Ne vienas klaipėdietis, eidamas Biržos tiltu, vakar vidury dienos sustodavo pasižiūrėti į ne kasdien matomą reginį – du vyrai, pasipuošę spalvingais zuikio kostiumais, vaidino uoliai valantys šaligatvį nuo sniego, vienas jų tai darė mačete rankose, o kitam pakako šluotos.

Įvykį stebėjęs praeivis pasakojo, kad reginys atrodė išties įdomiai, o toks performansas jam priminė reklamos kūrimą ar teatralų studentų pasirodymą.

„Kai pamačiau, pagalvojau, kad kuriama reklama, nes šalia buvo žmogus, kuris juos filmavo – pamaniau, kad kuriamas epizodas teatro studentų atsiskaitymui“, – pasakojo vaikinas.

Performansą rodę aktoriai į atsitiktinius praeivius dėmesio nekreipė, naudodami savo atsineštus įrankius toliau valė sniegą.

Vėliau nuotraukos iš šio šou su žaismingais komentarais pasirodė B. Šarkos feisbuko paskyroje.

Ten buvo ir daugiau įspūdingų fotografijų iš šio gatvės meno pasirodymų.

Abiejų parodų autoriai pasidalijo mintimis apie savo ekspozicijas.

„Motyvams renkuosi gana tipiškus, dažnai „atvirukinius“ vaizdus: tai bažnyčios, tiltai, geležinkelių stotys, jūros ar marių peizažas. Tai, kas buvo ir vis dar išlieka atpažįstama kaip Klaipėdos krašto topografija. Nuvalkiota? Banalu? Argi kavinės ir šiaip viešos vietos neužzulintos tokiais atvirukais, išpopuliarėjusiais paskutinį dešimtmetį? Ar esama juose išlikusios tikrosios, autentiškos vietos sielos? Ar egzistuoja toks dalykas, kaip „vietos siela“? Ir ką tai sako žvelgiantiems į tuos vaizdus, kai tie žvelgiantieji neturi asmeninės patirties su tais praeities vaizdais?.. Pernelyg daug ir dažnai eksploatuojami dalykai tampa nematomi, suvartojami, praranda gyvybę... O ar aš, tapydamas tuos suvartotus vaizdelius, irgi neprisidedu prie jų naikinimo? Man neduota į tai atsakyti. Tapydamas užsiimu topopsichografija: dematerializuoju objektus – pastatams prarandant mūro svorį, tampant sąmonės atminties buveinėmis, žvelgiu pro jų langus į tą praeities pasaulį ir matau juos, tuos nutapytus namus, stotis, bažnyčias, tiltus – kaip sielas iš praeities, klajojančias ir ieškančias savo vietos po amžinu dabarties dangumi. Ir viliuosi, kad tos sielos prieglobstį suras į jas žvelgiančių akių šviesoje“, – teigė T. Kiauka.

T. Kiaukos tapyba. / Organizatorių nuotr.

„Slinktys – netikėti pokyčiai, matomi ir nematomi judesiai, transformacijos, atsiskleidusios keramikoje ir natūraliai vykstančios gamtoje bei žmogaus gyvenime. Nuolatinis kitimas, nesuvaldoma laiko tėkmė, akimirkos nepagavumas – tai dalykai kurie jaudina ir į kuriuos krypsta mano dėmesys. Geologines formas ir gamtos darinius reflektuojančiais kūriniais per faktūrų žymes, įrėžius, trūkius bandau atskleisti ne tik molio grožį, bet ir akivaizdžiai neišsakomas, gilesnes prasmes. Juntu, kad pastaraisiais metais pasaulyje vyksta ne tik natūralūs poslinkiai ar cikliškumai, bet ir tektoniniai lūžiai... – sakė R. Leipuvienė – Parodoje pristatau Rytų keramikos tradicijas, estetiką ir technologijas atliepiančius darbus iš ciklų „Vieneri metai“ (2020–2021 m.), „Kiti laikai“ (2022 m.) bei naujus, šiemet gimusius kūrinius. Skulptūrinė keramika, tikiuosi, atkreips dėmesį netikėtomis formomis, šamote išryškintu pirmapradiškumu, natūralumu.“

Abi parodos Baroti galerijoje (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki sausio 24 d.

