Arčiausiai širdies

„Visos mūsų emocijos vertos pasidalijimo: juk jausti reiškia – gyventi. Jei slepi ar nustumi tam tikras emocijas – atsisakai priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Juk žmogaus būčiai prasmę suteikia gebėjimas įveikti kliūtis, džiaugtis tikromis laimės akimirkomis, o kartais tiesiog priimti žemišką liūdesį“, – kalbėjo garsi šokėja B.Molytė, spektaklyje pasirodysianti kartu su savo mokine, flamenko šokėja bei mokytoja Greta Seiliūte.

„Spektaklyje žiūrovai galės atpažinti skirtingus jausmus, kuriuos atspindės įvairūs flamenko stiliai. Jų neatskleisime, tegu tai būna maža paslaptis, kuri atsivers spektaklio metu. Svarbiausia – prisijaukinti tą stilių, kuris bus arčiausiai jūsų širdies“, – teigė baleto šokėja B.Molytė.

Anot G.Seiliūtės, flamenko šokyje emocijų raiška – vienas ryškiausių ir geriausiai atpažįstamų elementų.

Išlaisvinanti patirtis

Kai išgirstame žodį „flamenkas“, dažniausiai vaizduotėje išvystame aistringą šokėją raudona suknia. Ši pietų Ispanijoje gimusi ir jau XV a. aptinkama muzikinė kultūra pasižymi ir individualumu, ir bendruomeniškumu.

„Kai šoki, pasakoji apie save, savo išgyvenimus, tačiau tradiciškai flamenkas atliekamas bendruomenėje, kuri aktyviai įsitraukia į pasirodymą plodama pagal ritmą ir skatindama šūksniais – „Ole!“, „Eso es!“, „Guapa!“. Tai veikia beveik terapiškai, nes kad ir kaip jaustumeisi, patiri bendruomenės supratimą ir palaikymą. Manau, kad dėl šių priežasčių ir lietuvius taip traukia šis menas“, – sakė G.Seiliūtė, tikinti, kad greitai gausesnė flamenko bendruomenė atsiras ir Klaipėdoje.

Išgyventi kartu

Scenoje atlikėjos kurs tokią aplinką, kuri taps sava ir artima kiekvienam atėjusiam į spektaklį: jei tądien jausitės laimingas – jus įtrauks linksmas siautulys, o susimąstymui kvies jausmingas šokis.

„Raginsime žiūrovus kartu išgyventi ne tik džiaugsmą, meilę, bet ir liūdesį ar net pyktį. Flamenke yra toks dalykas, vadinamas „duende“ (isp. siela), kuris, rodos, sugeba sustabdyti laiką, užtvindyti erdvę ir sutelkti milžinišką kiekį emocijų mažiausiuose momentuose. Tai katarsis, išlaisvinanti patirtis, kurią stengsimės sukurti žiūrovams“, – intrigavo šokėjos.

Šoka ir moko

B.Molytė – viena žymiausių šalies balerinų, Auksinio scenos kryžiaus laureatė, „Padėkos kaukės“ nominantė, sukūrusi įsimintinus vaidmenis Anželikos Cholinos, Agnijos Šeiko, Aušros Krasauskaitės ir kitų choreografų spektakliuose, sako, kad flamenko šokį atrado prieš 12 metų. Flamenko šokio magija buvo tokia stipri, kad ji ėmėsi ne tik pati šokti flamenką, bet ir mokyti jo kitus. Ispaniško šokio ir dabar mokoma B.Molytės baleto mokykloje. Čia buriasi ir yra laukiami visi – tiek šokantys, tiek dar tik norintys pradėti.

Flamenko pakerėtos

„Mano gyvenime būta ir atsitraukimo nuo flamenko, vis dėlto pagrindinė mano veikla – baletas, tačiau šis paslaptingas menas kaskart ir vėl įtraukia. Taip pat labai džiaugiuosi, kad mano gyvenime atsirado Greta. Ji yra puikus pavyzdys abejojantiems ar neišdrįstantiems atverti savęs šokiui. Džiaugiuosi, kad Greta išgirdo savo širdies balsą, kvietusį šokti, ir sparčiai tobulėja. Balandžio 22-ąją jūs mus abi išvysite šokio spektaklyje „Emocijos“. Labai visų laukiame!“ –  kvietė garsioji šokėja B.Molytė.

Balerinos mokinė G.Seiliūtė – jauna flamenko šokio profesionalė ir mokytoja, šio meno žinias gilina penkerius metus, studijavo flamenko sostinėje Sevilijoje esančioje prestižinėje flamenko mokykloje „Fundacion Christina Heeren de Arte Flamenco“.

B.Molytė-Kulikauskienė publiką apmąstymams išjudinusiame, gal net maloniai šokiravusiame šokio spektaklyje „Karmen siuita“ meistriškai įsikūnija fatališką, beatodairiškai savo tikslų siekiančią moterį, tačiau gyvenime jos moteriškumas išreiškiamas ramesnėmis „priemonėmis“...

Beje, Beata Molytė už Karmen vaidmenį šokio spektaklyje „Karmen“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) ir Nastasjos Filipovnos vaidmenį šokio spektaklyje „Idiotas“ (Anželikos Cholinos šokio teatras) nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Trisdešimt metų baletui atidavusi šokėja savo lentynoje jau turi aukščiausią teatro meno apdovanojimą – „Auksinį scenos kryžių“ gautą 2008 m.

Ką tik Beatą pasivijo ir nominacija „Padėkos kaukei“ už Karmen vaidmenį šokio spektaklyje „Karmen“, tad natūralu, kad mūsų pokalbis sukasi apie lemtingąją Karmen.

-Ar įkūnijant karingąją Karmen pavyko atskleisti pradinius sumanymus? Gal jie keitėsi spektaklio statymo eigoje?

-Ar Karmen tokia kokios tikėtasi ir laukta reikėtų klausti spektaklio sumanytojų. Be abejo, artistas kuriantis vaidmenį, o šiuo atveju aš, įneša savų spalvų. Šiuo atveju personažas nėra man labai artimas, bet visada įdomu, o šioje profesija tiesiog būtina, savyje atrasti naujų spalvų ir tapti „nauju žmogumi“. Visa tai vyko tampriai bendradarbiaujant su spektaklio choreografe Aušra Krasauskaite. Po spektaklio aš supratau, kad spektaklio „Karmen siuita“ Karmen likome patenkintos abi. Kaip vaidmens atlikėja, giliai viduje pati sau radau mažų priekaištų: žinau ką galėjau padaryti kitaip, bet žiūrovas to nemato. Nufilmavus spektaklio medžiagą galiu ją studijuoti ir kažką pakeisti atsižvelgdama į A.Krasauskaitės, kaip statytojos, užmanymus. Bendradarbiavimas labai svarbus.

-Šokio spektaklio Karmen – atakuojanti savo jėga ir stiprybe moteris, laikanti pasaulį ant savo pečių. B.Molyte ir Karmen: panašumai ir skirtumai?

-Nesu karinga. Stengiuosi būti teisinga. Man tai labai svarbu. Kartais žmonės net nesuvokia turintys savyje slypinčių stiprybės klodų, kokius atrado Karmen. Tad mes tų „klodų“ ir neišnaudojame kasdieniniame gyvenime. Ir negaliu vertinti: tai gerai ar blogai. Viskas priklauso nuo situacijos. Nauji pojūčiai, tai ką naujo randame savyje, nauji akcentai paįvairina mūsų gyvenimą. Be jų nesuprastume kokie skirtingi esame.

-Spektaklio Karmen be specialiai išreikšto moteriškumo: suknelių, gėlių ir panašių atributų. Kaip tai vertinate?

-Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukurta „Karmen siuita“ choreografės A.Krasauskaitės užmanymo dėka planuotai gimė „kitokia“. Aš Karmen gal kurčiau kitaip, bet man visada smagu rasti ir kažką naujo. Šio spektaklio Karmen, nepaisant nieko, išlieka moteriška. Ji turi stiprų moteriškąjį pradą, ką turi visos moterys, ir to neįmanoma paslėpti. Daug kas įsivaizduoja Karmen tik su sijonais, vėduoklėmis. Nuo ko ir norėta pabėgti šiame spektaklyje.

