Nusipelnęs penketukas

Už nuopelnus Kaunui – laimėjimus respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, novatoriškas kultūrines idėjas ir jų įgyvendinimą, už ilgalaikę aktyvią ir reikšmingą kultūrinę veiklą šiemet įvertinti Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) artistas Vincas Čižauskas, fotomenininkas Mindaugas Kavaliauskas, dailininkė Audronė Petrašiūnaitė, rašytojai Aldona Ruseckaitė ir Laimonas Inis.

Mindaugas Kavaliauskas

Kandidatus šiam apdovanojimui galėjo siūlyti kūrybinės sąjungos ir kitos organizacijos, tačiau tik juridiniai, bet ne fiziniai asmenys. Pateiktas kandidatūras svarstė Kultūros ir meno, vėliau – Kauno miesto taryba.  Kiekvienas lauretas, anot savivaldybės atstovų, gaus po 3 tūkst. eurų.

"Paprastai iki šiol premijos būdavo teikiamos balandžio 15-ąją, Kultūros dieną arba dieną po jos, bet šiemet dar svarstoma apie naujoves. Konkretūs sprendimai dar nepriimti, tad gali būti ir pokyčių", – Kauno miesto savivaldybės administracijos Ryšių su visuomene skyriaus vyriausiasis specialistas Tomas Jarusevičius paliko intrigą.

"Kauno diena" suskubo sveikinti nusipelniusius kultūros vėliavos nešėjus.

Įvertinimas – stebuklas

Ilgametis KVMT solistas V.Čižauskas, sukūręs mažiausiai kelias dešimtis antraplanių vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose, muzikinėse komedijose ir baleto spektakliuose vaikams, žinią apie miesto įvertinimą prilygino stebuklui. Teatralas negalėjo patikėti, kad į devintąją dešimtį įžengusio senjoro vardas, miestui vis dar kažką reiškia.

Pakeliavęs po pasaulį matai gerąsias puses ir objektyvius pasirinkimus, kodėl verta paprasčiau ar įdomiau gyventi čia, o darbui rinktis kitus kelius.

"Netikiu tuo, kas vyksta", – jaudulio neslėpė artistas.

Daugiau nei pusę savo gyvenimo praleidęs Kaune, šiuo metu sveikatą V.Čižauskas stiprina Marijampolėje, tačiau nekantriai laukia dienos, kai vėl grįš į savo jaunystės miestą. Tai, anot jo, turėtų įvykti gegužę.

"Teatre aš nuo 1952 m. Daug gražių akimirkų būta teatro scenoje, tik kalbėti apie tai telefonu kažkaip nesinori", – neseniai mobilųjį įsigijęs senosios kartos atstovas pasisakė už gyvą pokalbį ir akių kontaktą. Taip, kaip anuomet, po repeticijų tai darydavo Muzikinio teatro sodelyje.

"Sėdėdavau ant suolelio su artimiausia scenos partnere ir galvodavau, ką dar sukurti, suvaidinti. Nuolatos vykdavo kūrybinis procesas", – prisiminimuose skendo V.Čižauskas. Paklaustas, kaip žada išleisti jam skirtą premiją, teatro ilgaamžis atsiduso. Nesvarbu, kokio dydžio pinigų suma būtų, sveikatos už ją nenusipirks.

"Dabar jos sau linkiu labiau už viską", – už dieną, kurią savo skambučiu padarėme kur kas geresnę, dėkojo teatralas.

Kaunas – antri namai

Pusšimtis knygų, vertimai iš anglų ir rusų kalbų, daugiau nei 3 tūkst. publikacijų laikraščiuose ir žurnaluose, Kauno šilko kombinato premija už geriausią metų kūrinį darbo tematika 1977-aisiais, Lietuvos komjaunimo premija už publicistiką 1982-aisiais, Santakos garbės ženklas už knygas apie Kauną ir kauniečius 2004-aisiais ir 2019-ieji, pažymėti Kauno miesto kultūros premija už ilgalaikę ir aktyvią kultūrinę veiklą. Pastaroji naujiena rašytojui Laimonui Iniui buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus.

"Dabar kaip tik sėdžiu, – kūrėjas leido suprasti, jei ne kėdė, iš nuostabos jis veikiausiai būtų atsisėdęs ant žemės.

Visai neseniai L.Inis baigė rašyti sakmių ir legendų knygą "Milžinų kalvos paunksnėje" ir jau sėdo prie kitos, kurią mintyse praminė "Dangaus šuliniu". Pastaroji – apie Žemaitiją. Kraštą, kuriame jis gimė ir augo.

"Ne viena mano knyga skirta ir Kaunui. Aprašyta daugiau nei šimtas personalijų. Sakyčiau, tai savotiška Kauno kultūros panorama", – rašytojas spėjo, kad padėkos padėkos jis sulaukė būtent už šiuos darbus ir už meilę miestui, su kuriuo romanas tęsiasi nuo 1972-ųjų.

