Kelionės su nepažįstamaisiais darosi vis populiaresnės tarp studentų. Jiems tai puiki alternatyva viešajam transportui, kai norima keliauti tarp miestų. Taip žmonės sutaupo laiko, pinigų ir turi galimybę pasiimti daugiau daiktų ar užmegzti naujų pažinčių.

Vis dėlto, toks keliavimo būdas ne pats saugiausias.

„Priekinėje sėdynėje sėdėjo ir autostradoje važiuojant pradėjo jai kojas graibyti. Tokie dalykai gal šiek tiek ir gąsdina, bet apsisaugau sėsdama į galą, – pasakojo tokiu keliavimo būdu besinaudojanti studentė.

„Būna nejauku, kai matai, kad viršija greitį arba atrašinėja į žinutes, tas gal labiau gąsdina“, – tęsė ji.

„Nepažįsti žmogaus. Nežinai, ką jis tau gali padaryti. Užpulti, nežinau...“ – atsargiau į tokį keliavimo variantą žvelgė kalbintas vaikinas.

„Niekados negali jaustis saugiai. Iš dalies jautiesi, bet niekada negali 100 proc. teigti, kad viskas bus gerai“, – antrino kitas vaikinas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Nesaugu gali būti ne tik pakeleiviams, važiuojantiems su nepažįstamais pavežėjais, bet ir vairuotojams, kurie lygiai taip pat negali žinoti, kas įlips į jų automobilį.

Štai vienas vairuotojas laisvalaikiu tarp Vilniaus ir Kauno pavėžėjantis žmones sako, kad kartą pakeleivis už kelionę norėjo atsiskaityti narkotikais.

„Žmogus norėjo atsiskaityti psichotropinėmis medžiagomis. Deja, nepaėmiau šito atsiskaitymo. Susimokėjo pinigais, nebuvo problemų“, – su šypsena istoriją prisiminė vaikinas.

Visgi žmonės, kurie renkasi keliauti su pavežėjais, turėtų būti labai atsargūs ir įvertinti, ar tikrai toks pasirinkimas nėra pavojingas.

„Reikia pranešti savo artimam žmogui, kad važiuoja, kokiu maršrutu važiuoja, kokiu maždaug laiku turi būti“, – saugumo priemones vardijo policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis.

Renkantis tokį neįprastą keliavimo būdą, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad pavežėjas gali vežti nelegaliai. Tiesa, ir patys pavėžėjai turėtų įsivertinti, kada keleivių pavėžėjimas – tik pomėgis, o kada jau laikomas darbu, kai reikia registruoti veiklą ir mokėti mokesčius.

„Galbūt parašau socialiniame tinke „Važiuoju“. Aš pats važiuoju, derinuosi prie savęs, bet jeigu aš jau derinuosi prie kliento, ieškau grupės ir derinu savo važiavimą prie klientų grupės poreikių, tikėtina, kad tai – individuali veikla“, – skiriamuosius bruožus įvardijo Mokesčių inspekcijos Teisės departamento direktorė Rasa Virvilienė.

Vežiojantys pakeleivius reguliariai, siekiantys iš to uždirbti, o ne tik kompensuoti savo kelionės išlaidas, turėtų įsigyti Individualios veiklos pažymėjimą ir leidimą vežti keleivius.

Net nepagalvojame

Keliavimas autostopu – tarsi aštuntojo dešimtmečio vizitinė kortelė. Tam įtakos turėjo Džeko Keruako knyga „Kelyje“. Laisvas ir nevaržomas – toks parodomas knygos herojų gyvenimas. Tačiau dabar autostopu keliaujantys nepilnamečiai vargu ar būna skaitę šia knygą. Kokie jų tikslai ir kaip elgtis pamačius autostopu keliaujantį vaiką kelyje?

Keliolika metų atgal, pamenu, automobiliu su vyru važiavome autostrada iš Vilniaus į Kauną. Vakarėjo. Pastebėjome vaiką iškelta ranka, o kiek tolėliau stovėjo dar mažesnis.

Įsitaisę ant automobilio galinės sėdynės, paaiškino, kad važiuoja ne į Kauną, bet nori, kiek įmanoma „tiesiai pavažiuoti”. Paklausti, pasisakė, kad jų kelionės tikslas Jonava. Pasitarėme su vyru, kad tuoj sutems, autobusai iš Kauno į Jonava, kai pasieksime autobusų stotį, vargu ar dar važiuos ir pavėžėjome vaikus iki Jonavos.

Nesijautėme padarę žygdarbį, bet vylėmės, kad padėjome vaikams – bent jau nesušalo, nesulijo ir saugiai pasiekė, tikėjomės, namus. Nepamenu, ar klausėme kiek jiems metų, nors akivaizdžiai matėsi, kad nepilnamečiai. Nepamenu ir ar klausėme, kur jų tėvai. Tačiau jei ir klausėme, matyt, nepasirodė nieko įtartino.

Šią istoriją buvau visai pamiršusi, bet atmintį atgaivino Kauno tarybos narės, Vaiko gerovės centro „Gynia“ vadovės Jurgitos Kupčinskienės įrašas socialiniame tinkle: „Vasarai atėjus prasideda ir kelionės autostopu. Važiuodamas kelyje ir išvydęs iškėlus ranką ar net plakatą su miesto pavadinimu, dažnas sustoja pavežti. Iš kompanijos ir iš solidarumo, nes ir pats yra taip keliavęs.

Situacija: J. Kupčinskienė akcentavo, kad dažnam kaip pagalba atrodantis vaiko pavėžėjimas sukelia papildomų rūpesčių ir ne tik apsunkina paiešką. V. Raupelio nuotr.

Dažnai kelyje ranką kelia ir nepilnamečiai.

