlų savo spalva. Beje, nustatėme, kad dvispalvių diminių audinių grupė yra gausiausia. Keturnyčius dimus lengva atskirti, nes jų raštas labai savitai raibuliuoja. Tokį efektą lemia specifinė siūlų perpynimo tvarka audinyje.

– Lietuviško kaimo seklyčioje paprastai stovi stalas, uždengtas balta staltiese. Ar audžia aukštaičiai staltieses?

D.P.: Staltiesiniai-servetiniai (damastiniai) audiniai – labai būdinga šio regiono audinių struktūra. Šie audiniai audžiami naudojant vieną metmenų ir vieną ataudų siūlų sistemą. Audžiama audimo staklėmis su pakojomis. Reikia 8, 10, 12 ar net 16 nyčių. Tik labai patyrusios audėjos geba austi su tiek daug pakojų. Beje, šiuose audiniuose rašto motyvai yra sudaryti iš įvairaus dydžio stačiakampių, išaustų pakaitomis tai gerąja, tai kita pynimo puse į viršų, todėl abi audinio pusės skirtingos ir abi gerosios.

– Kokios žaliavos naudojamos tradiciniuose aukštaitiškuose audiniuose?

S.P.: Autentiškiems diminiams audiniams yra būdingi natūraliųjų pluoštų verpalai – medvilnės, lino, pluoštinių kanapių. Rašto ataudams naudojami skirtingo atspalvio siūlai, nei būna metmenys. Tam labai tinka įvairių pilkų ir rusvų atspalvių lininiai ar kanapių verpalai, kurių nebūtina papildomai dažyti. Pastarųjų dešimtmečių audiniuose šios tradicijos dažnai nebesilaikoma – rašto ataudams audėjos parenka ir apskritai nebūdingus kaimo audiniams cheminių pluoštų verpalus. Dažnai spalvinis efektas pastarojo meto audiniuose sukuriamas iš cheminėmis medžiagomis dažytų siūlų – tai taip pat nebūdinga senesnių, ypač prieškario laikų, Lietuvos kaimo tekstilei. Verpalų dažymas natūralios kilmės medžiagomis, panaudojant ąžuolo, alksnio žievę, įvairius žolynus, geležies rūdis, daugumai audėjų ir verpėjų dar yra žinomas, bet jau beveik nenaudojamas.

– Minėjote, kad aukštaičių audiniai labai spalvingi. Kokie spalvų deriniai labiausiai mėgstami šiame etnografiniame regione?

D.P.: Aukštaičiai labai gyvi, šnekūs, judrūs, tad ir ekspresyvias spalvas labai mėgsta. Pavyzdžiui, dvispalviuose dimuose dažnai pasirenkami balti siūlai, kurie derinami ne tik su įprasta pilka, ruda, bet ir mėlyna, raudona, žalia, juoda arba geltona spalva. Žymiai rečiau juodi siūlai derinami su kitų spalvų – raudonos, geltonos, žalios, oranžinės – siūlais. Beje, Lietuvos tautinės vėliavos spalvos yra labai būdingos Šiaurės ir Rytų regione audžiamiems diminiams audiniams: tokių daug kur pamatėme. Net gūdžiu sovietmečiu aukštaičiai audė tautinės vėliavos spalvomis, tautinį simbolį Vytį drąsiai išausdavo dekoratyviuose rankšluosčiuose, nors tekdavo dėl to ir nukentėti.

– Yra žinoma, kad balta spalva labai būdinga aukštaitiškiems audiniams. Ir tautiniame kostiume jos daug: balti marškiniai, baltos prijuostės, balti nuometai.

S.P.: Iš tiesų baltą spalvą aukštaičiai labai mėgsta. Tai tarsi jų skiriamasis bruožas. Ištekėjusios moters galvos apdangalas nuometas yra viena archajiškiausių tautinio kostiumo dalių. Audinys nuometui būdavo audžiamas iš itin plonai suverptų siūlų, papildomai puošiamas.

– Ar kaimo žmonės audinius naudoja tik buityje?

D.P.: Audžiami įvairios paskirties dirbiniai: lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai. Radome ir bažnytinės tekstilės, apeiginių, taip pat – vien tik meninės paskirties audinių. Spalvingumu labiau pasižymi audiniai lovatiesėms ir staltiesėms. Rankšluosčiams būdinga balta spalva, paįvairinant pilko ar rudo atspalvio rašto siūlais. Aukštaičiai labai meniškos prigimties žmonės: dažnas aukštaitiškas rankšluostis dar gausiai dekoruotas, suformuojant puošnius kraštus kitais nei audimas būdais, pavyzdžiui, pynimu, rišimu ar mezgimu.

