Lietuviški genai

Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktarė B. Galdikas sakė, kad buvo informuota, jog į paskaitą susirinks nedaug – 20 žmonių, todėl susitikimą planavo kaip jaukų pokalbį.

„Nemanau, kad čia apie 20 studentų“, – apžvelgdama erdvią sausakimšą auditoriją juokavo B. Galdikas, baigusi psichologijos ir antropologijos studijas, turinti fizinės antropologijos ir biologijos mokslų daktarės laipsnius, dirbanti Džakartos nacionalinio universiteto ir Simono Fraserio universiteto Kanadoje, British Columbia universiteto profesore.

Per paskaitą Kaune B. Galdikas kalbėjo angliškai, bet kai ką pasakydavo ir lietuviškai – didžiuojasi savo kilme. Abu jos tėvai yra lietuviai. Pati gimė Vokietijoje, vėliau su tėvais gyveno JAV. Meilę gamtai ji įžvelgia baltiškuose, lietuviškuose savo genuose. Pasakojo apie artimą tėčio ryšį su gamta. Kai šis išeidavo į lauką ir ištiesdavo ranką, laukiniai paukščiai patys pas jį atskrisdavo.

Labai didžiuojuosi savo lietuviškomis ir baltiškomis šaknimis ir labai vertinu palaikymą bei pagalbą, kurios sulaukiu iš Lietuvos ir lietuvių.

„Labai didžiuojuosi savo lietuviškomis ir baltiškomis šaknimis ir labai vertinu palaikymą bei pagalbą, kurios sulaukiu iš Lietuvos ir lietuvių“, – sakė viešnia.

B. Galdikas mokslinis interesas nuvedė į Indoneziją, kur įkūrė orangutangų stebėjimo centrą, sukūrė ir įgyvendino septynis orangutangų tyrimų ir išsaugojimo projektus.

„Šiuo metu stengiamės sukurti koridorius patinams migruoti. Labai džiaugiamės, kad Indonezijos valdžia mums padeda išpirkinėti žemes – jau esame išpirkę 6 tūkstančius hektarų. Per paskutinius šešerius metus kartu su aštuonių vietinių gyventojų komanda esame pasodinę 800 tūkstančių vietinių medžių. Tikimės, kad iki kitų metų iš viso būsime pasodinę milijoną medžių. Vykdome edukacinę programą, kurioje jau sudalyvavo 70 tūkstančių vietinių vaikų. Taip pat, kartu su mobiliomis policijos brigadomis patruliuojame užkertant kelią brakonieriams. Darome daug, bet viską iš širdies. Vietiniai mato mūsų nuoširdumą ir labai vertina mūsų pastangas“, – kalbėjo B. Galdikas, pridūrusi, kad yra labai laiminga galiausiai atsidūrusi Indonezijoje, nors planavo keliauti į Malaiziją.

Į Borneo salą ji kvietė atvykti ir prie tyrimų prisijungti savanorius, studentus ir mokslininkus. Salėje pakilo ranka vieno studentų, jau išbandžiusių tokią galimybę.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Žmonijos priešistorė

Profesorė paminėjo, kad orangutanai genetiškai turi daugiau bendro su mūsų protėviais nei mes su savo protėviais, nes žmonija labai evoliucionavo.

Prie orangutanų tyrinėjimo ją ir stumtelėjo domėjimasis istorija, žmogaus priešistore. Pusę šimtmečio dirbdama su šiais gyvūnais jai atskleidė ir klimato kaitos pasekmes ir geriau suprasti rūšių išnykimo procesą.

Ne paslaptis, kad orangutanų mažėja dėl kertamų miškų, prekybos jų jaunikliais, tačiau rūšių išnykimas, kalbėjo profesorė, yra tęstinis procesas, su daug dedamųjų. Rūšys neišnyksta staiga. Nykimo procesą galima sustabdyti, bet tam reikia daugybės žinių, didžiulių pastangų ir priemonės kiekvienai rūšiai – labai individualios.

„Kur dingo patinai?“ – paskaitos tema ir jos vieno iš paskutinių mokslinių straipsnių pavadinimas.

Per pusšimtį amžiaus B. Galdikas surinkti orangutanų tyrimai rodo pakitusį patinų elgesį. Jie yra keliauninkai, ilgai neužsibūna vienoje vietoje. Į tą pačią vietą anksčiau grįždavo po 7-8 metų. Patelės – sėslios, dažniausiai lieka teritorijoje, kur gimė ir augo, bendrauja tarpusavyje. Patinai – vienišiai, priešiški vienas kitam.

Orangutanai daugiausia minta vaisiais, medžių lapija, šakelėmis. Tačiau pastaraisiais metais patinai nebegrįžta atgal, o jei ir grįžta – tai tik keli. Vietoje anksčiau savo tiriamojoje teritorijoje skaičiuotų kelių dešimčių, ji su komanda aptiko vos du patinus.

Nežinome, kur jie išeina ir iš kur ateina. Bet jie nebegrįžta.

„Nežinome, kur jie išeina ir iš kur ateina. Bet jie nebegrįžta“, – apgailestavo mokslininkė.

Tik kas aštuonerius metus

B. Galdikas atkreipė dėmesį, kad populiacijos gausinimui nepadeda tai, kad orangutanų patelės mažylių susilaukti gali tik kas beveik aštuonerius metus. Per gyvenimą susilaukia vos 3-4 jauniklių. Išgyventi gali iki maždaug 55-60 metų. Subręsta 10 metų.

Pateles labiausiai domina didžiausi dominuojantys patinai. Pastarieji labiausiai vertina ne kuo jaunesnes, o vyresnes pateles. „Kuo vyresnė, tuo geresnė. Patinai eina dėl tokios iš proto“, – pasakojo viešnia. Ji pati stebėjo, kaip vienas patinas atstūmė net grybšteldamas jo dėmesį bandžiusią patraukti jauniklę ir pasirinko daug vyresnę.

Vėliau paskaitos dalyviai B. Galdikas, kurios gyvenimas ir darbai aprašyti knygose, sudėti į dokumentinius filmus, apibėrė klausimais, o drąsesniems ji suteikė galimybę dar pabendrauti ir asmeniškai priėjus po renginio.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Pirmadienį – Tarptautinę aplinkos apsaugos dieną – B. Galdikas dalyvavo iškilmingame Prezidentinės Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo gamtosauginės premijos įteikimo šventėje. Profesorė yra šios premijos komiteto narė.

Prezidentūroje vykusio renginio metu premija buvo įteikta mokslininkei ir išradėjai prof. dr. Tatjanai Paulauskienei.

Veiklos 50-mečio proga lietuvių kilmės profesorė apsilankė Lietuvoje. Čia ji ne tik skaitė viešą paskaitą, dalyvavo susitikimuose su VDU bendruomene ir dalyvavo Pasaulio lietuvių  bendruomenių forume, bet ir susitiko su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda.

Prof. B. Galdikas visame pasaulyje garsėja kaip pirmoji mokslininkė, pradėjusi nuodugniai tyrinėti orangutanus. Jos dėka buvo gerokai išplėstos žinios apie šios didžiųjų beždžionių rūšies elgseną, gyvenamąją aplinką ir mitybą. Indonezijoje, Borneo saloje, Tandžungputingo nacionaliniame parke 1971 metais ji įkūrė pirmąjį orangutanų stebėjimo centrą, kuriame gamtosaugininkė tęsia veiklą iki šiol.

Pasak profesorės, gamta ją traukė nuo pat vaikystės. „Manau, gamta mane sudomino tėvų dėka. Mama Toronte vesdavosi mane pasivaikščioti po High Park –  vieną didžiausių miesto parkų Šiaurės Amerikoje, o savaitgaliais visuomet vykdavome į mišką“, – prisimena antropologė. Kanada, kurioje B. Galdikas praleido vaikystę, savo gamta yra panaši į Lietuvą, joje taip pat netrūksta miškų.