Atlikau mažą eksperimentą savo socialiniuose tinkluose su klausimu, ar sustotumėte pavežti du 10–12 metų vaikus kelyje tarp dviejų gyvenviečių, o jų tikslas miestas iki kurio 20–30 km. Atsakymai, kokių ir reikėjo tikėtis, – pavežtų visi. Retas, kuris pasidomėtų, kodėl reikia į miestą. Aišku, vaikų pasakojamos graudžios istorijos suminkština vairuotojo širdį ir vaikai būna nuvežami, kur tik paprašo.

O realybė šiek tiek kitokia. Socialiniai darbuotojai, policijos pareigūnai, vaikų teisių ir kiti specialistai tokius vaikus vadina bėgliais. Jie bėga iš globos įstaigų, globėjų, tėvų.

Pajungiamos didelės tarnybų pajėgos jų paieškai. Dažnai ir socialiniuose tinkluose dalijamasi dingusio vaiko nuotrauka. Paprastai trumpiau nei per parą jie surandami ir grąžinami.

Per savaitę Kauno apskrityje skelbiama apie 20 tokių bėglių paieškų. Ikiteisminio tyrimo nespėjus nutraukti, jau būna skelbiama kita to paties vaiko paieška, nes, jį parvežus namo, neilgai trukus jis vėl bėga.

Šioje žinutėje nenagrinėju bėgimo priežasčių, jos įvairios, gali būti ir labai skausmingos. Keliu klausimą apie mūsų, kaip atsakingos visuomenės, įsitraukimą ir prisidėjimą prie vadinamų bėglių paieškos pajėgų.

Mūsų noras pavėžėti vaiką apsunkina jo paiešką. Kai globos įstaigos darbuotojai šukuoja apylinkes, nes, neduok Die, kas nors atsitiko, po geros valandos skambutis iš kokio buvusio kaimyno su informacija, kad vaikas vaikšto aplink savo buvusius namus. Pareigūnai važiuoja parvežti, pildomi dokumentai, o vaikas pasakoja, kaip sugraudintas istorijos vairuotojas jį nuvežė tuos 30 km.

Atkreipdama dėmesį į esamą realybę, tikiuosi, kad pradėjus aiškintis tikras vaikų bėgimo priežastis, sumažės noras juos pavėžti, atsiras atsakomybė ir tinkami veiksmai.“

Dingsta kasdien

Kauno vyriausiojo policijos komisariato atstovės Redos Zarauskienės pateiktais duomenimis, 2023 m. (nuo sausio 1 d. iki liepos 18 d.) pradėti 166 ikiteisminiai tyrimai dėl nepilnamečių paieškų. Kauno mieste pradėti 136 tokie tyrimai, 29 atvejais nepilnamečiai pasišalino iš namų, likusiais atvejais – iš globos namų.

Per 199 šių metų dienas buvo dingę 166 vaikai, Beveik kasdien viena šeima, globėjas ar vaikų globos įstaiga Kauno apskrityje išgyveno nežinią dėl galimų padarinių.

Su metų laiku policija vaikų bėgimų, dingimų nesieja. Anot R. Zarauskienės, skaičiai, lyginant metų laikus, gana panašūs. Kaune sausio mėnesį paieška paskelbta dėl septyniolikos nepilnamečių, vasarį ir kovą buvo pradėti 22 tyrimai dėl dingusių vaikų, balandį paieškų dėl nepilnamečių paskelbta daugiausiai – 24. Gegužės ir birželio mėnesiais buvo po devyniolika paieškų, o per nepilną liepos mėnesį – trylika.

„Dažniausiai vaikus randame per draugus, t. y. jų namuose, laiptinėse, parkuose, kartais jie patys grįžta į namus“, – sėkmingai pasibaigiančius vaikų bėgimus minėjo R. Zarauskienė.

Vaikų paaiškinimai policijai būna labai gyvenimiški ir būdingi paaugliškam jų amžiui – bėga iš namų dėl konfliktų su tėvais, globėjais, broliais, seserimis arba tiesiog nenori gyventi su tėvais, aiškina, kad tėvai smurtauja, liepia būti namuose, neleidžia bendrauti su jų norimais draugais.

Auginantis vaiką supranta, kokiame pavojuje yra šešiolikmetė, stabdanti automobilius kelyje.

Nereiktų atmesti, kad bėglių statistika galėtų būti dar įspūdingesnė, tačiau toli gražu ne visi vaikus auginantys tėvai praneša apie namo negrįžusį paauglį. Kartais tėvai net nepastebi, kad vaiko nėra, nes turi „geresnių“ užsiėmimų po neseniai gautų pašalpų.

Padedame pabėgti

Dingę vaikai dažniausiai užfiksuojami vakare. Pagal globos namų tvarką, vaikai iki 21 val. turi grįžti. Jei negrįžo, globos namų administracija skambina į policiją ir fiksuojamas vaiko dingimas. Vaiko gerovės centro „Gynia“ vadovė J. Kupčinskienė sakė, kad paprastai naktį jie jau parvežami namo, tačiau būna ir taip, kad, policijai dar nespėjus nutraukti ikiteisminio tyrimo, kitą dieną jis jau vėl papusto padus.

J. Kupčinskienė akcentavo, kad dažnam kaip pagalba atrodantis vaiko pavėžėjimas sukelia papildomų rūpesčių ir ne tik apsunkina paiešką.

