Dalia Asanavičiūtė, Matas Maldeikis ir Andrius Vyšniauskas parengė Seimo statuto pataisas, kad parlamentarų padėjėjai būtų įdarbinami pagal darbo sutartį ir jie nebebūtų politinio pasitikėjimo tarnautojai.

„Pakeitus statuto nuostatą, Seimo nario padėjėjais būtų galima priimti ir studentus ar iš užsienio grįžusius žmones, kurių diplomai nepripažįstami kaip aukštojo mokslo, nes vis dėlto Seimo narys pats nusprendžia, kokio žmogaus jam reikia, ar žmogus atitinka jo reikalavimus ir lūkesčius, ar neatitinka, nepaisant to, kad jis neturi aukštojo išsilavinimo“, – BNS sakė D. Asanavičiūtė.

Anot jos, galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas numato, kad politinio pasitikėjimo tarnautojais galima įdarbinti tik aukštąjį išsilavinimą turinčius asmenis.

„Man ir pačiai buvo kadencijos pradžioje, kad norėjau studentą priimti, kuris mokėsi paskutiniame kurse, bet negalėjau to padaryti. Priimta pataisa šiek tiek atrištų rankas priimti tuos žmones, kurie, Seimo nario manymu, tinka būti jo padėjėju“, – teigė parlamentarė.

Seimo narys pats nusprendžia, kokio žmogaus jam reikia, ar žmogus atitinka jo reikalavimus ir lūkesčius, ar neatitinka.

Pakeitus statutą Seimo narių padėjėjai nebebūtų politinio pasitikėjimo tarnautojai.

Pasak D. Asanavičiūtės, jie būtų įdarbinami pagal terminuotą sutartį parlamentaro kadencijos laikotarpiui.

„Būtų terminuota sutartis Seimo nario kadencijos laikotarpiui ir visos Darbo kodekso nuostatos įsijungtų kaip visiems pagal darbo sutartis dirbantiems asmenims“, – sakė ji.

Tokiu atveju Seimo narių politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai būtų tik jų patarėjai.

Dabar pagal statutą, kiekvienam Seimo nariui įsteigiamos trys asmeninio pasitikėjimo pareigybės – patarėjų ir padėjėjų. Tačiau kiek žmonių įdarbinti, sprendžia pats politikas, vienam asmeniui jis gali skirti ir tris etatus arba juos padalyti didesniam skaičiui asmenų.

Seimo nariai taip pat gali turėti visuomeninių konsultantų, jie dirba neatlygintinai.

Politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai padeda politikui vykdyti parlamentinę veiklą.

Kaip BNS nurodė agentūros Kompetencijų centro vadovė Vilma Čingienė, aukštąjį išsilavinimą turi 72,5 proc., tai yra, beveik trys ketvirtadaliai, dirbančiųjų sporto ir fizinio aktyvumo sektoriuje.

Kaip rodo liepos pabaigoje paskelbti Eurostato duomenys, ES šis vidurkis siekia tik apie 40 procentų.

Antroje vietoje yra Graikija, kurioje ši dalis siekia 66 procentus. Mažiausiai aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų sporto srityje dirba Danijoje – 23,4 proc. ir Suomijoje – 19,9 procento.

Lietuvoje taip pat nuo 2019-ųjų augo sporto sektoriuje dirbančių asmenų dalis.

Praėjusiais metais sporto ir laisvalaikio sektoriaus užimtumas nuo bendros šalies darbo jėgos siekė 0,54 proc., kai 2019 metais – 0,42 procento. Vis dėlto tai nesiekia 0,8 proc. ES vidurkio.

V. Čingienė teigia, kad tokį santykinį augimą „reikėtų vertinti atsargiai“. Jos teigimu, vertinant pastarųjų dvylikos metų užimtumo statistinius duomenis, Lietuvos rodikliai mažai keitėsi ir svyravo nuo 0,4 proc. iki 0,5 procento.

Tuo metu Skandinavijos šalyse asmenų, dirbančių sporto ir fizinio aktyvumo sektoriuje, yra daugiausia – 1,1–1,4 proc. nuo bendros darbo rinkos, o mažiausiai dirbančiųjų šiame sektoriuje yra Rumunijoje – 0,2 procento.

Nacionalinės sporto agentūros atstovė taip pat pastebėjo, jog vertinant lyties aspektu, Lietuvoje šiame sektoriuje moterų dirba daugiausia visoje Bendrijoje – 52,6 procento. ES vidurkis – 45 procento.

Pasak V. Čingienės, Lietuvoje sporto sektoriuje taip pat dirba daug jaunimo: 15-29 metų žmonės jame sudaro 35 proc., kai ES darbo rinkos vidurkis yra 17 procentų.

Dominuojanti yra 30–64 metų amžiaus grupė, sudaranti 75 proc., kas taip pat yra 13 proc. daugiau nei bendras Europos šalių vidurkis.

Anksčiau universitetuose ir kolegijose šie klientai buvo įgiję skirtingas, tačiau dažniausiai socialinės krypties specialybes. Kaip rodo Užimtumo tarnybos duomenys, tarp šiuo metu pasirinkusių profesinį mokymą žmonių vyrauja baigusieji verslo vadybą (37), teisę (21), buhalterinę apskaitą (15), ekonomiką (13), verslo administravimą (12), finansus ir socialinį darbą (po 11), viešąjį administravimą (8), dizainą, kineziterapiją, tarptautinį verslą, vadybą ir verslo administravimą (po 6) ir kt.

Specialybes turintys asmenys dabar rinkosi žemiškesnes profesijas – apskaitininko, grafinio dizaino, fotografijos ir videoprodukcijos kūrimo, kosmetiko, socialinio darbuotojo padėjėjo, motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojų mokymo programa pradinei profesinei kvalifikacijai įgyti skubos tvarka.

„Klientai su aukštuoju išsilavinimu iki šiol vangiai priimdavo pasiūlymus įgyti kitą profesiją. Pastaruoju metu stebime didesnį šių žmonių susidomėjimą persikvalifikavimo galimybėmis. Tai džiuginanti ir kartu nerimą kelianti situacija, – tvirtino Užimtumo tarnybos direktoriaus pavaduotojas Gytis Darulis. – Tikėtina, ambicijos, siejamos su įgytomis specialybėmis aukštosiose mokyklose, sumažėjo susidūrus su realybe darbo rinkoje. Įžvelgiame nevienodas profesijos keitimo priežastis – vieni jau nemato karjeros perspektyvų, kiti galbūt nusivylė darbo specifika ir darbo užmokesčiu, treti pasirinko ne tą mokymo kryptį bei, paprasčiau tariant, nepatinka darbas“.

Tarp profesinį mokymą pasirinkusių aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų didžiąją dalį (630) sudaro 30-49 metų amžiaus asmenys, jaunimo iki 29 metų buvo 226 ir vyresnių nei 50 metų – 197.

Šių metų pirmąjį ketvirtį iš viso profesiniame mokyme pradėjo dalyvauti 3963 Užimtumo tarnybos klientai. Paklausiausios mokymo programos – motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojo, socialinio darbuotojo padėjėjo, sandėlio operatoriaus, grafinio dizaino, fotografijos ir videoprodukcijos kūrimo.

Paramos mokymuisi priemones balandį pasirinko beveik 1,3 tūkst. Užimtumo tarnyboje registruotų darbo ieškančių asmenų. Dauguma – 1,2 tūkst. asmenų įgis naujas profesijas, 48 įdarbinti pagal pameistrystės darbo sutartį, 59 pradėjo ugdyti praktinius įgūdžius stažuotėse. Palyginti su praėjusių metų balandžiu, naujų paramos mokymui dalyvių skaičius augo beveik du kartus (78,6 proc.).

"Aukštojo mokslo diplomų siekia ir neseniai įsidarbinę darbuotojai, ir tie, kurie dirba pas mus dešimt ar daugiau metų. Nuolat skatiname ir motyvuojame darbuotojus tobulėti ir gilinti savo žinias", – sakė AB "Achema" generalinis direktorius Ramūnas Miliauskas. Jo žodžiais, aukštasis išsilavinimas yra laiptelis kilti karjeros laiptais "Achemoje".

"Achemos" vadovai ne tik skatina mokytis, bet ir tradicinėje "Žinių dienoje" pasveikina tais metais aukštąsias mokyklas baigusius darbuotojus. Rugsėjo 3 d. R.Miliauskas ranką spaudė devyniems achemiečiams, šeši jų gavo magistro, likusieji – bakalauro diplomus.

Nori labiau prisidėti prie įmonės veiklos tikslų

Žaneta Ališauskienė, Laboratorinės kontrolės centro (LKC) kontrolierė, šiemet tapusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) taikomosios ekologijos magistre, džiaugėsi, kad galės labiau prisidėti prie vieno pagrindinių "Achemos" veiklos tikslų – plėtoti tvarią, efektyvią ir saugią gamybą.