Orangutanų žvilgsnis pasiekia žmogaus sielą

Orangutanais prof. B. Galdikas pasakoja susidomėjusi todėl, kad šie primatai kažkuo jai primena žmones ir pasižymi artimu santykiu su gamta. Be to, jie panašūs ir į delfinus, kurie ne tik labai protingi, bet ir turi tokį skvarbų žvilgsnį, kad, rodos, juo gali pasiekti žmogaus sielą. Pastarąjį gebėjimą turi ir orangutanai – jų žvilgsnis turi kone hipnotizuojantį poveikį.

„Jų akys turi kažką tokio, dėl ko jie atrodo kaip žmonės. Taip pat, jie miško gyventojai – malajų kalba orang hutan reiškia „miško žmogus“. Žmonės iš orangutanų turi ko pasimokyti: būti romesniais, sulėtinti tempą, praleisti daugiau laiko gamtoje“, – sako B. Galdikas, kuri su didžiosiomis beždžionėmis draugauja ilgus metus: tarp jos iki šiol pažįstamų orangutanų yra ir tokių, kuriuos ji pirmą kartą sutiko dar 1971-aisiais.

Prisimindama svarbiausius savo atradimus, profesorė teigia, jog vienas reikšmingiausių yra susijęs su orangutanų tarpusavio ryšiais. Pradžioje šie primatai buvo laikomi ne itin socialiais: jie didelę dalį laiko praleidžia vienumoje, karstydamiesi medžių viršūnėse. Tačiau paaiškėjo, jog bendravimas, ryšiai su kitais jiems taip pat svarbūs, ypač tarp seserų arba brolio ir sesers.

„Kartą turėjome paimti nelaisvėn laukinę orangutanę, nes ji sirgo, turėjome duoti vaistų. Turėjome atskirti ją nuo jos vaiko, kurį laikėme narve greta jos. O jo vyresnė sesuo, paauglė, atsekė motinai iš paskos į mūsų stovyklą. Ji priėjo prie narvo ir bandė išgelbėti jaunesnį brolį. Nesitikėjome tokio elgesio iš laukinių orangutanų. O kai paleidome juos į laisvę, pirmiausia – brolį, sesė tuoj pat nusileido iš medžių ir nusinešė jį. Kai paleidome ir motiną, ši nusekė paskui dukrą ir atsiėmė iš jos vaiką. Tai man atvėrė akis: nors ši rūšis yra pusiau atsiskyrėliška, jai taip pat būdingi normalūs šeiminiai ryšiai“, – vieną iš nustebinusių atradimų prisimena prof. B. Galdikas.

Didžiausia grėsmė – palmių aliejaus plantacijos

Per 50 metų darbo Indonezijoje, aplinkosaugininkė prisimena išgyvenusi daugybę įsimintinų įvykių, tačiau vienais svarbiausių prisiminimų jai išlieka akimirkos, kuomet orangutanai parodė jai pasitikėjimą, priėmė kaip savą. Pavyzdžiui, kartą viena orangutanė, pažįstama jau 20 metų, atsisėdo greta profesorės, taip parodydama, kad visiškai ja pasitiki – laukiniams orangutanams tai nebūdinga. Kitą kartą prieš ją atsistojo laukinis orangutanas ir pradėjo savo ilgąjį šauksmą (angl. long call) – keletą minučių trunkantį šūkavimą, kuris gali būti girdimas toli ir pasiekti kitus orangutanus.

Anot B. Galdikas, didžiausia grėsme orangutanams šiandien išlieka palmių aliejaus plantacijos, kurios įkuriamos pradžioje išdeginant atogrąžų miškus, taigi, primatų ir įvairių kitų gyvūnų gyvenamąsias vietas. Tarp kitų grėsmių – brakonieriavimas, nelegalus medžių kirtimas, kasyba, gaisrai. Norintiems saugoti gamtą ir orangutanus profesorė pataria pirmiausia nenaudoti palmių aliejaus, saugoti ir sodinti medžius, perdirbti popierių. Ne tik dėl didžiųjų beždžionių – ir dėl pačios žmonijos, kuri šiandien kovoja su klimato kaitos padariniais.

„Nelaimės jau prasideda. Globalinis klimatas šyla, todėl turime gaisrus, audras, ciklonus, tirpstančius ledynus, vandenynų lygis kyla ir t. t. Visa tai vyksta dėl žmonių veiklos. Mes jau bėdoje. Net ir Borneo mano asistentai pastebi, kad oras darosi vis šiltesnis, dingo dėlės, nes vis ilgėja sausros. Nuolat vyksta potvyniai, gaisrai. Ir ne tik Indonezijoje ar besivystančiose šalyse – jie vyksta ir Kalifornijoje, ir Australijoje. Netekome milijonų laukinių gyvūnų“, –  susirūpinimą keliančius pastarojo meto įvykius primena gamtosaugininkė.

Nelaimės jau prasideda. Globalinis klimatas šyla, todėl turime gaisrus, audras, ciklonus, tirpstančius ledynus, vandenynų lygis kyla ir t. t. Visa tai vyksta dėl žmonių veiklos. Mes jau bėdoje.

Džiugina Lietuvos pastangos saugoti gamtą

B. Galdikas tėvai – lietuviai, kurie paliko gimtinę norėdami išvengti Antrojo pasaulinio karo. Per Vokietiją jie emigravo į Kanadą, kur B. Galdikas praleido visą savo vaikystę ir jaunystę, prieš šeimai persikraustant į JAV. Mokslininkė tikina, kad iki šiol jaučia ryšį su Lietuva: daug kas čia jai yra labai pažįstama, pirmiausia tėvų dėka.

„Kai čia atvykau, daugelį dalykų atpažinau. Atpažįstu juos iš savo tėvų gyvenimo, iš kultūros. Be to, kalbu lietuviškai, nors nelabai gerai. Indonezijoje nėra su kuo bendrauti lietuvių kalba. Pasidariau genetinį tyrimą – esu 99,98 proc. šiaurės europietė, lietuvė. Tad šie žmonės, kultūra, net gamta man yra pažįstama“, – tikina B. Galdikas.

Profesorė apsidžiaugė išgirdusi apie pastangas saugoti gamtą Lietuvoje, tokias kaip siekį išsaugoti Punios šilo sengirę. Anot jos, svarbu rūpintis savu kraštu – ypač Lietuvai, kuri, deja, net dvigubai nusileidžia kaimynėms Latvijai ir Estijai savo išsaugotų miškų kiekiu.

Rūpestį dėl Lietuvos gamtos mokslininkė rodo ir pati – šiemet ji prisijungė prie Prezidento Valdo Adamkaus Premijos komiteto. Premija teikiama už visuomenės dėmesio bei pagarbos vertus pasiekimus ir pastangas apsaugoti bei atstatyti gamtinę aplinką Lietuvoje ir kaimynystėje, užtikrinti išteklių tvarumą. Premiją po pertraukos iš naujo įsteigė Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno miesto savivaldybės iniciatyva veikiantis Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus kartu su Danos Gedvila fondu.

Profesorė sako, jog Lietuva turi gilų, istorinį ryšį su gamta. „Kai vaikystėje mokiausi apie Lietuvos istoriją, literatūrą, sužinojau, kad egzistuoja gilus ryšys tarp lietuvio ir miško. Man Lietuva tai ir reprezentuoja: tam tikrą atsigręžimą į pagonių religiją, kurią lietuviai taip stengėsi išsaugoti. Juk lietuviai paskutinieji Europoje priėmė krikščionybę, tiesa? Manau, kad ši tauta turi gilų ryšį su gamta, džiugu, kad dedamos pastangos to ryšio atgaivinimui“, – teigia prof. B. Galdikas.