Aš ir gyvenime nesu Karmen. Tiesiog moteris: žmona, draugė, kolegė... Rūbais, makiažu kasdienybėje aš, kaip ir visos, atspindžiu tai kuo gyvenu tądien. Greitai pavasaris ir norėsis spalvingų rūbų, puoštis. Tačiau kasdienybėje taikausi prie savo dienotvarkės: bėgi, leki, daug kartų per dieną turi persirengti... Tada atitinkamai renkiesi tam tinkamus rūbus ir negali rinktis rūbų, kurie tame skubėjime trukdytų. Makiažas – taip pat mano nuotaikos išraiška. Tad kasdien stengiuosi nuo jo pailsėti, t.y. leisti odai pailsėti nuo daugybės grimo sluoksnių.

-Ar žiūrovai supranta ir įvertina, kad esamu laiku prieš juos scenoje šokanti Karmen nepakartojama bei identiškų spektaklių nebūna?

-Visiškai sutinku, kad šokio spektakliai „nepakartojamos akimirkos“ menas. Atlikėjas taip ir tobulėja, kad tądien ir tame spektaklyje atranda naujų spalvų, atsiriboja nuo savų sceninių baimių. Pagauni akimirkos dvasią ir šoki... Kas yra scena? Tai vieta kur tu gali daryti ką nori, tačiau turi ir užduotis. Viena iš svarbiausių įtikinti žiūrovą. Scenoje tu turi būti visiškai atviras prieš žiūrovus bei negali meluoti: kiekviena tavo abejonė žiūrovui suteikia netikrumą. Aš, kaip atlikėja, jaučiu didelį malonumą būdama scenoje ir atrasdama naujų spalvų. Šokis – tai jausmas. Ir jei vienam spektaklyje išreikšdamas kažkokį jausmą pajauti perspaudęs, pasitaisai kitame spektaklyje ir ieškai naujų formų.

-Ar po spektaklio jūs būnate patenkinta savo darbu?

-Ne visada. Kartais pavyksta, kartais ne... Kartais tu tiesiog tikiesi per daug. Scenoje aš nesu viena. Yra aplinka, kuri diktuoja savo „sąlygas“. „Susišokimas“ su partneriu svarbus...

-Spektaklio „Karmen siuita“ scenos partneris Mantas Černeckas. Ar pavyko „susišokti“?

-Mantas Černeckas... Aš jį pažinau dar labai jauną studentą, kai jis ką tik atėjo dirbti į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Aš tuo metu jau čia dirbau. Tada M.Černeckas atrodė „vaikas“, iš kitų išsiskiriantis begaliniu noru šokti. Tai žmogus „sergantis“ baleto šokėjo profesija. Matau, kad jam tai labai svarbu. Vėliau aš buvau išvykusi, ir jis buvo išvykęs taip pat...  Kai vėl susitikome ir pradėjome repetuoti „Karmen siuitą“, aš pamačiau, kad jis vis dar „serga“ šokio liga, svarbiausia labai patobulėjo. M.Černeckas puikus ir tuo, jog su juo galima diskutuoti kaip su scenos partneriu. Ne visada ir ne su visais tai pavyksta. Aš, kaip scenos partnerė turinti daugiau patirties, galiu patarti, tad smagu, kad jis tai moka priimti. Mes su M.Černecku ieškome ir randame, stengiamės tobulinti esamą ir rasti kažko naujo.

-Kiek šokėjams svarbi muzika? Juk „Karmen siuitoje“ įkurdinti specialiame balkone virš šokėjų groja Klaipėdos kamerinis orkestras ir mušamųjų ansamblis „Giunter Percussion“.

-Muzika - šokio pagrindas. Muzikos ir šokio sintezės dėka spektaklio metu gimsta stebuklas. Kai klausai profesionaliai atliekamą muziką net esant scenoje sunku patikėti, jog tai tikrai vyksta šalia tavęs. Neįmanoma to negirdėti, nejausti ir neatspindėti šokiu. Šokis be muzikos būtų kaip žmogus be širdies. Visi kartu mes tampame visuma.

-A.Krasauskaitė už šokio spektaklio „Karmen siuita“ choreografiją nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ kaip jauna ir daug žadanti kūrėja. Kaip vyko Jūsų bendradarbiavimas?

-Esu brandi baleto šokėja, tad teoriškai savo profesijoje jau turėčiau eiti žemyn (juokiasi)... Tad mane maloniai nustebino A.Krasauskaitė pakviesdama tapti Karmen jos kuriamame spektaklyje. A.Krasauskaitė – jauna ir talentinga, su savitu matymu ir nenuspėjama vaizduote. Ypač charakteringa jos šokio choreografija. Net atsirado terminas „Aušriška“ choreografija, kurios su niekuo nesupainiosi.

Aušra dar visiškai jauna, tad jos kūrybinis kelias tik prasideda. Spėju, kad Lietuvoje mes dar ne kartą išgirsime minint A.Krasauskaitę kaip choreografę bei žavėsimės jos pastatymais. Linkiu jai nenuleisti rankų, nes būti kūrėju nėra lengva. Bet ji labai stipri moteris ir puikiai su viskuo tvarkosi.

-Kokie Jūsų kūrybiniai planai? Ką veiksite baigusi balerinos karjerą?

-Aš labai daug svajoju. Nuoširdžiai visiems linkiu svajoti. Ir tai išsipildys. Esu labai žingeidi. Man viskas įdomu.

Svajoju Klaipėdai pristatyti klasikinį baletą...

Neseniai atidariau B.Molytės baleto mokyklą, kur mokoma ne tik baleto, bet ir vedamos flamenko pamokos. Lauksiu ne tik vaikų, jaunimo, bet ir suaugusių moterų. Visos ir visi čia galės įgyvendinti savo svajonę šokti. Turiu nuojautą, kad daug moterų kompleksuoja... Girdžiu sakant, kad jos jaučiasi neatitinkančios standartų, tad net nebando šokti. Mano manymu, šokis puiki alternatyva sporto salei. Nuoširdžiai kviečiu ir laukiu visų, kurie nenori kilnoti svarmenų ar minti salės dviračių žiūrint į vieną tašką.

Balandžio 22 d. Klaipėdos dramos teatro mažojoje salėje šiuolaikinio šokio teatro „Padi padi fish“ renginyje pristatysiu savo šokio miniatiūrą „Emocijos“.

Mano dienos Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre oficialiai jau suskaičiuotos... Manęs laukia renta, bet tai nereiškia, jog tą dieną nustosiu šokti. Šoksiu kol galiu, kol jaučiu, jog galiu tai daryti. Tada rasiu žymiai daugiau laiko savo svajonių realizavimui ir pagaliau užsiimsiu savo pomėgiais: imsiu groti, tapyti, šoksiu flamenko. Aš pagaliau galėsiu sau leisti tiesiog klausyti muzikos, lankytis renginiuose. Kai dirbi šį darbą, norisi pamatyti ir kitus spektaklius, renginius. Nors esi kviečiamas, klausiama tavo nuomonės ar matei vieną ar kitą pastatymą, ne visada turi laiko lankytis renginiuose. Dažniausiai esi bėgime iš taško A į tašką B.

-Ar jums teko patirti meilę dėl kurios tektų kovoti? Gal jūsų gyvenimas ramus užutekis ir tokių audrų kokios ištiko Karmen jums neteko patirti?

-Aš esu laiminga moteris. Turiu vyrą: rūpestingą, vyrišką, išmintingą, mane suprantantį ir palaikantį. Kiekviena moteris šalia tokio vyro jaustųsi laiminga.

Mano sūnui greitai sukaks 12 metų. Sūnus labai gerai jaučia muziką, turi puikią koordinaciją, labai mėgsta šokti, tačiau kai pasiūlau šokti visada užtikrintai sako „ne“... Išbandė šokį pradinėse klasėse ir jam puikiai sekėsi. Tada jis dalyvavo šokių konkurse, o mes su vyru sėdėjome išsižioję bei negalėjome atsistebėti. Baksnojau vyrui alkūne į šoną ir rodžiau: namie sūnus išdykęs, o ten tapo džentelmenu paduodančiu savo damai ranką, palydinčiu... Negalėjau patikėti, kad tai mūsų vaikas. Aš, kaip mama ir šios srities specialistė, suprantu, kad duomenis būtinus norint gerai šokti jis turi. Niekada neversiu jo šokti, nes to nereikia. Šiuo metu jis mėgsta piešti, groti.

-Visuomenėje gaji nuomonė, kad balerinos meniu neatsiejamas nuo vienintelio salotos lapo per dieną... Ką manote apie šiuos mitus?