– Etnografinė tekstilė – labai kruopštus užsiėmimas. Daug čia reikia rankų darbo. Juk žinoma, kad kartais net visas raštas išrenkamas pirštais.

S.P.: Taip, tokie audiniai, kurių raštas išrenkamas rankomis, ir vadinami rinktiniais. Jie plačiai žinomi ir Aukštaitijoje labai mėgstami. Audžiant rinktinius audinius naudojamos rykštės, taip pat – specialios virvelės metmenims atskirti. Gali būti audžiama ir žakardine audimo įranga, bet žakardinių audimo staklių pasitaikė nedaug. Apskritai žakardinės audimo staklės nebūdingas Lietuvos kaimui audimo įrenginys, nors jau maždaug prieš 200 metų pasiekęs Lietuvą iš Vakarų Europos. Visų ekspedicijų metu teko pamatyti tik vienas kitas žakardines audimo stakles. Nors rinktiniai audiniai patraukia akį, tekstilės ekspertai jų nepriskiria vertingiausiai kaimo tekstilės grupei. Rinktinių audinių piešinių motyvams neretai būdingi tam tikri kičo bruožai, ir jų kaimo tekstilėje nemažai pasitaiko.

– O kaip audėjos sugalvodavo audinio raštus?

D.P.: Raštus dažnai pasižiūrėdavo kitų audiniuose, patikusius – nusibraižydavo, kartais paimdavo iš knygų, pamatyto paveikslo ar fotografijos, bet beveik visada raštą savaip interpretuodavo. Kalbėjomės su audėjomis, kurios sakė, kad nė vieno vienodo audinio neaudė: raštai skirtingi ir savo dydžiu, ir elementų komponavimo tvarka, ir pakartojimų skaičiumi. O juk prieš atsirandant fabrikiniams audiniams, lietuvės audė labai daug. Vien rankšluosčių per vestuves nuotaka išdovanodavo 20–30!

– Kokių dar audinių pavyko rasti?

D.P.: Kaišytiniai audiniai – dar viena etnografinių audinių rūšis. Šių audinių pagrindas audžiamas drobiniu pynimu. Tai labai specifinės struktūros audiniai, nes tik viena tokio audinio pusė yra laikytina gerąja. Šioje audinio pusėje raštas sudaromas iš įvairių spalvų rašto ataudų, naudojamų tik rašto plotui sudaryti. Rinktiniai audiniai naudojami lovatiesėms, prijuostėms, kilimėliams, takeliams. Aukštaitijos kaimuose mums teko rasti tokių audinių, bet nedaug. Galima sakyti, kad dabartiniu metu ir kelis pastaruosius dešimtmečius šie audiniai Šiaurės ir Rytų Lietuvoje retokai audžiami. Beje, yra dar viena audinių rūšis – kiliminiai gaminiai ir takai. Jie, žinoma, neturi didelių gamybos tradicijų ir nepretenduoja priklausyti paveldo sričiai. Takų audimas, ypač panaudojant atauduose įvairius atliekų siūlus ar audinių atraižas, yra gana dažnas ir žinomas Aukštaitijoje. Darbštūs ir išradingi aukštaičiai puikiai moka sunaudoti buityje susidarančias tekstilės atliekas ir sukurti naują patrauklų gaminį.

– Lietuviškas tautinis kostiumas neįsivaizduojamas be juostų. Ar jas tebeaudžia kaimo meistrai?

S.P.: O, taip! Šiaurės ir Rytų Lietuvoje teko matyti gaminant net tris jų rūšis: austines, vytines ir pintines. Atitinkamai naudojamos ir skirtingos jų gamybos priemonės. Austinės juostos audžiamos siauromis rankinėmis audimo staklėmis. Gana dažnai pasitaikė pamatyti ir juostas su papildomais siūlais – rašto metmenimis. Vytinėms juostoms vyti naudojamos lentelės su skylutėmis kampuose. Lentelės – labai archajiški darbo įrankiai, nes tokios priemonės Lietuvoje galėjo būti žinomos maždaug nuo IV a. Kitos pagalbinės priemonės, naudojamos vejant juostas, yra vadinamieji žiogeliai ir raišteliai. Vytines juostas vejant ir sudarant žiotis ataudo siūlui pratiesti, metmenys yra judinami ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai. Pintinės juostos paprastai pinamos rankomis, nenaudojant jokių priemonių.