Miškas – vaikščiojimas Dievo tyloje

Antropologė pabrėžia, jog miškas turi itin teigiamą poveikį žmogaus savijautai. „Kai vaikščioji Dievo tyloje – o tai ir yra miškas – tai tokia nepaprasta patirtis, atgaivinanti dvasią, sielą. Japonijoje gydytojai išrašo „maudymąsi miške“ (jap. shinrin-yoku) kaip medicininę procedūrą“, – pastebi prof. B. Galdikas. Japonai taip vadina kiekvieną apsilankymą miške – klausymąsi, kaip čiulba paukščiai, ošia medžiai, miško gamtos stebėjimą.

B. Galdikas ilgus metus gyveno Indonezijoje – todėl artimai pažino šios didelės salų šalies gyventojus. Indoneziečiai jai atrodo laimingesni už vakariečius – nors jų valstybė nepasižymi didele ekonomine gerove, tačiau žmonės čia daugiausia laimingi: salose netrūksta galimybių ūkininkauti, auginti sau maistą, džiaugtis gamta.

„Kai pagyvenusi Indonezijoje sugrįžau į Šiaurės Ameriką, mama man pasakė: „Tu pasikeitei, dabar tu visą laiką šypsaisi“. O lietuvių kilmės žmonės, kaip ir suomiai, nuolat nesišypso, jie labiau užsidarę, rimtesni, niūresni. Tad tai buvo pirmas dalykas, kurį pastebėjo mano mama“, – prisimena antropologė.

Prieš 50 metų B. Galdikas prisijungė prie grupės „The Trimates“, skirtos primatų tyrinėjimui. Jai priklausė dar dvi mokslininkės – Jane Goodall ir Dian Fossey. Grupę subūrė garsus paleoantropologas, profesorius Louis Leakey. D. Fossey žuvo 1985 m. Ruandoje, kovodama už kalnų gorilų išsaugojimą, o likusios dvi „The Trimates“ narės, pripažintos primatologės, iki šiol tęsia veiklą.

„Tam tikra prasme, Jane Goodall ir Dian Fossey buvo man kaip sektini pavyzdžiai. Tai moterys, kurios išėjo į mišką ir tyrinėjo savo pasirinktus primatus: Jane atveju šimpanzes, Dian – gorilas. Kai aš išvykau į pietryčių Aziją, ketinau padaryti kažką panašaus, kaip ir Jane – išeiti į mišką, sužinoti kiek galima daugiau apie orangutanus ir pasidalinti šia informacija su likusiu pasauliu. Mes mokėmės vienos iš kitų per atstumą“, – pasakoja prof. B. Galdikas.

Apie profesorę B. Galdikas

Birutė Marija Filomena Galdikas-Brindamour, Galdikaitė (1946 m. gegužės 10 d. Vysbadene, Vokietija) – lietuvių kilmės pasaulinio garso antropologė, gamtosaugininkė, žymiausia orangutanų tyrinėtoja, fizinės antropologijos ir biologijos daktarė.

B. Galdikas baigė psichologijos studijas Vankuverio universitete (1966 m.) ir antropologijos studijas Los Andželo universitete (1969 m.). Gamtosaugininkė yra Džakartos nacionalinio universiteto, Simono Fraserio universiteto Kanadoje ir Britų Kolumbijos universiteto profesorė.

Tyrinėti primatus profesorę paskatino žymus antropologas, profesorius Louis Leakey. 1967–1979 m. B. Galdikas dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose Pietų Kalifornijoje, Balkanų šalyse. 1971 m. mokslininkė atvyko į Indoneziją ir Tandžungputingo nacionaliniame parke įkūrė orangutanų stebėjimo centrą. Čia ji sukūrė ir įgyvendino septynis orangutanų tyrimų ir išsaugojimo projektus.

1986 m. prof. B. Galdikas įkūrė Tarptautinį orangutanų fondą Los Andžele, jo skyriai atidaryti Indonezijoje, Australijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje. Antropologė taip pat yra Indonezijos, JAV ir kelių tarptautinių mokslo draugijų narė.

Prof. B. Galdikas gyvenimas ir darbai aprašyti šešiose knygose, apie ją sukurta dokumentinių filmų Indonezijoje, Japonijoje, JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Australijoje. Tarp įvairių jos pelnytų apdovanojimų – Jungtinių Tautų pasaulinė premija, E. Bauerio Žemės didvyrės premija, PETA humanitarinė premija, Tylerių aplinkos apsaugos premija ir aukso medalis.

Profesorė vadovauja ir Tarptautiniam orangutanų globos fondui, kuris veikia JAV, Australijoje, Indonezijoje, Didžiojoje Britanijoje ir šiuo metu steigiamas Lietuvoje.

Dr. Birutė Marija Filomena Galdikas yra šiuolaikinės primatologijos, gamtos apsaugos, etologijos specialistė, keleto knygų apie nykstančią orangutanų rūšį autorė. Žymiausia jos autobiografinė knyga – „Atsiminimai apie rojų: mano metai Borneo saloje su orangutangais“, 1995 m. („Reflections of Eden. My Years with the Orangutans of Borneo“).

Prof. B. Galdikas pabrėžia savo ypatingą ryšį su Lietuva ir yra aktyviai įsitraukusi į šalies akademinį gyvenimą. Profesorė dalyvauja Lietuvos mokslininkų rengime, skaito paskaitas, priima jaunuosius tyrėjus praktikai Borneo saloje. 2010 metais Vytauto Didžiojo universitetas prof. B. Galdikas suteikė garbės daktaro vardą. Tų pačių metų liepos 6-ąją, Valstybės dienos proga, prezidentė Dalia Grybauskaitė profesorę apdovanojo Lietuvos valstybės Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.

Išeivių iš Lietuvos dukra, užaugusi Kanadoje, bet dešimtmečius praleidusi Indonezijos Borneo saloje, kur veikia jos įkurtas orangutanų stebėjimo centras.

Savo lietuvišką žodyną 75-erių mokslininkė atgaivina atvykusi į Lietuvą. „Kalbėjau lietuviškai, kai buvau penkerių metų amžiaus. Tačiau, kai ėjau į mokyklą Kanadoje, daugiau lietuviškai nekalbėjau. Jau 50 metų gyvenu Indonezijoje. Ten nėra žmonių, su kuriais galėčiau kalbėtis lietuviškai“, – pasakojo B. Galdikas.

Iki karantino mokslininkė Lietuvoje lankydavosi dažniau. Ji yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Garbės daktarė, skaito paskaitas. Dabar šalyje vieši po trejų metų pertraukos.

Lietuviškų šaknų turinčiai mokslininkei – ypatingas Lietuvos prezidentų dėmesys. Dalia Grybauskaitė B. Galdikas apdovanojo ordinu už nuopelnus Lietuvai. Šiemet mokslininkė prisijungė prie Valdo Adamkaus premijos komiteto. Pažintimi su garsiąja orangutanų saugotoja džiaugėsi ir Gitanas Nausėda.

„Tai yra prezidento privilegija susitikti su tokiu žmogumi kaip jūs. Aš turiu jūsų knygą“, – mokslininkei sakė mūsų šalies prezidentas.

B. Galdikas yra šiuolaikinės primatologijos profesorė, gamtos apsaugos aktyvistė, keleto knygų apie nykstančią orangutanų rūšį autorė. Ir apie pačią mokslininkę ne viena knyga parašyta, ir dokumentinis filmas sukurtas. Dažniausiai ji – šalia savo saugomų orangutanų. 

