Ukrainos Charkivo mieste kone kas valandą kaukia sirenos. Bet po žeme – santykinai saugu. 

„Dukrelė tik atėjusi nusistebėjo, kad nėra langų. Ji buvo pratusi prie didžiulių langų baletui, bet iškart pridūrė – yra, kaip yra“, – kalbėjo vienos iš mergaičių mama.

Balerina Julia vadovavo baleto studijų tinklui, bet per masinę invaziją viskas užsidarė. Pati pabėgo į Vakarų Ukrainą, bet vėl grįžo į Charkivą. Nors ir neturėjo pinigų, bet nusprendė studiją išlaikyti. Prieš karą moteris mokė 300 mokinių. Šiandien – 20. Pelno jokio, bet jautė, kad privalo tą daryti.

„Pirmą kartą atėję keturmečiai ir penkiamečiai vaikai buvo labai sutrikę, išsigandę, bijojo net bendrauti. Bet pamatę vieni kitus – nenorėjo net išeiti į lauką. Mergaitėms tai – nuraminimas nuo to, kas dedasi aplink“, – sakė mokytoja.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Intensyvus darbas, nehumaniškas repertuaras be galimybės tinkamai pailsėti, didžiulė konkurencija, asmeninės ambicijos, moterų atveju – noras suderinti darbą ir norą susilaukti vaikų, – visa tai baleto artistų gyvenimą paverčia beprotišku maratonu. Didžiausios įtampos akimirkomis ar patyrus sunkią traumą ne vieną artistą užplūsta mintys apie alternatyvą – gyvenimą be traumų, fizinės įtampos. Tačiau kas gi toji alternatyva, jei baletas yra tavo gyvenimas? Tavo rytas, diena ir vakaras. Tavo mankšta ir maistas. Darbas ir laisvalaikis. Tavo vaikystė ir jaunystė. Tavo senatvė? Ne, baletas nepripažįsta ne tik senatvės, jis nepripažįsta net ir to amžiaus, kurį gyvenantys šiapus baleto pasaulio, vadina brandžiu. Jis pripažįsta tik labai retas išimtis. Tik ypatingi talentai ir tik susikūrę išskirtines sąlygas gali šokti tiek, kiek nori. Iki 65-erių kaip Maja Pliseckaja. Iki 60-ies kaip legendinė Rudolfo Nurijevo partnerė Margot Fonteyn. Ar Frankas Russellas Galley'is, sceną palikęs būdamas 74-erių. Tačiau tai – išimčių išimtys.

Kol kas baletas – beprotiškai konservatyvus, visuotiniams demokratėjimo procesams atsparus menas. Į baltaodžių gulbių pasaulį jau įsileidęs tamsiaodes, kitapus Atlanto pradėjęs laužyti Europoje vis dar labai stiprius standartus, privalomus baleto artistų (pirmiausiai moterų) kūnui, jis labai sunkiai pasiduoda kovai su amžizmu, diskriminacija dėl amžiaus. Tačiau ar tikrai sulaukęs 40-ies, kai kitose profesijose būtum dar nė nepasiekęs karjeros viršūnės, privalai susitaikyti su neišvengiamybe – iš atlikėjo, solisto, virsti choreografu, pedagogu? Ne, sako Baltijos baleto teatro spektaklio „Kitas pasaulis“ kūrėjai.

Baltijos baleto teatro archyvo nuotr.

Baleto šokėjo karjeros trukmė priklauso nuo paties žmogaus, įsitikinęs Igoris Zaripovas, jei jis nori šokti, o kūnas ir jėgos tam pritaria – sustoti būtų beprasmiška.

„Kartą kažkas pasakė apie baleto artisto profesiją – jeigu ryte atsikeli ir tau nieko neskauda, greičiausiai tu jau esi miręs. Manau, šis pasakymas yra labai taiklus. Šokėjo profesiją nuolat lydi tai pakilimai, tai nuopuoliai, todėl reikia daug fizinių ir valios jėgų nepasiduoti“, – sako I. Zaripovas.

Baletas nepripažįsta ne tik senatvės, jis nepripažįsta net ir to amžiaus, kurį gyvenantys šiapus baleto pasaulio, vadina brandžiu.

Kartu su juo spektaklyje „Kitas pasaulis“ šokanti Olga Konošenko – drąsus pavyzdys, laužantis visus su baleto artisto profesija ir amžiumi susijusius mitus. Abu artistai, net ir įžengę į penktą dešimtį, toliau sėkmingai šoka.

Anot O. Konošenko, jei ji būtų atsižvelgusi į visus baleto profesijoje egzistuojančius stereotipus, ji jau seniai būtų privalėjusi baigti karjerą. Tačiau šios profesijos atstovai išsiskiria tuo, kad yra fiziškai ir emociškai labai stiprūs žmonės, todėl jei tik užsispyrimas ir jėgos leidžia, amžius nėra kliūtis šokti baletą.

Laiko išbandymus atlaiko ir „Kitas pasaulis“ bei jame skambanti muzika: 2010 m. sukurtas spektaklis iki šiol yra vienintelis pasaulyje, pastatytas pagal „Depeche Mode“ muziką.

Jo choreografė ir režisierė Marija Simona Šimulynaitė sako, kad su kiekvienais metais spektaklis tampa vis aktualesnis, nes toks pasaulis, koks yra dabar, rodos, jau buvo išpranašautas gerokai anksčiau. Per šio spektaklio gyvavimo metus pasaulyje vyko ir keitėsi daug dalykų.

„Vienu metu, ypač prasidėjus pandemijai, jis puikiai reflektavo tą beprotišką laiką ir pablogėjusius žmonių socialinius santykius. O šiandien, kai vis dažniau naudojame jauninančius filtrus ar dirbtinio intelekto sugeneruotas nuotraukas siekdami paslėpti savo trūkumus ar tikrąjį amžių, spektaklis suteikia dar daugiau peno pamąstymams apie mus pačius ir „kitą pasaulį“, – sako režisierė.

Baltijos baleto teatro archyvo nuotr.

„Depeche Mode“ ir Haruki Murakami romano „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“ įkvėptas spektaklis – tai etiudai, kuriuose šokėjai tampa belytėmis mechaninėmis būtybėmis, panirusiomis į mutavusias svajones ir sintetinius pojūčius. Jų personažai įprasmina nepažintus pasąmonės klodus: spektaklis pranašauja ateitį, į kurią nesuvokdama juda didžioji žmonijos dalis. Tai pasaulis, kuriame sunkiai atskirsi vyrą nuo moters – žmonės suvienodėję dėl netikro gyvenimo ir netikrų jausmų spaudimo, įsiskverbusio į sustabarėjusius kūnus ir tapusio sudėtine jų dalimi. Apie realią, tikrą, laisvą, prigimtinę būseną lieka tik svajoti, ką byloja ir vienos iš „Depeche Mode“ dainų tekstas: „Dream on... Dream on...“.

Spektaklis patyrė daug transformacijų, todėl šiandien jis atrodo jau visai kitaip nei premjeros dieną, o šokėjai stipriai užaugo ir patobulėjo kartu su šiuo kūriniu. M. S. Šimulynaitės teigimu, šio kūrinio gyvavimas atskleidžia ir tamsiąją baleto šokėjo profesijos pusę, kurioje gražūs filtrai neegzistuoja, o 38-erių sulaukęs šokėjas jau yra laikomas kone pensininku.

„Realybė tokia, kad mano amžiaus šokėjas yra laikomas senu. Tačiau nenoriu tokia jaustis ir nesijaučiu, nors tiek ilgai šokančių baletą kaip aš yra vienetai. Tikiu, kad svarbiausia yra siekti savo idealų, sunkiai dirbti ir mylėti tai, ką darai. Tik tokiu būdu gali pavykti išlaikyti gerą fizinį pasirengimą, o baleto šokėjo kelias būti ilgas ir nenuspėjamas“, – sako O. Konošenko.

Kas? Spektaklis „Kitas pasaulis“.

Kur? Kauno kultūros centre Girstučio padalinyje.

Kada? lapkričio 14 d. 19 val.

Šiuo metu jau beveik užmirštas kūrinys tada sulaukė itin daug visuomenės dėmesio. Patriotiškai nusiteikę politikai kreipėsi į prokurorus, šventuoju paskelbto caro įvaizdį saugantys žmonės protestavo ir grasino filmo kūrėjams bei platintojams susidorojimu, o vienas keistuolis netgi bandė išsprogdinti kino teatrą Jekaterinburge, benzino cisternų ir dujų balionų prikrautu automobiliu rėždamasis į pastatą.

Gimė Matilda 1872 m. rugpjūčio 31 d. Peterhofe muzikantų, šokėjų ir aktorių šeimoje. Teigiama, kad jos tėvas Feliksas Adamas Valerianas (1823–1905) buvo mazurkos šokėjas, o motina Julija (1832–1912) – aktorė. Net ir apie kažin kurį jos senelį kalbama, kad šis esą buvęs talentingas smuikininkas, savo gabumais prilygęs pačiam Niccolo Paganini (1782–1840).

1880 m., sulaukusi aštuonerių, Matilda įstojo į imperatoriškojo baleto teatro ugdymo įstaigą. Ji viena pirmųjų įvaldė vadinamąjį „fouette“ judesį (kai šokėjas, pakėlęs vieną koją, kita, stovėdamas vietoje, sukasi aplink save 32 kartus), o jos kvalifikaciją užtvirtinantį pasirodymą stebėjo caras Aleksandras Aleksandrovičius (1845–1894) kartu su šeimos nariais.

Po spektaklio valdovas pasisodino Matildą šalia savęs ir Nikolajaus bei palinkėjo jai tapti rusiškojo baleto pasididžiavimu. Teigiama, kad jis taip pat šypsodamas liepė Matildai ir Nikolajui pernelyg daug neflirtuoti.

Vertinant šių laikų normomis, šokėjos ir sosto įpėdinio ryšys nebuvo itin nuodėmingas. Jie buvo jauni, neįsipareigoję kitiems žmonėms ir veikiausiai abu puikiai suvokė, kad šie santykiai nesibaigs vedybomis. Nikolajui anksčiau ar vėliau būtų tekę vesti sau lygią Europos karališkosios šeimos atstovę ir sėsti prie valstybės vairo, o Matilda vargu ar būtų pakėlusi išsiskyrimą su teatru.

