Kūrėjo vizitinė kortelė

B. Kutavičiaus oratorijos – išskirtinė pripažinto kūrėjo vizitinė kortelė. Šie stambios formos opusai ryškiausiai reprezentuoja jo kūrybos idėjines nuostatas ir stiliaus bruožus. Tarp jų paveikiausi yra savitas laiko ir erdvės traktavimas, muzikos vizualumas, teatrališkumas, rituališkumas, užburiantis klausytojus ir juos įtraukiantis į muzikinį vyksmą. Kompozitoriaus oratorijų teatrologija, ypač „Paskutinės pagonių apeigos“ ir „Iš jotvingių akmens“, kadaise turėjusios didelę įtaką Lietuvos kultūrinei visuomenei, iki šiol keri savo magiška poveikio jėga.

Šie minėti du oratoriniai opusai jau yra skambėję „Permainų muzikoje“ prieš kelerius metus, juos tada taip pat atliko moksleiviai iš Klaipėdos Vydūno gimnazijos ir Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos.

„Magiškas sanskrito ratas“ – tai penktoji B. Kutavičiaus oratorija pagal Sigito Gedos tekstą, sukurta istoriniais 1990-aisiais, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Kūrinys buvo parašytas specialiai kompozitoriaus Šarūno Nako vadovaujamam Vilniaus naujosios muzikos ansambliui, kuris ir atliko jo premjerą.

Tarp mirties ir gyvenimo

„Magiškas sanskrito ratas“, kaip nė vienas kitas mano kūrinys, yra labai dramatiškas, tragiškas, toks tarp mirties ir gyvenimo“, – sakė oratorijos autorius. Pasak muzikologės Jūratės Landsbergytės, „Magiškas sanskrito ratas“ yra perėjimo ženklas – muzikos – į kitą būtį, į garsų pasaulio „anapus“, jis apgaubtas paslapties ir „tobulumo – neišbaigtumo“ mįslės.“

Pačios kompozicijos esmė, B. Kutavičiaus teigimu, yra „ratas – kaip rytiečių filosofijoje viskas pasikartoja po kažin kiek amžių, tūkstantmečių“. Ypač įdomi ir originali yra grafinė kūrinio partitūrų rašyba – saulės, akies, korio, laiptų, žvaigždės formos dalys. Atsikartojimo, gyvenimo rato simbolį išryškina kai kurių dalių ištisiniai kanonai. Jų muzika nuolat sukasi erdvėje, mistiškoje garsų galaktikoje.

„Netradicinis užrašymas duoda daug nelauktų dalykų. Čia yra įvairių ratų, brūkšnelių, įvairių formų žvaigždžių. Atsiranda keistų sąskambių, susidaro keista forma, tarytum pratęsiama ta forma, kuri buvo oratorijoje „Iš jotvingių akmens“. Nieko panašaus mano kūryboje dar nepasitaikė. (...) Ten taip preciziškai padaryta, kad jeigu kas partitūroje pasislenka milimetrą į vieną ar kitą pusę, tai viskas kinta, viskas griūva. Reikia atrasti maksimalų laiko, erdvės pajutimą, atlikėjų išdėstymą, jų apšvietimą, judėjimą, net veido, judesių išraišką. Žodžiu, kai visa tai pavyks padaryti, kūrinys darys poveikį“, – svajojo kompozitorius, taip ir nesulaukęs vizualaus, teatralizuoto savo kūrinio atlikimo. Rugsėjo 29 d. sukaks dveji metai, kai jo netekome...

Vėlių muzika

Dabar tai pirmąkart įvyks – vizualus ir teatralizuotas B. Kutavičiaus oratorijos „Magiškas sanskrito ratas“ atlikimas. Klaipėdos Vydūno gimnazijos moksleiviai oratorijoje slypinčias prasmes sieks perteikti ne tik dainuodami ir grodami lietuvių liaudies instrumentais (kanklėmis, skudučiais, metalofonais, varpeliais ir kt.), bet ir pasitelkdami kūno plastiką bei judesį. Įdomu, kad jie patys kūrė oratorijos scenografiją, kostiumus ir net kai kuriuos netipiškus joje naudojamus instrumentus, pavyzdžiui, linų brauktuvus. Tai senovinis darbo įrankis, iš medžio ir vinių pagamintos šukos linams šukuoti. „Penki nauji vinių instrumentai (nežinau jų pavadinimo), per juos braukiama smičiumi, toliau metalofonai, visokiausi varpeliai, dūdelės“, – kažkada apie „Magiško sanskrito rato“ instrumentus pasakojo kompozitorius. Visa tai jam padėjo sukurti slėpiningą „vėlių muzikos“ įspūdį.

B. Kutavičiaus kūryba giliai įsiskverbia į sielą ir užburia savo neįprastu skambėjimu. Kiekvienas susitikimas su ja tampa įvykiu, paliekančiu ryškius įspūdžius, pažadinančiu emocijas ir keičiančiu mąstymą. To siekia ir festivalis „Permainų muzika“.

Šiuolaikinės oratorijos vaikams ir jaunimui projektas vyks Klaipėdos koncertų salėje rugsėjo 26 d. 12 ir 18.30 val.

„Kaulo senis ant geležinio kalno“ – tai stilizuota lietuviška pasaka, kurios pabaigoje gėris nugali blogį. Jos veikėjai – Žvirblis su Pele, Sakalas, Žmogus, trys Senutės, Sakalo seserys, Mergelė gulbė, Žmogaus sūnus, Kaulo senis ir kiti. Kūrinys yra nedidelės apimties, orientuotas į vaikų klausymosi galimybes. Originali partitūra buvo sukurta 1976 m. ir skirta atlikti vaikams. Klaipėdos koncertų salėje 2019 m. pastatytam spektakliui kūrinio partitūra buvo aranžuota profesionalių atlikėjų (kamerinio orkestro ir mišraus choro) ir vaikų ansamblio sudėčiai.

Šį operos pastatymą režisavo Birutė Mar, scenos vaizdu ir atlikėjų kostiumais rūpinosi dailininkė scenografė Indrė Pačėsaitė. Įdomu, kad šis kūrybinis režisierės ir dailininkės tendemas 2017 m. originalią programą pagal B.Kutavičiaus muziką pristatė Zalcburgo operos teatre, kai ten dirbusi pripažinta dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla atsisveikino su meno vadovės pareigomis. Dalis operos veikėjų Klaipėdos koncertų salėje vilki tuos pačius sceninius rūbus, kuriuos vilkėjo jų kolegos Zalcburge.

Beje, M.Gražinytė-Tyla dirigavo kitą įstabų B.Kutavičiaus kūrinį „Jeruzalės vartai“ 2014 m. festivalyje „Permainų muzika“. Tada jos batutai pakluso Klaipėdos kamerinis orkestras ir Klaipėdos choras „Aukuras“, dalyvaujantys ir atliekant operą „Kaulo senis ant geležinio kalno“.

Be minėtų profesionalių Klaipėdos koncertų salės kolektyvų, atsakinga užduotis B.Kutavičiaus operoje tenka Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokinių vokaliniam ansambliui. Solo partijas operoje atlieka aktoriai Evelina Šimelionė ir Gytis Šimelionis, taip pat operos solistė Rasa Ulteravičiūtė. Visam šiam gausiam atlikėjų būriui diriguoja Egidijus Kaveckas. Muziką vizualiai papildo Karolio Bratkausko vaizdo projekcijos.

Archajiško ir šiuolaikinio pasaulio susidūrimas, emocionali ir paveiki kūrinio interpretacija, įspūdingi sceniniai kostiumai ir vaizdo projekcijos tiek dideliems, tiek mažiems klausytojams palieka neišdildomą įspūdį. Todėl šis operos pastatymas buvo pristatytas Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui, jis įamžintas ir LRT vaizdo įraše.

