Tris dienas truksiančiame renginyje užsiregistravo dalyvauti apie 300 žmonių iš 25 šalių, BNS nurodė organizatoriai. Laukiama dalyvių iš Japonijos, Australijos, Tailando, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), Norvegijos, Švedijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir kt.

Renginio programoje – pranešimai įvairiomis temomis apie blaivybę, taip pat jogos užsiėmimai, meditacija.

„Blaivybę drauge švęsti kviečiančio suvažiavimo tikslas – suteikti galimybę dalintis savąja patirtimi, stiprybe ir viltimi su žmonėmis iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių, padėti nešti AA sveikimo žinią nuo alkoholizmo kenčiantiems, pagalbos vis dar ieškantiems asmenims“, – skelbia organizatoriai.

Jau devintą kartą vis kitoje šalyje rengiamas suvažiavimas „EURYPAA“ buvo sumanytas kaip renginys nuo priklausomybės kenčiančiam jaunimui, tačiau dabar jo organizatoriai pabrėžia, kad norintiems dalyvauti jokio amžiaus limito nėra. Suvažiavimas vyks menų fabrike „Loftas“.

AA draugija buvo įkurta JAV 1935 metais. Lietuvoje pirmoji AA grupė įsikūrė 1988 metais, šiuo metu Lietuvoje veikia apie 120 grupių. 14 lietuvių AA grupių veikia užsienyje (Airijoje, Anglijoje, JAV, Švedijoje).

Taromatai "svaigina" benamius?

"Pavasaris – prasideda pats bumas. Reikės stiprinti pajėgas, prašysime policijos pareigūnų pagalbos", – skėsčiojo rankomis Klaipėdos savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai.

Esą atšilus orams padaugėjo geriančiųjų prie parduotuvių, parkuose ir kitose viešose miesto erdvėse.

Daug asocialių asmenų būriuojasi aplink taromatus, kurie jiems tapo išlikimo galimybe. Už tarą gauti centai netrukus virsta žaliais buteliais.

Dėl to skundžiasi ir prekybos centrų darbuotojai, ir paprasti gyventojai.

"Atsiradus taromatams sumažėjo elgetaujančiųjų. Susirinkę centus bėdžiai eina pirkti stipraus ir pigaus vynelio, kelia cirkus parduotuvėse. Dėl jų elgesio labai nejauku aplinkiniams, kasininkėms – apsaugininkai bando tvarkytis, bet ne visada pavyksta", – aiškino Klaipėdos savivaldybės Kontrolės ir prevencijos poskyrio vedėjas Vilius Valys.

Persikėlė į namus

Pastebima, kad išpūstų kainų kavinėse išsigandę žmonės dažniau alkoholį vartoja namuose, o esant geram orui – lauke, taip užkraudami papildomo vargo uostamiesčio pareigūnams, kontrolieriams bei medikams. Pastariesiems tenka kovoti su neprognozuojamais, nuo alkoholio apsvaigusiais lėbautojais.

"Kai drastiškai sukilo kainos, padidėjo vartojimas buitinėse ir viešose vietose", – sakė V.Valys.

Tokie buitiniai pasisėdėjimai neretai tampa konfliktų, nelaimių, smurto artimoje aplinkoje priežastimi.

Šiuo metu už alkoholinių gėrimų vartojimą viešosiose vietose numatyta bauda nuo 14 iki 30 eurų. Tas pats administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo 30 iki 90 eurų.

"Sankcijos už girtavimą viešumoje yra juokingos. Nors iš kai kurių asmenų ir tiek nepavyksta išieškoti. Bet, kaip suprantu, naujo projekto tikslas – ne geriančius vargetas iš miesto išguiti, o apskritai sumažinti alkoholio vartojimą", – svarstė pašnekovas.

Laukia pokyčiai

Sprendimas trigubai didinti pinigines sankcijas už girtavimą viešumoje priimtas siekiant sumažinti alkoholio vartojimą.

Tokio pasiūlymo autoriai – Vidaus reikalų ministerijos (VRM) atstovai.

Esą projekto priėmimas atgrasytų asmenis nuo administracinių nusižengimų darymo ir įpareigotų juos laikytis įstatymų.

Gali būti, jog ateityje maksimali bausmė už pirmą tokį pažeidimą sieks nuo 20 iki 100 eurų. Pakartotinis nusižengimas užtrauktų baudą iki 200 eurų.

Vis dėlto, uostamiesčio tvarkdarių žodžiais, vargu ar verta galvoti apie kardinalius pasikeitimus.

"Manome, kad alkoholio vartojimo problemos turėtų būti sprendžiamos ne tik ir ne tiek taikant administracinę atsakomybę, kiek ieškant kompleksinio sprendimo. Veikiau mažinant vartojimą ir ribojant jo prieinamumą", – komentavo V.Valys.

Viešosios tvarkos skyriaus specialistai artimiausiu metu ketina dažniau patruliuoti vakarais, ilginti darbo laiką.

„Kviečiame visus kolegas, kurie savo pavyzdžiu rodo ir kovoja su alkoholiu, tuos, kurie nevartoja alkoholio“, – kolegas stoti į grupę kvietė konservatorius Paulius Saudargas.

Jis išrinktas grupės pirmininku, pavaduotoju tapo sveikatos apsaugos ministras „valstietis“ Aurelijus Veryga.