Kai kas mano, kad šį jokios ateities neturėjusį ir nuo 1890 iki 1894 m. trukusį romaną sąmoningai įžiebė ir skatino pati karališkoji šeima tam, kad būsimasis valdovas „išsilakstytų“. Erotinio „garo išleidimas“ nebuvo vienintelė veikla, kuria tuo metu turėjo užsiimti sosto įpėdinis.

Jam teko lankyti valstybės tarnautojų posėdžius ir daug keliauti po pasaulį kartu su savo giminaičiais: jis aplankė Egiptą, Indiją, Singapūrą, Siamą (Tailandą) ir Japoniją. Besilankydamas Tekančios Saulės salose, Nikis sužinojo, kad ne visi šiame pasaulyje žavisi rusišku dvasingumu: svečius saugoti turėjęs policininkas (samurajus) Tsuda Sanzo (1855–1891) pabandė būsimąjį carą nužudyti kardu.

1894 m. lapkritį, mirus tėvui, nerūpestingas Nikolajaus Aleksandrovičiaus gyvenimas baigėsi, o kartu nutrūko ir jo bei Matildos romanas. Valstybės valdymui vis dar nepasirengęs plevėsa turėjo sėsti į sostą ir vesti vokietę, Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos (1819–1901) anūkę Aleksandrą (1872–1918).

Britų valdovė arba turėjo liguistą polinkį į nimfomaniją, arba labai mylėjo savo vyrą Franzą Augustą Karlą Albertą Emanuelį (1819–1861). Ji pagimdė devynis vaikus, kurie vėliau, susikryžminę su kitomis Europos karališkosiomis šeimomis ir susilaukę savų palikuonių, pavertė Viktoriją pačia tikriausia Senojo žemyno matrona.

Antai pirmoji Viktorijos dukra Viktorija (1840–1901) 1858 m. ištekėjo už Vokietijos valdovo Friedricho III (1831–1888). Vėliau jų sūnus Friedrichas Wilhelmas Viktoras Albertas (1859–1941) susirėmė su Didžiąją Britaniją valdžiusiu pusbroliu George’u Fredericku Ernestu Albertu (1865–1936) ir pusseserės vyru Nikolajumi Aleksandrovičiumi pasauliniame kare (1914–1918).

Su politika persipynę giminių vaidai nebuvo vienintelis Viktorijos nuopelnas smukdant Romanovų Rusiją. Spėjama, kad būtent ji buvo hemofilijos (paveldimos ligos, dėl kurios nekreša kraujas), pasireiškusios Aleksejui Nikolajevičiui (1904–1918), geno nešiotoja.

Vos įžengęs į sostą, Nikolajus sukėlė skandalą – priimdamas Tverės gubernijos delegaciją, perskaitė iš anksto paruoštą kalbą, kurioje teigta, kad visos viltys apie visuomenės dalyvavimą valstybės valdyme – tušti svaičiojimai.

„Yra didžiulė valstybė, turinti per šimtą milijonų gyventojų, ir šitą valstybę valdo vienas žmogus. Ir šitas žmogus paskiriamas atsitiktinai, ne išrenkamas iš geriausių ir patyrusių žmonių labiausiai patyręs ir geriausiai gebantis valdyti, o paskiriamas tas, kas gimė žmogui, anksčiau valdžiusiam valstybę...“ – savo straipsnyje įsiutęs samprotavo žymus to meto literatas Levas Nikolajevičius (1828–1910).

Nors Matildos ir Nikolajaus santykiai nutrūko, laikyti jos gyvenimo nesėkmingu tikrai nederėtų. Ji toliau aktyviai sukosi šokių bei teatro pasaulyje, o ir kilmingų bei turtingų gerbėjų jai netrūko. Šiuo metu žinoma, kad ji ilgą laiką palaikė santykius su Aleksandro Aleksandrovičiaus pusbroliu Sergejumi Michailovičiumi (1869–1918), o galiausiai ištekėjo už Nikolajaus Aleksandrovičiaus pusbrolio Andrejaus Vladimirovičiaus (1879–1956) ir pagimdė bent vieną vaiką.

Nikolajus šeimine laime veikiausiai taip pat nebūtų skundęsis, jeigu ne viena erzinanti aplinkybė – ilgą laiką Didžiosios Britanijos karalienės vaikaitė gimdė vien merginas. Tik 1904 m. rugpjūtį Dievas pagaliau ryžosi patenkinti caro prašymą dėl vyriškos lyties įpėdinio.

Klasikos interpretacija

Tarp daugybės įspūdingų A. Šenderovo kūrinių muzikos scenai nėra daug. Sakytume, šešetas: beveik prieš pusę amžiaus sukomponuotos dvi muzikinės pasakos, gyvenimo pabaigoje sukurtas koncertas-misterija „Dedikacija“ (2018), o tarp jų – trejetas baletų, pasakojančių apie moterį ir mirtį, – pagal Ülo Vilimaa libretus sukurti „Mergaitė ir mirtis“ (1981), „Marija Stiuart“ (1987) ir pagal Kirillo Simonovo libretą sukurta „Dezdemona“ (2005) – baletas, tais pačiais 2005 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos rengtame geriausių metų kūrinių konkurse laimėjęs prizą už geriausią sceninį kūrinį. Vėliau, 2017 m., baleto pagrindu buvo sukurta kompozicija orkestrui „Keturi fragmentai“.

A. Šenderovo baletas „Dezdemona“ pagrįstas tarytum visiems žinomu, klasikiniu Williamo Shakespeare’o tragedijos „Otelas“ siužetu, aktualiu ne tik W. Shakespeare’o ar Giuseppe’ės Verdi, bet ir šiais laikais – tai skirtingų pasaulių žmonių meilės istorija, šmeižtas, pavydas, žmogžudystė. Istorija apie du vyrus – vieną, leidusį iki aklos neapykantos apjuodinti mintis, nesiaiškinantį, norintį vadovauti ir valdyti, kad ir kiek tai kainuotų, sunaikinusį meilę ir gyvenimą, ir antrą – manipuliatorių, neturintį ar nenorintį turėti savo gyvenimo, tačiau besimėgaujantį kitų gyvenimo griūtimi.

„Dezdemona“.  D. Matvejevo nuotr.

Niūrus siužetas, deja nepasenęs, įvairiomis formomis sutinkamas tiek kine – įtempto siužeto trileryje, indiškame ar turkiškame seriale, tiek netoliese, kaimynystėje... Saugiame vakarietiškame socialiniame burbule gyvenantys negali įsivaizduoti, kad vienas, remdamasis tik nežinia kokių tikslų turinčio asmens žodžiais ar pavogtu daikteliu, nužudytų kitą ar piktai nulemtų ištikimo draugo likimą.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre stebėjau paskutinį baleto „Dezdemona“ premjerinį spektaklį. Diriguojant Juliui Geniušui šoko Nora Straukaitė – Dezdemona, Jonas Laucius – Otelas, Valerijus Osadčenka – Jagas, Aurimas Tiškevičius – Kasijus. Bjankos, Kasijaus mylimosios vaidmenį, atliko Auksė Mikalajūnaitė, Jago žmonos Emilijos – Stefanija Nosovaitė, Jago dukters – Miglė Borodičaitė, Brabancijaus ir turkų armijos vado – Romanas Zavgorodnis, Rodrigo – Andrejus Ianbekovas.

Otelo įgulą, turkų karius ir mintis šoko baleto trupės artistai: Viktorija Batvinytė, Ana Buchovskaja-Zamulskienė, Gintarė Daknytė, Alona Hupalova, Sandra Lavrenovaitė, Laura Lehtonen, Auksė Mikalajūnaitė, Stefanija Nosovaitė, Vira Sobchak, May Jean Teo, Lukrecija Vaitiekutė, Justina Vitkutė, Asta Voronova, Martynas Čiučiulka, Deividas Dulka, A. Ianbekovas, Jokūbas Nosovas, V. Osadčenka, Antanas Striganavičius, Aurimas Tiškevičius, Gintaras Visockis, R. Zavgorodnis.

Mušamųjų partija orkestre atliko džiazo perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, dalyvavęs ir pirmajame baleto pastatyme. Smuiko solo partiją grojo Povilas Grigas, violončelės – Tomas Šatas, epiloge skambėjo Davido Geringo solo violončelės įrašas.

Akcentų poslinkis

Stebėti „Dezdemoną“ man buvo sunku – visą spektaklį link baisios, iš anksto žinomos baigties, tarsi ant ešafoto vedė sodri, paveiki A. Šenderovo muzika (muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila), puiki Anželikos Cholinos režisūra ir choreografija, kuriems pritarė lakoniški scenografo Marijaus Jacovskio, kostiumų dailininkės Olgos Filatovos-Kontrimienės, šukuosenų ir grimo dailininkės Dalios Žakytės ir šviesų dailininko Andriaus Jankausko sprendimai.

Jagas įspūdingai – kintančiomis šokio figūromis, judesiais, mimika – transformavosi iš drąsaus idealisto vėliavnešio į iš šono stebintį, mąstantį, kenkiantį piktąjį genijų.

 

Nebuvau mačiusi pirmojo, puikiai įvertinto „Dezdemonos“ spektaklio, tačiau šio žiūrėti ėjau įsitikinusi A. Šenderovo muzikos ir A. Cholinos kūrybinio dialogo sėkme. Galbūt dėl siužeto niūrumo, galbūt dėl juodos, pilkos, baltos ir raudonos spalvų kostiumų pasirinkimo ir juodos ir pilkos spalvų scenografijos jaukusis Kauno teatras neatrodė jaukus. Manęs nenustebino tyros ir mylinčios Dezdemonos herojė, kaip ir kiek šabloniškas, mačistinis Otelo, kario-karvedžio, priimančio greitus ir beatodairiškus sprendimus, įvaizdis. Man spektaklio pagrindinis herojus buvo Jagas ir tamsiosios mintys.

Jagas įspūdingai – kintančiomis šokio figūromis, judesiais, mimika – transformavosi iš drąsaus idealisto vėliavnešio į iš šono stebintį, mąstantį, kenkiantį piktąjį genijų. Paprastais, nesudėtingais sprendimais buvo parodytas Kasijaus žlugimas – nugirdymas, pastūmėjimas į muštynes, įskundimas, apšmeižimas. Tuomet, radus Dezdemonos nosinaitę ir, neleidus jo šeimai įsikišti, suplanuota Otelo gyvenimo griūtis jo paties rankomis.

