Pažeidimų gausa

Kauno miesto savivaldybė primena, kad Ąžuolyno dviračių takai ir pėstiesiems skirtos Laisvės alėjos prieigos šalia atnaujintos Šv. Arkangelo Mykolo (įgulos) bažnyčios nebuvo, nėra ir nebus tinkama vieta automobilių parkavimui!

„Transporto priemonių savininkų prašome atidumo ir elementaraus supratingumo. Praėjęs savaitgalis parodė, kad šis įspėjimas – būtinas ir neišvengiamas“, – apie KET pažeidinėti linkusius vairuotojus kalbėjo miesto atstovai.

Baudos siekia nuo 30 iki 90 eurų.

Šį savaitgalį atlikus reidą, užfiksuota gausybė KET pažeidimų, kuomet vairuotojai savo transporto priemones paliko nepaisydami pastatytų kelio ženklų.

„Skaičiai kalba patys už save. Vien Ąžuolyne per porą dienų dėl tokių Kelių eismo taisyklių pažeidimų surašyti 107 administracinio nusižengimo protokolai. Prie vadinamojo Kauno soboro, Gedimino gatvės tęsinyje, fiksuojama net iki 800 atvejų per mėnesį, kuomet irgi nepaisoma kelio ženklų“, – apie masiškai miesto centre bei Ąžuolyne pažeidinėjamas taisykles nurodė savivaldybė.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Imsis priemonių

Kauno miesto savivaldybė skelbia, kad imsis drausminti neatsakingus vairuotojus.

„Nepatogus, tačiau kol kas neišvengiamas sprendimas: artimiausiu metu bus įrengtos papildomos priemonės, padėsiančios, kad viešosios miesto erdvės nevirstų parkingu. Minėtose vietose veikia vaizdo stebėjimo kameros, todėl atsakomybės už nederamą ir netgi įžūlų elgesį sulauks visi be išimties. Baudos siekia nuo 30 iki 90 eurų“, – pažymėjo miesto atstovai.

Eismo specialistai ragina automobilius palikti tam skirtose parkavimo vietose. Taip pat reikėtų nepamiršti sumokėti vietinės rinkliavos, kuri priklauso nuo zonos, kurioje paliekamas automobilis.

„Mėgstantiems leisti laiką Kauno centre primename, kad K. Donelaičio gatvėje jau veikia naujutėlaitė daugiaaukštė automobilių saugykla“, – dar vieną alternatyvą, kur galima saugiai, pagal taisykles ir niekam netrukdomai palikti automobilius, nurodė miesto atstovai.

Išauginti iš autentiškų gilių

„Ąžuolynas – respublikinės svarbos parkas, unikalus ir vertingas visos Europos mastu. Pirmenybė čia teikiama gamtai, seniesiems ąžuolams ir juose gyvenantiems vabzdžiams – niūriaspalviams auksavabaliams.

Savaitgalį sodinsime iš to paties Kauno Ąžuolyno gilių išaugintus medelius – bene identiškas šimtamečių tėvų kopijas. Sugrįžę į savo gimtąją vietą, jie augs stiprūs ir drūti, amžiumi galimai pralenkdami net kelias kauniečių kartas“, – mintimis dalijosi Lietuvos dendrologų draugijos prezidentas Arvydas Rutkauskas.

Pasak jo, visi norintieji prisidėti prie ąžuoliukų sodinimo laukiami šį šeštadienį (spalio 28 d.) 10.30 val. automobilių stovėjimo aikštelėje prie Zoologijos sodo pagrindinio įėjimo. Talkos dalyviai kviečiami atsinešti kastuvą ir darbines pirštines.

Netoli Dainų slėnio numatyta pasodinti 20 autentiškų ąžuoliukų. Visi jie išauginti iš gilių, surinktų Kauno Ąžuolyne nuo dvidešimties Lietuvos nacionaliniais genetiniais ištekliais pripažintų medžių. Iki pusantro metro aukščio ūgtelėjusius paprastuosius ąžuolus miestui dovanoja VDU Žemės ūkio akademijos medelynas.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Pastebimai geresnė medžių būklė

„Ąžuolynas visada buvo ir išliks tai, kuo gali didžiuotis kiekvienas kaunietis. Turime saugoti ir nuolat rūpintis šia išskirtine vieta.

Rekonstruodami parką siekėme kelių tikslų: išsaugoti Ąžuolyno savitumą, pagerinti sąlygas šimtamečiams medžiams ir sutvarkyti susidėvėjusią infrastruktūrą, kad ji tarnautų jaukiam poilsiui. Abu rezultatus matome šiandien: parkas – išpuoselėtas, jaukus, pilnas žmonių, o specialistai sako, kad ąžuolų būklė gerėja“, – teigė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Kartu su parko rekonstrukcija vyko ir Ąžuolyno aplinkosauginės priežiūros programa. Jos metu vertinta pusšimčio senųjų medžių būklė, pirmą kartą Lietuvoje atliktas šaknų tankio tyrimas, imti mėginiai iš grunto.

2021-aisiais tirtuose medžiuose nustatytas beveik 27 proc. lapijos praradimas. Šiemet, pakartojus tyrimą, užfiksuotas jų būklės pagerėjimas. Dalies ąžuolų būvis išliko stabilus, o 18 medžių pagerėjo net 35 procentais.

Ąžuolynas visada buvo ir išliks tai, kuo gali didžiuotis kiekvienas kaunietis. Turime saugoti ir nuolat rūpintis šia išskirtine vieta.

Pasak dendrologų, pagrindinis faktorius – medžių senolių aplinkos šviesinimas. Tvarkant parko teritoriją išvalyti senųjų ąžuolų polajai, pašalinti invaziniai uosialapiai klevai, kiti savaime sužėlę lapuočiai. Sudarytos palankios sąlygos prailginti šimtamečių ąžuolų gyvavimo amžių ir įsitvirtinti naujai ąžuoliukų kartai.