Grupės nariais tapo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovas Ramūnas Karbauskis bei jo vadovaujamos frakcijos atstovai Greta Kildišienė, Mindaugas Puidokas, liberalas Jonas Varkalys, konservatorius Rokas Žilinskas.

Rinkimus laimėję „valstiečiai“ savo programiniu siekiu yra įvardiję alkoholio vartojimo mažinimą. Jau nuo kovo padidintas akcizas alkoholiui, taip pat pat siūloma mažinti alkoholio prieinamumą, leisti jį parduoti tik specialiose parduotuvėse.

Jos vedėjas Ignas Bakėjus, skaičiuojantis jau dešimt blaivybės metų, neslepia – atsisakius alkoholio pirma jam šovusi mintis buvo – ką veikti savaitgalį, kaip gyventi toliau, kaip reikės linksmintis.

Aktorė Elžbieta Latėnaitė sau kelia kitokius klausimus: o kodėl gi ne – juk visi gimsta blaivūs, o alkoholio vartojimas apskritai atima daug energijos, stabdo potencialą ir įklampina ne vieną talentą.

Trumputė laida kviečia susipažinti su žmonėmis, kurių gyvenimas pasikeitė nuo to momento, kai jie atsisakė alkoholio, narkotikų ar cigaretės.

„Jeigu jums kilo klausimas, ar to reikia ir ar reikia pasikeisti, įkvėps. Ir tai gali būti jūsų pirmas žingsnis sveikesnio gyvenimo link“, – ragina „0 laipsnių“ kūrėjai.

„0 laipsnių“ – sekmadieniais 18.55 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.

Festivalis pritraukė per 60 tūkst. dalyvių. D. Montvydas taip pat yra ir iniciatyvinės grupės „Už blaivią“ narys. Jos parengtas įstatymo projektas, paremtas per 60 tūkst. piliečių parašais, dabar svarstomas Seime.

– Koks buvo pirmasis Jūsų „susitikimas“ su muzika? Kaip pasirinkote šį kelią?

– Pirmiausia, matyt, mane žavėjo muzika, skambanti namuose. „Mano tėtis – buvusios roko grupės „Plackartas“ būgnininkas. Tėvai, ypač tėtis, nuolat domėjosi muzika ir jos klausė. Namuose dažnai skambėdavo Michaelo Jacksono, Freddie Mercury ir kitų to meto ryškiausių atlikėjų kuriama muzika. Matyt, svarbiausias ir pirmasis mano, kaip atlikėjo, pasirodymas buvo konkurse „Dainų dainelė“, kuriam mane paruošė darželio auklėtojos, joms už tai esu labai dėkingas. Antrasis svarbus etapas mano gyvenime – muzikos mokykla, kurioje praleidau aštuonerius metus, tačiau viešiausias mano pasirodymas įvyko 2008 metais, dalyvaujant televizijos projekte „Lietuvos dainų dešimtukas“ (kartu su Aiste Petkevičiūte), ir užimta 1-oji vieta.

– Kokius jausmus kelia prisiminimai atstovaujant Lietuvai bene svarbiausiame pasaulyje dainų konkurse „Eurovizija“?

– Sunkus darbas – tai mano kasdienybė, ir ji man labai patinka. Labiausiai mane vargina stresas, kurį patiriu dėl nežinomybės. Galiu palyginti 2012-ųjų ir šių metų dalyvavimą „Eurovizijos“ konkurse. Pirmaisiais metais mane lydėjo nuovargis dėl streso. Visai mūsų komandai daug kas buvo nežinoma, kilo įvairių klausimų. Nežinojau, ko tikėtis, ir tuo metu koncertavimo patirtis didžiosiose arenų scenose nebuvo tokia didelė. Šiais metais aš mėgavausi dalyvavimu „Eurovizijoje“, bendraudamas su publika, žiniasklaidos atstovais. Nejaučiau baimės scenoje, atlikdamas dainą nesijaudinau dėl techninių dalykų. Šie metai buvo ypatingi, jaučiau milžinišką lietuvių palaikymą, tai mane labai džiugino, labai tai vertinu ir esu dėkingas už tai.

– Daugelis žmonių jus vertina ne tik kaip puikų autorių, atlikėją, tačiau žavisi ir Jūsų asmenybe. Kokiomis svarbiausiomis vertybėmis vadovaujatės savo gyvenime?

– Manau, didžiausios gyvenimo vertybės ateina iš vaikystės, iš tėvų, senelių rodomo pavyzdžio. Ir sulauki, kai tas vertybes tenka pačiam patikrinti. Visuomet sakiau, kad mes, žmonės, dažnai apsigauname pasitikėdami akimis, „formomis“, kurias matome, galvodami apie materialius dalykus. Mes negalime pamiršti tikrųjų, pamatinių vertybių. Nepaisant to, kad aš didžiąją laiko dalį praleidžiu kartu su muzika, savo studijoje, koncertuose, bet visada svarbiausia man yra šeima, mano dukrytė, žmona. Šie man brangūs žmonės visada šalia, nesvarbu, kas nutiktų, jie supranta, išklauso. Kaip atlikėjui, man labai svarbu, kokį indėlį klausytojams palieku savo muzika, ką ir kaip kalbu. Vertybės, sumuojant šiuos svarbiausius dalykus, būtų atsakomybė, būtina žinoti, kad esame ne vieni šiame pasaulyje ir turime būti atsakingi už savo elgesį. Dažniau turėtume pagalvoti apie kitus, tai suteikia daug laimės. Tuo vadovaujuosi kūryboje ir asmeniniame gyvenime.