Kiti charakteringi herojai, buvę puikūs scenoje, – naivusis Kasijus, linksma ir gyvybinga Bjanka, valdingoji Emilija, nuoširdi ir paklusni Jago duktė – tik sraigteliai demoniškame Jago žaidime, nepajėgę nors trumpam persverti baleto siužeto.

Charakteriai: antrojo plano veikėjus Jagas pavertė savojo demoniško žaidom įrankiais. D. Matvejevo nuotr. 

Simbolių kalba

Įspūdingos masinės Otelo įgulos karių ir turkų karių susirėmimo, karių šėliojimo smuklėje, linksma moterų skalbimo scenos. Man įspūdingiausios buvo mintys – išsiperiančios aplink Jagą, apsėdančios Otelą, nepraleidžiančios, nes to nenori Otelas, Dezdemonos, įtikinamai scenoje vaizduojančios tai, ką, klastingai lankstydamas pirštus, į ausį Otelui sako Jagas, o galiausiai susukančios jaukų lizdą savo juodą darbą padariusiam ir nurimusiam Otelui, tolydžio nuraminančios bandančias pabusti mintis.

Simboliška, kad raudona, gyvybės, spalva žymėjo Bjanką ir turkų karius. Tarpinės spalvos žymėjo Jago šeimą: pilka – žmoną ir rausva – dukrą, akivaizdžiai parodant, kiek paveikus gali būti toksiškas asmuo. Scenoje baltavo tik tyroji Dezdemona, visi kiti dėvėjo daugiaprasmės juodos spalvos drabužius.

Herojų gyvenimo byrėjimą ir siužeto niūrumą paveikiai kūrė kintančios ir žemyn krintančios simboliškos lubų detalės, tačiau man nepavyko suprasti scenos gilumoje buvusios, tolydžio išnykstančio scenografijos elemento. Suglumau dėl finalinės, vienu metu grakščios ir tiesmukos scenos: juodų minčių guolyje gulinčio Otelo fone vienišas ir, regis, tuo patenkintas, galiausiai atsipalaidavęs, bešvarkis, ant paprastos taburetės sėdintis Jagas valgė... košę? Tą, kurią pats privirė.

Tačiau baleto pavadinimas „Dezdemona“, ji, tyra ir mylinti, pradžioje – žaislelis tėvo ir Rodrigo rankose, pabaigoje – žaislelis nematomose likimo rankose, nurieda, dingsta tarp juodų minčių. Du savo tikslą pasiekę vyrai lieka gyventi. Tik ar toks ir buvo tikslas?

Pasakoja istoriją

Vienu garsiausių šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių laikomo A. Šenderovo (1945–2019) dviejų dalių baleto „Dezdemona“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko 2005 m. Publika šį Williamo Shakespeare’o tragedijos įkvėptą spektaklį iškart pamėgo dėl jo emocinės muzikinės kalbos. Tais metais baletas taip pat buvo pripažintas geriausiu metų muzikos kūriniu sceninių kūrinių kategorijoje. Gegužę „Dezdemona“ pirmą kartą atgims Kauno scenoje.

D. Rimeikos nuotr.

Baleto muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila pasakoja, kad tai jam kilo mintis KVMT statyti būtent A. Šenderovo „Dezdemoną“. „Šiuo baletu susižavėjau prieš kelerius metus, o A. Šenderovo muzika man imponavo visada. Džiaugiuosi, kad ir pačiam teko nemažai prisiliesti prie šio kompozitoriaus kūrinių, ne kartą bendrauti su A. Šenderovu, stebint jo precizišką darbą. Svarstydamas, kokio baleto reikėtų KVMT scenai, iškart pagalvojau apie „Dezdemoną“. Baletą režisuoja choreografė A. Cholina, su kuria kartu dirbome KVMT statydami operą „Traviata“. Ji yra tikra profesionalė, tad laukia išties įspūdinga premjera“, – sakė dirigentas.

Kinematografišką ir labai spalvingą A. Šenderovo muziką sudėtinga atlikti. Ji labai paslanki – ritmas gali būti greitesnis, gali būti lėtesnis.

R. Šumilos teigimu, šio baleto muziką gana sunku atlikti, tad orkestrui kilo ne vienas iššūkis. Tačiau viską atperka A. Šenderovo muzikos grožis, užvedantis tiek orkestrą, tiek šokėjus.

Baleto muzika parašyta gana dideliam orkestrui, tokiam KVMT ložė yra kiek per maža. Tad visų pirma kilo techninis iššūkis visiems kartu susėsti. „Be to, kinematografišką ir labai spalvingą A. Šenderovo muziką sudėtinga atlikti. Ji labai paslanki – ritmas gali būti greitesnis, gali būti lėtesnis. Norint ją atlikti, reikia gero muzikinio pojūčio“, – sakė pašnekovas.

Sudėtingiausia esą muzikantams, grojantiems styginiais instrumentais: jų partijose būtinas visiškas tikslumas, ideali intonacija. „Nepaisant iššūkių, orkestras dirba su didžiuliu entuziazmu, kadangi A. Šenderovo muzika yra labai graži, dramatiška, pasakojanti istoriją. Ji artima lietuviškam muzikiniam koloritui, tačiau turi ir žydiškų motyvų – kompozitorius niekada nebėgo nuo savo šaknų“, – pasakojo dirigentas.

D. Rimeikos nuotr.

Žydiškai lietuviškas skambesys

Ne kartą dirigavęs A. Šenderovo kūriniams, R. Šumila kompozitorių prisimena kaip nuoširdų, draugišką, linksmą ir paslaugų žmogų.

„A. Šenderovas tiesiog gyveno muzika. Jo kūriniai jam labai rūpėjo, tad net po premjerų kompozitorius toliau juos tobulindavo iki skrupulų. Jis buvo reiklus tiek sau, tiek atlikėjams. Visada surasdavo, kaip dar būtų galima patobulinti partitūrą ir grojimą. Dažnai paskambindavo, tad galėdavai su juo pasitarti dėl kūrinio atlikimo, visada padėdavo, patardavo, būdavo labai draugiškas, – prisiminimais dalijosi dirigentas. – Kalbėdamas apie savo kūrinius, A. Šenderovas visada papasakodavo, kaip gimė jo muzika, visi jo kūriniai turėjo savo istoriją. Taip būna ne visada, ne visi kompozitoriai gali papasakoti apie pirminę kūrinio idėją.“

Pasak R. Šumilos, A. Šenderovo muzikinis palikimas svarbus tuo, kad jis buvo vienas iš senosios Lietuvos kompozitorių mokyklos atstovų. Buvęs kompozitoriaus Eduardo Balsio mokinys A. Šenderovas iš mokytojo perėmė gebėjimą tiesiog genialiai valdyti orkestruotę.

Santykis: kauniškių pastatyme garsas ir judesys itin glaudžiai susiję – šokėjai šoka įsiklausydami į muziką ir iš jos kylančias emocijas. / D. Rimeikos nuotr.

„A. Šenderovo muzika – labai melodinga, yra ir lietuviško kolorito, ir žydiškos intonacijos. Ne vienas jo kūrinys yra paremtas žydiškais tekstais ir melodijomis. Lietuviškos ir žydiškos muzikos samplaika jo kūryboje buvo labai ryški ir išties unikali“, – akcentavo R. Šumila.

Emocijų muzika

Baleto dirigentas Julius Geniušas pritaria, kad, ruošiantis premjerai, dirigentui ir orkestrui išties tenka įdėti daug darbo. Tačiau pasiruošimo procesas yra be galo įdomus ir malonus, nes A. Šenderovo muzika tiesiog užburia ir įtraukia.

„A. Šenderovo muzika yra labai emocionali, kinematografiška, uždeganti mane ir muzikantus. Be abejonės, kartais susiduriu su muzika, kuri nėra man artima. Tada tenka stengtis ją suprasti, ieškoti tam tikro rakto. Šiuo atveju jokio rakto nereikia, nes muzika tave paliečia savaime, – sako jis. – Nors žiūrovams A. Šenderovo muzikos klausytis lengva, ją atlikti iš tikrųjų ne taip paprasta. Tačiau iššūkiai dirigento darbą tik padaro įdomesnį.“

A. Šenderovas kūrė tiek kamerinę, tiek simfoninę muziką, atliekamą koncertų salėse įvairiose pasaulio šalyse. J. Geniušas pastebėjo, kad stiprias emocijas sukelianti, kinematografiškumo turinti žymiojo kompozitoriaus muzika labai tiktų net Holivudo kino filmams.

„A. Šenderovas rašė muziką taip, kad ji paliestų kuo daugiau žmonių. Tad ji – universali, suprantama visiems. Jis nebuvo iš tų kompozitorių, kurie, siekdami muzikologų įvertinimo, rašo kuo įmantriau. A. Šenderovas sakydavo, kad muzika, visų pirma, turi būti graži. Šiame balete skambanti muzika tokia ir yra“, – šypsosi dirigentas.

Svarbiausia – choreografas

Pasak J. Geniušo, Kaune „Dezdemona“ bus kiek kitokia nei Vilniuje. Spektaklis bus šiek tiek ilgesnis, nes papildomai skambės muzika iš A. Šenderovo parašyto koncerto violončelei, kuriame skamba Dezdemonos muzikinė tema. Visiškai skirsis ir baleto choreografija, režisuojama A. Cholinos. Nuo W. Shakespeare’o nebus nutolstama, siužetinė linija išliks, tačiau daugiau bus gilinamasi į veikėjų jausmus ir charakterius.

„A. Šenderovas yra sakęs, kad spektaklyje svarbiausias yra ne kompozitorius, o choreografas. Juk būtent jis, panaudodamas kompozitoriaus muziką, režisuoja baletą. Iš tiesų – spektaklį režisuojanti A. Cholina atliko didžiulį darbą. Kruopščiai įsigilinusi į muziką, ji sukūrė spektakliui libretą ir labai spalvingus personažų charakterius. Mane žavi tai, kad šiame pastatyme muzika ir choreografija veikia labai glaudžiai. Šokėjai šoka įsiklausydami į muziką ir iš jos kylančias emocijas, – atskleidė jis.