"Esu iš tų šeimų, kurioms "Achema" yra kaip antri namai. Mano mama šioje įmonėje daug metų dirbo laborante, "Achema" buvo ir kitų giminaičių darboviete. Juokiuosi, kad tai lyg koks paveldimumas – "Achema" užaugino ne vieną mūsų kartą. Esu jonavietė, tad jau rinkdamasi specialybę svajojau, kad dirbsiu įmonėje, kuri yra didžiausias mūsų regiono darbdavys. Baigus bakalauro studijas, atėjau dirbti į "Achemą", o dirbdama nusprendžiau gilinti savo žinias magistro studijose. Ši įmonė stiprina savo pozicijas aplinkosaugos srityje. Noriu prisidėti prie šių projektų, žaliojo plano, kad "Achema" būtų dar labiau socialiai atsakinga", – teigė Ž.Ališauskienė.

Nuolat skatiname ir motyvuojame darbuotojus tobulėti ir gilinti savo žinias.

Patvirtina geidžiamiausio darbdavio vardą

"Esame geidžiamiausias darbdavys regione. Yra darbuotojų, kurie mus renkasi gyvendami ir kituose miestuose – Kaune ar Vilniuje, ar nusprendžia gyvenamąja vietove rinktis Jonavą", – džiaugėsi R.Miliauskas. Tai patvirtina Kauno technologijos universiteto (KTU) pramoninės biotechnologijos magistrės Samantos Šimaitytės ir tos pačios Alma mater chemijos inžinerijos magistro Luko Trikšio pavyzdžiai. S.Šimaitytė persikėlė gyventi į šį miestą, o iš Druskininkų kilęs Lukas treji metai į darbą važinėja iš Kauno.

S.Šimaitytė "Achemoje" dirba ketverius metus ir šiuo metu yra LKC inžinierė gamybos kontrolei. "Kai rinkausi, kokiu keliu eiti, chemija man atrodė pats įdomiausias dalykas, o "Achemoje" esu dėl to, kad nenorėjau dirbti Vilniuje, man labiau patinka mažesni miesteliai. Galvojau, kad kraustysiuosi gyventi arčiau Kauno, pradėjau ieškoti alternatyvų, kurį laiką dirbau farmacijos laboratorijoje. Dabar abu su draugu, kuris taip pat yra chemikas, gyvename ir dirbame Jonavoje", – šypsojosi pašnekovė.

LKC inžinierė gamybos kontrolei bakalauro studijoms rinkosi molekulinę biologiją, o magistro – pramonines biotechnologijas. "Magistro studijoms pasirinkau savo darbui artimesnę specialybę. Nors, kita vertus, biologija yra labai susijusi su chemija. Tai, ką mokiausi magistrantūros studijose, yra labiau orientuota į didelius biologinius, technologinius, inžinerinius procesus. Specializacija yra labai plati, plačios galimybės ir pritaikymas, galiu rinktis kryptį, kuri man įdomesnė. Praktikavausi, kaupiau žinias, o diplomas suteikė papildomų technologinių žinių ir gilesnį technologinį supratimą", – pasakojo S.Šimaitytė.

Atvedė meilė chemijai

"Jaunas žmogus, besimokydamas mokykloje, ne visada būna apsisprendęs, ką norėtų veikti ateityje. Aš tvirtai žinojau – man visada sekėsi tikslieji mokslai, ypač chemija. Pamėgau šį dalyką dar nuo ankstyvų klasių. Tad, matyt, natūralu, kad pasirinkau tai kaip sritį, su kuria norėjau susieti savo tolesnį gyvenimą", – sakė amoniako vandens cecho pamainos inžinierius L.Trikšys.

Studijuodamas jis atliko praktiką "Achemoje", jos metu nusprendė, kad čia ir dirbs. Apsisprendimą dar labiau paskatino jo dėstytojas, kuris pasakojo apie įmonę ir pasiūlė būtent čia eiti į darbo pokalbį. "Karjerą "Achemoje" pradėjau dirbdamas amoniako vandens cecho operatoriumi. Dabar esu pamainos inžinierius. Mano darbas prižiūrėti, kad gamybos procesuose nebūtų nukrypimų. Esu atsakingas už visą pamainą, korpusus ir personalą. Tai labai atsakingas darbas, tačiau būtent atsakomybė darbe žavi labiausiai", – patikino pašnekovas.

KTU chemijos inžinerijos magistrantas džiaugėsi, kad turi galimybę dirbti kartu su veteranais. "Iš jų galima visko pasimokyti ir kur kas sparčiau, nei bandytum procesus perprasti pats, savarankiškai. Dabar į įmonę dirbti ateina daug naujų jaunų žmonių, kurie tik pradeda savo karjerą. Tikiu, kad ir aš būsiu "Achemos" veteranas, čia matau savo ateitį ir noriu tęsti čia karjerą, – tvirtino L.Trikšys. – Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau chemiko kelią, ši specialybė darosi vis perspektyvesnė. Viskas susiveda į žaliąją aplinkosaugą – tai aktualu ne tik gamykloms, tai taps vis aktualiau kiekvienai įmonei. Viliuosi, kad ir man "Achemoje" pavyks prisidėti prie žaliojo plano."

Šiųmečiai aukštųjų mokyklų absolventai rinkosi elektronikos inžinerijos, elektros inžinerijos, mechanikos inžinerijos, chemijos inžinerijos, pramoninės biotechnologijos, taikomosios ekologijos, verslo vadybos specialybes.

"Visos šios specialybės yra aktualios mūsų įmonei – jos susisietos tiek su darboviete, tiek su kiekvieno absolvento profesine kryptimi", – pastebėjo "Achemos" generalinis direktorius.

Šiemet net penki achemiečiai išsilavinimo siekė KTU, du – VDU, du – Kauno technikos kolegijoje.

Jaunimo 16–24 amžiaus grupėje darbo ieškančiųjų dauguma – 40,3 proc. – tik su viduriniu išsilavinimu ir 21,5 proc. – su viduriniu ir profesine kvalifikacija.

Bedarbystė šoktelėjo

Registruoto nedarbo rodikliai šalyje pamažu grįžta į praėjusių metų lygį, nurodo UŽT. Rugpjūčio 1 d. nedarbas siekė 13,1 proc. – tai 0,3 proc. daugiau nei praėjusiais metais tokiu pat metu. UŽT, anksčiau vadinamojoje darbo biržoje, darbo ieškojo 226,3 tūkst. šalies gyventojų – 1,1 proc. daugiau nei prieš mėnesį.

"Didžiausias skirtumas tarp šių ir praėjusių metų nedarbo rodiklių išlieka 16–24 m. amžiaus grupėje. Nors jaunesnių kaip 25 metų amžiaus asmenų nuo metų pradžios mažėja sparčiau nei kitose amžiaus grupėse, jaunimo (16–24 m.) registruotas nedarbas rugpjūčio 1 d. buvo 1,2 proc. aukštesnis nei prieš metus", – teigė UŽT Stebėsenos ir analizės skyriaus vedėja Jurgita Zemblytė.

Nedarbas mažėjo 24 iš 60 šalies savivaldybių, 7 – nepakito, 29 – augo. Didžiausias mažėjimas fiksuotas Joniškio rajone (1,7 proc.), Druskininkuose, Varėnos, Radviliškio ir Raseinių rajonuose (po 0,9 proc. punkto). Labiausiai augo Ignalinoje (0,9 proc.), Palangoje ir Vilkaviškyje (po 0,7 proc.).

Pasak J.Zemblytės, registruoto nedarbo rodikliams augti įtakos turėjo didesnis į UŽT besikreipusių darbo neturinčių asmenų skaičius – liepą jų įregistruota 21,3 tūkst., t.y. 9,6 proc. daugiau nei birželį, ir šiek tiek sumažėję įsidarbinimo rodikliai – dirbti pradėjo 5,4 proc. mažiau bedarbių nei praėjusį mėnesį.

Ieškoma vis daugiau

Šalyje darbo jėgos paklausa išlieka aukšta – darbdaviai liepą pateikė 61,2 tūkst. darbo pasiūlymų. UŽT informacinėje sistemoje ketvirtadalis (25,2 proc.) – 9 454 laisvos darbo vietos registruotos transporto ir saugojimo srityje, 5 848 (15,6 proc.) – apdirbamojoje gamyboje, 5 400 (14,4 proc.) – statyboje, 4 523 (12,1 proc.) – didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto veikloje, 4 211 (11,2 proc.) – administracinėje ir aptarnavimo veikloje, 1 611 (4,3 proc.) – apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų teikimo srityje ir kt.

Nedarbas mažėjo 24 iš 60 šalies savivaldybių, 7 – nepakito, 29 – augo.

Labiausiai liepą augo nekvalifikuotų pastatų statybos darbininkų, pastatų ir kitokių elektrikų, elektros inžinerijos technikų, darbininkų izoliuotojų, reklamos ir rinkodaros specialistų poreikis, palyginti su birželiu.

Didžiausios įsidarbinimo galimybės – sunkiasvorių sunkvežimių ir krovininių transporto priemonių vairuotojams, krovikams, biurų, viešbučių valytojams ir kambarinėms, pardavėjams, reklamos ir rinkodaros specialistams, nurodo Užimtumo tarnyba.