"Tais metais atvykau į Kauną dirbti žurnalo "Nemunas" vyriausiuoju redaktoriumi. Maniau, pabūsiu kelerius metus iš grįšiu, bet gyvenimas susiklostė kitaip. Likau čia. Čia ir rašau", – miestui už įkvėpimą lenkėsi rašytojas.

Garsina vardą pasaulyje

Mindaugas Kavaliausko biografijoje Kaunas paminėtas ne kartą ir ne du. 1974-aisiais jis gimė Kaune. Nuo 1989-ųjų trejus metus mokėsi Kauno moksleivių fotografijos mokykloje prie Lietuvos fotomenininkų sąjungos. Yra pirmojo Lietuvoje fotografijos festivalio "Kaunas Photo" kasmetis rengėjas ir kuratorius, o nuo 2004 m. vadovauja fotografijos meno galerijai "F", esančiai Kaune.

Tiesa, paties Kauno vaizdų fotomenininko juostoje rasite ne tiek jau daug – miesto vardą pasaulyje jis garsina savuoju.

"Kaip tik, prieš jums paskambinant, rašinėjausi su Meksikos fotografijos muziejaus atstovu. Jie nori eksponuoti garsiausiai žinomą mano darbą apie aviaciją", – fotomenininkas neslėpė, kad spaudoje, televizijoje, virtualioje erdvėje ar kituose šaltiniuose išgirsti ar pamatyti savo ir gimtojo miesto vardą yra neapsakomai geras jausmas.

Lygiai taip pat malonu sulaukti padėkos iš miesto. Fotomenininkams, kurie skirtingai nei muzikantai ar teatralai, nemato nuotraukas stebinčių žmonių ir negirdi nuostabos kupinų šūksnių, svarbus bet koks įvertinimas.

"Smagu būti kauniečiu ir garsinti Kauno vardą. Manau, tai natūralu kiekvienam menininkui, kuris neturi asmeninių konfliktų su savo gyvenama vieta, – meilę Kaunui deklaravo fotomenininkas. – Pakeliavęs po pasaulį matai gerąsias puses ir objektyvius pasirinkimus, kodėl verta paprasčiau ar įdomiau gyventi čia, o darbui rinktis kitus kelius."

Pieštų raudona spalva

"Negali būti, – sužinojusi apie premiją, dailininkė A.Petrašiūnaitė jaudinosi ne dėl garbės, prispaudusios jos pečius, o dėl ceremonijos, kurios metu veikiausiai teks kalbėti prieš žmonių minią. – Vasario pradžioje, pripažinta įsimintiniausia 2018 m. Kauno menininke, jau stojau prieš kameras, maniau, tuo viskas baigta, pasirodo, klydau."

Žinoma, taip kalbėdama tapytoja juokavo – ypatingąją dieną A.Petrašiūnaitė nuo suknelės žadėjo nusirinkti kačių pūkus ir, jei sveikata leis, traukiniu iš Višakio Rūdos atvykti į Kauną.

"Toks įvertinimas yra labai malonus, tačiau įpareigoja", – kūrėja akimirkai susimąstė apie savo ir Kauno santykį.

Drobėje sustingdžiusi žmonių veidus ir jų siluetus, dirvonus, lietų, sniegu klotus laukus ir rudens varnas, A.Petrašiūnaitė skaičiavo, keliuose rėmuose įspausti Kauno vaizdai. Anksčiau jų esą buvo daugiau, dabar neliko.

"Nepaisant to, šiam miestui jaučiu daug sentimentų. Man patinka Nemunas, Laisvės alėja, – paklausta, ar Kauną mato žalią ir  baltą, kaip "Žalgirio" sirgaliai, kūrėja purtė galvą. – Būtų ir žalios, bet pirmiausia prieš akis kyla raudona – kaip raudonos pilies plytos. Ir mėlyna, kaip ledo lytys, plaukiančios Nemunu."

Veiklai nededa taško

Paskutinė laureatė – Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovė ir rašytoja A.Ruseckaitė. Ilgą laiką buvusi Kauno kultūros ir meno tarybos nare, ji dalijo premijas kitiems nusipelniusiems menininkams. Dabar atėjo jos pačios eilė.

Aldona Ruseckaitė

"Visą laiką dirbau Kaune ir Kaunui. Dabar kaip niekad jaučiu kauniečių palaikymą", – paskutines dienas Maironio muziejaus vadovo kėdėje skaičiavo lituanistė.

Nors kovo 1-ąją atsisveikins su pastatu Rotušės aikštės pietvakarių kampe, jo duris užvers ramia širdimi – daugiau nei keturios dešimtys metų, praleistų Kauno senamiestyje muziejininkei buvo gražiausias laikas.