Specialistai taip pat pasirūpino dirvožemio tręšimu, purenimu ir mulčiavimu, atveria saugotinų medžių dreves, šalindami mūro, betono likučius ir kitas šiukšles. Savivaldybė ir toliau finansuos stebėsenos programą, o surinkti duomenys bus pasitelkti įgyvendinant kitus Kauno parkų projektus.

Ekskursija su dendrologais

Spalio 28-ąją Ąžuolyne laukiami visi, norintieji iš arčiau pažinti šį parką. Lietuvos dendrologų draugijos prezidentas A. Rutkauskas praves turiningą ekskursiją.

Gyventojai turės progą iš pirmų lūpų išgirsti apie ligšiolinę aplinkosauginę priežiūrą bei ateityje laukiančius darbus – čia atliekamus tyrimus, nuo 100 iki 350 metų skaičiuojančių ąžuolų būklę.

Unikali erdvė garsėja kaip didžiausias Europoje miesto teritorijoje esantis ąžuolynas. Be to, šis objektas įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą bei Europos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“.

Didžiausias kada nors Kaune vykęs elektroninės muzikos festivalis  „Audra“  grįžo su vizija bent keletui dienų atverti seniai užsklęstas erdves, užlieti jas muzika ir suburti žmones. Taip penktadienio naktį „Pergalės“ perdirbimo gamykla virto reiverių susibūrimo vieta, kur koncertavo net septyniolika elektroninės muzikos atlikėjų iš Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Ispanijos ir Lietuvos. Anot organizatorių, tai buvo vienas didžiausių visų laikų elektroninės muzikos koncertų.

„Tyla truko neilgai. O po kiekvieno ramybės atokvėpio ateina audringi išbandymai. Po kiekvieno atoslūgio ilgainiui viską apsemia potvynis. Po kiekvienos sausros vieną dieną žemę ima merkti lietus. Po kiekvienos karščio bangos ateina čerpes plėšiantis škvalas“, – skambiais tekstais ir sunkiasvoriu desantu šeštadienį „Audra“ ruošėsi  dar vienam įsimintinam vakarui „Pergalės“ perdirbimo gamykloje. Tiesa, prieš tai įsisuko į Ąžuolyną, kur iškilo ir scena, ir šokių aikštelė. Abi jas dalijosi septyni atlikėjai: pulto virtuozas DJ Qu, visuomenėje žinomas gitaristas ir prodiuseris Victor Diawara, alternatyvaus roko, hip-hopo, soulo ir džiazo arba „Sea Wave“ stiliumi grojanti grupė „Kedrostubùras“, elektroninės estrados duetas, kuriantis naująją lietuvišką pajūrio muziką „Superkoloritas“, „Tarp Dviejų Aušrų“ kolektyvas,  grupė „YĪN YĪN“.

Po kiekvieno ramybės atokvėpio ateina audringi išbandymai. Po kiekvieno atoslūgio ilgainiui viską apsemia potvynis.

Elektroninės muzikos gerbėjai pasklido po visą ąžuolyną. Vieni ant žemės skleidė pledus ir muzikos klausė sėdėdami, kiti šoko po atviru dangumi arba palapinėje, kur virš jų galvų sukosi veidrodiniai disco burbulai.

Kalbinti miestiečiai džiaugėsi tokio pobūdžio festivaliais, kurių, anot jų labai stinga. Dauguma renginių esą orientuoti į pop stiliaus muziką, kuri patraukli toli gražu ne visiems.

„Galėtų „Audros“ arba nebūtinai jos, bet kažkas panašaus vykti dažniau. Pažiūrėkit, žmonės sėdi, klauso, šoka, jie laimingi“, – kalbinta kauniečių pora vylėsi, kad elektroninės muzikos padangėje greitu metu bus daugiau pokyčių.

Į ketvirtą veiklos dešimtmetį įkopusių „Ainių“ sudėtis ne kartą keitėsi, tačiau kolektyve visuomet grojo ir groja aukštąjį muzikinį išsilavinimą įgiję muzikantai ir solistai, šiandien vienas jų – nuo pat ansamblio įkūrimo. Pabrėžtina, kad visi atlikėjai yra multiinstrumentalistai, grojantys įvairiais lietuvių tautiniais instrumentais.

Pasikalbėti apie nuveiktus darbus, jubiliejinius planus, džiaugsmus ir rūpesčius susitikau su „Ainių“ koncertmeisteriu, birbynininku Narimantu Murausku (N.M.) ir kultūrinės veiklos vadybininku, birbynininku Justinu Buta (J.B.).

Be amžiaus cenzo

– „Ainiai“ susikūrė atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Kokia buvo ansamblio pradžia? Koks ansamblis buvo tada ir koks yra dabar?

J.B.: Nuo pat įkūrimo iki šiol ansamblyje grojančio Vytauto Švabausko darbo knygelėje įrašyta data – 1992 m. kovo 8 d. Tais metais „Ainiai“ tapo pirmuoju profesionaliu ansambliu Lietuvoje – biudžetine įstaiga.  1991 m. viskas prasidėjo nuo Jono Urbono ir Kauno dramos teatro aktoriaus Petro Venslovos iniciatyva suburto birbynių kvinteto. Koncertuose skambėjo lietuvių kompozitorių muzika, buvo skaitomos Pauliaus Širvio, Vytauto Mačernio eilės. Muziką šiam ansambliui rašė Jonas Urbonas, groti Jono Švedo, Balio Dvariono, Leono Povilaičio kūriniai. Laikui bėgant ansamblį papildė ir kitais instrumentais grojantys muzikantai, dainininkai. Šiandien koncertuose skamba dainininkų balsai, birbynės, kanklės, ožragis, ragai, kiti lietuvių liaudies instrumentai, taip pat smuikas, akordeonas, kontrabosas, mušamieji.

– Kas jūsų publika, arba, kaip dabar populiaru klausti, tikslinė grupė?

J.B.: Nuo darželinukų iki senjorų – mes rengiame ir edukacines, ir koncertines programas. Norime įtraukti kuo daugiau jaunų žmonių, tam pasitelkiame vaizdo ir garso naujoves.

N.M.: Teatralizuotas spektaklis, kaip žanras, mūsų kolektyvui visai neseniai buvo naujiena, pasiteisino bendradarbiavimas su kompozitoriais ir atlikėjais.

