Viename savo duotame interviu I. Liepa teigė, kad jai gėda dėl to, kaip Baltijos šalys atsisako rusiškos praeities. Lietuvos valdžia sako, kad tokie balerinos pasisakymai diskredituoja valstybę, todėl ir nutarta svarstyti atimti jos pilietybę. Dėl tokių pačių priežasčių Prezidentas Gitanas Nausėda atėmė pilietybę ir iš ledo čiuožėjos Margaritos Drobesko.

Interviu ištraukos:

– Turite ir Lietuvos, ir Rusijos pilietybes. Turite gyvenimo Lietuvoje patirties, žinote, kad Baltijos šalys žengia kiek toliau – atšaukia rusišką kultūrą, nukelia Antrojo pasaulinio karo herojų paminklus. Kaip tai vertinate?

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Labai dėl jų gėda ir liūdna. Esu tikra, kad jei mano tėvas būtų gyvas, viską įvertintų teisingai. Man įstrigo, kaip viename paskutinių interviu mano tėvo paklausė, kadangi jis nebuvo Rusijoje, gal nebūtina į jį kreiptis tėvavardžiu. Jis atsakė, kad daug metų gyveno Rusijoje, myli Maskvą ir į jį galima kreiptis tėvavardžiu.

– Kodėl jums gėda, kad nukelia paminklus?

– Mes suprantame, deja, liaudis tampa vienos grupės žmonių įkaite. Mums be galo pasisekė, nes turime tokį lyderį kaip Vladimiras Putinas, kuris tarnauja savo tėvynei, yra ištikimas savo pareigai.

Ir nors viena pusė sako, kad Kremlius išplovė mums smegenis, tai kiekvieno pasirinkimas.

– Ar atsimenate savo nuotaikas vasario 24-ąją?

– Klausiausi mūsų prezidento kalbos ir supratau, kad nuo šiol visų mūsų gyvenimas bus visiškai kitoks. Apskritai, tai yra tiesiog stebuklas ir labai dėkoju mūsų prezidentui, armijai, kad iki šiol galime gyventi, dėlioti kūrybinius planus, vaidinti, susitikti su draugais. Mano aplinkoje visi reaguoja ramiai, jie visa širdimi dalyvauja specialiojoje karinėje operacijoje. Visi daro kas ką gali.

– Kaip jūs sau asmeniškai atsakote į klausimą, kodėl palaikote specialiąją karinę operaciją?

– Neturiu jokių abejonių dėl to, ką kalba mūsų prezidentas. Ir nors viena pusė sako, kad Kremlius išplovė mums smegenis, tai kiekvieno pasirinkimas. Tai mūsų pamatinių vertybių priešprieša. Deja, Ukraina tapo tarsi keičiamu pinigu. Labai gaila.

Atviras pokalbis su baleto soliste – apie įsimintiniausias patirtis, kasdienį režimą ir per daugybę metų pasikeitusį požiūrį į baletą.

– Kai užlipate ant scenos, kiekvienas judesys atrodo toks lengvas, nerūpestingas, nereikalaujantis pastangų. Tačiau mes visi žinome, kad tai begalės treniruočių ir sunkaus darbo rezultatas. Koks jūsų kasdienis režimas?

– Mano rytas visada prasideda baleto pamoka su trupe, iki pietų – spektaklių ar pasirodymų repeticijos, o nuo pietų tampu pedagoge ir trenere, dalijuosi patirtimi ir žiniomis apie baletą, sveiką, stiprų, lankstų, traumų išvengiantį kūną studijoje „Ballet Body by Kristar“. Vakare – grupinės treniruotės, repeticijos ar pasirodymai. Ir taip šešias dienas per savaitę.

– Kiekvienas profesionalus sportininkas stebi savo rezultatus. Jūs ne išimtis?

– Neseniai išmaniuosiuose laikrodžiuose atsirado baleto treniruotės funkcija. Kadangi tuo metu kaip tik stengiausi atgauti formą po atostogų, ištisas dvi savaites statistiškai stebėjau, kaip keičiasi mano fizinė ištvermė. Per pirmą baleto pamoką širdies ritmas šoktelėdavo iki 173 kartų per minutę, o jau po kelių dienų darant tą patį siekdavo vos 147 kartus per minutę. Be to, kas būtų pagalvojęs, kad širdis plaka tokiu pat ritmu atliekant itin lėtą kojų kilnojimą adagio ir šuoliuojant grand allegro šuoliais. Mes, šokėjai, juokaudami sakome, kad, atliekant kai kuriuos pratimus, stoja širdis. Pati netikėčiausia informacija buvo tai, kad laikrodis parodė, jog iš tiesų momentais nuo įtampos ji ima stoti. Negalėjau patikėti, kad tai tiesa, o ne paprastas mūsų juokutis.

Tikrovė: grakštūs ir lengvi balerinų pasirodymai scenoje, pasak garsios baleto artistės K. Tarasevičiūtės, atrodo tik iš šalies – žiūrovai dažnai nesupranta, kiek alinančio darbo jie reikalauja. / K. Tarasevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek miega balerinos?

– Sakyčiau, apie 7–9 valandas. Priklausomai nuo to, kiek kas turi pareigų savo gyvenime. Kadangi įprastai itin didelis krūvis vakarais mane tiesiog iškirsdavo ir dėl miego nesu turėjusi problemų, šiais metais net šešis mėnesius kankinausi dažnai prabusdama viduryje nakties ir nebegalėdama užmigti. Tai išbalansuodavo visą dieną – per pietus jau norėdavau miegoti, buvau apimta nuolatinių minčių, kaip sau padėti neužmigti, valgydavau viską iš eilės – tad ir svoris pradėjo augti.

Supratau, kad situacija rimta, kai dienos metu vos neužmigau vairuodama. Tai dar kartą privertė įvertinti miego įtaką gyvenimui ir suprasti, kaip savimi pasirūpinti, kaip tvarkytis su savo mintimis dieną, kad nereikėtų to daryti naktį gulint lovoje.

– Nors balete be galo daug tradicijų ir klasikos, kokios tendencijos šiuo metu vyrauja?

– Technine prasme klasikinis šokis darosi vis įspūdingesnis. Anksčiau šokėjas atstovavo tik vienam šokio stiliui, o dabar turi išmanyti visus ir dar turėti bent jau akrobatinius pagrindus. Atsiradus informacijos šaltiniams internete, pedagogai, choreografai semiasi įkvėpimo visur, kur tik įmanoma. Tad technikos lygis, įskaitant ir baleto studijas Lietuvoje, tapo išties puikus.

Mes esame profesionalūs sportininkai su menine pakraipa, tad, norėdami pasiekti geriausių rezultatų scenoje, privalome atiduoti visą save.

Šiuo metu teatrų repertuaruose galima rasti patį plačiausią kada nors buvusį šokio spektaklių, baletų pasirinkimą. Labai džiugu, kad po eksperimentinės filosofinės fazės sugrįžta siužetiniai spektakliai. Sugrįžta estetinis grožis.

– Ar bėgant metams požiūris į baletą pasikeitė?

– Į patį baletą – tikrai ne, tačiau kaip į profesiją… Aš į baletą, šokį iš esmės atėjau norėdama pabėgti nuo realybės. Tai buvo mano, mažos mergaitės, pati gražiausia meditacijos forma. Galimybė bent kuriam laikui scenoje išgyventi kitų žmonių gyvenimus ir saugiai sugrįžti į savąjį man buvo tokia mistika, taip viliojo! Tad keliavau į šokio pasaulį per visus sunkumus ir su didele meile. Ji išliko iki šios dienos.

Šokis neabejotinai sukelia priklausomybę. Tai visiškas pabėgimo kambarys, kuriam tu atiduoti visas savo jėgas, širdį, jaunystę ir tik finansinės, realios situacijos vienus pabudina, kitus parbloškia… Su laiku atėjo supratimas, kad valdžia nenutuokia, kiek turi įdėti pastangų ir žmogiškųjų išteklių, kad žiūrovams vakaras teatre taptų aukščiausio lygio patirtimi, kad po spektaklio žiūrovai išeitų giliai paliesti. Tada pasidaro išties pikta ir apmaudu, bet negali kaltini baleto, negali kaltinti šokio.

Dažnai girdžiu aplinkinius, sakančius baleto artistams: išmokite atskirti darbą nuo gyvenimo. Tačiau mes esame profesionalūs sportininkai su menine pakraipa, tad, norėdami pasiekti geriausių rezultatų scenoje, privalome atiduoti visą save. Juk tą mūsų puse kojos atliktą darbą matysite ir jūs, žiūrovai. Mes negalime valgyti, kiek norime, negalime ilsėtis, kada norime, mes visada turime būti pasirengę, jei nutiks kažkas kolegai ar išvis teks įšokti net į tau nepažįstamą spektaklį per keletą valandų. Tai aukšto intensyvumo profesija, tiksliau, gyvenimo būdas.

– Balerina – ne tik menininkė, sportininkė, ji dar ir aktorė. Kaip sugebėti taip plačiai šypsotis, kai kojų pirštai kraujuoja?

– Juokais tai vadinu pačia didžiausia iliuzija, kurios jokie magai negali perprasti. Nepaaiškinama, kokį adrenaliną sukelia scena. Jausmas, užvaldantis atlikėją, leidžia pamiršti bet kokius skausmus ir tiesiog šokti. Tiesa, neslėpsiu, buvo epizodas, kai šokau jausdama tokį skausmą, nuo kurio pasirodymo metu net veidas persikreipdavo (tikriausiai nėra baisesnio skausmo už tą, kuris jaučiamas nukritus keliems kojų nagams, – jo neveikia jokie vaistai ar tepalai). Tas valandos spektaklis įėjo į mano, šokėjos, įstoriją kaip didžiausia įmanoma patirta kančia gyvenime prieš 500 žiūrovų.

– Dažnam vaikui, taip pat ir suaugusiajam ilgos repeticijos, sveika mityba tampa gerokai varginančiu procesu. Kaip išlaikyti motyvaciją?

– Mokymasis baleto mokykloje man ir patiko tuo, kad ten visi sirgo ta pačia liga – baletu. Jei atvirai, net nekildavo jokių klausimų apie motyvaciją (buvo labai daug nuovargio), bet motyvacija visuomet buvo šalia. Mes siekiame galimybės pasirodyti scenoje, o kai turi stiprų palaikymą šalia – mokytojus, tėvus, o gal ir senelius, ta kelionė tampa kur kas lengvesnė.

Puošdama eglutę artėjančioms Kalėdoms savo namuose 35-erių balerina K. Tarasevičiūtė pusiau juokais, pusiau rimtai sakė, kad Naujiesiems metams nori sau palinkėti ne tik artimo žmogaus, kuris nebūtų alfonsas, bet ir sveikatos...

Rasti laiko pokalbiui Kristinai nelengva – gruodis vienas darbingiausių mėnesių ne tik dainininkams, aktoriams, bet ir šokėjams. Užburiančiai lengvas ir grakštus balerinų pasirodymas scenoje, pasak Kristinos, atrodo tik iš šono – žmonės dažnai nesupranta, kad tai ne tik profesija, tai ir gyvenimo būdas su daug sunkių, alinančių valandų darbo.

Per 30 metų karjerą scenoje Kristina turėjo ne vieną traumą, tačiau to, kas nutiko prieš metus, net priešui nelinkėtų. Karantino metu po pasaulį išplitus koronavirusui, Kristinos veikla buvo sustabdyta, tad, jam pasibaigus, į pusmetį buvo sutalpintas kone dvejų metų repertuaras. Šokėjai tai tapo eksperimentu, pasibaigusiu tragedija, vos nesužlugdžiusia karjeros.

LNK nuotr. 