– Esate vienas iš iniciatyvos grupės „Už blaivią“ narys, kuri inicijavo parašų rinkimą, kad būtų griežtinamas alkoholio prieinamumas ir uždrausta jo reklama. Buvo surinkta per 60 tūkst. piliečių parašų. Kodėl prisijungėte prie šios iniciatyvos?

– Prisiminus vaikystę, šeimoje, kurioje aš augau, patyriau pavyzdingą auklėjimą, tačiau aplinka, kuri mane supo – kiemas, bendraamžiai, rajonas, kuriame gyvenau, – mane supažindino su kitokio gyvenimo realybe. Teko matyti daug geriančių žmonių, aplink besimėtančių švirkštų. Visada mačiau, kokią žalą, ypač jauniems žmonėms, jų šeimoms daro šie reiškiniai. Blogiausia, kad žmonės nevaldo savęs, gali pakelti ranką, baisiausia – ir prieš mano vaiką. Tarp tokių žmonių buvau ir aš.

Turėdami tokios patirties iš aplinkos, žmonės turi dvi galimybes gyvenime: padaryti išvadas ir rinktis teisingą gyvenimo kelią, taip auklėjant ir savo vaikus, arba nesugebėti tam atsispirti ir tapti vienu iš jų. Visi šie procesai, vykstantys aplinkui mus, turi būti kontroliuojami.

– Kaip jaučiasi atlikėjas, dovanodamas savo energiją, muziką neblaiviai publikai ir kaip – blaiviai?

– Viskas turi turėti ribas, privalome išlaikyti etiką. Pavartoję alkoholio žmonės tampa labai drąsūs, džiaugiuosi, kad neteko to patirti, tačiau iš kolegų patirčių būta visko: ir necenzūrinių skanduočių, įvairių gestų, kurių tikrai neleistų sau blaivus žmogus. Aš dainuodamas galvoju, kad visi noriai manęs klauso, jaučiu, kaip meilė ir geros emocijos tvyro aplinkoje. Taip stengiuosi sukurti pozityvią energiją. Aš, kaip atlikėjas, įvairiose situacijose galiu būti aktorius, vedėjas ir atlikėjas, bet esu tikras, kad klausytojams tai pat nėra malonu būti šalia neblaivių asmenų, jaustis nesaugiai.

Džiaugiuosi galėdamas dovanoti savo atliekamą muziką išskirtinio, didžiausio blaivaus festivalio šeimoms „Naisių vasara“ klausytojams. Matau, kad blaivūs renginiai vis labiau plinta, juose šeimos su vaikais gali dalyvauti be jokios baimės, kad jų vaikams nutiks kažkas negero. Atžalos mato gražius pavyzdžius, teigiamą, linksmą, laimingą laiko leidimą be alkoholio, kad tai yra įmanoma. Tuo labai džiaugiuosi.

Jame – ne tik nauji kūriniai, naujas sceninis įvaizdis, bet ir gyvenimo būdo pokyčiai. „Ateina laikas, kai kūnas ima siųsti signalus apie tai, kad reikia pradėti rūpintis sveikata, nes jos tiesiogiai priklauso ne tik kasdieninė savijauta, bet ir kūrybinė veikla. Ateina suvokimas, kad kūnas yra ne amžinas ir vertas ypatingo dėmesio bei puoselėjimo“, – sakė dainininkas.

Kelią į geresnę savijautą jis pradėjo nuo mitybos korekcijos. Atlikėjas ne tik gamina sveikesnius patiekalus, bet ir atidžiai renkasi produktus, kurie patenka ant jo šeimos stalo. Pirmenybę Sasha Song teikia natūraliems ir ekologiškiems produktams. „Jei tai ne ekologiški produktai, visada atidžiai perskaitau sudėties etiketę ir renkuosi tuos, kuriuose mažiau cheminių priedų“, – pasakoja atlikėjas, pabrėžiantis, kad taip pat visiškai atsisakė greito maisto, o užkandžiams renkasi vaisius. Jis pradėjo valgyti daugiau žuvies, kalakutienos, vištienos. Į racioną neįtraukti neliko ir viso grūdo produktai, daržovės ir vaisiai.

„Žmonės mano, kad sveikai maitintis yra brangu, bet remdamasis savo patirtimi, galiu patvirtinti, kad tikrai taip nėra. Aišku, siekdamas palaikyti gerą savijautą, būtinai turėjau sumažinti arba atsisakyti alkoholio vartojimo. Aš nusprendžiau visiškai jo atsisakyti ir labai džiaugiuosi savo sprendimu bei organizmo atsaku į šį pokytį“, – pasakoja atlikėjas.

Jis prisipažista, kad toks sprendimas neapsiejo be pasekmių. „Ankščiau buvau visiškai abejingas saldumynams, bet po gyvenimo būdo pasikeitimo, ėmiau jausti jų poreikį. Galėjau vienu prisėdimu suvalgyti visą šokolado plytelę arba net tortą“, – šypsosi Sasha Song.