Pirmajame ciklo renginyje, vykusiame Priekulės geležinkelio stotyje, buvo eksponuojamos paties R. Urbono fotografijos ir eksponatai iš jo asmeninio archyvo, o antrasis renginys – dedikacija draugui. Rugsėjo 2 d. pats 60-metį minėsiantis B. Šarka jau daugybę mėnesių socialinio tinklo „Facebook“ asmeninėje paskyroje skelbia fotografijas, skirtas R. Urbonui. Šis performatyvus jo veiksmas – nuo metų pradžios vykstančio projekto „Pra/rasti pasauliai“ dalis. Šiuo metu plačiajai visuomenei uždaras pastatas, kuriame bus eksponuojama paroda, savotiškai susisieja su projekto nuoroda į prarastus pasaulius – netoli jo veikė uostamiesčio gyventojų iki šiol prisimenama plokštelių parduotuvė, svarbi bendraminčių susitikimo vieta.

Iš parodos „Mes vis pūtėme dūmus, ir aušo rytai“. / B. Šarkos nuotr.

Visi B. Šarkos parodos „Mes vis pūtėme dūmus, ir aušo rytai“ darbai sukurti specialiai šiai ekspozicijai, skirtai R. Urbono atminimui. „B. Šarkos fotografijose – tylūs šviesos ir šešėlių dialogai. Pasaulis, kurio nei buvo, nei bus, bet jis čia atrodo pernelyg realus, kad juo nepatikėtum. Autorius simuliuoja pats save, imituoja iš pirmo žvilgsnio absurdiškas situacijas. Tačiau jos atrodo grynesnės už patį gyvenimą. Jos – apie dalykus, kuriuos tik nedaugelis pastebi. Iš klampios būties lipdomos nekintančios prasmės, apibrėžiamas santykis su praeitimi, neprarandant ryšio ir su dabartimi, – kalbėjo projekto sumanytoja ir kuratorė menotyrininkė Danguolė Ruškienė. – Fotografija – kalbėjimas šviesa. Ir tai itin paranku B. Šarkai, kuris, net puikiai valdydamas žodį, pirmenybę visuomet teikia vaizdui. Jam tiesiog nereikia šnekėti. Tai tie reti atvejai, kai tyla pasako daugiau nei žodis, kai rūkas, drėgna migla suteikia realybei prasmę. Kai ap(si)valymas nuo turinio atneša palengvėjimą ir išgrynina mintį. Visas jautris, sukauptas B. Šarkos fotografijose, – ne pasakojimas, o žinia. Ne flirtavimas su gyvenimu, o tiesioginis jo stebėjimas. Tai – tiesos fotografija.“

Iš parodos „Mes vis pūtėme dūmus, ir aušo rytai“. / B. Šarkos nuotr.

Paroda vyks iki rugsėjo 23 d. Ją apžiūrėti bus galima pirmadieniais – šeštadieniais nuo 16 iki 19 val. Norint patekti į ekspoziciją kitu laiku, reikia skambinti tel. 8 650 373 70.

Paskutinis R. Urbonui dedikuoto projekto renginys – retrospektyvaus pobūdžio R. Urbono fotografijų paroda lapkritį vyks Vilniaus fotografijos galerijoje.

Po miestą klaidžiojantys žmonės-kiškiai, užsiimantys tik jiems patiems suprantamais darbais, – reginys, kuris prieš kelerius metus stebino pajūrio gyventojus.

Šios „kiškių“ kelionės po Klaipėdą nebuvo beprasmės – jų klaidžiojimai įamžinti ir sudėti į nedidelės apimties knygą „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai III“, kuri pristatyta Klaipėdos Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje.

Dvi prieš tai išleistos šio ciklo dalys vadintos albumais. Šis leidinys kiek kitoks – jis sudarytas ne tik iš fotografijų, čia yra ir tekstų, kuriuos parašė Kristina Sadauskienė.

Renginyje buvo rodomos visų trijų šio ciklo leidinių nuotraukos, įtraukti Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje vykusių parodų archyvai.