„Konkretus pavyzdys, kai dvylikos ir jaunesnio amžiaus vaikai pabėgo pas mamą, kuriai atimtos motinystės teisės, ir jiems pavyko. Jie bėga ir kitą kartą, – svarstė globos įstaigos vadovė. – Dar vienas atvejis, kai iš Vilkijos globos namų pabėgo mergaitė. Ji sugrįžo namo. Šešiolikmetės mergaitės mama gyvena Jurbarke. Ji autostopu keliauja į Jurbarką. Tačiau juk kiekvienas auginantis vaiką supranta, kokiame pavojuje yra šešiolikmetė, stabdanti automobilius kelyje, kokių pavojų ji neįvertina. Pavėžėdamas tikiesi apsaugoti ją nuo pavojų, bet tuo pačiu padedi jai pabėgti.“

Globos įstaigoje vaikai gauna psichologinę pagalbą, tačiau neabejojama, kad bėgimai yra jų nerimo išraiška. Mums atrodo, kad jais pasirūpinta – turi stogą virš galvos, lovą, yra pavalgydinti, jais rūpinamasi, bet jie vertina visiškai kitus dalykus. Jie nori gyventi savo vadinamojoje laisvėje, kuri suprantama kaip draugai, žolytės parūkymai, vagystės.

Įprastoje aplinkoje, nors joje gali būti ir girtaujama, smurtaujama, jiems viskas yra žinoma. Kai vaikai yra kitoje aplinkoje, neretai jie nerimauja dėl pareigos jausmo rūpintis girta motina ar tėvu, kas vaikui dažnai būna užkrauta. Anot J. Kupčinskienės, pabėgę vaikai lieka užsigniaužę savyje ir tuose namuose, į kuriuos pabėgo iš vaikų globos namų ar globėjų.

„Turiu istoriją, kai vaikas, pabėgęs iš globėjų, vėliau iš vaikų globos namų ir vėl pabėgo. Jam parašė žinutę, klausdami, kur esi ir jei nori grįžti – paskambink, parsivešime. Po dviejų dienų jis rašo, ar pasiūlymas dar galioja. Ką darai? Sėdi ir važiuoji. Po dviejų didžiulio nerimo dienų“, – pasakojo gerovės centro vadovė.

J. Kupčinskienės visiškai nenustebino, kad pažįstami ir bičiuliai pasisakė pavėžėsiantys autostopu keliaujantį vaiką. Viena draugė netgi rėžė, jog būtinai pavėžėtų, taip vildamasi apsaugoti nuo galimo pedofilo.

Skaičius: per 199 šių metų dienas buvo dingę 166 vaikai. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Sustoti ir pasikalbėti

Tačiau kaip suturėti savyje natūraliai kylantį norą pasirūpinti vaiko saugumu, kai matai jį pakėlusį ranką judrioje magistralėje arba nuošalioje žvyruotoje šalikelėje? Juk gali būti ir taip, kad vaikas dviračiu riedėjo perkelti tolėliau ganykloje esančių karvių ir dviratis sugedo, o mamai lūžusi koja.

„Vaiko teisių gynėjai kviečia žmones, pastebėjusius autostopu keliaujantį vaiką, būti empatiškiems ir pilietiškiems – visuomet sustoti, paklausti vaiko, kur jis važiuoja, kur yra jo tėvai ar globėjai, pasidomėti, ar artimieji žino apie vaiko kelionės planus ir jo buvimo vietą. Jeigu kyla abejonių dėl vaiko saugumo, sustojusiųjų prašoma nelikti abejingiems ir pranešti apie situaciją policijai arba vaiko teisių gynėjams ir, kol laukiama atvykstančios pagalbos, nepalikti vaiko vieno“, – atsakyme „Kauno dienai“ nurodė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Klingerė.

Kalbant apie dingusius, pabėgusius iš namų ar globos įstaigų ir artimųjų, pagalbos tarnybų ieškomus vaikus, dažniausiai susiduria su situacijomis, kai iš namų pasišalina 12–16 metų paaugliai, tačiau pasitaiko, kad tenka ieškoti į namus negrįžusio jaunesnio, pavyzdžiui, 8–9 metų vaiko.

Kiekviena situacija, kai vaikas arba paauglys laiku negrįžo į namus ir artimieji negali susisiekti ilgesnį laiką, – labai individuali.

„Trumpalaikis vaiko dingimas gali būti tiesiog neapgalvotas elgesys, tačiau jį gali nulemti ir rimtos problemos – pavyzdžiui, vaikas šeimoje patiria netinkamą elgesį, jam trūksta rūpesčio ir meilės, jis baiminasi padarinių dėl savo poelgio ir vengia grįžti namo ir panašiai“, – aiškina U. Klingerė.

Ji tęsia, kad ne mažiau už savalaikį reagavimą, visuomet svarbu išsiaiškinti rizikingo vaiko elgesio priežastis, kurios leistų išvengti sudėtingų, pasikartojančių situacijų ateityje. Tad vaiko teisių gynėjai kviečia tėvus ir globėjus bei kitus vaiko artimuosius kuo daugiau bendrauti su augančiu ir nuolat besikeičiančiu vaiku, aktyviai dalyvauti jo gyvenime – stengtis ne tik suteikti vaikui erdvės pažinti, atrasti ir patirti, bet kartu išlikti dėmesingiems ir empatiškiems vaiko savijautai ir elgsenai.

Naudingas patarimas

Vasaros atostogų metu vaikai daugiau laiko praleidžia lauke, išbando įvairias pramogas, ilsisi, keliauja. Nors tėvams svarbu pasirūpinti, kad bet kokios vaikų pramogos ir kelionės būtų saugios, visgi pasitaiko atvejų, kai vaikai pasirenka pramogauti savarankiškai, be suaugusiųjų priežiūros ar netgi žinios. Vienas tokių pavyzdžių – kelionės autostopu.

Vaikui toks keliavimo būdas gali pasirodyti žavus, nes siejasi su laisve, nuotykiais ir branda, tačiau kartu sukelia įvairias grėsmes, pavyzdžiui, pavojų sveikatai ir gyvybei, rizikuojant nukentėti nuo smurto, vagysčių ar netgi tapti pagrobimo auka.

Siekiant išvengti minėtų situacijų, vaiko teisių gynėjai pataria tėvams visuomet kuo daugiau laiko ir dėmesio skirti savo vaikams ir atviriems pokalbiams šeimoje, kurie leistų žinoti, kur ir su kuo vaikas leidžia laiką, kokios pramogos jam patinka, kokie yra jo dienos, savaitgalio ar vasaros planai.