Nuo fizinio krūvio Kristina pasakojo ėmusi nebejausti vienos kojos pirštų, tačiau to nesureikšmindama ir toliau intensyviai treniravosi, šoko, o sunerimo tik po to, kai nejautri tapo ir visa blauzda. „Pasiėmiau adatėlę, pradėjau badyti blauzdą ir supratau, kad adatėlę galiu į ją sukišti, nes nieko nejaučiu. Širdis sustojo, šalta, balta, viskas....“ – pasakojo Kristina. Šokėja sunkiai rinko žodžius prisimindama laikotarpį, kai mynė gydytojų slenksčius, tačiau pagalbos taip ir nesulaukė.

Kodėl garsi šokėja atvirauja nenorinti antrosios pusės, jau turinčios vaikų? Ir kodėl dabar kiekvieno šuolio riziką ji apskaičiuoja iki smulkmenų?

Šiandien, 20 val., gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki... “ per LNK.

– Iš kur tas šokio genas? Papasakokite apie savo šeimą.

– Esame keturiese: mama Birutė, tėtis Žilvinas, sūnus Naglis ir dukra Goda. Aš dirbu vienoje gamybos įmonėje Kokybės skyriaus vadove. Kai mokiausi, buvau viskam gabi ir galiausiai pasirinkau informacinių technologijų sritį. Patiko dailė, bet jei klausiate, ar Godos talentas šokti slypi mano genuose, – tikrai ne. Visus nuopelnus atiduodu savo vyrui Žilvinui. Jis ne tik puikus gydytojas odontologas, estetinių restauracijų specialistas, bet ir nuo pat vaikystės geras šokėjas. Iki studijų Kauno medicinos universitete lankė iš pradžių tautinius, paskui – moderniuosius šokius. Pradėjus studijuoti, laiko šokiams neliko. Beje, mudu su Žilvinu buvome klasiokai nuo septintos klasės, bet rimčiau draugauti pradėjome tik dvyliktoje. Šeimą sukūrėme jau baigę universitetus, o visą tą laiką draugavome. Kaip pavyko? Gal išsyk supratome radę savo žmogų? Tad daugiau nieko ir nebeieškojome. Įdomu, kad ir Godos seneliai, vyro tėvai, taip pat buvo bendraklasiai, o dar – puikūs šokėjai, susipažinę būtent per šokius.

– Sūnus Naglis su šokiu nesusidraugavo?

– Na, ne... Nagliui dabar septyniolika, jis domisi krepšiniu, verslininkyste, technologijomis. Kai buvo mažas, su juo turėjome labai daug iššūkių. Sūnus buvo daug kam alergiškas, tad ne šokiai ar kitokie būreliai man rūpėjo, bet paprasčiausia buitis – ką duoti jam valgyti, kaip atmerkti užtinusias akis ir pan. Dvylika metų gyvenau ant receptų šūsnies su nuolatiniu galvos skausmu, kuo pamaitinti alergišką vaiką. Kai gimė Goda, Nagliui buvo treji. Kadangi dėl sveikatos jai problemų nebuvo, augo tarsi brolio šešėlyje, – visi rūpinomės tik Naglio reikalais. Paskui, kai nuvedžiau dukrą į baletą, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Jei atvirai, gyvenimas mums su vyru įdomiai susiklostė: su vienu vaiku stačia galva nėrėme į sveikatos iššūkius, o su kitu – kūlvirsčia į hobius.

Svajonė: G.Budrevičiūtė jau šiandien tvirtai žino, kad nieko daugiau gyvenime nenori daryti – tik šokti baletą. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Atėjo laikas pristatyti ir mūsų jaunąją baleto žvaigždę – Godą Budrevičiūtę. Šiuo metu mergina studijuoja Šveicarijoje profesionalųjį baletą. Ar vesdama šešerių metų dukrytę į pirmąjį baleto užsiėmimą svajojote apie tai?

– Oi ne, ką jūs... Nuo vaikystės Goda buvo labai smulki, gležna. Matėsi jos polinkis į menus, nes gražiai piešė. Vis dėlto ilgainiui su vyru pastebėjome, kad mažylė labai mėgsta strikinėti savo laibomis kojytėmis. Nuvedėme ją į baletą, kad sustiprėtų kojų raumenys, nes kur tik eidavo, ten ir griūdavo. Kojos pindavosi, o visos kelnės ties keliais būdavo suplėšytos. Ir dar... Iki trejų metų jai dažnai lūždavo smulkūs kauliukai. Vienu metu, kai dar kartą turėjau kreiptis į draudimą, net pradėjau įtarti trapių kaulų ligą. Kai Godai sukako šešeri, nuvedžiau į baleto mokyklą. Vos ją išvydusi pirmoji baleto mokytoja pasakė: jūsų mergaitei Dievas davė ir dar drėbtelėjo. Vėliau baleto kelias atvedė į Lietuvos tarptautinę baleto akademiją (LTBA) – dukra ją lankė, nors didelių tikslų neturėjome. Patekusi į mokytojos Rasos Drazdauskaitės klasę, dukra tarsi sužydėjo. Mokytoja įžiebė ir išpuoselėjo tikrąją meilę šokiui, klasikiniam baletui. Pas mokytoją Rasą dukra šoko penkerius metus, iki pat išvykimo į Šveicariją.

– Ar jau tada supratote, kad paprastas baleto būrelis gali virsti didžiu mergaitės keliu į sėkmę, į profesionalios balerinos karjerą?

– Iš pradžių tik stiprinome kojas ir apie talentą per daug nekalbėjome, o įstojus į LTBA prasidėjo kur kas rimtesni dalykai. Individualios repeticijos, soliniai pasirodymai, tarptautiniai konkursai, kurie vykdavo visame pasaulyje. Į juos skrisdavome ir mes, tėvai. Juk negi leisi vieną keturiolikmetę į Londoną ar Niujorką? Kitas dalykas – finansai. Kainavo viskas – individualios repeticijos, baleto kostiumai, puantai, baleto stovyklos, konkursai. Supratome, kad tai milžiniškos investicijos, kurios galbūt niekada neatsipirks. Bet ko tik nepadarysi dėl savo mylimo vaiko! Ir dabar kartkartėmis kyla visokių minčių – baleto kelias be galo sunkus, reikalauja didelių investicijų, visos šeimos atsidavimo. Bet abu su vyru sutariame, kad, kol galėsime, tol dukrą palaikysime. Nors dabar tik tai ir galime sau leisti – viskas mūsų gyvenime sukasi apie baletą tiek laiko, tiek finansinių galimybių prasme. Netgi mūsų šeimos kelionės – Niujorkas, Paryžius, Kanai ir kt. – susijusios ne su poilsiu ar turizmu, bet su Godos baletu.

– Taigi į Godos baleto stovyklas, atrankas, konkursus vykstate draugiškai visa šeima?

– Tenka. Bet poilsiauti ten nelabai turime laiko. Matote, tos mūsų išvykos paprastai būna dvejopos: baleto stovyklos arba konkursai. Jei paliekame Godą stovykloje, patys tą savaitėlę galime kažką nuveikti, apžiūrėti vietos įžymybes, pailsėti prie jūros ar pasilinksminti kokiame nors pramogų parke. Įsivaizduokite, kaip apmaudu buvo Godai, kai mes važinėjomės disneilende, o ji tuo metu plušėjo baleto salėje? Bet dukra supranta ir nesiskundžia, nes baletas – visas jos gyvenimas. Beje, į tokio lygio baleto stovyklas iš 1 000 kandidatų patenka vos kelios dešimtys. Godai yra tekę būti garsios Paryžiaus operos baleto mokyklos, taip pat – Londono karališkosios baleto mokyklos vasaros stovykloje, Monako princesės Grace Kelly vasaros kursuose. Prieš kelias dienas sužinojome, kad dukra pateko ir į prestižinę, jau vyresnių vaikų baleto stovyklą „Prix de Lausanne“ Šveicarijoje. Į sustiprintą grupę! Taip pat važiuosime į Amsterdamo nacionalinės baleto mokyklos intensyvius kursus. Norint dalyvauti atrankoje reikia siųsti komisijai kokybiškai nufilmuotą vaizdo klipą, kuriame atsispindėtų organizatorių iškelti techniniai reikalavimai, reikiamos baleto kombinacijos ir pan. Videofilmavimas irgi yra didelis komandinis projektas, kurį vykdome kasmet.

Atgaiva: laisvalaikis drauge – itin retas, bet labai brangus. / Asmeninio archyvo nuotr.

Baleto kelias be galo sunkus, reikalaujantis didelių investicijų, visos šeimos atsidavimo. Bet abu su vyru sutariame, kad, kol galėsime, tol dukrą palaikysime.

– Minėjote, kad keliaujate su šeima ne tik į Godos stovyklas, bet ir į konkursus. Ar daug jų būta?

– Nemažai. Pirmaisiais metais, kai Goda pradėjo dalyvauti konkursuose, didelių pasiekimų nebuvo. Mokėmės pralaimėti ir susitaikyti su mintimi, kad grįžus reikia dirbti dar daugiau. Visada jai sakėme: padaryk, ką gali, geriausiai. Didelis Godos pasiekimas buvo dalyvavimas konkurso „Youth America Grand Prix 2019“ finale Niujorke, į kurį kasmet patenka keli šimtai geriausiųjų po visame pasaulyje vykstančių daugiau nei 30-ies pusfinalių. Ten varžosi po keliolika tūkstančių dalyvių. Goda į Niujorką važiavo po pusfinalio Barselonoje, taip pat buvo pakviesta du kartus po pusfinalio Italijoje, kur laimėjo antrą vietą, ir po virtualiojo pusfinalio 2021-aisiais. Pavyko išvykti tik kartą, nes pasaulį sudrebino koronaviruso pandemija. Manote, kad viešėdami Niujorke mes matėme miestą? Tikrai ne. Lakstėme, žiūrėdami į laikrodį, kur ir kada turime būti. Konkursuose vyksta vadinamieji workshopai. Kiekvieną dieną dalyviai kažką veikia – šoka klasinį ar modernųjį baletą, grupinius šokius. Viskas sustyguota minučių tikslumu – vos spėji bėgioti iš vieno į kitą. Pasibaigus konkursui reikia skubėti namo. Mūsų laukia darbai, Godos – mokslai.

– Tuomet ir pakalbėkime apie juos. Prieš išvykdama į Šveicariją Goda mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, o išsyk po pamokų skubėdavo į baleto repeticijas. Ar dėl šokio nenukentėdavo mokslai?

– Tikrai ne. Goda – labai gabi. Spėdavo viską. Žiūrėdama į Godą aš supratau viena: kuo vaikas labiau užimtas, tuo daugiau jis visko spėja. Žinodama, kad negali gaišti nė vienos minutės, dukra stengdavosi viską išmokti klausydama pamokose. Ilgainiui jos sunkėjo. Pradėjo sėdėti iki išnaktų prie namų darbų. Bet netgi dabar, kai dukra gyvena viena ir studijuoja baletą maždaug Kauno dydžio Bazelio mieste, jai sekasi puikiai. Maža to, po rytinių baleto pamokų ji skuba į dar vieną tarptautinę akademinę mokyklą (HWS) su šokio pakraipa. Ją baigę vaikai įgyja bendrąjį išsilavinimą. Visa bėda, kad toje mokykloje nėra nei fizikos, nei matematikos – tik menai, o mes vis dar manome, kad šokėjui reikia plano B. Taigi, vakare, grįžusi po visų pamokų į bendrabutį, pavalgiusi ir kiek pailsėjusi, ji dar griebiasi lietuviškų 8 klasės mokslų – nuotoliniu būdu studijuoja Vilniaus Ozo gimnazijoje.

– Mylintys tėvai savo vaikams linki visko geriausio, bet ar nebijote, kad dirbdama tokiu dideliu krūviu Goda pervargs?

– Ir bijome, ir dažnai pagalvojame, kad jai tikrai per sunku, bet... pati Goda mus ramina. Sako, kad kol kas jai viskas gerai. O dar – kad yra be galo laiminga ir dėkinga mums už galimybę siekti savo svajonės.

Kelias: Lietuvos tarptautinė baleto akademija suteikė ne tik diplomą – čia gimė tikra meilė klasikiniam baletui. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip manote, jei jūsų šeima negyventų šokio ritmu, ar Goda šiandien studijuotų baletą Šveicarijoje?