Spektaklio metu veikia trys pagrindinės muzikinės temos – Dezdemonos, Otelo ir Jago. Balete šios temos, anot J. Geniušo, nuolat labai įdomiai ir išradingai keičiasi, priklausomai nuo herojų emocijų. „Dezdemonai skirta muzika vieną akimirką gali skambėti labai romantiškai ir lyriškai, kitą – įgauti kur kas daugiau dramaturgijos ir ekspresyvumo“, – pasakojo dirigentas.

J. Geniušo teigimu, A. Šenderovas buvo iš tų kompozitorių, kuris nuolat tobulindavo savo muziką. Tad net jau įvykus „Dezdemonos“ premjerai Vilniuje, jis su kiekvienu spektakliu vis ką nors pakeisdavo, patobulindavo. Pašnekovas apgailestauja, kad garsiojo kompozitoriaus jau nebėra, tad ruošiantis spektakliams nebebus galima pasitarti, drauge ieškoti naujų interpretacijos būdų.

Jis nebuvo iš tų kompozitorių, kurie, siekdami muzikologų įvertinimo, rašo kuo įmantriau. A. Šenderovas sakydavo, kad muzika, visų pirma, turi būti graži.

„Džiaugiuosi, kad geniali A. Šenderovo muzika pastaruoju metu vis dažniau atgimsta teatruose ir koncertų salėse, – akcentavo jis. – Ruošdamiesi premjerai, visi jaučiame didelę atsakomybę. Norime pateisinti žiūrovų lūkesčius ir „Dezdemoną“ pakelti į kitą lygį. Tačiau nesinori lygintis su Vilniuje statytu spektakliu, jie yra tiesiog per daug skirtingi savo choreografija.“

Dėmesys perkusijai

Kurdamas A. Šenderovas glaudžiai bendradarbiavo su ne vienu muzikantu: violončelininku Davidu Geringu, perkusininkais Arkadijumi Gotesmanu, Pavelu Giunteriu. A. Gotesmanas mušamaisiais grojo pirmajame „Dezdemonos“ pastatyme, o šiuo metu ruošiasi spektakliui Kaune.

„Šiame balete labai spalvingai pasirodo mušamųjų instrumentų grupė, veiksmui scenoje suteikianti stiprių emocijų. Spektaklyje mušamaisiais instrumentais groja ne tik keturi orkestro muzikantai, bet ir scenoje atskirai pasirodantis perkusininkas A. Gotesmanas. Stebėdamas įvykius scenoje, jis beveik viso spektaklio metu atliks džiazines perkusijos improvizacijas, – atskleidė J. Geniušas. – Spektaklio pabaigoje žiūrovai išgirs D. Geringo atliekamos violončelės solo partijos įrašą iš A. Šenderovo „Koncerto in Do“.

Draugas ir mokytojas

A. Šenderovą pažinojęs ir jį savo draugu vadinantis perkusininkas A. Gotesmanas džiaugiasi, kad kompozitorius bus prisimintas KVMT scenoje. Baleto „Dezdemona“ muziką jis įvardija kaip ypač gilią ir puikiai atspindinčią klasikinio kūrinio siužetą.

„Būdamas A. Šenderovo draugas, džiaugiuosi, kad spektaklis atgims po ilgos pertraukos. Kaip atlikėjas, su malonumu ruošiuosi vėl tapti šios nuostabios muzikos dalimi. Atlikti „Dezdemoną“ man visada buvo didžiulė šventė, – sako jis. – A. Šenderovo muzikinis palikimas yra tikrai svarbus. Jis parašė daug įvairių žanrų muzikos, tad ją gali atlikti daugybė atlikėjų. Apie aukštą lygį byloja ir kompozitoriaus Lietuvoje ir užsienyje gauti apdovanojimai ir premijos. A. Šenderovas buvo savito braižo kompozitorius, kruopščiai prižiūrėjęs savo kūrinius. Nesvarbu, ar tai būtų baletas, ar koncertas, jis drauge su atlikėjais prieš kiekvieną pasirodymą viską tobulindavo iki mažiausios detalės. Partitūrą visada rašydavo pieštuku, kompiuteriu nesinaudojo.“

A. Gotesmanas pasakoja iš garsiojo kompozitoriaus gavęs ne vieną pamoką. Su A. Šenderovu jis bendradarbiavo rašydamas muziką, kompozitoriaus kūrinius papildydavo perkusijos garsais. „A. Šenderovas labai mėgo šiuolaikinius perkusijos garsus. Jo manymu, jie muzikai suteikia gyvybės, nuotaikos – prisiminė A. Gotesmanas. – Drauge daug kalbėdavome apie muziką, diskutuodavome, improvizuodavome. Šiandien, grodamas savo soliniuose koncertuose, vis prisimenu mūsų pokalbius ir pasinaudoju jo įžvalgomis, savo perkusinį komplektą vis papildau naujas garsais ir garseliais. Manau, kad jam tai patiktų.“

Pasak A. Gotesmano, A. Šenderovas buvo labai gilus žmogus, aplinkiniams dažnai ištiesdavęs pagalbos ranką. „Atvažiavęs pas jį, visada būdavai pavaišintas braškėmis ir pagal senovinį žydišką receptą keptomis bandelėmis. A. Šenderovas turėjo puikų humoro jausmą, visada šypsojosi ir nuolat galvojo apie muziką, kūrė. Be muzikos jis turbūt nenugyveno nė dienos – kalbėjo pašnekovas. – A. Šenderovą prisimenu kaip ypatingą menininką, įvaldžiusį daugybę idėjų, spalvų ir muzikinių sluoksnių.“

Gimė Taškente, gyveno Vilniuje, Varšuvoje, Romoje, Argentinoje, kalėjo Viatlagoje (Kirovo sr.), kariavo Italijoje... 1938 m. Vilniuje išleistoje pirmoje savo eilėraščių rinktinėje „Toks gyvenimas“ jis rašė apie kelius: „Keliai – keliai – kaip daug kelių – / kiekvienas jų / kitur mus veda. / Vieni patogūs – / kiti kaip ledas / slidūs.“

Sisi drama

Keliai skirti vaikščioti, o muzika – klausyti. Tai, galime sakyti, aksioma. Tik paskui jais einame siekdami plėsti žinias, ieškoti šaknų, tyrinėti. Kad ir ką manytų nedidelė grupelė muzikologų, norinčių koncertų ar operų scenose girdėti lietuvišką muziką, klausytojas, nusprendęs maloniai praleisti vakarą, rinksis tai, ko nori klausytis jis. Dažniausiai – klasikus ar romantikus, operetę ar miuziklą. Jis turi tokią teisę!

Tokios ir panašios mintys sukosi galvoje, pro Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Miko Petrausko ir kitų (pabandykite išvardyti!) biustus einant į Kauno valstybinį muzikinį teatrą (KVMT) klausytis Michaelio Kunze’ės  ir Sylvesterio Levay  miuziklo „Elisabeth“. Prisipažinsiu – ėjau nusiteikusi šiek tiek skeptiškai. Kodėl mane turėtų jaudinti gana tolimos šalies seniai gyvenusių monarchų gyvenimas?

Miuziklo siužeto centre – Bavarijos kunigaikštytė iš karališkos Vitelsbachų dinastijos, Austrijos imperatorienė ir Vengrijos karalienė Elžbieta, dar žinoma kaip Sisi.

 

Ir vis dėlto. Miuziklo kūrėjai, M. Kunze’ė (pjesės ir eilių autorius) ir S. Levay  (jo muzika ir orkestruotė) – ilgamečiai kūrybos partneriai, tarptautinės sėkmės sulaukusių projektų autoriai. Puiki, miuziklo vizualumą diktuojanti muzika, lakoniškas, aiškiais simboliais papildytas pastatymas. Miuziklą pastatė Viktorija Streiča, muzikos vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesų dailininkai Artūras Šimonis ir Kornelija R. Kondratavičiūtė, videoprojekcijų autorius Gediminas Grundhouseris, choreografas Dainius Bervingis, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, dirigento asistentas Mantas Jančiauskas, libretą ir dainas į lietuvių kalbą vertė Viktorija Streiča ir Kristina Siurbytė.

Spektaklyje Elizabet vaidmenį atliko Marija Arutiunova, Mirties – Jeronimas Milius, Lukenio – Rokas Laureckis, Franco Jozefo – Raimondas Baranauskas, Sofijos – Rita Preikšaitė, Rudolfo – Jurgis Jarašius. Nuo premjeros, įvykusios pernai vasario 25-ąją, spektaklis sutraukia pilną salę žiūrovų.

Miuziklo siužeto centre – Bavarijos kunigaikštytė iš karališkos Vitelsbachų dinastijos, Austrijos imperatorienė ir Vengrijos karalienė Elžbieta, dar žinoma kaip Sisi, garsiausia ir gražiausia savo epochos monarchė. Taip pat ekscentriška, nepriklausoma, liberalių pažiūrų intelektualė, naikinusi save emociškai ir fiziškai... Miuzikle stebime jos gyvenimą ir svarbiausius įvykius nuo jaunystės iki mirties.

Juos tarsi per prisiminimų prizmę pasakoja Lukenis – jos žudikas, miuziklo pradžioje apklausiamas tardytojų, pabaigoje simboliškai pakimbantis ant raudono siūlo, rišančio jį su Elizabet ir Mirties valtimi. Elizabet – palytėta pavydžios Mirties (spektaklyje – vyriškos lyties personažas), lydinčios ją per visą gyvenimą. Ji peršasi į draugus sūnui, švelniai išsiveda tuos, kuriems ateina laikas, ir atstumia jos besišaukiančius.... Ištikimą ir godų Habsburgų dinastijos draugą ir gundytoją – mirtį – itin puikiai sukūrė charizmatiškasis J. Milius.

Miuziklo siužetas daugialypis, klastingas, slidus: čia nėra vienareikšmiškai teigiamų ar neigiamų herojų, visų herojų veiksmai, teiginiai yra padiktuoti įvairiausių, dažniausiai blogų, emocijų – išdidumo, egoizmo, pykčio, pavydo, nevilties. Viskas, visi turi tarnauti didžiajam tikslui. Tik koks jis?

