Rygoje susitikę Baltijos šalių gynybos ministrai penktadienį, sausio 19 d., susitarė dėl Baltijos gynybos zonos kūrimo principų. Dabar Baltijos šalių ginkluotosios pajėgos rengia tikslesnius planus. Tikimasi, kad Estijos pasienio rajonuose bus iki 600 bunkerių.

„Rusijos karas Ukrainoje parodė, jog, be įrangos, šaudmenų ir gyvosios jėgos, mums reikia ir fizinių gynybinių įtvirtinimų pasienyje, kad galėtume ginti Estiją nuo pirmojo metro“, – sakė gynybos ministras Hanno Pevkuras.

„Tai darome tam, kad Estijos gyventojai jaustųsi saugūs, bet jei iškils net menkiausias pavojus, mes būsime pasirengę įvairiems scenarijams“, – pridūrė H. Pevkuras.

Gynybos ministerijos vicekanclerio patarėjas pasirengimo gynybai klausimais Kaido Tiitus žurnalistams sakė, kad ministerija gynybinių įtvirtinimų klausimą sprendžia nuo 2023 metų antrosios pusės. Preliminariais duomenimis, gynybos objektai atsieis iki 60 mln. eurų.

Bunkerių statyba prasidės 2025 metų pradžioje. Bet iš pradžių reikia tartis su žemės savininkais, nes didžioji dalis gynybinės zonos yra privačiuose plotuose.

K. Tiitas sakė, jog tikisi, kad su žemės savininkais pavyks susitarti. Taip pat aptariamos kompensavimo sąlygos.

K. Tiitas pabrėžė, kad bunkeriai gali būti naudojami ir taikos metu. Pasak jo, svarbu užtikrinti, kad bunkeriai neerzintų akių ir netrukdytų kasdieniam gyvenimui.

Planuojama, kad 35 kvadratinių metrų bunkeryje tilps apie 10 karių.

„Manau, kol mes priklausome NATO, gyventi ramiau“, – kalbėjo vyras.

Marijono kaimynai jaučiasi tvirčiau.

„Niekas mūsų nepuls. Kam to reikia? Nei gamyklų, nei kolūkių. Ką čia imti?“ – sakė moteris.

„Pasieniečiai važinėja ir budi kiekvieną dieną. Mes net durų nerakiname“, – sakė kitas vyras.

Nuo viduramžių pilys atliko gynybinę funkciją. Dar XIV amžiuje šių apylinkių gyventojai slėpėsi Medininkų pilyje. Dabar, praėjus šimtmečiams, valdžia prabilo apie naujus įtvirtinimus saugojimuisi nuo priešų.

Pilių valdžia nestatys, bet pylimus – gali.

„Prieštaikiniai ežiai, pylimai, kurie sulaikytų priešą“, – kalbėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.

Tokius įrenginius karo specialistai tarpusavyje vadina fortifikaciniais.

„Gynybos koncepcija remiasi principu, kad priešas bus statomas ant pačios linijos. Svarbu ne įsileisti ir kovoti, o kaltis iš karto ant linijos. Kuriame saugią Lietuvą, Lietuvos tvirtovę. Toks mūsų požiūris ir tam mes turime ruoštis, jog karo nebūtų“, – tęsė L. Kasčiūnas.

Irena, gyvenanti prie Medininkų pilies, sako, kad joje, užpuolus okupantams, gal ir slėptųsi.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Gal mašina ten neįvažiuotų, sienos akmeninės, dabar jas tik plytomis apdėjo“, – sakė moteris.

Tačiau naujų įtvirtinimų statybai moteris, kaip ir kiti jos kaimynai, nepritaria.

„Nereikia, tik pinigus be reikalo išleistume“, – tęsė Irena.

„Šiandien reikalas nereikalingas, tik pinigų iššvaistymas“, – sakė gyventojas.

Mes negalime būti įsikasę į žemę ir leistis būti iš karto apeinami.

„Dar aštuntajame dešimtmetyje tarnavau Breste, Baltarusijoje. Ten prieš karą pastatyti tokie statiniai tiktų ir dabar, tačiau vokiečiai apėjo ir nuėjo toliau. Subombardavo, sudaužė ir nuėjo link Maskvos“, – teigė kitas gyventojas.

Žmonių kritikuojamus įtvirtinimus pasienyje statyti politinės partijos raštu susitarė dar liepą.

„Jeigu reikės, šiuo atveju turės būti aiškus karinis patarimas. Bet tai ne tik kariuomenės reikalas, bet ir kitų vidaus reikalų sistemos institucijų“, – kalbėjo krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus.

Politikų kalbas dėl naujų įtvirtinimų pasienyje sukritikavo ir kariuomenės vadas.

„Mes negalime būti įsikasę į žemę ir leistis būti iš karto apeinami. Turime turėti pajėgumų, kurie užtikrintų mūsų manevrą bei ugnies galią. Jeigu mes ten paliksime įkastus bunkerius ir nebus pridengta ugnimi ar kitomis priemonėmis, bus išmetami pinigai“, – teigė kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys.