-Per 30 mano šokio metų viskas taip pasikeitė... Mokantis baleto mokykloje, turėjome laikytis griežtos disciplinos. Mes vadindavome savo ugdymo įstaigą – „mergaičių karine mokykla“. Jei norėdavai suvalgyti bandelę, tai darydavai tai pasislėpusi ir dar porą kartų apsižvalgiusi, kad niekas to nepamatytų.

Bet žmogaus gyvenime būna įvairių fiziologinių pakitimų ar tarpsnių, ko mūsų tada nemokė ir neaiškino. Kažkada savo baleto klasėje buvau viena storiausių. Bet fiziologija viską sutvarkė ir dabar esu patenkinta iš savo tėčio paveldėtais genais (juokiasi). Valgymas man natūralus, esu neišranki maistui ir valgau viską bei tiek kiek noriu. Derinuosi maistą prie savo darbo grafiko... Mane šioje srityje kontroliuoja vyras: skambina ir klausia ar aš pavalgiau. Kartą norėjau pameluoti, jog pavalgiau, tačiau jis suprato mano klastą, nes greitai negalėjau įvardinti ką valgiau. 

Jei žiūri profesionaliai į savo darbą scenoje, privalai savo darbo instrumentą, kuris balerinai yra kūnas, prižiūrėti.

-Svajonių vaidmuo: jau buvo ar dar laukiate? Jūs kaip baleto šokėja turėjote daug sėkmingų ir jums šlovę atnešusių vaidmenų, tad tikimės, jog to vienintelio nepritrūko...

-Tai vaidmuo, kurio aš dar nežinau...

Kiekvienas pagrindinis vaidmuo spektaklyje atlikėjui – svajonių vaidmuo. Antraip neįmanomas atlikėjo tobulėjimas. Mano pradžia buvo sunki kaip visų: niekas tavęs nežino... Paskui viskas įsibėgėjo, atsirado įdirbis. Aš esu labai dėkinga spektaklių komandoms – be jų mano sėkmė nebūtų buvusi įmanoma. Smagu dirbti savo darbą ir negalvoti ką tau reikės apsirengti, kaip atrodysi, kaip būsi apšviesta, iš kur atsiras muzika... Visa tai atsiranda profesionalios komandos dėka. Tada tu gali kurti, o žmogus gražiausias tada kai kuria.

Likimui esu dėkinga už žmones, ypač už puikius mokytojus, kurie vedė mane į priekį, skatino tobulėti. Dėkinga, leidusiems pažinti ir paruošusiems specialiai artisto psichologijai, nes norėdamas per save atskleisti kitą asmenį turi labai įsigilinti... Kai sutinki protingus žmones ir į juos įsiklausai gali gauti daug vertingos informacijos, tad belieka tai panaudoti. Viskas yra aplink mus ir nereikia daug galvoti, svarbu įvertinti. 

Dosjė

Nuo 1998 m. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėja-solistė

Sukurti vaidmenys KVMT :

Karmen - "Karmen" (premjera 2017)

Berta - "Žizel" (premjera 2017)

Karvė – mama - "Ten, kur gyvena pabaisos" (premjera 2016)

Pelių gauja - "Makaronų opera" (premjera 2014)

Baronienė  - "Altorių šešėly" (premjera 2014)

Baletuose ir šokio spektakliuose –

J. Smorigino baleto triptichas (H. Berlioz „Artisto gyvenimas“, C. Debussy „Sirenos“, M. Ravel „Bolero“),

Auksakasė, velnienė, vasaros variacija (O. Nedbal „Seno parko pasakos“, baletmeisteris J. Smoriginas), vokalinė-choreografinė kompozicija „Viltis“ (A. Schoenberg, choreografas A. Jankauskas),

Franciska (J. Strauss „Žydrasis Dunojus“, baletmeisteris J. Smoriginas),

Džiuljetos motina Kapuleti (H. Berlioz „Romeo ir Džiuljeta“, baletmeisteris J.Smoriginas),

Moteris (C. Orff „Karmina Burana“ , baletmeisteris J. Smoriginas),

Lapė, gėlytė, varnas (B. Pavlovskis „Snieguolė ir septyni nykštukai“, baletmeisteris J.Smoriginas),

Mažylio draugė (J. Ter-Osipovas „Mažylis ir Karlsonas“, baletmeisterė I. Ribačauskaitė),

Aiskauda sesuo Barbarina (J. Morozovas „Daktaras Aiskauda“, baletmeisterė L.Beiris, Latvija),

Čaplino numylėtinė, Fatališka moteris („Baletinė Čaplino ir Dolskio korta“, baletmeisterė L.Beiris, Latvija), Rožė (pagal A. Raudonikio dainas „Skinsiu raudoną rožę“, choreografas A.Liškauskas),

Jaunoji („Kruvinos vestuvės“ pagal A. Piazzolla muziką ir F. G. Lorca pjesę, baletmeisteris J. Smoriginas), Siela („Prarastos sielos“, choreografė R. Alksnytė, Belgija), Marija,

Ispanė („Spragtukas“, choreografė M. S. Šimulynaitė) ir daugybė kitų...

Ieškojimai ir atradimai

– Kaip jaučiatės besiruošdama jau 100-ajam „Anos Kareninos” spektakliui?

– Kažkaip greitai praėjo laikas. Tai tikrai neatrodo mažai, tačiau aš datų nesureikšminu. Ir šis, 100-asis spektaklis, manau, man nebus kažkoks išskirtinis, kitoks vaidybiniu požiūriu. Tiesiog tai labai graži data. Kol kas dar sunku patikėti, suvokti tai. Galbūt, kai išauš spektaklio diena, pojūtis pasikeis. Tačiau galiu pasakyti, kad  kiekvienas spektaklis man yra labai brangus.

– Kuo jums, kaip atlikėjai, skiriasi pirmasis ir 100-asis spektakliai?

– Manau, kad labai skiriasi, nes buvo labai daug ieškota tikrojo savęs, kaip Anos Kareninos personažo, varianto. Labai daug savyje atradau, įgijau tam tikros patirties ir aktorystės laisvės. Ir nors negaliu savęs pamatyti iš šono, tačiau viduje jaučiu, kad pirmas ir būsimas 100-asis spektakliai – labai labai skiriasi.

Artimiausias vaidmuo

– Sušokta tikrai nemažai spektaklių, turėjote daugybę skirtingų vaidmenų. Kokią vietą jūsų širdyje užima Ana Karenina?

– Daug kas manęs klausia, ar tai yra mano gyvenimo vaidmuo. Būčiau neteisi, jei pasakyčiau – ne. Aš tikriausiai labiausiai užaugau su šiuo spektakliu kaip atlikėja. Tačiau tai yra ne tik mano vienos indėlis. Tai lėmė ir bendradarbiavimas su spektaklio režisiere, kuri mane kreipė tinkama linkme.

Šis vaidmuo man yra be galo brangus, išgyventas ir, tikriausiai, artimiausias man, kaip žmogui, Beatai.

Su kolegomis kartais pasišnekame, kad kai ateina „Ana Karenina”, visi jaučiasi laimingi, tarsi namuose. Taigi šis spektaklis visiems labai svarbus ir ypatingas.

– Ar kasdienybėje jaučiate Anos Kareninos personažo šleifą?

– Ne, aš stengiuosi nuo to atsiriboti. Galbūt kažkurį laiką, pačioje pradžioje buvo sunkiau. Tačiau pamažu išmoksti viską savyje susidėlioti, kad neeikvotum savęs be reikalo. Tačiau, nepaisant to, visi mane atpažįsta kaip Aną, todėl savotiška etiketė tikriausiai yra. Bet aš to nesureikšminu. Tai buvo mano pirmas toks ryškus vaidmuo, kuris mane užaugino kaip artistę, tačiau aš turiu naujų iššūkių, darbų, kurie man lygiai taip pat yra įdomūs, tad noriu atrasti save ir naujuose amplua.

Įkvepia gamta

– Tokio vaidmens kaip Ana kūrimas turėtų atimti nemažai fizinių ir dvasinių jėgų. Kur semiatės įkvėpimo ir jėgų atsigauti po spektaklio?

– Įkvėpimo man suteikia vairavimas ir stebėjimas, kaip keičiasi metų laikai, gamta, žolė... Mane tai labai labai įkvepia. Norisi sustoti ir sugerti į save visas spalvas, tą grožį – sniego kekes ant medžių žiemą, lakstančias stirnas, stovinčias gerves... Mane turbūt labiausiai įkvepia gamta, šeima ir atsidavimas savo darbui.