Kompozitorius B.Kutavičius 2019 m. balandį buvo atvykęs į Klaipėdos koncertų salę – į savo operos premjerą ir nuoširdžiai džiaugėsi pastatymu. Deja, tai buvo paskutinė B.Kutavičiaus kelionė į Klaipėdą... Šis operos „Kaulo senis ant geležinio kalno“ pastatymas Klaipėdos koncertų salės scenoje bus rodomas jau paskutinį kartą, minint 90-ąsias kompozitoriaus gimimo metines.

Didžiuotis ir skleisti publikai

Pirmą KVMT 36-ojo sezono premjerą parengė muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, režisierius G. Varnas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas.

Tai antrasis šios operos pastatymas Lietuvoje. Sukurta „Vilniaus festivalio“ užsakymu, pirmą kartą ji buvo pastatyta 2000-aisiais Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Planuojant operos pastatymą Klaipėdoje, tikėtasi, kad šiame procese dalyvaus ir pats B. Kutavičius, bet 2021-ųjų rugsėjo 29 d. kompozitorius iškeliavo į amžinybę. B. Kutavičiaus kūrybinis palikimas gausus ir vertinamas Lietuvoje bei už jos ribų.

„Galime didžiuotis, kad turime tokio genialaus kompozitoriaus kūrybinį paveldą, kurį privalome puoselėti, skleisti ir rodyti scenoje. Tai – didžiulė garbė ir malonumas“, – sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Spalio 7 ir 8 dieną premjera žavėjosi tiek Vakarų Lietuvos, tiek iš sostinės atvykusi publika. Tarp operos gerbėjų buvo galima sutikti muzikos profesionalų, šio scenos meno kritikų, politikų ir įvairiausių profesijų atstovų.

Šių laikų „lokiai“

Opera „Lokys“ sukurta Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretu, kuriame autorė interpretuoja Prospero Mérimée novelėje „Lokys“ (1869) atpasakotą kruvinų vestuvių istoriją. Ji nukelia klausytoją į „laukinį kraštą“ – Žemaitijos gūdumą, kur iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas-vilkolakis pasiperša grafaitei, o po vestuvių nakties žmonės ją randa sudraskytą.

M. Aleksos nuotr.

„Opera „Lokys“ daugialypė: daug ausiai malonių ir nesudėtingų klausyti dalių, tačiau yra ir bjauriai skambančių ar net ausį rėžiančių, šokiruojančių elementų. Ir visa tai susijungia į vientisą ir unikalų operos muzikinį audinį. Dirbdami kartu su KVMT simfoniniu orkestru siekėme rasti kuo daugiau muzikinių spalvų, kolorito, muzikos tembro įvairovės, ypatingos nuotaikos ir ekspresijos. Operos herojams kyla daug vidinių priešpriešų ir klausimų: „manyje tūno žvėris. Ką su juo daryti? Paleisti? Įsimylėti? Kalbėtis?“. Tai kelia aliuzijų net su mūsų šiandiena: vyksta karas, kas gali sutramdyti smurtaujantį žvėrį? Kiekvienam siūlome rasti savus atsakymus...“ – akcentavo dirigentas M. Staškus.

Pasak operos režisieriaus G. Varno, centrine siužeto ašimi čia tampa tamsioji žmogaus prigimties pusė, jo dvilypumas – žmogus-žvėris, o esminiu klausimu – kiek žmoguje gali būti žvėries ir kiek jis pajėgus išlikti žmogumi. Žmogiškojo gyvuliškumo ir laukinio krašto, kurių simbolis yra meška ar lokys, susidūrimas su civilizacija ir yra pagrindinės šios operos temos, spektaklyje atskleidžiamos tiek konceptualiai, tiek vizualiai – per konfliktą tarp rūmų ir gūdaus miško, tarp civilizuotos tvarkos, kultūros ir pirmapradžio chaoso, natūros, tarp šviesos ir tamsos.“ Režisierius neslepia, kad pastatymas žiūrovus gali nukelti ne tik į tai, kas vyko XIX a., bet ir į šiuo metu vykstantį karą kaimyninėje Ukrainoje. „Kraujasiurbystė ir „lokizmas“ vyksta visiškai šalia, Ukrainoje“, – sako režisierius.

Unikalūs kostiumai ir bauginanti scenografija

Operos siužetas artimas XX a. pradžios nebyliajame kine madingai vampyrų, siaubo filmų personažų temai. „Lokys“ – tarsi siaubo pasaka, siūlanti atsigręžti į giliai viduje glūdinčias baimes.

KVMT siuvyklos profesionalės operos herojų sceninius rūbus siuvo pagal kostiumų dailininko Dainiaus Bendiko kūrybinį sumanymą ir eskizus. Siekiant subtilaus autentiškumo, operos „Lokys“ kostiumų išpildymo procese naudotos autorinės kostiumų dailininko rūbų konstrukcijos, sukurtos skulptūrinio modeliavimo principu. Šia netradicine prieiga kostiumuose interpretuota klasikinio rūbo stilistika, atskleidžianti operos vaizduojamą laikotarpį ir erdvę.

Operos „Lokys“ muzikinis siužetas į sceninį veiksmą įsuko KVMT chorą (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) ir simfoninį orkestrą (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis).

Scenografo Gintaro Makarevičiaus ir šviesų dailininko Viliaus Vilučio pastangos sceną paversti Žemaitijos glūdumos mišku, kuriame vaikštinėja Vienaakė senė arba blaškosi savo tapatybės ieškantis grafas-vilkolakis buvo tokios įtaigios, kad užsivėrus scenos uždangai, žiūrovams buvo truputį baugu pakilti iš savo vietų...

Trys skirtingi „Lokiai“

Į muzikinio trilerio nuotykį leidosi tiek scenos profesionalai, tiek pradedantys, bet labai perspektyvūs solistai. Pirmos premjeros metu (spalio 7 d.) publika gėrėjosi Andriaus Apšegos (Grafas), Ievos Barboros Juozapaitytės (Julija), Vladimiro Prudnikovo (Profesorius), Tado Jako (Daktaras), Jovitos Vaškevičiūtės (Grafienė), Aurelijos Dovydaitienės (Vienaakė senė), Mindaugo Rojaus (Maršalka), Šarūno Šapalo (Grafo antrininkas), Virginijaus Pupšio (Pranciškus, grafo tarnas) dainavimo.

Spalio 8 dieną operoje „Lokys“ dainavo Šarūnas Šapalas (Grafas), Jovita Butkytė-Komovienė (Julija), Kšištof Bondarenko (Profesorius), Audrius Rubežius (Daktaras), Loreta Ramelienė (Grafienė), Dalia Kužmarskytė (Vienaakė senė), Farshad Abbasabadi (Maršalka), Andrius Apšega (Grafo antrininkas), Kęstutis Nevulis (Pranciškus, grafo tarnas).

Spalio 22 dieną operos „Lokys“ herojų išgyvenimus atskleis Andrius Apšega (Grafas), Gunta Gelgote (Julija), Vladimiras Prudnikovas (Profesorius), Tadas Jakas (Daktaras), Jovita Vaškevičiūtė (Grafienė), Aurelija Dovydaitienė (Vienaakė senė), Mindaugas Rojus (Maršalka), Šarūnas Šapalas (Grafo antrininkas), Virginijus Pupšys (Pranciškus, grafo tarnas).

Tapo kultine figūra

Koncerto programą rengia Mindaugo Bačkaus vadovaujamas Klaipėdos kamerinis orkestras kartu su „Lietuvos ansamblių tinklu“. Tai kompozitoriaus ir dirigento Vykinto Baltako vadovaujamas šiuolaikinės muzikos kolektyvas, kuriame groja stipriausi šalies atlikėjai.