„Išsaugosime juos – išsaugosime patys save“ – ne kartą minėjo profesorė. Primatams labai svarbi jų aplinka. O ją, t. y. Atogrąžų miškus naikina kylantis palmių aliejaus poreikis. B. Galdikas ragina nepirkti gaminių su palmių aliejumi ir neremti miškų naikinimo. 

Dėl nesaugomų miškų – profesorės kritika ir Lietuvai. Sekmadienį apsilankiusi Punios šile ji paragino saugoti šią sengirę. „Buvau labai nustebinta, kad Lietuva turi tik 30 procentų miškų. Latvija ir Estija turi jų daugiau. Gi būtent lietuvių tautosakoje esu skaičiusi, kokie miškai yra svarbūs. Jei dings medžiai, išnyks ir Lietuva“, – prognozavo garbinga viešnia.

Jungtinės Tautos pranešė, kad „šiltnamio efektą“ sukeliančių dujų koncentracija praeitais metais pasiekė naują rekordinį lygį. Šiltėjantis klimatas turės didelio masto padarinių pasaulio visuomenėms ir ekonomikai.

B. Galdikas sako, kad ir pandemija yra susijusi su klimato kaita. Anot mokslininkės, pandemija nebūtų ištikusi, jei žmonės nebūtų šitiek įsibrovę į gamtos pasaulį.

„Jeigu nepasikeis žmonių požiūris, ekonomikos politika, bus vis daugiau ir daugiau pandemijų“, – spėjo mokslininkė.

VDU šiemet nominavo B. Galdikas ir jos bendraminčių sukurtą fondą Nobelio taikos premijai.

„Birutė Galdikas savo pavyzdžiu rodo, kad mokslas yra prasmingas ir įkvepiantis. Turime sudaryti sąlygas mūsų šalies mokslininkams keisti pasaulį. Pagarba ir derama mokslo pozicija valstybėje – vienas iš mūsų prioritetų“, – po antradienio susitikimo Prezidentūroje su Kanados lietuvių mokslininke sakė G. Nausėda.

B. Galdikas Lietuvoje vieši žymėdama savo veiklos 50-metį.

Pasak prezidentūros, G. Nausėda susitikime kalbėjosi apie naujausius aplinkosaugos iššūkius: prastėjančią biologinės įvairovės būklę, nuo to priklausančią žmogaus gyvenimo kokybę, taip pat pandemijos aiškiai atskleistą ryšį tarp žmogaus ir ekosistemų sveikatos būklės.

Prezidentas ir B. Galdikas taip pat aptarė paramą mūsų šalies mokslininkams bei jiems sudaromas galimybes prisidedant prie teigiamų aplinkosaugos pokyčių.

Turime sudaryti sąlygas mūsų šalies mokslininkams keisti pasaulį. Pagarba ir derama mokslo pozicija valstybėje – vienas iš mūsų prioritetų.

Kaip pirmąjį žingsnį didinant paramą Lietuvos mokslui Prezidentas paminėjo susitarimą dėl švietimo, deramą finansavimą moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai. B. Galdikas akcentavo, kad siekiant geresnio mokslo finansavimo, svarbi ne tik valstybės, bet ir atskirų piliečių parama.

Pasak šalies vadovo, mokslinės ataskaitos apie grėsmingą biologinės įvairovės ir ekosistemų nykimą neramina, bet Lietuva kartu su ES ir tarptautine bendruomene imasi konkrečių veiksmų joms išsaugoti. Prezidentas pažymėjo, kad svarbios pastangos prisidedant ir prie vietinių ekosistemų išsaugojimo – vienas iš tokių pavyzdžių yra Punios šilas.

Prof. B. Galdikas yra įvairių tarptautinių premijų laureatė. 2010-aisiais jai įteiktas Lietuvos valstybės ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“.

Šiemet sukanka pusšimtis metų nuo 1971-ųjų, kai B. Galdikas Indonezijoje, Borneo saloje, Tandžungputingo nacionaliniame parke, įkūrė pirmąjį orangutanų stebėjimo centrą. Šiame centre ji savo gamtosauginę veiklą tęsia iki šiol.

Mokslininkė siekia išsaugoti primatų natūralią gyvenamąją aplinką, jų galimybę išlikti, bet ir skelbia pasauliui apie gyvosios gamtos išsaugojimo reikšmę žmonijos ateičiai.

1980-aisiais B. Galdikas savo paskaitose akcentavo ŽIV atsiradimo sąsajas su atogrąžų miškų naikinimu Afrikoje. Kaip teigė mokslininkės veiklos minėjimą ir vizitą organizuojantis Vytauto Didžiojo universitetas, B. Galdikas ir šiandien neabejoja, jog dabartinės pasaulinės koronaviruso pandemijos krizė yra natūraliosios gyvosios gamtos naikinimo padarinys.

Idėjos iniciatoriai – profesorės Birutės Galdikas fondo savanoriai, tokia menine akcija ne tik siunčiantys aplinkosauginę žinutę, bet ir paminintys šios garsios Lietuvių kilmės mokslininkės, VDU garbės daktarės 50 metų veiklos sukaktį.

Savaitę laiko – tiek užtruko savanoriai, pasikeisdami ruošę skulptūrai reikalingą sniego masę ir prisidėję prie sniego orangutanų gimimo: iš maždaug keturių tonų sniego masyvo buvo sukurta apie 1,9 m aukščio ir apie 1,2 t svorio sniego skulptūra, kuri, pagal meninę iniciatorių koncepciją, šylant orui pamažu tirps – taip, kaip negailestingai pasaulyje tirpsta orangutanų ir kitų ant išnykimo slenksčio stovinčių gyvūnų populiacijos.

René Maria N. Maes, VDU Botanikos sodo nuotr.

Dvi dienas skulptūrą formavęs autorius R. M. N. Maes – didžiulės patirties menininkas, kuriam per daugiau kaip du dešimtmečius kūrybinės karjeros teko darbuotis su ledu ir sniegu garsiausiuose pasaulio festivaliuose. Pats ekologišką sąmoningumą ir pagarbą gamtai kasdienėje veikloje puoselėjantis, Anykščių rajone gyvenantis menininkas sako, kad šio projekto aplinkosauginės idėjos jam itin artimos, o savo kuriama orangutanų skulptūra jis labiausiai norįs pagauti jausmą, kurio kupinas šis motiniškas apsikabinimas.

Orangutanai netrukus išnyks iš Žemės gyventojų sąrašo taip sparčiai, kaip pašvietus pavasario saulei ištirps ši balta orangutano skulptūra.

Sniego orangutanas, kaip laikinumo ir gamtos trapumo simbolis, pasirinktas neatsitiktinai.

„Orangutanai netrukus išnyks iš Žemės gyventojų sąrašo taip sparčiai, kaip pašvietus pavasario saulei ištirps ši balta orangutano skulptūra. Tai – klimato atšilimo, miškų kirtimo ir kitos besaikės žmogaus veiklos padarinys“, –  teigė vienas iš meninės instaliacijos iniciatorių, prof. B. Galdikas fondo savanoris Žymantas Čekas. VDU alumnis pats daug prisidėjo prie aplinkosauginių iniciatyvų ir su bendraminčiais veda nuotolines edukacijas apie orangutanus Lietuvos vaikams.

VDU Botanikos sodo nuotr.