"Man liks kūryba, – pasiteiravus, ar joje jaučia tikrąją sielos laisvę, A.Ruseckaitė santūriai šyptelėjo. – Be abejonės. Vadovaudama savyje įjungdavau suvalkietišką pareigą ir tėvų išugdytą stropumą. Žinojau, kad esu atsakinga už įstaigą, čia dirbančius žmones, vidų ir išorę. Kurdama aš esu laisvas žmogus. Taip, kai rašau biografinius romanus, esu suspausta, bet man tai patinka, o kai rašau laisvai, esu likimo valdytoja."

Ką veiks išėjusi iš muziejaus, A.Ruseckaitė neatskleidė. Rašys? Keliaus?

"Literatūriniame gyvenime dalyvausiu. Kas žino, gal kada vėl grįšiu į muziejų", – sakinio gale daugtaškį, bet ne riebų tašką dėjo žinoma Kauno prozininkė.

Tai yra komisijos, kurią sudarė teatro, architektūros, dailės, muzikos, literatūros ir šokio ekspertės – teatrologė doc. dr. Rūta Mažeikienė, architektūrologė doc. dr. Jūratė Tutlytė, menotyrininkė prof. dr. Rasutė Žukienė, kompozitorė ir 2015 m. įsimintiniausia Kauno menininkė Zita Bružaitė, literatūrologė Elžbieta Banytė, Lietuvos šokio informacijos centro vadovė, kultūros vadybininkė Gintarė Masteikaitė – sprendimas.

Pasak komisijos pirmininkės prof. dr. R. Žukienės, „Audronė Petrašiūnaitė paskelbta „Įsimintiniausia 2018 metų Kauno menininke“ už įspūdingą personalinę parodą Kauno paveikslų galerijoje, šviesų, jaukų, šiek tiek paslaptingą šios menininkės kūrybos pasaulį, įdėmų ir meniškai įprasmintą žvilgsnį į save ir aplinką bei už meistrišką ir subtilią moters egzistencijos išraišką mene.“ Ši paroda „dar kartą patvirtino nepakartojamą šios menininkės asmenybės autentiškumą, jos humanistines nuostatas, nepavaldžias nei laikui, nei meno madoms“.

Audronė Petrašiūnaitė

2004 m. A. Petrašiūnaitei skirtas aukščiausias Lietuvos dailininkų sąjungos apdovanojimas – LDS Auksinis ženklelis. Menininkės kūrinių yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos dailės muziejus ir MO muziejus. Pasak menininkę nominavusio Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Eugenijaus Nalevaikos, A. Petrašiūnaitė yra „viena įdomiausių šiandienos lietuvių tapytojų, kuri individualiai ir originaliai interpretuoja Lietuvos tapybos tradiciją, per asmeniškus įvaizdžius jautriai atliepia visuotinoms žmogaus gėloms, kasmet sukuria dešimtis aukštos vertės kūrinių, kurie sulaukia nuolatinio kritikų, kolekcininkų dėmesio, yra pristatomi Lietuvos meną reprezentuojančiuose kataloguose, parodose čia ir svetur.“

„Įsimintiniausiu 2018 m. Kauno miesto menininku“ taip pat pretendavo tapti gausus kandidatų būrys: režisierius Gildas Aleksa, elektroninės muzikos ir vizualaus meno duetas „Bionics“, dirigentas Jonas Janulevičius, choreografė Birutė Letukaitė, poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė, dailininkas Eimutis Markūnas, architektai Asta ir Gintaras Prikockiai bei aktorius Sigitas Šidlauskas.

Įsimintiniausia Kauno kultūros iniciatyva – Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Žaisloteka

Šių metų rinkimuose taip pat buvo pristatyta ir naujovė – Įsimintiniausios Kauno miesto kultūros iniciatyvos nominacija, kuriai pasiūlymus galėjo teikti tiek profesionalai, tiek publika. Sulaukta plataus pasiūlymų spektro, iš kurio, atrinkus 28 kandidatus, buvo paskelbtas viešas balsavimas. Po intensyvaus balsavimo, nugalėtoja tapo Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Žaisloteka. Tai – pirmoji Kaune tokio tipo iniciatyva, kurioje veikia ir Šerloko Holmso gerbėjų pamėgtas pabėgimo kambarys. Visa tai – neseniai atnaujintame Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio padalinyje Žaliakalnyje.