Šios problemos sprendimą rado artimųjų rate. „Kai keičiasi gyvenimo būdas, keičiasi ir tave supantys žmonės. Taip iš vienos pažįstamos, besirūpinančios savo sveikata, sužinojau, kad yra alternatyva įprastiems saldumynams. Vilniuje esantys sveikų veganiškų saldainių ir tortų gamintojai nustebino, kad skanūs saldumynai gali būti pagaminti ne tik iš cukraus, miltų, riebalų ir begalybės „E“. Dabar nė viena mūsų šeimos šventė neapsieina be tokio tortuko iš riešutų ir vaisių“, – pasakoja Sasha Song, savo gyvenimo jau nebeįsivaizduojantis ir be sporto. Beje, gyvenimo būdą iš esmės pakeitęs dainininkas sulaukė ir vieno sporto klubo dovanos – metinio abonemento.

„Nuolat lankausi sporto klube. Plaukimas padėjo atsikratyti nugaros skausmo, o sporto salė neleidžia atsirasti nereikalingiems kilogramams“, – kalba jis.

Sasha Song pabrėžia, kad visiškai atsisakyti alkoholio ir sveikiau maitintis buvo vienas teisingiausių sprendimų jo gyvenime, todėl ragina visus, ypač jaunus žmones, atrasti gyvenimo džiaugsmą ir laimę harmonijoje su savo kūnu.

Į mažus miestelius, galbūt daugeliui net negirdėtus iki šiol, atvyksta garsiausi šalies kultūros atstovai, kūrėjai. Vietos gyventojai noriai lankosi kultūriniuose renginiuose ir didžiuojasi, kad jų kaime lankosi žinomi atlikėjai. „Džiugu, kad tiek daug atsiranda miestų, miestelių, švenčiančių be alkoholio, iškelta blaivybės vėliava yra gyva ir vis plačiau nešama per visą Lietuvą. Mažosios Lietuvos kultūros sostinės paprastam kaimo gyventojui dovanoja kultūros renginius ir skatina ne tik kultūros kokybę, bet kelia kiekvieno gyventojo vertę“, - teigia aktyviai visoje Lietuvoje koncertuojantis L. Mikalauskas. 

– Teigiate, kad jus žavi kaimas. Kodėl?

– Gimiau ir augau Tauragės miesto pašonėje Jovarų rajone. Gyvenau gamtos ir gimtų namų apsuptyje. Tikruoju vaikystės kaimu vadinu Norkaičius, kur dabar gyvena mano tėveliai. Pastatai jau nauji, tačiau mane vis dar lydi malonūs vaikystės atostogų pas senelius prisiminimai. Studijų metus praleidau Kaune, džiaugiuosi, kad tai nesitęsė ilgai. Gyvendamas daugiabutyje turėjau kaimynus iš visų pusių, jausdavau tuos žmones, nejauku buvo girdėti, kaip koks kaimynas vaikus auklėja, turėjau save varžyti, negalėjau groti pianinu, kada noriu. Tad liko tik vienas apsisprendimas – gyventi kaime.

Džiaugiuosi, kad sutikau nuostabią žmoną Sigutę, kartu nusprendėme kraustytis gyventi į kaimą. Kaip Sigutė sako, gyvename gamtoje, o ne kaime. Nesu iš tų meno žmonių, kurie labiau vertina bohemą ar vakarus, leidžiamus su draugais, nei buvimą kartu su šeima gamtoje. Esu vienas tų kūrėjų, mėgstančių vienatvę.

– Gyvenimas gamtos apsuptyje, kaime priverčia prisiliesti prie tikrųjų vertybių?

– Miesto žmonės bijo kaimo dėl jo kuriamo klaidingo, negatyvaus įvaizdžio, kad visi ten prasigėrę ir gyvena tik iš pašalpų. Žodis „kaimas“ man kuria tik geras emocijas. Prisimenu, atvykus man su žmona gyventi į kaimą sugalvojau sekmadienį išsitraukti žoliapjovę. Miesto žmogui tai nesudaro jokių problemų, o kaimo žmonės gyvena vadovaudamiesi kitomis vertybėmis. Eina vienas kaimynas pro šalį, žiūri, kitas...tol, kol viena moteris praeidama man sako: šventadarbis... Šią pamoką išmokau – kaime gyvendamas turi paklusti kitoms „taisyklėms“. Niekur kitur nepajusi tokio bendruomeniškumo kaip kaime.

Gyvendami daugiabutyje dažnai net nepažįstame kaimynų, o ką jau kalbėti apie jų vardus, pavardes... Taip nutinka todėl, kad mes stengiamės susikurti savo erdvę, į kurią nieko nesinori įsileisti... Kaime pažįsti net kaimyną, kuris gyvena už 100 metrų. Gyvendamas čia pradedi pažinti žmogų. Jei nutinka taip, kad atsiranda kaime vargingiau gyvenančių, tokia žinia greitai pasklinda, ir visas kaimas prisiima atsakomybę vieni už kitus, skuba padėti. Linkėčiau kiekvienam miestiečiui atvažiuoti į kaimą bent kokiam mėnesiui pagyventi, pajusti bendruomenės gyvenimą. Noriu pasidalinti savo tėvų pavyzdžiu. Būna ir taip, kad aš negaliu jų aplankyti, nes jie renkasi kartu su bendruomene ir kepa kugelį, ar renkasi prieš šv. Kūčias ir kepa kūčiukus.