Kaltanėnuose matėme labai savitą būdą: tam tikra tvarka svaidant svarelius (maišelius su smėliu), pritvirtintus prie vertikaliai įtaisyto pinamo gaminio siūlų galų. Buvo smagu žiūrėti, kaip kūrybingi tėvai įjungia į šį užsiėmimą ir savo vaikus, kurie taip pynė, tarsi žaisdami judrų žaidimą! Išskirtinis pintinių juostų sandaros ypatumas yra tas, kad nė viena siūlų sistema nėra lygiagreti ar statmena juostos ašinei linijai, taigi šie gaminiai neturi kitoms juostoms būdingos ataudų siūlų sistemos.

– Ar tebeaudžia aukštaičiai tautinius drabužius?

D.P.: Kasdieniams drabužiams audiniai jau beveik neaudžiami. Mūsų kalbintos audėjos dar gerai atsimena metą, kai namudinę audinių drabužiams gamybą išstūmė fabrikinė tekstilė. Bet kokia stulbinanti mums buvo patirtis, kai aptikome naminės gamybos milelių, drobių, išaustų prieš 80–90 metų! Kai kurie iš jų buvo tiesiog unikalūs: iš karto pagaminti reikiamo pločio, t.y. specialiai išausti besiūlės rankovės formos! O tautinių drabužių audinius tebeaudžia pavieniai meistrai. Kartais tradiciniai simboliai rekonstruojami šiuolaikiniuose gaminiuose. Žinoma, dažniausiai tokioje veikloje dalyvauja kūrybingi ir nenuilstantys kultūros centrų darbuotojai, kurių sutikome Zarasuose, Niūronyse, Anykščiuose.

– O ar teko ką nors pamatyti itin savito, tik šiam kraštui būdingo?

S.P.: Šiaurės ir Rytų Lietuvos regionas anksčiau buvo žinomas audinių nuometams audimu. Dar vienas būdingas šio regiono audinių tautiniams drabužiams bruožas – puošyba žičkais. Šie puošybos elementai sudaromi iš raudonos spalvos siūlų, įaudžiamų baltos spalvos audinio gale. Žičkai naudojami tautinių drabužių rankovėse, prijuostėse. Mums pavyko matyti ir rankšluosčių, puoštų žičkais. Kai kuriuose regiono kaimuose, ypač ežeringų vietovių žmonės, pavyzdžiui, Ignalinos, Molėtų r., moka megzti bučius, tinklus žvejybai ir, aišku, jais žvejoti!

– Ar galima tikėtis senųjų amatų atgimimo? Ar vėl gaus audimo staklės Lietuvos kaime?

D.P.: Senieji tekstilės amatai pastaruoju metu tampa naujais muziejinių ekspozicijų objektais ir gali būti gana patraukliai pristatomi lankytojams. Matėme nemažai tokių kaimų, miestelių, kurių bendruomenių entuziastingi nariai steigia amatų centrus, plečia kultūros centrus, kaimo turizmo objektus, kuriuose galima gyvai pamatyti tekstilės – buities ir meninės kūrybos – objektų, būdingų Lietuvos kaimui. Yra žmonių, kurie gamina naujas stakles ar restauruoja senas. Domisi senaisiais amatais jaunieji: mokosi austi ir jiems tai patinka. Autentiškų tautinės tekstilės gaminių išskirtinumas atskleidžia galimybes ir naujų gaminių atsiradimui, rekonstruojant tradicinius simbolius šiuolaikinėje tekstilėje.

– Kas padėtų gyvąją tekstilės tradiciją puoselėti?

S.P.: Reikia, kad ir aukščiausiu valstybės lygiu tradicijos ir jų tęstinumas būtų populiarinami, visapusiškai skatinami ir remiami. Neabejotina, kad tai aktyvins žmonių kūrybiškumą, susidomėjimą kultūros paveldu, jo saugojimu ir puoselėjimu. Žinoma, tai skatintų ir kūrybišką aplinką kaimo vietovėse, žmonių kultūrinį sąmoningumą. Kaimo, miestelių žmonės yra labai darbštūs ir kūrybingi, tik reikia jų darbą matyti ir vertinti, visokeriopai gaivinti amatus, regioninius verslus ir kultūrinę veiklą.

Iš Rusijos stumiama Turkijos audinių pramonė suskubo ieškoti naujų pirkėjų, o tai palanku Lietuvos siuvėjams - jie turkų galės rasti kasmetinėje parodoje "Baltijos tekstilė ir oda", kuria ligi šiol turkai pernelyg nesidomėjo, o dabar kontaktų suskubta ieškoti, penktadienį rašo "Verslo žinios".