– Kaip ir daugelyje veiklų, manau, didieji pasiekimai sunkiai įveikiami vienam. Norint tapti gera balerina neužtenka puikios sveikatos, fizinių duomenų ar intelektinių gebėjimų (balerinos privalo turėti gerą galvą!). Reikalingas ir sceninis grožis, ir psichologinis nusiteikimas, motyvacija. Dar reikia gero mokytojo (ačiū R.Drazdauskaitei), kuris išmokytų teisingos technikos ir artistiškumo, norėtų daug dirbti su vaiku papildomai. Tačiau net ir turint omeny tai, ką išvardijau, vaikui be galo svarbus yra tėvų palaikymas – tiek psichologinis, tiek ir fizinis. Tėvų pagalba neįkainojama. Jie organizuoja ir vežioja vaikus į repeticijas ir konkursus, rūpinasi puantais ir kostiumais, bendradarbiauja su mokytoju, užtikrina kokybišką vaiko mitybą, darbo ir poilsio pusiausvyrą. Svarbu ir finansinė parama. Tad visų laurų, kad šiuo metu Goda studijuoja baletą Šveicarijoje, aš neskirčiau vien tik tėvams. Kokybiškas rezultatas, manau, priklauso nuo trijų kolonų – vaiko, mokytojo ir tėvų – stiprumo.

– Ar nesulaukiate priekaištų iš pažįstamų, draugų, kad per Godą įgyvendinate savo slaptas vaikystės svajones?

– Esu girdėjusi iš artimos aplinkos, kad mes per daug aukojamės dėl vaikų. Gal. Pasitaiko iš tiesų nelengvų dienų, bet mėgaujamės kiekviena iš jų, nes vaikai taip greitai auga! Mums su Žilvinu didžiausias atpildas, kai jiems sekasi, kai matome žibančias iš laimės jų akis! Manome, kad vaikas negali ir neturi įgyvendinti savo tėvų svajonių. Todėl mūsų misija – įžvelgti vaiko gabumus, pažiūrėti, kokį kelią jis renkasi, o paskui juo patikėti ir būtinų būtiniausiai – palaikyti. Tai, ko gero, didžiausias visų tėvų džiaugsmas ir gyvenimo prasmė.

– Išduokite paslaptį, kaip jūsų šaunioji balerina atsidūrė Šveicarijoje?

– Dalyvaudama tarptautiniuose konkursuose, Goda yra gavusi daug pakvietimų mokytis įvairiose baleto mokyklose. Pasauliui užsidarius dėl kovido, į daugybę stažuočių pasaulinio garso mokyklose Goda nebenuvažiavo. Pasitarę su vyru nusprendėme, kad nenorime gaišti laiko: Lietuvoje mažai baletą šokančių berniukų, nėra duetinių pamokų. Kur tik Goda pasirodydavo pasaulyje – visur ją pastebėdavo, kviesdavo, girdavo. Likus metams iki išvykimo (Bazelyje Goda studijuoja nuo praeitų metų rugpjūčio), pati dukra mums ėmė sakyti, kad nieko daugiau gyvenime nenori daryti – tik šokti baletą. Sėkmingi konkursai sustiprino jos pasitikėjimą savo jėgomis, tad mums, tėvams, neliko nieko kito, kaip tik palaikyti jos pasirinkimą. Laimėjo Bazelis – trečias pagal dydį Šveicarijos miestas – ir Bazelio baleto teatro mokykla, kurioje Goda galės mokytis ketverius metus.

Pasirodymai: jaunosios balerinos sceninė patirtis – gana turtinga. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Turbūt nelengva išleisti dukrą į svetimą kraštą? Ar ilgai abu su vyru svarstėte?

– Ilgai dvejojome. Aš labai prisirišusi prie vaikų. Be to, visada maniau, kad pirmiau teks paleisti sūnų: juk jis vyresnis… Išėjo atvirkščiai – pirmoji iš namų išvyko Goda. Todėl visi praeiti metai (prieš Godai išvykstant) man buvo kupini nerimo ir nemigo naktų. Dvejojome ir dėl mokyklos pasirinkimo, nes pasiūlymų studijuoti ir stažuotis turėjome ir iš Niujorko, Amsterdamo, Miuncheno, Štutgarto, Milano „La Scala“ mokyklų. Skaičiavome, ar pakaks su vyru finansų, ar Goda atlaikys fiziškai ir psichologiškai – juk nebus šalia tėvų, teks gyventi bendrabutyje, rūpintis buitimi. Laimei, kai visi drauge nuvykome susipažinti su miestu, mokykla, pasidarė ramiau. Mokykla – tarptautinė. Joje baletą studijuoja gabiausi vaikai iš viso pasaulio. Goda – vienintelė lietuvė. Pamokos vyksta anglų kalba, dėl to problemų nekyla.

– Kaip ištveriate atsiskyrimą?

– Pasiilgstame, daug kalbamės, bendraujame vaizdo skambučiais kiekvieną vakarą ir rytą. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi be šiuolaikinių technologijų, nes dabar nuolat esame kartu. Matome jos nuotaikas, jos aplinką, kasdien dalyvaujame dukros gyvenime. Viską galime, tik apkabinti – ne!

– Baletas jums yra kas?

– Jei baletas nuo penkerių metų su tavimi, tai jis jau tavyje (juokiasi). Pradžioje – kolektyvas „Polėkis“, toliau – M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyrius, darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, o dabar – veikla su vaikais. Baletas yra visur. Maniau, kad, kai baigsiu darbą teatre, dirbsiu pagal savo kitą išsilavinimą – vertėja, tačiau baletas nepaleidžia ir, matyt, nebepaleis niekada.

– Beveik du jūsų gyvenimo dešimtmečiai prabėgo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kaip ten prasidėjo jūsų karjera? Tiek metų, kai turi būti nuolat pasitempęs, nuolat geriausios formos?

– Puikiai prisimenu dieną, kai atvažiavau į Klaipėdą: tai buvo 2001 m. liepos 13-oji. Liepos 14-osios rytą jau buvau teatre, dalyvavau baleto trenaže ir „Laisvojo vėjo“ repeticijoje. Naujas miestas, naujas teatras, naujas kolektyvas, nauji namai. Teatras priėmė labai šiltai, dvi trupės nares – Beatą Molytę-Kulikauskienę ir Ingą Briazkalovaitę – jau pažinojau iš mokyklos laikų. Jutau stiprų tuomečio baleto trupės vadovo Vaclovo Sasnausko palaikymą. Taip prasidėjo mano savarankiškas gyvenimas.

Taip, turi būti nuolat pasitempęs, bet apie tai net nesusimąstai, nes tai įdiegta nuo mokyklos laikų. Baleto artistas neturi teisės atsipalaiduoti. Baleto artistas jaučia atsakomybę prieš publiką.

– Ką dabar, jau atsisveikinus, jums reiškia Klaipėdos muzikinis teatras?

– Per beveik 20 metų darbo Muzikiniame teatre jis tapo ne tik darbo vieta, bet ir antraisiais namais. Dalis kolegų tapo artimais draugais. Gaila, kad į rentą išėjau nesulaukusi teatro pastato renovacijos. Kai tik pastatą uždarė rekonstrukcijai, būdavo, kad automatiškai rytą nuvažiuodavau prie senojo teatro pastato (juokiasi). Tekdavo apsisukti ir važiuoti į LMTA Klaipėdos fakultetą, kur repetuodavome. Stebiu visą dabartinį Muzikinio teatro repertuarą, ateinu pabūti su savais, su „antrąja šeima“. Ir labai laukiu pastato atidarymo po renovacijos.

– Kuris vaidmuo jums pačiai labiausiai įsiminė, artimiausias?

– Daug spektaklių yra išlikę širdyje. Ne tik baletai, bet ir operetės, operos, miuziklai, kuriuose teko šokti: „Baletinė Čaplino ir Dolskio korta“, „Bolero“, „Karmen“, „Silva“, „Altorių šešėly“, „Mano puikioji ledi“, „Velnio nuotaka“ ir kiti. Aišku, įsimintiniausi vaidmenys – pagrindiniai, soliniai. Tai Franciska „Štrausianoje“, Snieguolė „Snieguolėje ir septyniuose nykštukuose“, Onutė „Daktare Aiskaudoje“. Man išskirtinis buvo Šokio dienos koncertas, kurį statė B. Molytė-Kulikauskienė. Deja, jis buvo rodomas tik vieną kartą. Turėjau ir kitokios patirties režisierės R. Bunikytės režisuotame miuzikle „Boni ir Klaidas“. Netikėtai gavau Gubernatorės vaidmenį, kuriame nereikėjo šokti, bet reikėjo kalbėti (juokiasi). Teksto turėjau gal du ar tris sakinius, bet, kadangi tai man buvo neįprasta sceninė patirtis, jaudinausi, išgyvenau, ar laiku pradėsiu kalbėti, ar neužstrigs žodžiai, ar nepaskubėsiu…

Per tiek darbo metų Muzikiniame teatre buvo pakankamai gastrolių. Išvažinėjome ne tik visą Lietuvą, buvome ir Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Rumunijoje, Švedijoje.

– Balerinos profesija trapi, kaip ir daugumos menininkų. Ar buvo koks nors atsarginis planas? Jei ne baleto šokėja, tai kas?

– Mokyklos laikais sakiau, jei nebūtų baleto, eičiau į policiją (juokiasi), o kodėl, jau neatsimenu…

Žinojau, kad noriu studijuoti, tuo net neabejojau, tik rinkausi, kur mane traukia. Supratau, kad patinka filologija. Gal dėl to, kad tų kalbų buvo nemažai mano gyvenime. Įstojau į Klaipėdos universitetą, studijavau romanų filologiją. Pirmoji kalba – prancūzų, antroji – italų. Antrojo kurso pabaigoje man siūlė vieneriems metams važiuoti studijuoti į Italiją. Mama labai agitavo, bet aš nusprendžiau nedaryti pertraukos teatre. Buvo labai sunku suderinti studijas su darbu, galima sakyti, kad ketverius metus plušau be poilsio dienų.

– Ar teko dirbti vertėja laisvalaikiu?

– Taip, dirbau laisvai samdoma vertėja: ėmiau darbus į namus iš kelių vertimų biurų. Su prancūzų ir italų kalbomis neilgai praktikavausi, o kai kalbos nevartoji, tai ji užsimiršta.

Buvo toks metas, kai dirbau vertimų biure rusų ir lietuvių kalbų vertėja. Gavau geros sinchroninio vertimo patirties. Darbą biure derinau su darbu teatre: rytą ir vakare – teatre, o per pietus – biure. Buvo įdomu.

– Balerinos išleidžiamos ilsėtis atšokusios 18 sezonų? Gal per anksti?

– Po 18-os metų darbo profesionalioje scenoje baleto artistas išeina į rentą. Atrodo, 18 metų – nedaug, bet mes neiname jaunyn ir fiziškai šokti 35–37 metų sunkoka. Nekalbu apie solinius vaidmenis, nes jie suteikia savotiško adrenalino, kuris padeda įveikti bet kokias kliūtis.

Baleto šokėjų psichika yra užgrūdinta: visi mes išeiname į rentą ir randame savo nišą: vieni – teatre, kiti – pedagoginiame darbe, o treti išeina į visai kitas sritis. Dirbdami šį darbą, tam save nuteikiame iš anksto, todėl nėra taip sunku. 37–40 metų… Mokytis niekada nevėlu, o nuo 40 metų gyvenimas tik prasideda (juokiasi).

– Dabar pati mokote baleto meno mažas mergaites ir net suaugusias moteris. Kas svarbiausia – įgimti duomenys, noras šokti ar charakteris?

– Baletas šiuo metu labai populiarus: yra daug baleto studijų, būrelių, juose daug vaikų. Profesionalus baletas turi savus griežtus reikalavimus – vietų skaičius ribotas, o norinčiųjų daug. Čia vertinama visuma: fiziniai duomenys, išvaizda, tad vyksta griežta atranka.