Nuolatinis bendravimas su vaiku ir tvirto ryšio kūrimas šeimoje leidžia vaikui jaustis saugiam, svarbiam ir mylimam, suteikia žinojimą, kad tėvais galima pasitikėti, o nutikus nelaimei – sulaukti iš jų pagalbos ir palaikymo.

Kaip penktadienį pranešė teismas, Ruslanas Gumenas pageidavo būti į laisvę paleistas neatlikęs ketverių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmės.

„Ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nenusikals, sprendžiama pagal jo nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimą ir pažangą ją mažinant. Nuteistas asmuo lygtinai paleidžiamas tik tada, kai išimtinai teigiamai jį charakterizuojančių aplinkybių visuma, akivaizdi pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad jis toliau gali būti taisomas neizoliuotas nuo visuomenės, bet prižiūrimas“, – rašoma teismo nutartyje.

R. Gumenas 2006 metais nuteistas 13 metų laisvės atėmimo bausme, vėliau ji apeliacinės instancijos teismo prailginta iki 18 metų.

Jis 2005 metais vasario mėnesio pabaigoje Vilniuje sustojo automobiliu pavėžėti iš Panevėžio kilusią merginą, kuri stabdė pakeleivingus automobilius.

Pažadėjęs ją pavežti iki Riešės, vyras auką automobiliu nuvežė į miško masyvą Vilniaus rajone, kur nukentėjusiajai, apkabinusiai medį, surišo rankas, ją išžagino bei seksualiai prievartavo. Iš karto po to, siekdamas paslėpti jau padarytus nusikaltimus, bejėgiškos būklės ir negalinčią apsiginti nukentėjusiąją su virve pasmaugė bei pavogė jos mobilaus ryšio telefoną.

Kaišiadorių teismas nutartyje pažymėjo, kad nors nuteistasis R. Gumenas šiuo metu elgiasi taip, kaip privalo elgtis kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo, neturi galiojančių nuobaudų ir yra dvylika kartų skatintas, tačiau laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpiu nesielgė nepriekaištingai – net 20 kartų pažeidė nustatytos tvarkos ir režimo reikalavimus, už tai jis 15 kartų baustas drausmine tvarka, iš jų 12 kartų taikyta griežčiausia drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių. Anot teismo, tai rodo jo neigiamą požiūrį į nustatytų taisyklių ir reikalavimų laikymąsi.

Be to, nuteistasis laisvės atėmimo bausmę atlieka už vieną labai sunkų nusikaltimą ir du sunkius nusikaltimus, kas rodo nuteistojo pavojingumą visuomenei.

Pasak teismo, nors šios aplinkybės nėra vertinamos kaip esminės, sprendžiant lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo galimybę, tačiau jos apibūdina nuteistojo asmenybę ir vertinamos kitų asmenį apibūdinančių aplinkybių visumoje, dėl to šiuo metu lygtinis paleidimas nuteistajam netaikytas.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui.

Iš senelio gavo vardą ir pomėgį

– Kada atsirado šis potraukis?

– Dar buvau vaikas, kai senelis padovanojo rusišką atlasą. Atlasas ir gaublys buvo patys mėgstamiausi mano žaislai. Mano senelis Justinas klausydavo radijo, domėjosi geografija, istorija. Matyt, jo genai mane verčia nesustoti. Būdamas paauglys visą Lietuvą apvažiavau dviračiu, dalyvavau aplinkosaugos žygiuose. 17-os bandžiau važiuoti į Sovetską, tada dar nereikėjo vizos, bet pasieniečiai grąžino atgal. Vos tik tapau pilnametis, iškeliavau į Taliną. Sesuo Reda važiavo autobusu, o aš – autostopu. Vėliau leidausi į Europą. Po metų išvykau į Afriką savanoriauti. Trejus metus praleidau tarp Europos ir Afrikos.

– Ar radote šalį, kurią galėtumėte pavadinti rojumi žemėje?

– Širdyje yra rojus. Kiekvienas jį supranta skirtingai. Vienam rojus – sėdėti Klaipėdos senamiesčio kavinėje, kitam – ant kalno viršūnės Indonezijoje. Aš labai mėgstu kalnus, išsimaudyti kalnų upėse. Paplūdimiai man nuobodūs.

– Ar organizmas neprotestuoja dėl skirtingo maisto ar didelių krūvių?

– Jau pripratau. Skrandis – lyg geležinis, viską galiu valgyti, geriu bet kokį vandenį, net Indijoje iš čiaupo, Afrikoje – iš šulinių rudą. Kol kas sveikata nepaveda, bet jaučiu, kad nebesu toks, kaip 18-os. Tada dažnai važiuodavau ten, kur vairuotojas veždavo, dabar labiau planuoju. Bet improvizuotos kelionės būna pačios įdomiausios.

– Kas sudaro jūsų mantą?

Visas mano turtas telpa kuprinėje.

– Neturiu nei namo, nei žmonos, nei šuns. Visas mano turtas telpa kuprinėje. Megztiniai, kojinės, miegmaišis. Tiesa, tropikuose keikiu save, kam juos ėmiau, o kai užkopiu kur nors į kalnus, džiaugiuosi. Žodžiu, turiu būti pasiruošęs visiems sezonams. Kad ir dykumoje, kur netrukus išvyksiu, dieną gali kaitinti iki 40 karščio, naktį atvės iki vos penkių šilumos.

– Ar nepasiilgstate namų, mamos, namiškių?

– Vienintelė vieta, kur priaugu svorio, yra namai, Klaipėda. Mama, aišku, jaudinasi, bet jau priprato prie mano gyvenimo būdo, susitinkame kartą per metus. Vasarą stengiuosi grįžti į Lietuvą, bet Klaipėdoje praleidžiu tik porą savaičių. Čia grįžta labai daug draugų, toks tikslas ir yra – su jais susitikti. Nuostabus oras, labai daug veiksmo. Prieš kelerius metus grįžau žiemą ir vos nemiriau iš nuobodulio. Labiausiai slegia ne šaltis, o tamsa, niūruma.