– „Ainių“ spektaklis reiškia, kad ne tik grosite ir dainuosite, bet dar ir  šoksite, vaidinsite?

N.M.: Tam reikėjo išeiti iš komforto zonos (ir atsistoti nuo kėdės!), žengti į scenos vidurį ir tapti aktoriumi. Dainininkai studijuodami turi vaidybos pamokas, o muzikantams įprasčiau sėdėti ir groti.

J.B.: „Senbernius“ atlikome su jų sumanytoju Liudu Mikalausku. „Ar Amerika pirtyje?!“ pagal klasikinio spektaklio siužetą sukūrė režisierius Nerijus Petrokas, muziką aranžavo Vytautas Lukočius, kartu su „Ainiais“ dainavo Deivis Norvilas ir Sandra Lebrikaitė. Pagal Balio Sruogos pjesę spektaklį „Penkiašakis dobilėlis“ sukūrė libreto autorius Nerijus Petrokas, kompozitorius Giedrius Svilainis, dainavo Edmundas Seilius, Kristina Zmailaitė ir Algirdas Bagdonavičius.

– Tada atėjo pandemija, karantinas, koncertinis gyvenimas vos judėjo. Tačiau jubiliejinius metus pasitinkate su ambicingomis programomis?

N.M.: Pandemija nebuvo visiškas sustojimas, greičiau – perkrovimas ir pasirengimas naujiems sumanymams. Štai šiais metais dienos šviesą išvys Aro Žvirblio siuitos pobūdžio kūrinys „Prie laiko upės“, argentinietiško tango programa, dalyvaujame „Kaunas 2022“ renginiuose. Kitais metais, minint kompozitoriaus Miko Petrausko 150-ąsias metines, rengiame dvi su jo kūryba susijusias programas – operečių muzikinių numerių kaleidoskopą ir mažiesiems skirtą operetę „Girių karalius“. Kitais metais sukanka ir 120 metų Lietuvos estrados metrui Antanui Šabaniauskui, todėl ketiname parengti jo dainų programą ir ši programa būtų savotiškas tęsinys mūsų programos „Retro metro“, kurią sudaro Danieliaus Dolskio repertuaras.

– Be teatralizuotų muzikinių komedijų, rengiate ir koncertines programas?

J.B.: Taip, viena jų, su kuria esame jau daug keliavę po Lietuvą, kaip tik ir yra „Retro metro“, kurioje skamba XX a. 3–4 dešimtmečių muzika. Kad ir kur važiuotume, šią programą visada lydi sėkmė.

– Pagal veiklos apimtis neatrodo, kad sudėties kompaktiškumas „Ainiams“ trukdytų?

N.M.: Jonui Urbonui nepavyko įgyvendinti idėjos išplėsti kolektyvą iki orkestro. Mes neturime vadinamosios masės, o publikai ne visada jos ir reikia. Štai iš mūsų devynių instrumentalistų groja dviese – birbynėmis ir kanklėmis, o klausytojų akyse ašaros žiba, nes toks duetas sužadina emocijas ir yra gražu. V.Mačernio laiškų programoje buvome trys atlikėjai ir aktoriai Saulius Bagaliūnas, Saulius Čiučelis. Vėlgi – mums tai buvo iššūkis, nors kartu tarsi trumpam grįžome į „Ainių“ pradžią.

Tarp vakar ir šiandien

– Kuo „Ainiai“ skiriasi nuo tokių ansamblių kaip „Lietuva“?

N.M.: Pirmiausia – kompaktiškumu. Be to, įkurtas jau nepriklausomoje Lietuvoje ansamblis neturėjo sovietmečio ištakų, išvengė tipiškų sovietmečio kūrinių, grojo ne tik lietuviškus, bet ir užsienio autorių kūrinius. Grojame ištobulintais instrumentais, o studijuodami grojome klasikinius klarneto, obojaus repertuaro kūrinius, kanklininkės – adaptuotus arfos, gitaros kūrinius, taip pat šiuolaikinių autorių muziką. „Ainiai“ išlaikė lietuviškos muzikos programų – originalių ir aranžuotų lietuvių autorių muzikos kūrinių – kryptį. Atlikėjų profesionalumas ir įvairiapusiškumas leidžia žvelgti plačiau, ir tai atskleisime tango ir modernaus folkloro programose. Ateityje neplanuojame griežtai laikytis principo groti tik lietuviškai ir liaudiškai.

– Skaitytojui, kuris labai toli nuo tautinės muzikos, vertėtų trumpai paaiškinti jūsų ir folkloro santykį.

N.M.: Turime ir grojame folkloriniais instrumentais – ragais, ožragiais, daudytėmis, ir minėti instrumentai tik liudija mūsų ansamblio sąsajas su fokloru. Ir, žinoma, turinys – esame folklorinės muzikos tęsėjai, tačiau ieškome įvairovės, spalvų ir platesnių aprėpčių.

– Vis dėlto „Ainių“ atliekama muzika neįstrigusi XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje?

J.B.: Mūsų kryptys atsispindi programose. Išlieka svarbūs mūsų tradicijų ir šaknų ir dabartinio gyvenimo suartinimai, tačiau suprantame, kad turime būti konkurencingi, įdomūs. Todėl ir atsiranda tokia programa kaip argentinietiško tango ar neapolietiškų, prancūziškų dainų įkomponavimas.

N.M.: Ruošiant programas ansamblis visada stebi publikos poreikį. Edukacijose auginame jauną klausytoją, supažindiname su lietuviška muzika, bet kiek ilgai mes galime atlikti tik šią muziką – irgi klausimas. Ir štai ruošiant naujos, argentinietiškojo tango, programos aranžuotes domėjausi, kaip plačiai šis tango išplito pasaulyje, gilinausi į atlikimo subtilybes – tam tikrus momentus, charakterį, ir mums ši programa bus tikras iššūkis. Nėra taip, kad argentiniečiai sakytų: čia mūsų, ir niekam kitam negalima atlikti, todėl ir leidžiamės į tokią naują kelionę.