Pasak Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos generalinio direktoriaus Lino Lasiausko, ne viena Lietuvos įmonė būtų linkusi apsirūpinti turkiškais audiniais, tačiau lig šiol sąlygos iš jų pirkti nebuvo lanksčios - turkai siekė parduoti dideliais kiekiais, o smulkioms įmonėms, dizaineriams ar butikams tai buvo nepatrauklu. Pasikeitusi padėtis galėtų paskatinti įmones užsiimti didmenine audinių prekyba - tokių tiekėjų Lietuvoje mažai.

Tačiau perspektyva, kad Lietuvos aprangos ir tekstilės pramonė pradės daugiau eksportuoti į Rusiją, kur perkamoji galia smarkiai sumenkusi, gamintojai abejoja - pavyzdžiui, Kaune veikiančios trikotažo gamybos ir siuvimo įmonė "Omniteksas" pirkimų direktorius Vydas Damalakas sako, kad suvokti, ar lietuviai turi galimybių įsitvirtinti šioje rinkoje, šiuo metu sudėtinga, nes patys rusai kol kas netiki, kad turkiški audiniai ar gatavi drabužiai į šalį nebepateks, - jie mato apsčiai pavyzdžių, kaip į šalį gabenami maisto produktai, kuriuos įvežti draudžiama. Be to, lietuvių produkcija šiuo metu rusams per brangi.

Dėl kamieninių ląstelių dirbtinių organų srityje pasiekta įspūdingų dalykų, pavyzdžiui, sukonstruota dirbtinė žmogaus pūslė ar žiurkės širdelė. Taip teigia Vilniaus universiteto (VU) Biochemijos instituto Biologinių modelių skyriaus vedėja, vyresnioji mokslo darbuotoja Virginija Bukelskienė.

Tačiau, jos manymu, į gydymą kamieninėmis ląstelėmis kol kas reikia žvelgti atsargiai, nes kamieninei ląstelei dar laikas pabuvoti ant laboratorijos stalo.

„Centrų, kurie skelbiasi, kad gydo ligas kamieninėmis ląstelėmis, pasaulyje yra nemažai. Tiesa, dalis jų yra Rusijoje. Į juos turėtume žvelgti gana atidžiai, nes ne visi jie dirba sąžiningai“, – LRT RADIJUI sako mokslininkė.

– Kas yra kamieninė ląstelė?

– Kamieninės ląstelės gyvena ne organe. Tai yra ląstelių pavadinimas, ląstelių tipas. Tai yra mažai diferencijuotos arba, kitais žodžiais tariant, mažai išsivysčiusios, mažai specializuotos arba visiškai nespecializuotos ląstelės, kurios vystymosi eigoje, organizmui augant arba organams vystantis, gali diferencijuotis, specializuotis į specifinius organus, audinius, atliekančius specialias funkcijas. [...]

– Kokios yra kamieninių ląstelių savybės?

– Pats pavadinimas „kamieninė ląstelė“ rodo, kad tai yra kamienas. Tai yra pradžių pradžia, medis, iš kurio šakojasi šakos, ant kurių auga lapai. Lapai jau būtų specifiniai, specializuoti organai arba audiniai.

Visagale kamienine ląstele vadinama tik ką apvaisinta kiaušialąstė. Iš jos išsivysto visas organizmas ir audiniai, organai, kurie palaiko to organizmo vystymąsi.

Prenataliniame periode, organizmui vystantis, ląstelės specializuojasi, tampa vis labiau diferencijuotomis, formuojasi organai, audiniai, o kamieninės ląstelės turi savybę atgaminti save, atgaminti motininę ląstelę, likti tame pačiame lygmenyje. Ir kita motininė ląstelė paprastai eina diferenciacijos kryptimi ir specializuojasi. Kai tokias daugiagales embrionines kamienines ląsteles įsodiname, įšvirkščiame į pažeistą vietą, jos gali pritapti prie šalia esančių ląstelių ir tapti tokiomis ląstelėmis dėl cheminių medžiagų, kurias skleidžia aplinkui esančios cheminės ląstelės, dėl fizinių kontaktų. Jos tampa tokiomis ląstelėmis, kokios yra kaimyninės ląstelės. Tai yra unikali galimybė [...]. Jos, vaizdžiai tariant, gali atkurti pažeistą organą arba audinį. Jeigu organe, audinyje buvo grupė pažeistų ląstelių, sušvirkštus kamienines ląsteles, jos tiesiog užims pažeistų ląstelių vietą ir taps normaliu organu arba audiniu.