Karas Ukrainoje parodė, kad rusų kariai pirmiausia atakuoja danguje raketomis ir aviacija. Sausumoje dažnai juda neplačiu frontu, o keliais, ypač prisirišę prie logistikos geležinkeliais.

Lietuvoje, anot kariuomenės vado, yra svarbesnių prioritetų nei barjerai.

„Reikėtų užtikrinti didesnį mobilumą: tiesti kelius tarp Lenkijos per Suvalkų koridorių, tiesti pagrindinius kelius, padaryti juos didesnio pravaržumo, padaryti alternatyvius kelius dėl įvairiausių priežasčių“, – tęsė V. Rupšys.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas prašė Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) nurodyti rizikingiausius taškus, kuriuose praverstų stabdymo įrenginiai, tačiau pasieniečiai sako, kad tai – kariuomenės reikalas. Pasienio pareigūnai gali nurodyti nebent rizikingiausius kontrabandos gabenimo ir nelegalių migrantų ėjimo taškus.

„Apie 800 civilių gyventojų rado prieglobstį chemijos gamyklos „Azot“, priklausančios Dmytro Firtašo įmonei „Group DF“, bunkeriuose“, – teigė amerikiečių advokatas Lanny J. Davisas bendrovės interneto svetainėje paskelbtame pareiškime.

Pastarosiomis savaitėmis Rusijos kariai, siekdami užimti rytų Ukrainą, stengėsi perimti šio svarbaus miesto kontrolę.

„Tarp šių 800 civilių yra apie 200 iš 3 000 gamyklos darbuotojų ir maždaug 600 Severodonecko miesto gyventojų“, – pridūrė jis. Darbuotojai liko gamykloje, bandydami „apsaugoti“ likusią „labai sprogių gamyklos cheminių medžiagų“ dalį, sakoma pareiškime.

Ukrainos prezidentūra, į kurią kreipėsi AFP, iki dienos pabaigos šios informacijos nepatvirtino.

Maskva kiek anksčiau antradienį paskelbė, kad „visiškai išlaisvino“ Severodonecko gyvenamuosius rajonus, po to, kai pirmadienį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad ukrainiečių kariai „laikosi“ savo pozicijose.

57 metų Dmytro Firtašas, vienas turtingiausių Ukrainos piliečių, yra artimas buvusio prorusiško Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus sąjungininkas.

2021 metų birželį V. Zelenskis pasirašė įsaką, kuriuo magnatui buvo įvestos sankcijos, įskaitant jo turto įšaldymą ir licencijų iš jo įmonių atėmimą, apkaltinus jį titano gaminių pardavimu Rusijos karinėms bendrovėms.

Nepaisant to, vasario pabaigoje D. Firtašas pasmerkė Rusijos invaziją ir kartu su prezidento administracija padėjo sukurti visą parą veikiantį televizijos naujienų tinklą.

„Šis karas yra visiškai nereikalingas ir jokiu būdu negali būti pateisinamas“, – sakoma antradienį paskelbtame jo pareiškime.

Antradienį Vyriausybėje surengtoje spaudos konferencijoje ministrė tikino, kad šalis skiria pakankamą dėmesį civilinei saugai, tačiau kiek šiuo metu yra tinkamų slėptuvių Lietuvoje, A. Bilotaitė neatsakė.

„Mes tikrai skiriame daug dėmesio civilinei saugai. Peržiūrime ir vertiname visus galimus scenarijus. Šiuo metu, aš manau, labai svarbi žinia, kad turime būti rimtyje, nekelti panikos. Galiu pasakyti, kad šiuo metu skaičius yra tinkamas“, – žurnalistams sakė A. Bilotaitė.

Klausimus dėl krašto gynybos ir gyventojų saugumo užtikrinimo pastaruoju metu pakurstė Rusijos karinė agresija Ukrainoje. Praėjusios savaitės ketvirtadienį Rusija pradėjo agresyvų ir tarptautinės bendruomenės pasmerktą karinį įsiveržimą į Ukrainą. Vakarų bendruomenė, į tai reaguodama, Rusijai paskelbė labai griežtas sankcijas ir ekonominę bei karinę paramą Ukrainai.

Spruko nuo viruso

Su "Rising S Co." apsauginių konstrukcijų specialistu vienas Silicio slėnio milijonierius susisiekė dar kovo pradžioje. Pagrindinis amerikietį dominęs klausimas – koks kodas nuo durų jo kelių milijonų dolerių vertės bunkeryje, esančiame Naujojoje Zelandijoje.

Giliai, 3 m gylyje po žeme, įrengta buveine amerikietis niekada nebuvo naudojęsis, todėl negalėjo prisiminti skaičiaus derinio. "Jis dar paklausė apie elektrą ir vandens šildytuvą, ar reikia su savimi pasiimti papildomus vandens bei oro filtrus", – pasakojo Teksase įsikūrusios bunkerio statytojų įmonės generalinis direktorius Gary Lynchas.

