PAGD duomenimis, 8.18 val. pranešta, kad Tilvikų kaime, Želsvos gatvėje, patvinusioje pievoje skęsta avys.

Atvykus į įvykio vietą, trys ugniagesiai, plaukdami gelbėjimo valtimi, suvarė avis į sausumą. Dvi avys išneštos, nes sušlapę gyvuliai nebegalėjo paeiti. Išgelbėta 17 avių.

Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos feisbuko paskyroje įspūdžiais dalinosi avis gelbėję ugniagesiai. „Jos pradėjo pačios bėgti, net šiek tiek paplaukė ir išlipo į krantą“, – pasakojo pamainos vadas Dovydas Narvilas.

Vyrai, gelbėję avis, pasakojo, kad bėgdamos per vandenį, avys sušlapo, o pavargusioms šlapia jų vilna buvo sunkiai pakeliama. Kelios net pristigo jėgų eiti toliau, krito ant žemės ir nesikėlė.

„Todėl jas paėmėme ant rankų ir nešėme,“ – pasakojo feisbuke pamainos vadas. Beje, atsidūrusios saugiame krante avys greitai atkuto.

Vyras su tokiu Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų sprendimu nesutiko ir Šiaulių apygardos apeliacinės instancijos teismo prašė jį panaikinti.

Kaip trečiadienį pranešė Šiaulių apygardos teismas, skundą išnagrinėjusi apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, jog apeliantas nepateikė teismams jokių įrodymų, akivaizdžiai parodančių, kad jo neteisėti veiksmai nelėmė žalos aplinkai atsiradimo ar, kad žalos padarymo mastas skiriasi nuo teismo nustatyto.

„Teismo įsitikinimu, atsakovas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių, siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas“, – rašoma Šiaulių apygardos teismo pranešime.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika. Apelianto skundas atmestas. 

Teismas nustatė, kad 2021 metų rugsėjo–spalio mėnesiais Joniškio rajone, Byvainių kaime, G. D. avys jam išnuomotame valstybiniame žemės sklype ir jam pačiam priklausančiame privačiame žemės sklype, kurio naudojimo paskirtis – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija, nugraužė priskirtų saugoti aštuonių augusių uosių žievę, taip sužalodamos ir pažeisdamos jų gyvybines funkcijas.

Aplinkosaugininkai, medžių apžiūros metu įvertinę jų būklę, padarė išvadą, kad tarp apgadintų uosių nebuvo nė vieno geros būklės, didžioji dalis medžių buvo patenkinamos būklės ir du medžiai buvo nepatenkinamos būklės.

Kaip vėliau teigė vienas iš specialistų, jam dar nėra tekę matyti taip stipriai pažeistos beveik šimtamečių uosių žievės – ant kai kurių žievės likučių matęsi dantų žymės, uosiai apgraužti iki medienos. G. D. nesutiko su tokiomis aplinkosaugininkų pateiktomis išvadomis, vyras gynė savo avis teigdamas, kad pati gamta save suniokojo, žaibas perskėlė, medžiai išpuvę, šakos nudžiūvę – medžiai avarinės būklės, virsdami yra sugadinę jo aptvarus. G. D. žodžiais, kirminai pažeidžia šaknis ir medžiai sunaikinami.

Jis tvirtino, kad šie medžiai mirę jau prieš daug metų, tad avys per du mėnesius negalėjusios jų sunaikinti. Vyro teigimu, ieškovai turėtų patys nupjauti tuos medžius ir sutvarkyti – medžiai jau atgyvenę savo amžių. Jis tvirtino, kad nėra matęs, jog avys graužtų tų uosių žievę. G. D. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir už neteisėtą ne miškų ūkio paskirties žemėje augančių saugotinų medžių žalojimą paskirta 130 eurų bauda.

Aplinkosaugininkai paskaičiavo, kad avių šeimininkas už gamtai padarytą žalą turi sumokėti 2076 eurus, siūlė, kad tai padaryti galima gera valia per 40 dienų. Tačiau nesulaukę pinigų, aplinkosaugininkai su ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. D. su aplinkosaugininkų ieškinyje nurodytais argumentais nesutiko ir teismo prašė tokio ieškinio netenkinti. Atsakovas paaiškino, kad nutarimo dėl administracinio nusižengimo G. D. neginčijo, nes jo nesuprato, o baudą sumokėjo, nes norėjo, kad „atsikabintų ir neperduotų antstoliui“. Teismas Aplinkos apsaugos departamento ieškinį tenkino visiškai ir iš pažeidėjo valstybei priteisė 2076 eurus turtinei žalai atlyginti. Tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą G. D. apskundė Šiaulių apygardos teismui.