„Ko gero daugeliui tėvų yra pažįstama situacija, kai vaikų mėgiami žaislai ir žaidimai jiems labai greitai nusibosta. Tai ir paskatino įkurti pirmąją Kaune Žaisloteką – žaislų biblioteką, kurioje žaislai ir stalo žaidimai skolinami į namus tokiu pačiu principu kaip knygos. Užsienio ir net kai kuriose Lietuvos bibliotekose žaislotekos nebėra naujiena, tačiau mūsų mieste jos dar nebuvo, tad jautėme didžiulį tokios paslaugos poreikį,“ – teigia Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos kultūros vadybininkė ryšiams su visuomene Monika Straupytė. „Norime pabrėžti, kad Žaisloteka – ne tik vaikams, joje yra ir stalo žaidimų, kurie praturtina tiek šeimų, tiek ir draugų kompanijų laisvalaikį. Žaisloteka ypatinga dar ir tuo, kad ją kūrėme kartu su žmonėmis – kvietėme prisidėti ir kauniečius, ir Kaune veikiančias organizacijas, įmones. Beje, prisidėti prie šios idėjos ir dovanoti žaidimus vis dar galima. Šiais laikais, kai biblioteka jau seniai nebėra vien tik knygos, stengiamės nuolat pasiūlyti savo lankytojams kuo įvairesnių paslaugų, būti kuo atviresni ir draugiškesni visiems,“ – sako atstovė.

Po įnirtingo balsavimo antroje vietoje atsidūrė žurnalas „Nemunas“, iš Kauno kontekstų aktualiai žvelgiantis į jį supantį pasaulį, o trečiąją vietą užėmė Kauno miesto muziejaus organizuojami lietuviškų šokių vakarai, į kuriuos susirenkanti publika persikelia ir už šokio salės ribų.

Menininkai, inžinieriai ir inovacijos – rinkimų diskusijų cikle

Šių metų rinkimus, tęsiant praėjusių metų tradiciją, lydėjo diskusijų ciklas, skirtas aptarti aktualius kultūros lauko klausimus ir problematiką. Pirmoji ciklo diskusija „Inovacijos, šiuolaikinis menas ir kultūrinis planavimas“, moderuota menotyrininkės dr. Skaidros Trilupaitytės, vyko sausio 24 d. Joje dalyvavo Lietuvos šokio informacijos centro vadovė, kultūros vadybininkė Gintarė Masteikaitė bei architektūrologė doc. dr. Jūratė Tutlytė.

Sausio 31 d. vyko antroji diskusija, atsigręžusi į menines kolaboracijas, „Menininko laisvė bendradarbystėse: nuo kaimynų iki inžinierių“, moderuota kuratoriaus, leidėjo ir tyrėjo dr. Vytauto Michelkevičiaus. Savo patirtimi projektuose dalinosi menininkas Julijonas Urbonas, tyrėja, bendruomeninių judėjimų iniciatorė dr. Jekaterina Lavrinec, bei menininkė, kuratorė Evelina Šimkutė.

Pasak KMN vadovės Rūtos Stepanovaitės, „įsimintiniausiųjų rinkimus jau antrus metus iš eilės palydime diskusijomis, buriančiomis vietinę kultūros bendruomenę, taip pratęsdami pirminę įsimintiniausio Kauno menininko rinkimų idėją – bent kartą per metus į vieną erdvę sutelkti kultūros lauko profesionalus, aptarti praėjusius metus ir nustatyti kryptį ateinantiems. Vis tik, Kauno menininkų namuose rengiamos diskusijos padeda išpildyti platesnę misiją: iškelti probleminius kultūros politikos klausimus, aptarti kūrėjų statusą mūsų šalyje, aktualizuoti bendruomenių ir joms ar su jomis kuriančių menininkų santykį bei atsakomybes.“

2016-ųjų pradžioje galerijoje dailininkė rodė naujausius tapybos darbus "Lūžio kartos" parodų ciklą lydinčioje ekspozicijoje. Lapkričio 22-ąją prasidėsiančioje parodoje tapybos kūrinių nebus, tačiau ir šįkart žiūrovai išvys atpažįstamus motyvus. Jie, kaip sako pati dailininkė, tiek kilimuose, tiek grafikoje, tiek tapyboje pasikartoja.

"Jie keliauja iš vienų darbų į kitus. Pavyzdžiui, motyvas su įmitusia, gera, stora stirna, kuri įšokdavo per tvorą ir apgrauždavo mano daržą – jis ir drobėje, ir kilime. O "Peršviečiamą moterį", kuri yra išsiuvinėta tekstilės kūrinyje, susapnavau. Tuo laiku buvo sunku tapyti. Sapne pamačiau ją, moterį, kuri atsitūpė ir sako: žiūrėk į mano centrą, pastebėk, kaip mano viduje viskas šviečia. Tai tapo tarsi atsakymu – atkreipti dėmesį į paveikslo centrą, ir viskas susitvarkys. Pirmiausia, ją išraižiau grafikoje, o vėliau – išsiuvinėjau", – vaizdingai pasakoja A.Petrašiūnaitė.