Kartais atrestauruotuose ar net naujai pastatytuose puikiuose kultūros namuose nevyksta kultūrinis gyvenimas. Viskas priklauso nuo žmonių. Vyresni kaimo gyventojai klysta, manydami, kad atvykęs jaunas žmogus sukurs kultūrinį gyvenimą, suburs bendruomenę bendrai veiklai. Jauni žmonės yra labai užimti, dažnai tik pradeda kurti savo gyvenimą, tad labai norisi palinkėti visiems miestelių, kaimų brandžiosios kartos gyventojams nedėti vilčių, kad jaunimas sukurs bendruomeniškumą. Jie būtinai prisijungs, padės, tačiau reikia pripažinti – negalės skirti tiek daug laiko.

– Kokią vietą muzika užima Jūsų gyvenime?

– Muzika man – mėgstamas darbas, susidedantis iš labai daug segmentų, o svarbiausias jų – žmogus, kuris manęs klauso. Aš labiau myliu žmones, o ne pačią muziką, jei likčiau tik aš ir muzika, manau, mesčiau šį darbą. Muzika man pati puikiausia priemonė susitikti žmones, labiausiai mėgstu koncertus kamerinėje aplinkoje, kai galiu bendrauti, dovanoti emocijas, kartu liūdėti ir džiaugtis kartu su kiekvienu atėjusiu išgirsti muzikos. Nemėgstu teatro, nors labai daug koncertuoju miuzikluose, operetėse. Teatras turi vieną blogybę – kai įsijungia prožektoriai, šviečiantys tiesiai į atlikėjo akis, nieko negalima matyti, net žmonių, sėdinčių pirmoje eilėje, – to aš labai nemėgstu. Tikrąją meilę muzikai jaučiu tada, kai koncertuodamas sulaukiu emocijos iš klausytojo.

Tenka daug koncertuoti mieste ir kaime. Miesto žmogus dažniausiai ateina klausytis koncerto užsidėjęs kaukę – viską suprantančio ir žinančio, o tu, mielas artiste, linksmink mane. Kaime žmogus, nors ir 15-ą kartą lankydamasis koncerte, dažniausiai yra atviras, ne kartą kaime mačiau verkiantį, linksmą, susikaupusį ar kartu iš širdies dainuojantį.

– Iš Jūsų, kaip muziko darbų, koncertų galima spręsti, kad vykdote svarbią užduotį – kuo plačiau skleisti meilę klasikinei muzikai visos Lietuvos miestų ir miestelių žmonėms. Jūsų dėka ši muzika tampa miela, puikiai suprantama ir sava net ir populiariosios muzikos gerbėjams. Kaip tai pavyksta?

– Yra atlikėjų, kurie koncertuoja, tačiau neturi galimybių to daryti dažnai. Reikia pripažinti, kad televizija padėjo man suteikdama galimybę koncertuoti daugiau, koncertuoju visoje Lietuvoje labai daug. Yra muzikantai ir vokalistai. Niekada vokalistas neišmoks būti geru muzikantu atlikdamas muziką tik klasėje. Jis gali tik išmokti gražiai, taisyklingai atlikti kūrinius, tačiau negali padovanoti emocijos, nors muzikaliai puikiai viską atlieka. Tikrasis muzikantas atliekamus kūrinius pateikia savaip, pagal savo jausmus, pagal tai, kaip reaguoja klausytojas. Tik koncertuodamas supranti, kas patinka klausytojui. Klysta tie atlikėjai, kurie skirsto žiūrovus, auditorijas. Visos auditorijos yra atviros tikram jausmui. Muzikantui būtina dovanoti nuoširdumą, atvirą jausmą, pasitelkti vaidybos elementus atliekant kūrinius. Negalima bijoti žmonių, jei ką darai, reikia daryti drąsiai ir užtikrintai, šie įgūdžiai atsiranda tik per ilgą patirtį.

– 2015 m. Naisių vasaros blaiviame festivalyje kartu su scenos kolege Ona Kolobovaite ir Panevėžio muzikinio teatro simfoniniu orkestru dovanojote įspūdingą koncertą klausytojų ausims ir širdims. Ar svarbu, kokie klausytojai susirenka klausyti muzikos? 

– Blaivus klausytojas yra protingas, atviras emocijai, toks žmogus, šalia kurio būti ir „eiti į kontaktą“ yra įdomu. Neblaivaus klausytojo jokios emocijos nepaliečia, jam nėra svarbu ir tavo atliekama muzika. Tik pamačius tokią auditoriją, artistą apima nemalonūs jausmai, baimė. Dar neprasidėjus koncertui, jis netenka žavesio. Labai apmaudu, tačiau yra tekę tai patirti. Po tokio koncerto būna sunku atsigauti net keletą dienų. Liūdniausia, kad tokių renginių organizatoriai ir klausytojai tave kviečia ir priima ne kaip menininką, o kaip samdinį. Dažnai renginiuose lankausi ir kaip klausytojas. Kartu su šeima renkamės ir važiuojame į tuos renginius, kurie yra blaivūs, kuriuose žmonės džiaugiasi vieni kitais.

– Jau eina į pabaigą piliečių iniciatyvos „Už blaivią“ parašų rinkimas. Jos tikslas – kad būtų ženkliai sugriežtintas alkoholio kontrolės įstatymas. Žmonės gausiai pasirašė tiek miestuose, tiek kaimuose. Ar tai – optimizmo blyksnis kovoje su alkoholizmu?