Apeliaciniu skundu apeliantas prašė panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

Apeliantas teigė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, tvirtino, kad ieškovas neįrodė žalos gamtai fakto ir žalos dydžio, nepagrįstai taikė metodiką žalos dydžiui apskaičiuoti.

Aplinkosaugininkai pateiktame atsiliepime pažymėjo, kad atsakovo civilinės atsakomybės pagrindai ir sąlygos yra aiškios, o pažeidimo faktas nustatytas administracinio nusižengimo byloje.

Anot jų, žala aplinkai apskaičiuota pagal metodiką, kurios taikymo tikslingumas yra daugybę metų pripažįstamas teismų praktikoje. Pažymėjo, kad buvo sunaikinti medžiai, kurių amžius yra ne vienas dešimtis, o kai kurių ir daugiau kaip šimtas metų, todėl atkurti pirminę pažeisto aplinkos elemento būklę neįmanoma.

50 kvadratinių metrų bute spraudėsi 40 avių. Butas buvo išklotas šiaudais, viena avis – paskersta. Policija iš karto sulaikė du asmenis, gyvenusias šiame bute. Jie, teigiama, vilkėjo krauju aptaškytus marškinėlius. Štai, dėl ko pareigūnams kilo įtarimas, kad avys čia buvo laikomos tam, kad būtų paskerstos per musulmonų religinę šventę. Ji trunka tris dienas: iš pradžių tikintieji meldžiasi, klauso pamokslo, po to atliekama kruvinoji auka.

Asmeniui, kuris atlieka aukojimą, leidžiama pasiimti tam tikrą dalį paaukoto gyvulio mėsos, o kas lieka yra padalinama draugams, giminėms ir vargšams.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Padarysime viską, kad du asmenys, atsakingi už šį būstą, būtų atitinkamai nubausti. Tai nepriimtina ne tik dėl kitų gyventojų ramybės, bet ir dėl bendros valstybės tvarkos“, – sakė Nicos savivaldybės atstovas Anthony Borre.

Pareigūnai stebisi, kaip niekas iš kaimynų nesiskundė. Matyt, dėl to, kad rajone klesti nusikalstamumas ir galioja tam tikras tylos įstatymas. Siekdama užkirsti neteisėtam, tuščio buto naudojimui namų bendrija įrengė specialiai apsaugotas duris. Likusios avys buvo perduotos veisėjui.

Taptų gyvais robotukais

„Kauno rajone norime vykdyti bandomąjį projektą. Puikiai suprantame, kad tokių parkų plėtra pakaunėje bus palyginti didelė, nes čia driekiasi labai daug aukštos įtampos laidų, todėl patogu prisijungti. Saulės elektrinių parkai bus įrengiami žemės ūkio paskirties žemėje. Mus, ūkininkus, šiek tiek gąsdina, kad viduryje laukų atsiras saulės elektrinių. Bijome, kad tai apgadintų melioracijos sistemas, jei teritorijos būtų prižiūrimos nerūpestingai, besiribojančiuose mūsų laukuose sėtųsi piktžolės“, – nuogąstavimais dalijosi Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Kauno skyriaus pirmininkas Mindaugas Maciulevičius.

LŪS Kauno skyrius siūlo saulės elektrinės modulius montuoti ne ant žemės, o bent metrą virš jos. „Kadangi visa saulės elektrinių parko teritorija būna aptverta, siūlome joje ganyti avis. Kauno rajone turime pažangių avininkystės ūkių, kurie galėtų ėriukus balandžio pradžioje atgabenti ir iki lapkričio pradžios palikti ganytis. Esame suskaičiavę, kad nušienauti 1 ha reikėtų dešimties gyvųjų robotukų“, – sumanymą atskleidė M.Maciulevičius.