– Ar tenka kažkam pasakyti „tau tai nepavyks“, nes neturi reikiamų duomenų?

– Sakyti „tau nepasiseks“ negalima, nes charakteriai skirtingi: vienas įrodys, kad tai netiesa, kad viskas įmanoma, o kitas – praras pasitikėjimą savimi. Aš manau, kad baleto užsiėmimus turi lankyti visi norintys, nes tai duoda daug teigiamų emocijų visoms gyvenimo sritims. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad su šiluma širdyje prisimenu vaikystės koncertus kolektyve „Polėkis“. Tas jaudinantis pasiruošimas, kostiumai, pasirodymo jaudulys… Mano prisiminimuose tai labai ryšku ir svarbu, nepaisant to, kad beveik du dešimtmečius šokau profesionalioje scenoje. O tiems, kas nėra susiję su teatru, tokie prisiminimai dar ryškesni. Net neabejoju, kad visiems prie baleto prisilietusiems vaikams tai liks ryškia patirtimi visam gyvenimui, nepriklausomai nuo pasirinktos profesijos.

– Kam suaugusioms moterims – baletas? Mada?

– Manau, šį klausimą reikia užduoti lankančioms baleto pamokas moterims (juokiasi). Dažniausiai tai – vaikystės svajonės išsipildymas. Šiuolaikinės moterys ima skirti daugiau laiko sau, savo sielai. Kažkas lanko jogą, sporto klubą, tenisą, baseiną, o kažkas ateina į baleto užsiėmimus. Yra ir tokių, kurios ateina, kad sužinotų, ką jų dukros veikia pamokose, kad suprastų ir padėtų joms.

– Turbūt retai šios profesijos žmonėms pavyksta išvengti traumų?

– Taip, traumų būna. Retai kam pasiseka jų išvengti. Dažniausiai tai – raiščių, sąnarių problemos. Yra dalykų, kurių baleto šokėjai turi paisyti. Pavyzdžiui, negalima pradėti darbo neapšilus – būtina išjudinti kūną, paruošti raumenis darbui, pratempti raiščius, įtakos turi ir šokio technika – ji turi būti taisyklinga, su tinkamai paskirstytu krūviu. Taip pat svarbu ir pasiruošimas, nusiteikimas. Traumos ištinka ne tik baleto šokėjus. Po kiekvienos traumos ar operacijos yra reabilitacijos laikotarpis, tačiau baleto artistams jis ilgesnis, kad spėtų visiškai atsistatyti. Aišku, po ilgos pertraukos reikia saikingai didinti fizinį krūvį ir susigrąžinti savo ankstesnę formą.

– Iš kur semiatės jėgų repeticijoms? Apskritai, kaip atsipalaiduojate?

– Man dažniausiai padėdavo rytinė kava ir muzika. Įjungdavau ją garsiau ir pasikraudavau. Kartais pasipuošdavau – apsirengdavau ryškiai, kad nuotaika būtų pakili. Norint atsipalaiduoti, manau, reikia mintimis atsijungti nuo visko. Gerai, jei yra galimybė kelioms dienoms pakeisti aplinką, bet ne visada tai įmanoma. Man padeda geras filmas, stalo žaidimas su šeima arba kitokia veikla – hobis.

– Kokie jūsų pomėgiai?

– Rankdarbiai. Prieš dešimt metų prisiminiau, kad mama mokė siuvinėti kryželiu ir rimtai „užsikabinau“. Patinka dėlioti neseniai madingomis tapusias akmenukų mozaikas – paveikslus iš smulkių akmenukų. Taip pat mane ramina mezgimas. Tai – joga mano smegenims (juokiasi). Mėgstu ruošti valgį, bet tik kai turiu pakankamai laiko.

– Ar tekdavo riboti maistą? O gal dideli fiziniai krūviai savaime viską sureguliuoja?

– Svoris – problema, bet tikrai ne visoms baleto artistėms. Kai kurioms nereikia jokių maisto ribojimų, valgo ką nori ir nepriauga svorio. Aš esu kitoje grupėje: tik truputį daugiau sau leidžiu, ir visa tai matyti. Taip, teko atidžiai stebėti savo svorį. Ypač sunku buvo po motinystės atostogų, kai kūnas kaip nesavas, padaryti tai, kas buvo lengva, negali, nes raumenys atprato dirbti ir svoris trukdė. Teko rimtai suimti save į rankas, atsisakiau daugelio dalykų – duonos, cukraus, bulvių, kartais mėsos… Bet rezultatas buvo geras (juokiasi).

– Kaip susipažinote su savo vyru?

– Savo būsimą vyrą sutikau pas studijų draugę: Edgaras buvo bendrakursės vyro draugas. Pradėjome susitikinėti, po poros metų surengėme vestuves, o dar po dvejų metų gimė mūsų sūnus Erikas. Gyventi su baleto artiste sunku. Tai reiškia žmonos nebuvimą vakarais, laisvadieniais, šventinėmis dienomis, nedalyvavimą šeimos susitikimuose ir t. t. Su šiais dalykais susitaikys ne kiekvienas. Laimė, mano vyras visada supranta ir visame kame mane palaiko. Su juo man visuomet jauku, ramu ir saugu. Dėl vaiko gimimo nebuvo jokių svarstymų. Mes labai jo norėjome. Dabar net negaliu įsivaizduoti gyvenimo be sūnaus.

– Man kažkaip neaišku, kaip balerinai pavyksta suderinti nėštumą ir darbą?

– Nėštumas – vienoms lengvas, kitoms – ne. Man pasisekė, nes visą nėštumą jaučiausi gerai. Balerinos į dekretines atostogas išeina kaip ir kitos moterys, nuo septintojo mėnesio, tačiau šokti iki šio periodo negali, nes pilvas trukdo ir kostiumas neužsisegs (juokiasi). Žinoma, viskas priklauso nuo savijautos.

– Ar būna daugiavaikių balerinų?

– Mano aplinkoje yra dvi pažįstamos balerinos, turinčios po du vaikus, kitos – po vieną. Bet niekada nevėlu tai ištaisyti (juokiasi). Ir tik keli mano pažįstamų balerinų vaikai lanko baleto pamokas.

– Kodėl? Nes žino, kaip tai sunku?

– Vaikai taip toli į priekį nežiūri, nes sunkumų dar nesuvokia. Jiems arba patinka, arba nepatinka. Ne visi vaikai nori lankyti baleto užsiėmimus. Ir ne visi tėvai šokėjai nori, kad jų vaikai juos lankytų, nes jie tai tikrai žino, kokia tai sunki duona.

– Šokant pasitaiko juokingų istorijų?

– Visokių kuriozų nutinka. Svarbiausia į tai žiūrėti su humoru. Buvo ir nukritusių sijonų, plyšusių kostiumų, pačiu netinkamiausiu momentu lūžo butaforija, ir patys artistai nėra apsaugoti nuo kritimų.

– Gal jums kokį sijoną teko pamesti?

– Aš asmeniškai sijono nesu pametusi. Man buvo kiek kitoks kuriozas. Spektaklyje „Štrausiana“ pašokusi variaciją turiu nusileisti ant vieno kelio, sustingti ir užbaigti šokį prie partnerio. Bet įvyko taip, kad šokau, nusileidau ant kelio, sustingau ir, neišlaikiusi pusiausvyros, ta sustingusia poza pradėjau kristi, virsti ant šono. Ačiū partneriui, kuris tai pamatęs mane greitai sugavo už rankų ir pakėlė. Juokėmės abu iki ašarų ir ilgai atsiminėme šį įvykį.

– Kas vyksta užkulisiuose? Dėl ko būna neramu prieš spektaklį?

– Prieš kiekvieną spektaklį užkulisiuose visi artistai ruošiasi pasirodymui. Būna tokių atvejų, kai kolegė suserga ir tau reikia ją pakeisti. Tada jauti įtampą, o protas turi veikti maksimaliu greičiu, nes keičiasi vieta, judesiai, išėjimai ir net partneris. O kartais būna kitaip: jau 100 kartų šokai spektaklį savo vietoje, išeini į sceną ir nei iš šio, nei iš to – „baltas lapas“ – neatsimeni kito judesio, šokio brėžinio. Žinoma, toks momentas žiūrovams nepastebimas, bet artistas per šią sekundės dalį išgyvena tikrą šoką. Greitai atsipeikėji ir toliau įsiterpi į šokį.

– Ką sako ar daro balerinos, kai kažkas nesiseka? Gal tinka ir kitiems gyvenimo atvejams? Motyvuokite mus.

– Ką daryti, kai nesiseka? Auklėti save. Eiti ir daryti, daryti, daryti, daryti tol, kol pasiseks (juokiasi). Motyvacija: niekada nedvejokite – eikite, bandykite, darykite, klyskite, darykite išvadas ir judėkite pirmyn.

Balerina Aleksandra Karečkienė 1995–2001 m. mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyriuje, diplominis darbas – Pamotės vaidmuo B. Pavlovskio balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“.

2001–2020 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėja.

2003–2007 m. Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo romanų filologiją, vertėja.

Vaidmenys: Madam Hortens (M. Theodorakio „Graikas Zorba“), Gubernatorė (F. Wildhorno „Boni ir Klaidas“), Pelių gaujos narė (A. Kučinsko „Makaronų opera“), Sokolina, Motina („Altorių šešėly“), Gėlytė, Voverė, Zuikis, Nykštukas linksmuolis (B. Pavlovskio „Snieguolė ir septyni nykštukai“), Franciska („Štrausiana“), Fifos draugė, Ispanė („Baletinė Čaplino ir Dolskio korta“), Onytė (I. Morozovo „Daktaras Aiskauda“), Snieguolė („Kalėdų senelis jau čia!“), Motina („Kruvinos vestuvės“ pagal A. Piazzollos muziką), Grafaitė (J. Strausso „Vienos kraujas“), Avis (V. Konstantinovo „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“), Siela („Prarastos sielos“), Motina, Piemenėlė, Angelas („Spragtukas“ pagal P.Čaikovskio muziką).

Šoko spektakliuose: I. Dunajevskio „Laisvasis vėjas“, F. Leharo „Linksmoji našlė“, G. Verdi „Traviata“, J. Bocko „Smuikininkas ant stogo“, M. Ravelio „Bolero“, G. Bizet-R. Ščedrino „Karmen siuita“, J. Strausso „Žydrasis Dunojus“, Z. Liepinio „Paryžiaus katedra“, V. Lebedevo „O, mielas drauge“, I. Kalmano „Čardašo karalienė“, „Bajaderė“ ir „Grafaitė Marica“, I. Morozovo „Daktaras Aiskauda“, „Baletinė Čaplino ir Dolskio korta“, „Merė Popins“, „Aistrų šėlsmas“, G. Verdi „Rigoletas“, F. Loewe „Mano puikioji ledi“, C. Monteverdi „Popėjos karūnavimas“.

Rugsėjo 25 d. Vilniuje, Šokio teatre,  K. Tarasevičiūtė įkūnys vieną pagrindinių spektaklio personažų – Severiutę. Kartu su ja į idilišką meilės trikampį leisis solistai Deividas Meškauskas, Vadimas Krupeninas ir ansamblio „Lietuva“ šokėjai.

„Dėl Severiutės vaidmens man baisiausia tai, kaip pasirinkimais galime susikurti savo gyvenimą. Vieni tai vadina karma, kiti – likimu, bet tai yra mūsų pasirinkimų derinys. Ir štai galiausiai spektaklio veikėja iš visiškos nevilties atsiduria dugne. Tokie įvykiai man ne tik baisūs, bet ir artimi – visa tai matau realybėje. Moterys dažnai verkia ir klausia savęs, kodėl taip susiklostė jų gyvenimas... Toks pasirinkimų rezultatas“, – komentuoja šokėja.