Nors grafikos daugiau sukurianti žiemą, o kilimus siuvinėjanti ilgomis ir šviesiomis vasaros dienomis, viskas kuriama kartu, nepriklausomai nuo sezoniškumo, intuityviai jaučiant, kokios kūrybinės raiškos norisi.

Grafiką menininkė vadina nuotykiu: "Grafikoje niekad nežinai, kas bus. Atspaudus raižinį įvyksta mažas stebuklas. Tapyba dažnai vedžioja už nosies, ji reikalauja sluoksnių, geidžia dažų klampumo, faktūrų. O grafika yra tarsi raganavimas ant popieriaus lapo. Kilimai – to paties nuotykio tąsa, tai tarsi išvirkštinė grafika – grafikoje liniją raižai, o kilimuose – siuvinėji."

Kaip ir tapyboje, taip ir grafikos darbuose, kilimuose svarbus žmogaus buvimas. Vienuose kūriniuose dailininkė vaizduoja save, kituose – sapnų veikėjus ar gerai pažįstamas popkultūros ikonas, pavyzdžiui, Amy Winehouse.

Vis dėlto kūriniuose menininkė labai aiškiai leidžia žiūrovui pajausti tvarų žmogaus ir gamtos ryšį. Nors šiuolaikinis žmogus stengiasi paneigti, bet jis, tapytojos teigimu, yra gamtos dalis. Kuo jis labiau neigia, tuo labiau serga, tuo jo psichika greičiau krinka.

Staiga vieną dieną pajutau, kad vaizdas pro langą nors ir yra tas pats, tačiau jis nėra toks pats. Nuo šios akimirkos prasideda kūryba.

"Mano darbuose žmogus ir gamta yra beveik tas pats. Jei jauti augalus, gyvūnus, jei gali turėti kontaktą su jais, tai labai praturtina tavo vidinį pasaulį ir tu niekada nesijauti nelaimingas, – sako A.Petrašiūnaitė ir pastebi, kad žmogus privalo būti atviras. – Jei gamtą suvoki kaip botanikos vadovėlį ar zoologijos sodą – ji tau nieko nepasakys. Jau penkiolika metų gyvenu Višakio Rūdoje, kaime. Tiek pat metų pro savo namų langą regiu tą patį vaizdą, tačiau staiga vieną dieną pajutau, kad vaizdas pro langą nors ir yra tas pats, tačiau jis nėra toks pats. Nuo šios akimirkos prasideda kūryba. Rytų išminčiai sako, jog pasaulį galima pažinti per savo namų slenkstį, ir aš kartais vadovaujuosi šiuo principu."

Parodai rengiamiuose darbuose mažiau savianalizės ir daugiau ramybės, harmonijos. "Jaučiu, jog po viso patirto skausmo, kuris susijęs su prieš keletą metų atlikta kojų operacija, pasaulis vėl grįžta į mane", – džiaugiasi dailininkė.

Tokia yra ir A.Petrašiūnaitės tapyba – tikra, atsiduodanti ir pratęsianti materialią realybę, nukelianti į kitą plotmę, kurioje kiekvienas jausmas išlaisvina.

– Autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Paveikslą "Mano flamenko" nutapiau po pirmos kojų operacijos 2010 m. Ši patirtis buvo tarsi patekimas į kitą realybę, kurioje viskas susipynė: skausmas, kraujas, morfijus. Kraujas tapo raudona lava, šioji – aguonų lauku, korida, flamenko. Iš šių asociacijų kilo pavadinimas, iš vaizdinių atsiskleidė paveikslas. Piešiniai bloknote, to laiko dienoraščiai vedė prie paveikslo sukūrimo. Tai savęs suvokimo ir esamo momento išgyvenimo erdvė.

Kai imu abejoti, stengiuosi išlaikyti pirmąjį impulsą, nuo ko viską pradedu. Tai padeda nepasimesti.

– Koks kūriniuose yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– Pirmąjį autoportretą nutapiau 1983-iaisiais. Buvo kitoks laikas ir santykis su savimi: daugiau uždarumo, nedrąsos. Pagražinti realybės nesinorėjo, ji buvo skurdi, bet paprastuose dalykuose atradau tapybos grožį. Paveikslas "Mano flamenko" perkelia į kitokią tikrovę, kuri primena blogą sapną, tikintis nubusti. Spalvos ir formos deformacija nepalieka erdvės pagražinimui. Deformuota figūra, skilusi į dvi dalis, laiko rankomis apkabinusi kelius, veidas atsiduria torse, figūra lieka be galvos. Tai kūno autoportretas.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretus, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Pirmus autoportretus kūriau žvelgdama į veidrodį, akcentuodama šviesą ir šešėlį, praplėštą erdvę, vaizdo fragmentus. Rūpėjo tapybos klausimai, spalva. Vėliau atėjo suvokimas, kad vaizdas į veidrodį nėra vaizdas į mišką. Kaip rašė Virginia Woolf, "Čia nosis... ten sijonas... Tada vien kelnės... O čia gal veidas... Mes? Bet tai žiauru, pagauti mus tokius, kokie esame, mums nė nespėjus apsimesti... Ir tik dalimis... Tai deformuoja, nervina...". Deformuotas vaizdas kuria naują "aš" – fragmentinį, neįprastą. Veidrodis nupjauna galvą, šviesa sidabriniu pjūklu įsirėžia į veidą, o kūnas tampa deformuota iliuzija.