Mama išgydė nežinomą ligą

– Kokį egzotiškiausią maistą yra tekę valgyti?

– Daug visko. Esu valgęs kengūros mėsą, šunieną, laukinio šerno mėsą, strutieną, visokius vabalus, skorpionus, mažiukus žvirbliukus. Maistas yra viena priežasčių, dėl ko keliauju. Man įdomus ne restoranų meniu, o gatvės virtuvė. Viską valgau ir geriu. Tiesa, Mozambike mano mokiniai ant laužo kepė žiurkes, norėjo pavaišinti, bet aš atsisakiau.

– Kokiomis kalbomis pasaulyje susikalbate?

– Jei ne anglų, tai ispanų, portugalų kalbomis susikalbėti galima daugelyje pasaulio šalių, ypač Pietų Amerikoje. Prieš 15 metų gyvenau Mozambike, ten išmokau portugalų.

– Ar teko išgyventi gyvybei pavojingų situacijų?

– Prieš kelerius metus patekau į ebolos viruso apimtą teritoriją. Buvau Siera Leonėje pas draugą graiką, su kuriuo keliavau prieš 10 metų. Staiga aplinkinės šalys pradėjo uždarinėti sienas. Spėjau išsprūsti, parskridau į Europą pasigavęs kažkokią bacilą, nebesugebėjau grįžti autostopu. Vilnių pasiekiau lėktuvu, turėdamas 40 laipsnių temperatūros. Draugai mane leisgyvį nuvežė į ligoninę, bet kadangi nesu socialiai draustas, gydytojas pareiškė, kad niekuo negali padėti, parašė kažkokių tablečių pavadinimą, ir viskas. Pavadino mane bepročiu, kad važinėju į Afriką. Grįžau į Klaipėdą, mama išgydė liepžiedžių arbata, po trilitrinį stiklainį išgerdavau. Iki šiol neaišku, kuo sirgau.

– Ar niekada nesijaučiate vienišas?

– Kai sužinojau apie brolio mirtį, buvau Čilėje, Atakamos dykumoje. Tai sausiausia vieta planetoje ir viena labiausiai izoliuotų. Buvau vienas. Brolis Kostas buvo man artimiausias, nors turiu dar vieną brolį ir seserį. Bandžiau domėtis, ar įmanoma grįžti, supratau, kad nėra jokių galimybių. Buvo sunku. Negaliu pasakyti, jog visada viskas gerai. Nuotaika sugenda, kai kur nors kalnuose sulyju, ar kažkur miške, šaltyje. Bet viskas pasikeičia, kai sutinku gerų žmonių, smagiai praleidžiu laiką. Kartais norisi pabūti vienam, neretai pavargstu nuo žmonių.

– Ar įmanoma, kad kuriame nors pasaulio krašte sutiksite tokią moterį, kuri pakabins inkarą prie kojos?

– Kas gali žinoti? Tai neprognozuojama. Manau, įmanoma. Keli kartai buvo, bet aš įpratęs traukyti ir tokias grandines.

– Kokie jūsų santykiai su religija?

– Visiškai jokių. Esu absoliutus ateistas. Tikiu, kad esame kilę iš beždžionės. Tikiu gerais žmonėmis, religijos yra labiau filosofija, gyvenimo taisyklės. Pavyzdžiui, matau, kiek daug religija reiškia islamo šalyse. Jiems svečias – dievo dovana. O rytuose – Kinijoje, Korėjoje – veikiau už viešbutį sumokės, bet į namus niekada nepakvies. Irane, Pakistane kviečia ir paleisti nenori, vaišina geriausiu maistu. Kartais nuo tokio svetingumo net pavargstu. Visame pasaulyje miestų žmonės yra labiau susikaustę, kaimuose – paprastesni, atviri.

Pavojai – tik galvoje

– Kai klaipėdiečiai skaitys šį mūsų pokalbį, būsite jau iškeliavęs. Kur?

– Šiemet iš Lietuvos patrauksiu į JAV, Nevados dykumoje savanoriausiu geriausiame pasaulyje festivalyje "Degantis žmogus". Man tai bus ketvirtas kartas. Renginys vyksta dykumoje, pastatomas miestas, o, kai festivalis baigiasi, jis sudeginamas. Ten praleisiu du mėnesius. Niekur kitur neišvysi to, ką pamatai ten. Labai įspūdinga, nerealu. Tai saugoma valstybės vieta, draustinis, todėl, pasibaigus festivaliui, dvi savaites grupė žmonių viską valo, o galiausiai savanoriai išsirikiuoja į didžiulę vorą ir surenka net menkiausius šapelius. Festivalio zonos perimetras – 15 kilometrų.

– Kaip galėtumėte apibūdinti JAV žmones? Pas mus gajus stereotipas, kad didžioji jų dauguma yra mažai išprusę ir pasipūtę. Ar tai tiesa?

– JAV visos valstijos – kaip atskiros valstybės, labai skirtingos, skiriasi ne tik gamta, įstatymai, bet ir žmonių mąstymas. Šiaurės Kalifornija ir Teksasas – lyg skirtingi pasauliai. Amerikiečiai labai skirtingi.

– Pasaulis pilnas pavojų. Ar nebaisu keliauti tokiu metu?