Kamieninės ląstelės gali būti būti paimamos iš prenatalinio organizmo (tai būtų tikrosios embrioninės kamieninės ląstelės), iš suaugusio organizmo arba iš virkštelės, placentos. Daug kalbama apie kaulų čiulpų kamienines ląsteles, bet reikėtų paminėti, kad dar daugiau kamieninių ląstelių yra riebaliniame audinyje. O riebalinis audinys yra toks audinys, kuris dažnai būna perteklinis. Iš jo yra sunkiau tas ląsteles išskirti, bet jos [...] daug pigesnės negu kaulų čiulpų kamieninės ląstelės. Jos gali būti pritaikomos. Viena iš pritaikymo sričių – kosmetikos. Bet lygiai taip pat šios ląstelės, jei atitinkamai paruoštos, gali būti pritaikomos ir gydymui.

Daugiausia galių turi embrioninės kamieninės ląstelės. Bet žmogaus embriono kamieninių ląstelių gavimas yra susijęs su embriono žuvimu, todėl daugelyje pasaulio ir Europos šalių tai atlikti yra griežtai draudžiama.

Tiesa, tam tikrų išlygų yra. Yra Europos Sąjungos (ES) šalių, kurios leidžia po dirbtino apvaisinimo perteklinius embrionus naudoti kamieninėms ląstelėms gauti. Kitos šalys leidžia embrionų kamieninių ląstelių linijas, gautas iki tam tikrų metų, naudoti tyrimams arba gydymui. Viena iš tokių šalių – Vokietija. Rodos, iki 2002 metų (o paskui pratęsta iki 2007 metų) gautas linijas leista naudoti tyrimams arba gydymui.

Bet didžioji viltis yra suaugusiųjų organizmo kamieninės ląstelės, kurių turime kiekvienas. Reikia jas tik surasti, padauginti ir sušvirkšti į tam tikrą vietą – ten, kur jų trūksta.

– Papasakokite, prašau, apie Nobelio premijos laureatą, kuris padarė unikalų atradimą kamieninių ląstelių srityje.

– Tai buvo du mokslininkai: vienas anglas, kitas – japonas. Jie gyvenime prasilenkė per daug metų, bet premija jiems buvo suteikta vienu metu.

Anglų mokslininkas Johnas Gurdonas savo pagrindinius darbus atliko tada, kai japonų mokslininkas Shinya Yamanaka tik gimė. Jo darbai buvo atlikti, panaudojant kitus metodus, bet idėja – lygiai ta pati.

Jis parodė, kad iš diferencijuotos ląstelės galima gauti nediferencijuotą kamieninę ląstelę, iš kurios gali išsivystyti naujas organizmas. Japonų mokslininkas S. Yamanaka iš pelės odos diferencijuotų ląstelių gavo pelės embriono ląsteles, iš kurių gavo peliukus. Vadinasi, jis padarė neįtikimą darbą, kuris ilgą laiką laikytas neįmanomu, t. y. lyg pasuko evoliucijos ratą atgal: iš diferencijuotų ląstelių gavo ankstyvas arba visiškai naivias ląsteles, kurios neturėjo jokios specializacijos.

– O kaip pas mus vyksta tyrimai? Kokiu lygiu jie vyksta? Kur bus galima panaudoti šias žinias?

– Šiuo metu Lietuvoje jau yra daug centrų, kurie dirba su kamieninėmis ląstelėmis. Vieni naudoja žmogaus kamienines ląsteles, t. y. suaugusiojo individo kamienines ląsteles, nes su žmogaus embriono ląstelėmis Lietuvoje dirbti draudžiama. Kiti naudoja gyvūnų organų ir audinių kamienines ląsteles ir modeliuoja tokias situacijas, kai galima gydyti tam tikras ligas ar organų, audinių pažeidimus. Dirba keli moksliniai centrai ir kelios ligoninės.

Seniausia ir labiausiai išsivysčiusi, toliausiai pažengusi kamieninių ląstelių taikymo sritis yra kaulų čiulpų persodinimas.

Kamieninės ląstelės gali būti taikomos praktiškai keliais būdais. Pirmas – ląstelės gali būti tiesiog [...] sušvirkščiamos į pažeistą vietą, tikintis, kad ten jos atgamins, atkurs pažeistą organą ar audinį. Kita taikymo sritis yra dirbtinių organų konstravimas.