– Nemažai mūsų dar visai gerai atsimena ansamblį „Armonika“. Tai buvo savotiškas štampas – muzikantai, dainininkai, drabužiai, dainos apie žirgelius ir mergeles... Kokie jūsų siužetai?

J.B.: „Armonikos“ ansamblio atspindžių klausytojai gali atsekti mūsų muzikinėje komedijoje „Ar Amerika pirtyje?!“. Toks buvo režisieriaus Nerijaus Petroko sumanymas, jį papildė Vestos Obolevičiūtės vaizdo instaliacijos. Tokia seno ir naujo dermė, ko gero, lėmė jau bene septynerius metus rodomo spektaklio pasisekimą. Antai jau greitai dalyvausime „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programoje ir skambės Pietų Afrikos Respublikos kompozitoriaus Philipo Millerio kūrinys „Kantata Kaunui“. Jame „Ainiai“ gros birbynėmis, kanklėmis, skudučiais, okarina, ožragiais, akordeonu, tad šiuo atveju lieka tik atpažįstamų tembrų štampas, su kuriuo siejamas mūsų ansamblis.

– Ką pasakytumėte skeptikams? Argi lietuviškiems tautiniams instrumentams gali kurti kompozitorius, iki tol su jais nesusidūręs?

N.M.: O kodėl ne? Argi mes privalome užsidaryti savo muzikos pasaulyje, neleisti prie jos liestis užsienio kompozitoriams? Viską galima suderinti. Be abejo, nežinant instrumento specifikos, beveik neįmanoma parašyti taisyklingai, bet viskas įmanoma bendradarbiaujant ir taip gali atsirasti labai netikėtų rezultatų.

(Ne)pamiršta birbynė

– Abu esate birbynininkai, todėl gal kiti nariai nesupyks, jei dabar daugiau pakalbėsime apie šį instrumentą.

N.M.: Ansamblyje esame visi svarbūs, juolab kad ansamblis yra kamerinio tipo, o kamerinėje muzikoje kiekvienas muzikantas kuria spalvas ir visos jos girdimos – ar tai būtų birbynė, kanklės, lamzdelis, smuikas, bosinės kanklės ir t.t. Tą patį pasakyčiau ir apie balsą – turime tris solistus ir šiandien neįsivaizuojame programos be vokalinės muzikos, šiuo metu ansamblyje dainuojančių Justinos Tomkutės-Petraitienės (sopranas), Osvaldo Petraškos (tenoras), Ryčio Janilionio (baritonas). Žinoma, birbynės yra „Ainių“ unikalumas. Ir ne tik todėl, kad su šiuo instrumentu siejamos ansamblio ištakos, bet ir dėl instrumento tembrinių savybių – melodingumo, virtuoziškumo, patikimo akustinio skambėjimo, dėl kurio instrumentas raiškiai skamba tiek salėje, tiek atviresnėse erdvėse. Gaila tik, kad šiuo metu Lietuvoje grojančių birbynininkų yra itin mažai, mes visi vieni kitus pažįstame. Atkreipkite dėmesį – nemaža dalis tautinių šokių ansamblių festivaliuose, konkursuose šoka pagal fonogramas, neturi kapelų.

– Birbynė – sudėtingas instrumentas? Trūksta mokyklų, pedagogų ar norinčių mokytis?

N.M.: Trūksta norinčių mokytis, švietėjų ir tiesiog geros vadybos. Pavyzdžiui, gan siauro diapazono dudukas skamba filmuose, o plataus diapazono, puikių techninių galimybių ir nuostabaus tembro birbynė – ne. Vadinasi, turime pagalvoti, ko trūksta, kad šio instrumento unikalumas būtų pastebėtas ar netgi atrastas. Esu daug keliavęs po pasaulį kaip atlikėjas birbynininkas – žmonės domisi, vertina, net obojininkai, klarnetininkai stebisi. Ir tuomet apima keistumo jausmas – tai, ką turime savito, nepakankamai vertiname, o užsienyje tampame išskirtiniai.

J.B.: Lietuvoje surasti birbynininką sudėtinga, mažėja studentų. Balandį vykusiose birbynininkų dirbtuvėse, buvo keliamas klausimas, kodėl jų mažėja, kodėl žymiausiose Lietuvos muzikos gimnazijose nėra birbynės ir tiesiog tautinių instrumentų klasių, kodėl trūksta pedagogų. Regis, gabesni vaikai renkasi kitas specialybes.

– Kaip motyvuotumėte vaiką, kuris abejoja rinkdamasis tarp klarneto ir birbynės?

J.B.: Tiktai birbynė! Net netapus profesionalu, birbyne bus galima groti  studentų ar suaugusiųjų tautinės muzikos kolektyvuose, dainų šventėse, susibūrimuose, su koncertais keliauti po Lietuvą ir užsienį, plačiau išvysti pasaulį ir gyvenimą. Ir vėlgi – paantrinsiu Narimantui – ne tik pamatyti pasaulį, bet ir jam rodyti tai, ko kiti neturi.

– Niekada neabejojote dėl pasirinkto kelio ir muzikos, kurią grojate?

J.B.: Mūsų pasirinktas kelias prasidėjo vaikystėje, paskui – studijos, o šiandien grojame meistrų ištobulintomis birbynėmis ir, kiek įmanoma, plačiau skleidžiame žinią apie birbynę, mokome vaikus. Taip – mes iš tikrųjų esame suaugę su šiuo instrumentu.

„Kauno santaka“

– Jau dešimt metų kaip esate koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ dalis. Pasikeitimai buvo į gera?

N.M.: „Ainių“ 30-metis gražiai susiskirsto dešimtmečiais – kas dešimtmetį patiriame pokyčių. Pastarasis dešimtmetis skirtas drąsesniems ieškojimams. Teatralizuoti spektakliai, aranžuotės, tolstant nuo kapelos įvaizdžio.

