Ar tai ženklas, kad jaunuolius vilioja prestižas? Juk valdžia ne sykį sakė, kad iki 2025-ųjų mokytojo profesija bus prestižinė. Tad šiemet įstojusieji jau gali tikėtis maudytis prestižo versmėse, o iki tol dar bus pamaloninti stipendijomis.

Būtų linksma, jei nebūtų graudu. Bet anokia čia naujiena, kad gyvename kreivų veidrodžių karalystėje, kur viskas gražu – ant popieriaus, ataskaitose ir per valdžios vizitus į lankomus objektus. O realybė gerokai liūdnesnė. Ir nereikia net matematikos egzamino rezultatų.

Tėvai keikia mokytojus ir mokyklas. Mokytojai keikia ministeriją, mokinius ir jų tėvus.

Mokytojus smaugia popierizmas. Jis smaugia ir vaikus, nes užsiėmę popieriais mokytojai nebeturi laiko vaikams.

Be prestižo nebegalime nuo gimimo: reikia prestižinių auklių, prestižinių darželių, mokyklų, universitetų… Kaip koks mononatrio glutamatas tas prestižas.

Mainų programos, projektai lėšoms įsisavinti ir vis gražesnę situaciją piešiančios ataskaitos mokyklose dažniausiai neturi nieko bendro su mokiniais, nebent mokiniai turi kažkur pasimakaluoti, kad projektas geriau atrodytų. Bet mokyklos vadovai tada jaučiasi reikšmingi, daug nuveikę.

Netrukus mokytojus dar labiau smaugs visokie kvalifikaciniai reikalavimai. Ir smaugs tiesmukai – per finansus. Socialiniai tinklai ūžia nuo diskusijų, kas pelningiau ir geriau už darbą mokykloje. Vienareikšmiškai pirmauja korepetitoriavimas, nes verslo gysla neišsenka: vaikas neišmoko mokykloje, tai tėvai pasamdys mokytoją už pinigus.

Tiesa, dar galima mestis į privatų sektorių – privačios mokyklos ir mokyklėlės dygsta kaip grybai, nes mokytojai žino – tėvai padarys viską, kad jų vaikai gautų kuo geresnį išsilavinimą. Ir dar – prestižine laikomoje mokykloje. O jei ne valdiška – jau kaip ir prestižinė.

Be prestižo nebegalime nuo gimimo: reikia prestižinių auklių, prestižinių darželių, mokyklų, universitetų… Kaip koks mononatrio glutamatas tas prestižas. Tik ar bus kam dirbti mokyklose 2025-aisiais?

Kai paklausai Sveikatos apsaugos ministerijos aiškinimų, reformos traukinys veža tiesiai į rojų: paslaugų prieinamumas pacientams tik gerės, nebereikės važiuoti į didmiesčius, gydymo įstaigoms už paslaugas bus mokama daugiau, šeimos gydytojams darbo sąlygos tik gerės, o ir uždirbs jie daugiau ir t.t.

Tad kodėl šeimos gydytojai visai į tą rojų netrokšta ir, vos iškilus į viešumą reformos gairėms, stoja piestu prieš šį traukinį – esą pertvarką grąžins visą sveikatos priežiūros sistemą 30 metų atgal. „Šeimos gydytojų bendruomenė išsakė daug svarių argumentų, kokią grėsmę keičiami įstatymai kelia šeimos medicinai ir visai pirminės sveikatos priežiūros plėtotei, pacientų teisėms ir sveikatos sistemos efektyvumui apskritai, tačiau į juos atsižvelgta nebuvo – juos paprasčiausiai ignoravo“, – viešai konstatavo šeimos gydytoja, Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos narė Rūta Radzevičienė-Jurgutė.

„Balti herojai surištomis rankomis“ bandė susirinkti ir sostinės V.Kudirkos aikštėje, kur įspėjo: paslaugų prieinamumas nepagerės, pacientai lauks ilgesnėse eilėse ir nebegalės rinktis medikų. Ligų kamuojamiems pacientams tokia žinia prilygsta nuosprendžiui: ką reiškia ilgesnės eilės, jeigu dabar pas gydytoją specialistą įmanoma patekti po mėnesio, dviejų ar trijų, o pas kardiologą – gal net po metų...

Bet, pasirodo, SAM galvos žino geriau, ir jokie argumentai jų nesustabdė, nors akivaizdu, kad ir dabar, kai jau teisės aktai patvirtinti ir žalia šviesa reformos traukiniui įžiebta, nenutuokia, kaip iš tiesų viskas veiks po tų penkerių metų.

Ministras Arūnas Dulkys viename iš Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžių pabrėžė, kad sprendimus reikia priimti dar ir dėl to, kad Lietuva reformai gautų finansavimą iš ES. Sakote, pinigai nekvepia? Reformai finansuoti suplanuota 710,9 mln. eurų ES ir valstybės biudžeto lėšų. Tik kas tuo kvapu mėgausis, o kas nuo jo spjaudysis?

"Galima orientuotis į savo krašto pažinimą, kiti galbūt organizuos darbą klasėje pamokų metu. Tų galimybių yra daug – tą ir norime pasakyti, ir skatiname mokyklų savarankiškumą bei lyderystę", – nusprendus ilginti mokslo metus dėstė švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.

"Pamoka vyks netradicinėje erdvėje", – tokio įspėjimo sulaukė e.dienyne mokiniai ir tėvai. "O, kaip netikėta! – ironiškai nusikvatojo aštuntokas. – Kiekviena pamoka dabar vyks tame pačiame "netradiciniame" skvere". Tame pačiame, kur tos mokyklos mokinukai paprastai visus mokslo metus per pertraukas traukia parūkyti ar "paveipinti".

Prie didmiesčių muziejų pirmąsias dvi birželio savaites nenutįsta mokinių, atėjusių su mokytojais eilės. Tegul eksponatų prižiūrėtojos ramiai sau mezga ar knygas skaito, nėra reikalo jas trukdyti. Gerokai paprasčiau ir lengviau, kai vaikai tyliai brūžina suolus saulės prikepintuose kabinetuose.

Mokinių grupės neplūsta ir į įmones, kur galbūt pamatytų, ką norėtų veikti gyvenime. Tikriausiai ne mažiau įdomūs jauniesiems Lietuvos piliečiams būtų ir teatro užkulisiai, ir bažnyčios bokšto varpinė bei palėpė, ir ugniagesių automobiliai ar naujas galingas ūkininko traktorius. Negirdėjau, kad kuri nors mokykla būtų rengusi išvyką pas kokį nors ūkininką į kaimą, kur birželį verda gyvenimas, nors daugybė miesto vaikų ir paauglių nėra iš arti matę viščiuko, kiaulės, karvės.

Mokyklų vadovai ir mokytojai kažkodėl lyg įsikibę laikosi nuostatos, kad mokiniai mokosi tik mokyklose. Šiemet – iki birželio 15-osios arba dešimt dienų ilgiau nei pernai. O kitąmet – jau ir iki birželio 20-osios. Pailginome mokslo metus, kad vaikai mokykloje tobulai išmoktų marinuoti laiką?