Bunkerio savininkas vadovauja San Fransiske įsikūrusiai įmonei, tačiau pats gyvena Niujorke, kuris per kelias dienas tapo pasauliniu koronaviruso epidemijos epicentru. Bijodamas tapti COVID-19 auka, milijonierius prieš pat sienų uždarymą spėjo pasprukti į Naująją Zelandiją. "Kiek žinau, jis vis dar yra ten", – užsienio žiniasklaidai sakė G.Lynchas, kategoriškai atsisakydamas atskleisti amerikiečio tapatybę: klientų vardai – didelė paslaptis.

Mados reikalas

Anksčiau jie pirkdavo vilas Prancūzijos pietuose, dabar veržiasi į Naująją Zelandiją. Ši tarp naujųjų JAV milijonierių paplitusi mada, pasaulį krečiant koronaviruso pandemijai, regis, gavo naują prasmę.

Izoliacija, iki šiol laikyta didžiausiu Naujosios Zelandijos trūkumu, šiuo metu tapo didžiausiu jos privalumu. Šalis yra per toli, kad COVID-19 atkeliautų iš kaimyninės šalies: artimiausią kaimyninę valstybę nuo Naujosios Zelandijos skiria 2 800 km pločio Tasmanijos jūra.

Švari, žalia valstybė, palyginti su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, iš tiesų yra tarsi kitas pasaulis. Saloje gyvena tik 4,9 mln. gyventojų – maždaug ketvirtadalis Niujorko valstijos gyventojų. Naujoji Zelandija garsėja nuostabia gamta, progresyviai mąstančiais politikais ir aukščiausios klasės gydymo įstaigomis.

Šiandien dar galima pridurti, kad Naujoji Zelandija pademonstravo puikius gebėjimus suvaldyti krizę. Šalis labai anksti paskelbė karantiną ir šią savaitę, praėjus beveik penkioms savaitėms po aukščiausiojo laipsnio suvaržymų paskelbimo, pranešė atleisianti karantino diržą per vieną pakopą. Oficialiai skelbiama, kad Naujoje Zelandijoje užfiksuoti 1 472 COVID-19 atvejai, o mirė devyniolika žmonių. JAV vien Niujorke mirė 17,5 tūkst. žmonių.

Paskutinis reisas

Paaštrėjus koronaviruso pandemijai, kriptovaliutų startuolio savininkas Mihai Dinulescu taip pat nusprendė sprukti iš Silicio slėnio ir persikelti į Naująją Zelandiją.

34-erių amerikietis neslepia: kovo 12-ąją jis išsigando, kad kito šanso gali ir nebūti, todėl nusprendė kuo skubiau palikti San Fransiską, namus su visais baldais ir paveikslais, draugus, nusipirko bilietą į artimiausią reisą. Naujosios Zelandijos kryptimi susiruošę keleiviai tądien buvo vieninteliai tuščiame San Fransisko oro uoste.

Po dvylikos valandų buvęs Harvardo universiteto studentas su žmona jau sėdėjo lėktuve, kuris po septynių valandų skrydžio nugabeno juos į Auklandą. Praėjus keturioms dienoms, Naujoji Zelandija uždarė savo sienas.

Dabar M.Dinulescu dirba oro filtrų kaukių kompanijoje "Ao Air". Nuo pandemijos pradžios ši kompanija sulaukė keliolikos JAV technologijų sektoriaus darbuotojų kreipimusi, tačiau M.Dinulescu ir jo verslo partneris iš Naujosios Zelandijos Danas Bowdenas atsargūs: kai kurie amerikiečiai veikiausiai kreipiasi tik norėdami gauti Naujosios Zelandijos vizą. O vienas potencialus investuotojas iš JAV net paklausė, ar galėtų pretenduoti į Naujosios Zelandijos rezidento statusą, jei padidintų savo investicijas į startuolį. Velingtono atsakymas: trejų metų vizą jis galįs gauti už maždaug 10 mln. Naujosios Zelandijos dolerių (apie 5,6 mln. eurų) investicijas.

Požemis su kino teatru

Globalios katastrofos atvejui, kad ir kokia tik teoriškai tikėtina ji bebūtų, Naujojoje Zelandijoje yra įrengti keli įtvirtinimai. Pavyzdžiui, pasaulinio bunkerių tinklo "Vivos" objektas. Kaip teigia Kalifornijoje registruotos kompanijos įkūrėjas Robertas Vicino, į šiaurę nuo Kraistčerčo esančiame bunkeryje gali tilpti 300 žmonių. Koronakrizei sparčiai gniaužiant savo čiuptuvus, R.Vicino sulaukė dviejų potencialių klientų skambučių: teirautasi dėl galimybės apsigyventi bunkeriuose.

R.Vicino teigimu, JAV Pietų Dakotoje esančiame "Vivos" komplekse jau kuris laikas gyvena 20 šeimų. Čia, buvusios karinės bazės bunkeryje, dydžiu sulig trim ketvirtadaliais Manhatano, gali tilpti 5 tūkst. žmonių. "Vivos" taip pat yra pastačiusi 80 žmonių skirtą bunkerį Indianoje ir rūpinasi 1 000 žmonių skirta pastoge Vokietijoje.