„Tai, kas prasidėjo kaip mūsų ir vaikų iniciatyva, netrukus išaugo į šį tą daugiau – o prie projekto prisijungus profesionaliam skulptoriui René, galime savo žinutei suteikti meninės jėgos – ir pasiekti dar daugiau neabejingų žmonių, skatindami sąmoningumą, atkreipdami dėmesį į kaip niekad sparčiai globaliu mastu nykstančius gyvūnus, klimato kaitą, sunkią ekosistemų būklę, nenutrūkstamai augantį vartojimą“, – sako fondo atstovės Alvyda Andriekutė-Žarovienė ir Rasa Sloveckaitė.

Kaip pabrėžia VDU Komunikacijos prorektorė Vilma Bijeikienė, šia simboline menine iniciatyva pagerbiama garsios iš Lietuvos kilusios antropologės prof. B. Galdikas 50 metų veiklos sukaktis bei jos neįkainojamas pavyzdys žmonėms – gyvenimas, paskirtas gamtos labui ir konkrečiai – sparčiai nykstančių žmogbeždžionių, „miško žmonių“ – orangutanų apsaugai.

Dar 2010 m. profesorei B. Galdikas buvo įteiktos VDU garbės daktaro regalijos už mokslinę veiklą ir moralines vertybes, įkvepiančias akademinę jaunuomenę siekti pažinimo ir kilnių tikslų.

„Žavi profesorės B. Galdikas platus humanistinis ir holistinis požiūris į gamtos išsaugojimą bei gebėjimas perteikti aplinkosauginę žinutę pasauliui. Manau, tai ypač svarbu jaunajai kartai, studentams, moksleiviams, vaikams ne tik renkantis savo gyvenimo kelią, studijas ar karjerą, bet ir statant savo asmeninį vertybinį pamatą“, – pastebi prorektorė V. Bijeikienė.

Ypatingi ryšiai profesorę sieja ir su VDU Botanikos sodu: čia įkurta B. Galdikas vardu pavadinta ir jos globojama Ąžuolų giraitė – unikali dendrologinė kolekcija, kurioje auga Lietuvos gamtos paveldo sąraše esančių ąžuolų palikuonys.

B. Galdikas keliaudama vežasi savo muilą

„Pastebėjau, kad šitame viešbutyje pagrindinė sudedamoji muilo dalis yra palmių aliejus“, – sako orangutangus tyrinėjanti dr. Birutė Galdikas. Vienas pirmų dalykų, ką ji padaro, apsistojusi viešbutyje – patikrina muilo sudėtį.

„Niekaip nesuprantu, kodėl Lietuva naudoja atogrąžų miškų aliejų. Esu tikra, kad Lietuva turi savo žaliavų su augaliniais riebalais. Nesuprantu, kodėl lietuviai to nemato“, – tvirtina B. Galdikas.

Ji per daug gerai žino tikrąją palmių aliejaus kainą: „Jei kažką žinai apie palmių aliejų, negali atsikratyti to negatyvaus jausmo, kad palmių plantacijos yra aplaistytos krauju orangutangų ir kitų būtybių, kurios buvo ten išnaikintos.“

Orangutangų tyrinėtoja keliaudama vežiojasi savo muilą.

Indonezija, kur lietuvių kilmės mokslininkė dirba ir gyvena jau beveik penkis dešimtmečius, kartu su Malaizija yra didžiausios pasaulyje palmių aliejaus eksportuotojos.

Tokiose salose, kaip Sumatra ir Borneo, per tą laiką neliko didžiosios dalies atogrąžų miškų.

„Keliaujant per Borneo salą, kaip kad aš keliavau prieš kelias savaites, galima važiuoti valandų valandas ir nematyti daugiau nieko išskyrus alyvpalmes“, – pasakoja dr. B. Galdikas.

Orangutangai ir Sumatros tigrai atsidūrė ant išnykimo ribos, nes jie negali išgyventi bekraštėse palmių plantacijose. „Milžiniškos pasaulinės korporacijos pradėjo suprasti, kad jos gali prarasti klientus. Bet žala jau padaryta.“, – tvirtina dr. B. Galdikas.

Naudojamas maisto pramonėje, nes pigus

Švelniai gelsvos spalvos, panašus į sviestą, supakuotas į ploną mėlyną plėvelę dėžėse po 25 kg – tai tik viena iš formų, kokia palmių aliejus pasiekia Lietuvą. Šiuo atveju – Kauną, kur įsikūrusi viena Norvegijos kapitalo įmonių grupės „Orkla“ bendrovė.

Dėžę atidaręs už tiekimą atsakingas Miroslavas Tomaševičius paaiškina, kad tai – rafinuotas palmių aliejus, o pati žaliava išgaunama iš skirtingų alyvpalmių dalių.

„Pati vertingiausia – palmių branduolys, kuris yra alternatyva kokosų aliejui. Likusi minkštoji palmių vaisiaus dalis yra būtent tai, iš ko gaminamas palmių aliejus“, – sako M. Tomaševičius.

Įmonės rinkodaros vadovas Adomas Galinis gali ilgai pasakoti apie tai, koks universalus yra palmių aliejus: „Jis panaudojamas įvairiai – gali būti įdaro sudedamoji dalis, miltų, kuriuose yra truputėlį palmių [aliejaus], produktų dalis. Tai priklauso nuo to, kokią funkciją turi atlikti.“

Iš vieno hektaro rapsų vidutiniškai gaunama 700 kg aliejaus, o palmių aliejaus iš to paties hektaro gaunama 3,7 t.

Bendrovė tiekia žaliavas su palmių aliejumi maisto pramonei. Aliejus daugiausia naudojamas kepiniams ir įvairiems saldumynams, tačiau jo taip pat yra kosmetikoje ir higienos priemonėse, o Europoje – dažnai ir biokuro sudėtyje.

Paklausti, kodėl palmių aliejus toks paplitęs, dauguma atsakys – kaina. Iš dalies taip yra todėl, kad alyvpalmės, kurių nederėtų painioti su alyvmedžiais, išsiskiria produktyvumu.

„Palyginkime su rapsų aliejumi. Iš vieno hektaro rapsų vidutiniškai gaunama 700 kg aliejaus, o palmių aliejaus iš to paties hektaro gaunama 3,7 t. Vien jau šiuo aspektu tai yra produktas, kurį gaminti apsimoka, jis yra našus“, – tvirtina A. Galinis.

Įžvelgia kitas palmių aliejaus kainos priežastis

Nevyriausybinės organizacijos sako, kad žema palmių aliejaus kaina taip pat slepia korupciją, pažeidžiamas vietos gyventojų teises ir gamtosaugos įstatymų nebuvimą tose šalyse, kur ši pramonė veikia.

„Gal palmių aliejus ir pigiausias, bet taip yra todėl, kad išnaudojami žmonės, už žemę nesumokėta tikriesiems jos savininkams – aborigenų bendruomenėms. Sumokama Indonezijos pareigūnams, kurie pasirašo koncesijų sutartis. Visa sistema paremta neteisybe. Todėl tai yra taip baisu, nes ne tik pražudomas miškas ir gyvūnai, bet ir žmonės“, – atkreipia dėmesį dr. B. Galdikas.

Įdomu tai, kad alyvpalmės į Pietryčių Aziją atkeliavo iš Afrikos. Šiemet Malaizija mini komercinio palmių auginimo šimtmetį. Per tą laiką palmių aliejus čia tapo pagrindine žemės ūkio produkcija, išstumiančia net kakavą ir kavą. Laiške dienraščiui „The New York Times“ Indonezijos ambasados atstovas spaudai komentuodamas publikaciją šia tema neseniai pažymėjo:

„Palmių aliejaus sektoriuje dirba 15 mln. indoneziečių. Šalies vyriausybė deda pastangas mažinti miškų naikinimą ir durpynų bei sengirių vertimą palmių plantacijomis. Indonezijos miškai nyksta dvigubai lėčiau nei dešimtajame dešimtmetyje. Daugiau kaip 100 milijonų akrų miško saugoma valstybės. Palmių plantacijoms naudojama 6 proc. pasaulio dirbamos žemės, tačiau iš jos išgaunama daugiau kaip 30 proc. aliejaus ir riebalų. Paklausa auga ir Indonezija siekia didinti produkcijos apimtis intensyvesnio ūkininkavimo priemonėmis.“

Dr. B. Galdikas sutinka – palmių aliejaus pramonė tokioms šalims, kaip Indonezija ir Malaizija, yra svarbi. Tačiau, pasak jos, iš to pelnosi tik nedidelė dalis gyventojų.