Elizabet deklaruoja nepriklausomybę, besąlygiškai mylima vyro Franco Jozefo, sūnaus Rudolfo ir Mirties. Ji išdidi, įžeidi ir neatlaidi, gana greitai iš išdykėliškos mergaitės transformavusis į šaltą valdovę. Tačiau tikriausiai toks ir buvo dvaro ir anytos tikslas. Juk santuoka, žmona, karalienė turi būti naudinga – būti tokia, kokios tikimasi, graži ir gimdyti palikuonis.

„Karališka vagina!” – kažkada itin neetiškai buvo pasakyta apie vieną Europos karališkosios šeimos moterį. Daugybė minčių ir asociacijų kilo stebint šį puikų, gerai pastatytą ir charizmatiškai atliekamą miuziklą. Gal ne apie Žemaitės „Marčią“, bet apie dabartinės Europos karališkąsias šeimas. Kaip mes norime viską žinoti ir matyti. Kaip mus domina jų gyvenimo detalės. Tarsi jie būtų egzotiški paukšteliai auksiniuose narveliuose – nuostabūs, prabangūs ir neturintys jokių teisių į asmeninį gyvenimą, stebimi pro didinamąjį medijų stiklą. Tuomečių monarchų gyvenimą „teisingai“ fiksavo dailininkai, jų gyvenimo detalės buvo naudojamos plačiai parduodamiems suvenyrams.

Režisierė V. Streiča kaip pagrindinę visų siužeto vingių temą išskiria laisvės siekimą. Jaunoji Elizabet tėvui prisipažįsta norinti būti cirko artistė – lyno akrobatė. Čia ją pirmą kartą palytėja Mirtis, toks ir yra jos likimas – būti dėmesio centre, kai visi žiūri užvertę galvas ir užgniaužę kvapą? Priklausyti tik sau, eiti savais keliais, kad ir ką tai reikštų šeimai ir šaliai.

Kažkuria prasme Elžbieta yra ne tik Habsburgų dinastijos, bet ir visos savyje užsimiršusios senosios Europos aristokratijos veidrodis. Deja, tik gailestį sukelia Franzas Jozefas, jo motina Sofija, princas Rudolfas, visas dvaras... tik Mirtis žino ir kantriai laukia.

Kai kurie statytojų sprendimai sukėlė abejonių. Vienas jų – Elizabet vadinama kaizere, nors lietuvių kalboje įprasta forma – karalius ir karalienė, caras ir carienė, imperatorius ir imperatorienė. Kitas, ganėtinai aiškiai rodomas nacistinis ženklas, kuris, taip, suprantama, galimai turėjo būti aliuzija į ateities įvykius, tačiau ar tikrai būtinas? Kartais buvo neaiškus scenos apšvietimas.

Visa kita – solistų, choro ir baleto artistų darbas, scenografija, kostiumai, choreografija, videoprojekcijos leido jaustis kaip puikiai surežisuotame kino filme, bemaž idealiai telpančiame puikioje KVMT scenoje. Be abejo – rekomenduoju šį miuziklą ir pati mielai pasižiūrėsiu jį dar kartą.

Aladinas

Oleksandro Rodino baletą vaikams „Aladinas“ (libreto autorius Serhii Kon) ukrainiečių menininkai parengė 2021 m. Kyjivo akademiniame operos ir baleto teatre. Spektaklio pastatymo meno vadovas Petro Kachanovas, choreografas ir režisierius Serhii Konas, muzikos vadovė ir dirigentė Oksana Madarash, scenografė Natalia Klisenko, kostiumų dailininkas Dmytro Kuriata, asistuojanti choreografė Oksana Khamrovska, spektaklį diriguoja Julius Geniušas. Baleto premjera įvyko pernai spalio 29 d. Spektaklyje kartu su KVMT baleto artistais šoka Ukrainos baleto artistai.

Aladinas“ – tradicinis, smagus ir spalvingas baletas. Rekomenduoju ne tik vaikams, bet ir įvairaus amžiaus žiūrovams.

 

Pagrindinius vaidmenis atliko Andrey Ianbekovas (Aladinas), Lukrecija Vaitiekutė (Džasmina), Deividas Dulka (Džafaras), Aurimas Tiškevičius (Džinas), Gintaras Visockas (Sultonas), Stefanija Nosovaitė (Skraidantis kilimas).

Žaismingas, rytietiškų spalvų, melodijų ir ritmų pilnas baletas „Aladinas“ sukurtas pagal vieną pasaką iš knygos „1 000 ir viena naktis“. Siužetas, jeigu pamiršote, paprastas. Padūkęs, bet geraširdis Aladinas pamilsta atsitiktinai pamatytą princesę. Jis turėtų būti nubaustas už įžūlumą, tačiau klastingasis viziris Džafaras žino, kad tik Aladinas gali jam gauti stebuklingą lempą. Džafaro norai labai konkretūs – stebuklinga lempa, kurioje – norus pildantis džinas, tuomet – princesė ir valdžia, o Aladinui numatyta mirtis. Nepaisant Džafaro gudrumo lempa lieka pas Aladiną, į jo pusę stoja linksmuolis Džinas, iškevičius (Džinas), Gintaras Visockas (Sultonas), Stefanija Nosovaitė Skraidantis kilimas, o puikiai aprengtas ir staiga praturtėjęs Aladinas greitai sužavi Sultoną ir ne taip greitai – Princesę. Džafaras pabando užvaldyti lempą ir karalystę, bet jam nepavyksta – jis sukišamas į (kitą) lempą ir prapuldomas.

Tradicinė pasaka šiandien, ypač žiūrint suaugusiojo akimis, sukelia daug minčių. Apie tai, kaip turėtų rinktis princesė (gražius ir turtingus), apie visagalystės troškimą, o labiausiai apie tai, kaip norisi tuos valdžios norėtojus kur nors sukišti.... Žiūrint vaikų, kurių buvo pilnutėlis teatras, akimis, čia parodoma gėrio pergalė prieš blogį, išminties prieš klastą.

Balete derinama klasikinė ir modernioji choreografija, panaudotos įvairios stilistikos, rytietiškų šokių elementai, tad, be pagrindinių herojų, čia savo charakteristikas turi visi – sargyba, šokėjos, haremas, valkatos, karys, prekeiviai, sargybiniai, nešikai ir, žinoma, stipruolis. „Aladinas“ – tradicinis, smagus ir spalvingas baletas. Rekomenduoju ne tik vaikams, bet ir įvairaus amžiaus žiūrovams.

Czesławo Miłoszo „Abėcėlėje“ atsiverčiu V raidę ir skaitau „Vakarų kvailumą“: „Vis dėlto Vakarų kvailumas – ne tik mūsų, prastesniųjų europiečių, pramanas, o jo vardas – susiaurėjusi vaizduotė. Jie susiaurina savo akiratį, brėždami liniją per patį Europos vidurį ir įsikalbėdami, kad jiems nenaudinga domėtis menkai pažįstamomis į rytus nuo jo gyvenančioms tautomis“ (Aidai, 2012, p. 305). „Abėcėlė“, arba „Abecadło“, buvo parašyta 1997 m. Gal laikai, vis dėlto, pasikeitė?

M. K. Čiurlionis arfai

Žingsniuodami Laisvės alėja praeiname pro keletą teatrų, o štai į Kauno valstybinę filharmoniją reikia pasukti. Tad, ar galėjo mano kelias nepasukti pasiklausyti Joanos Daunytės arfa atliekamos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos?

Koncerte „Legenda apie Čiurlionį“ kovo 2-ąją pristatydama kompaktinę plokštelę „Čiurlionis arfos stygomis“ J. Daunytė grojo M. K. Čiurlionio ir prancūzų kompozitorių muziką.

Nacionalinės M. K. Čiurlionio meno mokyklos, Ženevos aukštosios muzikos mokyklos, Amsterdamo konservatorijos, Oslo muzikos akademijos absolventė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė ir dėstytoja, J. Daunytė dalyvauja šiuolaikinės muzikos projektuose, groja su įvairiais Lietuvos ir užsienio kolektyvais. Gausiai susirinkusiems klausytojams ji subtiliai ir išsamiai pristatė koncerte skambėjusius M. K. Čiurlionio ir prancūzų kompozitorių kūrinius, pasakojo apie savo santykį su M. K. Čiurlioniu, jo kūrinių aranžavimą, norą praplėsti lietuvišką arfos repertuarą.

Koncerto programoje paeiliui skambėjo M. K. Čiurlionis ir prancūzų autoriai:  Henriette Renié „Legenda“ (pagal poeto Leconte’o de Lisle’io kūrinį „Elfai“), Gabriel’io Fauré – „Ekspromtas“, op. 86, Carloso Salzedo – „Variacijos senovine tema“, op. 30, Marcelio Tournier – koncertinis etiudas „Rytą“, – jie tarsi simboliškai įrėmino po du M. K. Čiurlionio kūrinius  – Preliudą Fis-dur, VL 184, Noktiurną cis-moll, VL 183, Elegiją d-moll, VL 191, Mazurką b-moll, VL 234, Preliudą Des-dur, VL 187, Humoreską g-moll, VL162, Ekspromtą fis-moll, VL 181, Muzikinį momentą A-dur, VL 246.

Jei aplinkoje, kurioje jis gyveno, būtų buvęs šio instrumento atstovas, turėtume gausybę šio genialaus kompozitoriaus kūrinių arfai.

 

J. Daunytė atkreipė klausytojų dėmesį į skambančius kūrinius, pasakojo apie jų fabulą įkvėpusius tekstus ir pristatė autorius, M. K. Čiurlionio amžininkus. Žymi prancūzų arfininkė ir kompozitorė Henriette Renié (1875–1956), kaip pastebėjo J. Daunytė, gimė ne tik tais pačiais metais, bet ir tą patį mėnesį kaip M. K. Čiurlionis. Beveik šiai kartai priklausė prancūzų arfininkas, kompozitorius ir pedagogas Marcelis Tournier (1879–1951), dešimtmečiu jaunesnis buvo prancūzų arfininkas, pianistas, kompozitorius ir dirigentas Carlosas Salzedo (1885–1961). Tik Gabrielis Fauré (1845–1924) – šiek tiek vyresnės kartos. Pristatydama juos ir skambėsiančius kūrinius arfininkė taip pat pasakojo apie jų indėlį į arfos muzikos meną.