Naujojoje Zelandijoje "Rising S" pastaraisiais metais įrengė apie dešimt privačių bunkerių. Vidutinė tokio statinio kaina – 3 mln. JAV dolerių (2,8 mln. eurų), tačiau gali šoktelėti ir iki 8 mln. dolerių (7,4 mln. eurų), jei klientas pageidauja prabangių vonios, žaidimų kambarių, šaudyklos, treniruoklių salės, kino teatro ar mikroligoninės.

Žmonės nori pabėgti iš pragaro, kuriuo laiko savo šalį, ir mano, kad Naujoji Zelandija yra saugi.

Planas atsargai

Žinoma, persikraustoma ne vien į bunkerius. Antai "PayPal" įkūrėjas, "Facebook" valdybos narys Peteris Thielis už 4,5 mln. svarų sterlingų yra įsigijęs bemaž 200 ha sklypą ežero pakrantėje netoli Vanakos miesto Naujojoje Zelandijoje. Negana to, jis pasirūpino  ir vietiniu pasu.

Dar prieš keletą metų Pasaulio ekonomikos forume Davose Naujojo ekonominio mąstymo instituto prezidentas Robertas Johnsonas minėjo rizikos draudimo fondų valdytojus iš viso pasaulio, kurie perka nekilnojamąjį turtą tokiose vietose kaip Naujoji Zelandija, nes, jų manymu, reikia turėti saugų uostą. "The Guardian" kalbinamas vienas verslininkas teigė, kad bent kas antras jo bendraamžis yra nusipirkęs nekilnojamojo turto Naujojoje Zelandijoje ar kitur.

"Žmonės nori pabėgti iš pragaro, kuriuo laiko savo šalį, ir mano, kad Naujoji Zelandija yra saugi", – dar prieš keletą metų agentūrai "Bloomberg" sakė imigracijos agentas iš Auklando Davidas Cooperis.

Grahamas Wallis, kurio įmonė "Graham Wall Real Estate" 2011 m. pardavė prabangius namus R.Thieliui, sako, kad turtingi pirkėjai iš užsienio Naująją Zelandiją vadina idealia slėptuve pabėgti nuo pasaulio chaoso. Tiesa, nė vienas jo klientas nevadina savo pirkinio plano B apokalipsės atveju – daugiau kalba apie jiems patrauklią šalies teisinę aplinką, žemą korupcijos lygį, aukštą medicinos lygį, puikią šalies geografinę padėtį ir galimybę savaitgaliais žaisti golfą bei važinėti kalnų dviračiais. Ne paskutinis argumentas – galimybė gauti rezidento statusą: gyvendamas Naujojoje Zelandijoje jis nesijaučia esąs koks prašalaitis, turistas, veikiau, – į namus sugrįžtantis šeimos narys.

Teigiama, kad amerikiečių susidomėjimas Naująja Zelandija šoktelėjo tuoj po to, kai JAV prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas. Paaiškėjus jo pergalei, per 48 valandas Naujosios Zelandijos imigracijos svetainių lankytojų srautas išaugo 2 500 proc., investuotojams skirta svetainė "New Zealand Now" per tą patį dviejų dienų laikotarpį sulaukė 101 tūkst. apsilankymų iš JAV, kai įprastas dienos vidurkis tebuvo 1,5 tūkst.

Pagal Naujosios Zelandijos imigracijos schemą "Investor Plus", užsienio pirkėjai gali įgyti nuolatinės gyvenamosios vietos statusą, kuris suteikia galimybę nusipirkti turtą, jei jie per trejus metus šalyje investuoja 10 mln. Naujosios Zelandijos dolerių (5,6 mln. eurų) ir praleidžia šalyje tam tikrą dienų skaičių.

Migracijos paslaugomis ir nekilnojamojo turto pardavimu užsieniečiams užsiimantys Naujosios Zelandijos gyventojai trina rankomis: kuo daugiau netikrumo JAV, tuo geriau Naujajai Zelandijai. Jiems nesvarbu, ar turtuoliai šią šalį mato kaip rojų, užuovėją nuo koronaviruso ar dar keistesnių kataklizmų. Svarbiausia – jie atbėga nešini pinigais.

Bunkerių juostos dalis

Narėpų įtvirtinimai – karo inžineriniai įrengimai, išsidėstę tiek šios Karmėlavos seniūnijos gyvenvietėje, tiek ir miškingose jos apylinkėse. Ilgai laiką jie buvo užmiršti – dėmesys ir pajėgos skirtos Kauno tvirtovės statiniams ir jų aplinkai tvarkyti.

Jie suskirstyti į tris grupes: pasyvieji bunkeriai-slėptuvės, aktyvieji, kuriuose buvo įrengti šaudymo lizdai, ir stebėjimo bunkeriai.

