– Kas tai per slėptuvė, kuri išsilaikiusi ganėtinai autentiška dar?

– Tai yra slėptuvė, likusi nuo sovietmečio, kuri buvo skirta šių buvusių instituto darbuotojų slėpimuisi. Ir šiandien dienai esam paskelbę ministerijų miestelio architektūrinį konkursą, rengiame įvairiausią medžiagą, kuri gali būti reikalinga architektams, kad jie galėtų suplanuoti, kokios tos slėptuvės galėtų būti. Tai vat rinkdami tą medžiagą matom, kad yra likusi senoji slėptuvė su dar sovietiniais reikmenimis ir užrašais.

– Kokiame gylyje, gal žinot, yra ši slėptuvė?

– Na, ji grubiai yra penki metrai po žeme. Tai tuo metu sovietiniai reikalavimai užtikrino tam tikrą saugumą, dabar tikriausiai ministerijų miestelio projektuotojai projektavimo etape suplanuos šiuolaikinius reikalavimus atitinkančias slėptuves arba priedangas.

– Kiek tuo metu čia galėjo tilpti žmonių?

– Na, mūsų manymu, čia galėjo tilpti iki 30 žmonių. Tikriausiai tai buvo skirta labiausiai vadovybėms, o ne visiems darbuotojams. Ji buvo naudojama ir kitoms reikmėms – ir tam tikriems mokymams, ir tam tikram buvimui. Tai buvo skirta, mūsų manymu, iki 30 žmonių.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ir kokios erdvės čia, iškart užėjus, mus pasitiko?

– Na, čia matome sandėliavimo erdves, kur buvo sudėliojami tam tikri maisto produktai. Reikia suprast, kad šita slėptuvė daugiau tikriausiai buvo skirta tam tikrų atominių karų metui, dabar slėptuvės nėra taip naudojamos – gyventi metus ar kiek. Čia buvo daug maisto produktų sandėliuojama tam, kad būtų galima išgyventi kažkokio atominio incidento laikotarpį. Dabar slėptuvės daromos labiau tokiems trumpiems pasislėpimams, nes, iš principo, niekas ilgai po administraciniais pastatais negyvena.

– Ir štai veriam dar vienas duris ir keliaujam toliau po slėptuvę. Direktoriau, kur mes dabar atsidūrėm? Čia tikrai jau nemažai daiktų.

– Na, mūsų manymu, tai irgi sandėliavimo patalpa, kur buvo sandėliuojami drabužiai, apavas, dujokaukės. Dabar dujokaukes mes atidavėm į tam tikrą muziejų, bet visi kiti daiktai yra, buvusio sovietmečio įvairiausia apranga. Matome, yra parodyta, kaip ta apranga turėtų būti naudojama, kaip dujokaukės turėtų būt naudojamos, kaip apsirengti esant tam tikriems pavojams.

– Pačioj Lietuvoj niekada nėra buvę tokio įvykio, bet kai buvo Černobylio elektrinės sprogimas, galbūt čia buvo panaudota ta slėptuvė, galbūt buvo joje pasislėpta?

– Žinokit, nepasakysiu, neturim mes tokių duomenų. Mes Turto banką valdome šiuolaikinėj Lietuvoj, valdome šituos pastatus ir kas vyko iki 1990 m. mes neturim informacijos.

– Keliaukim toliau. Aš žinau, kad čia, taip, kaip ir sakėt, nors ir elitui skirta slėptuvė, bet buvo ir visai nemaža mokymo klasė.

– Taip, mes matom mokymo klasę, kuri buvo naudojama ruošti darbuotojus tam tikriems incidentams, įvykus atominėms nelaimėms: kaip gaivinti juos, kaip, tarkim, nuprausti, įvykus kažkokiems pažeidimams. Tai va tą klasę mes ir turim likusią nuo sovietmečio.

– Ji autentiška, niekas nėra pakeista.

– Niekas nekeista, suolai tie patys, užrašai dar rusų kalba. Tokią turim salę.

– Ar pavartėt, ar pažiūrėjot, kada pats įžengėt į šitą slėptuvę, prieš kiek laiko?

– Aš pirmą kartą buvau prieš porą metų, kai mes apžiūrinėjom šių pastatų būklę. Tai viską taip ir palikom, iš principo, galvojom, galbūt kažkada bus įdomi informacija kaip tuo metu buvo ruoštasi tokiems incidentams.

– Mes žinome, kad čia iškils ministerijų miestelis 2028 m. Gal ši slėptuvė bus panaudojama kaip muziejus, o gal čia ministrai ateityje slėpsis?