Prieš metus anapilin iškeliavęs kompozitorius B.Kutavičius jau seniai tapo kultine šiuolaikinės lietuvių kultūros figūra ne tik dėl unikalių kūrybinių vizijų, nuolatinio bendradarbiavimo su įvairiais muzikos kolektyvais bei įvairių meno sričių asmenybėmis, bet ir dėl savo didelės įtakos jaunesnei lietuvių kompozitorių kartai. Daug pastarosios atstovų buvo jo mokiniai Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje arba savarankiškai mokėsi, ieškojo savojo braižo, studijuodami partitūras, klausydamiesi jo kūrinių.

B.Kutavičius lietuvių kultūros guru tapo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, pelnęs pripažinimą ir populiarumą kaip unikalios, įkvepiančios vaizduotės menininkas. Netrukus garsas apie jį pasklido artimiausių Europos šalių menininkų bendruomenėse. Dainuojančios revoliucijos laikotarpiu B.Kutavičiaus muzika išsiveržė į pasaulį, kuriame dar plačiau suskambėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

B.Kutavičius lietuvių kultūros guru tapo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, pelnęs pripažinimą ir populiarumą kaip unikalios, įkvepiančios vaizduotės menininkas.

Muzika, keičianti mąstymą

„Vaikystėje bėgdavau iš B.Kutavičiaus pamokų, buvo nuobodu. Viskas pasikeitė, kai 16-metis patekau į žymiąją „Paskutinių pagonių apeigų“ perklausą. Tą vakarą viskas pasikeitė“, – prisiminė B.Kutavičiaus mokinys M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kompozitorius, multimedijų menininkas Šarūnas Nakas.

Jis subūrė studijų draugus ir atliko B.Kutavičiaus „Panteistinę oratoriją“. Įkvėptas jaunųjų atlikėjų entuziazmo, netrukus kompozitorius specialiai šiam ansambliui sukūrė oratorijas „Iš jotvingių akmens“ ir „Magiškas Sanskrito ratas“. Š.Nako vadovaujamas Vilniaus naujosios muzikos ansamblis plačiai skleidė žinią pasauliui apie atgimusią Lietuvą.

„Tai, ką darė B.Kutavičius, nėra vien muzika – tai dalykai, kuriuos galima įjungti į gyvenimą. Mes, atlikėjai, nebūtume ištvėrę pusės metų, jeigu mūsų darbas būtų buvęs vien sausas partitūros realizavimas. Čia tarsi integruota kultūros visuma. Ši muzika keičia mūsų mąstymą, skatina tobulėti. Suvokti, kad dėl darbo, įdėto į šios partitūros realizavimą, prasmingai gyveni, nes tos pastangos kompensuoja vertybių ilgesį. Mums tai – kryptis, kaip reikia gyventi, gyvenimo ir bendravimo būdas. Ačiū Kutavičiui“, – sake Š.Nakas.

Š.Nako „Aporija“

Koncerte „Kutavičius ir mokiniai“ bus atliktas vienas populiariausių Š.Nako kūrinių „Aporija“ 13 instrumentų. Aporija (graik. aporos – be perėjimo, be išeities) – tiesos atskleidimo sunkumai, sutrikimas ir nuostaba, susidūrus su painiais gyvenimo ir visatos galvosūkiais. Tai multiansamblinis kūrinys, kuriame atlikėjai suskirstyti į tris savarankiškai grojančias grupes, jų grojama muzika simbolizuoja tris skirtingus kūrybos būdus – natūralų, dirbtinį ir tradicinį.

Pirmoji grupė – styginių kvartetas ir du perkusininkai – nuo pradžios iki pabaigos groja visus 120 indiškų Shargadera’os ritmų. Kvarteto harmoninė medžiaga sudaryta iš keturgarsių akordų, nuosekliai slankiojančių natūralaus garsaeilio ir jo inversijos tonais. Antroji grupė – medinių pučiamųjų kvartetas – įstoja vėliau ir monoritmiškai groja įvairias gamas: chromatinę, tono – pustonio, ketvirtatonių. Trečioji grupė – varinių pučiamųjų trio su didžiuoju būgnu – įstoja vėliausiai ir imituoja jau beveik išnykusių lietuviškų laidotuvių orkestrų skambesį.

Tarsi gėlės žiedas

Koncertą diriguosiantis V.Baltakas taip pat yra B.Kutavičiaus mokinys ir programoje pristatys jam dedikuotą savo kūrinį „Cladi III“. Anotacijoje autorius rašė: „Mane pastaruoju metu domina paklaidos muzikoje galimybė – tam tikras struktūros atvirumas, galintis kūriniui suteikti naujų sąskambių, atverti nelauktas muzikines situacijas ir sutelkti dėmesį į žaidimą, o ne vien į tikslų realizavimą. Todėl pastaruoju metu savo kūriniuose ieškau atviros formos ir naujų interakcijos būdų. Šiame kūrinyje savo tikslų siekiu desinchronizuodamas instrumentininkų partijas, palikdamas tik specifinius sankirtos taškus ir taip atverdamas galimybę muzikantams stipriau reaguoti ir veikti vieniems kitus. Elektronika šias linijas sujungia ir išplečia erdvėje.“

Bus atliktas ir buvusios B.Kutavičiaus mokinės Justės Janulytės opusas styginiams „Circle for a Square“. „Erdvinė pusvalandžio kompozicija specialiai skirta atlikimui atviroje erdvėje, aikštėje. Iš čia kilo ir pavadinime slypintis žodžių žaismas: square anglų kalboje reiškia ir aikštę, ir kvadratą, geometrinę figūrą, kaip ir ratas. Taigi „ratas aikštei / kvadratui“. Fiziškai paveikus kūrinys reflektuoja erdvės ir atstumo fenomeną. Banguojantis keturių styginių kvartetų garsas nuolat sukasi ratu, o atskirų narių partijos, iš pradžių dengiančios viena kitą, pamažu atsiskiria ir išsiskleidžia tarsi gėlės žiedas, hipnotizuojančiu skambesiu užpildant visą erdvę“, – apie savo kūrinį mintimis dalijosi autorė.

Vilties žingsnis

Koncerte suskambės dar vienos B.Kutavičiaus mokinės, kompozitorės Onutės Narbutaitės „Melodija Alyvų sode“ dviem styginių kvartetams ir trimitui. Pasak autorės, pavadinime slypi aliuzija į paskutinę Kristaus maldą Alyvų kalne. Šios muzikos atsiradimą lydėjo įvairūs tekstai. Tarp jų – Naujasis Testamentas ir Rainerio M.Rilkės eilėraštis „Alyvų sodas“. „Galvojau apie tuos žodžius ir dar apie daug ką: apie Johanną Sebastianą Bachą, apie kai kuriuos matytus ir įsivaizduojamus peizažus, apie kai kuriuos labai asmeniškus patyrimus. Neturėjau tikslo iliustruoti garsais tų refleksijų, tai buvo tiesiog inspiracija. Postūmis giesmei. Ši muzika – tai bandymas dainuoti ir tiek. Gal kilęs iš desperacijos, bet – vilties žingsnis“, – teigė kompozitorė.

Kūrinio solo partiją gros trimitininkas Laurynas Lapė, profesines studijas pradėjęs Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje. Dabar jis yra Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro artistas, atliekantis pačių įvairiausių stilių muziką.

Itin simboliškai programoje nuskambės B.Kutavičiaus kūrinys „Praeities laikrodžiai II“, parašytas dideliam instrumentiniam ansambliui ir išreiškiantis multikultūrines kompozitoriaus aspiracijas. Pasak muzikologo Lino Paulauskio, „šio kūrinio formą ir plėtotę persmelkia metaforizuotas japoniškų sodų įvaizdis“.

B.Kutavičiui skirta programa spalio 6-ąją Klaipėdoje pasibaigsiantis festivalis „Permainų muzika“ šiuolaikinės muzikos renginių estafetę perduos festivaliui „Muzikos ruduo“, kuris Vilniuje ta pačia programa prasidės spalio 7-ąją.