Laimas Šileika, vienas didžiausių pakaunėje avių augintojų, „Kauno dieną“ patikino, kad idėja išties gera: nereikėtų samdyti žmonių, kurie teritoriją nušienautų. Parinkus gyvuliukų skaičių tam tikram plotui, jie viską nuėstų nemokamai ir švariai.

„Gal ne visur pavyks išspręsti vandens ėriukams girdyti klausimą. Tai priklausys nuo to, kur bus statomi saulės elektrinių parkai. Jeigu toje vietovėje vanduo giliai, bus problemų, nes tuomet jį reikės vežioti. Pavyzdžiui, Zapyškio seniūnijoje vanduo paviršinis, galime padaryti mini gręžinukų. Kaip kitur bus, sunku pasakyti“, – 300 avių bandos savininkas pasidalijo savo įžvalgomis. Ir patikino: jei saulės elektrinių parkas būtų statomas netoli kaimynystėje, jis sutiktų duoti ėriukų teritorijai prižiūrėti.

Pasitikėjimas: jei saulės elektrinių parkas būtų statomas netoli kaimynystėje, L. Šileika sutiktų duoti avių teritorijai prižiūrėti. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Neabejojo idėjos sėkme

Lietuvos saulės energetikos asociacijos (LSEA) prezidentas Vitas Mačiulis neabejojo, kad idėja taps kūnu. „Kauno rajonas yra draugiškas saulės energijai, kai kuriose kitose savivaldybėse labai sunku suderinti saulės elektrinių parko statybos vietas, LSEA nariai tvirtina, kad pakaunėje tokių problemų – mažiausiai, jei tik yra galimybė, trikdžių nedaroma“, – sakė LSEA vadovas.

Pjauti žoliapjove sudėtinga, kyla dulkės, tai tikras galvos skausmas.

Kauno rajone jau yra ne viena nedidelė saulės elektrinė, yra norinčių statyti galingesnes Babtų, Vandžiogalos, Zapyškio ir kitose seniūnijose, kur nutiesti aukštos įtampos laidai.

„Mes nežinome, kas iš vystytojų įsigijo, o kas nuomojasi žemę. Kol neprasideda statybos, nelabai žinome ir apie jų planus. Mums svarbiausia, kad prieš pradėdami projektuoti saulės elektrinių vystytojai išgirstų mūsų norą ir atliktų praktiškai nieko nekainuojančias pataisas – modulius statytų bent metrą virš žemės, kad avytės galėtų po jais nuėsti žolę, pasislėpti nuo lietaus ar saulės“, – sumanymą aiškino M.Maciulevičius.

Užaugusi žolė meta šešėlį ir mažina energijos gamybą, gali gadinti pačią įrangą. Todėl saulės elektrinių parkų vystytojai turėtų naudos: jiems nerūpėtų teritorijos šienavimas.

LSEA prezidentas neabejojo: saulės elektrinėmsi avys yra reikalingos. „Didesnių saulės elektrinių, kurios ant pievos užima 1–5 ha ar daugiau ploto, savininkai susiduria su rimta problema, kaip nušienauti žolę. Pjauti žoliapjove sudėtinga, kyla dulkės, tai tikras galvos skausmas. Avytės atliktų naudingą saulės elektrinėms darbą ir pačios išsimaitintų“, – sakė V.Mačiulis.

Asociacijos vadovo žodžiais, saulės elektrinių ir avyčių draugystė ne naujiena, panašių pavyzdžių jis yra matęs jau prieš penkiolika metų Vokietijoje. Šiuo metu Lietuvoje yra bent vienas ūkininkas Šiaulių rajone, Kuršėnuose, taikantis tokią praktiką 8 ha užimančiame saulės elektrinių parke.

Tam tikrus žingsnius jau yra žengę ir saulės energetikai. Viena šalies įmonė stato inovatyvias, 2 m virš žemės pakeltas saulės elektrines, po kuriomis galima ganyti netgi mėsinius galvijus.

Nušienauti 1 ha reikėtų dešimties gyvųjų robotukų.

Jau vyksta diskusijos

Ūkininkams labai svarbu, kad tokius žemės plotus būtų leista deklaruoti kaip pievas. Pagal keliamus žalinimo reikalavimus, Lietuvoje jų trūksta. Todėl, pasak LŪS Kauno skyriaus pirmininko, tai būtų geras dalinis sprendimas, kuris atlieptų reikalavimus ir palengvintų ūkininkų dalią, mat jie galėtų gauti išmokas.