Didėjantis susirūpinimas veikia importą

Prognozuojama, kad iki šimtmečio vidurio palmių aliejaus suvartojimas pasaulyje toliau sparčiai augs. Tačiau yra iniciatyvų tai pakeisti. Augant vartotojų susirūpinimui, Europos Sąjungos (ES) palmių aliejaus importas pastaraisiais metais net truputį krito.

Šį pavasarį Europos Parlamentas (EP) paskelbė rezoliuciją, kurioje ragina iki 2020 m. nustoti naudoti tokį palmių aliejų, kuris išgaunamas naikinant miškus. Ypač tą, kuris naudojamas biokurui.

Viena dokumento iniciatorių buvo Čekų europarlamentarė Katerina Konečna: „Jei ES nori laikytis tarptautinių susitarimų dėl klimato kaitos ir darnaus vystymosi, turi suvokti, kad palmių aliejus yra vienas iš veiksnių, kurie su tuo kertasi. Jis naikina biologinę įvairovę, atogrąžų miškus, sukelia migracijos bangas, nes žmonės ten nepajėgia išgyventi. Manau šiuo metu ES turi imtis visų galimų žingsnių ir aiškių veiksmų prieš miškų naikinimą bei sumažinti palmių aliejaus naudojimą.“

Indonezijos ir Malaizijos vyriausybės šią rezoliuciją pavadino melaginga ir diskriminuojančia bei suskubo siųsti savo atstovus su misija perkalbėti Briuselio.

EP kaip išeitį siūlo daugiau taikyti ekologinį sertifikavimą. Tokia palmių aliejaus ženklinimo sistema – sutrumpintai RSPO (angl. Roundtable on Sustainable Palm Oil) – jau veikia daugiau kaip dešimtmetį. Joje dalyvauja augintojai, perdirbėjai, tiekėjai, pardavėjai ir juos prižiūrinčios nevyriausybinės organizacijos.

Lietuviams palmių aliejus nesvarbus?

Lietuvoje veikianti anksčiau pasakojime minėta įmonių grupė taip pat prekiauja sertifikuotu palmių aliejumi.

„Tai turbūt labiausiai siejasi su tuo, kad „Orkla“ vis dėlto yra norvegų kapitalo įmonė. Didžioji dalis jos bendrovių veikia būtent Šiaurės šalyse. Ten suvokimas ir žinojimas apie palmių aliejų ir socialinės atsakomybės klausimus yra svarbus kiekvienam piliečiui. Žinoma, tai verslo iniciatyva, susijusi su tuo pačiu vartotoju ir socialine atsakomybe plačiąja prasme“, – sako A. Galinis.

Daugiau negu pusė Lietuvos vartotojų sako, kad jų pasirinkimui palmių aliejaus buvimas ar nebuvimas produkte jokios įtakos nedaro.

Ženklinimas turėtų paskatinti daugiau palmių aliejaus išgauti tausojant miškus ir nekenkiant vietos bendruomenėms. Tačiau šiuo metu apvalios žalios palmės šakelės formos ženklu pažymėta tik penktadalis pasaulyje pagamintos produkcijos.

„Daugiau negu pusė Lietuvos vartotojų sako, kad jų pasirinkimui palmių aliejaus buvimas ar nebuvimas produkte jokios įtakos nedaro“, – įmonės užsakytos apklausos duomenis cituoja pašnekovas.

Anot jo, viskas priklauso nuo vartotojų. Pavyzdžiui, Šiaurės šalių rinkoje jo atstovaujama įmonė beveik nebeprekiauja nesertifikuotu palmių aliejumi, bet Lietuvoje padėtis šiandien visai kitokia. „Sakyčiau, turimas rezultatas yra pasekmė to, kad nenorime žinoti daugiau“, – mano A. Galinis.

Susirūpinimas dėl palmių aliejaus mus grąžina prie tinkamos mitybos

Jei atogrąžų miškai ir orangutangų naikinimas jums atrodo per toli, o klimato kaita – per abstrakti, gal paveiks sveikatos specialistų argumentai?

„Augalinis aliejus gamtoje yra labai geras, tie riebalai labai geri, bet pavojus sveikatai atsiranda juos perdirbant. Atsiranda medžiagos, kurios susidaro ir kito perdirbimo metu, bet daugiausia jų susidaro rafinuojant augalinius aliejus ir esant aukštai temperatūrai – daugiau kaip 200 °C“, – sako Nacionalinio maisto ir veterinarijos Rizikos vertinimo instituto specialistė I. Drulytė.

Pasirodo, kad apdorojant palmių aliejų aukštoje temperatūroje susidaro pramoniniai teršalai. Tai medžiagos, kurių pavadinimą sunku įsiminti: „Tai tam tikri esteriai, jie yra galimi kancerogenai“, – sako I. Drulytė. Jų nerasite įrašytų gaminių sudėtyje, nors panašu, kad tos medžiagos ir gali sukelti vėžį.

„Europos maisto saugos tarnyba pabandė išsiaiškinti, surinko duomenis, iš kur gauname esterių, kas yra pagrindiniai šaltiniai. Tiriant aliejus, riebalus, išsiaiškinta, kad palmių aliejus ir palmių branduolių aliejus bei margarinas yra tie riebalai, kuriuose randama daugiausia šių teršalų“, – nurodo I. Drulytė.

Europos maisto saugos tarnybos išvados kol kas yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau I. Drulytė įžvelgia teigiamą reikalo pusę: „Tai rodo mokslo pažangą ir mus grąžina prie teisingos mitybos ištakų, natūralių produktų, nerafinuotų aliejų, paprastų produktų, kuriuose mažiau sudedamųjų dalių. Pusryčių maistu turi būti košė, o ne sausainiai ar sausi pusryčiai. Tai toks supurtymas – turime galvoti, ką valgome.“

M. Tomaševičiaus nuomone, apribojus palmių aliejaus vartojimą, kyla grėsmė pažadinti kitą milžiną: „Jeigu mes nevartosime palmių aliejaus, kas jį galėtų pakeisti? Rapsai, saulėgrąžos? Turėkime omenyje, kad saulėgrąža auginama Kinijoje, Balkanų šalyse, Juodosios jūros pakrantėje ir JAV. Tikėtina, staiga atsiradusios galimybės kultivuoti šį aliejų, galėtų sukelti kažkokią kitokią krizę paminėtose kilmės šalyse.“

Vis dėlto dr. B. Galdikas nuomone, toliau naudojant palmių aliejų, geros ateities laukti negalime. „Labai lengva pasiduoti depresijai ir liūdesiui. Aš sakyčiau – melancholijai. Taip, kaip ta lietuviška skulptūra, – rūpintojėlis. Aš ją labai suprantu, ji primena tragišką Lietuvos istoriją. Ten juk Jėzus, galvojantis apie planetos ateitį. Ta ateitis nėra gera, galiausiai visi būsime paveikti klimato kaitos. Bet vis tiek galime kažką padaryti. Svarbu įtikinti politikus, kad rinkėjams tai svarbu“, – įsitikinusi orangutanų tyrinėtoja dr. B. Galdikas.