J. Daunytė prisipažino, kad aranžuoti M. K. Čiurlionio kūrinius arfai buvo jos sena kūrybinė svajonė. „Jo ankstyvoji kūryba labai artima arfai, todėl, manau, jei aplinkoje, kurioje jis gyveno, būtų buvęs šio instrumento atstovas, turėtume gausybę šio genialaus kompozitoriaus kūrinių arfai“, – teigia muzikė. Unikalią programą J. Daunytė įrašė įstabios akustikos Paliesiaus dvaro salėje, kompaktinę plokštelę įrašė kompanija „Baltic Mobile Recordings“, išleido didžiausia pasaulyje klasikinės muzikos įrašų leidykla „Naxos“.

Nors profesionalus arfos dėstymas Lietuvoje prasidėjo tik XX a. antroje pusėje, arfa Lietuvoje skambėjo ir anksčiau – didžiojo kunigaikščio, didikų rūmuose, XVIII–XIX a. groti arfa buvo mokoma privačiai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjas kunigaikštis Mykolas Kazimieras Oginskis (1728 ar 1730–1800) grojo smuiku, arfa, klarnetu, kūrė muziką ir prisidėjo prie arfos pedalų mechanizmo tobulinimo. Arfa taip pat grojo lietuvių rašytojas ir filosofas Vydūnas (tikr. Vilhelmas Storosta) (1868–1953). Sunku vertinti lietuvišką arfos repertuarą – kūrinių arfai yra sukūrę įvairių kartų kompozitoriai: Konstantinas Galkauskas, Kazimieras Viktoras Banaitis, Vytautas Klova, Leonas Povilaitis, Vladas Švedas, Osvaldas Balakauskas, Povilas Dikčius, Paulina Šilobrit, Zita Bružaitė, Arturas Bumšteinas, Kristupas Bubnelis, ir tik arfininkai gali įvertinti jų tinkamumą koncertinėms scenoms ir koncertiniam repertuarui.

Nors profesionalus arfos dėstymas Lietuvoje prasidėjo tik XX a. antroje pusėje, arfa Lietuvoje skambėjo ir anksčiau – didžiojo kunigaikščio, didikų rūmuose, XVIII–XIX a. groti arfa buvo mokoma privačiai.

 

Klausydamasi koncerto, svarsčiau apie Lietuvos ir Prancūzijos santykius. Ne tik apie kunigaikščio Gedimino siųstus laiškus popiežiui Jonui XXII į Avinjoną, prancūzų riterius Kryžiaus karų metu, 1830–1831 m. ir 1863 m. sukilėlių prieglobstį Prancūzijoje. Mąsčiau apie Lietuvos atstovybėje dirbusį poetą, rašytoją ir diplomatą Oskarą Milašių (tikr. Oskar Vladislas de Lubicz-Milosz) (1877–1939), dar vieną M. K. Čiurlionio amžininką, pradžioje minėto Czesławo Miłoszo giminaitį. Jo pirmojoje poezijos knygoje „Nuopuolių poema“ (1899) radau „Himną“, kurio paskutinis posmas man pasirodė toks simboliškas: „Dainuok, širdie, dainuok! Gyvenimas dar šaukia! / Jo veidas – arfos garsas, kurs staiga sustoja, / Pavirtęs sapno medžiaga bei grožio formos kauke, / Ir karstuose širdis vėl plaka nuo trankiųjų kojų!” Iš prancūzų kalbos vertė Vaclovas Šiugždinis (Sutemų dainos, Vilnius, 2012, p. 27).

***

Daugeliui mūsų muzika yra kasdienybės dalis. Ne tik tiems, kurie klausosi muzikos kaip fono keliaudami ar dirbdami. Muzika yra kasdienybės dalis tiems, kurie ją dėsto vaikams ir studentams, kasdienybė – muzikams, kasdien mums kuriantiems stebuklą. Ir kasdienybė tiems, kurie, negalėdami ar nenorėdami išeiti iš namų, pasirenka muzikos klausytis per radiją ar televiziją, kaip ir tiems, kurie, nors ir netapę profesionaliais muzikantais, ima instrumentą į rankas tiesiog savo malonumui. Tik mes patys sprendžiame, kiek muzikos stebuklas mus palies. Bet kokiu atveju pasaulis, kuriame kas dieną atverčiamos gaidos, į rankas imamas instrumentas, – turi vilties.

„Turėjau vadovautis savo sąžine“, – pridūrė ji.

30-metė primabalerina sakė nuogąstaujanti dėl Didžiajame teatre likusių šokėjų, choreografų ir artistų ateities, pasauliui izoliuojant Rusiją dėl jos sprendimo užpulti kaimyninę Ukrainą.

„Didžiajam [teatrui] 20 metų yra niekis, bet šokėjams – visas gyvenimas“, – sakė O. Smirnova. Interviu AFP ji davė prieš pat olandų choreografo veterano Hanso van Maneno baleto „Frank Bridge Variations“ repeticiją.

Dešimtmetį O. Smirnova buvo Didžiojo teatro primabalerina ir veidas. Ši šokėja garsėja liaunumu, migdolo formos akimis ir gulbės kaklu – jos išvaizdą vienas britų dienraštis pavadino „tobulu jos meno formos instrumentu“, keliančiu „stulbinamos tobulybės“ įspūdį.

„Dabar Didysis [teatras] taip pat izoliuotas nuo pasaulio. Dešimt nuostabių metų dirbau Didžiajame [teatre], nes geriausi pasaulio choreografai galėdavo atvykti statyti, kurti net originalius baletus, – sakė ji. – Išties jaučiausi pasaulio dalimi. Manau, visa tai baigėsi su šiuo karu.“

„Sąžininga sau“

Net Šaltojo karo metais Didžiojo teatro baleto gastrolės būdavo laikomos tiltu tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos.

Tačiau Rusijai vasario 24 dieną įsiveržus į Ukrainą, visos Didžiojo teatro gastrolės buvo atšauktos, jo žvaigždės nebekviečiamos į užsienį.

Tokie choreografai kaip Jeanas-Christophe'as Maillot (Žanas Kristofas Mejo) ir Aleksejus Ratmanskis paprašė Didžiojo teatro sustabdyti jų baletų rodymo teises.

O. Smirnova dabar nuogąstauja, kad rusų šokėjai nebeturės galimybės „atrasti naujus pasaulius“, kurią turėjo ji ir kiti jos kartos šokėjai, dirbę su tokiais choreografais kaip amerikiečiai Johnas Neumeieris (Džonas Niumajeris) ir Williamas Forsythe'as (Viljamas Forsaitas), prancūzas Pierre'as Lacotte'as (Pjeras Lakotas) ar britas Christopheris Wheeldonas (Kristoferis Vildonas).

Tačiau O. Smirnova atsisako vadinti savo sprendimą „dezertyravimu“, kaip sovietiniais laikais būdavo kalbama apie į Vakarus pasitraukusias baleto legendas Rudolfą Nurejevą ir Michailą Baryšnikovą.

„Manau, kad buvau sąžininga sau ir tiesiog vadovavausi savo sąžine... Galvojau, kad man teisinga taip [pasielgti], – jaudindamasi kalbėjo O. Smirnova. – Man buvo baisiai gaila dėl viso šito... visų šių žmonių... netekusių savo namų.“

Balerina sakė, kad buvo šokiruota, kai sužinojo apie Maskvos invaziją, jau privertusią daugiau kaip 6 mln. ukrainiečių pabėgti iš savo šalies.

Ji maniusi, kad invazija greitai baigsis, bet „po penkių ar šešių dienų“ per susirašinėjimo platformą „Telegram“ parašė: „Visa savo siela esu prieš šį karą. Niekada nemaniau, kad galiu gėdytis Rusijos.“

Iš Maskvos ji išvyko į Dubajų gydytis sužeidimo, o tuomet nusprendė negrįžti.

„Niekas apie tai nežinojo, tik mano vyras ir Olandijos nacionalinio baleto meno direktorius Tedas Brandsenas“, – sakė O. Smirnova.

– Iš kur tas šokio genas? Papasakokite apie savo šeimą.

– Esame keturiese: mama Birutė, tėtis Žilvinas, sūnus Naglis ir dukra Goda. Aš dirbu vienoje gamybos įmonėje Kokybės skyriaus vadove. Kai mokiausi, buvau viskam gabi ir galiausiai pasirinkau informacinių technologijų sritį. Patiko dailė, bet jei klausiate, ar Godos talentas šokti slypi mano genuose, – tikrai ne. Visus nuopelnus atiduodu savo vyrui Žilvinui. Jis ne tik puikus gydytojas odontologas, estetinių restauracijų specialistas, bet ir nuo pat vaikystės geras šokėjas. Iki studijų Kauno medicinos universitete lankė iš pradžių tautinius, paskui – moderniuosius šokius. Pradėjus studijuoti, laiko šokiams neliko. Beje, mudu su Žilvinu buvome klasiokai nuo septintos klasės, bet rimčiau draugauti pradėjome tik dvyliktoje. Šeimą sukūrėme jau baigę universitetus, o visą tą laiką draugavome. Kaip pavyko? Gal išsyk supratome radę savo žmogų? Tad daugiau nieko ir nebeieškojome. Įdomu, kad ir Godos seneliai, vyro tėvai, taip pat buvo bendraklasiai, o dar – puikūs šokėjai, susipažinę būtent per šokius.

– Sūnus Naglis su šokiu nesusidraugavo?

– Na, ne... Nagliui dabar septyniolika, jis domisi krepšiniu, verslininkyste, technologijomis. Kai buvo mažas, su juo turėjome labai daug iššūkių. Sūnus buvo daug kam alergiškas, tad ne šokiai ar kitokie būreliai man rūpėjo, bet paprasčiausia buitis – ką duoti jam valgyti, kaip atmerkti užtinusias akis ir pan. Dvylika metų gyvenau ant receptų šūsnies su nuolatiniu galvos skausmu, kuo pamaitinti alergišką vaiką. Kai gimė Goda, Nagliui buvo treji. Kadangi dėl sveikatos jai problemų nebuvo, augo tarsi brolio šešėlyje, – visi rūpinomės tik Naglio reikalais. Paskui, kai nuvedžiau dukrą į baletą, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Jei atvirai, gyvenimas mums su vyru įdomiai susiklostė: su vienu vaiku stačia galva nėrėme į sveikatos iššūkius, o su kitu – kūlvirsčia į hobius.