Karjerą aukojo dėl santykių

Šokio spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ Severija atsiduria tarp dviejų skirtingų veikėjų – Mykoliuko ir Rapolo Geišės. K. Tarasevičiūtė atvirauja, kad ir pačiai tekę atsidurti kryžkelėse.

„Sunkiausi sprendimai, be abejonės, būna susiję su asmeniniu gyvenimu, širdies reikalais. Esu aukojusi karjerą dėl santykių ir atvirkščiai – santykius dėl karjeros. Tai buvo labai sudėtingi bandymai laviruoti, bet eilinį kartą įsitikinau, jog vienos taisyklės nėra. Kiekvienas atvejis yra skirtingas, tad svarbu, jog širdies žmogus suprastų, kaip aš myliu savo veiklą, ir nelieptų rinktis“, – sako mergina.

Mirties scenoje gali „išsidraskyti“

Kai kurie spektaklio momentai atskleidžia netikėtus ir kai kam mažai žinomus šokėjos išgyvenimus.

„Visada nenoriai žengiu į mirties sceną (taip šį spektaklio epizodą interpretavo režisierė A. Krasauskaitė). Kaskart ją atliekant, mano viduje taip pat kažkas miršta. Be ši scena – pati pačiausia. Ji galinga, tarsi pasiglemžia. Į ją sueina visos kada nors patirtos emocijos, o choreografija leidžia „išsidraskyti“. Turėjau gyvenime tokį periodą, kuomet šokau princeses, fėjas bei kitus pozityvius dalykus. Žinoma, tai smagu, bet tik tam kartui. Norint labiau paliesti, išgyventi, reikia pamatyti kančią. Kaip baleto šokėjai, kurių niekas į šią profesiją neatnešė ant rankų, esame patyrę tiek siaubo ir dramos, jog turbūt kiekvienas artistas tai norėtų atskleisti ir žiūrovams. Magiška, kai gali dalyvauti tokiose stipriose scenose“, – sako šokėja.

Rapolą Geišę įkūnijantis V. Krupeninas sako, kad šokio spektaklio formatas padeda žvelgti kitu kampu.

„Man patinka spektaklio tikrumas. Manau, kad pamatysite stiprų ir neįprastą Vaižganto apysakos atpasakojimą. Asmeniškai nėra nieko žavesnio už istorijos pasakojimą šokio formatu, kai net menkiausia judesio dalelytė turi reikšmę, o visiems pažįstami „Dėdės ir dėdienės“ personažai tiesiog bešokant atgyja. Ypač jaunimui tai turėtų būti įdomu, kurie anksčiau ar vėliau susidurs su Vaižganto kūriniais“, – pasakoja ansamblio „Lietuva“ šokėjas, kurį galima pamatyti tokiuose Anželikos Cholinos šokio spektakliuose kaip „Otelas“ ar „Idiotas“.

Po atšaukto turo – vienintelis pasirodymas Vilniuje

Pavasarį turėjęs įvykti „Dėdės ir dėdienės“ turas buvo atšauktas dėl šalyje susiklosčiusios situacijos. Vis dėlto programos režisierė Aušra Krasauskaitė ragina nepraleisti Vilniuje artėjančio pasirodymo.

„Karantinas mus visus išmušė iš vėžių, šiek tiek jaudinamės sugrįžtant. Aš stengiuosi žiūrėti ramiai, nors dar yra tas nežinomybės fonas. Aišku, labai džiaugiuosi, kad po truputį grįžta kultūra ir žiūrovai. Kol galime, naudokimės galimybe ir iš spektaklių pasisemkime dvasinės stiprybės. Juk pirmiausiai menas – dvasios atgaiva“, – ragina Auksinio scenos kryžiaus ir Padėkos kaukės laureatė, Šeiko šokio teatro šokėja ir Klaipėdos muzikinio teatro baleto solistė.

Ne paslaptis, jog valstybinis ansamblis „Lietuva“ tautinį meną vis dažniau skleidžia per šiuolaikinę prizmę. Šokio spektaklio „Dėdės ir dėdienės“ žiūrovai išvys liaudies ir modernių žingsnių praturtintą choreografiją, o liaudies dainos naujai suskambės per elektroninę muziką, kurią specialiai šiam spektakliui kūrė kompozitorius Kristijonas Lučinskas.

Organizatoriai primena, kad renginių dalyviai su savimi turi atsinešti apsaugines veido kaukes, laikytis saugaus atstumo, tinkamai pasirūpinti higiena ir kuo dažniau plauti bei dezinfekuoti rankas.

– Tai kokia toji Sandros Drodvilaitės gyvenimo istorija, atvedusi ją iki tokios gražios, o šiais laikais mažų mergaičių tiesiog dievinamos – baleto šokėjos – pasakos?

– Kaip tik šį rudenį švęsiu 20 metų jubiliejų – tiek metų esu baleto artistė. O balerina užsimaniau tapti po vieno pamatyto spektaklio, kur šoko labai graži princesė. Betgi princesių mokyklos nėra! Tad būdama devynerių pradėjau lankyti Irenos Ribačiauskaitės baleto studiją Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, o vėliau ėmiau puoselėti svajonę važiuoti į Vilnių, į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Deja, dešimtmetės mergaitės išleisti iš namų tėvai nesiryžo. Likau Kaune. Kai baigiau studijos užsiėmimus, mane priėmė dirbti į Kauno muzikinio teatro baleto trupę. Taigi aš savo profesionalios šokėjos karjerą teatre pradėjau labai jauna – būdama vos šešiolikos metų.

– Žinau, kad ir jūsų vyresnėlė dukra Samanta eina mamos pėdomis. Vis dėlto pasielgėte kitaip nei jūsų tėvai – išleidote merginą mokytis į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą?

Būna, taip surakina nugarą, kad net baisiausiame košmare nesusapnuosi, jog su tokiu veriančiu skausmu dar galėtum lipti į sceną... O reikia – ir lipi. Ne tik lipi – šoki, skraidai.

– Kai mano vyresnioji dukra pareiškė, kad tikrai nori būti balerina – kaip mamytė, mačiau, kad tai ne lengvas vaikiškas kaprizas, o tikrai aistringa svajonė. Turėdama neišsipildžiusią savąją, be ilgų dvejonių leidau jos norams skleistis ir važiuoti mokytis į Vilnių. Šiuo metu Samanta mokosi devintoje klasėje. Ir nors iki mokslų baigimo dar liko keleri metai, matau joje talentingą šokėją ir sakau tai ne kaip mama, bet kaip šios srities profesionalė. Antraip, kodėl tada į baleto mokyklą penktoje klasėje įstoja apie 20 mergaičių, bet laikui bėgant iš jų beveik nieko nelieka? Vienos neatlaiko krūvių, kitos patiria traumų, trečios persigalvoja, o ketvirtos pasiilgsta patogesnio gyvenimo – savo namuose, su tėvais, draugais… Ir tik pačios stipriausios išlieka iki galo. Todėl kasmet diplomuotomis balerinomis tampa gal keturios penkios mergaitės.

– Kaip prasideda jūsų, kaip balerinos, diena? Specialūs mankštos pratimai, prasitampymai, dietiniai pusryčiai ar dar kažkas?

– Balerina, žinoma, nepaprasta profesija. Todėl mūsų darbas susijęs ne tik su kūryba, bet ir su sudėtinga fizine veikla. Tam, kad galėtum atlikti visas tas sudėtingas šokio figūras, tavo fizinis pasiruošimas privalo būti taisyklingas. Ką tai reiškia? Visų pirma – kasdienės repeticijos ir specialūs tempimo bei apšilimo pratimai. Kalbu ne tik apie dienas prieš spektaklius, bet ir apie kiekvieną mielą dieną. O dėl maisto... Žinau, kad daugelis tiki mitu, jog balerinos nevalgo nieko arba valgo itin mažai, kad išliktų lengvos ir kad partneriai scenoje galėtų jas pakelti. Bet tai ne visai tiesa… Aš valgau, žinoma, ne bet ką (manau, kad ne tik balerinos turi galvoti apie tai, ką deda į burną), tačiau nesilaikau ypatingų dietų. Garsi balerina Maja Pliseckaja, paklausta, kaip išlaikyti gerą fizinę formą ir liekną figūrą, sakė: "Reikia daugiau judėti ir mažiau ėsti!" Pritariu visu 100 proc. Labiausiai mėgstu visokius žuvies, ypač lašišos, patiekalus, kuriuos pati ir gaminu.

– Dažnai girdime, kad tarp balerinų, kaip ir tarp modelių, vyrauja arši konkurencinė kova. Ar kada nors esate ją patyrusi savo kailiu?

– Konkurencija visada yra, buvo ir, matyt, bus. Aš su tuo jau susigyvenau. Kita vertus, sklando ir labai daug legendų apie negarbingos konkurencijos atvejus. Ne visos jos tikros. Bent jau mūsų teatre (už tai turėčiau padėkoti šauniajam teatro vadovui Benjaminui Želviui) neteko su tuo susidurti. Deja, ne sykį teko guosti dukrą dėl nepelnytos bendraamžių kritikos. Ji labai panaši į mane – visur nori dalyvauti, viskas jai įdomu… O draugės špilkuojasi, kad, žinote, jei ne mama – TV projektuose, teatre jos nebūtų… Skaudu mergaitei. Mokau nekreipti dėmesio, nereaguoti per jautriai į kritiką, o ir toliau kantriai, kryptingai siekti savo tikslo, kaupti šokio patirties bagažą. Jis išties nemenkas: įvairūs televizijos šou projektai, fotokelionės ir fotosesijos, Nerijaus Juškos baleto mokyklos ir kitų teatrų spektakliai, poezijos knygų pristatymai ir kt.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie vaidmenys teatre jums buvo įsimintiniausi? Suprantu, kad iš esmės baleto trupė šoka masinėse scenose, bet ir tarp jų galima atrasti atgaivą sielai – didesnę, mažesnę…

– Per mano karjerą buvo daug vaidmenų ir tikrai ne vien masinėse scenose. Norėčiau išskirti Flior De Liz vaidmenį šokio spektaklyje "Noterdamo legenda" pagal V.Hugo romaną "Paryžiaus katedra", kurį statė Aleksandras Jankauskas, dabartinis mūsų teatro baleto trupės vadovas. Tai itin emocingas spektaklis, reikalaujantis iš artistų ne tik sudėtingos šokio technikos įvaldymo, bet ir jų užpildymo nesumeluotomis emocijomis. Repeticijų metu choreografas vis prašydavo atrasti save iš naujo. Jį šokdama stengiausi kaskart viską ir vėl išgyventi, tad namo grįždavau išsekusi, be energijos: juk visos emocijos būdavo tikros!

Su didele nostalgija prisimenu Franciskos vaidmenį Johanno Strausso balete "Žydrasis dunojus", kurį statė Eglė Špokaitė. Labai daug komplimentų esu gavusi už vaidmenį "Kitoje pelenės istorijoje", kur vaidinau madam Leontinos dukrą.

Operetėse, miuzikluose šokėjai negauna pagrindinių vaidmenų, bet ir ten būna stiprių solinių numerių, kaip, pavyzdžiui, Orfejumo tango operetėje "Grafaitė Marica" arba flamenko šokis miuzikle "Karmen". Ligi šiol su šypsena pamenu patį pirmąjį savo vaidmenį profesionalioje scenoje. Vaidinau beždžionėlę šokio spektaklyje "Daktaras Aiskauda", kurį tuomet statė mano pirmoji baleto mokytoja Irena Ribačiauskaitė.

– Ar pavojingas balerinų darbas? Ar per savo karjerą esate patyrusi kokių nors rimtesnių traumų?