"Narėpų bunkeriai – viena iš gynybinių linijų atkarpų, pastatytų 1915 m. vokiečių armijos poreikiams. Vokiečiai juos pastatė ruošdamiesi carinės Rusijos armijos puolimui. Kauno tvirtovės fortai carinės valdžios įsakymu buvo pastatyti galimam puolimui iš Vakarų – iš Vokietijos – atremti, – pasakojo kartu su paaugliais įtvirtinimus tvarkęs Kauno tvirtovės parko Turizmo ir edukacijos skyriaus vedėjas Ovidijus Jurkša. – O šis ruožas iki pat Pirmojo pasaulinio karo buvo silpnai įtvirtintas, nes Rusijos armija iš šios pusės nesitikėjo vokiečių puolimo. Kai karo metu Rusijos kariuomenė atsitraukė ir Vokietija pasislinko iki Dauguvos upės, šias teritorijas užėmę vokiečiai suprato: šis ruožas gynybiniu požiūriu yra silpnoji vieta. Kadangi buvo likę daug statybinių medžiagų, įrangos, net ir darbininkų buvo, kurie modernizavo Kauno tvirtovės fortus 1912–1915 m., vokiečiai šį ruožą sustiprino, kad būtų galima atremti galimą carinės Rusijos armijos puolimą.

Taip, pasak O.Jurkšos, nuo dabartinių Kauno marių, Nemuno iki Neries per Palemoną, Amalius, Narėpus, Kleboniškį iki pat Lentainių netoli Domeikavos iškilo apie 300 betoninių pastatų. Jie suskirstyti į tris grupes: pasyvieji bunkeriai-slėptuvės, aktyvieji, kuriuose buvo įrengti šaudymo lizdai, ir stebėjimo bunkeriai. Vis dėlto šie įtvirtinimai karo metu nebuvo panaudoti.

Kauno tvirtovės parkas kartu su Karmėlavos B.Buračo gimnazija planuoja prie Narėpų įrengti stendą, informuojantį apie įtvirtinimus, ir parengti turistinį maršrutą. Pašnekovo žodžiais, kol kas sunku pasakyti, kada tai pavyks – šiemet ar kitais metais.

Statiniai sužavėjo moksleivius

Narėpų įtvirtinimais pirmieji susirūpino Karmėlavos Balio Buračo gimnazijos moksleiviai. Iniciatyvos ėmėsi trys devintokai, Kraštotyros būrelio nariai – Jonas Sparnauskas, Viktorija Račkevičiūtė ir Alvita Živatkauskaitė, į talką subūrę kitus moksleivius.

"Mums kilo mintis įrengti visiems atvirą bunkerių parką, kad kiekvienas žmogus galėtų ateiti, apžiūrėti įtvirtinimus. Čia labai gražus kraštovaizdis – gerai būtų, kad daugiau žmonių visa tai pamatytų", – pasakojo J.Sparnauskas.

"Apie šiuos bunkerius sužinojome iš fotografo Dariaus Merkšaičio – jis mums padeda kurti dviejų dalių filmą apie mūsų istoriją "Karmėlavos metraštis". Iki tol apie šiuos objektus nieko nežinojome. Mus šie bunkeriai labai sužavėjo – nutarėme, kad juos turi pamatyti ir kiti. Tam reikia juos sutvarkyti", – užsiminė V.Račkevičiūtė.

Kalbinti devintokai sakėsi esantys Karmėlavos ir Ramučių gyventojai, tačiau ateinantys ar atvažiuojantys į Narėpus. "Norime, kad iki 2022 m., kai Kaunas kartu su Kauno rajonu taps Europos kultūros sostine, ši vieta taptų atvira visuomenei, žinoma", – pasak B.Buračo gimnazijos istorijos mokytojos Vilijos Čerkašinienės, moksleivių laukia ne viena ekspedicija į Narėpus.

Domėtis istoriniais objektais

"Filmuodami lankėmės ir Karmėlavos raketų bazėje – ten labai gražu, – apleista raketų baze žavėjosi A.Živatkauskaitė. – Netrukus įgyvendinsime didesnį projektą kartu su Raudondvario gimnazijos moksleiviais – jiems aprodysime ir šiuos bunkerius, ir raketų bazę. Ruošiamės tam, filmuojame, fotografuojame. Raketų bazėje labai įdomi atmosfera – ten nuvažiavus nesinori išvažiuoti. Tėvai leidžia mums ten organizuotai, kartu su mokytojais lankytis."

Pasak moksleivių, jų tėvai patys nori tokiose vietose apsilankyti ir tiesiog laukia progos, kada galės tai padaryti.

"Svarbu, kad mokiniai domėtųsi šalia esančiais istoriniais objektais, nebūtų abejingi tam, kokia jų būklė, ir patys prisidėtų tvarkant tokius objektus. Šie objektai liudija istoriją, iš kurios mes mokomės ir galime kurti kitokią ateitį. Karmėlavos seniūnija yra turtinga istorinių objektų. Kai kurie jų liudija tragiškus Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų įvykius. Mes galime patys savo akimis tą istoriją matyti, prie jos prisiliesti. Turime ir didikų, ir Antano Smetonos Lietuvos laikų paveldo, ir sovietinio paveldo, kaip raketų bazėje. Esame išskirtiniai ne tik dėl to, kad dabar čia yra oro uostas ir didžiausios miesto kapinės. Karmėlava visais laikais buvo išskirtinė – jos geografinė padėtis labai dėkinga", – sakė B.Buračo gimnazijos direktorė Rima Kuktienė.

Kartu su moksleiviais Narėpų įtvirtinimus nuo menkaverčių augalų, žolių ir pernykščių lapų valė ir Karmėlavos bendruomenės veiklos organizatorė Rima Šuliokienė. Tračiadienį Narėpų įtvirtinimus tvarkė apie 160 karių iš Rukloje įsikūrusios Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados "Geležinis Vilkas" padalinių.