Pasiteiravus, ar čia paskutinis menininkų kūrinys, artistų grupės lyderis B. Šarka pareiškė, jog jie net nepradėjo, tad panašių kūrinių iš jų komandos galime tikėtis ir daugiau.

Knygos pristatyme buvo diskutuojama ir apie biblinius aspektus, vienas jų – Mozės ragai.

Esą ant šventojo pranašo galvos ragai atsirado dėl vertėjo klaidos, kai Jeronimas Stridonas, versdamas Senąjį Testamentą iš hebrajų į lotynų, supainiojo žodžius „spindulys“ ir „ragai“ (nes hebrajiškai jie panašiai skamba).

Renginyje B. Šarka Mozę prilygino kiškiui, kadangi tamsoje pranašas atrodė tarsi su kiškio ausimis.

Ši knyga pretenduoja tapti populiariausia „Klaipėdos knyga 2022“.

Renginio pabaigoje B. Šarka žiūrovams be ceremonijų išdalijo lapelius, skatindamas atiduoti savo balsą populiariausiai, jo manymu, 2022-ųjų knygai.

Pasak Kultūros skyriaus vedėjos Eglės Deltuvaitės, šiemet buvo pateikta dešimt pretendentų į Klaipėdos kultūros magistrus.

Tai – kultūrininkas Kęstutis Meškys, dirigentas Tomas Ambrozaitis, džiazo pianistas Saulius Šiaučiulis, aktorė Virginija Kochanskytė, rašytojas Alfonsas Navickas, juvelyras Vidas Bizauskas, aktorius Benas Šarka, teatro vadovas Tomas Juočys, rašytoja Nijolė Kepenienė ir dailininkas Juozas Vosylius.

Tačiau Klaipėdos dramos teatro direktorius T.Juočys savo kandidatūrą atsiėmė, tad magistrai buvo renkami iš devynių kandidatų.

„Šiais metais suplanuoti trys žiedai ir, kadangi šiais metais pretendentų daug, tai visas galimybes išnaudosime“, – teigė E.Deltuvaitė.

Vakar vykusiame Klaipėdos kultūros magistro vardo suteikimo komisijos posėdyje po slapto balsavimo paskelbti šių metų kultūros magistrai.

„Smagu, kad šiemet Klaipėda turi tris kultūros magistrus, tai – S.Šiaučiulis, V.Kochanskytė ir B.Šarka. Tai labai skirtingų žanrų kūrėjai, menininkai, atlikėjai, manau, kad jie tikrai papuoš Klaipėdos kultūros magistrų ložę. Tai tikrai labai graži dovana visai kultūros bendruomenei miesto gimtadienio proga“, – kalbėjo šios komisijos pirmininkas, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.

Klaipėdos kultūros magistro vardas yra suteikiamas už išskirtinius nuopelnus miesto kultūrai.

Išrinkti pretendentai bus apdovanojami auksiniu žiedu, pagamintu pagal uostamiesčio piliavietėje rasto renesansinio papuošalo su brangakmeniais pavyzdį.

Kultūros magistro regalijos šiais metais bus įteiktos rugpjūčio 1 d., per Klaipėdos miesto 770-ąjį gimtadienį.

Pagal tradiciją ceremonija kasmet vyksta pilies muziejuje, kuriame yra eksponuojamas tikrasis renesanso žiedas.

Kultūros magistro išrinkimo ir paskelbimo tradicija tęsiasi nuo 2003 m.

Nuo to laiko Klaipėdoje šį titulą įgijo 40 miesto menininkų. Šiemet prie jų prisijungs dar trys kūrėjai.

Performansą įamžino režisierius Linas Mikuta, operatorė Kristina Sereikaitė ir garso operatorius Tomas Andrišiūnas.

B.Šarkos kūrinys dedikuotas žymiam Lietuvos išeivijos menininkui Antanui Mončiui (1921–1993), kurio 100-ąsias gimimo metines šiemet minės visa Lietuva. Performanso vaizdo įrašas ir B.Šarkos sukurta skulptūra jau rodomi Anykščių menų inkubatoriuje, kur pradėjo pirmuosius sukakties minėjimo renginius.

Šio 36 min. filmo parodymas kartu skiriamas Tarptautinei teatro dienai, kuri bus minima rytoj. Renginio partneris – Klaipėdos kultūros centras Žvejų rūmai.