– Be abejonės, šitas darbas fiziškai labai sudėtingas. Ne veltui baleto artistai po 18-os darbo metų gali išeiti į vadinamąją rentą, arba pensiją. Tai turbūt daug ką pasako ir apie mūsų krūvius bei darbo specifiką. Aš, ačiū Dievui, per savo karjerą išvengiau rimtų traumų, bet žinau ne vieną pavyzdį, kai jos sugadino šokėjams gyvenimą. Artėjant mano buvimo scenoje 20 metų jubiliejui, svarstau, ką daryti toliau. Nors rimtų traumų šokdama išvengiau, bet negaliu sakyti, kad esu kaip nauja (juokiasi). Nugara – mano Achilo kulnas – tad per ją dažnai pagalvoju: gal jau metas profesionalios balerinos karjerai tarti sudie? Būna, taip surakina nugarą, kad net baisiausiame košmare nesusapnuosi, jog su tokiu veriančiu skausmu dar galėtum lipti į sceną... O reikia – ir lipi. Ne tik lipi – šoki, skraidai. Ir, kas nuostabiausia, – skausmas toje įsijautimo į šokį euforijoje kažkur dingsta, išnyksta.

– Kad jau prakalbome apie rentą, sakykite, ar esate rami dėl ateities? Ar jau dėliojate mintyse planą, ką veiksite, iš ko gyvensite, kai nebešoksite teatre?

– O, taip. Turiu planą. Ir ne tik… Jau dirbu baleto mokytoja, mokau vaikus N.Juškos baleto mokykloje, taip pat esu pakviesta perimti vadovavimą mano pirmosios baleto mokytojos Irenos Ribačiauskaitės vadovaujamoje baleto mokykloje. Todėl į ateitį, kad ir kada pasitraukčiau iš profesionalios scenos, žiūriu viltingai ir ramiai. Esu tikra, kad net ir nedirbdama teatre išliksiu veikli, dalyvausiu įvairiuose projektuose, o galbūt atrasiu save dar kažkokiame naujame gyvenimo amplua.

Kita vertus, šita rentų sistema mūsų valstybėje nėra labai tobula. Tarkim, žmogus teatre buvo geras kūrėjas, bet nebūtinai jis bus geras pedagogas. Turiu ne vieną tokį pavyzdį, kai žmogus baigia profesionalią karjerą ir jam be galo sunku startuoti iš naujo, 20 gražiausių gyvenimo metų atidavus savo meilei – teatrui. O startuoti reikia, nes pragyventi iš rentos pinigų neįmanoma.

Galvodama apie savo tolesnį kaip baleto mokytojos kelią dar bešokdama teatre įgijau LKKA Sporto biomedicinos fakultete sveikatos ugdymo edukologės specialybę. Dabar matau, kad šio mokslo ant pečių tikrai nenešiosiu…

– Papasakokite apie savo darbą su mažosiomis balerinomis. Ar išties dabar labai populiarios baleto mokyklos? Nuo kokio amžiaus galima į jas patekti ir kada ima skleistis mažųjų majų pliseckajų talentai?

– Mano kuruojamos I.Ribačiauskaitės baleto studijoje dirbame ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiaisiais. Dažnai čia užsuka moterys, praeityje kažką lankiusios, bet galbūt neišpildžiusios savo vaikystės svajonių, kitos – nenorinčios plušti treniruoklių salėje… Juk mūsų treniruotės padeda pakelti raumenų tonusą, koreguoja laikyseną, sveikatina nugarą ir šiaip gerina bendrą savijautą, o ir nuotaiką, pasitikėjimą savimi. Pas mus ateina ir moterys, merginos, kurios niekada gyvenime nėra šokusios baleto, tačiau šią meno šaką renkasi kaip alternatyvą populiariems sveikatinimosi užsiėmimams – jogai, pilatesui, aerobikai. Tokiu būdu, skambant klasikinės muzikos garsams, jos tobulina ne tik savo kūno linijas, bet ir lavina laikyseną, grakštumą.

Svajonės: dalyvauti princesių fotosesijoje su mama - dukrų Vikos ir Samantos svajonė. E. Knygauskaitės-Liakienės nuotr.

– Ar į baleto studiją priimate apkūnias mergaičiukes? Teko matyti nuostabių feisbuko vaizdelių, kaip legendinį "Gulbių ežerą" šoka mažytės storuliukės gulbės.

– O taip. Būna, ateina storuliukės, o išeina lieknos kaip gulbės. Pradėti lankyti baletą mergaitės gali labai anksti, nuo trejų metų. Bet, iš esmės, jei nori sukti profesionalios balerinos keliu, turi ateiti į mokyklą iki ankstyvos paauglystės. Galbūt ne visi mano mokiniai ateityje taps baleto artistais, bet užtai visi, nors trumpam užsukę, sužinos, kas yra Jo didenybė baletas. Ir gaus pelnytų dovanų – gražią, taisyklingą laikyseną (šiais iškrypusių stuburų laikais tai didelė retenybė), elegantišką eiseną. Pagaliau, prisilies prie klasikinio šokio, muzikos, kompozitorių ir ims visai kitaip vertinti klasiką. Taps profesionaliu žiūrovu, kuris, atėjęs į muzikinį teatrą, supras, kas vyksta scenoje, kur kas giliau. Esu įsitikinusi, kad talentas, kurį įžvelgiu savo mokinėse, yra tik maža dalelė jų sėkmės, o didžiąją pusę sudaro ilgas nematomas darbas ir noras siekti geriausio rezultato.

– Minėjote, kad dukrai Samantai jau liko visai nedaug mokytis Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. Bet prisiminkime pačią pradžią, kai teko išleisti ją vieną į Vilnių… Kas buvo sunkiausia per tuos dukros ir mamos išsiskyrimus?

Harmonija, kūno, minčių ir dvasinių dalykų pusiausvyra, manau, ir yra tikroji moters grožio paslaptis.

– Jau būdama ketverių Samanta pareiškė, kad bus kaip mamytė – balerina. Mačiau jos tinkamus duomenis: lankstumą, muzikalumą, koordinaciją. Nesuprantu, kodėl išsyk ja nepatikėjau ir nuvedžiau į meninės gimnastikos užsiėmimus. Gal kad buvo labai hiperaktyvi? Pamenu, daro kokį pratimą ir rėkia per visą salę: "O aš vis tiek būsiu tokia kaip mama – balerina!" Trejus metus sportavo, o tada aš palūžau… Ir nuo šešerių nuvedžiau į baletą.

Tai buvo pats teisingiausias mudviejų bendras sprendimas. Sunkiausia, būdavo jausti, matyti, kaip Samanta palūžta, nori trenkti viską ir važiuoti atgal namo, pas mamą. Štai tada labai norėdavosi vaiką apgaubti ta motiniška meile, prisiglausti, paguosti… Tačiau turėjau būti tvirta: neleisti nei sau, nei jai pasiduoti akimirkos silpnumui, emocijoms. Nes visada žinojau, kad baletas – didžioji jos aistra.

Beje, kai tik grįžta į Kauną, Samanta žiūri visus spektaklius, kuriuose aš šoku. Kad ir po šimtą kartų ta patį… O kita dukrytė – Vika sėdi užkulisiuose, bendrauja su orkestro muzikantais arba eina pas teatro budėtoją ruošti pamokų. Pamažu ji irgi integruojasi į teatro bendruomenę… Dainuoja chore, masinėse scenose.

– Savo feisbuko paskyroje dažnai puikuojatės stulbinančiomis nuotraukomis. Mėgstate būti modeliu, dalyvauti įvairiuose šou projektuose?

– Tikiu, kad į mūsų gyvenimus ne veltui ateina įvairūs žmonės. Jie suteikia naujų potyrių, priverčia į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis. Taip vieną dieną nutiko ir man. Susipažinau su fotomenininke Egle Ščerbinskaite ir per vieną labai artimą savo draugę paprašiau jos fotosesijos. Pirmųjų mūsų bandymų tema 2014-aisiais buvo "Baletas mieste". Nuo to laiko tapome labai artimomis draugėmis, kartu surengėme ne vieną fotosesiją ir fotokelionę. Prisipažinsiu, tai, ką darau, man tampa savotiška meditacijos forma. Atrodo, kad palieku kūną ir virstu kažkuo kitu. Vaidinu realybę, o išties tampu dar realesnė, nei esu iš tiesų. Tai užburia, išlaisvina. Visos šios fotosesijos – svarbi mano gyvenimo dalis, be kurios savęs jau nebeįsivaizduoju.

Kai šventėme Lietuvos 100-metį, mes su menininke Milda Bordeaux savaip jį paminėjome. Demonstravau būtent tai progai Mildos sukurtą trispalvės vėliavos spalvas atkartojančią įspūdingą suknelę. Buvau pasirinkta kaip modelis, turintis dar ir aktorinės patirties. Teko ne tik išore, bet ir vidumi, t.y. savo emocija, užpildyti jos megztą kūrinį.

Pastabumas: kai kitąsyk važiuosite Kauno gatvėmis – būkite atidūs: gal balerina Sandra ir vėl šoka baletą mieste? Asmeninio archyvo nuotr.

– Esate labai graži moteris. Kur slypi grožio paslaptis: dieta, kosmetika, miegas, joga, o gal meditacija?

– Kaip vienas mano teatro kolega mėgsta pašmaikštauti, gražios moterys yra Dievo buvimo įrodymas. Tai mane visuomet pralinksmina. Atvirai kalbant, aš nežinau, kaip būti ar tapti gražiai. Niekada apie tai negalvoju. Man atrodo, kad visos moterys yra gražios, tik ne visi vyrai moka tą grožį įvertinti. Bet, jei kalbėtume visiškai rimtai, pasakyčiau, kad mes, moterys, tiesiog privalome palaikyti gerą savo fizinę ir psichologinę formą. Harmonija, kūno, minčių ir dvasios dalykų pusiausvyra, manau, ir yra tikroji moters grožio paslaptis.

– Ką norėtumėte pasakyti toms, kurios dar tik svajoja įgyti šią retą ir labai specifinę baltosios gulbės profesiją?

– Svajonė – šventas dalykas, ir aš visada esu už tai, kad visos svajotojos pamėgintų ją įgyvendinti. Geriau pamėginti ir nusivilti, nei visą gyvenimą graužtis, kad nepamėginai.

J. Stankevičiūtė pastaraisiais metais šoka pagrindinius vaidmenis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro  (LNOBT) spektakliuose „Dienos, minutės“, „Spragtukas“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Čipolinas“ ir kt. Ji stažavosi Hagos karališkojoje konservatorijoje ir Strasbūro teatro trupėje „Ballet du Rhin“, tobulinosi meistriškumo kursuose ir vasaros stovyklose Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Čekijoje. Pelnė apdovanojimus tarptautiniuose baleto šokėjų konkursuose Latvijoje, Prancūzijoje ir Azerbaidžane, o pernai buvo pripažinta LNOBT Baleto viltimi.

Balerina teigia, jog pati, kaip ir Eglė, gyvena atvira pasauliui širdimi: „Atsimenu, kai buvau maža ir skaičiau šitą pasaką, visai kitaip ją supratau. Tada labai pykau ant žalčio, kodėl jisai pasiglemžė Eglę. Kitus veikėjus irgi skirsčiau į gerus ir blogus, kaip mus pamokose mokydavo. Dabar matau jau kitaip: šioje istorijoje kaip ir neegzistuoja ,,blogis“. Visų sprendimai priimami su meile, turint geras intencijas, bet, nepaisant to, viskas baigiasi nelaimingai...“

(Martyno Aleksos nuotr.)

XX a. lietuvių muzikos klasiko E. Balsio neoklasikinis baletas „Eglė žalčių karalienė“ – populiariausias šio žanro nacionalinis veikalas. Jį kurdamas, kompozitorius rėmėsi Salomėjos Nėries to paties pavadinimo poema, išryškindamas mitologinius pasakos pradus ir intensyviai plėtodamas Eglės ir Žilvino žmogiškųjų jausmų dramą. Baleto partitūrai būdinga spalvinga instrumentuotė, ryškūs nuotaikų kontrastai, atpažįstami liaudies muzikos motyvai.

Jaunosios kartos kūrėjų komanda – choreografas Martynas Rimeikis, scenografas Marijus Jacovskis ir kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė stengėsi įsiklausyti į kompozitoriaus E. Balsio muziką ir neprimesti Eglės ir Žilvino meilės istorijai nūdienos socialinių kontekstų. Tuo pačiu mėginta išvengti pasakų inscenizacijoms būdingos vizualių detalių gausos, todėl naujajame pastatyme kalba pats šokis, o ne dekoracijos ar butaforija.