– Visuomenė klysta manydama, jog blaivybė miesto žmogui yra neaktualus klausimas, dažniausiai manoma, kad tai išskirtinai didžiausia kaimo problema. Pats neseniai atsikrausčiau iš miesto gyventi į kaimą ir pastebėjau, jog mieste gatvėse su neblaiviais žmonėmis, kurių gyvenimus alkoholis ypač buvo palietęs, susitikdavau netgi dažniau nei kaime. Bendraudamas su vietos kaimo bendruomenę pastebėjau, kad žmonės čia jau suprato, jog alkoholis griauna ne tik girtaujančio žmogaus šeimos, bet ir aplinkinių gyvenimus, tad visuotinai įvairiais būdais stengiasi įveikti šią problemą. Įvairiuose kaimuose labai lengvai prigyja įvairios blaivios šventės, šias idėjas labai palaiko vietos žmonės. Juk svarbiausia, kad pirmiausia pripažintume problemą, tada lengviau ją ir išspręs. Kaip priešpriešą tobulėjančiam kaimui galima pastatyti įvairius mūsų miestus, kurie kratosi šios bėdos ir vis nuolaidžiaudami prekybininkams nesugeba alkoholio išguiti iš miestiečių švenčių (kaip sakė M. K. Čiurlionis „tie pinigai, prakeiti pinigai...“). Norėtųsi pakvieti ir paraginti miestiečius liautis kaltinti kaimus prasigėrimu,o apsižvalgyti aplink ir pradėti šią problemą spręsti pas save. Mieste tai padaryti bus daug sunkiau, juk ten šalia esantis žmogus daug svetimesnis nei mažoje gyvenvietėje, todėl ir jam padėti sunkiau.

Tautos išblaivinimu netikėtai susirūpinusi šalies valdžia veidmainiauja ir ruošiasi naujiems rinkimams – tuo įsitikinę kai kurie medikai. Esą naujos įstatymo pataisos, priverstinis gydymas, alkoholio pardavimo ribojimai ar kiti draudimai naudos veikiausiai neduos.

Mūsų civilizacijos kvaišalas

Pasak buvusio Klaipėdos apskrities vyriausiojo gydytojo Valdemaro Anužio, kiekviena civilizacija turi savo narkotiką. Mūsų civilizacijos legalus narkotikas – alkoholis. O jia esą yra ne šiaip kvaišalas, o – psichotoksinis narkotikas, jis nuodingas mūsų ląstelėms ir tuo skiriasi nuo kitų kvaišalų.

"Kodėl alkoholio vartojimas išprovokuoja protu nesuvokiamą elgesį, kai jis prieštarauja žmogaus prigimčiai, pagrindiniams baziniams instinktams – rūpintis savo palikuoniais? Manau, kad Saviečių ar Kražių atvejams įtakos turėjo tam tikri alkoholio produktai. Šiandien Lietuvoje nemažai žmonių vartoja surogatinį alkoholį, kuriame yra daug fuzelių, toksinių medžiagų, sukeliančių organinius smegenų pakitimus, psichozes ir protu nesuvokiamą elgesį", – įsitikinęs V.Anužis.

Tačiau esą yra ir legalaus alkoholio, kuris taip pat išprovokuoja tam tikras pasekmes. Anot V.Anužio, pirmiausia tai – spirituotas, nenatūralios fermentacijos alus.

"Mano manymu, alus iš visų alkoholinių gėrimų yra vienas prasčiausių. Jis nėra jau toks nekaltas jau vien todėl, kad kasdienis jo vartojimas nesmerktinas, net yra nustatytos rekomendacinės dozės. Tačiau nėra nei saugių alkoholio dozių, nei saugaus vartojimo. Visos alkoholio dozės yra pavojingos", – kategoriškai pasisakė V.Anužis.

Gydomi ir vaikai

Klaipėdos priklausomybės ligų centro vadovas Liudas Andrikis patvirtino, kad pacientų šioje įstaigoje visada padaugėja po švenčių. Centre yra ir keturios vietos, skirtos vaikams bei paaugliams nuo 13 metų. Tos vietos visos užimtos būna ne visada. Dažniausiai šie pacientai – vaikai iš globos namų ar socialinės rizikos šeimų. Per metus centre nuo alkoholizmo gydoma vidutiniškai 16 vaikų.

"Didžiųjų žiemos švenčių metu laisvų vietų pas mus beveik nebūna, žmonės laukia eilėje. Problemų dėl alkoholio turi visų socialinių grupių atstovai. Pas mus gydymas yra savanoriškas. Į mus pagalbos kreipiasi pats asmuo arba jo šeima ar artimieji, kurie spaudžia gydytis. Tokie, kurie vaikus skandina šuliniuose, net nesuvokia savo būsenos, ką jau kalbėti apie apsisprendimą gydytis nuo alkoholizmo", – teigė L.Andrikis.

Jo manymu, galimybių įsigyti alkoholį ribojimas ir reklamos draudimas turėtų duoti efektą, gal ne iš karto, bet ateities kartoms – tikrai.

Geriausia, ką turime?

Medikus labiausiai trikdo alkoholio reklamos cinizmas – "geriausia, ką mes turime". Ar tai yra geriausia, ką mes sukūrėme, retoriškai klausė V.Anužis.

"Tai yra pasityčiojimas iš visos visuomenės, iš tautos. Ir mažesnės koncentracijos alkoholis anaiptol nėra kažkoks gėris, tai yra veidmainystė. Tačiau draudimais nieko nepasieksime. Čia savo žodį turėtų tarti psichiatrai bei narkologai ir, remiantis jų rekomendacijomis, o ne populistiniais šūkiais prieš rinkimus, būtina parengti įstatymus", – tvirtino gydytojas.