Kūryba – neapčiuopiama

– Kuri meno rūšis – teatras, kinas, literatūra, muzika – jums, Benai, daro didžiausią įtaką?

– Pirmiausia aš nesuprantu žodžio „menas“. Aš suprantu, kas yra kūryba, nes po ja slepiasi daug. Menas apima ir šiukšles, o kūryba, kaip ir mąstymas, yra neapčiuopiama. Vidumi jaučiu, kad didžiausią įtaką žmogui turi tik muzika. Todėl, kad tai – kūrėjo kalba.

– Kaip manote, ar knyga gali pakeisti žmogaus gyvenimą, likimą?

– Mes patys esame knyga, į kurią nuo gimimo visi garsai, kvapai, viskas, ką matome, gulasi į daugybę puslapių. Knyga turi didelę galią ir yra didesnis ginklas nei kardas. Pavyzdžiui, budizmo mokymas į Tibetą pakliuvo tik šešių eilučių pavidalu ir tose šešiose vardža eilutėse telpa viskas, ką jaučiu nuo gimimo, viskas. Kaip toje sėklytėje – užkoduota visa informacija.

– Kokia buvo pirmoji jūsų perskaityta knyga ir kokį įspūdį paliko?

– Pavadinimo nepamenu, bet tai buvo knyga apie indėniuką, istorija apie žmogaus ir gyvūnų santykius, apie tikrąsias vertybes. Tai vienintelė knyga, kurią atsimenu iš vaikystės, dabar tokių knygų nėra.

Kaip šešiakampė žvaigždė

– Kokia mėgstamiausia jūsų knyga?

– Nėra vienos mėgstamiausios knygos, jos visos – kaip šešiakampė žvaigždė, susijungianti į visumą. Išskirčiau kelias: Miguelio de Cervanteso „Don Kichotą“, Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“, filosofo Laozi tekstų pirmąjį leidimą senąja kinų kalba. Kinai dabar nebesupranta savo senosios kalbos, sako: „Oi, čia sunku, nesuprantu.“ Nesupranta, nes tai yra kūryba, ten parašyti žodžiai su užslėpta mintimi, kitomis prasmėmis, kurios nebeįveikiamos šiuolaikiniams žmonėms.

– Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti?

– Rekomenduok nerekomendavęs... Gali rekomenduoti, bet vis tiek knygos neatsivers.

– Šiuolaikiniai žmonės gal mažiau skaito?

– Visais laikais buvo tokių, kurie tarytum moka skaityti, bet žiūri televizorių. Juos galima priskirti prie mažaraščių. Seniau raštas buvo išrinktųjų, nes perskaitęs daug dalykų negalėdavai suprasti. Yra tokių, kurie skaito knygas nesustodami. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Mane knyga turi „užkabinti“, tokią galiu ir iki ryto skaityti, kitkas tampa nebesvarbu.

Patikrinimas ir pasitikrinimas

– Ar skaitote knygas po kelis kartus? Jei taip, ar skaitydamas atrandate kažką naujo?

– Taip, kai kurias skaitau ne po kartą. Kas metai ar keleri grįžtu skaityti M. de Cervanteso „Don Kichotą“ arba F.Dostojevskio romanus. Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“ esu skaitęs jau penkis kartus, paskutinį sykį prieš dešimt metų. Skaitydamas knygas negalvoju, ar atrandu kažką naujo, tai labiau patikrinimas ir pasitikrinimas. Panašiai, kaip žiūrint kai kuriuos filmus – juos gali žiūrėti dar ir dar, ir dar.

– O kaip atsirenkate kūrinius savo pasirodymams?

– Yra viena tokia istorija, kuri sunkiai suprantama ir atspinti man teatrą. Tai nei pasaka, nei mitinis lygmuo. Gyvena tėvas, mama ir trys sūnūs. Pirmąjį vaiką visko moko, jį ruošia, perduoda visas turimas žinias. Antrajam vaikui mažiau žinių kliūna, jis – atsarginis variantas, jei kas nutiktų pirmajam sūnui. Trečiajam vaikui nieko nebelieka, jis paliktas likimo valiai ir daug ko nežino, tačiau, kai jam pasako – nueik nežinia kur ir paimk nežinia ką, jis jaučia, kaip tai pasiekti, o vyresni du broliai nežino.