Vidutinis darbo užmokestis liepą, nurodytas darbo skelbimuose, buvo 1 224 Eur. Minimalus darbo užmokestis – 642 Eur per mėnesį – siūlomas už nekvalifikuotą darbą valytojams, pagalbiniams darbininkams. Didžiausias darbo užmokestis siūlomas suvirintojams (7 000 Eur), betonuotojams (6 000 Eur), akmens pjaustytojams (5 000 Eur) – visi šie darbai siūlomi komandiruojant į užsienį.

Mažiau įdarbinta

Užimtumas liepos mėnesį suteiktas 35,8 tūkst. darbo ieškančių asmenų. 23,5 tūkst. suteiktos tarpininkavimo įdarbinant paslaugos – tai 28,9 proc. daugiau nei 2020 m. liepą, tačiau 5,4 proc. mažiau nei šių metų birželį.

1,1 tūkst. darbo neturinčių asmenų suteiktas remiamas užimtumas dalyvaujant aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, iš jų pusė (50,1 proc.) pradėjo dalyvauti remiamojo įdarbinimo priemonėse, kas ketvirtam (25,1 proc.) suteikta parama mokymuisi. Dar 10,9 tūkst. – pradėjo savarankišką veiklą, įsigijo verslo liudijimus.

Lyderiauja pramonė

Rugpjūčio pradžioje skelbta, kad didžiausio darbdavio vietą didmeninės ir mažmeninės prekybos sektorius užleido apdirbamosios gamybos sektoriui. UŽT duomenimis, šio sektoriaus įmonėse nuo 2020 m. sausio 1 d. iki šių metų liepos 1 d. įdarbinta daugiausiai – 45,5 tūkst. darbo ieškančių asmenų.

"Šį pokytį lėmė paslaugų sektoriaus tam tikrų veiklų suvaržymas pandemijos laikotarpiu. Antrąjį ketvirtį sumažinus arba panaikinus veiklos ribojimus didmeninės ir mažmeninės prekybos sektoriuje, čia augo įdarbinimas – prekybos įmonėse įsidarbinta daugiau nei apdirbamosios gamybos įmonėse. Tačiau nepaisant to, pusmečio suminiai rezultatai rodo, kad apdirbamosios pramonės įmonės, suvokiamos kaip darbdaviai, vis dar lenkia prekybos veiklą vykdančias įmones", – akcentavo J.Zemblytė.

56 proc. daugiau (18,7 tūkst.) asmenų pradėjo dirbti apdirbamosios gamybos įmonėse šių metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su 2020 m. tokiu pat metu, o antrąjį dar padaugėjo 5,4 proc. įsidarbinusių šiame sektoriuje.

Apdirbamosios gamybos įmonės pandemijos laikotarpiu pateikė 53,5 tūkst. darbo pasiūlymų UŽT laisvų darbo vietų platformoje. Mažiausiai šiuo laikotarpiu (o kartu ir per pastaruosius penkerius metus) laisvų darbo vietų registruota 2020 m. antrąjį ketvirtį, daugiausiai – šių metų antrąjį ketvirtį. Nuolatinio darbo pasiūlymų dalis apdirbamosios gamybos sektoriuje – didesnė nei šalies vidurkis (atitinkamai 93,7 proc. ir 90,9 proc.). Per pastaruosius penkerius metus apdirbamosios gamybos veiklą vykdantys darbdaviai įregistruoja vidutiniškai 9,9 tūkst. laisvų darbo vietų per ketvirtį – tai 2 tūkst. daugiau, nei įregistruojama darbo ieškančių asmenų iš šio sektoriaus.

Daugiau nei pusė laisvų darbo vietų (51,3 proc.) nuo pandemijos pradžios pasiūlyta 2021 m. Daugiausiai laisvų darbo vietų pateikė darbdaviai, kurių pagrindinė veikla – maisto produktų gamyba, baldų gamyba, medienos bei medienos ir kamštienos gaminių, išskyrus baldus, gamyba, taip pat metalo gaminių, išskyrus mašinas ir įrenginius, gamyba.

Laisvų darbo vietų struktūra pagal kvalifikacijos grupes pandemijos metu beveik nekito: kiek daugiau nei trys penktadaliai darbo pasiūlymų skirti kvalifikuotiems darbininkams ir įrenginių bei mašinų operatoriams, šiek tiek daugiau nei penktadalis – ieškantiems nekvalifikuoto darbo.

Antrąjį ketvirtį laisvų darbo vietų apdirbamos gamybos įmonėse buvo 15,9 tūkst. – 2,7 karto daugiau, nei per tą patį laikotarpį įregistruota darbo ieškančių asmenų iš šio sektoriaus. Daugiausiai apdirbamos gamybos veiklą plėtojantys darbdaviai laisvų darbo vietų registravo Kauno apskrityje – 3,8 tūkst. Tokių įmonių darbo pasiūlymai sudaro 14,8 proc. visų šalies laisvų darbo vietų. Didžiausia dalis – Telšių apskrityje – 24,7 proc. visų laisvų darbo vietų šiame regione, mažiausiai – Vilniaus apskrityje – 8,8 proc.

Daug pranašumų

Diskutuojant, kad Lietuva vis dar neturi nacionalinio susitarimo dėl švietimo ir koks jis turėtų būti, J.Augutis siūlo sukurti Lietuvoje tokią sistemą, kuri užtikrintų lygias galimybes ir leistų kiekvienam bendruomenės nariui įgyti tokį išsilavinimą, kokį jis gali pasiekti savo gabumais, motyvacija, pastangomis ir valia.

"Nemanau, kad yra teisinga ir tikslinga skirstyti, jog, tarkim, šiais metais 20 proc. baigusių abiturientų gali rinktis universitetines studijas, 50 proc. – studijas kolegijose, o likusieji – profesinį mokymą. Esu įsitikinęs, kad norinčiam toliau tobulėti asmeniui turėtų būti suteikiama tokia galimybė, nesvarbu, kokią poziciją šiuo metu jis užima. Ir tai ne utopija, sunkiai ar brangiai įgyvendinamas tikslas", – tikino rektorius.

Kaip parodė ir pandemijos situacija pasaulyje, daug svarbiau gebėti prisitaikyti ir nebijoti mokytis čia ir dabar, nei būti tik siauros specializacijos žmogumi.

Pasak jo, užsienio kapitalo įmonės, kurios šiuo metu sparčiai kuriasi Lietuvoje, daugiausia ieško darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą "Kodėl? Todėl, kad aukštasis išsilavinimas teikia ne tik specifinių, praktinių žinių, kurias dirbant galima tobulinti toliau ir įgyti darbinės praktikos, tačiau aukštasis išsilavinimas apima ir vidinę kultūrą, platesnį ir įvairiapusiškesnį mąstymą, kūrybiškumą, bendravimą ir bendradarbiavimą", – pastebėjo J.Augutis.

Du uždaviniai

– Kaip apibūdintumėte, kokie turėtų būti šiuolaikiniai studentai?

– Jis turėtų labai aiškiai suprasti, kad prieš jį – du iš pirmo žvilgsnio nesusiję, bet iš tiesų vienas kitą papildantys uždaviniai, kuriuos verta išspręsti.

Pirmasis – apgalvoti, kokią profesiją pasirinkti ir įgyti tokį išsilavinimą, kuris leistų jam prisitaikyti prie pokyčių ir reikalavimų kintančiame pasaulyje bei, žinoma, darbo rinkoje. Nepaisant to, kokią profesiją pasirenka studijuoti studentas, jis turėtų suprasti, kad be fundamentinių dalykų neapsieis. Šiandien tai informacinės technologijos, užsienio kalbos, tam tikrų technologijų įvaldymas ir suformuotas įprotis reguliariai mokytis ir tobulėti, nes niekas tiksliai nežino, kokių naujų žinių ar įgūdžių reikės po 20 metų. Todėl reikia nusiteikti, kad nuolatinis naujų žinių įsisavinimas yra būtina sąlyga norint sėkmingai veikti darbo rinkoje ir suspėti su naujovėmis.

Antrasis uždavinys – pasirinkus studijų programą aktyviai studijuoti ir naudotis universiteto teikiamomis galimybėmis jau nuo pirmo kurso. Studijų metai labai greitai prabėga, todėl papildomos veiklos, užsiėmimai ir konkrečios praktikos įgijimas dar studijų metais turėtų būti neatsiejama studijų dalis. Visa tai užtikrina sėkmingą startą darbo rinkoje ir pačiam studentui prideda pasitikėjimo savimi, savo idėjomis ir įgūdžiais, išmoko paskirstyti savo laiką, jėgas ir empatiją.

Profesijos nėra paveldimos

– Renkantis studijų programą, neretai mokinių apsisprendimui, ką ir kur studijuoti, įtaką padaro tėvai. Ką apie tai manote?

– Visų pirma, noriu pasakyti, kad nėra jokių įrodymų – nei medicininių, nei kitokių – kad profesija yra paveldima. Todėl, jei tėtis – geras chirurgas, tikrai nereiškia, kad jo vaikas irgi toks bus.

Norą patarti, linkint paties geriausio savo vaikui, aš visiškai suprantu. Tačiau patys tėvai dažnai neįvertina kartų skirtumų ir iš inercijos skatina rinktis kaip savo, arba labai praktišką, konkrečią specialybę. Tačiau, kaip parodė ir pandemijos situacija pasaulyje – daug svarbiau gebėti prisitaikyti ir nebijoti mokytis čia ir dabar, nei būti tik siauros specializacijos žmogumi, kuriam sunku keistis, o kartais net neįmanoma.