J.B.: Būtina nuolat atsinaujinti, ir dar svarbu – jausti auditoriją, jos lūkesčius, kaip ji su laiku keičiasi. Tai, kas buvo ant bangos ir sutraukdavo plačią auditoriją atgavus Lietuvos nepriklausomynę, šiandien gali jau neveikti. Todėl kiekvieną kartą privalu jausti pulsą, bet kartu nepamiršti savo pagrindinio tikslo – lietuviškumo šaknų. Todėl mūsų šios dienos formulė galėtų būti tokia – tradicija ir naujovės lygu atsinaujinanti kokybė.

N.M.: Iki įstaigos sujungimo (2012 m.) ansmblio „Ainiai“ muzika buvo nusistovėjusi ir tuo metu to užteko, nebuvo poreikio kažką keisti, tarsi pamirštant ar negalvojant apie neišvengiamus kitimo procesus ir naujos kartos auginimo poreikį. Tačiau jau dešimtmetį gyvename kitaip – labiau vertindami ir analizuodami vykstančius kultūrinius procesus, ir tokie pokyčiai, manau, yra tik į gera. Pastebime, kad žymiai daugiau įvairovės, o su ja – ir konkurencijos, tai tikrai neleidžia laikytis inertiškų ar  nekintančių veiklų.

J.B.: „Kauno santakos“ vadovo Vaido Andriuškevičiaus nuostata – „Ainiai“ turi būti stiprus, konkurencingas ansamblis.

N.M.: ...ir kaip krepšinyje – nepaisant to, kad visi krepšininkai – profesionalai, jiems reikalingas treneris; nepakanka tik groti ir patikti sau.

– Kas yra pagrindinis „Ainių“ idėjų generatorius ir varikliukas?

J.B.: Viskas kuriama ir sprendžiame bendrose diskusijose, daug tariamasi. Minčių pliūpsnių ateina ir iš administracijos. Originalių idėjų pasiūlo ir plėtoja „Kauno santakos“ kompozitorė, meno ir kultūros projektų vadovė Zita Bružaitė, vyr. vadybininkė Daiva Morkūnaitė ir, žinoma, palaiminimą viskam suteikia įstaigos vadovas V.Andriuškevičius.

Edukacinės programos

– Rengiate ir prabangias edukacines programas. Sakydama „prabangias“ turiu omenyje, kad tai ne vieno ar dviejų žmonių, o kolektyvo programa.

J.B.: Viena naujausių programų – „Šokių grandinėlė“, kurią kuriame su Gediminu Peičiumi. Mažiausiems klausytojams siūlome advento ir Kalėdų papročiams skirtą programą „Atbėga elnias devyniaragis“, dialogą apie vertybes, tradicijas ir pažintį su lietuvių liaudies instrumentais programoje „Kupriukas muzikantas“ (muzika Raimundo Martinkėno, scenarijus Birutės Mar), labai mėgstama programa mažiesiems „Piemenėlių išdaigos“, susipažinti su Vilhelmu Storosta-Vydūnu siūlome muzikinėje pasakoje „Piktoji gudrybė“ (muzika Donato Zakaro, scenarijus Herkaus Kunčiaus).

– Tad drąsiai galiu teigti, kad „Ainių“ tikslas – puoselėti lietuvybę ir ugdyti naująją kartą? O kokios „Ainių“ svajonės?

N.M.: Koncertai, įdomios programos!

J.B.: Būti reikalingiems. Tiek mažam, tiek ūgtelėjusiam ar senjorui. Ir kiekviena mūsų programa atspindi šį siekį.

Kaip praneša Kauno savivaldybė, iki kitų metų pabaigos sutvarkyti renginiams skirtą erdvę po atviru dangumi įsipareigojo viešąjį rangos darbų konkursą laimėjusi vilniečių bendrovė „Infes“.

Pasitiks gražią sukaktį

Architektų komanda „Metro architektūra“ rekonstrukcijos techninį projektą parengė dar 2018 metais. Tačiau realių darbų pradžia, anot savivaldybės atstovų, dėl nerezultatyviai susiklostydavusių konkursų – gerokai užtruko.

Dainų slėnis Ąžuolyno pašonėje skaičiuoja jau virš pusšimčio metų. Ši sakrali erdvė daugiau kaip prieš dešimtmetį buvo išplėšta iš miesto rankų ir atsidūrė privatininkų žinioje, tačiau Kaunui pavyko ją susigrąžinti savo žinion.

„Dainų ir šokių šventė 2024 metais minės ypatingą sukaktį – savo gyvavimo šimtmetį. Ta graži istorija prasidėjo Kaune, tad ir jubiliejų turime deramai paminėti savo mieste. Iki to laiko planuojame iš pagrindų atnaujinti Dainų slėnį, kad aplink jį vėl linguotų ąžuolai nuo geros nuotaikos, šokių ir dainų. Džiaugiuosi, kad Dainų slėnis netapo kažkieno privačia valda, bet grįžo miestui, kuriam ir turi priklausyti. Baigus tvarkyti šį ir greta esančius objektus, Žaliakalnis taps dar didesne Kauno puošmena ir lankytina vieta“, – sakė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Nauji akcentai

Rangos darbų konkursą laimėjusi bendrovė „Infes“ rekonstruoti Dainų slėnį įsipareigojo per 15 mėnesių, dar numatant 3 mėnesių trukmės technologinę pertrauką žiemos sezonu. Taigi darbai gali užtrukti iki pusantrų metų, o jų vertė sieks 7 mln. eurų.

Pasak Kauno savivaldybės Statybos valdymo skyriaus vedėjo Vigimanto Abramavičiaus, per rekonstrukciją ruošiamasi ne tik atnaujinti dangas, tribūnas, laiptus. Dainų slėnis turės ir naujų akcentų – po atlikėjų tribūnomis suplanuota įrengti holą, persirengimo kambarius, sanitarinius mazgus su dušais, grimerines, pagalbines ir administracines patalpas, elektros skydinę, tambūrą ir laiptinę.

Taip pat visoje teritorijoje numatytas naujas apšvietimas, kurio pagrindinis akcentas – vertikalus šviesos spindulys. Juo bus siekiama sukurti Dainų slėnio vietoženklį.

Projekte numatyti ir kiti mažosios architektūros elementai, pasitarnausiantys lankytojų patogumui: mediniai suoliukai, šiukšliadėžės bei dviračių stovai.