Nei svarbu, nei nesvarbu

– Ar šiuolaikiniai rašytojai turi eiti „prieš srovę“?

– Viskas pagauna srovę, kad nuneštų. Laozi mokėsi kardo valdymo meno, bet niekada jo neištraukė, nepanaudojo. Jis visko pasiekė neveikimu. Dabar visur skelbiama – būk energingas, inovatyvus, priešinkis, eik prieš gamtą – visi nori kovoti, dėl to ir menas – tas pats karas, dėl to tiek daug visko.

– Ar yra šiuolaikinių autorių, kurie jums patinka?

– Nežinau, kas yra šis laikas. Yra knygų, kurių neskaitei, todėl jos tau ir neegzistuoja. Tai nereiškia, kad perskaitęs daugiau sužinosi, tai yra įklimpimas kaip vartotojui.

Yra knygų, kurių neskaitei, todėl jos tau ir neegzistuoja.

– Klaipėdos knygų mugei sukūrėte instaliaciją Antrojo pasaulinio karo laikų slėptuvėje...

– Nelabai mėgstu vartoti žodį „instaliacija“. Aš instaliaciją nuo vaikystės suprantu kaip šviesos, šildymo prietaisų įvedimą, įrengimą, na, kai elektrikai ateina elektros privesti, prijungti.

– Kokią pagrindinę žinutę norite perduoti knygų mugės lankytojams?

– Tai nėra nei svarbu, nei nesvarbu.

Nuo spalio 3-osios iki 5-osios apskrities I.Simonaitytės viešojoje bibliotekoje vyks dešimtys renginių.

Knygų mugė tampa dar vienu gausiai ne tik klaipėdiečių, bet ir iš viso regiono atvykstančių žmonių lankomu renginiu.

Ne be reikalo, pristatydami ją bibliotekos darbuotojai pasikvietė teatro „Taškas“ aktorius, kurie nuo senojo pastato balkono visiems praeiviams šmaikščiai skelbė žinią apie netrukus prasidedančią mugę. Kvietimas buvo toks skambus ir toks kreipiantis dėmesį, kad Herkaus Manto gatve važiuojantys vairuotojai lėtino greitį, bandydami suprast, kas atsitiko.

Knygų mugės šūkis šiemet – „Kvėpuok“, taip raginama įkvėpti gaivaus kūrybos oro, šįkart bus itin daug fluxus dvasios.

Lieptelis prieš bibliotekos registratūrą ketina tapti manifestų tribūna. Jau dabar sudarytas sąrašas asmenybių, kurios okupuos lieptelį kelioms minutėms ir visiems besidomintiems nuo jo skebs savo manifestus.

Lieptelis prieš bibliotekos registratūrą ketina tapti manifestų tribūna.

Knygų mugėje atsiras vietos ir vinilų gerbėjams.

Lankytojams bus atvertos visos bibliotekos erdvės nuo jos kiemelyje įrengtos slėptuvės, rūbinės iki Gerlacho palėpės. Slėptuvėje karaliaus ryškiausias uostamiesčio teatralas Benas Šarka.

Jo labirintas veiks kiekvieną mugės dieną, bet tik vieną valandą.

Knygų mugės organizatoriai suplanavo daugybę renginių, pramogų, mokymų, o svarbiausiai – galimybių susitikti su knygų autoriais bei leidyklų atstovais ir pigiau nei knygynuose įsigyti geidžiamų knygų.

Pernai biblioteka neteko ilgametės darbuotojos, neseniai tapusios direktore Laimos Pačebutienės. Ji buvo viena aktyviausių knygų mugės rengėjų ir žinios apie skleidėjų. Šiemet L.Pačebutienės atminimui bibliotekos kieme bus pasodintas ąžuoliukas, nuo šių metų įsiteigta šios bibliotekininkės vardo nominacija. Pirmosios nominacijos už bendrystę nusipelnė leidyklos „Ardena“ direktorė Nijolė Petrošienė. Atminimui apie tai nominantei knygų mugės metu bus įteikta Daivos Ložytės skulptūrėlė.