Tėvus skatinčiau pasitikėti savo vaikų pojūčiais ir jausena, įsiklausyti į jų nuomonę, nes dvyliktokai, besirenkantys specialybę, tikrai yra jau susiformavusios asmenybės. Dalis iš jų yra visiškai apsisprendę, dalis abejoja.

Vis dėlto tokių, kurie dar mokykloje yra apsisprendę ir demonstruoja reikiamus sugebėjimus konkrečiai specialybei bei motyvaciją renkantis pragmatišką specialybę, nėra dauguma. Visiems tiems, kurie tiksliai nežino, ko nori ir dar nėra išsigryninę konkretaus savo profesinio kelio, ką gali padaryti blogiausio to nenorėdami tėvai – skatinti rinktis konkrečią, labai specializuotą profesiją. Juk kuo profesija yra praktiškesnė, tuo labiau ji reikalauja iš karto susitelkti ir susiformuoti jai reikiamus įgūdžius. Taip paliekama labai nedaug erdvės kitoms veikloms ir fundamentiniams dalykams tobulinti, o tai, kaip minėjau, palieka kur kas mažiau galimybių keistis ateityje ir iš naujo prisitaikyti kintančioje darbo rinkoje.

– Ar studentai susidoroja su studijų pasirinkimo laisve universitete ir ką tai jiems suteikia?

– Turbūt reikėtų to klausti kiekvieno studento individualiai. Tačiau apibendrintai galėčiau patikinti, kad studentams galimybė patiems projektuoti savo studijas, atsižvelgiant konkrečiai į savo asmenines savybes, polinkius ir užmojus, yra labai didelis pranašumas.

Lietuvos aukštųjų mokyklų absolventų įsidarbinimo vidurkis yra didžiausias tarp Baltijos šalių. Jungtinės Karalystės "The Knowledge Academy" atlikti tyrimai pagal 2018 m. duomenis rodo, kad įsidarbino 83,3 proc. studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose baigusių asmenų. Latvijoje šis rodiklis siekė 81,7 proc., Estijoje – 74,5 proc.

Aukščiausias Europoje absolventų įsidarbinimo vidurkis fiksuojamas Islandijoje (91,8 proc.), Nyderlanduose ir Norvegijoje (89,2 proc.), Vokietijoje (88,7 proc.), Čekijoje (88,0 proc.), Šveicarijoje (87,5 proc.).

Sunkiausiai darbą susirasti sekėsi aukštąjį išsilavinimą įgijusiems Graikijoje (50,5 proc.), Italijoje (52 proc.), Ispanijoje (66,3 proc.), Kroatijoje (67,3 proc.), Bulgarijoje (70,2 proc.).

Sekli darbuotojų pasiūla

Politologo, dirbusio ne viename prestižiniame pasaulio universitete, Ainiaus Lašo manymu, didžiausią įtaką tokiems Lietuvos rodikliams veikiausiai daro santykinai didelis darbuotojų poreikis rinkoje. Anot jo, darbuotojų trūkumas jaučiamas praktiškai visose srityse, todėl esą pernelyg nestebina, kad aukštųjų mokyklų absolventai gana nesunkiai randa darbą, o verslas yra pasiruošęs į juos investuoti.

Tačiau jei ekonominė situacija pasikeistų liūdnesne linkme, tai esą neigiamai atsilieptų ir jaunimo įsidarbinimo lygiui.

Gintautas Jakštas, Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas, taip pat sakė, kad šalies aukštųjų mokyklų absolventų įsidarbinimo lygis yra aukštas dėl darbuotojų pasiūlą viršijančios paklausos. Tačiau, jo manymu, svarbiausia klausti, ar absolventai randa jų lūkesčius atitinkantį darbą. Mat statistikoje, kuri atskleidžia, kokia dalis absolventų dirba darbą, kuriam reikalingas aukštasis išsilavinimas, Lietuva atrodo prasčiau. Pavyzdžiui, vos vienas iš trijų sporto ar žemės ūkio mokslus universitetuose baigusių absolventų dirba darbą, kuriam reikalingas aukštasis mokslas. Likę du trečdaliai dirba darbus, kuriems būtų pakakę profesinio ar žemesnės grandies išsilavinimo.

"Pavyzdys iliustruoja, kad pasiskirstymas skirtinguose švietimo lygiuose neatitinka darbo rinkos struktūros (vertinant aukštos, vidutinės ir žemos kvalifikacijos pareigas). Dar opesnė problema, kad kai kuriose programose studentų žymiai daugiau, nei darbo rinkoje reikės tokių absolventų, kai kuriose – priešingai – studentų net kelis kartus per mažai. Dėl to ir yra situacija, kai darbo rinkoje jaučiamas didelis trūkumas aukštos kvalifikacijos specialistų, pavyzdžiui, inžinierių, IT specialistų, mokytojų ir pan., o kai kurias kitas programas baigę absolventai, nors galbūt įgijo kokybišką išsilavinimą, aukštos kvalifikacijos darbo rasti negali, nes tos profesijos absolventų parengta tiesiog žymiai per daug", – kalbėjo G.Jakštas.

Darbdaviai kartelės nenuleidžia

Užimtumo tarnybos duomenys leidžia daryti prielaidą, kad absolventų įsidarbinimo galimybės gerėja. Pastaruosius penkerius metus į Užimtumo tarnybą besikreipiančių jaunuolių, iš jų ir absolventų, kasmet mažėja. Per vienuolika šių metų mėnesių į Užimtumo tarnybos klientų aptarnavimo skyrius kreipėsi 8 tūkst. absolventų: iš jų kas trečias buvo įgijęs universitetinį išsilavinimą, kas ketvirtas baigė kolegiją, apie 42 proc. jaunuolių baigė profesines mokyklas. Šiemet, palyginti su 2018 m. sausio–lapkričio mėnesiais, absolventų įregistruota apie 12 proc. mažiau.

CVonline.lt rinkodaros vadovės Ritos Karavaitienės pastebėjimu, šiuo metu daugiausia darbo pasiūlymų yra skirta IT, klientų aptarnavimo ir paslaugų, gamybos, pardavimų, inžinerijos, finansų, transporto, prekybos, statybos srities darbuotojams. Šiose srityse paklausa didelė, tačiau pasiūla – ne itin.

"Konkurencija šiose srityse nėra didelė, įsidarbinimo galimybės aukštos. Daug didesnė konkurencija fiksuojama rinkodaros, žmogiškųjų išteklių, teisės, žiniasklaidos, organizavimo, administravimo srityse. Čia mažiau darbo pasiūlymų, daugiau kandidatų, o laimi – stipriausi", – pasakojo pašnekovė.

Dažnai laimi tie, kurie studijų metu įgijo atitinkamos darbinės patirties, yra aktyvūs, motyvuoti ir turi teisingą požiūrį į darbą.

Nors darbo rinka išgyvena ne pačius lengviausius laikus – su darbuotojų trūkumu susiduria beveik visos veiklos sritys – ir absolventai galėtų būti išsigelbėjimas, tačiau realybė esą šiek tiek kitokia.

"Jaučiamas kai kurių sričių absolventų trūkumas, pavyzdžiui, IT, technologijų, inžinerijos srities. Tačiau absolventams trūksta praktinės patirties ir įgūdžių, o kai kuriems gerokai stinga ir motyvacijos. Dažnai laimi tie, kurie studijų metu įgijo atitinkamos darbinės patirties, yra aktyvūs, motyvuoti ir turi teisingą požiūrį į darbą. Absolventas absolventui nelygus – darbdaviai vien dėl darbuotojų trūkumo reikalavimų kartelės nenuleidžia ir ieško sau tinkamo darbuotojo, kuris atitiktų ne tik techninius reikalavimus, bet ir tiktų kaip asmenybė. Jei studentas tikslingai sėmėsi darbo patirties, gavęs diplomą jis ieškos jau nebe pirmo darbo, o kils karjeros laiptais", – sakė R.Karavaitienė.

Nuo ankstesnės darbo patirties, kaip pastebėjo pašnekovė, priklauso ir absolvento darbo užmokesčio dydis. Jei absolventas ieškosi pirmojo darbo, jo atlyginimas gali būti gerokai mažesnis už senbuvių. Tačiau jei studijų metu jis sukaupė vertingos darbo patirties, atlyginimas greičiausiai bus didesnis nei absolvento, pirmąkart siekiančio įsilieti į darbo rinką.

R.Karavaitienės skaičiavimu, daugiausiai uždirba 6–10 metų patirtį turintys darbuotojai, o iki vienų metų patirtį turintys uždirba 28 proc. mažiau. Turintys 1–2 metų ir 3–5 metų patirtį darbuotojai uždirba atitinkamai 18 proc. ir 6 proc. mažiau.

Ne diplomas, o patirtis

Specialistai vieningai sutinka, kad didžiausią dėmesį įdarbindami jauną specialistą darbdaviai teikia šio sukauptai darbo patirčiai. Todėl pranašumą įgyja tie, kurie studijas derino su darbu. Tiesa, tuometinis Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (dabar – STRATA) yra konstatavęs, kad darbas studijų metu turi neigiamos įtakos studentų mokymosi pažangumui. Nedirbantys studentai dažniau mokosi puikiais balais, o dirbantys tokių rezultatų pasiekia rečiau.