Svajonė: G.Budrevičiūtė jau šiandien tvirtai žino, kad nieko daugiau gyvenime nenori daryti – tik šokti baletą. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Atėjo laikas pristatyti ir mūsų jaunąją baleto žvaigždę – Godą Budrevičiūtę. Šiuo metu mergina studijuoja Šveicarijoje profesionalųjį baletą. Ar vesdama šešerių metų dukrytę į pirmąjį baleto užsiėmimą svajojote apie tai?

– Oi ne, ką jūs... Nuo vaikystės Goda buvo labai smulki, gležna. Matėsi jos polinkis į menus, nes gražiai piešė. Vis dėlto ilgainiui su vyru pastebėjome, kad mažylė labai mėgsta strikinėti savo laibomis kojytėmis. Nuvedėme ją į baletą, kad sustiprėtų kojų raumenys, nes kur tik eidavo, ten ir griūdavo. Kojos pindavosi, o visos kelnės ties keliais būdavo suplėšytos. Ir dar... Iki trejų metų jai dažnai lūždavo smulkūs kauliukai. Vienu metu, kai dar kartą turėjau kreiptis į draudimą, net pradėjau įtarti trapių kaulų ligą. Kai Godai sukako šešeri, nuvedžiau į baleto mokyklą. Vos ją išvydusi pirmoji baleto mokytoja pasakė: jūsų mergaitei Dievas davė ir dar drėbtelėjo. Vėliau baleto kelias atvedė į Lietuvos tarptautinę baleto akademiją (LTBA) – dukra ją lankė, nors didelių tikslų neturėjome. Patekusi į mokytojos Rasos Drazdauskaitės klasę, dukra tarsi sužydėjo. Mokytoja įžiebė ir išpuoselėjo tikrąją meilę šokiui, klasikiniam baletui. Pas mokytoją Rasą dukra šoko penkerius metus, iki pat išvykimo į Šveicariją.

– Ar jau tada supratote, kad paprastas baleto būrelis gali virsti didžiu mergaitės keliu į sėkmę, į profesionalios balerinos karjerą?

– Iš pradžių tik stiprinome kojas ir apie talentą per daug nekalbėjome, o įstojus į LTBA prasidėjo kur kas rimtesni dalykai. Individualios repeticijos, soliniai pasirodymai, tarptautiniai konkursai, kurie vykdavo visame pasaulyje. Į juos skrisdavome ir mes, tėvai. Juk negi leisi vieną keturiolikmetę į Londoną ar Niujorką? Kitas dalykas – finansai. Kainavo viskas – individualios repeticijos, baleto kostiumai, puantai, baleto stovyklos, konkursai. Supratome, kad tai milžiniškos investicijos, kurios galbūt niekada neatsipirks. Bet ko tik nepadarysi dėl savo mylimo vaiko! Ir dabar kartkartėmis kyla visokių minčių – baleto kelias be galo sunkus, reikalauja didelių investicijų, visos šeimos atsidavimo. Bet abu su vyru sutariame, kad, kol galėsime, tol dukrą palaikysime. Nors dabar tik tai ir galime sau leisti – viskas mūsų gyvenime sukasi apie baletą tiek laiko, tiek finansinių galimybių prasme. Netgi mūsų šeimos kelionės – Niujorkas, Paryžius, Kanai ir kt. – susijusios ne su poilsiu ar turizmu, bet su Godos baletu.

– Taigi į Godos baleto stovyklas, atrankas, konkursus vykstate draugiškai visa šeima?

– Tenka. Bet poilsiauti ten nelabai turime laiko. Matote, tos mūsų išvykos paprastai būna dvejopos: baleto stovyklos arba konkursai. Jei paliekame Godą stovykloje, patys tą savaitėlę galime kažką nuveikti, apžiūrėti vietos įžymybes, pailsėti prie jūros ar pasilinksminti kokiame nors pramogų parke. Įsivaizduokite, kaip apmaudu buvo Godai, kai mes važinėjomės disneilende, o ji tuo metu plušėjo baleto salėje? Bet dukra supranta ir nesiskundžia, nes baletas – visas jos gyvenimas. Beje, į tokio lygio baleto stovyklas iš 1 000 kandidatų patenka vos kelios dešimtys. Godai yra tekę būti garsios Paryžiaus operos baleto mokyklos, taip pat – Londono karališkosios baleto mokyklos vasaros stovykloje, Monako princesės Grace Kelly vasaros kursuose. Prieš kelias dienas sužinojome, kad dukra pateko ir į prestižinę, jau vyresnių vaikų baleto stovyklą „Prix de Lausanne“ Šveicarijoje. Į sustiprintą grupę! Taip pat važiuosime į Amsterdamo nacionalinės baleto mokyklos intensyvius kursus. Norint dalyvauti atrankoje reikia siųsti komisijai kokybiškai nufilmuotą vaizdo klipą, kuriame atsispindėtų organizatorių iškelti techniniai reikalavimai, reikiamos baleto kombinacijos ir pan. Videofilmavimas irgi yra didelis komandinis projektas, kurį vykdome kasmet.

Atgaiva: laisvalaikis drauge – itin retas, bet labai brangus. / Asmeninio archyvo nuotr.

Baleto kelias be galo sunkus, reikalaujantis didelių investicijų, visos šeimos atsidavimo. Bet abu su vyru sutariame, kad, kol galėsime, tol dukrą palaikysime.

– Minėjote, kad keliaujate su šeima ne tik į Godos stovyklas, bet ir į konkursus. Ar daug jų būta?

– Nemažai. Pirmaisiais metais, kai Goda pradėjo dalyvauti konkursuose, didelių pasiekimų nebuvo. Mokėmės pralaimėti ir susitaikyti su mintimi, kad grįžus reikia dirbti dar daugiau. Visada jai sakėme: padaryk, ką gali, geriausiai. Didelis Godos pasiekimas buvo dalyvavimas konkurso „Youth America Grand Prix 2019“ finale Niujorke, į kurį kasmet patenka keli šimtai geriausiųjų po visame pasaulyje vykstančių daugiau nei 30-ies pusfinalių. Ten varžosi po keliolika tūkstančių dalyvių. Goda į Niujorką važiavo po pusfinalio Barselonoje, taip pat buvo pakviesta du kartus po pusfinalio Italijoje, kur laimėjo antrą vietą, ir po virtualiojo pusfinalio 2021-aisiais. Pavyko išvykti tik kartą, nes pasaulį sudrebino koronaviruso pandemija. Manote, kad viešėdami Niujorke mes matėme miestą? Tikrai ne. Lakstėme, žiūrėdami į laikrodį, kur ir kada turime būti. Konkursuose vyksta vadinamieji workshopai. Kiekvieną dieną dalyviai kažką veikia – šoka klasinį ar modernųjį baletą, grupinius šokius. Viskas sustyguota minučių tikslumu – vos spėji bėgioti iš vieno į kitą. Pasibaigus konkursui reikia skubėti namo. Mūsų laukia darbai, Godos – mokslai.

– Tuomet ir pakalbėkime apie juos. Prieš išvykdama į Šveicariją Goda mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, o išsyk po pamokų skubėdavo į baleto repeticijas. Ar dėl šokio nenukentėdavo mokslai?

– Tikrai ne. Goda – labai gabi. Spėdavo viską. Žiūrėdama į Godą aš supratau viena: kuo vaikas labiau užimtas, tuo daugiau jis visko spėja. Žinodama, kad negali gaišti nė vienos minutės, dukra stengdavosi viską išmokti klausydama pamokose. Ilgainiui jos sunkėjo. Pradėjo sėdėti iki išnaktų prie namų darbų. Bet netgi dabar, kai dukra gyvena viena ir studijuoja baletą maždaug Kauno dydžio Bazelio mieste, jai sekasi puikiai. Maža to, po rytinių baleto pamokų ji skuba į dar vieną tarptautinę akademinę mokyklą (HWS) su šokio pakraipa. Ją baigę vaikai įgyja bendrąjį išsilavinimą. Visa bėda, kad toje mokykloje nėra nei fizikos, nei matematikos – tik menai, o mes vis dar manome, kad šokėjui reikia plano B. Taigi, vakare, grįžusi po visų pamokų į bendrabutį, pavalgiusi ir kiek pailsėjusi, ji dar griebiasi lietuviškų 8 klasės mokslų – nuotoliniu būdu studijuoja Vilniaus Ozo gimnazijoje.

– Mylintys tėvai savo vaikams linki visko geriausio, bet ar nebijote, kad dirbdama tokiu dideliu krūviu Goda pervargs?

– Ir bijome, ir dažnai pagalvojame, kad jai tikrai per sunku, bet... pati Goda mus ramina. Sako, kad kol kas jai viskas gerai. O dar – kad yra be galo laiminga ir dėkinga mums už galimybę siekti savo svajonės.

Kelias: Lietuvos tarptautinė baleto akademija suteikė ne tik diplomą – čia gimė tikra meilė klasikiniam baletui. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip manote, jei jūsų šeima negyventų šokio ritmu, ar Goda šiandien studijuotų baletą Šveicarijoje?

– Kaip ir daugelyje veiklų, manau, didieji pasiekimai sunkiai įveikiami vienam. Norint tapti gera balerina neužtenka puikios sveikatos, fizinių duomenų ar intelektinių gebėjimų (balerinos privalo turėti gerą galvą!). Reikalingas ir sceninis grožis, ir psichologinis nusiteikimas, motyvacija. Dar reikia gero mokytojo (ačiū R.Drazdauskaitei), kuris išmokytų teisingos technikos ir artistiškumo, norėtų daug dirbti su vaiku papildomai. Tačiau net ir turint omeny tai, ką išvardijau, vaikui be galo svarbus yra tėvų palaikymas – tiek psichologinis, tiek ir fizinis. Tėvų pagalba neįkainojama. Jie organizuoja ir vežioja vaikus į repeticijas ir konkursus, rūpinasi puantais ir kostiumais, bendradarbiauja su mokytoju, užtikrina kokybišką vaiko mitybą, darbo ir poilsio pusiausvyrą. Svarbu ir finansinė parama. Tad visų laurų, kad šiuo metu Goda studijuoja baletą Šveicarijoje, aš neskirčiau vien tik tėvams. Kokybiškas rezultatas, manau, priklauso nuo trijų kolonų – vaiko, mokytojo ir tėvų – stiprumo.