Įrengė bunkerį žydams

"Tuomet, kai pas mus buvo slapstomi žydai, buvau tik pradinukė. Iš tų dienų nedaug ką prisimenu. Nebent tai, kad kelios žydaitės pas mus vakarais ateidavo virti tokių mažų baronkyčių, gamintis vakarienę iš mano tėvų parinktų produktų, o dieną mano vyresnis brolis ganydavo su kažkokiu žyduku dvi mūsų karves. Žinojau, kad už mūsų Veleniškių kaimo sodybos Jurbarko rajone, pačioje pamiškėje, mano tėtis Juozas Stasiūnaitis drauge su kaimynu iš Drebulynės kaimo Antanu Pikčiūnu įrengė bunkerį su medinėmis sienomis, gultais, staleliu", – pasakojo A. Stasiūnaitytė-Kvietkauskienė.

Kaunietė prisiminė, kad ant smėliu užpilto bunkerio buvo pasodintos eglaitės. Įėjimą į bunkerį taip pat slėpė sumaniai įtaisyta eglutė

"Tėtis ar mama pasislėpusiems žydams rytais nešdavo pusryčius – pamelžtų karvių pieno, mamos iškeptos duonos, lašinių", – prisiminimų nuotrupomis apie gelbėtų žydų gyvenimą tarp Pikčiūnų ir Stasiūnaičių sodybų dalijosi A. Kvietkauskienė.

Ūkininkai nusprendė padėti

Kaip rašoma šį rugsėjį Prezidentūros išleistame Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimo ceremonijai skirtame buklete "Gyvenimą dovanojusios širdys..." pirmieji žydai Stasiūnaičių kaimynystėje gyvenusio A.Pikčiūno sodyboje pasirodė 1943 m.

Tai buvo šakiškis Icikas Filcas (Filtz), Kauno kailininko duktė Rachelė Drukmanaitė – vėliau ji tapo Filtz – ir 21-erių metų Kauno mokytojo dukra Chaviva Meriašaitė (vėliau Liberman).

Šie žydai, padedant Petronei Butkienei, buvo pabėgę iš Kauno geto. Iš pradžių jie slapstėsi įvairiose sodybose, bet pagaliau visi apsistojo saugioje, miškais apaugusioje Julijos ir Antano Pikčiūnų Drebulynės kaimo sodyboje. Kadangi šalia gyveno turtingesnio ūkininko Juozo Stasiūnaičio šeima, ši padėdavo Pikčiūnams maitinti slepiamus bendromis jėgomis pastatytame bunkeryje žydus.

Apsilankė vokiečiai

Būtent minėtame leidinyje rašoma, kad pas Stasiūnaičius gyveno Elijaševičių šeima, kurios pavardės niekaip negalėjo prisiminti A. Kvietkauskienė. Tačiau jos atmintin įstrigęs epizodas iš vaikystės patvirtina, kad jų namuose glaudėsi ta šeima.

"Atsimenu, buvo pats vidurdienis, kai pastebėjome ateinančius per laukus vokiečius. Pas mus daržinės pastogėje naktimis gyvenę žydai, matyt, pastebėjo juos anksčiau, nes jų niekur nesimatė. Vokiečiai sodyboje ne ypač ieškojo kažko draudžiamo – jiems labiau rūpėjo vištos, lašiniai, pienas... Kai vokiečiai išėjo, iš daržinės pastogės nusileido žydai – nežinau, kaip jie ten atsidūrė dieną, nes ateidavo tik naktį nakvoti. Pasirodo, jie matė vokiečius mūsų sodyboje pro daržinės pastogės plyšį", – pasakojo Aldona ir prisiminė, kad kažkas yra sakęs, jog tas Elijaševičius buvo laikrodininkas, o jo sesuo – vardu Roza.

Skambutis į Tel Avivą

A. Kvietkauskienė pasiūlė "Kauno dienai" pašnekinti bene vienintelę gyvą likusią iš visų Pikčiūnų ir Stasiūnaičių išgelbėtųjų Jaffą Brindt. Ji įrengtame bunkeryje atsirado prieš pat Kauno geto sunaikinimą 1944 m. Jaffa Brindt anuomet vadinosi Šeina Aleksandrovičiūtė

Tel Avive dabar gyvenanti ir senokai devintą dešimtį metų perkopusi ponia Jaffa labai susijaudino išgirdusi, kad prašome prisiminti gyvenimą bunkeryje, įvykius po karo, grįžimą į Kauną.

Garbaus amžiaus moteris dar labiau susijaudino išgirdusi, kad neseniai mirė A. Stasiūnaitytės-Kvietkauskienės vyras. Mat ponia Jaffa drauge su bunkeryje gyvenusiomis Rachele ir Chaviva buvo atvažiavusios į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą ir aplankė savo gelbėtojus dar tuomet, kai buvo gyvas Aldonos tėvelis. Po jo mirties J. Brandt, lankydamasi Stasiūnaičių dukters Aldonos namuose, susidraugavo su jos vyru. Tačiau šie susitikimai dėl garbaus Jaffos amžiaus nutrūko prieš 20 metų – liko bendravimas su A. Kvietkauskiene laiškais ir telefonu, tačiau ir pastarasis ryšys jau trūkinėja.