Kasdienis žvilgsnis priekaištauja veidrodžio atspindžiui, nesutinka su esamu momentu, kritikuoja ir teisia. Nepatinka jam laiko žymės. Tapant mano besikeičiantis "aš" nėra kritiškas laikui.

Dabar, kai kuriu autoportretus, veidrodžio atspindys tyli. Esu akla savo atspindžiui. Imu į rankas pieštuką, popieriaus lapą, ir tai vyksta. Mano "aš" atsiranda tarsi iš niekur, tai nėra mintys apie save. Todėl sunku pasakyti, ar panyru į save, ar žiūriu pro save. O gal tiesiog esu šalia savęs.

– Autoportretai – tai labiau savianalizės ar saviraiškos rezultatas?

– Net savęs neanalizuojantis žmogus keičiasi slenkant laikui. Jei būtume vis tokie patys ir kurtume tokius pačius paveikslus, būtų pasaulio pabaiga, kaip aš ją suprantu, nes mirtume gyvi būdami: gerdami kavą, eidami gatve ar pan. Kartais pasikeitimas yra vos juntamas, jis įvyksta mintyse: kartais – įkyriose, vedančiose į niekur. Kai mintys pasitraukia, tarp jų atsiranda paveikslai. Tai yra labiau saviraiška nei savianalizė, bet ir pastaroji palieka savo pėdas paveikslo pakraštyje.

– Ar juose atsiskleidžia jūsų charakteris?

– Jei tapybos procesas gyvas ir nesumeluotas, charakteris nulemia tapymo eigą. Pati tapyba yra darbas ir ne tik, todėl, manau, atspindi tapančiojo asmenybę.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi, pasirenkant autoportretų atlikimo techniką?

– Renkuosi aliejinės tapybos techniką. Ji leidžia dirbti ilgai – sluoksnis po sluoksnio. Kai pradedu tapyti, atrodo, viskas aišku, bet darbo eigoje nuklystu į lankas, todėl tenka grįžti prie to paties paveikslo. Aliejinių dažų klampumas, o kartais skaidrumas, kuria vis naujas galimybes tęsti darbą. Tapyba aliejumi – tai kelionė su nuotykiais: niekada nesu tikra, kas išeis, tada rizikuoju ir palieku viską, ką žinojau, pradedu nuo pradžių. Ir kartais tapybos Dievas nustebina.

– Kurdama autoportretus esate ir portretuojamoji, ir kūrėja. Ar darbuose siekiate pavaizduoti save, kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikiate savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Autoportretus tapau nuo kūrybinio kelio pradžios. Jų yra daug. Vienuose išorinis panašumas yra akivaizdus, kituose – vos juntamas, nes svarbesnis vidinis gyvenimas, emocijos. Savęs nevaizduoju kaip asmens, ir mano pavidalas nėra reikšmingas kaip materijos išraiška. Tai jausmų ir kūno būsenų tapyba. Spalva yra tylus buvimas, ilgesys, sniegas, skausmas, kraujas, triukšmas. Autoportretai – mano gyvenimo kelio ženklai. Net nutapyti interjerai ar natiurmortai yra mano sielos portretai.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Esu nutapiusi keletą autoportretų iš fotografijų. Pavyzdžiui, "Autoportretą su triušiais" (2012 m.). Radau savo vaikystės (man tuomet buvo apie penkerius metus) fotografiją, kurioje stoviu kambaryje, o šalia liuogsi balti triušiai raudonomis akimis. Užplūdo atsiminimai. Turėjau tai nutapyti, tačiau labiau piešiau, nei tapiau. Laikas nuotraukoje jau buvo išblukinęs kambario ir moters, kuri laikė triušius, vaizdą. Labiausiai patiko jų raudonos akys, todėl paveikslą nutapiau monochrominį, jame tik žiba raudonos triušių akys. Bet svarbi ne nuotrauka, o jausmas, kurį kėlė nuslinkęs laikas ir gyvos, raudonos gyvūnų akys, nepavaldžios laikui, – čia, su manimi, visada.

– Kokia yra fono reikšmė kūriniuose?