Kūrybinio jubiliejaus proga B.Šarka dalysis su bendraminčiais tuo, ką turi, ir kviečia juos į kelionę po savo praeitį. Trijose vienadienėse parodose / garso vaidenimuose į kompaniją jis pasikvietė Raimundą Urboną, Aureliją Čepulinskaitę, Algį Darongauską, Remigijų Treigį – draugus, kažkuriuo gyvenimo etapu buvusius šalia ir fiksavusius jo kūrybą. Itin reti archyviniai fotokadrai bus rodomi labai trumpai – tik kelias valandas. Bet net tris kartus. Ir kiekvienas kartas bus vis kitoks, taigi nevertėtų praleisti nė vieno.

Savo kūrybinę veiklą pradėjęs nuo pogrindžio ir vėl į jį, tiksliau, į rūsį, sugrįžęs B.Šarka žada ne tik vaizdų, bet ir vyksmo. Garso vaidenimuose šalia jo bus Donatas Bielkauskas, Edmundas Gilys ir Larionas Dyakovas.

„Stebuklai vyksta kiekvieną dieną, tik reikia juos pamatyti. Žiūrovai atėję turi pamatyti ne mane – jie turėtų pamatyti tik save“, – sakė B.Šarka.

Susitikti su savimi B.Šarkos vaidenimuose bus galima nemokamai kovo 26 d., balandžio 1 ir 15 d. 19 val. Žvejų rūmų rūsyje (Taikos pr. 70, pro tarnybinį įėjimą).

Balandžio 8 d. 19 val. B.Šarkos teatro trupai taip pat Žvejų rūmų rūsyje atliks naujausią performansą „AOUM“. Bilietai – po 5,50 Eur, bilietus platina „Tiketa.lt“.

Albumo dėžutėje tilpo tik nedidelė dalis fotografijų, surinktų iš internetinės erdvės.

Žodžiais ne visada galima papasakoti ir užrašyti atrastas būties akimirkas.

Kūrėjai praleido daugiau nei vienerius metus, kiekvieną dieną vidurdienį ir vidurnaktį bendraudami vaizdais.

Nesibaigiantis pokalbis be žodžių interneto socialiniame tinkle įtraukė ir atsitiktinius lankytojus. Vieni buvo liudininkai ir klausėsi, kiti, priešingai, atsiųsdavo savo vaizdus, keisdami ir papildydami kūrėjų diskusijas. Išnykusi riba tarp gyvenimo ir kūrybos daugelį pokalbių paklaidino laike.

Dabar nežinia, kada tiksliai viskas prasidėjo. Keliaujančio fotografijos projekto "Vidurnakt ir giliau" atsiradimą lėmė kino režisieriaus Jimo Jarmucho filmas "Patersonas" apie kasdienybės poeziją. Filmo režisierius žiūrovams nesiūlė daug – tiesiog pagyventi dvi valandas Patersono ritmu.

Fotografijų albumo pristatymo metu B.Šarka ir R.Treigys siūlo sustabdyti dar vieną valandą tarp kasdienybės pašnekesių. Vienos dienos fotografijų parodoje bus pristatytos naujos, dar niekam nežinomos ir nematomos kasdienybės istorijos.

Kūrėjai kviečia atrasti pasaulį, kuriame daug kas vyksta kitaip, nors iš pirmo žvilgsnio mūsų kasdienybės ritualuose lyg ir nėra nieko naujo.

Albumo pristatymo metu bus galima ne tik apžiūrėti fotografijos kūrinius, bet ir išsinešti dalį parodos į namus. Kūriniai parodų salėje ilgai neužsibus ir tęs kelionę iš vieno miesto į kitą, lėtai išnykdami kasdienybėje.

B.Šarkos ir R.Treigio fotografijų parodos "Vidurnakt ir giliau" katalogo sudarytoja – Kūrėjų sąjunga, teksto autorė – Aistė Paulina Virbickaitė.

Katalogą spausdino S.Jokužio leidykla-spaustuvė, tiražas – 200 vnt.

Kūrėjų sąjungos projektą "Vidurnakt ir giliau" remia Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.