– Grėsmė dažniausiai būna žmonių galvose. Esu aplankęs pavojingiausias pasaulio šalis, bet užpultas, sumuštas, suspardytas buvau gimtojoje Klaipėdoje. Kas gali pulti tokį žmogų, kaip aš? Dažnai keliauju nieko vertingo neturėdamas. Papua Naujojoje Gvinėjoje, vienoje pavojingiausių šalių pasaulyje, kur dieną gatvėse mušasi, prievartauja merginas, aš nejaučiau grėsmės. Papuasai be galo įdomaus mentaliteto. Jie svetingi, draugiški, bet labai jaučiama tai, kad dar prieš pusšimtį metų po džiungles nuogi lakstė. Jeigu esi paprastas ir atviras, jie nuoširdžiai priima, kviečia į namus, apsaugo nuo grėsmių. Visą mėnesį ten buvau, bet palapinėje nemiegojau nė karto, vis kas nors parsitempdavo namo ir dar visi kaimynai subėgdavo. Jeigu būčiau švarutėlis turistas iš viešbučio, kuris į juos žiūri iš aukšto, kaip į beždžiones, jie prisipažino, būtų padarę man paskutinę kelionę. Man įdomiausios šalys Afganistanas, Pakistanas. Į karo zonas nelendu. Afganistane kelioms dienoms saugumas uždarė į kalėjimą. Nieko ten baisaus, valgyti, arbatos gavau. Pažongliravau, apsauginiai man už tai dar arbatos atnešdavo. Po penkių dienų paleido. Keliaujant po trečiojo pasaulio šalis didžiausios problemos kyla dėl policijos, armijos, pasieniečių.

– Kas vertingiausia kelionėse?

– Man labiausiai patinka bendrauti su žmonėmis. Ekvadoro kalnuose vietos indėnai man pasirodė šalti, su jais buvo labai sunku susikalbėti. Pastebėjau, kad aukštai kalnuose visur žmonės šaltesni. Čilėje, Argentinoje kultūra artimesnė europietiškai.

– O kaipgi gruzinai? Juk jie gyvena kalnuose, bet garsėja svetingumu.

– Viskas labai greitai keičiasi, ypač šalyse, kur vystomas turizmas. Pavydžiu tiems, kas pabuvojo Gruzijoje prieš porą dešimtmečių. Jie matė tikrąjį gruzinų svetingumą. Pats dukart buvau šioje šalyje, man yra tekę matyti svetingesnių žmonių. Ten man pavogė kuprinę su visais daiktais. Turizmas žmones gadina. Taip pat ir Tadžikiją reikia lankyti dabar, daug jaunų žmonių važiuoja uždarbiauti į Rusiją ir praranda savo prigimtinį būdą, greitai tikrojo tadžikų tautos svetingumo nebepajusime.

– Kokie esame mes, lietuviai, lyginant su pasaulio žmonėmis?

Juk "golfukas" iki Seulo nenuvažiuoja.

– Stebėtina, kad esame tokia maža šalis, bet mūsų žmonės labai daug ir toli keliauja, yra veiklūs. Kad ir tas pats festivalis Amerikoje. Latvių ten beveik nėra, pernai mačiau pirmą estų stovyklą, o lietuvių jau buvo trys stovyklos. Lietuvių nesutikau tik papuasų kraštuose, o visur kitur jų yra. Kuo tolimesnėje šalyje sutinki tėvynainius, tuo jie malonesni. Gal tai lemia išsilavinimas. Juk "golfukas" iki Seulo nenuvažiuoja.

– Kaip žmonės reaguoja į jūsų išvaizdą: ilgi, į kuodą surišti plaukai ir dar ilgesnė, į kasą supinta barzda, dangaus mėlynumo akys?

– Aš įpratau prie tų plaukų, nebežinau, ką su jais daryti. Azijoje matau labai smalsius žvilgsnius, ten žmonės maloniai priima mane tokį. Daugiausia replikų dėl išvaizdos išgirstu Rusijoje ir Lietuvoje. Dar ir į galvą gali pasiūlyti. Paprasti rusai yra labai svetingi žmonės, ypač kaimuose, Sibire. Kai sužino, kad esu lietuvis, jie pirmiausia atskaito moralą už tai, kad Lietuva sugriovė Sovietų Sąjungą. Užtenka išgerti šimtą gramų "samagono" ir tampi vos ne broliu.

– Kuri šalis jums pasirodė įdomiausia?

– Azijoje labai saugu, bet Lietuvos vardas jiems nieko nesako. Ką ten Lietuvos, jie ir Europos nežino. Paradoksalu, bet Irane žino, kur yra mūsų šalis. Ten gyvena labai išsilavinę žmonės, daugybė jų turi inžinerinį išsilavinimą. Visos šalys labai įdomios, žiūrint, ko ieškai. Europoje be galo daug istorijos. Pietų Korėjoje buvau aštuonis kartus. Pietų korėjiečius vadina Azijos airiais, jie labai atviri, mėgsta baltuosius, o va japonai man kol kas neįkandami, savotiški žmonės, uždari, nors paslaugūs. Man patys svetingiausi žmonės yra musulmonai. Iranui, Tadžikijai svetingumu niekas neprilygsta. Sirija – nuostabi šalis. Labai gaila, kad ją taip suniokojo karas. Buvau ten prieš dešimtmetį, buvo įspūdinga, turtinga, taiki valstybė su labai gerais žmonėmis. Turiu savo požiūrį į šio karo priežastis. Tų arabų šalių, kurios pralobo iš naftos, nemėgstu, arabai ten pasipūtę. Įdomesnis yra Omanas, vietos žmonės labai gerbia savo sultoną, laikosi tradicijų.

Vizitinė kortelė

Gimė 1982 m. Klaipėdoje.

Mokėsi M.Mažvydo mokykloje.

Sulaukęs aštuoniolikos iškeliavo į pasaulį.