Solidžią darbo patirtį su priklausomybės ligomis sergančiais pacientais turintis klaipėdietis psichiatras Aleksandras Slatvickis skeptiškai vertina skubotus valdžios sprendimus, siekiant sumažinti alkoholio vartojimą.

"Dabar atsirado tokių, kurie nori visą tautą paversti blaivininkais, kas yra nerealu. Manau, kad tuo klausimu mūsų valstybėje einama neteisinga linkme. Mūsų šalyje nėra aiškios, konkrečios, ilgalaikės politikos psichikos sveikatos srityje, taip pat ir priklausomybės psichiatrijoje. O dabartinė reakcija į problemą man primena sovietmetį – kažkas įvyko ir reikia skubiai ką nors padaryti, kad tik visuomenė pamatytų", – teigė A.Slatvickis.

Psichiatrų niekas neklausia

Esą, jei laiku atsakingos institucijos būtų atkreipusios dėmesį į konkrečių profesionalų pasiūlymus, situacija būtų visai kitokia.

"Nedrįstu teigti, kad nebūtų tokių tragedijų, kurios dabar sukrėtė Lietuvą. Jų yra, buvo ir bus. Nes vienos nelaimės yra susijusios su alkoholio vartojimu, kitos – su tuo nieko bendra neturi. Prisiminkime, kad ir A.Breiviko atvejį Norvegijoje. Alkoholio kontrolė ir apribojimai turi būti, bet valstybė turi keisti požiūrį į šią problemą, turi būti prevencija, bet ne tokia kaip sovietmečiu. Kaip buvo "vertikalus" bendravimas – mes geriau žinome, ko jums reikia, taip viskas liko ir dabar", – tikino psichiatras.

Pasak A.Slatvickio, nereikia grasinti priverstiniu gydymu nuo alkoholizmo. O pats įstatymo projektas dėl priverstinio gydymo specialistams kelia siaubą.

"Man tame įstatymo projekte užkliuvo absoliučiai viskas. Jei jį kūrė profesionalai, tai yra gėda, o jei – ne profesionalai, pasiūlyčiau jiems nekišti nosies ten, kur baigiasi jų kompetencija. Vien ką reiškia sakiniai – galima priverstinai hospitalizuoti, įtarus narkologinį susirgimą, galima hospitalizuoti alkoholiu piktnaudžiaujančią nėščią moterį, kad nebūtų vaisiaus apsigimimo. Čia dar vienas absurdas", – piktinosi A.Slatvickis.

Pasak psichiatro, pagal šią įstatymo rengėjų logiką, reikia stebėti visas moteris, kurios gali pastoti, nes užfiksavus girtavimą 3–4 nėštumo mėnesį vaisius ir taip jau bus apsigimęs, o gydymas – beprasmiškas.

"Mūsų gi nuomonės kol kas niekas neklausia, aš tą įstatymo projektą gavau netyčia ir ne iš oficialių šaltinių. Tai reiškia, kad tyliai kažkas taisoma, paskui dieną prieš tvirtinimą Seime atsiųs mums, prašydami suderinti su prierašu, "jei laiku neatsakysite, manysime, jog pastabų neturite". Ar taip galima elgtis"? – klausė psichiatras.

Draudimai – beprasmiai?

Pasak V.Anužio, planai apriboti alkoholio įsigijimą didesnės naudos, kovojant su visuomenės alkoholizmu, neduos.

"Bet koks draudimas ar apribojimas skatina tik nelegalius dalykus. JAV sausasis įstatymas labiausiai naudingas buvo būtent mafijai. Iš pradžių, įvedus šį įstatymą, pagerėjo visuomenės sveikatos rodikliai, tačiau paskui buvo staigus kritimas, nes rinką užplūdo nelegalus alkoholis, kurio kokybės valstybės institucijos kontroliuoti jau nebegalėjo", – dėstė V.Anužis.

Pašnekovas tikino, jog tokį patį efektą, kaip ir JAV, turėjo ir Michailo Gorbačiovo sausasis įstatymas – šalį užplūdo surogatai.

"Man yra tekę dirbti reanimacijos skyriuje, prisižiūrėjau visko. Pasitaikydavo, kad atveždavo vos ne iš vieno namo po tris ar keturis apsinuodijusius neaišku kuo asmenis, kurie visi mirdavo. Buvo atvejis, regis, Tauragės rajone, kai nuo surogatų vienu metu mirė 7 žmonės. Todėl rinkoje turi būti legalus alkoholis, kurį gali kontroliuoti valdžios institucijos, nes kokybiškas alkoholis daro kur kas mažesnę žalą nei surogatai", – kalbėjo V.Anužis.

Jo įsitikinimu, žiauriausios psichozės, kurių apimti žmonės įvykdo baisius nusikaltimus, kyla dėl alkoholio surogatų vartojimo ir jų toksinio poveikio.

"Stebuklingų išeičių nėra, reikia suprasti, su kuo turime reikalą. Jeigu mes žinome, kad alkoholis yra narkotikas, tai atvirai ir pasakykime visuomenei. Ir ant bet kurio alkoholio etiketės turi būti užrašyta, kad tai yra narkotinė medžiaga, kuri turi psichotoksinį poveikį ir yra nuodinga, o ne tai, kad tik kelia riziką. Čia jokios rizikos nėra, tai yra garantuotas nuodingas poveikis", – teigė V.Anužis.