Tai stilizuota pasaka, kurios veikėjai – Žvirblis su Pele, Sakalas, Žmogus, trys Senutės, Sakalo seserys, Mergelė gulbė, Žmogaus sūnus, Kaulo senis ir kiti.

Kūrinys yra nedidelės apimties, orientuotas į vaikų klausymosi galimybes. Originali partitūra net buvo skirta atlikti vaikams, tačiau šiam pastatymui Klaipėdos koncertų salėje sukurta nauja operos versija. Ją režisavo Birutė Mar, scenos vaizdu ir atlikėjų kostiumais rūpinosi dailininkė scenografė Indrė Pačėsaitė. Muziką vizualiai papildo Karolio Bratkausko vaizdo projekcijos.

Operą atlieka Klaipėdos kamerinis orkestras, Klaipėdos choras „Aukuras“ ir Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokinių vokalinis ansamblis, kuriam tenka ne tik dainuoti, bet ir vaidinti. Solistų partijas dainuoja Evelina Šimelionė, Rasa Ulteravičiūtė ir Gytis Šimelionis, diriguoja Egidijus Kaveckas.

Operos premjera įvyko Klaipėdos koncertų salėje 2019 m. balandį. Kompozitorius tąkart buvo atvykęs jos pasiklausyti ir nuoširdžiai džiaugėsi pastatymu. Deja, tai buvo paskutinė B.Kutavičiaus kelionė į Klaipėdą...

Šiemet į sceną sugrįžtančiu kūriniu siekiama paminėti 90-siąs kompozitoriaus B. Kutavičius (1932–2021) gimimo metines ir paliudyti jo muzikos nemirtingumą.

Archajiško ir šiuolaikinio pasaulio susidūrimas nulėmė įtaigius operos režisūrinius ir muzikinius sprendimus. Ši B. Kutavičiaus kūrinio interpretacija mažiems ir dideliems klausytojams palieka labai gražų įspūdį.

B. Kutavičius (g. 1932) 1959–1964 metais studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Antano Račiūno kompozicijos klasėje. 1975–2000 metais jis dėstė kompoziciją M. K. Čiurlionio menų mokykloje, 1984–2000 metais dar ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

1987 metais jis buvo apdovanotas Lietuvos valstybine premija, 1995 metais – Lietuvos Nacionaline premija. 1996 metais kompozitorius gavo festivalio „Probaltica“ (Torunė, Lenkija) prizą už kūrybinius laimėjimus, 1999 metais apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, taip pat Karininkų kryžiaus ordinu už nuopelnus Lenkijos Respublikai, 2003 metais – ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Tais pačiais metais pelnė Tarptautinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) prizą už kūrybą, 2004-aisiais – Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) „Metų autoriaus“ apdovanojimą. Įvairių žanrų ir sudėčių B. Kutavičius kūriniai (nuo sceninių iki kamerinių) pelnė šešis apdovanojimus periodiniuose Lietuvos kompozitorių sąjungos metų kūrinių rinkimuose.

B. Kutavičiaus muzika nuolat atliekama įvairiuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, tarp kurių galima paminėti „Varšuvos rudenį“ (1978, 1983, 1987, 1990, 1991, 1994, 1997, 1999, 2002), Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivalį (1990, Didžioji Britanija), Strasbūro šiuolaikinės muzikos festivalį „Musica“ (1992), „Mare Balticum“ (1992, Suomija), „De Suite Muziekweek“ (1995, Nyderlandai), „Wratislavia Cantans“ (1995, Lenkija), Glamorgano slėnio festivalį (1996, Didžioji Britanija), „Baltic Arts'96“ (Didžioji Britanija), „Probaltica'96“ (Lenkija), Odenzės festivalį „Music Harvest“ (1998, Danija), Spitalfildo festivalį (2002, Didžioji Britanija), „MaerzMusik“ (2003, Vokietija), „Icebreaker II: Baltic Voices“ (2004, JAV), ISCM Pasaulio muzikos dienas Vilniuje (2008) ir daugelį kitų.

Šalies muzikos kultūra neteko iškilaus menininko, originalaus kompozitoriaus, lietuviškojo minimalizmo pradininko B. Kutavičiaus.

Apie kompozitoriaus kūrybą išleistos keturios knygos: Ramintos Lampsatytės „B. Kutavičius. A Music of Signs and Changes“ (Vilnius: Vaga, 1998), Ingos Jasinskaitės-Jankauskienės „Pagoniškasis avangardizmas. Teoriniai B. Kutavičiaus muzikos aspektai“ (Vilnius: Gervelė, 2001), tos pačios autorės „B. Kutavičius. Praeinantis laikas“ (Vilnius: Versus aureus, 2008) ir straipsnių rinktinė „Music That Changed Time. The Lithuanian Composer B. Kutavičius and the Baltic Outburst of Creativity after 1970“ (Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2014). Yra išleistos aštuonios kompozitoriaus autorinės kompaktinės plokštelės.

Lietuvos muzikų sąjunga pabrėžia, kad B. Kutavičiaus pavardė siejama su dideliu, kone sukrečiančiu poveikiu, kurį Lietuvos kultūrinei visuomenei kadaise darė jo „Panteistinė oratorija“ (1970), „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978) ar „Iš jotvingių akmens“ (1983) – laikomi Lietuvos pokario modernizmo atspirties tašku. Kutavičius prisipažįsta atradęs savąją kūrybinę viziją ir sukūręs šiuos pirmuosius reikšmingus kūrinius gana vėlai – artėdamas prie keturiasdešimties. Minėti stambios formos oratoriniai opusai ryškiausiai reprezentuoja Kutavičiaus kūrybos idėjines nuostatas bei stiliaus bruožus.

Šalies vadovai reiškia užuojautą

Šalies vadovai trečiadienį reiškia užuojautą dėl B.Kutavičiaus mirties.

„B. Kutavičius buvo viena įdomiausių ir ryškiausių šiuolaikinės muzikinės kultūros asmenybių, lietuviškojo minimalizmo pradininkas“, – teigė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

„Bene įsimintiniausias kompozitoriaus kūrinys – dar praėjusio amžiaus pabaigoje baltiškąją kultūrą toli už Lietuvos ribų išgarsinusi oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“. B. Kutavičiaus kūryba liks daugybės festivalių, koncertų, meno renginių dalyvių ir klausytojų atmintyje. Nuoširdžiai užjaučiu kompozitoriaus šeimą, artimuosius, kolegas ir jo talento gerbėjus“, – pridūrė ji.

Premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad Lietuvos muzikos kultūra neteko iškilaus menininko.

„Šalies muzikos kultūra neteko iškilaus menininko, originalaus kompozitoriaus, lietuviškojo minimalizmo pradininko B. Kutavičiaus. Jo kūryboje atsiskleidė gilūs istorijos ir priešistorės klodai, mitinės ir religinės sąmonės archetipai. Dėl žymaus kūrėjo netekties reiškiu nuoširdžią užuojautą šeimai, bičiuliams ir visai kultūros bendruomenei“, – rašoma premjerės užuojautoje. 

Užuojautą dėl kompozitoriaus ir pedagogo mirties reiškia ir kultūros ministras Simonas Kairys.

„Lietuva neteko vienos ryškiausių muzikinės kultūros asmenybių, talentingo, produktyvaus, įvairiapusio kūrėjo. Platus kompozitoriaus kūrybos diapazonas – nuo operų, oratorijų iki muzikos filmams bei spektakliams – atskleidė jo talento daugiabriauniškumą, menininko kūriniai buvo laukiami tiek Lietuvos, tiek ir užsienio rimtosios muzikos scenose. Kūrybinis B. Kutavičiaus palikimas visuomet išliks viena fundamentalių Lietuvos muzikinės kultūros dalių. Nuoširdžiai užjaučiu kompozitoriaus artimuosius bei visą Lietuvos kultūros ir meno bendruomenę“, – sakė ministras.

Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat reiškia užuojautą.

„Netekome klasiko, didžio kompozitoriaus, kurio indėlis į Lietuvos kultūros aruodą yra neišmatuojamas, kurio kūryba garsino Lietuvą visame pasaulyje“, – sakė Prezidentas.

Pasak šalies vadovo, moderni ir novatoriška B. Kutavičiaus, lietuviškojo minimalizmo pradininko kūryba, kuri jėgos ir įkvėpimo sėmėsi giliuosiuose lietuvių kultūros kloduose, net ir archajiškose lietuvių liaudies muzikos formose, visada liks viena aukščiausių lietuviškojo meno viršūnių.

Labai svarbų įnašą Lietuvos kultūroje B. Kutavičius paliko ir savo pedagogine bei visuomenine veikla.

B. Kutavičius LR Prezidento dekretais buvo apdovanotas LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi ir Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi“.

Pagal S.Gedos eiles

Teatrališka programa sujungs tris B.Kutavičiaus kūrinius, sukurtus 1975–1980 m. Du iš jų – II styginių kvartetas „Anno cum tettigonia“ ir „Mažasis spektaklis“, pasak kompozitoriaus, yra tie kūriniai, nuo kurių prasidėjo viskas. Jie žymėjo naują, visiškai naują kryptį lietuvių muzikoje. „Kai visi Lietuvos kompozitoriai ieškojo savo kūryboje visų tų dodekafonijų, aleatonikų ir kitų šiuolaikinių skambesių, aš staiga pasukau visiškai nauju keliu...“ – prisiminė B.Kutavičius.

„Mažasis spektaklis“ aktorei, dviem smuikams ir dviem fortepijonams sukurtas pagal Sigito Gedos eiles. Anot muzikologės Austės Nakienės, „vienai aktorei skirtas spektaklis nėra specialių efektų pilnas reginys. Tai – santūrus kinų ar japonų teatrui artimas vyksmas, kuriame svarbūs net ir nedideli pokyčiai, pauzės“.

B.Kutavičius nemažai kūrė pagal S.Gedos žodžius. Tačiau poetas niekada nė vieno teksto nerašė specialiai jam: kompozitorius pats atsirinkdavo tai, kas būdavo reikalinga. Pasak S.Gedos, „B.Kutavičius labai jaučia literatūrą ir poeziją, sakinio struktūrą, žodį, turi tikrą intuiciją. Tame, ką jis daro, labai gerai jaučiama Europos muzikinė tradicija ir jos atsinaujinimo galimybės – kaip ir moksle, šaknų ieškoma pasauliniame kontekste. Per giminystę atsiveria labai gražus dvasinis horizontas – visi žiūrim į tą pačią saulę. B.Kutavičiaus kūryba nedingsta mūsų girdimos muzikos sraute. Jos garsai įgyja keleriopą jėgą. Toks jausmas, kad tai ne kompozitoriaus sugalvota, o kažkieno duota harmonija, kurioje asmenybė ištirpsta. Muzika byloja kaip kosmogoninės struktūros elementas. Žmogus ir kiti pasaulio komponentai stoja į vieną gretą. Čia konfrontuojama su europietiškąja vertybių hierarchija, sukuriamas savas kosminės tvarkos modelis“.

Metai su žiogu

B.Kutavičius vienas pirmųjų lietuvių muzikoje ėmė naudoti magnetofono juostoje įrašytą muziką, skambančią kartu su gyvai atliekama. Tai vyksta ir styginių kvartete „Anno cum tettigonia“ („Metai su žiogu“), kuriame kompozitorius atsiskleidė kaip puikus formos meistras, sugebantis ją idealiai susieti su idėja. Kūrinys struktūriškai apima 365 taktus – tiek, kiek metuose yra dienų. Japonų mitologijoje žiogas yra metų simbolis, todėl metų tėkmė kūrinyje matuojama labai preciziškai.

„Anno cum tettigonia“ buvo parašytas Elžbietos ir Krzysztofo Pendereckių festivaliui Luslavicuose.

Kompozitorius prisimena, kad ilgai negalėjo pradėti darbo, kol vienąkart nesusapnavo, „kad tai yra kūrinys iš 365 taktų, 1 taktas – viena diena, kas „savaitę“ nauja nata atsiranda, kas „mėnesį“ varpas suskamba“. Taip gimė „Anno cum tettigonia“, tapęs vienu originaliausių lietuviškų kūrinių styginių kvartetui.

Dviejų paukščių ginčas

Muzikologės Rūtos Gaidamavičiūtės teigimu, „iki nepriklausomybės atgavimo B.Kutavičiaus muzika buvo nepalaužtos ir nekompromisinės kūrybos simbolis. Įvairaus lygmens simboliais, ženklais ji asociatyviai priešpriešino laisvę ir nelaisvę“. Vienas tokių pavyzdžių – kantata „Du paukščiai girių ūksmėje“. Pagal indų poeto Rabindranato Tagorės tekstą sukurtame kūrinyje girdimi laisvai skraidančio ir narvelyje tupinčio paukščių balsai. Juos perteikia gyvas ir įrašytas skambesys, naudojama aleatorinė notacija. Strykinė fortepijono technika kuria rytietišką koloritą, o specialiai paruoštas fortepijonas kai kuriose vietose skamba kaip mušamasis instrumentas.

Pasak muzikologo Lino Paulauskio, „kraštinių kantatos dalių garsynas – ilgi tęsiami, kartkartėmis siaurais intervalais glisanduojantys tonai, išplėstinės fortepijono technikos – asocijuojasi su Indijos muzika, sykiu yra tai, ką galėtume laikyti pirmuoju drone music atveju lietuvių kompozitorių kūryboje. Kontrastingoje vidurinėje kantatos dalyje antifoniškai kaitomi dainininkės ir instrumentininkų gyvai atliekami ir jų pačių fonogramoje įrašyti pasažai atkuria laisvojo paukščio ir narvelio paukščio ginčą“.

Teatrališką B.Kutavičiaus kūrinių programą režisavo Birutė Mar, joje pasirodanti ir kaip dainuojanti aktorė. Kūrinius atliks Agnė Stančikaitė (sopranas), Eglė Čeponaitė (obojus), Klaipėdos kamerinio orkestro styginių kvartetas: Konradas Levickis (I smuikas), Tomas Cinelis (II smuikas), Anna Luiza Aleksandrow Bertash, (altas), Kornelija Kupšytė (violončelė), taip pat Gaivilė Simaitytė, Kristina Budvytytė-Mejerė (fortepijoninis duetas).

– B. Kutavičiaus kūryba itin paveiki. Meistriškai nuoširdi muzikos kalba pripažįstama įvairaus amžiaus klausytojų. Ar galėtumėte nusakyti, kuo B. Kutavičiaus muzika vaikams išskirtinė?

– Savo dainas Kutavičius kūrė tada, kai buvo gana tvirta kūrybos cenzūra. Toje stagnuojančioje tvarkoje staiga atsirado fantazijos pliūpsnis – Kutavičiaus dainos. Įdomu, nes tai nebuvo dainelės ar dainuškos, bet nebuvo ir labai rimti bei gilūs kūriniai. Turbūt tai buvo labai išmintinga, subalansuota, konceptuali žaismė ir labai gerai suręstos kūrinių formos, pasirinktos priemonės. Kad galėtum suorganizuoti tam tikrą laikotarpį muzikoje kaip formą, kuri tiktų vaikams, reikia turėti sugebėjimą.

Kūriniuose gausu simbolikos, tad ne visada aišku, apie ką jie. Bet kai tą simboliką dainuojantiems vaikams trupučiuką pralukšteni, jie suklūsta. Kai atsiranda kūriniai, kurie yra saviti, net ir keisti, kuriuose šalia muzikos grožio reikia ir buteliais pagroti, ar kaip vištelei pakudakuoti, ar prireikia kur nors šūktelti, kuriuose gausu minklių, pinklių – vaikams smagiau ir įdomiau. Jie turi didžiulę fantaziją, kuri tokiuose kūriniuose ima rezonuoti.