Ateikite ir gėrėkitės ne tik šokiu, bet ir įstabia E. Balsio muzika! Ją atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio.

Porą sezonų LNOBT trupėje šokanti J. Stankevičiūtė šįmet buvo pripažinta šio teatro Baleto viltimi. Ji stažavosi Hagos karališkojoje konservatorijoje ir Strasbūro teatro trupėje „Ballet du Rhin“, tobulinosi meistriškumo kursuose ir vasaros stovyklose Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Čekijoje. Pelnė apdovanojimus tarptautiniuose baleto šokėjų konkursuose, vykusiuose Latvijoje, Prancūzijoje ir Azerbaidžane. Įpusėjo klasikinio šokio bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 

Rugpjūčio 16 ir 17 dienomis į premjerą Palangos koncertų salėje žiūrovus kviečianti „Eglė žalčių karalienė“ šokėjai– jau trečias M. Rimeikio statomas spektaklis. Anksčiau jaunoji balerina šoko šio choreografo spektakliuose „Procesas“ (2017) ir „Dienos, minutės“ (2019). 

– Jau mėnesį vietoj ramių atostogų plušate repeticijose Klaipėdoje nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Negaila trumpos, pro šalį skubančios lietuviškos vasaros? 

– Pasibaigus sudėtingam sezonui Vilniuje, buvo pagundų nustumti visus reikalus į šoną ir pagaliau pailsėti. Bet negalėjau išmesti iš galvos, kad tokie vaidmenys ir tokios galimybės kasdien nesimėto, ypač man, tik pradedančiai savo kelią scenoje. Čia, Klaipėdoje – kita aplinka, kita trupė, kiti vėjai... Žuvėdros kasryt „dainuoja“ po langais. Gal tikri klaipėdiečiai šypsosis, bet man jų „dainos“ gražios ir dar nepabodo.

O nuotaikų būna įvairių. Kai repeticijoje nuovargis ima viršų, o koks nors šokio elementas niekaip nepavyksta, kartais supykstu ant savęs, pradedu pati save kaltinti. Bet greit ir atsileidžiu pagalvojusi, kad išgyvenu laikotarpį, kurį ateityje turbūt prisiminsiu kaip vieną gražiausių ir šviesiausių gyvenime.

– Jau porą metų šokate LNOBT baleto trupėje. Ar teko pasirodyti dabartiniame šio teatro „Eglės žalčių karalienės“ pastatyme, kurtame jauno britų choreografo George‘o Williamsono?

– Vilniuje tik kartą šokau „Eglės žalčių karalienės“ kordebalete jūros pasaulio scenoje, tad mano sąlytis su šiuo pastatymu labai fragmentiškas. Kaip žiūrovė esu mačiusi šį spektaklį, bet tuomet jis manęs ypatingai nepalietė.

– Kuris iš dviejų to paties veikalo pastatymų, jūsų nuomone, bus iliustratyvesnis?

– Martyno pastatymas aiškesnis savo vidine logika, bet tikrai ne iliustratyvesnis. Šio choreografo kūrybinis braižas tuo ir įdomus, jog jam pavyksta daug pasakyti nieko pernelyg tiesmukai nerodant. Ir kartu kiekvienas judesys jo spektaklyje įgauna prasmę. Eglės linija labai spalvinga, besikeičianti viso spektaklio metu, todėl repetuodami vis dar ieškom tikslesnės personažo išraiškos .

– Ar besąlygiškai visais pasitikinti Eglė Jums pačiai neatrodo naivi?

– Iš vienos pusės galima tai vadinti naivumu, iš kitos – meile pasauliui, ypatingu jaunatvišku nuoširdumu. Suprantu, kad susikaupus nuoskaudoms žmonių nuoširdumas dažnai pradingsta: retas išsaugo pasitikėjimą gėriu. Susikuriame sau apsaugos ratą, į kurį bet ko lengvai neįsileidžiame.

Aš taip pat turiu nusivylimo baimių, bet juk norisi išgyventi gražius jausmus, kiek nuoskaudų jie vėliau besuteiktų. Stengiuosi gėrio ieškoti netgi ten, kur galbūt jo nevertėtų ieškoti.

– Bet juk Eglės likimas galiausiai susiklosto tragiškai...

– Atsimenu, kai buvau maža ir skaičiau šitą pasaką, visai kitaip ją supratau. Tada labai pykau ant žalčio, kodėl jisai pasiglemžė Eglę. Kitus veikėjus irgi skirsčiau į gerus ir blogus, kaip mus pamokose mokydavo. 

Dabar matau jau kitaip: šioje istorijoje kaip ir neegzistuoja ,,blogis“. Visų sprendimai priimami su meile, turint geras intencijas, bet, nepaisant to, viskas baigiasi nelaimingai. Juk ir gyvenime taip dažnai nutinka... Paversdama vaikus medžiais, manau, Eglė ne nubausti juos siekė, o darė tai iš meilės, norėdama kartu su jais būti arčiau gamtos – arčiau savojo Žilvino.

– Kokias knygas skaitote dabar? Ar po repeticijų nuvirsti su knyga ant lovos – tinkamas poilsis išvargintiems šokėjų raumenims?

– Ne tik kūno, bet ir proto raumenims. Pastaruoju metu man psichologinė literatūra pakliūva po ranka, nors anksčiau skaitydavau romanus. Vis grįžtu prie Clarissos Pinkolos Estes knygos „Bėgančios su vilkais“ apie moteriškus archetipus ir savęs pažinimą. Būna, kad skaitydama sugaunu save jau kelias minutes galvojančią apie darbą, mokslus ar šiaip gyvenimą, bet kai pavyksta mintis visiškai perjungti – tada knyga tikrai puikus poilsio būdas.

– Dar prieš tapdama LNOBT balerina stažavotės Strasbūro trupėje „Ballet du Rhin“, gavote pasiūlymą joje likti, tačiau juo nepasinaudojote. Kodėl?

– Taip, išties gavau tuometinio šios trupės vadovo Ivano Cavallari kvietimą po 2015 m. rudenį Prancūzijos mieste Grase vykusio tarptautinio baleto konkurso. Stažavausi Strasbūre šešias savaites, šokau itin moderniame „Spragtuko“ pastatyme, kokio niekur kitur nesu mačiusi. Patirtis buvo įdomi, tačiau ši trupė stato vien neoklasikinius ir šiuolaikinius spektaklius, o tai reiškia, kad joje likusi neturėčiau galimybės šokti klasikos. Man patinka šiuolaikinis šokis, tačiau visiškai atsisakyti klasikinių pastatymų nebuvau pasirengusi.

– Neseniai „Kūrybiniame impulse“ pristatėte savo pačios kurtą choreografinę miniatiūrą „daug, vėlu, toli, nėra“, kurią kritikai pripažino vienu iš sėkmingiausių šiųmetinio projekto bandymų. Ar ketinate toliau žengti šiuo keliu?

– Choreografinė kūryba mane visuomet žavėjo. Jeigu atsiras minčių, kurios jau dabar po truputį kaupiasi, jeigu jos neišgaruos iki kito pavasario, o priešingai – sustiprės, norėčiau ir toliau mėginti. Nes buvo labai įdomu dirbti su kitais šokėjais. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos kompozicijų vakaruose pati sau statydavau kompozicijas, bet tada viskas paprasčiau – juk žinau savo kūną ir tai, ką noriu išreikšti. Kurti šokį kitiems šokėjams – įdomiau, nes turi pajausti juose slypinčias galimybes, išmokti tiksliai perteikti savo mintis ir sumanymus.

– „Kūrybinio impulso“ žiūrovai jau įžvelgė jūsų choreografijoje „rimeikiškų“ bruožų. Ar iš M. Rimeikio mokotės sąmoningai?

– M. Rimeikio kūryba mane stipriai inspiruoja, todėl kad ir kaip stengiausi ieškoti savos judesių kalbos, nepavyko nuo įtakos visiškai atsiriboti. Nenuostabu – išorės autoritetai mus formuoja. Vėliau kalbėjomės apie tai su Martynu: jis džiaugėsi, kad kažką iš jo perimu.

– Su kuriais choreografais, be M. Rimeikio, jums yra tekę dirbti?

– Su prancūzu Manueliu Legris, LNOBT stačiusiu Adolphe'o Adamo baletą „Korsaras“. Buvo įpusėjęs mano pirmasis sezonas teatre, repetavau Odaliską ketvirtoje ar penktoje šokėjų sudėtyje ir nedėjau jokių vilčių pasirodyti premjeroje. Bet mačiau, kaip užsivedęs repeticijose dirba pats M. Legris, kaip tiksliai jis jaučia tai, ką daro. Net jei būdavau be galo pavargusi, neišsenkanti choreografo energija vis tiek įkvėpdavo šokti...  Galiausiai nutiko taip, kad jo valia pasirodžiau viename iš premjerinių „Korsaro“ spektaklių.

– Kokie scenos debiutai Jūsų laukia netrukus prasidėsiančiame sezone?

– Spalį vaikiškame balete „Čipolinas“ pirmąkart šoksiu Ridikutę, o žiemą – pagrindinę „Spragtuko“ veikėją Mari. Šį vaidmenį galėčiau pavadinti svajonės išsipildymu, nes  vaikystėje „Spragtukas“ man atrodė kaip balerinos karjeros viršūnė. Nuo Piotro Čaikovskio muzikos jau tada šiurpuliukai po oda bėgiodavo...

– Jeigu jau apie tai prakalbome: kas „kaltas“, kad pasukote nelengvu baleto keliu?

– Pirmąsias pamokėles gavau šokio užsiėmimuose viename sostinės vaikų darželyje. Jiems vadovavusi pedagogė pastebėjo mano muzikalumą, nevaikiškai rimtą požiūrį ir rekomendavo tėvams leisti mane į „Minimūzą“ – parengiamąją Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos klasę. Ją baigusi, patekau į šios mokyklos baleto skyrių ir taip, niekur neišsukdama, pamažu artėjau prie profesionalios scenos.

Net negalėčiau pasakyti, kad tapti balerina buvo mano sąmoningas noras ar susikurta svajonė – tiesiog ėjau ta kryptimi pernelyg daug nemąstydama. Bet jausmas toks, kad taip ir turėjo viskas nutikti. Esu laiminga, kad atsidūriau ten, kur dabar esu.

Su šia klasikinio šokio pedagoge kalbėjomės prieš jos kolektyvo pasirodymą festivalyje "Operetė Kauno pilyje". Svečiai parengė specialią savo teatro repertuaro populiariausių baleto spektaklių fragmentų programą.

Kaune A.Asylmuratova lankėsi jau antrą kartą. Pirmą kartą viešėjo prieš penkiolika metų, taip pat su auklėtiniais, tuomet būdama prestižinės Sankt Peterburgo A.Vaganovos baleto akademijos rektore. Šią akademiją baigė jos mama, ji pati, o vėliau ir dukra. Baletą šoko ir jos seneliai, tad jis – jos kraujyje.

Kaunas nuo paskutinio vizito, viešnios manymu, labai pasikeitęs. "Visų pirma, tada buvo šilčiau", – palygino juokaudama A.Asylmuratova, pastebėjusi ir daugybę vykstančių statybų, rekonstrukcijų. "Malonu, kad ir teatras atnaujinamas", – pridūrė žavi moteris, šokusi žymiausiuose pasaulio teatruose, o dabar ugdanti jaunąją baleto kartą ir vadovaujanti jau patyrusiems šokėjams. "Astana Opera" baleto trupė yra stipriausia klasikinio šokio trupė visoje Centrinėje Azijoje.

– Esate apkeliavusi visą pasaulį?

– Kai pati šokau, labai daug kur buvau. Su šia trupe apvažiavome dar nedaug šalių. Ji suburta 2013 m. Aš prisijungiau po poros metų.