Dirbtiniai organai gali būti konstruojami keliais būdais. Vienas iš jų – mėgintuvėlyje. Ant tam tikrų karkasų užauginamos kamieninės ląstelės, kurios gali

būti kilusios iš tam tikrų embriono organų ir audinių. Tokiu būdu užauginus dirbtinį organą ar audinį, jis gali būti įsodinamas ten, kur jo trūksta. Tai gali būti kremzlės, gali būti kraujagyslės. Gali būti tikimasi sukonstruoti širdies vožtuvą arba perikardą. Šioje srityje bendradarbiaujame su prof. Vytautu Jonu Sirvydžiu. Širdies chirurgijos srityje kamieninių ląstelių pritaikymas irgi yra labai platus. Na, ir daug kur kitur: kaulai, inkstai... Sričių yra nemažai. Tai būtų dirbtiniai audiniai, dirbtiniai organai.

Dirbtiniai organai gali būti panaudojami, konstruojant sintetinius pagrindus, t. y. polimerines struktūras. Arba gali būti auginami ant gamtinių karkasų. Gamtiniai karkasai gali būti kilę iš kito organizmo baltyminės struktūros. Pavyzdžiui, esame dirbę su triušio žarnomis, triušio diafragma, kur užauginome žiurkės ląsteles. Jas įsodinome į žiurkės organizmą. Žiurkės organizme jos puikiai prigijo. Visas tas dirbtinis audinys nebuvo atmestas, prisitaikė.

Labai perspektyvi sritis – konstruoti dirbtines kraujagysles, nes jų daug kur reikia. Bet tada jau reikia galvoti ne tik apie dirbtinį organų sukonstravimą, bet ir apie tai, kaip ta struktūra veiks kraujotakoje, ar nesusidarys krešuliai, ar jos nesukalkės, žodžiu, yra dar daug visokių reikalų. Mes iki to dar nesame priėję.

– Užsiminėte apie dirbtinius organus. Donorinių organų trūksta. Jei jie būtų išauginti iš savų ląstelių, turėtų didesnę tikimybę prigyti, nebūtų atmetimo reakcijų. Ar šioje srityje yra padaryta žingsnių?

– Sakyčiau, kad Lietuvoje dirbtiniai organai ir audiniai kol kas dar yra tik laboratorinėje stadijoje. Mes patys bendradarbiaujame su odontologais ir esame sukonstravę dirbtinį kaulą, bet jis, deja, tebeguli laboratorijoje, nes dar reikia įvertinti jo fizines, mechanines savybes ir, žinoma, jo galimybes įaugti į kaulinę struktūrą. Eksperimentuojame su laboratoriniais gyvūnais.

– O ką yra padarę kitų šalių mokslininkai? Ar medicinos pažangos modeliai jau konstruojami dėl dirbtinų organų ir kamieninių ląstelių? Kokį poveikį tai gali daryti gydymui?

– Turbūt nėra vienareikšmio atsakymo. Yra ir gydymo centrų, kurie skelbiasi naudojantys gydymui kamienines ląsteles, ir mokslinių tyrimų centrų. Mano manymu, kamieninių ląstelių dar niekas iki galo nepažino, net ir tie centrai, kurie skelbia, kad jau naudoja jas gydymui. Nemanau, kad jie gali būti tikri, kad jau viską apie tas ląsteles žino.

Yra toli pažengta kaulų čiulpų persodinimo srityje (taip pat – ir Lietuvoje). Širdies infarktui gydyti buvo pradėti dideli darbai, bet jie kažkaip sustojo. Yra bandymų gydyti kasos pažeidimus, tam tikras vėžio formas.

O dirbtinių organų srityje [...] jau yra žymių ir, sakyčiau, labai įspūdingų pasiekimų, kaip, pavyzdžiui, sukonstruota dirbtinė pūslė, kuri yra įsodinta žmogui ir funkcionuoja jau nemažai metų. Pasirodo, buvo paskelbta apie tai tik po, kai septynerius metus ji jau funkcionavo. Iš Amerikos kilusi mokslininkė Doris Taylor yra sukonstravusi dirbtinę širdį, ji susitraukinėja. Tiesa, kol kas tai yra žiurkės širdelė. Toliau – dirbtiniai kaulai.