Tačiau pagal europines taisykles, saulės elektrinė yra pramonės objektas ir žemės po ja deklaruoti negalima. „Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas susitikime su LSEA, Kauno rajono savivaldybės ir Kauno rajono ūkininkų sąjungos atstovais pažadėjo klausimą iškelti Briuselyje, nes jis svarbus ir kitoms šalims, ES narėms. Tai formalūs barjerai, kuriuos reikėtų panaikinti. Juk kalbant apie atsinaujinančiąją energiją, visuomet pabrėžiama, kad reikia šalinti formalius barjerus, nestabdyti šios rūšies energetikos vystymosi“, – sakė V.Mačiulis.

„Šis klausimas labai svarbus daugiamečių pievų išsaugojimo kontekste, bet konkretūs sprendimai dar nepriimti. Dėl atitikimo teisės aktų reikalavimams, taip pat kontrolės mechanizmų, siekiant užtikrinti patikras nuotoliniu būdu, esant įvairių technologinių sprendimų, vyksta diskusijos su pavaldžiomis institucijomis“, – teigė žemės ūkio viceministras Egidijus Giedraitis.

Abejonė: avių augintojo nuomone, ne visur pavyks išspręsti vandens klausimą gyvuliukams girdyti. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Kita šio klausimo pusė, pasak E.Giedraičio, susijusi su žemės, ant kurios įrengtos ar bus įrengiamos saulės ar vėjo elektrinės, valdymo aspektu, kadangi deklaruoti galima tik teisėtais pagrindais valdomą žemės plotą. „Praktikoje didžioji dauguma atvejų bus susijusi su tokia situacija, kai žemė po saulės ar vėjo elektrinių parkais bus išnuomota elektros energijos operatoriui“, – prognozavo viceministras.

Kiekvieną trečiadienį ministerijoje vyksta darbo grupės dėl Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano intervencinių priemonių – tiesioginių išmokų įgyvendinimo taisyklių rengimo posėdis. Spalio 19 d. šis klausimas įtrauktas į darbotvarkę, diskusija buvo tęsiama ir spalio 26 d. posėdyje.

Komentaras

Antanas Nesteckis, Kauno rajono mero pavaduotojas

Kauno rajono savivaldybė palankiai žiūri į naujoves. Jei pavyks išspręsti technologinį klausimą – pakelti modulius į tokį aukštį, kad avys galėtų ganytis po jais, vienas Kauno rajono avių augintojas sutiktų perkelti savo gyvuliukus. Nepabandžius, neatlikus eksperimento, nesužinosime, ar idėja gera. Tai būtų patikrinimas, ar išties visi iš to turi naudos. Žemdirbiai kartu su Žemės ūkio ministerija turėtų ieškoti racionaliausių sprendimų. Kitas klausimas, ar Europos Komisija sutiks įteisinti pataisas?

Ožkos nėra išrankios augalams, nugraužia šiurkščią, aukštą žolę, krūmus, sukuria mozaikišką pievų augaliją.

Tai yra svarbu įvairiažolėms, žydinčioms pievoms, kurios yra drugių ir įvairiausių vabzdžių buveinės.

Besiganydami gyvuliai neleidžia pievoms užželti krūmais, medžiais, plisti nebūdingoms ar invazinėms augalų rūšims, nendrėms.

Poilsiautojų Kuršių nerijos nacionalinis parkas (KNNP) prašo susilaikyti nuo bet kokio šių gyvūnų šėrimo.

Prašoma ožkų nešerti netinkamu maistu, ypač balta duona ar saldumynais, nes taip jos gali susirgti.

Prisikviesti arčiau šiuos gyvūnus galima nusiskynus žolių, augančių aplink aptvarą.

KNNP nuotr.

Prašoma nešerti dar ir dėl to, kad ožkos turi atlikti savo darbą – "nušienauti" pievas, o persivalgiusios jos gali tapti tingios.

Palvinės pievos yra labai svarbios siekiant išsaugoti nerijos išskirtinumą.

Pervalkos ir Tylos slėnio pievos pasižymi drėgnoms buveinėms būdinga augmenija.