Dažnai prieš spektaklį ir po jo važiuoju iš Vilniaus ar Kauno į Klaipėdą ir turiu galimybę tiesiog pabūti su savimi. Tai pats geriausias pasiruošimas, turiu laiko viską apgalvoti. Šokis yra mano profesija, mano darbas ir kasdienybė. Aš dirbu Klaipėdos muzikiniame teatre, kuriame fizinį pasiruošimą ugdau kasdien.  Žinoma, norint atgauti fizines jėgas labiausiai man reikia paprasto poilsio.

Susigrąžinimo akimirkos

– Per šiuos septynerius metus „Aną Kareniną” šokote labai skirtingai publikai Lietuvoje, Rusijoje, Turkijoje. Visai neseniai sugrįžote iš gastrolių Kinijoje. Ar skiriasi pojūtis, kuriant vaidmenį tokioje skirtingoje aplinkoje?

– Ne, nes man scena visur yra vienodai svarbi, lygiai kaip svarbūs žmonės, kurie ateina pažiūrėti spektaklio. Tikrai nesureikšminu, kokios tautybės žmogus jį žiūri. Tik be galo džiaugiuosi, kad spektaklis yra lygiai taip pat paveikus labai skirtingai publikai. Kartais viena akimi pastebiu, jog žmonės spektaklio metu verkia, gaunu ir asmeninių žinučių su padėkomis. Visada labai džiaugiuosi, kad pavyko paliesti žmogaus širdį.

Iš tikrųjų nėra didžiulio skirtumo vaidinti Europoje ar Azijoje. Išeinu į sceną ir aš jau esu ten. Tačiau, žinoma, kai ovacijos po spektaklio trunka ne penkiolika sekundžių, tai jaudina... Tai akimirkos, kai artistas gali susigrąžinti dalį savęs, dalį to, ką atidavė žiūrovams.

Nemeluoti publikai

– Kaip jums atrodo, kur slypi spektaklio „Ana Karenina” paslaptis?

– Sunkus klausimas. Iš tikrųjų ir aš kartais susimąstau... Šitame spektaklyje žmonių niekada netrūksta. Yra tokių, kurie ateina net ne po vieną kartą. Ir tikrai supranti, kad yra spektakliai, kuriuose tiesiog neįmanoma vienu kartu pamatyti viską, nes yra nemažai personažų, kuriuos įdomu patyrinėti, stebėti. O šis spektaklis yra būtent toks.

O dėl sėkmės tikriausiai reikėtų klausti režisierės. Man labai sunku kalbėti apie savo vaidybą, nes aš tiesiog noriu papasakoti istoriją, noriu suprasti personažą ir viską atlikti nuoširdžiai. Man yra svarbiausia nemeluoti publikai.

– Taip pat norime pasveikinti jus su nuostabia premjera. Atlikote tikrai įsimintiną Nastasjos Filipovnos vaidmenį A|CH spektaklyje „Idiotas”. Panašus laikmetis, vieta... Ar nėra sunku atsiriboti nuo Anos Kareninos ir sukurti visiškai kitokį personažą?

– Tai man buvo savotiškas iššūkis, apie kurį daug galvojau. Aš čia  esu visai kitokia, nei žiūrovai yra įpratę mane matyti. Nastasja nėra man asmeniškai labai artimas charakteris, bet būtent dėl to labai įdomu kurti vaidmenį. Tai vėl suteikia galimybę man kaip atlikėjai augti, parodyti save kitokią, kitaip. Tai naujos spalvos. Man atrodo, kad iki Dostojevskio reikia užaugti. Jo gebėjimas sukurti personažus yra unikalus. Jis skyrė dešimt puslapių, aprašydamas vieną žmogų, jo odos spalvą, žvilgsnį, elgseną. Nėra lengva tai įkūnyti ir pasakyti be žodžių. Šiame spektaklyje sau keliu labai didelę užduotį, o kaip pavyks, įvertins žiūrovai.

Man tikriausiai labai pasisekė gyvenime, kad aš sutikau Anželiką. Garbė dirbti su ja, nes tai tikrai yra žmogus, kuris žino, ką daro, įžvalgus, turintis savo matymą. Man su ja lengva, aš suprantu, ko ji nori. Gal ne visada pavyksta viską iš karto padaryti, bet visada žinau, kur link augti, ieškoti.

Svajonės išsipildymas

– Ar visada svajojote šokti?

– Iš tikrųjų, kai manęs vaikystėje klausdavo, kuo svajoju būti užaugusi, visuomet atsakydavau, jog aktore. Tačiau gyvenimas mane atvedė prie šokio. Šiuo požiūriu mano gyvenime buvo daug lūžių. Kol mokiausi M.K.Čiurlionio meno mokykloje, buvo metas, kai atrodė, kad pavargau ir nebegaliu daugiau. Tuo metu buvau viena apkūniausių mergaičių klasėje, o tai nepridėjo pasitikėjimo savimi. Tačiau tai tėra tam tikri gyvenimo etapai, kuriuos turi pereiti, išgyventi ir tai labiausia patikrina, ar tikrai nori to, ko sieki. „Ana Karenina” man leido patikėti savimi, savo jėgomis ir įgyvendinti svajonę. Todėl aš visiems linkiu svajoti ir siekti savo svajonių. Po ilgų ieškojimų supratau, kad nieko taip gerai nedarau, kaip šoku. Na, o mano svajonė tapti aktore... Manau aktorystė be galo reikalinga kiekvienam geram šokėjui. Kai gali tai suderinti, ši sintezė yra labai graži.

– Na, ir pabaigai... Ką norėtumėte perduoti savo ištikimiesiems žiūrovams, nes spektaklyje dažniausiai negalite kalbėti, atsakyti, padėkoti?

– Brangiausia gyvenime, ką mes turime, tai yra mūsų laikas. Todėl aš labai dėkinga jiems už tai, kad jie skiria savo laiko ir ateina į spektaklius. Tikiuosi, kad jie patiki manimi. Ir, jei nors keli iš jų susimąsto apie gyvenimą, lieka įkvėpti, aš esu laiminga. Publika yra reikalinga artistui. Be jos mes – niekas. Aš esu širdingai, be galo dėkinga kiekvienam, kuris lankosi A|CH teatre. Iki pasimatymo lapkričio 18-ąją Klaipėdoje.

Legendinį choreografės A.Cholinos šokio spektaklį „Ana Karenina“ uostamiesčio žiūrovai galės išvysti jau lapkričio 18-ąją Žvejų rūmuose.

Prieš septynerius metus L.Tolstojaus romano motyvais sukurtas spektaklis savo nuoširdumu greitai užkariavo žiūrovų širdis ir daro tai iki šiol.

Šį legendinį choreografės Anželikos Cholinos spektaklį Kauno žiūrovai galės išvysti jau lapkričio 14 d. "Girstučio" rūmuose.

Dar prieš jubiliejinį spektaklį į mūsų klausimus sutiko atsakyti šio spektaklio siela – Beata Molytė, sukūrusi Anos Kareninos vaidmenį.

– Kaip jaučiatės rengdamasi jau šimtajam "Anos Kareninos" spektakliui?

– Kažkaip greitai prabėgo laikas. Tai tikrai neatrodo mažai, tačiau aš datų nesureikšminu. Ir šis, šimtasis, spektaklis, manau, man nebus kažkoks išskirtinis, kitoks vaidybine prasme. Tiesiog tai labai graži data. Kol kas dar sunku patikėti, suvokti tai. Galbūt, kai išauš spektaklio diena, pojūtis pasikeis. Tačiau galiu pasakyti, kad kiekvienas spektaklis man yra labai brangus.

– Kuo jums, kaip atlikėjai, skiriasi pirmasis ir šimtasis spektakliai?

– Aš manau, kad labai skiriasi, nes buvo labai daug ieškota tikrojo savęs, kaip Anos Kareninos personažo, varianto. Labai daug savyje atradau, įgijau tam tikros patirties ir laisvės aktorystėje. Ir nors negaliu savęs pamatyti iš šono, tačiau viduje jaučiu, kad pirmasis ir būsimas šimtasis spektakliai labai labai skiriasi.

– Sušokta tikrai nemažai spektaklių, turėjote daugybę skirtingų vaidmenų. Kokią vietą jūsų širdyje užima Ana Karenina?