Į unikalų draustinį

"Indų poetas Rabindranatas Tagore apie Indoneziją yra pasakęs: "Tai paskutinis rojus žemėje", bet man svarbiau už tą rojaus kampelį buvo sunkiai pašaliečiams prieinamas Birutės Marijos Filomenos Galdikas orangutanų Tandžungputingo draustinis Borneo saloje. Tai, beje, viena iš 17 ar 18 tūkst. šios šalies salų, iš kurių tik trečdalyje gyvenama, – pradėjo savo pasakojimą apie savanorystę Borneo rezervate Tomas. – Pasirinkau šį draustinį todėl, kad ilgai negalėjau apsispręsti, su kokiais gyvūnais dirbti tapus veterinarijos gydytoju – su egzotiniais ar su smulkiaisiais. Tad nutariau pamatyti kai kuriuos egzotinius gyvūnus jų natūralioje aplinkoje."

Studentas kreipėsi į tarptautinę orangutanų išsaugojimo organizaciją (OFI) motyvaciniu laišku ir gavo kvietimą dalyvauti savanorystės programoje Tandžungputingo orangutanų rezervate. Beje, OFI prezidentė yra pati B.F.M.Galdikas, dažnai pavadinama Indonezijoje Džiunglių karaliene.

Vakarienė su B.F.M.Galdikas

"Iš pradžių atskridau į Indonezijos sostinę Džakartą, apsigyvenau nakvynės namuose, kur viename kambaryje gali gyventi nuo keturių iki dvylikos keliautojų, tačiau kiekvienas turėjome lyg ir savo kambariuką – nedidelę atitvarą su guoliu, kištukiniu lizdu elektrai ir pan. Žodžiu, su būtiniausiais patogumais už labai nedidelę kainą", – pasakojo Tomas.

Visi OFI savanorystės programos dalyviai – vienuolika įvairaus amžiaus žmonių iš septynių pasaulio šalių – susirinko Pangkalan Bun miestelyje, kur jų laukė dvi programos kordinatorės ir susitikimas vakarienės metu su čia gyvenančia lietuvių kilmės pasaulinio garso antropologe, gamtosaugininke, žymiausia orangutanų tyrinėtoja, fizinės antropologijos ir biologijos daktare B.F.M.Galdikas.

"Mokslininkė pakalbino kiekvieną savanorį, buvo labai paprasta, draugiška. Kai pasakiau savo vardą ir pavardę, ji labai nustebo ir kartu apsidžiaugė, kad esu lietuvis. Šnektelėjome su ja gal dešimt minučių. B.F.M.Galdikas kalbėjo laužyta lietuvių kalba, domėjosi įvykiais Lietuvoje", – pasakojo Tomas.

Kaip radosi Camp Leakey

Kitą rytą savanoriai su palyda sulipo į nedidelį laivuką ir per septynias valandas pasiekė Camp Leakey draustinio stovyklavietę, taip pavadintą B.F.M.Galdikas įkvėpėjo paleontologo iš Kenijos Louiso Leakey vardu. Tai jis prieš 40 metų paakino jaunutę mokslininkę tirti orangutanus Borneo ir Sumatros salose. Būtent šioje stovyklavietėje B.FM.Galdikas dirbo ne vieną dešimtmetį.

Šnektelėjome su ja gal dešimt minučių. B.F.M.Galdikas kalbėjo laužyta lietuvių kalba, domėjosi įvykiais Lietuvoje.

Kai 1971 m. ji atvyko į Borneo salą (tai trečia pagal dydį pasaulio sala po Grenlandijos ir Naujosios Gvinėjos – 736 tūkst. kv. km), čia miškai buvo negailestingai kertami, ir dalis orangutanų atsidurdavo žmonių nelaisvėje – buvo laikomi narvuose kaip naminiai gyvuliai. Būtent čia, Camp Leakey, B.F.M.Galdikas nuo nulio 1987 m. sukūrė 76 tūkst. ha Indonezijos nacionalinį parką, pradėjo aršią kovą su šimtus milijonų JAV dolerių duodančiu, bet gamtą žudančiu verslu. Tačiau tai tik menka dalelė B.F.M.Galdikas nuopelnų šiame žemės kampelyje.

Draudė vaikščioti vienam

Savanoriai atplaukė į vietą, nutolusią 8 km nuo B.F.M.Galdikas stovyklavietės, iš kurios ji pradėjo savo didįjį žygį už Borneo salos miškų ir juose gyvenančių orangutanų išsaugojimą. Savanoriai toje džiunglių vietoje, kur buvo išlaipinti, turėjo įkurti naują stovyklavietę.

"Mes apsigyvenome viename namelyje, kuriame anksčiau, kai smarkiai lydavo, glausdavosi kai kurie orangutanai. Pusryčius, pietus ir vakarienę mums virdavo kelios vietinės gyventojos. Maistas nebuvo įvairus – ryžiai ir makaronai. Todėl labai taupėme atsivežtą šokoladą, kitus negendančius produktus. Valgyti eidavome per džiungles į valgyklą, įrengtą už kokių 200 m nuo mūsų namelių. Mums buvo griežtai pasakyta nevaikščioti į valgyklą po vieną ir nedėvėti ryškių drabužių, batelių, kepurių, nes tai gali patraukti galingo sudėjimo orangutanų dėmesį. Priminsiu, kad šių žmogbeždžionių patelė yra keturis kartus, o patinas – dešimt kartų stipresnis už bet kokį vyrą", – pasakojo Tomas.

Pažintis su orangutane

Kadangi stovykloje nebuvo jokių civilizacijos patogumų, tai stovyklautojai eidavo į valgyklą parsinešti geriamojo vandens. Kartą Tomas surizikavo vienas po pietų nueiti į valgyklą vandens. Vaikinas nebuvo ryškiai apsirengęs, tačiau rankose nešėsi du plastiko butelius, kurie traškėjo. Tai atkreipė čia pat, medžiuose, besisukiojančių beždžionių dėmesį – mažesnės lydėjo vaikiną, šokinėdamos nuo vieno medžio į kitą, o viena orangutanė nušoko ant žemės ir pasileido keturiomis paskui Tomą.

Savanoris išsigando, nes žinojo apie šių gyvūnų jėgą, todėl pasileido kiek įkabindamas į virtuvę, iki kurios tebuvo likę gal 30 m. Pasirodo, beždžionė vijosi Tomą todėl, kad norėjo atimti jos smalsumą kėlusius butelius. Norėjo, bet nepavijo. O jei ir būtų pavijusi, tai nieko blogo nebūtų dariusi. Mat garbaus amžiaus, 48 metų, beždžionė Sisvi – taip ją vadina vietos gyventojai – draugiška orangutanė. Ne tik draugiška, bet ir protinga – tuo stovyklautojai netruko įsitikinti.

Gudruolė Sisvi

"Nežinau, ką reiškia jos vardas vietos kalba, tačiau Sisvi mums pasirodė labai protinga. Kartą pastebėjome, kad ji labai sekė, kaip, mūsų nuomone, gudriai uždarome savo namelio namus, kad į vidų nepatektų beždžionės. Kai grįžome po darbo, radome jas atidarytas, o rankines – iškraustytas. Tačiau Sisvi nepaėmė nei filmavimo kamerų, nei telefonų, nei kitų panašių daiktų, užtai išsinešė visą šokoladą ir kitus saldumynus.