Grobšto miškapievė taip pat ypatinga – šioje mažytėje, tarp miško įsiterpusioje pievoje yra gana didelė augalų įvairovė, aptinkama retų ir saugomų augalų rūšių.

Įvairiažolės, žydinčios pievos taip pat yra drugių ir įvairiausių vabzdžių buveinės, bet jei jomis nesirūpintume, jos gana greitai apaugtų medžiais.

Lietuva yra mišrių miškų zonoje, kur miškui palankiausios sąlygos augti, taigi atviros buveinės laikui bėgant tampa mišku.

Suleido dantis

Incidentas užfiksuotas Grobšto gamtiniame rezervate. 30-ies avių bandą kiekvieną rytą į ganymo vietas išgina piemenaitė. Ji ir aptiko kruviną augintinę.

„Šiems šunims avys – ne maistas. Jie į jas žiūrėjo kaip į žaidimą. Kadangi avys bėgo nuo šunų, jie jas ir vaikėsi. Nuo šunų smarkiau nukentėjo tik viena avis, ji yra vaikinga. Vis dėlto ją pavyko išgelbėti. Šį rytą ji jau ėdė ir akys buvo žvitrios“, – vakar džiaugėsi Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėja Dalia Juškevičienė.

Paaiškėjo, kad po kruvinos egzekucijos du mišrūnai niekur nebėgo.

Šiems šunims avys – ne maistas. Jie į jas žiūrėjo kaip į žaidimą.

Avis prižiūrinti mergina netrukus išgirdo netoliese juos lojančius. Keturkojus pavyko sugauti.

Kuršių nerijoje ganomos avys – Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos piemenų rezidencijos projekto, kuris truks iki 2021 m. spalio, dalis.

Atklydo per sieną

„Mėginome ieškoti jų šeimininkų, bet niekas neatsiliepė. Buvo kilusi mintis, kad galbūt pasieniečių šunys ištrūko iš aptvaro. Tačiau pasieniečiai patikino, kad jų šunys vietoje. Budėjusi pamaina prisiminė, kad šiuos šunis pasieniečiai matė artėjančius nuo Kaliningrado pusės. Todėl ir kilo įtarimas, kad jie atklydo iš Rusijos Federacijos. Migrantai, atklydę per sieną“, – patikino D.Juškevičienė.

Pirmyn ir atgal per sieną klajojančius šunis matė ne tik pareigūnai. Socialiniame tinkle „Facebook“ viena poilsiautoja pasiskundė, kad buvo apšlapinta vieno šių šunų, kai sėdėjo pajūryje.

„Mačiau tą pranešimą. Visko gali būti. Moteris veikiausiai augina šunį, o patinas, užuodęs kvapą, taip, matyt, mėgino paženklinti teritoriją“, – svarstė D.Juškevičienė.

Parą praleidę aplinkosaugininkų teritorijoje, trečiadienį abu mišrūnai buvo išgabenti į Klaipėdos rajone esančią gyvūnų prieglaudą „Nuaras“.

„Labai sudėtinga surasti jų šeimininkus. Kolegų, dirbančių anapus sienos, Kaliningrado srityje, prašėme pasidalinti šunų nuotraukomis socialiniuose tinkluose. Bet net jei ir atsirastų šeimininkai, šunis būtų sudėtinga perduoti. Jie turi būti paženklinti mikroschema, turi būti vakcinuoti. Panašu, jog maža tikimybė, kad mes rasime tikruosius šeimininkus. Vietiniai kelia versiją, kad galbūt kažkas taip atsikratė savo augintiniais“, – nuomonę išsakė D.Juškevičienė.

Pjautynės – pramogai?

Kuršių nerijoje tai pirmas toks išpuolis. O štai Pajūrio regioniniame parke palaidi šunys buvo papjovę dešimt avių.

Aplinkosaugininkai tuomet įtarė, kad tokiu būdu medžioklei savo šunis ruošia nežinomas medžiotojas.

Vyrai buvo aptikę automobilio padangų vėžes, rado kelių šunų pėdas, tad vėliau, pastatę vaizdo kamerą, mėgino sučiupti medžiotoją.

Tačiau automobilio numerių nepavyko užfiksuoti, nors vaizdo kamera nufilmavo kelis haskius.