Į kūrinius Kutavičius įtraukia paprastus muzikinius ir ne muzikinius instrumentus, kuriais groja patys vaikai. Tuo kompozitorius tarsi patvirtina žinią: muzikuoti galima įvairiai: ir prakalbinant šiaudą, akmenukus, ar tarką, molinį būgnelį, pats sukuria magiškai skambančius instrumentus, gaunančius Kutofono pavadinimą...

– Poetinio žodžio jausmas taip pat yra labai svarbus muzikiniams išgyvenimams...

– Man atrodo, kad Čiurlionis turėjo gilų žvilgsnį į liaudies dainas ir turbūt toks žvilgsnis atkeliavo ne per melodiką, o per tekstus. Kutavičius irgi ieškojo tekstų ir tai buvo jo įkvėpimo šaltinis šalia visų kitų. Poetų Sigito Gedos ar Antano Strazdo kūryba yra savita, charakteringa bei labai vaizdinga. Tuo metu tai buvo gana neįprasti tekstai ir viešoje erdvėje jie nelabai funkcionavo. Kutavičius jiems surado rūbą, kuris yra elementarus ir nesudėtingas, bet harmoniniu ir ritminiu atžvilgiu kompozitorius atskleidė savo meistrystę.

– Galėtume sakyti, kad B. Kutavičiaus asmenybę ir brandų kompozitoriaus žvilgsnį į kūrybą plėtė jo draugai poetai?

– Kutavičius kompozitoriumi tapo ne tokiais jau ankstyvais gyvenimo metais, buvo brandesnio amžiaus. Galbūt todėl jo kūryboje tarsi susiliejo ir patirtis, ir vaikiškumas, žaismingumas. Būtent šios savybės, manau, jo asmenyje puikiai derėjo. Kutavičiaus interesų lauke buvo daug reikšmingų personų, viena jų – poetas Sigitas Geda, kuris buvo Kutavičiaus geras bičiulis, kasdienis draugas. Galbūt literatūrologai mane pataisys, bet tie laikai, kada kūrė Sigitas Geda, Vytautas Bložė, Leonardas Gutauskas ir kiti, turbūt buvo lietuviškos poezijos aukso laikotarpis. Kaip aš suprantu, šių žmonių interesai pynėsi galbūt ieškant lietuviškumo, lietuviško identiteto. Tuo laikotarpiu dar nebuvo nutrūkę ryšiai su kaimo kultūra, kurioje jie visi ieškojo ženklų, prasmių ir tam tikrų jungčių su dabartimi, su pasauliu. Toks laukas, kuriame susitiko poezija, mitologija, lietuvių istorijos vingiai, daug lėmė ir buvo svarbūs. Galbūt dėl to Kutavičius skyrė ypatingą dėmesį simboliams, kartais jų akivaizdžiai neįvardindamas, taip pat dėmesį skyrė tam tikrai Ezopo kalbai, žaismei, ką darė ir to laiko poetai, nes tai buvo jų interesų sritis. Čia tik mano pamąstymai...

– Galima sakyti, kad jūsų muzikinės iniciatyvos susiformavimui nemenkus impulsus ir suteikė būtent B. Kutavičiaus figūra?

– Taip, žinoma. Ne tik B. Kutavičiaus figūra, bet ir kitos iniciatyvos, ne tik man, bet ir čiurlioniukų bei „Aidijos“ chorams. Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus aš kadaise irgi nemažai galvojau, kaip pasisuks mano gyvenimo kelias, nes domėjausi įvairiais dalykais. Į Čiurlionio menų mokyklą pakliuvau tiesiai iš darželio. Gyvenau tokiais laikas, kada nebuvo įprasta ieškot veiklų, kurios būtų labiau praplečiančios akiratį, todėl aš, kaip geras sovietinis žmogus, kantriai mokiausi Čiurlionio menų mokykloje.

– Niekada nesuabejojote savo pasirinkimu? Neretas patiria savito „maišto prieš sistemą“ būseną...

– Aišku, buvo asmeninių protestų, kai norėjau viską mesti. Bet tai netruko ilgai. Pamenu, kai baigiau Čiurlionio menų mokyklą, svarsčiau, kur stoti, nes nebuvau visiškai įsitikinęs, kad noriu studijuoti dirigavimo specialybę. Tačiau turėjau galimybes, buvau paruoštas tokioms studijoms, tad toliau nuėjau nuolankiu keliu. Ir turbūt pirmam ar antram kurse prasidėjo, sakyčiau, mano budimas. Iš dalies tai susiję su įvairiomis iniciatyvomis ir su turistiniais žygiais po Lietuvą, po

Sovietų Sąjungos Užkaukazę, Aziją, kur keliavome su jaunimo grupelėmis, taip pat su Naujosios muzikos ansambliu, jo veikla, su Šarūnu Naku, mano bendraklasiu, su Jonu Vaitkumi.

Įsitraukęs į tokias veiklas pajutau norą kelti daugiau klausimų apie gyvenimo pasirinkimo, kūrybos prasmę, apie tai, kokia muzika kuriama dabar. Ir žinoma, reikšminga buvo atlikėjiška patirtis realizuojant Felikso Bajoro, B. Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko muziką, kiek vėliau Ryčio Mažulio, Šarūno Nako ir Arūno Dikčiaus kūrybą. Toji muzika buvo ypatinga.

– B. Kutavičiaus požiūris į kūrybą, tam tikra filosofija jus taip pat ugdė kaip asmenybę? Kaip subrendusį muziką?

– Susiklostė taip, kad Kutavičiaus muzikiniai ir ne tik muzikiniai ieškojimai man yra pažįstami praktiškai. Ne tik ankstyvieji, bet ir vėlesni. O tapti Kutavičiaus muzikos sirgaliu, muzikos, kuri buvo paprasta, bet kurioje jaučiausi gyvenąs ir kalbąs taip, kaip man atrodė tikra ir natūralu, man buvo savaime suprantama. Vienas iš nušvitimų, susijusių su B. Kutavičiaus muzika, buvo kova dėl „Panteistinės oratorijos“ atlikimo ir, žinoma, pats atlikimas, kuris įvyko beveik po dešimties metų nuo kūrinio sukūrimo. Tada ji nuskambėjo dabartinėje Prezidentūroje, Raudonojoje salėje, kur tuomet buvo menininkų namai. Sakyčiau, mano santykis su B. Kutavičiaus muzika ir jo figūra labai asmeniškas ir brangus.

– Sakote, kad Jums kaip atlikėjui viena B. Kutavičiaus muzikos savybė itin brangi – tai sustiprinta atlikėjo ir kompozitoriaus bendraautorystės iliuzija, kada muzikoje suteikiama erdvė atlikėjų interpretacijai. Jos gausu ir minėtuose dainų leidiniuose?

– Bendraautorystė priartina kompozitoriaus muziką prie atlikėjo. Ji tampa labiau „sava“. Tada muzikantas nežiūri į kūrinį kaip į šabloną, kurį turi atlikti puikiai ir kažkada dar pakartoti. Jis gali žvilgtelėti kūrybiškai ir tarsi sužaisti čia ir dabar visiškai gyvybingai, natūraliai, naujai. Tarkim, oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“ ar „Iš jotvingių akmens“ natose turi neapibrėžtą apimtį, formą. Nuo atlikėjo komponavimo priklauso, ar kūrinio atlikimas bus paveikus, konceptualus, „pamatuotas“.