Paklaustas, ar nesusidaro paradoksali situacija, kai į darbo rinką lengviau įsilieja prastesniais balais mokslus baigę, tačiau studijų metais dirbę studentai, G.Jakštas pažymėjo, kad esminis dalykas ieškant naujo darbuotojo yra kandidatų žinios ir gebėjimai. Anot jo, klausimas, kaip šios žinios ir gebėjimai buvo įgyti, darbdaviui yra antraeilis. Tai patvirtina šiemet STRATA atlikta darbo skelbimų analizė, kurios metu buvo išanalizuota daugiau nei 160 tūkst. darbo skelbimų, siekiant nustatyti, koks išsilavinimas, įgūdžiai, darbo patirtis ir asmeninės savybės aktualiausios naujų darbuotojų ieškantiems darbdaviams.

Tyrimo rezultatai parodė, kad net į 64 proc. skelbimų išsilavinimo reikalavimas nėra įtrauktas, nors apie pusę skelbimų sudaro aukštos kvalifikacijos darbo vietos, kurioms reikalingi gebėjimai, įprastai įgyjami aukštosiose mokyklose. Taigi, pagrindinis akcentas yra žinios ir gebėjimai, kurie gali būti įgyti įvairiais būdais.

Nors yra daug tyrimų, kurie rodo, kad darbas studijų metų pagerina studentų perspektyvas darbo rinkoje, tačiau, kaip akcentavo pašnekovas, darbas darbui nėra lygus – reikėtų atskirti atvejus, kai studentas dalį dienos skiria su studijomis susijusiam ir tolesnei karjerai aktualią patirtį teikiančiam darbui nuo žemos kvalifikacijos darbų.

Pagal rodiklį, parodantį, kiek asmenų dirba žemesnės kvalifikacijos darbą, negu įgytas išsilavinimas, Lietuva, palyginti su ES, pasižymi gana prasta situacija.

"Tai signalizuoja apie kelias problemas, susijusias su studijų kokybe, studijų vietų paskirstymu, žemu studijuojančiųjų pasirengimu, praktiškai neegzistuojančiu profesiniu orientavimu. Kita vertus, reikia pripažinti ir tai, kad ne visiems studentams pavyksta sėkmingai suderinti darbą su studijomis. Dalis dirbančių studentų mokosi tik tam, kad išlaikytų egzaminus ir gautų diplomą. Pabaigę studijas jie lieka tame pačiame žemesnės kvalifikacijos darbe, o diplomas gula į stalčių. Tačiau, jei studentas renkasi su studijomis susijusį darbą, jam geriau sekasi rasti tinkamą laiko balansą ir toks pasirinkimas gali turėti teigiamos įtakos studento karjeros perspektyvoms. Todėl galima pasidžiaugti, kad beveik pusė dirbančių Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų renkasi darbą, susijusį su studijuojamu dalyku", – sakė G.Jakštas.

Anot jo, tik maža dalis darbdavių prašo kandidatų atnešti diplomo priedėlį ir parodyti studijų rezultatus. Daug dažniau tinkamiausią kandidatą atsirinkti padeda pokalbis ir praktinė užduotis – tai geriausiai padeda įvertinti kandidato potencialą.

Yra darbdavių, kurie norėtų, kad absolventai būtų parengti konkrečiai darbo vietai. Tačiau aukštojo išsilavinimo misija yra kitokia.

Praktika – geriausias kelias

Šalies darbdaviai studijų kokybę, kaip pastebėjo G.Jakštas, yra linkę vertinti ganėtinai kritiškai. 2014 m. centro atliktas tyrimas parodė, kad tik pusė darbdavių šalies studijų kokybę vertina teigiamai. Tuo metu 31 proc. ją įvertino neutraliai, o 19 proc. – neigiamai. Anot jo, studijų kokybės atžvilgiu kritiškiausi privataus sektoriaus darbdaviai. Tačiau darbdavių ir akademinės bendruomenės požiūris į studijų kokybę dažnai skiriasi.

"Dalis darbdavių studijų kokybę redukuoja iki įdarbinto absolvento pasirodymo. Jei absolventas dirba gerai – studijų kokybė gera, jei jis susiduria su iššūkiais – vertinimas kritiškas. Tačiau nebūtinai prastas darbuotojas reiškia prastą studijų kokybę – tai gali nulemti ir asmeninės darbuotojo savybės ar kiti veiksniai, kurių įtaką įvertinti sudėtinga. Yra darbdavių, kurie norėtų, kad absolventai būtų parengti konkrečiai darbo vietai. Tačiau aukštojo išsilavinimo misija yra kitokia. Aukštasis išsilavinimas turi ugdyti kūrybišką, XXI a. iššūkiams pasirengusią asmenybę, turinčią platų akiratį ir išprusimą. Tai nereiškia, kad vos priimtas į darbą absolventas tiksliai žinos, kaip ką daryti ir tiks tik tai konkrečiai darbo vietai. Iš jo turi būti tikimasi žinių ir gebėjimų, leisiančių gana greitai tapti produktyviu darbuotoju daugelyje skirtingų profesijų", – pažymėjo G.Jakštas.

Tačiau Lietuvos verslo konfederacijos generalinis direktorius Andrius Nikitinas tvirtino, kad darbdaviai absolventus vertina palankiai – jų įdarbinimas esą tik šiek tiek labiau komplikuotas, kadangi darbdaviui kainuoja papildomų resursų.

"Daugelis darbdavių studentus mielai priima, aišku, egzistuoja tam tikros apmokymo sąnaudos – reikia paruošti specialistą, nes jis yra žalias, o tai reikalauja laiko ir resursų. Tačiau resursų tam yra – yra įvairių priemonių, programų, finansuojamų ir iš ES fondų, ir organizuojamų mūsų pačių", – sakė pašnekovas.

Kaip svarbiausią veiksnį, norint lengviau įsilieti į darbo rinką, A.Nikitinas įvardijo praktiką studijų metu. Jo manymu, praktiką atlikti būtina ir absolventams nereikėtų bodėtis net lūkesčių neatitinkančių paprastų darbų. Mat vien įsilieję į darbdavio kolektyvą jie įgyja žinių, kaip valdomi procesai, kokios egzistuoja atsakomybės ir pareigos, kokios yra galimos darbo kryptys. Praktika po bakalauro studijų taip pat leidžia atrasti tinkamą magistro studijų kryptį. Galiausiai įsidarbinimo galimybes labai padidina rekomendacijos tarp darbdavių.

Tiesa, pašnekovas neslėpė, kad greta universitetų, kurie tarp darbdavių labai aktyviai ieško praktikos vietų studentams, esama ir tokių, kur pastebimas pasyvumas.

Studijų kokybė – vidutiniška

"Aukštosioms mokykloms yra svarbu žengti koja kojon su bendresnėmis tendencijomis konkrečiose srityse. Pavyzdžiui, jei transporto srityje auga dirbtinio intelekto įrankių reikšmė, ši tendencija turi atsispindėti ir studijose. Ar mums pavyksta tai pasiekti? Sakyčiau, iš dalies pavyksta, bet tikrai turime, kur augti. Juk pasaulis keičiasi sparčiai ir aukštosios mokyklos turi būti tų pokyčių fronto linijose. Vadinasi,  turime nuolat investuoti į akademinį personalą, jo įgūdžių atnaujinimą, naujų įgūdžių įgijimą. Man susidaro įspūdis, kad mūsų Vyriausybė ne visada suvokia, kiek visa tai kainuoja", – sakė A.Lašas.

Jis aukštojo mokslo kokybę vertino kaip vidutinišką. Pašnekovo manymu, yra puikių studijų programų, puikių mokslininkų, bet išlieka daug netolygumų. "Dalis aukštųjų mokyklų yra gerokai aptrupėję, nesugeba pritraukti pakankamai studentų arba tiesiog balansuoja ant rentabilumo kartelės ribos. O tai neigiamai atsiliepia kokybei. Aš vis dar matau konsolidacijos poreikį, kuris leistų ilgainiui stabilizuoti aukštojo mokslo sistemą", – sakė A.Lašas.

G.Jakšto vertinimu, kai kurios studijų programos jau yra per daug susiaurėjusios. Bakalauro programos, jo manymu, galėtų teikti studentams platesnį išsilavinimą, pagrindines krypties lygio žinias ir gebėjimus, o likusią studijų kreditų dalį studentas galėtų naudoti ganėtinai laisvai, pats ar su aukštosios mokyklos konsultantu pasirinkdamas aktualius studijų dalykus. Taip studentas galėtų susiformuoti gebėjimų rinkinį pagal profesiją, kurios sieks po studijų, tačiau taip pat būtų gavęs ir gana platų išsilavinimą, kuris, esant poreikiui, leistų persiorientuoti darbo rinkoje.

Pernai pagaliau tapome prestižinio Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) klubo nariais, tad galima palyginti, kaip atrodome pažangiausių pasaulio valstybių kontekste.