"Man labai sudėtinga kalbėti lietuviškai, – sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo savo gelbėtojų kalba ponia J. Brandt. – Juk aš 70 metų negyvenu Lietuvoje."

Dėkojo Lietuvai

Pasak J.Brandt, kai frontas priartėjo prie vietovės, kur buvo bunkeris ir keliuose pasirodė sovietų kareiviai, ji su tautiečiais paliko slėptuvę pamiškėje ir patraukė pėsti į Kauną. Tiesa, kartą grupelę keliautojų sustabdė minėti kareiviai, tačiau, gerokai paklausinėję, paleido. "Matyt, galvojo, kad mes – partizanai, – samprotavo J. Brandt. – Kai pagaliau pasiekėme Kauną, įsikūrėme miesto centre, kažkieno paliktame tuščiame bute. Taigi, turėjome kur gyventi, bet neturėjome ką valgyti. Todėl ieškojau darbo. Man pavyko įsidarbinti fabrike "Jėga".

1946 m. J.Brandt paliko Lietuvą. Dabar ji nebeturi ryšių su likimo broliais ir sesėmis (visi jie mirę), su kuriais keturis mėnesius dienos metu gyveno bunkeryje atokiame Lietuvos kaime. Anot J.Brandt, ji ne kartą buvo atvykusi į Lietuvą. Ir net buvo atsivežusi savo vaikus į gimtinę, į tas vietas, kur slapstėsi bunkeryje. "Ačiū už jūsų dėmesį. Ačiū, Lietuva", – gražiai lietuviškai pokalbio pabaigoje ištarė susigraudinusi garbaus amžiaus J.Brandt.

Ką reiškia Jad Vašem?

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993–2016 m. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Lietuva jau apdovanojo 1 tūkst. 390 mūsų šalies piliečių.

Memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jad Vašem Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio tautų teisuolių medaliais ir diplomais, o gelbėtojų vardus įrašo Atminimo sienoje Jad Vašem pasaulio tautų teisuolių sode.

Jad Vašem – du hebrajų kalbos žodžiai: "Jad" – atmintis ir "Šem" – vardas. Memorialinio instituto, suteikiančio Pasaulio tautų teisuolio vardą žmonėms, gelbėjusiems žydus nuo nacių genocido, pavadinimas siejamas su posakiu iš pranašo Izaijo knygos: "Duosiu aš jiems Mano namuose ir tarp Mano sienų geresnius vardą ir vietą nei sūnums ir dukterims, duosiu jiems amžiną vardą, kuris nebus sunaikintas."

Iki 2016 m. balandžio Pasaulio tautų teisuoliais pripažinti 892 Lietuvos piliečiai.

Juozas Stasiūnaitis, Julija ir Antanas Pikčiūnai pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais 1995 m., Ona Stasiūnaitienė – 2004 m.

Kai Stasiūnaičių ir Pikčiūnų išgelbėti žydai po pusės amžiaus nuo karo pabaigos pradėjo ieškoti savo gelbėtojų, nuvažiavo į tas vietas, kur jie buvo slapstomi, tačiau ten nieko neberado. Bet jie nenuleido rankų – vis vien ieškojo savo gelbėtojų.

Anot A. Kvietkauskienės, kai ji "Kauno dienoje" perskaitė, atrodo, Judelio Ronderio straipsnį, kuriame jis ieškojo žydų gelbėtojų ir prašė jų atsiliepti, štai tada A. Kvietkauskienė nuėjo pas jį ir papasakojo apie savo tėvus. Po to informacija apie juos ir A. Kvietakuskienę pasiekė Izraelį.

Partizaninio judėjimo metais dešimtys tūkstančių lietuvių kovojo už šalies laisvę iš po žeme įrengtų slėptuvių miškuose, tačiau šiandien griūvančių partizanų bunkerių likimas mažai kam rūpi: įvairios valstybės institucijos kratosi raginimų prisiimti už juos atsakomybę.

Lietuvos laisvės kovų dalyvis, partizanas-ryšininkas Juozas Jakavonis, slapyvardžiu Tigras, rodo savo tėvų sodyboje Kasčiūnų kaime Dzūkijos miškuose šalia Merkio atstatytą partizanų bunkerį.

Jame 1945 metų birželį buvo įrengta Pietų Lietuvos partizanų Dainavos apygardos vadavietė, iš kurios dvejus metus partizanų veiklai vadovavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Požeminėje slėptuvėje buvo spausdinamas pogrindinis partizanų laikraštis „Laisvės varpas“ ir daugelis štabo dokumentų. Būdamas vos 19-metis partizano priesaiką davęs J. Jakavonis-Tigras – vienintelis iš besislėpusiųjų bunkeryje išlikęs gyvas, tačiau ir jam nepavyko išvengti pragariškų kančių.