Centrų, kurie skelbiasi, kad gydo ligas kamieninėmis ląstelėmis, pasaulyje yra nemažai. Tiesa, dalis jų yra Rusijoje. Į juos turėtume žvelgti gana atidžiai, nes ne visi jie dirba sąžiningai. Žinau tokių istorijų, kai genetines ligas buvo bandoma gydyti kamieninėmis ląstelėmis ir nebuvo efekto. Arba tam tikras vėžio formas buvo bandoma gydyti kamieninėmis ląstelėmis. Žodžiu, į gydymą kamieninėmis ląstelėmis reikia žvelgti gana atsargiai, nes vis dėlto kamieninei ląstelei dar laikas pabuvoti ant laboratorijos stalo. [...]

– Vienas iš kamieninių ląstelių išskyrimo šaltinių yra po gimdymo likę organai. Tai – virkštelė, placenta. Yra galimybė išskirti tas ląsteles ir padėti jas į audinių banką. Sakoma, kad po daugelio metų, esant reikalui, ląstelės gali pasitarnauti to žmogaus, iš kurio buvo paimtos, ligų gydymui. Kaip tos kamieninės ląstelės galės būti išsaugotos? Ar yra moksliškai pagrįstų žinių, kaip jos galės būti panaudojamos?

– Tikrai taip, šios ląstelės tokią savybę – būti panaudojamos – turi. Ateityje tam pačiam žmogui susirgus, nutikus nelaimei, jos gali būti panaudotos.

Bet pasaulinė praktika dar yra labai trumpa. Ji skaičiuojama keliais dešimtmečiais, o ląstelės teoriškai galėtų būti panaudotos maždaug po 50–60 metų. Todėl sunku įvertinti ir sunku nuspėti, kas bus po tiek metų, ar ląstelės bus tinkamai išsaugotos, ar tie bankai po tiek laiko dar egzistuos.

Bet, be jokios abejonės, teorinė šių ląstelių panaudojimo galimybė yra. Tikrai tuo tikslu jos galėtų būti panaudotos. Pasaulyje tokie bankai jau pradėti kurti, tai vyksta kelis dešimtmečius. Kiek žinau, ląstelės gali būti panaudotos ne tik tam pačiam žmogui, bet kartais ir kitiems recipientams. Tokia galimybė tikrai yra.

Lietuvoje, kaip ir kitose agrarinės kultūros šalyse, iki XX a. pradžios audė kiekviena kaimo moteris. Šio amato nuo pat mažens mokydavosi namuose ar pas kaimynes. Iki vestuvių mergina privalėjo pasiruošti savo kraitį, kurį ir sudarydavo daugiausia audeklai, juostos. Audimas buvo svarbi saviraiškos forma. Audinio raštuose, spalvose atsiskleisdavo audėjos charakteris, skonis, vertybės.

Buvo ir profesionalių audėjų, vadinamų atkočiais, tkočiais, kuriems šis amatas buvo pragyvenimo šaltinis. Jie platindavo ir audimo raštus. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą audėjais dažniausiai buvo vyrai.

Tarpukariu audėjo amatą stengtasi atgaivinti ir populiarinti, skatinta pradėti juo verstis. Buvo rengiami audimo ir rankdarbių kursai, steigiamos audyklos. Atsirado galimybių įsigyti geresnių audimo įrankių. Žemės ūkio rūmai aprūpindavo moteris per pusę pigesnėmis automatinėmis audimo staklėmis, kurias kartu su siūlais atveždavo iš Kauno. Naujos idėjos plito ir iš Latvijos: iš ten taip pat atsiveždavo staklių, audimo raštų schemų.

Legendinė meistrė

Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelyje, gyvenamojo prekybinio namo iš Kauno antrajame aukšte įrengta garsios tarpukario audėjos Justinos Tolutaitės, audusios žakardo staklėmis, audykla. Muziejus šios amatininkės naudotą inventorių ir kai kuriuos audinius įgijo 1984 m. Rinkinį sudaro 157 eksponatai. Dalis audėjos audinių saugoma Žemaičių muziejuje "Alka". 2002 m. čia buvo surengta jų paroda.

J.Tolutaitė gimė 1889 m. pasiturinčio ūkininko šeimoje netoli Alsėdžių (Telšių r.). Paūgėjusi su trimis seserimis tarnavo miestelio klebonijoje. Ten vasaromis dirbo įvairius ūkio darbus, o žiemomis audė. Amato ją išmokė sesuo, kuri mokėsi garsaus latvių audėjo, audimo staklių konstruktoriaus Peterio Vilumsono (1872–1939) nuo 1900 m. Jelgavoje rengtuose audimo kursuose. Manoma, kad J.Tolutaitė ir pati tobulinosi šiuose kursuose.