„Pradėti rangos darbus planavome kur kas anksčiau. Deja, vienuose konkursuose kandidatai pateikė netinkamai užpildytus dokumentus, o kituose pasiūlymai viršydavo maksimalią pasiūlymo vertę“, – teigė V. Abramavičius.

Besikeičiantis Žaliakalnis

Darbų pradžią pasitinkantis Dainų slėnis papildys šalia atgimstantį Žaliakalnio sporto ir laisvalaikio kompleksą. Čia jau baigtos Dariaus ir Girėno stadiono statybos bei Sporto halės rekonstrukcija, pradėtas statyti uždaras lengvosios atletikos maniežas. Istorinius ir naujus statinius papuoš tvarkoma Sporto gatvės aikštė su sportininkų šlovės alėja.

Pokyčių sulaukė ir didžiausias Europoje Ąžuolynas mieste. Su ekspertų dendrologų priežiūra parke atnaujinta esamų takų danga, įrengtos poilsio ir laisvalaikio zonos, mažoji architektūra. Suformuota 7 km natūralių ir 3 km asfaltuotų takų pėstiesiems bei apie kilometrą besidriekiantis atskiras kelias dviračiams. Ypatingas dėmesys skirtas saugomoje teritorijoje augantiems šimtamečiams ąžuolams bei gyvūnijai.

Geresnį susisiekimą užtikrins naujai įrengti dveji laiptai į Ąžuolyną, remontuojama Vydūno alėja ir tvarkomos kitos aplinkinės gatvės. Iki žiemos numatyta kapitaliai atnaujinti Radvilėnų plento atkarpą nuo Zoologijos sodo iki Tunelio gatvės, o pastarojoje jau nutiesti nauji šaligatviai, atstatomas pėsčiųjų viadukas, vedantis į Aukštuosius Šančius.

Vieną šios savaitės rytą kartu su kolegų komanda jis praleido apžiūrinėdamas rekonstruotas erdves.

„Įgarsinome“ mero komentarus bei vertinimus – nuo kritikos iki pasiūlymų bei ateities planų. Žinoma, netrūko ir juokelių“, – skelbia savivaldybė.

Savivaldybė pasidalijo siužeto planu skubantiems:

00:50 apie baigiamą rekonstruoti Sporto gatvės aikštę ir miesto ambiciją padaryti tai, ko nepavyksta šeimininkei valstybei – atnaujinti Lietuvos sporto universiteto pagrindinį pastatą;

02:12 paminklas lakūnams – S. Dariui ir S. Girėnui (jau tvarkomas);

02:32 „einam į grožį“ – didžiausias miesto teritorijoje esantis Ąžuolynas visoje Europoje jau dabar pilnas gyvybės;

06:00 finalinis akordas – Dainų slėnis (rekonstrukcija prasideda jau šiemet!);

11:33 „piktžaizdė“ Ąžuolyno pašonėje – apleista 3,3 hektarų ploto vadinamoji „Magnus“ teritorija, kurią meras primygtinai siūlo grąžinti miestui ir užsodinti tokiais pačiais ąžuolais.

„Kiekvienas kaunietis turėtų užsukti, pamatyti ir patirti Ąžuolyną gyvai. Dabar ši erdvė tikrai nepaliks abejingų“, – skelbia savivaldybė.

Primename, kad šeštadienį vyks atsinaujinusio Ąžuolyno atidarymo šventė.

Didžiausias Europoje miesto teritorijoje esantis ąžuolynas atsinaujino, tačiau išsaugojo savitumą.

Kauniečiai kviečiami atrasti mišką mieste ir patirti šią erdvę šventiniame atidarymo renginyje kitą šeštadienį.

Veiklos startuos 18 val. Ekskursijas rengsiantys gidai kauniečiams ir visiems svečiams vaizdžiai pasakos apie šį unikalų mišką mieste, o jį patirti visi šventės dalyviai galės specialiame orientavimosi žaidime.

Organizatoriai siekia pristatyti Ąžuolyną kiek kitokiu, nekasdienišku kampu, todėl ir renginio laikas pasirinktas neatsitiktinai. Vakarinėje dalyje, nuo 21 val., lankytojus stebins šviesų instaliacijos ir fotografijų projekcijos. Jomis nušvis šalia įeigos į mišką esantys ąžuolai.

Prožektoriai išryškins ir vieną iš Ąžuolyno simbolių – skulptūrą „Stumbras“, erdvę aplink ją. Temstant į tankmę vaizdu ir garsu žiūrovus vilios audiovizualinė instaliacija ant medžių „Skambantys raštai“. Dėmesį prikaustys ir kiek neįprastas reginys Ąžuolyne – šokantys fontanai.

Esant palankioms oro sąlygoms, nuo 22 val. prasidės kino seansas po atviru dangumi. Kviesdami patogiai įsitaisyti priešais lauko ekraną, organizatoriai ruošia sėdmaišius, tačiau prašo ir pačių žiūrovų pasirūpinti pledais, užkandžiais vakaro filmui.

„Ąžuolynas yra šventa vieta – tai, kuo kiekvienas turime didžiuotis. Bet vien grožėtis juo neužtenka – reikia pasirūpinti, kad ilgaamžiai ąžuolai dar ilgus šimtmečius žaliuotų mūsų anūkams ir tolesnėms ateities kartoms.

Kai kas labai mėgsta daug kalbėti apie gamtos saugojimą, puoselėjimą, o mūsų miestas ima ir daro konkrečius darbus, nes vien žodžiais – nieko nepasieksi. Aukščiausio lygio profesionalai dirbo prie šio projekto ir dabar atėjo laikas pasidžiaugti jo rezultatais. Kviečiu visus kauniečius į Ąžuolyno atidarymą. Mėgaukimės poilsiu ar aktyviu laisvalaikiu šioje išskirtinėje Kauno erdvėje“, – kviečia meras Visvaldas Matijošaitis.

Ąžuolynas – į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir Europos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“ įtrauktas objektas. Viena didžiausių jo vertybių – augmenija ir gyvūnija. Dėl to rekonstrukcijos darbai organizuoti itin atsakingai.