„Persirengiau civilių drabužiais, užėjau pas žmogų, kur laukiau kito partizano, kuris mane irgi palydės su tais dokumentais. Ir apsupo namą per šimtas kareivių, ir taip mane ten suėmė. Aš dar šoviau, bet parabelius buvo su defektais, užsikirto... Davė buože per galvą ir suėmė, surišo ir kankino“, – prisimena buvęs partizanas J. Jakavonis-Tigras.

J. Jakavonis buvo suimtas 1946-aisiais. Kankintas milicijos iš pradžių – Varėnoje, o vėliau – KGB rūsiuose Vilniuje Tigras po metų buvo ištremtas į Sibirą, o dar po 7-erių – išvežtas dirbti į kasyklas netoli Seimčano Rusijos Magadano srityje. 1959-aisiais galiausiai grįžęs į Lietuvą šiandien tremtinys, Laisvės kovų dalyvis, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris ir Vyčio kryžiaus ordino kavalierius J. Jakavonis-Tigras ant savo budelių nepyksta, su žmona rūpinasi vos prasidėjus Atgimimui savo rankomis atstatytu bunkeriu ir pats veda ekskursijas visiems besidomintiems.

Tačiau kitąmet devyniasdešimtmetį švęsiantis partizanas sunerimęs, kad istoriniu bunkeriu po jo mirties nebebus kam rūpintis. J. Jakavoniui pritaria ir bunkerių atstatymu bei priežiūra besirūpinantis partizanams atminti skirto muziejaus įkūrėjas Gintautas Kazlauskas.

„Galvoju, kad jie bijo, kad prijungs ir turės daug su mumis vargo, o finansavimo negaus. Bet vis tiek keista – tokia institucija turėtų stengtis, kad muziejai išliktų. O dabar išeina priešingai – daugelis žmonių jau nusivylę, ir mes nežinom, kiek mums čia liko. Mūsų neliks ir muziejaus neliks, kaip jau ne vienas atvejis toks“, – sako Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus vadovas G. Kazlauskas.

Partizanų bunkeriu Ratnyčios upelio šlaite ir dar keliomis slėptuvėmis besirūpinantis G. Kazlauskas kalba apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Būtent jam prieš dvejus metus entuziastų Seimui pateiktame projekte siūloma pavesti visų Lietuvoje išlikusių partizanų bunkerių ir požeminių slėptuvių priežiūrą ir pavaldumą. Iki šiol pavienių entuziastų, o dažniausiai itin garbaus amžiaus tremtinių ir politinių kalinių pastangomis ir su urėdijų pagalba išlikę bunkeriai šiuo metu tarsi niekam nepriklauso ir neturi muziejų statuso, kai kurie jų išlikę privačiose valdose, o valstybės saugomų objektų sąraše tėra 28 bunkeriai. Dauguma jų nyksta, kai kurie jau virto tiesiog duobėmis miškuose, tačiau Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras siūlymu perimti slėptuves savo žinion nesužavėtas.

„Aišku, galima padaryt vieną muziejų, daug filialų, bet kitas dalykas – pagal muziejų įstatymą, jeigu mes esame vienas muziejus, kuris turi tik filialus, visas jų eksponatų fondas turi ir būti tame centriniame muziejuje. Nė vienas iš tų smulkiųjų muziejų su tuo nesutiks. Mūsų centre ir muziejuje yra pakankamai specialistų, bet mums reikia tada ir papildomų lėšų“, – teigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gen. direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

Genocido ir rezistencijos tyrimo centras siūlo partizanų slėptuves ir bunkerius pavesti artimiausių muziejų, savivaldybių ir urėdijų žinion, įtraukti juos į turistinius maršrutus, o jų centre įsteigti papildomą etatą vien šiais objektais besirūpinsiančiam specialistui. Tačiau tam reikėtų ir Seimo, ir Kultūros ministerijos pritarimo, o pastaroji didelių problemų apskritai neįžvelgia.

„Mes tą problemą žinom. Ir manom, kad iš tikrųjų čia turėtų galbūt būti aktyvesnis Genocido ir rezistencijos centras, kuris yra Seimo įkurtas ir pavaldus Seimui, kuris kaip tik ir disponuoja, kiek aš žinau, nedidelėm lėšom“, – mano kultūros viceministras Romas Jarockis.

„Tai, kad valstybė per visus 20 metų nesugebėjo sukurti tremties muziejų tinklo Lietuvoje, pats vertinu kaip apsileidimą. Ir tiek sprendimas, tiek problema glūdi tame, kad nėra vieno šeimininko. Ir kai bandoma tą šeimininką priskirti, tiesiog tam tikru momentu pradedamas lakstymas nuo tos atsakomybės. Ir tos atsakomybės vengia tiek Kultūros ministerija, tiek Genocido centro vadovybė“, – tvirtina Seimo narys Liutauras Kazlavickas.

Pernai vyriausybė užsakė plačią galimybių studiją partizanų slėptuvėms bei jų padėčiai Lietuvoje apžvelgti ir tokių vadinamųjų muziejinių vienetų veiklai optimizuoti. Tam buvo skirtas finansavimas, dokumentą Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras jau parengė, tačiau Vyriausybė iki šiol jo nė nesvarstė.