– Kartais fonas nėra svarbus ir tada erdvę uždarau juoda spalva ("Mano flamenko"). Paprastas fonas išryškina figūrą ir kartais joje atsiranda erdvė ar jos nuojauta. Kai kuriuose autoportretuose erdvė yra svarbiau už portretą ir tada vienas vaizdas yra klojamas ant kito – tarsi nieko bendra neturinčių vaizdų visuma. Tai paveikslai labirintai ("Autoportretas su pūga", 2017 m.). Kai kuriuose darbuose naudojuosi kitų menininkų darbų citatomis ("Aš ir Frida Kahlo po operacijos", 2016).

Tai jausmų ir kūno būsenų tapyba. Spalva yra tylus buvimas, ilgesys, sniegas, skausmas, kraujas, triukšmas. Autoportretai – mano gyvenimo kelio ženklai.

– Darbų formatai – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Formatas nėra savivertės išraiška. Tiesiog intuityviai jaučiu, kokio dydžio turi būti paveikslas. Vienoks formatas tinka figūrai, kitoks – natiurmortui. Pastarąjį galima tapyti ir didelį. Svarbu yra, kaip tapysiu. Tai nulemia formato pasirinkimą.

– Autoportretuose fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– "Mano flamenko" nutapiau, kai viskas buvo gyva, nedelsiant ir neatidėliojant. Atidėti paveikslo tapymą – tai jo atsisakyti ir tai jokia bėda, tiesiog reikia nemeluoti sau, kad bus geresnis laikas. Nebus kitų progų, tik šis momentas. Todėl beveik visi autoportretai tapyti esamame laike, nors jie skirtingi. Kitokie momentai – kitoks ir kiekvieno iš jų išgyvenimas.

– Kiek laiko užtrunka sukurti autoportretą?

– Kai kuriuos autoportretus sukuriu greitai, tiesa, prieš tai ilgokai būnant nežinojimo būsenos. Prie "Mano flamenko" vargau ilgai – porą mėnesių. Iš pradžių buvo neaišku, vėliau sekė klystkeliai, bet neapleido mintis, kad reikia tęsti. Kartais sunkus darbas nusileidžia lengvumo iliuzijai, bet be jo nebūtų lengvumo. Kai imu abejoti, stengiuosi išlaikyti pirmąjį impulsą, nuo ko viską pradedu. Tai padeda nepasimesti. Nuotaikos kitimas veda į chaosą. O gal chaosas yra nauja tvarka?

– Kuo "Mano flamenko" skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Supantis pasaulis visada buvo ir bus priešiškas kiekvienai gyvai būtybei. Tai yra evoliucijos dėsnis. Šiuolaikinės technologijos atvėrė kelią bendrauti, keistis informacija. Bet egzistencine prasme jaučiuosi tarsi vabalas gintaro luite. Įkalintam kūno ir technologija bejėgė atidaryti duris. Nors ką gali žinoti.

– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kokios dabarties laiko aktualijos jame atsiskleidžia?

– Neseniai mačiau dokumentinį filmą apie tai, kad mokslininkai sugebėjo visą žmogaus smegenų informaciją perkelti į kietąjį kompiuterio diską. Taigi mokslas yra didžiausias svajonių fabrikas. Neaišku, ar kvepės jazminai ir čiulbės lakštingalos gyvenant kompiuteryje (raudonojo vyno negersi tai jau tikrai), bet neliks fizinio skausmo, ligų, o mirtis taps klavišo paspaudimu. Kiek tame liks žmogiškosios egzistencijos?

Galima sakyti, tai fantazijos, bet prieš nedaug metų niekas nesvajojo apie mobilųjį ryšį ar internetą.

– Kaip žmogus, vaizduojamas drobėje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Supančio pasaulio kontekste esu svajotoja.

Kauno paveikslų galerijoje sausio 21 d. atidaroma Audronės Petrašiūnaitės paroda „Tylus gyvenimas“ iš ciklo „Lūžio kartos vardai“.

2013 m. prasidėjęs parodų ciklas „Lūžio kartos vardai“ šįkart pristato A. Petrašiūnaitę (g. 1954) – vieną aktyviausių Lietuvos tapytojų, kuri nesiliauja stebinti vis naujais kūrybiniais ieškojimais.

Į dailės pasaulį A. Petrašiūnaitė atėjo XX a. 9 deš. su jautrios koloristikos darbais, pasakojančiais asmeninio gyvenimo istoriją. XXI amžiuje A. Petrašiūnaitės tapyba ir toliau išlieka autobiografiška, tik gyvenimo diktuojamų temų ratas keičiasi. O ir į tapomus motyvus dailininkė pažvelgia drąsiau.