Pavyzdžiui, ką tik paskelbtoje kasmetėje ataskaitoje "Švietimas trumpai 2019" ("Education at a Glance 2019") atrodome, trumpai tariant, keistai.

Analizuojant ataskaitoje pateiktus tarptautiškai palyginamus kiekybinius rodiklius apie EBPO šalių švietimo sistemų struktūras, finansavimo sistemą, pasiekimus, akivaizdu, kad norime daug, bet tam neturime pinigų, tad išeina abejotina kokybė. Kai kur kyla ir abejonių, ar mūsų švietimo strategų nubrėžta kryptis – į tą pusę.

Finansavimas mažėjo rekordiškai

Ar valstybei švietimas – prioritetas, atspindi skiriamų lėšų kiekis. "Lietuva švietimą prioritetu laiko kiek mažiau nei kitos EBPO šalys: šiai sričiai skiriame 9,5 proc. šalies biudžeto, EBPO vidurkis – 10,4 proc.", – lygina Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) Švietimo centro vadovė Marija Vyšniauskaitė,

Skaičiuojant pagal BVP dalį, investicijos į pradinį, vidurinį ir povidurinį ugdymą Lietuvoje menkesnės nei kitur: 2016 m. skyrėme 2,5 proc. BVP, EBPO vidurkis – 3,5 proc.

Maža to, Lietuvos švietimo ir mokslo atašė prie EBPO Jurgita Petrauskienė atkreipia dėmesį į tai, kad 2010–2016 m. Lietuvos BVP augo, tačiau išlaidos švietimui santykinai mažėjo net 25,2 proc., ir tuo laikotarpiu tai vienas didžiausių nuokryčių tarp EBPO šalių. Nors ekonomika auga, tačiau vienam Lietuvos mokiniui ar studentui tenkantis finansavimas išlieka žemesnis nei EBPO vidurkis.

Daug, pigiai ir nekokybiškai

Ypač didžiulis kontrastas aukštajame moksle: vienam Lietuvos studentui per metus tenka 7,7 tūkst. USD, o EBPO vidurkis dvigubai didesnis – 15,6 tūkst. USD. Aukštajam mokslui skiriame 1,1 proc. BVP, tai yra 0,4 proc. mažiau nei EBPO vidurkis.

Tačiau aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų dalis Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį padidėjo 14 proc., ir tai vienas sparčiausių augimų EBPO. M.Vyšniauskaitė primena, kad esame viena labiausiai išsilavinusių šalių – pagal jaunų žmonių, turinčių aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą, skaičių užimame penktą vietą tarp 44 EBPO tirtų šalių. Aukštojo mokslo diplomą Lietuvoje turi 56 proc. 25–34 metų žmonių, EBPO vidurkis – 44 proc.

"Tad šiame kontekste nepagrįstai skamba mūsų valdžios kalbos apie visuotinį nemokamą aukštąjį mokslą ar nemokamų studijų vietų skaičiaus universitetuose dvigubinimą. Kaip rodo EBPO tyrimas, aukštojo mokslo prieinamumas Lietuvoje nėra problema", – mano M.Vyšniauskaitė.

Ataskaitoje EBPO generalinis sekretorius Jose Angelis Gurria pabrėžia, kad aukštojo mokslo plėtra bus tvari tik tada, kai absolventų pasiūla atitiks darbo rinkos poreikius. Tad, pasak J.Petrauskienės, vien džiaugtis dideliu studijuojančiųjų skaičiumi neužtenka, o tokiomis sąlygomis, kai studentų daug, bet pinigų mažai, užtikrinti studijų kokybę labai sunku.

"2005–2016 m. išlaidos aukštajam mokslui EBPO šalyse išaugo šiek tiek daugiau kaip dvigubai, nei didėjo studentų skaičius. Neišnagrinėjus finansavimo sistemos  priimti studijuoti visus ar vos ne visus norinčiuosius, kyla rizika skatinti aukštąjį mokslą, aukojant  profesinį mokymą, kuris taip pat labai svarbus, bet mažiau populiarus. Švietimo institucijos turi subalansuoti augantį stojančiųjų skaičių su galimomis išlaidomis ir išlaikyti savo programų aktualumą bei kokybę", – J.Petrauskienė ir pabrėžia, kad atotrūkiui tarp mažo finansavimo ir didelio skaičiaus studentų reikia ne tik didinti investavimą į aukštąjį mokslą, bet ir ryškios vizijos, kaip gerinsime jo kokybę.

J.Petrauskienė: 2010–2016 m. Lietuvos BVP augo, tačiau išlaidos švietimui santykinai mažėjo net 25,2 proc.

Mokymasis atsiperka

Aukštasis mokslas sparčiai besikeičiančiame pasaulyje tampa vis svarbesnis tiek ekonominei, tiek socialinei ir individo, ir valstybės gerovei. Turintieji aukštąjį išsilavinimą sėkmingiau įsidarbina, uždirba daugiau, yra sveikesni, labiau rūpinasi aplinka, aktyviau dalyvauja visuomenės gyvenime. Tai patvirtina ir Lietuvos statistika.

Pasak M.Vyšniauskaitės, džiugu, kad mūsų aukštųjų mokyklų diplomai nėra beverčiai. Lietuviai, turintys aukštąjį išsilavinimą, neturi problemų dėl įsidarbinimuo: pernykščių metų duomenimis, 93 proc. aukštąjį išsilavinimą įgijusių jaunų žmonių dirbo (pagal šį rodiklį esame pirmi tarp visų tirtų šalių; EBPO vidurkis – 84 proc.).

Svarbu ir tai, kad pinigų ir laiko investicija į aukštąjį išsilavinimą atsiperka. Baigusieji bakalauro studijas Lietuvoje uždirba 55 proc. daugiau nei turintieji tik vidurinį išsilavinimą, o įgijusieji magistro ar daktaro laipsnį – net 113 proc. daugiau (EBPO vidurkis atitinkamai 44 ir 91 proc.).

"Tačiau studijų kokybę už mūsų studentus negatyviau vertina tik rumunai", – atkreipia dėmesį M.Vyšniauskaitė. Reikia gerinti studijų kokybę, dėstytojų darbą, ugdomas žinias dar labiau orientuoti darbo rinkos poreikių ir aukštos pridėtinės vertės link. Tai, LLRI ekspertės įsitikinimu, į mūsų universitetus padėtų pritraukti ir daugiau užsienio studentų, nors nuo 2010 m. jų daugėja, dar atsiliekame tiek nuo ES ir EBPO vidurkio, tiek nuo kaimynų latvių ir estų.

Beje, EBPO ataskaitoje krenta į akis tai, kad didžioji dalis mūsų studentų renkasi bakalauro studijas, o trumposios studijos Lietuvoje dar tik pradedamos įgyvendinti.

Uždirba 40 proc. mažiau

EBPO kontekste ryškūs mūsų mokytojų bendruomenės skirtumai nuo pažangiausių pasaulio valstybių – jie uždirba mažiau, yra vyresnio amžiaus, mokyklose trūksta mokytojų vyrų.

M.Vyšniauskaitė lygina: "Mūsų mokytojų pareiginiai atlyginimai vidutiniškai 40 proc. mažesni nei EBPO šalyse. Taip pat nedidelis mokytojų atlyginimų augimas. Metinis aukščiausios kategorijos mokytojų atlyginimas skiriasi nuo pradedančiųjų 1,5 tūkst. USD, vidutiniškai EBPO šis skirtumas kur kas didesnis."

Pavyzdžiui, bendrojo lavinimo mokyklos mokytojo, turinčio daugiau nei penkiolikos metų stažą, metinė alga Lietuvoje 21 084 USD, o EBPO šalyse toks mokytojas vidutiniškai uždirba 47 675 USD.

"Mūsų mokytojų atlyginimai mažesni nei vidutiniškai EBPO, atotrūkį reikia įveikti, tam ir pradėtos permainos", – pabrėžia buvusi švietimo ir mokslo ministrė J.Petrauskienė.

Lietuvos mokytojų bendruomenė sensta. 2017 m. 50 proc. pradinių ir pagrindinių mokyklų mokytojų buvo per 50 metų. Vidutinis mokytojų amžius 36 proc. didesnis nei EBPO šalyse. Moterų tarp mokytojų maždaug 14 procentinių punktų daugiau nei kitose EBPO šalyse.

Labai svarbu investuoti į naujų mokytojų rengimą, pabrėžia M.Vyšniauskaitė: "Pagal mokytojų iki 30 metų skaičių užimame ketvirtą vietą nuo galo, tokių vos 4 proc. Abiturientai vangiai renkasi pedagogines studijas, viena to priežasčių – prasta ir poreikių neatitinkanti pedagogų valstybinio ugdymo kokybė. Štai privati programa "Renkuosi mokyti" kasmet sulaukia kelis kartus daugiau norinčiųjų išmokti mokytojauti, nei yra pasirengusi priimti."

Bet lyginant vienus skaičius, reikia palyginti ir kitus. Mokytojo metinis darbo valandų skaičius bendrojo lavinimo mokykloje apie 50 valandų trumpesnis nei vidutiniškai kitur. Lietuvoje klasės vidutiniškai mažos –17 vaikų pradinėse mokyklose (EBPO – 21), 18 – bendrojo lavinimo mokyklose (EBPO – 23). "Kai tokį sakinį skaito Vilniaus mokytojas, kuris dirba su 30 vaikų, sakys, kad tai netiesa. Bet Lietuvos švietimo įvairovė labai didelė", – sako J.Petrauskienė.