– Ar nesulaukiate priekaištų iš pažįstamų, draugų, kad per Godą įgyvendinate savo slaptas vaikystės svajones?

– Esu girdėjusi iš artimos aplinkos, kad mes per daug aukojamės dėl vaikų. Gal. Pasitaiko iš tiesų nelengvų dienų, bet mėgaujamės kiekviena iš jų, nes vaikai taip greitai auga! Mums su Žilvinu didžiausias atpildas, kai jiems sekasi, kai matome žibančias iš laimės jų akis! Manome, kad vaikas negali ir neturi įgyvendinti savo tėvų svajonių. Todėl mūsų misija – įžvelgti vaiko gabumus, pažiūrėti, kokį kelią jis renkasi, o paskui juo patikėti ir būtinų būtiniausiai – palaikyti. Tai, ko gero, didžiausias visų tėvų džiaugsmas ir gyvenimo prasmė.

– Išduokite paslaptį, kaip jūsų šaunioji balerina atsidūrė Šveicarijoje?

– Dalyvaudama tarptautiniuose konkursuose, Goda yra gavusi daug pakvietimų mokytis įvairiose baleto mokyklose. Pasauliui užsidarius dėl kovido, į daugybę stažuočių pasaulinio garso mokyklose Goda nebenuvažiavo. Pasitarę su vyru nusprendėme, kad nenorime gaišti laiko: Lietuvoje mažai baletą šokančių berniukų, nėra duetinių pamokų. Kur tik Goda pasirodydavo pasaulyje – visur ją pastebėdavo, kviesdavo, girdavo. Likus metams iki išvykimo (Bazelyje Goda studijuoja nuo praeitų metų rugpjūčio), pati dukra mums ėmė sakyti, kad nieko daugiau gyvenime nenori daryti – tik šokti baletą. Sėkmingi konkursai sustiprino jos pasitikėjimą savo jėgomis, tad mums, tėvams, neliko nieko kito, kaip tik palaikyti jos pasirinkimą. Laimėjo Bazelis – trečias pagal dydį Šveicarijos miestas – ir Bazelio baleto teatro mokykla, kurioje Goda galės mokytis ketverius metus.

Pasirodymai: jaunosios balerinos sceninė patirtis – gana turtinga. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Turbūt nelengva išleisti dukrą į svetimą kraštą? Ar ilgai abu su vyru svarstėte?

– Ilgai dvejojome. Aš labai prisirišusi prie vaikų. Be to, visada maniau, kad pirmiau teks paleisti sūnų: juk jis vyresnis… Išėjo atvirkščiai – pirmoji iš namų išvyko Goda. Todėl visi praeiti metai (prieš Godai išvykstant) man buvo kupini nerimo ir nemigo naktų. Dvejojome ir dėl mokyklos pasirinkimo, nes pasiūlymų studijuoti ir stažuotis turėjome ir iš Niujorko, Amsterdamo, Miuncheno, Štutgarto, Milano „La Scala“ mokyklų. Skaičiavome, ar pakaks su vyru finansų, ar Goda atlaikys fiziškai ir psichologiškai – juk nebus šalia tėvų, teks gyventi bendrabutyje, rūpintis buitimi. Laimei, kai visi drauge nuvykome susipažinti su miestu, mokykla, pasidarė ramiau. Mokykla – tarptautinė. Joje baletą studijuoja gabiausi vaikai iš viso pasaulio. Goda – vienintelė lietuvė. Pamokos vyksta anglų kalba, dėl to problemų nekyla.

– Kaip ištveriate atsiskyrimą?

– Pasiilgstame, daug kalbamės, bendraujame vaizdo skambučiais kiekvieną vakarą ir rytą. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi be šiuolaikinių technologijų, nes dabar nuolat esame kartu. Matome jos nuotaikas, jos aplinką, kasdien dalyvaujame dukros gyvenime. Viską galime, tik apkabinti – ne!

Pasirodymo metu choreografiniai sprendimai, masinės scenos, atlikėjų ir solo šokių numeriai klasikinės choreografijos leksiką sujungia su moderniojo šokio elementais ir net šešėlių teatru. Akį traukia kostiumai, tarsi atkeliavę tiesiai iš Hieronimo Boscho (Hieronymus Bosch) paveikslų, reprezentuojantys tikrą baisiausių košmarų inkarnaciją.

Pasirodymo metu naudojamos vaizdo projekcijos sukuria ypatingą postapokaliptinio pasaulio atmosferą. Būtent todėl pasirodymo autoriai ir režisieriai šį žanrą vadina baletu-pranašyste.

Mito siužetas apie gražiąją Pandorą, jos atidarytą skrynią ir ištikusius siaubingus įvykius yra puikiai žinomas. Baleto režisieriai pateikia savitas šios istorijos versijas pagal žymiojo vokiečių kompozitoriaus muziką, kuri tobulai tiko šiam pastatymui, ypač dėl to, kad kompozitoriaus kūriniai paremti filosofiniais mitologiniais siužetais.

Pandoros mitas nuo senovės laikų nepraranda aktualumo, tad tai įrodo, kad žmonija negeba pasimokyti iš savo pačios klaidų. Vis dėlto pasirodymo kūrėjai į ateitį žiūri pozityviai ir teigia, kad viltis (ją simbolizuoja pagrindinis veikėjas Elpis, drąsusis Pandoros mylimasis) visada išlieka.

Spektaklio kūrėjai: choreografė, režisierė, libreto autorė Antonina Vasylieva, dirigentas, režisierius Dmytro Morozovas, scenografas, režisierius Oleksandras Lapinas, vaizdo projekcijų autorė Daria Pushankina, dramaturgijos konsultantas Oleksandras Chepalovas, dirigentas, muzikinės kompozicijos autorius Pavlo Bahinskyi.

Sprendimas: spektaklyje klasikinės choreografijos leksika jungiama su moderniojo šokio elementais ir šešėlių teatru / A. Šachmatovo nuotr.

Pagrindiniai veikėjai ir atlikėjai: Pandora – Karyna Shatkovska, Dzeusas – Dmytro Vasylievas, Elpis – Denysas Panchenko, Hefaistas – Artemas Riazanovas (Denysas Onufriichukas), Hektoras – Tarasas Kovshunas, Hektoro draugė – Antonina Vasylieva.

Visos už bilietus surinktos lėšos skiriamos Charkivo nacionalinio operos ir baleto teatrui. Renginio metu bus galimybė teatrą paremti individualiai.

Pasiėmė tik natas ir rekvizitą

Gastrolių turui į Lietuvą atvyko Charkivo Mykolos Lysenko nacionalinis akademinis operos ir baleto teatras. „Atvyko“ – skamba pakiliai, tačiau iš tiesų 220 artistų ir 30-ies jų vaikų kelionė iki mūsų šalies pakili nebuvo.

„Pasiėmėme tik natas, dekoracijas ir scenos kostiumus. Kol juos krovėme į automobilį, Charkivo centre griaudėjo sprogimai, kliuvo ir namui, kuriame aš gyvenu. Vieną grupelę artistų paėmėme tiesiai po jų koncerto Charkivo metro stotyje. Traukiniui važiuojant dažnai girdėdavome sprogimų garsus, nesijautėme saugiai. O netoli Lvivo traukinys apskritai sustojo, nes dėl pažeistos elektros pastotės buvo nutrūkęs energijos tiekimas“, – liudijo Charkivo operos ir baleto teatro vyriausiasis režisierius Armenas Kaloyanas.

Atitrūkti nuo bjaurios realybės

Gastroles organizavusio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius Jonas Sakalauskas pasakojo, kad jo vadovaujamo teatro trupė pradėjo nuo paramos rinkimo Ukrainos armijai.

Organizuodami šias gastroles, padarėme viską, kad palaikytume ukrainiečių teatro gyvybingumą.

„Buvo laikas, kai galvojome, kaip apsaugoti Ukrainą fiziškai, bet dabar atėjo metas galvoti, kaip apsaugoti ją dvasiškai. Šiuo metu ten beveik nevyksta teatrų spektakliai, trupės nerepetuoja arba daro tai labai sudėtingomis sąlygomis, todėl kyla klausimas, per kiek laiko Ukrainos kultūra sugebės atsistatyti pasibaigus karui. Labiausiai Ukrainoje nukentėjusio operos ir baleto teatro vadovui Olegui Orishchenko užsiminus, kad jų teatrui galbūt atsiras galimybė išvykti iš karo zonos ir rodyti spektaklius, mes, organizuodami šias gastroles, padarėme viską, kad palaikytume ukrainiečių teatro gyvybingumą“, – kalbėjo J.Sakalauskas.

A. Alensko nuotr.

Labiausiai pasiilgo publikos

Dėkodamas lietuviams už šiltą priėmimą, Charkivo operos ir baleto teatro generalinis direktorius O.Orishchenko pasakojo, kad kartu su tėvais atvyko ir 30 įvairaus amžiaus teatro darbuotojų vaikų, išvežtų iš miesto, kuriame sprogsta bombos, gaudžia sirenos, kuriame dažnai tekdavo slėptis rūsiuose.

„Šie vaikai palaužti, jiems reikia psichologinės pagalbos. O visi mūsų operos, baleto, orkestro artistai jau du mėnesius negalėjo užsiimti savo amatu. Organizuodami gastroles, kartu su LNOBT vadovais itin greitai atlikome tai, kas paprastai trunka metus. Atvykome čia su plačia programa, kurią pristatysime įvairiuose Lietuvos miestuose. Esame labai išsiilgę publikos“, – kalbėjo Charkivo teatro vadovas, kuris naktimis kartu su kitais miesto vyrais eidavo saugoti savojo miesto gatvių. Karo metu savo namų neteko jau maždaug pusė milijono, arba maždaug trečdalis Charkivo gyventojų.

Šeštadienį Palangos koncertų salėje žiūrovai pamatys iškilmingą Charkivo operos ir baleto teatro baleto koncertą, kuriame spindės ryškiausių klasikinių ir modernių baletų fragmentai. Gros Charkivo operos ir baleto teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Dmytro Morozovo.

Bilietai – po 12 eurų. Visos už bilietus surinktos lėšos bus skirtos Charkivo Mykolos Lysenko nacionaliniam akademiniam operos ir baleto teatrui.