– Daug kas manęs klausia, kad galbūt tai yra mano gyvenimo vaidmuo. Būčiau neteisi, jei pasakyčiau – ne. Aš, ko gero, labiausiai užaugau su šiuo spektakliu kaip atlikėja. Tačiau tai yra ne tik mano vienos indėlis, bet ir bendradarbiavimas su spektaklio režisiere, kuri mane kreipė tinkama linkme. Šis vaidmuo man yra be galo brangus, išgyventas ir tikriausiai artimiausias man kaip žmogui, Beatai.

Su kolegomis kartais pasišnekame, kad kai ateina "Ana Karenina" visi jaučiasi laimingi tarsi namuose. Taigi šis spektaklis visiems labai svarbus ir ypatingas.

– Ar kasdienybėje jaučiate Anos Kareninos personažo šleifą?

– Ne, aš stengiuosi nuo to atsiriboti. Galbūt kažkurį laiką, pačioje pradžioje, buvo sunkiau. Tačiau pamažu išmoksti viską savyje susidėlioti, kad neeikvotum savęs be reikalo. Tačiau, nepaisant to, visi mane atpažįsta kaip Aną, todėl savotiška etiketė tikriausia yra. Tačiau to nesureikšminu. Tai buvo mano pirmas toks ryškus vaidmuo, kuris mane užaugino kaip artistę, tačiau aš turiu naujų iššūkių, darbų, kurie man lygiai taip pat įdomūs, tad noriu atrasti save ir naujuose amplua.

– Tokio vaidmens kaip Ana kūrimas turėtų atimti nemažai fizinių ir dvasinių jėgų. Kur semiatės įkvėpimo ir jėgų atsigauti po spektaklio?

– Įkvėpimo man suteikia vairavimas ir stebėjimas… kaip keičiasi metų laikai, gamta, žolė… Mane tai labai labai įkvepia. Norisi sustoti ir sugerti į save visas spalvas, tą grožį, sniego kekes ant medžių žiemą, lakstančias stirnas, stovinčias gerves. Mane turbūt labiausiai įkvepia gamta, šeima ir atsidavimas savo darbui.

Norisi sustoti ir sugerti į save visas spalvas, tą grožį, sniego kekes ant medžių žiemą, lakstančias stirnas, stovinčias gerves. Mane turbūt labiausiai įkvepia gamta, šeima ir atsidavimas savo darbui.

Dažnai prieš ir po spektaklio važiuoju iš Vilniaus ar Kauno į Klaipėdą ir turiu galimybę tiesiog pabūti su savimi. Tai pats geriausias pasiruošimas, turiu laiko viską apgalvoti. Šokis yra mano profesija, mano darbas ir kasdienybė. Aš dirbu Klaipėdos muzikiniame teatre, kuriame fizinį pasiruošimą ugdau kasdien. Žinoma, norint atgauti fizines jėgas, labiausiai man reikia paprasto poilsio.

– Per šiuos septynerius metus "Aną Kareniną" vaidinote labai skirtingai publikai Lietuvoje, Rusijoje, Turkijoje. Visai neseniai sugrįžote iš gastrolių Kinijoje. Ar skiriasi pojūtis kuriant vaidmenį tokioje skirtingoje aplinkoje?

– Ne, nes man scena visur yra vienodai svarbi, lygiai kaip ir žmonės, kurie ateina pažiūrėti spektaklio. Tikrai nesureikšminu, kokios tautybės žmogus žiūri spektaklį. Tik be galo džiaugiuosi, kad spektaklis lygiai taip pat paveikus labai skirtingai publikai. Kartais viena akimi pastebiu, kad žmonės spektaklio metu verkia, gaunu ir asmeninių žinučių su padėkomis. Visada labai džiaugiuosi, kad pavyko paliesti žmogaus širdį.

Iš tikrųjų nėra didžiulio skirtumo, ar vaidini Europoje, ar Azijoje. Aš išeinu į sceną ir jau esu ten. Tačiau, žinoma, kai ovacijos po spektaklio trunka ne 15 sek., tai jaudina… Tai akimirka, kai artistas gali susigrąžinti dalį savęs, dalį to, ką atidavė žiūrovui.

– Kaip jums atrodo, kur slypi spektaklio "Ana Karenina" paslaptis?

– Sunkus klausimas. Iš tikrųjų ir aš kartais susimąstau… Šiame spektaklyje žmonių niekada netrūksta. Yra tokių, kurie eina net ne po vieną kartą. Ir tikrai supranti, kad yra spektaklių, kuriuose tiesiog neįmanoma vienu kartu pamatyti visko, nes yra nemažai personažų, kuriuos įdomu patyrinėti, stebėti. O šis spektaklis yra būtent toks.

O dėl sėkmės tikriausia reikėtų klausti režisierės. Man labai sunku kalbėti apie savo vaidybą, nes aš tiesiog noriu papasakoti istoriją, noriu suprasti personažą ir viską atlikti nuoširdžiai. Man svarbiausia nemeluoti žiūrovui.

– Taip pat norime pasveikinti jus su nuostabia premjera. Atlikote tikrai įsimintiną Nastasjos Filipovnos vaidmenį A|CH spektaklyje "Idiotas". Panašus laikmetis, vieta. Ar nėra sunku atsiriboti nuo Anos Kareninos ir sukurti visiškai kitokį vaidmenį?

– Tai man buvo savotiškas iššūkis, apie kurį daug galvojau. Nastasja Filipovna, kurią vaidinu šiame spektaklyje, savo vidumi yra visai kitoks personažas. Aš čia esu visai kitokia, nei žiūrovai įpratę mane matyti. Nastasja nėra man asmeniškai labai artimas charakteris, bet būtent dėl to labai įdomu kurti vaidmenį. Tai vėl suteikia galimybę man kaip atlikėjai augti, parodyti save kitokią, kitaip. Tai naujos spalvos. Man atrodo, kad iki F.Dostojevskio reikia užaugti. Jo gebėjimas sukurti personažus yra unikalus. Jis skiria dešimt puslapių aprašyti vienam žmogui, jo odos spalvai, žvilgsniui, elgsenai. Nėra lengva tai įkūnyti ir pasakyti be žodžių. Šiame spektaklyje aš sau keliu labai didžiulę užduotį, o kaip pavyks, įvertins žiūrovas.

Man tikriausiai labai pasisekė gyvenime, kad sutikau Anželiką. Garbė dirbti su ja, nes tai tikrai yra žmogus, kuris žino, ką daro, turi gerą įžvalgą ir matymą. Man su ja lengva, aš suprantu, ko ji nori. Gal ne visada pavyksta viską iš karto padaryti, bet visada žinau, kur link augti, ieškoti.

– Ar visada svajojote šokti?

– Iš tikrųjų, kai manęs vaikystėje klausdavo, kuo aš svajoju būti užaugusi, visuomet atsakydavau, kad aktore. Tačiau gyvenimas mane atvedė prie šokio. Šia prasme mano gyvenime buvo daug lūžių. Kol mokiausi M.K.Čiurlionio meno mokykloje, buvo metas, kai atrodė, kad pavargau ir nebegaliu daugiau. Tuo metu buvau viena apkūniausių mergaičių klasėje, o tai nepridėjo pasitikėjimo savimi. Tačiau tai tėra tam tikri etapai gyvenime, kuriuos turi pereiti, išgyventi ir tai labiausiai patikrina, ar tikrai nori to, ko sieki. "Ana Karenina" man leido patikėti savimi, savo jėgomis ir įgyvendinti svajonę. Todėl aš visiems linkiu svajoti ir siekti savo svajonių. Po ilgų ieškojimų supratau, kad nieko taip gerai nedarau, kaip šoku. Na, o mano svajonė tapti aktore… Manau, aktorystė be galo reikalinga kiekvienam geram šokėjui. Kai gali tai suderinti kartu, ši sintezė yra labai graži.

– Ką norėtumėte perduoti savo ištikimajam žiūrovui, nes spektaklyje dažniausia negalite kalbėti, atsakyti, padėkoti?

– Brangiausia gyvenime, ką turime, tai yra mūsų laikas. Todėl  labai dėkinga jiems už tai, kad jie skiria savo laiką ir ateina į spektaklius. Tikiuosi, kad jie patiki manim, ir, jei nors keli iš jų susimąsto apie gyvenimą, lieka įkvėpti, aš esu laiminga. Žiūrovas yra reikalingas artistui. Be jo, mes – niekas. Aš esu širdingai, be galo dėkinga kiekvienam, kuris lankosi A|CH teatre. Iki pasimatymo lapkričio 14-ąją Kaune!

Taip lėmė žvaigždės

– Beata, kuo Karmen jums artima?