Apie dabartinį laikotarpį A. Petrašiūnaitė pasakoja: „Dabar vėl grįžtu prie paprastų motyvų, tik išgyvenu juos kitaip, nesinori gražinti, visko aplieti šviesa. Atsidengė materijos šiurkštumas, grubumas. Visa išgyvenu viduje, susitapatinu su augalu ar gyvūnu. Vis klausiu savęs: kur yra tapybos gyvastis? Ar ji gyvenime, o gal tapybos procese? O gal tame, kaip kalbu apie pasaulį dažais: lieju, tepu, dreskiu, gramdau. Virtuali realybė užtvindė blizgėjimo tuštumą. Salsvas nieko nereiškiantis šurmulys, niekas nemoka patylėti, visi prisidengę kaukėmis ir jas keičia tol, kol mirtis primatuoja paskutinę.“

Parodoje šalia ankstyvosios A. Petrašiūnaitės tapybos rodomi paskutinieji, 2015 metais sukurti darbai.

Primename, kad 2000 m. Kauno paveikslų galerijoje buvo atidaryta „Lūžio kartos ir jos mokytojų“ ekspozicija, skirta XX a. paskutinio dešimtmečio Kauno dailininkų darbams. „Lūžio kartos“ pavadinimas nebuvo susietas su dailininkų amžiumi. Jų „lūžio“ pagrindą lėmė studijų sovietmečiu ir 9 deš. pabaigoje pasikeitusios kultūrinės, politinės ir ekonominės situacijos laisvėjančioje Lietuvoje sankirta.

Dėl M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rekonstrukcijos 2006 m. „Lūžio kartos“ ekspozicija buvo uždaryta. „Lūžio kartos vardai“ nesiekia atkurti buvusios ekspozicijos. Parodų ciklo tikslas – pristatyti 9 deš. buvusius jaunuosius dailininkus ir jų mokytojus dabartiniame kontekste.

Paroda veiks iki vasario 28 d. 

Kas? A. Petrašiūnaitės parodos „Tylus gyvenimas“ iš ciklo „Lūžio kartos vardai“ atidarymas.

Kur? Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune

Kada? sausio 21 d., ketvirtadienį, 17 val.

Kovo 31 d., antradienį, 18 val. galerijoje „Meno niša“ atidaroma menininkės Audronės Petrašiūnaitės tapybos kūrinių paroda “Iš toli sugrįžta miškas“.

Žymios menininkės parodoje bus eksponuojami naujausi kūriniai sukurti  2014 m. Tapytoja visuomet išlaikė ypatingą ir glaudų ryšį su tapyba, taip reaguodama į supančią aplinką. Menininkė taip pat jautriai išgyvena triukšmingą, ryškią miesto kultūrą, kaip ir jaučia gamtos grožį ar visatos paslaptingumą. Visa perteikta per spalvas, potėpius, formas ir netgi garsus.

Pristatydama naujausią parodą  menininkė sako: „Ilgai gyvenau ir dirbau mieste, bet jis mane ''užkniso'' juodai ir kokiais 1986 metais pirmą kartą atvažiavau į Višakio Rūdą. Buvo smalsu pavaikščioti ir pasižvalgyti kaime, kur tapė Viktoras Vizgirda. Visur aplink miškai, uždara erdvė tarsi priešprieša mano lygumų jausmui, vien žalias šnarėjimas. Tada dar nebuvau patyrus žiemos balto spengimo ir juodų miškų gilumų, pūvančių grybų rausvumo, eglynų rūdžių ir auksinio lapų spindėjimo. Išorinis grožis apakino ir miškas tapo motyvu, kuris neatsivėrė  tapybai. Tada tariau sau: turėk kantrybės, kada nors tai įvyks. Jau dvidešimt septyni metai gyvenu Višakio Rūdoje.
Neskubinau įvykių, pradžioje miškas ateidavo į sapnus. Kartais pabudus brėkštant, matydavau jį kambaryje, pušys ir eglės prie stalo ir spintos, baugu... Supratau, kad ten, kur gyvenu, kažkada stovėjo giria, kad esu tik svečias ir ta erdvė man priklauso laikinai, kad mano lango kvadratas nereikšmingas. Jis neskiria vidinio ir išorinio pasaulio. Išorinis pasaulis yra čia – viduje. Tai yra Miško erdvė. 2014 metų pavasarį -vasarą -rudenį nutapiau paveikslų ciklą ''Iš toli sugrįžta miškas''. Tai yra mano padėka Višakio Rūdos girioms ir sodyboms. Yra išorinis motyvas, matomas akimis ir  vidinis-intuicijos, kuris tarsi sako, kad yra kiek kitaip negu mato plika akis. Jie gyvena drauge, keistai susijungia ir tampa paveikslais.“ 

Audronės Petrašiūnaitės  paroda galerijoje „Meno niša“ veiks iki balandžio 21 d.