Kartą išbėgau iš namelio mūvėdamas juodomis puskojinėmis. Į jas atkreipė dėmesį Sisvi, nes visi – ir vietiniai, ir mes – ten vaikščiojome basi. Tad kai žengiau pro Sisvi atgal į namelį, ji griebė man už kojos. Matyt, jai parūpo šiose vietovėse neįprastai atrodančios kojos su kojinėmis. Beje, ji ne kartą buvo nugvelbusi džiūstančius lauke džinsus", – pasakojo Tomas, kartu prisiminęs Sisvi draugiškumą, mandagumą ir gudrumą, kai ji užsimanydavo saldžios arbatos.

Arbatos gėrimo ceremonija

Orangutanė senjora, pamačiusi pro namelio ar valgyklos langą, kad žmonės geria arbatą, mandagiai pasibelsdavo į duris ir laukdavo jai išnešamo puodelio su saldžia arbata. Tomas dažniausiai išeidavo iš patalpos ir atsisėsdavo su Susvi draugiškai išgerti arbatos, paskanauti bananų. Beje, nulupusi bananą, Sisvi žieves numesdavo ant žemės, bet pavalgiusi jas surinkdavo ir paduodavo Tomui ar kitam išėjusiam laukan savanoriui arba išmesdavo į šiukšlių dėžę.

Orangutanė, pamačiusi pro namelio ar valgyklos langą, kad žmonės geria arbatą, mandagiai pasibelsdavo į duris ir laukdavo jai išnešamo puodelio su saldžia arbata.

Savanoris sakė, kad tarp šių beždžionių yra griežta hierarchija – kai ant specialiai joms įrengto džiunglėse stalo kiekvieną dieną pietums būdavo pažeriama bananų, pirmiausia vaišindavosi bandos vadas su šeima, o tik po to kitos grupės beždžionės.

Sulaukė grasinimų

"Nacionalinio parko apsaugos darbuotojai saugojo mūsų stovyklą nuo čia siaučiančių brakonierių, kurie ne tik slapta gaudo beždžiones, bet ir kerta jų buveines – medžius, kad jų vietoje pasodintų palmes aliejui gauti. Kai mus saugantys nacionalinio parko darbuotojai buvo išėję į džiungles, brakonieriai netgi grasino sudeginti mūsų atstatomus namelius, palikę atitinkamus užrašus ant durų. Žodžiu, susitvarkyti su brakonieriais sunku, nes nacionalinį parką, užimantį dešimtis tūkstančių hektarų, prižiūri labai daug žmonių", – prisiminimais dalijosi savanoris.

Tomas pasakojo, kad lentas, įrankius į statomą stovyklą savanoriai nešdavosi ant pečių po 8 km. Tai buvo sunkus ir net skausmingas darbas, nes reikėdavo pasirūpinti pečių apsauga, kad nešulys iki kraujo nenutrintų odos.

Nebuvo ryšio su pasauliu

Po sunkios darbo dienos savanoriai eidavo prie upės praustis – maudytis buvo griežtai uždraustos, nes šiuose vandenyse knibžda krokodilų. Tad kibiras upės vandens, išpiltas ant galvos – visos maudynės.

"Ten temdavo 18 val., o elektros generatorius veikdavo tik vakarienės metu, tai vakarodavome prie žvakių, – prisiminė Tomas. – Žaisdavome kortomis, pasakodavome įvairias istorijas, improvizuodavome koncertus ir nesijautėme pernelyg atskirti nuo pasaulio, su kuriuo čia, džiunglėse, iš tiesų nebuvo jokio ryšio.  Todėl visi elgėmės atsargiai – juk nebuvo ir gydytojų. Tačiau stengėmės suartėti su čiabuviais."

"Kai valgydavome virtuvėje ar susitikdavome su mus saugojusiais vietiniais žmonėmis, dirbusiais rezervate, visi jie labai norėjo fotografuotis su mumis, baltaodžiais. Matyt, tokius žmones jie čia nedažnai mato", – samprotavo Tomas.

Dalyvavo neįprastoje šventėje

Pasak savanorio, nors čiabuviai gyvena palaikėse lūšnelėse, tačiau miesteliuose yra nemažų prekybos centrų, atvažiuoja daug turistų, kurie, beje, yra girdėję apie B.F.M.Galdikas. "Žinoma, jei ne ji ir tas orangutanų draustinis, čia turistų būtų mažiau", – įsitikinęs Tomas.

Savanoriams pasisekė, kad jie dalyvavo B.F.M.Galdikas ir jos antro vyro, septyneriais metais už ją jaunesnio Pako Bohapo (jo senelis buvo paskutinis dajakų genties karalius), vestuvių jubiliejinės sukakties šventėje.

B.F.M.Galdikas su šiuo vyru yra susilaukusi sūnaus ir dukters. Abu sūnūs (vienas – iš pirmos jos santuokos) ir duktė studijavo JAV, pasirinko kitokias nei mama specialybes.

Vestuvių sukakties šventėje dalyvavo gal tūkstantis Pangkalan Bun miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų, kurie tris dienas dainavo, atliko ritualinius šokius, vaišinosi savo atsineštomis vaišėmis. Ta margaspalvė minia su savo papročiais paliko didžiulį įspūdį visiems savanoriams ir akivaizdžiai parodė, kaip čia gerbiama ir mylima lietuvė B.F.M.Galdikas.

Miškuose – 40 metų

* B.F.M.Galdikas gimė 1946 m. Vokietijoje, studijavo Kanados ir JAV universitetuose. 1971 m. mokslininkė atvyko į Borneo salą tirti paskutinią likusią šioje žemėje didžiąją žmogbeždžionę – orangutaną. B.F.M.Galdikas ir dar dvi mokslininkes ne tik vietiniai vadino Leakey angelų vardu.

* Indonezijos atogrąžų miškuose B.F.M.Galdikas praleido beveik 40 savo gyvenimo metų. Per tą laiką orangutanai beveik išnyko dėl brakonierių, kurie gaudydavo juos ir pardavinėjo žmonėms, zoologijos sodams ir laboratorijoms. 1990 m. mokslininkė padėjo atgauti ir sugrąžinti į tėvynę šešis orangutanų jauniklius, kurie buvo kontrabandos būdu išvežti iš Borneo. Bendradarbiaudama su vyriausybėmis, ji padėjo gauti reikiamus leidimus sugrąžinti šiuos šešis orangutagų jauniklius. Jie išgarsėjo kaip Bankoko šešetukas.

* B.F.M.Galdikas tikslas tapo – ne tik išgelbėti orangutanus, bet ir išsaugoti aplinką, kurioje jie gyvena. Iki dabar B.F.M.Galdikas dalyvauja daugelyje didelių projektų dėl orangutanų ir jų aplinkos gerovės. Ji išsaugojo Leakey stovyklą, kurioje gyvendama atliko mokslinius tyrimus.

* Ji daug dirba nykstančio Borneo miško atkūrimo srityje. B.F.M.Galdikas rūpinasi našlaičių orangutagų globos centru Borneo saloje. Svarbiausia, ji šviečia ir informuoja žmones apie raudonųjų žmogbeždžionių svarbą, perteikia savo žinias mokslininkų bendruomenėms.

* B.F.M.Galdikas papildė pasaulio mokslo bendruomenę vertinga informacija apie Indonezijos biologinę įvairovę, atogrąžų miškų tyrimus, atkreipė dėmesį į sparčiai nykstančius ir naikinamus orangutanus ir į tai, kad 97–98 proc. jų genetinės medžiagos yra tokia pat kaip mūsų. Tad neatsitiktinai indoneziečiai orangutanus vadina miško žmonėmis.

* 2008 m. įkurtas tarptautinis Birutės Galdikas gamtosaugos labdaros ir paramos fondas, kurio vienas iš veiklos tikslų – fiziniams ir juridiniams asmenims teikti įvairią pagalbą mokslo, kultūros, švietimo, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingose srityse.

Parengta pagal birutegaldikas.lt ir kt.