– „Karmen“ išsyk sufleruoja mintis apie įspūdingą, temperamentingą moterį su į plaukus įsegta rože. Tai – nepaprasta, stipri, valdinga, žinanti, ko nori, aistringa moteris, iš kurios sykiu sklinda lengvabūdiškumas ir seksualumas. Nuoširdžiai kalbant, niekada nemaniau, kad man kada nors teks įkūnyti šį personažą, nes realiame gyvenime aš tikrai nesu Karmen.

Šis vaidmuo man yra iššūkis, priverčiantis ieškoti savyje naujų spalvų. Teko daug domėtis, dirbti prieš veidrodį, ieškoti išraiškos formų. Stengsiuos, kad spektaklio metu žiūrovai „perskaitytų“ istoriją.

– „Karmen“ yra viena dažniausiai pasaulyje statomų operų. Tačiau Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristato šiuolaikinę šios istorijos interpretaciją šokio forma. Kuo ji įdomi ir kitokia?

– Pastatymas bus labai „aušriškas“. Turiu omenyje choreografę A.Krasauskaitę. Ji ieškojo naujos šokio spektaklio formos, ir, mano akimis, choreografija tikrai labai įdomi ir kitokia. A.Krasauskaitė šokėjams stengėsi pasiūlyti atlikti tokius judesius, kurie jiems tinka ir patinka.

– Į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės gretas įsijungėte 1998-aisiais. Nors esate vilnietė, kodėl patraukėte į uostamiestį?

– Save jau drįstu vadinti klaipėdiete, nes daugiau laiko praleidau gyvendama uostamiestyje nei gimtajame Vilniuje. Į Klaipėdą atvykau labai jauna, vos sulaukusi 19-os.

Dvi mano draugės tuo metu čia pradėjo dirbti ir kelias vasaras atvykdavau jų aplankyti. Šis miestas, žmonės mane labai sužavėjo, tad nusprendžiau taip pat bent vienerius metus padirbėti šiame teatre. Tie metai praėjo labai greitai, taigi nusprendžiau čia pabūti dar kelerius metus. Iš pradžių kas dvi savaites grįždavau į Vilnių, vėliau šie vizitai retėjo. Vėliau čia sukūriau šeimą. Iš tiesų, jei kas nors man būtų pasakęs, kad kada nors gyvensiu Klaipėdoje, būčiau iš to tik pasijuokusi. Tačiau žvaigždės susidėliojo būtent taip.

Populiariausias vaidmuo

– Kokia teatro baleto trupė buvo tuo metu ir kokia ji dabar?

– Beveik prieš 20 metų trupė buvo kur kas gausesnė. Į Klaipėdą tuo metu atvykdavo dirbti nemažai baleto šokėjų, baigusių mokslus M.K.Čiurliono menų mokykloje. Dabar į uostamiestį dirbti jie atvyksta rečiau – dėl įvairių aplinkybių verčiau renkasi užsienį. Mano manymu, trupė buvo tokia stipri baleto vadovo Vaclovo Sasnausko dėka, kuris ir mane, vos atėjusią dirbti į teatrą, labai motyvavo ir palaikė. Tais laikais teatre būta nemažai klasikinio baleto pastatymų, kurie šokėjus priverčia labiau pasitempti, būti puikios formos. Dabar klasikinių pastatymų nėra – teatras keliauja modernaus, šiuolaikinio šokio kryptimi. 

– Vėliau choreografė Andželika Cholina jus pakvietė sukurti Anos Kareninos vaidmenį A/CH teatre. Kaip prasidėjo judviejų draugystė?

– Baigusi menų mokyklą, pamenu, nuėjau į Nacionalinį operos ir baleto teatrą stebėti būsimų šokėjų valstybinių egzaminų. Prie manęs priėjo Andželika ir užsiminė apie Anos Kareninos vaidmenį. Bet, matyt, tuo metu dar nebuvau šiam vaidmeniui subrendusi. Ana Karenina „išnešiota“ per devynerius metus.

2010-aisiais į Klaipėdą A.Cholina atvežė spektaklį „Vyrai ir moterys“. Po jo priėjau prie choreografės ir padėkojau už spektaklį. O ji mane pasikvietė pokalbiui ir pasakė, kad „jau atėjo laikas“.

– Ar Ana Karenina – jūsų gyvenimo vaidmuo?

– Kiekvienas vaidmuo man yra svarbus ir įdomus, tačiau jaučiu tarsi prikibusią Anos Kareninos etiketę. Šiuo metu A.Cholina stato šokio spektaklį pagal Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“, kuriame atliksiu Nastasijos Filipovnos vaidmenį. Taigi su choreografe kalbamės, kaip spektaklyje pasirodyti kitaip, kad nusiplėščiau minėtą etiketę.

Nežinau, ar tai mano gyvenimo vaidmuo... Galbūt? Gal teisingiau būtų pasakyti, jog tai – populiariausias mano vaidmuo.

Ten, kur namai

– Ar sudėtinga vienu metu repetuoti du – Karmen ir Nastasijos Filipovnos – vaidmenis?

– Labai sudėtinga, nes sunkoka atsiriboti nuo vieno vaidmens ir „peršokti“ į kitą.

– Gavusi vaidmenį A/CH teatro spektaklyje „Barbora Radvilaitė“, išvažiavote gyventi ir dirbti į Vilnių. Tačiau neilgam. Vos porai metų. Kodėl grįžote į Klaipėdą?

– Daugelis tuo stebėjosi, tačiau Klaipėda yra mano namai, čia aš sukūriau šeimą. Sostinė yra ne man, ten man visko per daug. Niekada neturėjau intencijos dirbti ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Grįžau turėdama tikslą perduoti žinias kitiems.

Tačiau dveji metai Vilniuje buvo itin produktyvūs. Ten aš susipažinau su gausybe įdomių kultūros žmonių. Naujas darbas suteikė man daug įkvėpimo, noro kurti.

– Ko išmokote iš A.Cholinos?

– Iš jos išmokau be reikalo savęs neeikvoti. Tarkime, kalbant apie „Karmen“, kol nebuvau susipažinusi su visa savo personažo vaidmens linija, nesistengiau atiduoti visų savo jėgų. Nemaniau, kad tai efektyvu ir reikalinga.

Didžiulis noras šokti

– Mokėtės M.K.Čiurliono menų mokykloje. Apie jos Baleto skyrių sklando gandai, jog jaunieji „balerūnai“ išgyvena milžinišką „muštrą“, konkurenciją. Kokių jūs patyrėte išgyvenimų?

– Ten iš tiesų buvo visko, tačiau, tikiu, dabar situacija kitokia. Deja, mus mokė pedagogės, kurios pačios mokėsi sovietinėje baleto mokykloje. Mes, mokiniai, niekada neturėdavome teisės skųstis, kad bloga, skauda... Nualpsti, atsikeli ir toliau šoki. Šeštadienį visoms tekdavo stotis ant svarstyklių. Drausdavo valgyti saldumynus, tikrindavo, ar kur neslepiame. Neduok Dieve, ką nors rasdavo.

Vaikystėje buvau stambi, viena stambiausių klasėje, ir dėl to labai kentėjau. Tarkime, ruošiesi kuriam nors vaidmeniui, įdedi daug darbo, taip to vaidmens trokšti, kad, nors kojos tirpsta, naktį špagato poza išmiegi. Žodžiu, įdedi paskutines jėgas: pirštai kruvini, viską skauda, nevalgai, tačiau reziumė išgirsti: „Vis dėlto, vaikeli, tu esi per stora.“ Iš tiesų tai yra kruvinas darbas ir visuomet tenka lipti per „negaliu“.

Pamenu, buvo labai sunku gauti puantų, o jie lūždavo, plyšdavo. Taigi prisivarydavome į pirštus rakščių, naktimis tuos puantus lopydavome, bandydavome juos patobulinti.

Tačiau aš labai norėjau šokti. Nuo vaikystės buvau savarankiška, tad kažkaip ištvėriau. Kitiems, kuriuos šokti versdavo tėvai, buvo sunkiau rasti motyvacijos. Ar visa tai galėčiau patirti antrą kartą? Nežinau.

– O kas jus labiausiai motyvuodavo?

– Kai būdavo sunku, savęs klausdavau, o ką kito aš galėčiau daryti. Vis dėlto negaliu pasakyti, kad klasikinis baletas yra mano mėgstamiausias šokio žanras. Atradau flamenką, kuris man prie širdies.