Ankstyvojo ugdymo vaikų ir auklėtojų skaičiaus santykis taip pat mažesnis nei daugelyje EBPO šalių. 2017 m. Lietuvoje vienam auklėtojui teko 11 vaikų, EBPO vidurkis – 14. Bet galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį trejų–penkerių metų vaikų, dalyvaujančių ikimokykliniame ugdyme, padaugėjo 26 proc. ir dabar darželius jau lanko 85 proc. šio amžiaus vaikų (EBPO vidurkis – 87 proc.).

Studijų kokybę už mūsų studentus negatyviau vertina tik rumunai.

Svarbu ne tik kiek

M.Vyšniauskaitė pabrėžia: už pinigų kiekį svarbiau gebėjimas juos tikslingai naudoti. Štai Estijos, atlikusios giliąją švietimo reformą, pavyzdys: nors estai švietimui skiria 10,5 proc. šalies biudžeto, jų penkiolikmečių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimai, kaip atskleidžia EBPO PISA tyrimas, – vieni geriausių pasaulyje. Lietuvos mokinių pasiekimai, atlikus šį tyrimą, nesiekia net tirtų šalių vidurkio.

LLRI ekspertės įsitikinimu, Lietuvai šiuo metu svarstant bendrojo ugdymo mokymo programų atnaujinimą, vertėtų imti pavyzdį iš estų, kurie nuo griežto mokymo perėjo prie savarankiško mokymosi modelio. "Nors skamba abstrakčiai, toks požiūris lemia pokyčius visose švietimo sistemos grandyse, pradedant mokymo priemonėmis ir baigiant mokytojų rengimu – viską stengiamasi nukreipti į tai, kad mokymasis taptų paties besimokančiojo atsakomybe. Estai, sekdami švietimo lyderius suomius, perėmė ir jų požiūrį į mokyklų, mokytojų savarankiškumą. Šiose šalyse nacionaliniu lygmeniu išskiriami bendri prioritetai, bet kaip jų bus pasiekta – sprendžia pačios mokyklos ir mokytojai. Nereikia didžiulių pakeitimų programose, nereikia iš viršaus nurodyti detalių taisyklių – tai tik apsunkina mokytojų darbą. Daug svarbiau nurodyti bendrą kryptį ir investuoti į mokytojų rengimą. Ar parodytas pasitikėjimas mokytojais pasiteisins Lietuvoje, turėsime galimybę įsitikinti, nes kartu su bendrųjų programų atnaujinimu mokykloms siūloma 30 proc. mokymosi turinio pasirinkti savarankiškai, atsižvelgiant į jiems patiems aktualų kontekstą", – teigia M.Vyšniauskaitė.

Statistikos moralas

Taigi belieka atsakyti į klausimą, kas iš to, kad pamatėme save pažangiausių šalių kontekste. Lietuvos švietimo ir mokslo atašė prie EBPO J.Petrauskienė įspėja: visų pirma statistiką reikia analizuoti labai atidžiai, įvertinant šalies kontekstą ir, žinoma, atidžiai perskaičius paaiškinimus apie pateikiamus duomenis.

Štai mokytojai jau ėmė piktintis, kad neteisingai pateikta informacija apie jų algas. Bet pateikiamose lentelėse paaiškinta, kad sumos perskaičiuotos pagal perkamosios galios indeksą. Priešingu atveju, algų dydžio skirtingose šalyse būtų neįmanoma palyginti. Kadangi Lietuvoje kainos mažesnės nei vidutiniškai EBPO šalyse, indeksuojant algas sumos išeina didesnės nei de facto gauna mūsų mokytojai.

Neįsigilinus keistai atrodo ir kai kurie statistikos duomenys. Pavyzdžiui, paminėta, kad Lietuvoje per 60 proc. 25–29 metų jaunuolių be vidurinio išsilavinimo nei dirba, nei mokosi. Šiuo rodikliu lenkiame net Pietų Afrikos Respubliką.

Bet, kaip paaiškino Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Strateginių programų skyriaus vedėjas Ričardas Ališauskas, Lietuvoje tai tikrai nedidelis skaičius asmenų, nes dauguma (per 95 proc.) šios amžiaus grupės gyventojų jau įgiję bent vidurinį (dalis – kartu su profesiniu) arba net ir aukštąjį išsilavinimą. Kitaip tariant, tik 5 proc. nėra įgiję vidurinio išsilavinimo, o iš jų 60 proc. nei dirba, nei mokosi. Skaičiuojant visus 25–29 metų Lietuvos jaunuolius, neatsižvelgiant į jų turimą išsilavinimą, mažiau nei 5 proc. nei dirba, nei mokosi. Šis rodiklis yra geresnis nei ES ar ESBO šalių vidurkis. Palyginkime: Pietų Afrikos Respublikoje 17 proc. šios amžiaus grupės jaunuolių – per milijoną – nėra įgiję vidurinio išsilavinimo, šioje šalyje nedirba ir nesimoko kas ketvirtas 25–29 metų asmuo.

Tad statistiką, primena J.Petrauskienė, reikia analizuoti atidžiai. Bet, pasak jos, analizuoti tikrai verta: EBPO ataskaitoje pateikta labai daug informacijos valstybės sprendimų priėmėjams, švietimo institucijoms, ypač aukštojo mokslo, kurios šiandien konkuruoja globaliai.

To reikia, kad galėtume brėžti mūsų švietimo kryptį remdamiesi žiniomis, o ne politiniais eksperimentais.

Kaip teigia patirties įvairiuose pasaulio universitetuose sukaupęs, o šiuo metu doktorantūros studijas Oksforde tęsiantis ISM dėstytojas, jo tikslas – sukurti kosmopolitišką aplinką, studentus supažindinti su pasauline praktika, praplėsti studijuojančiųjų akiratį, besimokantiems pateikti naujausią metodologiją. Šiam iššūkiui įgyvendinti T. Hashimoto subūrė dėstytojų iš viso pasaulio komandą, studijavusių geriausiuose universitetuose, kaip Oksfordas ar Harvardas, solidžią patirtį sukaupusių teoretikų bei praktikų.

„ISM Finansų ekonomikos programą galiu prilyginti virtualiai galimybei keliauti po pasaulį. Mūsų gretose dėstytojai iš tokių tolimų vietovių kaip Japonija, Šiaurės Amerika ar net Trinidadas ir Tobagas. Studentai taip pat gali pasinaudoti dvigubo diplomo programa, kuri sudaro sąlygas dalį laiko mokytis BI Norvegijos verslo mokykloje ir įgyti jos diplomą. Finansų ekonomikos programos dėstytoja Jamelia Harris šiuo metu doktorantūros studijas tęsia Oksforde, profesorius David Wheat įgijo magistro laipsnį Harvarde, dr. Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas ir t. t. ISM akademikai – skirtingų tautybių, kultūrų, įgiję geriausią išsilavinimą ir pasirengę žinias perduoti savo studentams. Tad norint gauti pasaulinės patirties, susipažinti su geriausių universitetų dėstymo metodais nebūtina važiuoti svetur. Oksfordo ir Harvardo patirtį atnešiu į Lietuvą“, – sako T. Hashimoto.

Studentams – saviraiškos laisvė

ISM Finansų ekonomikos programa skirta ir norintiems savo žinias toliau gilinti šioje srityje, ir bakalaurą baigusiems visiškai su finansais nesusijusiose studijose. Pasak T. Hashimoto, svarbiausia būti smalsiam ir motyvuotam, o viso kito galima išmokti. Tačiau šią programą sėkmingai baigti pavyks tik tiems, kurie bus susitelkę ir nuoširdžiai domėsis studijuojamu dalyku. Kaip sako ISM dėstytojas, nemotyvuoti studentai savo kelią baigs ties magistro darbu, nes jį rašant studentas turės dirbti individualiai ir pats imtis iniciatyvos.

„Atėjus laikui rašyti magistro darbą studentai turės parodyti, kuo domisi, kokios temos jiems aktualios, kokias problemas nori išspręsti. Tyrimo objektą išsirinkti reikės jiems patiems. Tai individualus darbas. Mes nesakysime, ką jie turės rašyti. Būtent patys studentai mums turės parodyti, kuo domisi“, – sako ISM Finansų ekonomikos Tarptautinės magistrantūros programos direktorius T. Hashimoto.

Dažnas studentas, ypač prieš Finansų ekonomikos studijas specializavęsis kitoje kryptyje, baigiamajame rašto darbe apjungia bakalauro ir magistro metu gautas žinias bei dėstytojus nustebina netradiciniais, moderniais bei unikaliais tyrimais.

ISM stiprybė – artima bendruomenė. Čia dėstytojas studentui visuomet randa laiko – nesvarbu, jį prašoma skirti per paskaitas ar po jų, o diskusija nesibaigia ties auditorijos ribomis.