Austi užsakovams ji pradėjo nuo 1912 m. Dviejuose kambariuose įsikūrusi jos audykla veikė Alsėdžiuose. J.Tolutaitė iš užsakovų atneštų siūlų ausdavo kilimus, lovatieses, staltieses, skaras, rankšluosčius. Audimo raštų ieškodavo latviškose P.Vilumsono, taip pat žymaus lietuvių tekstilės dailininko Antano Tamošaičio tarpukaryje leistose knygose apie audinius, rinkdavo spaudos iškarpas. Pati buvo išaudusi penkias raštų pavyzdžių juostas. Vieną tokią juostą sudarė net 171 skirtingas pavyzdys! Iš jų tarsi iš madų žurnalo žmonės galėjo pasirinkti patikusį būsimo audinio raštą ir užsakyti jį išausti.

Pasakojama, kad sužavėtas J.Tolutaitės darbų, lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius jai padovanojo auksinę monetą, o prezidentas Antanas Smetona – auksinį žiedą. Į muziejų pateko ir audėjos žemės ūkio bei liaudies meno dirbinių parodose nuo 1929 m. iki 1938 m. gauti pagyrimo raštai.

Įdomu, kad apie 1959 m. J.Tolutaitė buvo išaudusi kilimą, kurio apmatams naudojo geltonus medvilnės siūlus, o ataudams – per ilgesnį laiką šukuojant galvą surinktus savo plaukus. Garsi audėja mirė 1983 m.

Kompiuterijos užuominos

Svarbiausias audyklos ekspozicijos eksponatas – žakardo audimo staklės. Stakles, leidusias mechanizuoti sudėtingo audinio pynimo metodą, panaudojant perfokortas 1801 m. sukūrė prancūzas audėjas Josephas Marie Jacquard'as. 1805 m. šis išradimas buvo patentuotas, o imperatorius Napoleonas apdovanojo išradėją pensija iki gyvos galvos.

Žakardo audimo staklės padarė perversmą ne tik tekstilės pramonėje, bet turėjo įtakos ir kompiuterių raidai, nes perfokortų principas buvo panaudotas skaičiavimo mašinose.

J.Tolutaitės audimo stakles sudaro du rėmai (šlaunys). Jie tarpusavyje sujungti keturiais skersiniais ir užklijuoti. Abiejuose šonuose ant rėmo yra padarytas paaukštinimas, ant kurio pakabinti muštuvai su skietu. Tarp šlaunų įtaisyti trys velenai ir vienas užapvalintas skersinis. Ant dviejų viršutinių skersinių įtaisytas programinis mechanizmas, kuris kilnoja apačioje pakabintas nytis. Jis valdomas traukėmis ir žemai įtaisytu pakoju. Programiniame įrenginyje įdėta iš kartono perfokortų sudaryta programa raštams išgauti.

Ant staklių yra užrašai kirilica, kurie skelbia, kad staklės pagamintos Mintautoje (dab. Jelgava Latvijoje) XX a. pr. pagal P.Vilumsono patentą ir apdovanotos "Grand Prix". Dar vienos mažesnės to paties gamintojo J.Tolutaitės audimo staklės kol kas saugomos muziejaus saugykloje. Ausdama audėja užsirišdavo odinę prijuostę.

Įstabus palikimas

J.Tolutaitė pati gamindavo programas staklėms. Turėjo ir specialų prietaisą programoms perforuoti. Pasirinkusi raštą, iš kartono lapo išpjaudavo reikiamo dydžio juosteles. Jas įverždavo tarp dviejų prietaiso perforuotų plokščių. Kiekvieną perforuotą juostelę – perfokortą – tam tikra tvarka susiūdavo lininiu siūlu. Į muziejų pateko 84 įvairaus ilgio staklių programos.

Audyklos ekspozicijoje taip pat eksponuojamas stovas su siūlų ritėmis, skietai, mestuvai, kiti audimo reikmenys. Ant suolelio išdėlioti J.Tolutaitės audiniai ir audimo raštų pavyzdžių juostos.

Lietuvos liaudies buities muziejaus lankytojai kol kas dar neturi galimybės pamatyti, kaip veikia J.Tolutaitės žakardo audimo staklės. Muziejininkai tikisi, kad jas pavyks prikelti antram gyvenimui. O susipažinti su audėjos amatu galima užsukus ir į muziejaus miestelio špitolę, kur tradicinėmis staklėmis audžia kita žymi audėja Domicelė Banevičienė. Beje, ji nuaudė aukštaitišką nuometą ir Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei.

.