Kol tapo „kažkuo“

– Atrodo, esate tiesiog sutverta baletui – liekna, grakšti, regis, romaus būdo, aristokratiška. Ar trauka baletui įgimta?

– Meilę baletui man užkodavo mama dar tuomet, kai  spardžiausi jos pilve. Ji be galo žavėjosi baletu ir troško, kad šokčiau. Vaikystėje ji mane nusivedė pažiūrėti „Gulbių ežerą“, ir tuomet pasakiau: „Mama, noriu.“ Taip pradėjau lankyti baleto būrelį, vėliau įstojau į M.K.Čiurliono menų mokyklą.

– Atrodo, baletas – lyg nuolatinis vaikščiojimas žarijomis. Kodėl vis dėlto naudinga šokti baletą?

– Kai kurios į mano šokių mokyklą savo atžalas vedančios mamos sako: „Bet mano dukra juk nebus balerina.“ Tačiau aš joms sakau, jog bet kokiu atveju naudos bus. Juk kūnas turi atmintį. Vienąsyk išmokus šokti, vėliau, net po daugelio metų, išgirdus muziką, kūnas pats, nesąmoningai, pradeda judėti. Jau nekalbant apie laikyseną, kurią suteikia šokis.

– Vaidinate dvejuose teatruose, turite savo šokių mokyklą. Namuose laukia šeima, sūnus Leonardas. Kaip pavyksta taip suktis?

– Karjeros pradžioje buvau tikra darboholikė. Nors nesivaikiau šlovės, mokykloje įkalta disciplina vertė kruopščiai dirbti. Dešimt metų sunkiai dirbau, negailėjau savęs, kol Beata Molytė tapo „kažkuo“.

Suktis pavyksta, tačiau, laikui bėgant, nesibaigiantys darbai vis labiau vargina. Juk reikia skirti dėmesio ir šeimai, į kurią visuomet labai gera grįžti. Nėra nė vienos laisvos dienos. Pagaliau po penkerių metų pertraukos pavyko su šeima išvykti paatostogauti.

– Kokie jūsų ateities planai?

– Labai sunkus klausimas. Tikiu, kad ateityje labiausiai darbuosiuos su vaikais. Taip pat atradau flamenką, tad labai norėčiau kažkada nuvykti į Ispaniją jo dar pasimokyti.

Kūnas neina jaunyn. Kad ir dabar... Atrodo viską skauda. Negaliu sijono mūvėti – keliai mėlyni. Žiūrėsime, kas bus vėliau, tačiau kol kas dar įsivaizduoju save scenoje.

Šiandien B.Molytė ruošiasi dar vienos fatališkos moters vaidmeniui – rugpjūčio 11 d. įvyks šokio spektaklio "Karmen" premjera.

Šokėja gimė ir augo Vilniuje, o baletu susidomėjo, kaip pati sako, dar net neatėjusi į šį pasaulį: "Meilę baletui man užkodavo mama dar tuomet, kai nardžiau jos pilve. Ji be galo žavėjosi baletu ir troško, kad šokčiau. Vaikystėje ji mane nusivedė pažiūrėti "Gulbių ežerą", tuomet ir pasakiau: "Mama, noriu". Vaikystėje pradėjau lankyti baleto būrelį, vėliau įstojau į M.K.Čiurlionio menų mokyklą."

Nepaisant vaikystės sostinėje ir ten pat baigtų mokslų, moteris save vadina klaipėdiete.

"Daugiau laiko praleidau gyvendama uostamiestyje nei gimtajame Vilniuje. Į Klaipėdą atvykau labai jauna, vos sulaukusi devyniolikos, – pasakojo B.Molytė. – Dvi mano draugės tuo metu čia pradėjo darbuotis, ir keletą vasarų nuvykdavau jų aplankyti. Šis miestas, žmonės mane labai sužavėjo, tad nusprendžiau taip pat bent vienerius metus pasidarbuoti Muzikiniame teatre. Tie metai praėjo labai greitai, taigi nutariau čia pabūti dar keletą. Iš pradžių kas dvi savaites grįždavau į Vilnių, vėliau šie vizitai retėjo. Sukūriau šeimą. Iš tiesų, jei kas nors man būtų pasakę, kad kada nors gyvensiu Klaipėdoje, būčiau iš to tik pasijuokusi. Tačiau žvaigždės susidėliojo būtent taip."

Anot moters, tuomet, kai ji tik atėjo dirbti į teatrą, prieš beveik dvidešimt metų, baleto trupė buvo kur kas gausesnė.

"Į Klaipėdą tuo metu atvykdavo dirbti nemažai baleto šokėjų, baigusių mokslus M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Šiandien į uostamiestį dirbti jie atvažiuoja rečiau – dėl įvairių aplinkybių jie verčiau renkasi užsienį. Mano manymu, trupė buvo tokia stipri baleto vadovo Vaclovo Sasnausko dėka, kuris ir mane, vos atėjusią dirbti į teatrą, labai motyvavo ir palaikė. Tais laikais teatre būta nemažai klasikinio baleto pastatymų, kurie šokėjus priverčia labiau pasitempti, būti puikios formos. Šiandien teatras keliauja modernaus, šiuolaikinio šokio kryptimi", – kalbėjo šokėja.

B.Molytė prisipažino, kad šimtus kartų atliktas Anos Kareninos vaidmuo tapo tarsi jos etiketė, tad, kurdama kitus vaidmenis, ji galvoja, ką daryti, kad šie nebūtų lyginami su juo.

Dabar baleto šokėja rengiasi kitam ikoniškam vaidmeniui.

"Karmen" išsyk sufleruoja apie įspūdingą, temperamentingą moterį, su į plaukus įsegta rože. Tai – neeilinė, stipri, valdinga, žinanti, ko nori, aistringa moteris, iš kurios vienu metu sklinda lengvabūdiškumas ir seksualumas. Nuoširdžiai kalbant, aš niekada nemaniau, kad man kada nors teks įkūnyti šį personažą, kadangi realiame gyvenime aš tikrai nesu Karmen", – atviravo B.Molytė.

"Šis vaidmuo man yra iššūkis, priverčiantis ieškoti savyje naujų spalvų. Tenka daug domėtis, dirbti prieš veidrodį, ieškoti išraiškos formų. Stengsiuosi, kad spektaklio metu žiūrovas perskaitytų istoriją", – tikino šokėja.

Šiandien choreografės Anželikos Cholinos vardas yra tariamas daugybėje šalių, nuo Graikijos iki Kubos, Kinijos ir Izraelio, kur yra pristatomi daugelį premijų ir apdovanojimų pelnę menininkės spektakliai.

Su vis dažniau iš Lietuvos išvykstančia kūrėja kalbamės apie jos šokio spektaklį "Ana Karenina", kurį vis dar galima išvysti Lietuvos didžiosiose scenose.

– Prieš penkiolika metų drauge su savo seserimi įkūrėte A.Cholinos šokio teatrą. Ko tikėjotės? Ką naujo norėjote įnešti į šokio meną?

– Kai kūriau savo teatrą, aš visiškai negalvojau apie kažką naujo. Aš paprasčiausiai norėjau turėti savo nepriklausomą struktūrą, kurti ir statyti, ką noriu, su kuo noriu ir kada noriu. Man yra nepaprastai malonu, kad mano spektakliai žmones jaudina.

Spektaklio stilių, estetiką ir išraiškos priemones nulemia jo tema. Man labai patinka, kad visi mano spektakliai yra tokie skirtingi – jie it atskiri paveikslai. O ir visų jų choreografija neturi vieno aiškiai apibrėžto stiliaus. Mėgstu kiekvienam personažui sukurti jo unikalius ar asmeninius judesius. Labai dažnai mano atspirties tašku tampa žmogaus kūno kalba. Kartais labai paprastas judesys gali būti daug išraiškingesnis nei sudėtingas pas ar piruetas. Pati sušokau vos dviejuose savo kurtuose spektakliuose "Karmen" ir "Tango in fa". Man labai patiko pabuvoti aktoriaus kailyje, pačiai viską patirti.

– Šiandien, mes norėtume pakalbėti apie šokio spektaklį "Ana Karenina", už šio spektaklio choreografiją jums yra įteiktas Auksinis scenos kryžius. Ar sunku buvo kurti choreografiją tokiam klasikiniam kūriniui kaip "Ana Karenina"?