Aš tikiuosi, kad šiuose leidiniuose tokia bendraautorystė gražiai atsiskleis, nes kūriniuose yra įvairių variantiškumų, kurių pas patį Kutavičių nebuvo. Tuos paįvairinimus mes per kažkurį laiką pritaikėm natūraliai. Kaip savotišką „liaudies kūrybą“. Tarkim, „Giedančio vėžio“ natose pateikti du pabaigos variantai, „Vištytėje ir gaidelyje“ priedainyje įtraukti mušamieji instrumentai, kurie paprasti, bet nebuvo užfiksuoti Kutavičiaus originaliame rankraštyje.

– Esate choro dirigentas ir pedagogas, dirbate Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. B. Kutavičius ten kompozicijos mokė 25 metus, tad šioje aplinkoje gimė didelė dalis jo chorinių dainų vaikams. Labai simboliška?

– Šie kūrinėliai išties gimė tuo metu, kai Kutavičius dirbo Čiurlionio menų mokykloje. Tai buvo kūrybinis laikotarpis, kai atsirado oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“, „Dzūkiškos variacijos“ ir „Prutena / Užpustytas kaimas“, opera „Kaulo senis ant geležinio kalno“. Tuo laikotarpiu aš kaip tik buvau bebaigiąs studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuo metu konservatorijoje). Visą tą laikotarpį vyko mano tapsmas tam tikros profesijos atstovu, gyvenimiškos krypties vingis į tai, ką aš paskui visą laiką dariau. Todėl man visa šita muzika yra kaip artimieji ar labai artimi reiškiniai.

– O jūsų patirtis su kompozitoriaus muzika?

– Aš pamenu Kutavičių turbūt iš kokios septintos ar aštuntos klasės. Jis buvo mano partitūrų skaitymo disciplinos dėstytojas. Atėjęs dirbti į Čiurlionio menų mokyklą rado kūrybingą aplinką, kurioje kaip tik trūko tokio žmogaus, kuris kalbėtų jau ne vien tik akademinės muzikos kalba ir istoriškai prasmingai, bet kuris imtų žaisti čia ir dabar gražiu, kokybišku lygmeniu. Kutavičius, atėjęs dėstyti, mokykloje rado suinteresuotų „bendrakeleivių“: smuikininką, amžinąjį atilsį, Tadą Šerną, kuris tuo metu vadovavo smuikininkų ansambliui ir kartu su Kutavičiumi ėmėsi visokių kūrybinių idėjų realizavimo; taip pat Rimantą Zdanavičių, tuometinį mokyklos choro vadovą, kuris irgi buvo plačių interesų žmogus.

Labai palankų „kūrybinėms išdaigoms“ mokyklos direktorių, pianistą Aleksandrą Jurgelionį. Užsimezgė glaudus ryšys, „pagimdęs“ visą eilę kūrinių. Apskritai, Kutavičius prieš ateidamas į mokyklą, ko gero, dar nebuvo apčiuopęs savo stiliaus ir ieškojo saviraiškos, kuri atitiktų jo kaip modernisto ir šiuolaikinio kompozitoriaus įvaizdį. Kutavičius ieškojo savo veido. Man atrodo, kad pasinėręs į žaismingą bendravimą su mokiniais, tačiau neprarasdamas savo atraminių požiūrio taškų, kaip tam tikrų derminių, struktūrinių dalykų, jis iškristalizavo savo stilių. Ko gero, tai padėjo jam atsiskleisti kaip kompozitoriui, tapti tuo Kutavičiumi, kurį mes gerai pažįstam ir vertinam.

– Pirmąsias B. Kutavičiaus dainų interpretacijas perėmėte iš choro dirigento Rimanto Zdanavičiaus, o kai kurias leidiniuose esančias dainas interpretavote savaip, pavyzdžiui, pritaikėte mišriam chorui. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad interpretacijos mišriam chorui sudėtingesnės?

– Jei kalbame apie interpretacijas mišriam chorui, tai žinoma, jos yra kiek kitokios, nei originalai. 1989-ųjų metų rudenį įsikūrė „Aidija“, su kuria susiję nemažai vėlesnių muzikinių įvykių, tad kilo mintis ir Kutavičiaus dainas atlikti su šiuo mišriu choru. Pastebėjau, kad Kutavičiaus tesitūrinė kūrinių faktūra yra gana suspausta, susiaurinta. Įžvelgiau jos praplėtimo galimybes. Pradėjau nuo „Paskutinių pagonių apeigų“, nes ten daug aleatorikos, kiekvienas žmogus atlieka motyvą, panašų į kitą, bet savarankišką, ir supratau, kad įsilieję vyriški balsai praplės skambesio ir tembrų erdvę. Operoje „Kaulo senis ant geležinio kalno“ taip pat supratau, kad vyriškų balsų įtraukimas padėtų dar aiškiau išreikšti ten esančius dialogus, pokalbius. Tada atradau, kad

„Tėviškės papartis“ yra puikiausiai atliekamas mišraus choro, su mano pagalvotais pavarijavimais. Per Kutavičiaus kūrinius su chorais išmokome tokios modernios chorams priemonės kaip aleatorika. Kai dalyvauji atlikime ne pagal taktą, kaip parašyta, o pagal susiklausymą, pojūtį. Šis terminas net į mūsų chorų kasdienybę pateko. Kai paskiriam vieni kitiems neformalų susitikimą, sakom: „susirinkime aleatoriškai, apie 20“. Tai reiškia, kad turi pats pajusti, „susiklausyti“ su kitais, ir su atsakomybe pasirinkti savo atėjimo laiką.

– Kaip į jūsų interpretacijas žvelgė kompozitorius?

– Visa tai girdėdamas Kutavičius džiaugėsi. Žinoma, aš vis klausdavau, ar šitaip tinka, ar gerai ir ar galima, o jis labai geranoriškai priimdavo mano idėjas. Jei klausydavo, po tokių atlikimų prieidavo ir sakydavo: „aš pastebėjau, ką tu čia vėl naujo padarei“. Grįžtamasis ryšys man itin brangus.

– Redaguojant kompozitoriaus kūrybą, interpretuojant, labai svarbus vidinis santykis su muzikine medžiaga, kompozitoriaus muzikine kalba. Atrodo, darbas reikalauja autoriaus pažinimo, tam tikros filosofijos. Kaip manote, ar leidinio parengimas ir redagavimas būtų buvęs kitoks procesas, jei būtumėte pasirinkęs mažiau širdžiai mielą autorių?

– Aš nesu tikras, ar apskritai pats pasirinkčiau kokį nors kitą autorių be Kutavičiaus. Esu redagavęs ne taip daug kūrinių, nors į mane ir chorą yra kreipęsi nemažai kompozitorių, kurie norėjo, kad atliktume jų naujus kūrinius. Redaguojant labai įdomu pasižiūrėti, koks autorius kaip rašo, kokia jo asmenybė, nes norisi labiau „paragauti“ jo kūrybos, pamąstyti, kas ir kaip galėtų būtent šiame kūrinyje būti atskleista iš atlikėjo pozicijų. O leistis su autoriumi į bendradarbiavimą man yra džiaugsmas, tai praturtina. Kaip žmonės skirtingi, taip ir autoriai. Bet jei manęs klausiate, ką dar redaguočiau, neabejotinai būtų Kutavičius, tada Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Jeigu šiuos žodžius sakyčiau prieš penkerius metus, turbūt būtų ne tiesa, bet neseniai su Čiurlionio dainomis detaliau susidūręs, jas paanalizavęs likau sužavėtas.

Šis kūrinys ir neseniai atgaivinta Juozo Žilevičiaus Simfonija gegužės 3 d. skambės Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Išvakarėse programa bus atlikta Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Išskirtinę lietuviškos muzikos programą parengė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), Kauno valstybinis ir „Vilniaus“ chorai. Kūrinius diriguos ypatingą dėmesį šiuolaikinei muzikai bei lietuvių autoriams skiriantis Robertas Šervenikas. Jis, be kita ko, yra daugelio Lietuvos kompozitorių kūrinių pirmasis dirigentas, įrašęs kelias dešimtis šiuolaikinės muzikos kompaktinių plokštelių, nemažai jų „Naxos“, „Finlandia Records“ ir kitose įrašų kompanijose.