Patinka vaikščioti

„Atėjome, kad pabėgtume nuo vaikų!“ – juokavo aštuonių atžalų tėvai Jurgita ir Vytautas. Iš tiesų šiaurietiškas ėjimas buvo Jurgitos svajonė: „Man tiesiog labai patinka vaikščioti. Gyvename tokioje vietoje, kur daug gamtos. Norėdama pailsėti einu pasivaikščioti. Girdėjau, kad šiaurietiškas ėjimas daugiau naudos duoda.“

Jurgita ir Vytautas/Julijos Stankevičiūtės nuotr.

Senos draugės Marija ir Viktorija priskiria save prie senjorų sportininkų ir teigia, kad jaunai atrodo, nes sportuoja. Šiaurietišką ėjimą pirmą kartą jos išbandė prieš keletą metų, o būtent į šią treniruotę atėjo, kad pajudėtų, kol nevyksta kita senjorų sporto veikla Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje Radastų gatvėje.

Naudinga: kiekvieną liepos antradienį viršutinėje Kauko laiptų aikštelėje vyksta šiaurietiško ėjimo treniruotės. (Julijos Stankevičiūtės nuotr.)

Pakeitė profesiją

Treniruotę vedė trenerė Ilma Sodonienė, jau trylika metų užsiimanti šiuo sportu ir ketverius metus vedanti profesionalias treniruotes. Jos teigimu, į tokias treniruotes ateiti ir apskritai šiaurietišku ėjimu užsiimti gali bet kas: „Visi, absoliučiai visi. Tie kurie paeina, tie ir gali. Nuo mažų vaikų iki garbaus amžiaus žmonių. Galima kiekvienam, tik nereikia savęs nurašyti!“

Pati I.Sodonienė iškeitė savo sėdimą darbą biure į trenerės. „Tai buvo tiesiog mano sportinė veikla, judėjimo užsiėmimas. Paskui supratau, kad man tai patinka labiau nei vien tik kaip laisvalaikio užsiėmimas. Pajutau, kad turiu eiti ta linkme. Iš tiesų aš pakeičiau profesiją“, – prisipažino pašnekovė. Trenerė sakė, kad dirbdama šį darbą ji jaučiasi laiminga, tai darytų net tada, jei pasaulyje nebūtų pinigų.

Trenerė Ilma/Julijos Stankevičiūtės nuotr.

Jos teigimu, šis sportas naudingas tiek fiziškai, tiek emociškai. „Kiekvienam žmogui būna kažkas sunku, kažkas slegia. Jei kažkas įvyko darbe, jei šiaip pavargau ar gal su kažkuo susibariau – už lazdų ir į gamtą! Ir grįžtu kaip niekur nieko! Iš pradžių eini ir tos mintys eina kartu, o paskui tiesiog eini gamtoje, judi, kūnas išsikrauna ir taip pasiekia smegenis. Yra ryšys. Sako, visos ligos nuo nervų – psichosomatinės. Aš manau, kad per kūną gydai savo sielą. Šiaurietiškas ėjimas, buvimas gamtoje, judėjimas gydo mūsų mintis, emocijas ir mūsų sielą“, – įsitikinusi I.Sodonienė.

Matau žmonių psichinę būseną. Matau, kas vyksta. Iš tikrųjų judėjimas padeda.

Tai – pagalba žmonėms

Pirmieji šios sporto šakos mokymai Lietuvoje vyko taip pat Kaune 2009 m. Nuo to laiko šiaurietiško ėjimo populiarumas, trenerės I.Sodonienės teigimu, tik augo.

„Kai pirmą kartą pabandžiau, buvo toks keistas žmonių požiūris. Visą laiką, kad ir ką susitiktum, vis klausdavo: „kur slides padėjai?“, „tokia jauna ir jau lazdų reikia?“ Tai, žinoma, humoras. Kažką atsakai ir judi į priekį. Dabar žmonės domisi ir klausia, kada rengsiu treniruotes, nes supranta to naudą“, – pasakoja trenerė.

Jos teigimu, nuo paprasto vaikščiojimo šiaurietiškas ėjimas skiriasi. „Įdarbini daugiau raumenų, sumažini krūvį keliams ir sąnariams, palengvini ėjimą“, – vardijo ji.

Iniciatyvos organizatoriai Kauno apskrities viešoji biblioteka teigia, kad taip nori paskatinti žmones domėtis sveikatos gerinimo būdais gyvenant mieste.

Julijos Stankevičiūtės nuotr.

Idėja gimė dar prieš pandemiją, kai susibūrė vyresnio amžiaus entuziastų grupė, organizavusi „Senjorų rytmečius“. Tai buvo mankštos ir paskaitos sveikatinimosi temomis. „Bendruomenė buvo nemaža, todėl tie patys treneriai ėmėsi iniciatyvos plėsti auditoriją ir surinko būrelį šiaurietiško ėjimo entuziastų. Be abejo, kovido laikotarpiu treniruotės buvo sustojusios, tačiau birželį, kai vėl startavome, susidomėjimas buvo gana didelis“, – pasakoja Kauno apskrities viešosios bibliotekos kultūros renginių vadybininkė Kristina Vainiūtė.

Šiaurietiško ėjimo treniruotės su trenere I.Sodoniene vyks kiekvieną liepos antradienį 18 val. viršutinėje Kauko laiptų aikštelėje. Trenerė labiausiai tikisi, kad treniruočių dalyviai pamėgs šią sporto šaką. „Tikiuosi, kad jie pajus naudą ir pradės daugiau judėti. Matau labai didelę prasmę – tai pagalba žmonėms. Matau žmonių psichinę būseną. Matau, kas vyksta. Iš tikrųjų judėjimas padeda“, – neabejoja trenerė.

Įspūdžių ir daiktų mainytuvės

Deklaruodami, kad miestui reikalinga audringa, visada gyva ir jaunatviška kultūra, ne tik subtili ir jautri, bet ir gaivališka, triukšminga, organizatoriai į netikėtas erdves sukvietė įvairių stilių muzikos atstovus, o taip pat inicijavo įvairių veiklų.