– Nesunku. Jei aš imuosi kokios nors temos, vadinasi, turiu labai aiškią spektaklio viziją. Kai tiksliai žinai, koks turi būti galutinis rezultatas, ko sieki, spektaklis, rodos, statosi savaime. Bet kokie su spektaklio pastatymu ar apskritai kūrybiniu procesu susiję sunkumai man visada kelia tik malonias emocijas.

Kuriant spektaklį man buvo labai svarbu suprasti ir pateisinti visus personažus. Kaip ir gyvenime, kiekvienas žmogus turi savąją tiesą. Skirtingų tiesų susidūrimas akimirksniu gali pasukti žmogaus lemtį tiek tragiška, tiek šviesia linkme. Tačiau dažniausiai žmonės apskritai nesutampa. O jų taip gaila. Visų gaila... Būtent tai man ir įdomu atspindėti scenoje. Teatre man turi vertę tik pasakojimai apie žmonių likimus.

– Kaip manote, kodėl iki pat šių laikų moterims yra taip svarbu klausytis širdies balso?

– Tokia yra moters prigimtis. Nieko nepadarysi. (Šypsosi)

– Kaip įsivaizduojate pagrindinę spektaklio heroję – Aną Kareniną?

– Ana Karenina – paprasta moteris, kurią likimas privertė pasirinkti tarp racionalių, stabilių santykių su vyresnio amžiaus vyru ir aistros kupino jausmo jaunam karininkui. Anos gyvenimas baigiasi tragiškai dėl jos nepatyrimo, dėl to, kad ji nežinojo, jog vedybos ir aistra – nesuderinami dalykai.

– Kokie Anos charakterio bruožai jus žavi?

– Man patinka moteriškas Anos nuoširdumas. Spektaklyje, kaip ir romane, ji yra labai įvairiapusė. Levo Tolstojaus sukurtas Anos portretas – tai ištisa jausmų paletė, tad šią heroję kurti man buvo įdomu ir lengva. Man jausmai yra nepaprastai svarbūs, o šokio kalba juos išreikšti galima daug tiksliau ir stipriau.

– Kaip Anos Kareninos asmenybei atsiliepė XIX a. Rusijos aukštuomenės socialinės normos, papročiai ir gyvenimo būdas? Ar jūs atvaizduojate buvusią epochą, o gal perkeliate Kareniną į mūsų laikus?

– Man atrodo, kad visos epochos žmones veikia labai panašiai. Visais laikais egzistavo aukštuomenės sluoksnis, į kurį visi taip trokšta patekti ir kuriame už bet kokias klaidas yra pasmerkiama skaudžiausiai. Lygiai taip pat visais laikais egzistavo ir aistros jėga, kuri yra pajėgi visiškai užvaldyti žmogų, sudaužyti visų aplinkui likimus, ypač to, kas visiškai atsiduoda aistros jausmui.

– Papasakokite apie savo režisūrinius sprendimus. Kokia yra jūsų pagrindinė veikėja?

– Šią veikėją sukūrė L.Tolstojus, o aš tiesiog stengiuosi jo kūrinio nesugadinti (juokiasi).

Aš visada labai gerbiu kūrinių, su kuriais pasirenku dirbti, autorius, todėl ir šiame spektaklyje stengiausi perteikti Aną tokią, kokią ją matė L.Tolstojus.

Visoms moterims jausmai yra nepaprastai svarbūs, o aš nesu jokia išimtis. Mano spektaklyje šokis tampa pagrindine išraiškos priemone: kiekvienas personažas save išreiškia judesiu, šokiu, gestu, emocija. Šokis leidžia ne tik pasakoti istoriją, bet perteikti visus įmanomus žmogiškuosius jausmus. Kaip tik dėl to šis spektaklis yra skirtas žmonėms, kuriems yra svarbūs jausmai ir kurie geba juos suvokti.

– Jūs esate choreografė, režisierė, libretų autorė. Kuri iš šių skirtingų jūsų pusių yra dominuojanti?

– Šiais laikais geras režisierius turi labai daug išmanyti ir gebėti. Kai aš kuriu spektaklį, aš tiesiog matau jį kaip paveikslą, kaip visumą, o kiekvienas mano gebėjimas man savaip pasitarnauja. Aš labai vertinu ir myliu tai, ką moku. O visa tai moku tik todėl, kad labai myliu teatrą.

– Kokia Anos Kareninos frazė jums labiausiai įstrigo, tapo orientyru ar tiesiog pačia mylimiausia?

– Neapribojau savęs viena kokia nors fraze, todėl spektaklis yra toks geras. Ateikite, patys įsitikinkite!

Kas? A.Cholinos teatro spektaklis "Ana Karenina".
Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Kada? Vasario 17 d.

Choreografės Andželikos Cholinos šokio spektaklis "Ana Karenina" – taip pat nepavaldus laikui, kaip ir jame gvildenama tema – nemarus moters troškimas mylėti ir būti mylimai.

2010 m. sukurtas spektaklis, pelnęs Auksinį scenos kryžių kad ir kokioje scenoje būtų pristatomas, visur tampa įvykiu, įkvepiančiu žiūrovus apmąstymams.

"Anželikos Cholinos šokio teatrui tai penkioliktas sezonas, nuo pat teatro įkūrimo pradžios jaučiu šventą pareigą pristatyti spektaklius ne tik sostinėje ar užsienyje, bet ir visiems be išimties Lietuvos gyventojams, gyvenantiems nuo Biržų iki Druskininkų. Man brangus kiekvienas žmogus ir su savo kūryba noriu paliesti kiekvieno širdį", – prieš palydėdama teatrą į Kauną sakė A.Cholina.

Į jausmingus, grožiu ir išradinga judesio kalba pripildytus jos sukurtus šokio spektaklius žiūrovai ateina po kelis kartus – ne išimtis ir "Ana Karenina".

Pagal Levo Tolstojaus romaną sukurta šokio istorija pasakoja apie meilę, aukštuomenės dviveidiškumą, žmonių gebėjimą teisti ir smerkti. Gyvenimas pagal taisykles priešinamas tikrai gyvenimo aistrai. Tai tik viena iš choreografei svarbių temų. Čia netrūksta ne tik širdį draskančių duetų, jausmus žadinančių momentų, bet ir humoro. Profesionalių balerinų ir dramos aktorių susitikimas šiame spektaklyje daro jį gyvą, tikrą ir nuoširdų. Net neskaičiusieji L.Tolstojaus romano pasakoja puikiai supratę istorijos vingius ir choreografės perteiktas mintis. Spektaklyje skamba Alfredo Schnittke's, Piotro Čaikovskio, Gustavo Mahlerio ir Andrew Loydo Webberio muzika.

Anos Kareninos vaidmenį atlieka jau keletą apdovanojimų už jį pelniusi baleto solistė Beata Molytė. "Ana Karenina – vienas brandžiausių ir brangiausių man vaidmenų, kurį kiekvieną kartą scenoje vis išgyvenu iš naujo. Mano Ana – santūri ir aristokratiška, aistringa ir spalvingai emocinga, mylinti ir mylima, gili vidumi, visuomenės atstumta ir nesuprasta", – pasakojo balerina.

Pasakoti aistros vyrui ir gyvenimui istoriją B.Molytei padeda grafo Vronskio vaidmenį sukūręs Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas Gintaras Visockis, Aleksejų Kareniną įkūnijęs Mantas Vaitiekūnas.

Kas? Šokio spektaklis "Ana Karenina".
Kur? "Girstučio" kultūros ir sporto rūmuose.
Kada? Lapkričio 26 d. 19 val.

Šeštadienį uostamiesčio Šokio galerijoje (Herkaus Manto g. 31, III a.) vyks muzikos, poezijos, šokio ir flamenko vakaras.

Jo metu bus pristatytos ištraukos iš būsimo šokio spektaklio „Sukurta meilei“ (choreografė Beata Molytė).

Dalyvaus perkusijos virtuozas Arkadijus Gotesmanas, aktorė Dalia Michelevičiūtė ir klaipėdietė šokėja B.Molytė.

Ši balerina daugeliui pažįstama iš Klaipėdos muzikinio teatro spektaklių, taip pat Andželikos Cholinos šokio teatre pastatytos „Anos Kareninos”. Neseniai šokėja įkūrė savąją flamenko studiją.

Bilietus į naujausią jos pasirodymą bus galima įsigyti atėjus į jį. Bilietų rezervacija – el. paštu zuviesakis.lt@gmail.com.

Muzikos, poezijos, šokio ir flamenko vakaras vyks kovo 22 d. 19 val. Bilietai – po 20 Lt.