– Ar turite laiko per gastroles apžiūrėti miestą?

– Į Kauną atvykome iš Romos. Ten buvo neįtikimai karšta. Bet net ir to nepastebėjome. Iš karto – į repeticiją, po to – spektaklis, o po to jau skridome į Kauną. Spėjome nueiti į Koliziejų, apsilankėme prie garsiojo fontano, kad trupės nariai bent pajustų, jog Romoje buvome.

– Ką Kaune norėtume pamatyti?

– Ir čia mūsų grafikas labai suspaustas. Antros repeticijos nerengėme, nes prognozavo lietų. Bijau peršaldyti kolektyvą. Jie atvažiavo išsirengę. Nesitikėjome tokio oro, šiek tiek ekstremalios sąlygos. Bet jie jau spėjo nuvažiuoti iki M.K.Čiurlionio dailės muziejaus.

– Ar jums naujiena koncertuoti po atviru dangumi, kaip festivalyje  "Operetė Kauno pilyje", kuriame šiemet dalyvaujate?

– Ne, ne naujiena. Astana – jaunas miestas, jauna sostinė. Joje labai daug lėšų skiriama kultūrai. Tai retas dalykas. Teatras "Astana Opera" yra labai ištaigingas ir gražus. Pats prezidentas Nazarbajevas buvo užsukęs apžiūrėti, kaip vyksta šio teatro statybos, jas kontroliavo. Buvo pastatyta pritrenkianti choreografijos ir atskira baleto akademija. Tikslas – kad menas būtų pasiekiamas masėms, todėl vasarą Astanoje atvirose aikštelėse rengiami spektakliai.

– Ar sunku buvo priprasti prie pasirodymų atvirose erdvėse?

– Sunkoka. Visiems Kazachstanas asocijuojasi su alinančiu karščiu. Astana yra šiaurinėje šalies dalyje. Oras ten gali labai greitai pasikeisti. Vėjas pūsteli – ir nuo 30 laipsnių karščio gali atvėsti iki 5. Kiaulystės dėsnis: tvyro karštis, ir kai tik aikštėje turi prasidėti spektaklis – lietus, vėjas, šaltis. Spektaklis baigiasi – grįžta šiluma.

– Ar jums patinka gastrolės?

– Į gastroles rengiamės ne todėl, kad mums būtų blogai Astanoje, o todėl, kad mažai kas žino, kas tai yra "Astana Opera". Tai jaunas teatras. Tam, kad apie jį žmonės sužinotų, turime važinėti po pasaulį. Kai atvyksti, žmonės klausia, kas mes tokie, kur yra Kazachstanas ir t.t. Prieš ketverius metus, kai atvažiavau į Astaną, pati neįsivaizdavau, koks tai miestas, nes kai išvykau, jis dar nebuvo pastatytas. Kazachstane gyvenau, kol man sukako devyneri metai (gimiau Almatoje), ir po to su tėvais išvykau į Rusiją mokytis baleto.

Sunku buvo patikėti, kad tokiam įspūdingam miestui – tik 20 metų. Visi, kas atvyksta į mūsų teatrą, juo žavisi. Ir čia viešėjęs Plačido Domingo, ir visi kiti ("Astana Opera" scenoje dirigavo, dainavo pasaulinės muzikinės scenos žvaigždės: Plačido Domingo, Zubinas Mehta, Elena Obrazcova, Valerijus Gergijevas, José Carreras, Anna Netrebko, Marcelo Alvarezas, Svetlana Zacharova, Vadimas Repinas, Denisas Macujevas ir Ildaras Abdrazakovas – aut.past.). Tam, kad ir kiti mus pažintų, turime judėti. Negalime sėdėti vien tik Kazachstane. Aišku, gastrolės vargina, jos kelia daug jaudulio, nerimo, nes nežinai, kaip ten kas bus, ir tai yra brangu, bet gastrolės ir artistams yra labai naudingos. Tai juos labai stimuliuoja. Gastrolės – galimybė parodyti save ir pamatyti pasaulio.

– Kurios gastrolės jums pačiai labiausiai įsiminė?

– Aš mielu noru apskritai niekur nevažiuočiau. Jau tiek esu prisivažinėjusi... Visose aviakompanijose mane pažįsta iš veido. Gal labiausiai įsiminė pirmosios gastrolės. Vykome į Japoniją. Man buvo septyniolika. Buvau ką tik atėjusi į teatrą. 1979-ieji. Įsivaizduojate, koks laikotarpis. Ir aš papuolu į Japoniją – kaip į kitą planetą. Kaip iš fantastikos pasaulio. Labai maloniai nustebino ne tik technologinė jų pažanga, bet ir kultūra plačiąja prasme. Didelį įspūdį paliko jų ramybė, meilė menui. Žiūrovai labai dėkingi kūrėjams, menininkams. Jie atiduoda visą širdį. 189 kartus iš eilės gali žiūrėti "Gulbių ežerą". Jie labai mėgsta klasikinę muziką, ją supranta, ja mėgaujasi. Ne taip jaučiasi komercija. Anksčiau pinigų mums nemokėdavo, bet buvome vežiojami po visus šalių, kuriose lankėmės, muziejus.

– Kuo labiausiai domitės, be baleto?

– Man viskas įdomu. Mėgstu vaizduojamąjį meną. Pati nesu bandžiusi tapyti – tikriausiai man ne tam rankos pritaisytos. Kad ir kur lankyčiausi, stengiuosi užsukti į meno galerijas. Mėgstu literatūrą, muziką. Manau, kad kompozitoriai, menininkai turi ryšį su kosmosu. Nesuprantu, kaip muzika arba vaizdiniai gali ateiti į galvą... Muzika, paveikslai – tai menas, kuriam nereikia vertimo.

– O iš kur jūsų talentas?

– Nežinau dėl savo talentų. Mėgstu gėrėtis kitų talentais.

– Ką kitiems pasakojate apie Astaną, Kazachstaną? Kodėl čia, jūsų manymu, verta apsilankyti?

– Galiu papasakoti tik apie teatrą. Taip jau nutiko, kad esu ne tik "Astana Opera" trupės meno vadovė, bet ir naujosios šokio akademijos rektorė. Galiu papasakoti apie šiuos du objektus, nes praktiškai be jų daugiau nelabai ką matau.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado baletas?

– Iš vaikystės, kuri buvo labai laiminga. Kalbėdama apie tai, kaip susiklostė mano gyvenimas, visų pirma lenkiuosi savo tėvams, šeimai. Visi šeimoje šoko baletą. Man nebuvo kito pasirinkimo.

– O visi – tai kas?

– Močiutė, senelis, mama yra iš Sankt Peterburgo. Močiutė ten ir karą, blokadą pergyveno. Mama ten baigė A.Vaganovos baleto akademiją. Tėtis joje stažavosi. Taip nutiko, kad mama su teatru atvažiavo į Almatą ir ten susipažino su tėčiu. Gimiau aš. Tada čia atvažiavo gyventi ir dirbti senelis. Visi šoko. Užaugau teatre.

Tiesa, tėvai kategoriškai buvo prieš, kad ir aš šokčiau, ypač mama. Sakydavo, kad šeimoje reikia bent vieno normalaus protingo žmogaus.

Tiesa, tėvai kategoriškai buvo prieš, kad ir aš šokčiau, ypač mama. Sakydavo, kad šeimoje reikia bent vieno normalaus protingo žmogaus. Tada ant bangos buvo pianisto profesija. Mane nuvedė į muzikos mokyklą. Mėgau groti, net kai ką kūriau. Pedagogai teigė,  kad esu talentinga, turiu gerą klausą. Mama jau tikriausiai galvojo, kad išrinko man tinkamiausią kryptį. Bet mėgau ir šokti. Kai atėjo laikas spręsti, kokia linkme sukti, pasirinkau baletą.

– O kokia jūsų nuomonė buvo, kai sužinojote, kad dukra irgi linksta į baletą?

– Iš pradžių ji nelabai norėjo baleto. Neverčiau jos. Kai mano mama man pasakė, kad nereikia baleto, senelis mane truputį palaikė. Susitarėme, kad jeigu manęs nepriims į geriausią baleto mokyklą – dabartinio Sankt Peterburgo, atsiduosiu muzikai, daugiau nė žodžio apie baletą. Važiavome į tuometinį Leningradą. Kartu aplankėme ir giminaičius. Pasirodo, pavėlavome į stojamuosius egzaminus. Netikėtai sutikome vieną iš A.Vaganovos baleto akademijos dėstytojų, kuri pažinojo ir mamą, ir tėtį. Ji pasakė: nieko tokio, kad pavėluotai, bet surengs man peržiūrą. Mane – pas direktorių, ir priėmė.

O mano dukra irgi, savaime aišku, augo teatre, visur su mumis keliavo. Bet ji sakydavo, kad pati į baletą nepasuks. Sakėm, gerai, neik. Negalima versti užsiimti baletu, reikia norėti. Tačiau po metų ji nusprendė pabandyti. Vėliau dukra taip pat buvo priimta ir baigė A.Vaganovos baleto akademiją. Dabar ji šoka mūsų trupėje Astanoje.

– Ar nesunku, kai visa šeima kartu ir darbe, ir namuose? Jūsų vyras Konstantinas irgi dirba trupėje?

– Mes visur kartu, ir man tai labai patinka. Aš moteris, ir man geriau, kai visi mano mylimi žmonės yra mano akiratyje. Vyras čia, dukra čia, ir man gerai. Kostikas – žymus šokėjas, nusipelnęs artistas. Jeigu jis būtų sakęs, kad nenori važiuoti į Astaną, būčiau nevažiavusi. Pradedu jaudintis, jeigu kažkas iš šeimos kur nors išvažiuoja. Dukra juokauja, kad jaudulys yra nuolatinė mano būsena. Šiandien leidau trupei repetuoti be manęs. Paprastai aš visada su jais, kad nesijaudinčiau. Ramiau, kai matau, kaip jiems sekasi per repeticiją. Geriausia klaidoms užbėgti už akių. Man atrodo, kad ir jiems komfortiškiau, kai esu šalia. Dabar jaudinuosi tik dėl vieno – meldžiuosi, kad per pasirodymą nebūtų didelio vėjo, lietaus, šalčio, kad gautume galimybę šokti. Šokėjai gimę savo emocijas perteikti žiūrovams.

– Ar turite kokių nors šeimos tradicijų? Kaip švenčiate gimtadienius, Naujuosius?

– Mūsų tradicija yra tokia, kad nieko nešvenčiame. Jeigu kalbame konkrečiai apie mane – neturiu gimtadienio. Gimiau sausio 1-ąją. Visi švenčia Naujuosius metus, ir mano gimtadienis nublanksta. Anksčiau buvo labai apmaudu, o dabar aš tuo taip džiaugiuosi, nes nežinau, kiek man metų. Puikiai jaučiuosi. Beje, vyro gimtadienis kovo 8-ąją.

Didžiausia šventė – dukros gimtadienis, kuris yra vasarą. O šiaip man šventė yra tada, kai dirbu, kai pasiekiu gerų rezultatų. Salėje su artistais jaučiuosi kaip namie. Kai pavargstu, norisi atostogų, bet pailsėjus labai gera grįžti į darbą. Tarp kitko, pas jus užbaigiame šį sezoną.

– Kaip geriausiai pailsite?

– Man visokios atostogos geros. Svarbu – visi sveiki. Mėgstu šilumą, ramybę, pavyzdžiui, sode. Ten vykstu prisipirkusi krūvą knygų. Mėgstu megzti. Mane tai ramina. Turiu auksinį vyrą. Jis nuostabus šokėjas ir repetitorius, tačiau, be viso to, nepakartojamas virėjas. Jis mane yra išvijęs iš virtuvės, atleidęs iš šeimininkės pareigų, tad gaminti aš jau nebemoku. Jis įvaldęs daugybės šalių virtuves – gali pagaminti ir japoniškų, ir kitokių šalių patiekalų, ir tai daro genialiai.