Ąžuolyno parke palaikant didžėjams Bradley Zero, Violet ir Gabrielle Kwarteng, pasirodė „Mauskovic dance band“, grupės „Planeta Polar“, „Garbanotas“, „Esa Afro-Synth Band“, „Tarp Dviejų Aušrų“ ir „Lover Live“. Jų tikslas  – padėti sukurti festivalio, išeinančio už miesto ribų, nuotaiką pasiektas su kaupu.

Čia iki pat vakaro vyko ir aklojo tinklo dažymas, tvarumo dirbtuvės, mainytuvės. Besiklausydami koncertų kauniečiai ir miesto svečiai galėjo išbandyti savo kūrybiškumą netikėtais rakursais, pavyzdžiui, čia pat ant specialios bendros sienos nupiešti portretą, pasiuvinėti ar pasisemti rankdarbių iš odos atraižų idėjų, o tuo pačiu ir pabendrauti.

Ar mokate įsisiūti sagą?

Tekstilės antrinio panaudojimo studijos "Denim Diaries" įkūrėja ir vadovė Milda Paukštė kvietė pažaisti su džinsiniu audiniu. Kelias atraižas ji pavertė tarsi bloknoto lapais, ant kurių buvo galima piešti baltu tušinuku ir vėliau panaudoti kaip aplikacijas drabužiams atnaujinti. Arba niekam nepanaudoti. Tiesiog neskubant leisti laiką, galbūt susimąstant kaip jaustumėtės, jeigu pieštumėte, siuvinėtumėte ant itin brangaus audinio, o ne ant nebereikalingos atraižos, ar būtų kitas ornamento, piešinio pasirinkimas.

"Gal norite pabandyti austi?" – po siuvinėjimo dar kitą variantą siūlė M. Paukštė. Ji apgailestavo, kad jauni žmonės vis labiau praranda bazinius tekstilės kūrimo įpročius.

"Pati dažnai darau dirbtuvėles vaikams mokyklose. Pasitaiko, kad aštuntokas nemoka įverti siūlo į adatą arba neskiria adatos nuo smeigtuko. Nemokant siūti, adyti, net nebandoma pasitaisyti įplyšusio drabužio. Perkamas naujas, nors įdėjus minimalias pastangas būtų galima toliau sėkmingai dėvėti senąjį", – kalbėjo pašnekovė.

M. Paukštė atsakė ir į klausimą, kaip būtų galima panaudoti bet vieną iš daugybės tuščių pakabų, dūlančių tolimiausioje spintos kertelėje? Jeigu ji vielinė, išlankstyti pasirinktą formą, tiesiog ovalo, karūnos ar akiniuoto dėdės, apvynioti pasirinktu audiniu ir panaudoti kaip priminimų lapelių, varlyčių ar auskarų kabyklą, sapnų gaudyklę, pritaisius kutus. 

"Mano tikslas nėra puikiai išmokyti kažkurios vienos technikos. Mano noras yra atkreipti dėmesį į tai, kas kai kuriems atrodo nebereikalinga, negailestingai nurašoma. Tekstilės gaminiams pagaminti sunaudojami didžiuliai resursai, susidaro didžiuliai atliekų kiekiai", – atkreipė dėmesį M. Paukštė, pridūrusi, kad tekstilė vis dar sunkiai perdirbama, tad vienadienė mada ir apranga yra dar didesnė blogybė nei vienkartiniai plastikiniai šiaudeliai.   

Pradžia taksi parke

Festivalis pradėtas buvusiame Kauno taksi parke, kurį iki šiol aplenkdavo kultūriniai, muzikiniai renginiai. „Buvo labai gražu stebėti, kaip ši erdvė sužibo visai kitomis spalvomis“, – apie italų elektroninės muzikos kompozitorės Caterinos Barbieri koncertą sakė „Audros“ atstovė komunikacijai Monika Balčiauskaitė., paminėjusi, kad sulaukta ne tik vietinių gyventojų dėmesio, bet ir svečių iš kitų Lietuvos vietų, o taip pat ir iš užsienio.

Vienas iš labiausiai lauktų ir svarbiausių festivalio „Audra“ pasirodymų –  VDU Didžiojoje salėje ketvirtadienį vykęs Midori Takada ir bei vietos sutartinių ansamblių „Gaudė“ ir „Devynragė“ bendro projekto „Silence Birds“ pasaulinė premjera. „Buvo labai daug ramybės, tylos. Tai buvo tarsi meditacija. Visa tai labai gerai atspindėjo pasaulinį taikos ir ramybės siekį“, –  pasakojo M.Balčiauskaitė.

M.Takada –  viena iš ambient ir minimalizmo muzikinių stilių pradininkė ir multiinstrumentalistė, moderniosios Japonijos muzikos ikona.

Vienas festivalio renginių, vykusių Mykolo Žilinsko dailės galerijoje,  tiesiogiai transliuotas per Berlyno kultine kultūrine institucija tapusį HÖR radiją. Tai vienas žymiausių elektroninės muzikos transliuotojų pasaulyje.

Festivalio uždarymas – sekmadienį Santakos parke kartu su „Free Finga“, „ba.“ ir Tommy Cash.

Naktinės ir dieninės kultūros dermė

Grandiozinius elektroninės muzikos koncertus, parodas, mados pristatymus, pasaulines premjeras apėmusi „Audra“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. M.Balčiauskaitė sakė pati asmeniškai net nesitikėjusi, kad naktinė kultūra, šiuolaikinė muzika taip gerai derės su dienine kultūra.

„Audra“ programą, kurioje tilpo ir vizualinės projekcijos bei virtuali realybė su pasąmonės labirintais, kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kūrė jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ bei naktinio klubo „Lizdas“ komanda. Prie festivalio renginių prisidėjo ir Pažaislio muzikos festivalis, Kauno miesto kamerinis teatras, o taip pat įvairūs partneriai iš Japonijos, Graikijos, Serbijos, Prancūzijos, Vokietijos, Estijos, Suomijos ir kitų Europos šalių.