Avys Kuršių Nerijoje ganomos kaip Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos (NMK) piemenų rezidencijos projekto dalis, kuri truks iki 2021 m. spalio mėnesio. Bendradarbiaudama su Kuršių Nerijos nacionaliniu parku ir menininkų kuruojama rezidencijų bei projektų erdve Dzūkijos kaime, „Verpėjomis“, NMK iš Dzūkijos į Nidą atvežė 30-ies Škudų veislės avių bandą, priklausančią menininkei Laurai Garbštienei.

Projektas vykdomas kaip Neringos miško architektūros programos dalis, kuria siekiama atrasti tinkamus įrankius ir inicijuoti procesus, kuriais būtų galima nuodugniai nagrinėti ir plėtoti visuomenės santykį ir bendradarbiavimą su šiuo ypatingu žmonių veiklos suformuotu kraštovaizdžiu. Neringoje plytinčios Tylos slėnio ir Grobšto pievos kaip itin vertingos pievų augalų buveinės yra saugomos nuo apaugimo, tuo tarpu čia įkurdinta avių banda – ypač tinkama kraštovaizdį formuojančiam ir saugančiam ganymui.

„Per dieną viena tokia ,,žoliapjovė“ nušienaus apie 10 kvadratinių metrų pievos. Nors ne itin greitos, bet šios žoliapjovės išmanios – ėda ne viską ir ne vienu metu, tad bus atkurtas natūralus pievos vaizdas ir bioįvairovė. Tikiuosi, tai taps ir atrakcija Ribiškių draustinio lankytojams“, – sako Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.

Regioniniuose parkuose daug gausesnė augalų bioįvairovė. Čia negalima taikyti tų pačių principų, kurie taikomi šienaujant miesto parkus ar žaliuosius plotus, pažymima sostinės savivaldybės pranešime. Siekiant atkurti istorines Ribiškių pievas, kuriose buvo išskirtinė gausa retų, saugomų augalų ir drugelių, nuspręsta pasitelkti visai kitą šienavimo būdą – avis ir ožkas. Šie gyvūnai ėda selektyviai, taigi vienus augalus nuės pirmiausiai, kitus – vėliau, kai kurių – apskritai neės. Ožkos dar nuėda ir iškirstų krūmų jaunas atžalas.

Avių ir ožkų skaičius pasirinktas pagal tvarkytiną plotą ir ganymo laiką – draustinio „šienautojos“ teritoriją prižiūrės iki rugsėjo 18 d.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija Ribiškių kraštovaizdžio draustinio priežiūrai nusprendė pasitelkti gyvūnus, taip primindama, kad šioje vietovėje avys istoriškai buvo „atsakingos“ už gamtotvarką. Mat Ribiškės ilgą laiką buvo kaimas prie Vilniaus ir čia buvo natūrali, tradicinė augmenija bei pievų šienavimas, ganymas.

„Keičiantis gyventojams, keitėsi jų gyvenimo būdas, kaimas tapo miesto dalimi ir nebeliko pievų „naudotojų“, todėl per pastaruosius 30 metų jos apaugo/apžėlė krūmynais ir invazinių augalų guotais. Taigi ėmėmės kokios nors pagalbos užaugančioms pievoms – šienavimo „gyvąja technika“, – sako Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorė Jolanta Radžiūnienė.

Pasak jos, naująsias draustinio gyventojas pamatys pasirinkusieji tiek ilgąjį (6 km), tiek perpus trumpesnį Ribiškių pažintinio tako maršrutą. Neabejotinai avys ir ožkos taps puikiu akstinu išbandyti vaizdingą, kalvoto reljefo pėsčiųjų trasą.

Draustinio lankytojų prašoma nešerti avių ir ožkų savo iškylos krepšio patiekalais, nesivesti šunų į aptvarą, specialiai neatidarinėti vartelių, nes ištrūkus vienai aviai, kartu iškeliaus ir kitos.

„Per dieną viena tokia „žoliapjovė” nušienaus apie 10 kvadratinių metrų pievos. Nors ne itin greitos, bet šios žoliapjovės išmanios – ėda ne viską ir ne vienu metu, tad bus atkurtas natūralus pievos vaizdas ir bioįvairovė. Tikiuosi, tai taps ir atrakcija Ribiškių draustinio lankytojams“, – sako Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.