Dauguma pasakys, kad septyniolikmetis išprotėjo, mat tokiai išvykai ryžosi nieko negirdėdamas, tačiau pačiam Rokui – tai nieko nuostabaus. Vaikinas taip gyvena nuo pat gimimo, o viskas prasidėjo tuomet, kai jo taip pat negirdinti mama susipažino su italų kilmės vyru. „Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, mūsų šalyje vyko pasaulinės kurčiųjų krepšinio varžybos. Į Lietuvą atvyko labai daug italų sportininkų. Būtent šių varžybų metu daug kurčiųjų lietuvių susipažino su kurčiaisiais vyrais iš Italijos. Po metų, nieko negirdėdamas, gimiau ir aš. Tai paveldėjau iš abiejų savo tėvų“.

Deja, italo ir lietuvės šeimyninis gyvenimas nesusiklostė ir jie išsiskyrė, kai vaikui buvo vos vieneri. Taip ir nepažinęs tėvo, vaikas visą vaikystę praleido be jo. Ėjo į mokyklą, kentė užgauliojimus ir augo tame pačiame kieme su būsimais nusikaltėliais. Rokas neabejoja – vyriškos rankos ir gero tėvo pavyzdžio namuose trūko labiausiai. „Mano geriausias vaikystės draugas buvo sunkaus elgesio berniukas. Aš ir pats nebuvau auksinis, iškrėčiau daug kiaulysčių. Vis tik, prasidėjus paauglystei, pasukau kitu keliu ir pradėjau užsiiminėti ekstremaliais sportais, o jis pasuko nusikaltimų link. Ir šiandien sėdi kalėjime už išprievartavimą ar apiplėšimą“.

Nuo neteisingų pasirinkimų Roką išgelbėjo mamos meilė. Tačiau vaikas nuolatos galvojo apie tėvą. Todėl vieną dieną nusprendė vykti į Italiją ir pasimatyti su juo. „Žinojau, kur jis gyvena, ir norėjau padaryti staigmeną, tad nesakiau, kad atvykstu. Kai pasibeldžiau į duris, atidarė jo žmona ir labai nustebo. Pamačiusi mane, nežinojo, kaip elgtis, sutriko. Tėtis taip pat pasimetė ir išsigando. Jis išsivežė mane į miestą, trumpai viską aprodė ir pažadėjęs susitikti kitą dieną, išskubėjo. Deja, tada jis man absoliučiai nerodė jokio dėmesio“.

Savo svajonėse vaikinas regėjo visiškai kitokį pirmąjį susitikimą su tėčiu. Vykdamas į Italiją Rokas tikėjosi tik pirmą naktį praleisti viešbutyje, tačiau tėvas net nepasiūlė apsistoti drauge. O galiausiai Rokas buvo išprašytas iš tėvo namų, nes taip liepė tuometinė jo žmona. Nieko nepešęs paauglys grįžo atgal į Lietuvą.

Laidoje „Bus visko“ vaikinas atskleis, kad jo tėtis, sulaukęs septyniasdešimties, jau turėjo aštuonis, o gal net devynis vaikus, ir visus – su skirtingomis moterimis. Todėl nenuostabu, jog dėmesio savo sūnui rodė nedaug. Grįžęs į Lietuvą Rokas nenurimo ir susisiekė su vienu iš gausaus skaičiaus brolių, taip pat gyvenančiu Italijoje. Nuotykius mėgstantis vaikinas, ėmėsi naujo iššūkio – į Italiją nusprendė keliauti autostopu. Susikrovęs daiktus ir teturėdamas 200 eurų, jis leidosi į savo didžiąją kelionę. Vaikinas miegodavo, kur papuola,  apsistodavo pas kitus pasaulio keliautojus arba žmones, kurie patys pasiūlydavo jam nakvynę. Nors kelionė buvo kupina įspūdžių, teko pabuvoti ir ligoninėje. „Buvo naktis, aš ieškojau, kur nakvoti. Radau medžiais apsuptą vietovę. Įsikūriau, tačiau iš kažkur atsirado šuo. Tada dar pasirodė kažkoks narkomaną primenantis žmogus, kuris ėmė visko klausinėti. Aš pamaniau, kad jis – šuns šeimininkas, todėl pasijutęs kiek saugiau sumaniau paglostyti tą šunį. Tai buvo didelė klaida – šuo mane užpuolė. Aš dar spėjau šiek tiek ranka prisidengti ir jį nuo savęs pastumti, tačiau man vis tiek stipriai įkando į kaklą. Vykom į ligoninę, siuvo“.

Spalvingoje vaikino kelionėje buvo visko: jį vežusių girtų policijos pareigūnų, narkotikus vartojusių porelių, ekstremalių ir vos mirtimi nesibaigusių pasivaikščiojimų aukščiausiomis Europos viršukalnėmis.

Ar galų gale jam pavyko susitikti su broliu, žiūrovai sužinos jau šeštadienį, 16.40 val., per LNK.

Deja, per dažnai randame priežasčių ir kliūčių, kodėl to nedaryti: nėra laiko, mažai galimybių, o dar ir kainos kokios šiais laikais... O kas, jeigu pasakytume, kad keliauti galima nemokamai tiek laiko, kiek norite? Pateikiame 3 keliavimo būdus, o jums belieka tik išsirinkti.

Laikas – kiek nori, šalis – kuri nori, kaina – 0 eurų

Pirmasis būdas keliauti nemokamai yra senas geras autostopas, nereikalaujantis nei didelių išlaidų, nei sutaupytų 4 savaičių atostogų. Juk keliauti galima bet kur, bet kada, vos porai dienų iš Vilniaus į Rygą. Nusprendę keliauti autostopu, galite susidurti su nuomone, kad šiais laikais niekas nebestoja, kelionė užtrunka ilgai, pasiruošti sunku. Netiesa! Pakalbinome studentę Moniką, kuri ne kartą išbandė šį keliavimo būdą ir paprašėme pasidalinti patarimais, kaip greitai, saugiai ir smagiai keliauti autostopu. Monika per penkerius keliavimo autostopu metus sėkmingai aplankė daugiau nei 15 šalių, pradedant Balkanais ir baigiant šiaurine Europos dalimi, todėl dalinasi gerąja patirtimi:

* Rinkitės populiarų kelią, kad nesigautų tiesiai per aplinkui – net jeigu kelias trumpesnis, greičiau tikslo nepasieksite, kai per visą dieną juo pravažiuoja vos 3 automobiliai.