Programos pradžioje numatyta neseniai atgaivinta XX. a. pirmosios pusės kompozitoriaus, vargonininko, dirigento, pedagogo Juozo Žilevičiaus Simfonija f-moll. Šis kūrinys, parašytas autoriui studijuojant 1919 m. Sankt Peterburge ir po kelerių metų atliktas Kaune, laikomas pirmąja lietuviška simfonija. Deja, per karą kūrinio partitūra sudegė Šiauliuose. Simfoniją 2017 m. iš užmaršties prikėlė kompozitorius ir LNSO violončelininkas Arvydas Malcys (redakcija ir instrumentuotė).

Pasak A. Malcio, muzikologei Danutei Petrauskaitei darbuojantis Čikagos Lituanistikos ir tyrimo centrui priklausančiame J. Žilevičiaus–J. Kreivėno lietuviškos muzikos archyve, atsitiktinai pavyko rasti šios simfonijos juodraštinį pirmosios dalies partitūros variantą, kuris leidžia susidaryti vaizdą apie kūrinio tematinę medžiagą, melodijos ir formos ypatumus. Tad ir kilo mintis atrastą kūrinio fragmentą prikelti naujam gyvenimui. Nebuvo išbrauktas nė vienas J. Žilevičiaus parašytas taktas. A. Malcys nustatė optimalius epizodų tempus, suteikiančius muzikai kontrastų ir gaivumo; sutvarkė metriką ir taktus, štrichus, akcentus, dinamiką, pridėjo daugiau tembrų.

Po didelės pertraukos Lietuvos klausytojai koncerte galės prisiminti ir lietuviškos muzikos simbolio Broniaus Kutavičiaus opusą. Jo simfonija-oratorija „Epitafija praeinančiam laikui“ („Epitaphium temporum pereunti“) chorui ir orkestrui sukurta 1998 metais. Pirmąsias dvi šio kūrinio dalis kompozitorius buvo sukūręs dar 1973-aisiais, Vilniaus miesto 650 metų jubiliejui. Praėjus dvidešimt penkeriems metams, prie jų grįžo – taisė, keitė instrumentų sudėtį ir parašė dvi naujas dalis pagal Sigito Gedos tekstus (pirmosioms dviem buvo naudoti tekstai iš Bychovco kronikos ir Žygimanto Liauksmino „Ars et praxis musica“).

Keturių dalių veikalas simboliškai įgarsina reikšmingiausias Vilniaus istorijos datas – Lietuvos krikštą, Vilniaus miesto ir universiteto įkūrimą, Katedros atšventinimą. Kūrinyje akivaizdžios B. Kutavičiaus kultūrinių kūrybos ištakų žymės: sąlygiškai vadintas „pagoniškasis pradas“ ir vėlesnė nacionalinės bei tarptautinės kultūros tradicija. Pirmoje dalyje naudojamą tekstą apie kunigaikščio Gedimino sapną choras ne išdainuoja, bet dramatiškai išskanduoja, tarsi pagonišką užkeikimą. Tauri antros dalies muzika šlovina vieną seniausių Vakarų Europos universitetų. Tarp trečios ir ketvirtos dalies tekstų yra ir poeto Sigito Gedos eilės, perteikiančios sielos pokalbį su motina Vilniuje, prie televizijos bokšto, ar primenančios Katedros sugrąžinimą tikintiesiems. Šv. Jonų bažnyčioje skambėsiantis kūrinys dedikuojamas 440-osioms Vilniaus universiteto įkūrimo metinėms.

Koncertas „Epitafija praeinančiam laikui“ vyks gegužės 2 d., ketvirtadienį, 18 val., Kauno valstybinėje filharmonijoje ir gegužės 3 d., penktadienį, 19 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.

Gausus atlikėjų būrys

Premjerą rengia gausus atlikėjų būrys – Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus), Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas), solistai Evelina Šimelionė, Gytis Šimelionis, Rasa Ulteravičiūtė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos 6–7 klasių moksleivių vokalinis ansamblis (vadovė Ingrida Bertulienė). Operos dirigentas – Egidijus Kaveckas, režisierė – Birutė Mar. Klaipėdos koncertų salėje ši opera balandžio 18 d. bus rodoma du kartus – 12 ir 18.30 val.

Autentiškas ir tikras B.Kutavičiaus muzikos pasaulis artimas tiek suaugusiems klausytojams, jaučiantiems ryšį su senąja tautos kultūra, tiek vaikams. Jis yra kaip pasaka, vos apčiuopiamas ir kartu sklidinas tolyn nešančios pajautos. Išoriškai B.Kutavičiaus kūryba yra paprasta, kad vaikas galėtų aprėpti, bet tas paprastumas talpus kaip ilgai gludinta liaudies tradicija. Jo muzikai būdingas vizualumas, teatriškumas bei rituališkumas, apgaubiantis klausytojus ir įtraukiantis juos į muzikinį vyksmą. Kompozitorius yra laikomas lietuviškojo minimalizmo pradininku.

Nuskambės nauja versija

B.Kutavičiaus opera „Kaulo senis ant geležinio kalno“ parašyta pagal poeto Sigito Gedos libretą. Tai stilizuota pasaka, kurios veikėjai – Žvirblis su Pele, Sakalas, Žmogus, trys Senutės, Sakalo seserys, Mergelė gulbė, Žmogaus sūnus, Kaulo senis ir kiti. Kūrinys yra nedidelės apimties, orientuotas į vaikų galimybes klausytis. Originali partitūra net buvo skirta atlikti vaikams, tačiau festivalyje nuskambės nauja operos versija su profesionaliais atlikėjais – kameriniu orkestru ir mišriu choru. Svarbi kūrybinė užduotis patikėta ir gimnazijos mokinių ansambliui, kuriam teks ne tik dainuoti, bet ir vaidinti.

Pastatymui vadovauja režisierė B.Mar, prieš porą metų rengusi šį kūrinį Zalcburgo teatre, kur jį dirigavo Mirga Gražinytė-Tyla, atsisveikindama su meno vadovės pareigomis. Tiek Zalcburgo, tiek Klaipėdos scenos vaizdu ir atlikėjų kostiumais rūpinasi dailininkė scenografė Indrė Pačėsaitė. Operą vizualiai papildys ir Karolio Bratkausko vaizdo projekcijos.

Susidūrimas, dermė ir dialogas

B.Mar – žinoma Lietuvos menininkė, žavinti savo emocionalia kūryba teatre ir literatūroje. Įkūnijusi aktorinius vaidmenis garsių režisierių spektakliuose, vėliau ji pasirinko savarankišką teatro, literatūros ir muzikos kūrybinę kryptį. Ypatingo dėmesio sulaukia jos monospektakliai, įvertinti tarptautinių festivalių apdovanojimais, pristatyti įvairiuose pasaulio kampeliuose.

Muzikinę operos dalį scenoje valdys dirigentas E.Kaveckas, kuris choro dirigavimo mokėsi Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje ir yra puikiai vertinamas šios specialybės atstovas. Egidijus pernai festivalyje „Permainų muzika“ dirigavo B.Kutavičiaus oratoriją „Paskutinės pagonių apeigos“. Šiemet jis ėmėsi diriguoti ir operas. Neseniai „Vilnius City Opera“  pastatytoje G.Puccini „Toskoje“ jis buvo dirigento Gintaro Rinkevičiaus asistentas.

Archajiško ir šiuolaikinio pasaulio susidūrimas, dermė ir dialogas lems operos „Kaulo senis ant geležinio kalno“ režisūrinius ir muzikinius sprendimus. Tikimasi dideliems ir mažiems klausytojams patrauklios B.Kutavičiaus kūrinio interpretacijos.