Regioniniuose parkuose žymiai gausesnė augalų bioįvairovė. Čia negalima taikyti tų pačių principų, kurie taikomi šienaujant miesto parkus ar žaliuosius plotus. Siekiant atkurti istorines Ribiškių pievas, kuriose buvo išskirtinė gausa retų, saugomų augalų ir drugelių, nuspręsta pasitelkti visai kitą šienavimo būdą – avis ir ožkas. Šie gyvūnai ėda selektyviai, taigi vienus augalus nuės pirmiausiai, kitus – vėliau, kai kurių – apskritai neės. Ožkos dar nuėda ir iškirstų krūmų jaunas atžalas.

Avių ir ožkų skaičius pasirinktas pagal tvarkytiną plotą ir ganymo laiką – draustinio „šienautojos“ teritoriją prižiūrės iki rugsėjo 18 d.

Nors ne itin greitos, bet šios žoliapjovės išmanios – ėda ne viską ir ne vienu metu, tad bus atkurtas natūralus pievos vaizdas ir bioįvairovė.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija Ribiškių kraštovaizdžio draustinio priežiūrai nusprendė pasitelkti gyvūnus, taip primindama, kad šioje vietovėje avys istoriškai buvo „atsakingos“ už gamtotvarką. Mat Ribiškės ilgą laiką buvo kaimas prie Vilniaus ir čia buvo natūrali, tradicinė augmenija bei pievų šienavimas, ganymas.

„Keičiantis gyventojams, keitėsi jų gyvenimo būdas, kaimas tapo miesto dalimi ir nebeliko pievų „naudotojų“, todėl per pastaruosius 30 metų jos apaugo/apžėlė krūmynais ir invazinių augalų guotais. Taigi ėmėmės kokios nors pagalbos užaugančioms pievoms – šienavimo „gyvąja technika“, – sako Jolanta Radžiūnienė, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorė.

Pasak jos, naująsias draustinio gyventojas pamatys pasirinkusieji tiek ilgąjį (6 km), tiek perpus trumpesnį Ribiškių pažintinio tako maršrutą. Neabejotinai avys ir ožkos taps puikiu akstinu išbandyti vaizdingą, kalvoto reljefo pėsčiųjų trasą.

Draustinio lankytojų prašoma nešerti avių ir ožkų savo iškylos krepšio patiekalais, nesivesti šunų į aptvarą, specialiai neatidarinėti vartelių, nes ištrūkus vienai aviai, kartu iškeliaus ir kitos.

Avys ir ožkos yra žolėdės – jos ės žolę ir gers šalia tekančio Kaukysos upelio vandenį, o jei bus šeriamos bandelėmis, tiesiog neišgyvens. Pavojų kelia ir šunys – patirtis rodo, kad medžioklės instinktai gali prabusti net naminiams augintiniams, o avims ir jų buvimas šalia kelia baisų stresą.

Vilniaus savivaldybės teigimu, gyvūnai maždaug 40 arų ploto aptvare bus apgyvendinti vos sustiprėjus pirmajai žolei.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorės Jolantos Radžiūnienės teigimu, naująsias Ribiškių kraštovaizdžio draustinio „gyventojas“ pamatys pasirinkusieji tiek ilgąjį, tiek perpus trumpesnįjį pažintinio tako maršrutą.

Jos teigimu, pasidžiaugti avimis bus galima ir užėjus į aptvarą jų paglostyti. Tačiau bus prašoma gyvūnų nešerti savo iškylos krepšio patiekalais ir drauge nesivesti šunų.

„Avys ir ožkos žolėdės – jos ės žolę ir gers šalia tekančio Kaukysos upelio vandenį, o jei bus šeriamos bandelėmis, tiesiog neišgyvens. Pavojų kelia ir šunys – patirtis rodo, kad medžioklės instinktai gali prabusti net naminiams šuneliams, o avims jų buvimas šalia sukelia baisų stresą“, – aiškino J. Radžiūnienė.

Be to, aptvaras bus stebimas ir filmavimo kameromis. Taip pat lankytojų bus prašoma gerai uždaryti vartelius – jei išsprūs viena avis, kartu iškeliaus ir kitos.

Kiek vėliau vasarą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija perkels aptvarą į kitą Ribiškių kraštovaizdžio draustinio vietą.