* Turėkite gerą popierinį žemėlapį. Išmanieji telefonai ir GPS yra nuostabūs ir naudingi įrenginiai, bet tik ne tada, kai kelias eina per mišką, kur nėra signalo, o baterija ėmė ir sugalvojo išsikrauti.

* Iškėlę nykštį stovėkite gerai matomoje vietoje ir pasiruoškite ženklą – tikimybė, kad vairuotojas sustos ženkliai padidės, jeigu jis žinos kur tiksliai keliaujate ir ar jums pakeliui.

* Nėra blogo oro, tik netinkami drabužiai. Turėkite omenyje, kad nesate garantuoti, kada vairuotojas sustos, todėl būkite pasiruošę stovėti saulėje ar lietuje, kai lauke +35 °C ar 0 °C.

* Bent jau preliminariai susiplanuokite maršrutą – žinoma, keliavimas autostopu tuo ir žavi, kad neaišku kada ir kur atsidursite, bet juk nenorėtumėte vidury nakties išlipti miško kelelyje ir praleisti naktį su „draugiškai“ nusiteikusiais miško žvėreliais.

Laikas – 10 dienų, šalis – kuri nori, kaina – 0 eurų

Ar esate girdėję apie stebuklingą dalyką vadinamą Erasmus+? Po šiuo Europos Sąjungos skėčiu telpa begalė dalykų. Vienas iš jų – tarptautiniai projektai, organizuojami nevyriausybinių organizacijų ir šalių-partnerių. Trumpai tariant, projektai dažniausiai vyksta 8–10 dienų, kurioje nors Europos Sąjungos šalyje. Dalyviai 4–8 žmonės iš kiekvienos šalies-partnerės. Kiekvieną dieną vyksta įvairūs mokymai, susipažinimo žaidimai, grupės formavimo užduotys. O vakare – tarpkultūriniai vakarai, kai galima visiems pristatyti savo šalį ir geriau pažinti kitas. Per truputį daugiau nei savaitę pažinsite kelias skirtingas kultūras, išmoksite naudingų dalykų ir sulaužysite ne vieną stereotipą. O geriausia tai, kad visas išlaidas, susijusias su kelione (bilietai, maitinimas, nakvynė), už motyvaciją mokytis ir tobulėti, padėti kitiems, padengia Europos Sąjungos fondas.

Projektai vyksta nuolatos: kiekvieną mėnesį, kiekvieną savaitę, kiekvieną dieną. Vienas iš jų ką tik baigėsi Islandijoje, Reikjavike. Projekto tema Vaizdinės medžiagos kūrimas ir pritaikymas. Dalyviai iš įvairių Europos šalių mokėsi, kaip fotografuoti ir kurti vaizdo įrašus įprastais fotoaparatais ir kameromis. Jie išbandė „Acme“ veiksmo-aktyvaus sporto kameras – vis labiau pasaulyje populiarėjančią technologiją, neįprastiems, ekstremaliems, vaizdams įrašyti.

„Išbandėme filmavimą visiškai kitu kampu. Nardinome kamerą po vandeniu, buvome pritvirtinę prie kalnų dviračio, iškišę pro važiuojančio automobilio langą, todėl galėjome sumontuoti vaizdo įrašą iš 3 skirtingų perspektyvų. Labai džiaugiamės, nes galutinis sumontuotas įrašas labai kokybiškas, išskirtinis ir įdomus“, – įspūdžiais dalinasi vienas iš projekto dalyvių, nevyriausybinės organizacijos Vengrijoje įkūrėjas, 27-erių metų Attila.

Daugiau informacijos ieškokite oficialiame Erasmus+ interneto puslapyje.

Laikas – nuo 2 iki 12 mėnesių, šalis – kuri nori, kaina – 0 eurų

Paskutinis, bet tikrai neprasčiausias būdas keliauti nemokamai – savanorystė kitoje šalyje. Galbūt esate girdėję, kad tai gera patirtis, gal visai nieko įrašas gyvenimo aprašyme... Toli gražu. Tai vienas iš nerealiausių dalykų, kuris jums gali nutikti, neįkainojama patirtis, puiki proga ir tikras gyvenimas.

Savanorystės laikas, vieta ir ką ten veiksite priklauso tik nuo jūsų. Galite išvykti vos dviem mėnesiams į Baltijos pajūrį ar metams į Pietų Ameriką mokyti anglų kalbos. Jeigu abejojate ir reikia mažo stumtelėjimo vienam didžiausių gyvenimo nuotykių, štai keli savanorystės privalumai:

* Padarysite pasaulį geresne vieta gyventi (bent jau tiems, kurie šalia jūsų).

* Surasite daug naujų, tikėtina, amžinų draugų. Žinoma, taip pat užmegsite naudingų pažinčių, kurios ateityje pravers ieškant langų, jeigu prieš nosį užsitrenks durys.

* Pagerinsite bendravimo ir prisitaikymo įgūdžius (gyvendami kartu su temperamentingu italu ir ramia pussesere este ar mokydami grupelę vaikų anglų kalbos, kurie visiškai jos nemoka).

* Įgysite daugiau pasitikėjimo savimi, nes reikės ne tik susikrauti visą gyvenimą į vieną lagaminą, bet išvykus su juo išsiversti įvairiausiose situacijose.

* Pakeliausite. Išvykus savanoriauti nereikia dirbti nuo aušros iki sutemų, todėl turėsite pakankamai laiko pažinti kultūrą, pabendrauti su vietiniais, pakankamai laiko įkvėpti, užuosti ir pačiupinėti vietos gyvenimą.