„ISM Finansų ekonomiką studijavusi ir architektūros bakalaurą baigusi mergina savo magistriniame darbe tyrinėjo koreliaciją tarp miesto biudžeto ir jo vystymosi lygio. Kitas studentas savo magistriniame darbe futbolo komandą nagrinėjo kaip investicinį objektą ir tyrė, kokiu atveju investuoti naudingiau – pagrindiniu rodikliu laikant komandos finansinį statusą ar jos pasirodymą

aikštėje. Dar vienas įdomesnių darbų – tyrimas, kuriame magistrantas apjungė ekonometriją bei semantiką ir nagrinėjo socialiniame tinkle „Twitter“ neigiamų ir teigiamų būdvardžių poveikį bitkoinų vertei. Tokių unikalių darbų turime ne vieną. Iš jų pamatome, kuo gyvena ir kuo domisi mūsų studentai“, – sako ISM dėstytojas T. Hashimoto.

ISM Tarptautinės magistrantūros Finansų ekonomikos programos direktorius taip pat pabrėžia, kad dauguma jo studentų yra dirbantys asmenys, tad pasitaiko atvejų, kuomet mokslinio tyrimo verta problema kyla ir jų darbovietėje. Tokiu atveju, dėstytojas padeda studentui suformuluoti teorinę bei praktinę tyrimo kryptį, kurios rezultatai naudingi ir moksliniu požiūriu, ir tiriančiojo įmonei.

Finansų ekonomika – daugiau nei tik skaičiai

Finansų ekonomikos magistro suolą birželio pabaigoje paliko ir geriausio studento titulą pelnęs Marius Kušlys, kuris paneigia daugelio finansinių kaip itin techniškų ir tik skaičiavimo reikalaujančių specialybių suvokimą. ISM Finansų ekonomikos studijas jis apibūdina kaip filosofijos paveiktą ir mąstymą skatinančią studijų programą.

„Neretam finansų sąvoką išgirdusiam žmogui mintyse kyla skaičių asociacijos. Tačiau ekonomikoje svarbu ne tik, kiek pardaviau, už kiek nupirkau ir kokį pelną gavau. Ekonomistams labai svarbu suprasti ir makroekonominę perspektyvą, kai nagrinėjami ne vieno vartotojo ar vienos įmonės sprendimai, bet analizuojamos visos šalies ar net regiono problemos. Šiuo atveju svarbu suprasti ne tik skaičius, bet ir apibendrintai suvokti gyventojų, verslų, finansų institucijų ir politinės valdžios santykius. Pavyzdžiui, vienas iš ekonomistų nagrinėjamų klausimų – valstybės įsitraukimas į šalies ekonomikos reguliavimą, kad ji augtų, verslas klestėtų, tuo pačiu gyventojų gerovė didėtų, o socialinė atskirtis nebūtų per didelė. Norint atsakyti į šiuos ganėtinai filosofinius klausimus, ekonomistai turi mąstyti plačiau. Neužtenka remtis vien tik skaičiais statistinėse lentelėse, kurios ne visuomet parodo tikrąją esmę. Tad mes ne tik skaičiuojame, bet ir ieškome atsakymų į įvairias ekonominio gyvenimo problemas“, – sako ISM Finansų ekonomikos alumnas Marius Kušlys.

Marius Kušlys

Neturintys finansinio pasiruošimo pasivys pirmame semestre

M. Kušlys pritaria ISM Tarptautinės magistrantūros Finansų ekonomikos programos direktoriui T. Hashimoto, kad motyvacija mokytis yra itin svarbi, tačiau, pasak jo, siekiantys sėkmingai mokytis šioje programoje privalo bent minimaliai suprasti matematikos subtilybes, turėti reikalingą kreditų skaičių, o finansinį išsilavinimą turinčius kolegas pasivyti pavyks jau pirmojo semestro metu.

„Iš siekiančių studijuoti Finansų ekonomikos programą prašoma būti išklausius ne mažiau kaip 18 ECTS kreditų iš ekonomikos, finansų arba matematikos krypčių dalykų. Formalus reikalavimas toks. Šiek tiek mažiau su matematika, ekonomika ar finansais susipažinusiems studentams ekonominį išsilavinimą jau turinčių kolegų lygį pavyks pasiekti pirmojo semestro metu. Dėstomą informaciją jau žinantys studentai savo žinias pakartos ir sustiprins, o formules ir teorijas matantys pirmą kartą – su jomis susipažins plačiau. Tai nereiškia, kad pirmo semestro metu bus tik kartojimas, tiesiog sudėtingesnės teorijos bus nagrinėjamos prieš tai pakartojus pagrindinius principus. Vėlesniuose semestruose prireiks žinių iš ankstesnių kursų, bus lavinamas mąstymas.

Studijuojant prireiks ne tik formulių, bet ir platesnio ekonomikos ar finansų suvokimo. Pavyzdžiui, taikomojoje verslo etikoje studentai yra supažindinami su klasikinėmis etikos ir filosofijos teorijomis, kurios vėliau pritaikomos analizuojant šiuolaikines finansų ar ekonomikos problemas. Norint nustatyti įmonės vertę, neužtenka tik finansinių ataskaitų ir reikalingų formulių išmanymo. Būtina suprasti ir ekonominę aplinką, kurioje veikia įmonė. Studijų pabaigoje dėstomi teisiniai finansų rinkų ir institucijų aspektai, kurie, dirbant finansų srityje, yra ne mažiau svarbūs nei formulės“, – sako geriausias ISM Finansų ekonomikos absolventas M. Kušlys.

ISM universitete – bendruomeniškumo aura

M. Kušlys ne tik išrinktas geriausiu 2019 m. ISM Tarptautinės magistrantūros Finansų ekonomikos programos studentu, bet šiuo metu ISM Vasaros mokykloje dėsto makroekonomiką, o nuo ateinančio semestro prisijungs prie ISM akademikų komandos ir universiteto studentams dėstys matematinę analizę, taikomąją matematiką bei matematinius metodus ekonomikoje. ISM alumnas ir dėstytojas teigia universitete jautęsis glaudžios bendruomenės dalimi, akademikai į čia besimokančius žiūrėjo kaip į kolegas, niekada neatsisakydavo paaiškinti nesuprastą užduotį ar teoriją. Tokius santykius jis stengsis palaikyti ir su savo būsimaisiais studentais.

„ISM stiprybė – artima bendruomenė. Čia dėstytojas studentui visuomet randa laiko – nesvarbu, jį prašoma skirti per paskaitas ar po jų, o diskusija nesibaigia ties auditorijos ribomis. Šiuo metu ISM Vasaros mokykloje dėstau makroekonomiką. Man svarbu, kad čia atėjęs žmogus gautų reikalingas žinias ir iš paskaitų išeitų sužinojęs visus rūpimus atsakymus. Makroekonomika juk ne visiems lengvai sekasi, tad, esant poreikiui, mielai vedu ir papildomas konsultacijas. Su studentu diskutuoju tol, kol jam dėstomos teorijos ar uždaviniai tampa aiškūs ir lengvai išsprendžiami. Mano nuomone, jeigu studentas nesupranta, tai ne jo – bet mūsų, akademikų, problema. Tad ir universitete dėstysiu tokiu principu, kokiu buvo dėstoma ir man pačiam. Studentams būsiu visuomet pasiekiamas, pasirengęs jiems padėti ir su jais bendrauti“, – sako M. Kušlys.

Stojantieji į ISM Tarptautinės magistrantūros studijas gali rinktis ne tik Finansų ekonomikos, bet ir Tarptautinės rinkodaros ir vadybos bei Inovacijų ir technologijų vadybos programas, o taip pat pretenduoti į valstybės skiriamą stipendiją. Aukščiausią konkursinį balą turintys studentai gali gauti stipendiją, kuri leidžia padengti net iki 50 proc. studijų kainos. Stojamasis konkursinis balas skaičiuojamas atsižvelgiant į akademinius pasiekimus, kandidato motyvaciją bei anglų kalbos žinias. Pagrindinis priėmimas, kurio metu ir galima pretenduoti į stipendiją, vyksta iki liepos 10 d., tačiau paraiškas į ISM Tarptautinės magistrantūros studijų programas galima teikti iki pat rugpjūčio pabaigos.

Lietuvoje aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą pernai buvo įgiję 57,6 proc. 30–34 metų amžiaus žmonių. Lietuva pagal šį procentą yra pirma ES, antrojoje vietoje – Kirpas (57,1 proc.), trečiojoje – Airija (56,3 proc.). ES vidurkis – 40 proc.

Aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą šalyje turi 68,2 proc. moterų ir 47,5 proc. vyrų.

Lietuva taip pat patenka į trejetuką valstybių, kuriose mažiausias mokyklos nebaigusių jaunuolių procentas: jų šalyje pernai buvo 4,6 proc. Šis rodiklis mažiausias Kroatijoje – 3,3 proc., antrojoje vietoje esančioje Slovėnijoje – 4,2 proc. ES vidurkis – 10,6 proc.

Pagrindinio išsilavinimo pernai neturėjo ir nesimokė 6,1 proc. 18-24 metų vaikinų ir apie 3 proc. merginų Lietuvoje.

Europos Sąjunga buvo užsibrėžusi, kad iki 2020 metų bent 40 proc. šalies gyventojų turėtų aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą, o anksčiau mokyklas palikusiųjų procentas neviršytų 10 procentų.