Nuodai – plastiko buteliuose

Dar viena blogybė yra ta, kad alus ir pigus vynas yra supilami į įvairią plastikinę tarą, kai net vandens nerekomenduojama pakartotinai pilti į plastiko butelius.

"Alkoholis – organinis tirpiklis, įsivaizduokite, kiek plastmasės ištirpsta tame alkoholyje. Į plastiko butelius pilsto ir spirituotą alų. Ar žinote, kas nuo jo atsitinka? Taigi protas pasimaišo. Išgėrė to birzgalo ir kirto draugui kirviu į kaktą be jokios priežasties. Alus su visais savo fuzeliais, aukštesniaisiais alkoholiais sukelia gerokai didesnių problemų nei bet kuris kitas alkoholis", – mano V.Anužis.

Dabar rinkoje yra labai daug spirituotų produktų, kurie fasuojami būtent į plastikinę tarą. Toks pat pavojingas sveikatai yra ir vynas, išpilstytas į plastikinius butelius.

"Tai – ne vynas, o spirituotas birzgalas, skirtas tam tikrai publikai, žemiausiam visuomenės sluoksniui. Nerekomenduočiau niekam jo gerti, bet tiems, kurie jį vartoja, nereikalingos jokios rekomendacijos. Tai paprastai yra žmonės, išstumti iš visuomenės, jiems ir gaminami tokie alkoholiniai gėrimai, kad jie nevartotų įvairių langų ploviklių", – teigė V.Anužis.

Alkoholio gamintojai plastikinę tarą renkasi pragmatiniais sumetimais – 750 ml talpos stiklinis butelis sveria apie 400 g, o plastikinio svoris tesiekia 54 g, be to, nedūžta. Taigi transportavimas tampa efektyvesnis, paprastesnis ir saugesnis.

Tačiau pripažįstama, kad plastikas praleidžia daugiau deguonies į vidų nei stiklas. Todėl alkoholio galiojimo laikas tampa trumpesnis.

Verslininkai mano, kad klausimas, ar alkoholio laikymas plastikiniuose buteliuose gali kenkti sveikatai, yra diskutuotinas.

Tačiau sveikatos specialistai tikina, jog alkoholis, sąveikaudamas su plastiku, iš jo išplauna ftalatus. Tai yra medžiagas, kurios gali ardyti žmogaus endokrininę sistemą. Esą plastike yra chloro, dėl kurio atsiranda ir dioksinas – dar vienas nuodas.

Kai kurie plastikai, pavyzdžiui, polivinilchloridas ar polikarbonatas išskiria bisfenolį A. Ši medžiaga yra toksiška ir labai klastinga, nes kenkia reprodukcinei organizmo funkcijai.

Jei penktadienio vakarą Laisvės alėjoje ar senamiestyje sutikote grupę žaliai apsirengusių, Vyčiu ir trispalve nešinų bėgikų grupelę, tai žinokite – jie nebuvo „Žalgirio“ sirgaliai. Kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį žmonės bėga už blaivią Lietuvą.

Nors buvo šalta ir galima tikėtis lietaus, šeši vyrai ir viena mergina nepabūgo sudalyvauti bėgime. Bėgikų laukė maždaug 4,5 km ilgio trasa nuo Motiejaus Valančiaus paminklo Rotušės aikštėje iki Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios ir atgal.

Pirmieji prie paminklo atvyko du studentai – broliai Robertas ir Vilius.

„Pirmą kartą mes čia, tikimės, kad kas nors ateis, o jei ne, tai bėgsim tiesiai namo“, – juokėsi vaikinai.

Neilgai trukę prisijungė ir kiti bėgikai. Vienintelė tądien mergina Živilė atėjo raišuojanti. Iš toli švietė skiriamasis dalyvio ženklas – žalia striukė.

„Na, nežinau ar ji bėgs“, – artėjant Živilei leptėjo vienas brolių.

Jis buvo ir teisus, ir neteisus. Živilė dėl neseniai atliktos pėdos operacijos nešiojo įtvarą ir bėgti negalėjo, tačiau ryžtingai palaikė kitus dalyvius.

Ji šioje akcijoje dalyvauja jau daugiau nei metus, tad turėjo ką papasakoti. Paklausta ar per tiek laiko žmonės jau atpažįsta bėgikus ir ar supranta, kodėl jie bėga, ji šyptelėjo.

„Atpažįsta, bet dažniausiai baruose sėdintys žmonės. Kartą girdėjau „o, žiūrėk, vėl tie bėga“, kartais pakelia bokalą į mūsų pusę“, – sakė ji.

Prie kompanijos prisijungęs Vygandas taip pat tarė savo žodį.

„Jei penktadienį žaidžia „Žalgiris“, tai dažnai mus palaiko komandos sirgaliais“, – juokėsi jis.

Vygandas, kaip ir dauguma dalyvių - rimtas bėgikas, bet penktadienio bėgime per daug nesiplėšo, tad prisijungti gali bet kas. Pirmą kartą bėgę broliai skaičiavo, kad turėtų užtrukti apie 20 minučių. Visgi, realybė kiek kitokia. Bėgimas iki Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios truko beveik 20 minučių. Į abi puses – apie 40. Tuo tarpu šaltyje prie M. Valančiaus paminklo grįžtančių vyrų laukė Živilė.