– Na, manau, kad ministrai čia nesislėps. Iš principo, mes prašysim, kad architektūrinio konkurso visi dalyviai įvertintų kaip galėtų būti panaudojama šita slėptuvė. Gal ji bus panaudojama kažkokiom viešosiom paslaugom, gal kažkoks muziejus bus, gal kiti dalykai. Bet slėptuvė, jeigu ji apskritai reikalinga, mes manome, kad turėtų būti suprojektuota po naujaisiais pastatais, kurie bus statomi truputėlį tolimiau nuo šito pastato. O šita erdvė daugiau bus, mūsų manymu, panaudojama arba sandėliavimui, arba archyvams, arba viešosioms paslaugoms ar galbūt kažkokiam muziejui. Tai irgi lauksim pasiūlymų iš dalyvaujančių architektų.

– Bet ji nebus nugriauta?

– Ne, ji nebus nugriauta, nes apskritai šitas pastatas nebus griaunamas, po kuriuo mes esame, bus tiktai rekonstruojamas, pertvarkomas, tad šitas rūsys liks.

Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) darbuotojai paskelbė, kad sugrįžus saulėtoms dienoms, šviesa sugrįžo ir į Kuršių nerijos požemius.

Tai puiki išvykos dviračiu ar pėsčiomis alternatyva, kol vyksta dviračių tako remonto darbai, nes nuo Naujosios Smiltynės perkėlos iki bunkerių yra vos 4 km nesunkiai pravažiuojamais miško takais.

Persikėlus keltu, nuo pagrindinio kelio reikėtų pasukti į pirmąjį Alksnynės link vedantį pamario keliuką ir sekti baltai mėlyną „Jūrų tako“ žymėjimą.

„Į tuos bunkerius galima patekti bet kada, ten nėra jokių vartų ar durų. Pernai laimėjome tokį kultūros projektą ir nusprendėme šitą arsenalo sandėlį įrengti kaip alternatyvią meninę erdvę, įdomesnę kultūrinę vietą, kurią ketinome išnaudoti parodoms, instaliacijoms ar net ateityje organizuoti koncertus. Tame komplekse yra keletas pastatų, visi jie aptvarkyti, o viename įrengta ir šiuo metu veikia garso bei šviesos instaliacija“, – kalbėjo KNNP kultūrologė Renata Kilinskaitė.

Bunkeryje Alksnynėje instaliacija buvo atidaryta jau prieš gerą pusmetį, jai energiją teikė saulės baterija.

Žiemos metu, kai saulės buvo mažiau, įranga buvo nuimta, na, o pavasarį vėl sumontuota.

„Nors ši erdvė atvira, džiugu, kad per tą laiką nukentėjo tik minimaliai, žmonės supratingi ir sąmoningi. Vandalizmo atvejų nepasitaikė. Šitas mūsų projektas – eksperimentinis. Aš ir pati ten vedu ekskursijas, jei kokia grupė nori kokio nedidelio žygio, bet čia, kada tik nori, gali lankytis visi norintieji“, – teigė R. Kilinskaitė.

Prisiminė okupavęs Krymą

Apie tai, kad nuo Maskvos iki pat Uralo driekiasi slaptas bunkerių tinklas, kuriame karo atveju slėptųsi SSRS, o vėliau – Rusijos vadovybė, viešai kalbama seniai.

Pirmieji aukščiausiems valdžios pareigūnams skirti bunkeriai buvo įrengti dar sovietmečiu, tačiau, anot žurnalo „Sobesednik“ vyriausiojo redaktoriaus Olego Roldugino, po Krymo okupacijos darbai užkonservuotuose bunkeriuose buvo atnaujinti, o 2020–2021 m. dar labiau suintensyvėjo. Kai kurie anksčiau užkonservuoti požeminiai objektai vėl buvo atnaujinami, negailint tam pinigų.

O. Rolduginas, išstudijavęs viešai prieinamus viešųjų pirkimų ir pan. dokumentus, pateikė įspūdingų faktų. Pavyzdžiui, Maskvos bunkeriuose buvo nuspręsta atnaujinti liftus – vien trims iš jų buvo išleista 55 mln. rublių (855,4 tūkst. eurų). Ši suma, anot žurnalisto, leidžia spėti, kokiame gylyje įrengti bunkeriai. Modernizuojant šiuos įrengimus dalyvavo raketų paleidimo įrenginių šachtų statybos specialistai.

„Daugelis bunkerių yra sujungti tuneliais, kurie driekiasi dešimtis kilometrų“, – sakė O. Rolduginas.

Oficialiais bunkeriais rūpinasi Vyriausioji specialiųjų programų valdyba prie Rusijos prezidentūros, tiesiogiai pavaldi šalies prezidentui.

Tyrimo metu žurnalistas išsiaiškino, kad tie patys statybininkai, kurie statė oficialius bunkerius ir tiesė tunelius po Aleksejaus Navalno komandos demaskuotais V. Putino rūmais Gelendžike, stato ir privačias slėptuves.

„Bunkerių tikrai yra ir Maskvoje, ir Urale, yra ir Volgos regione“, – anot O. Roldugino, V. Putinas turi oficialų ir neoficialų bunkerių tinklą.

Požeminė Maskva

Kad kalbos apie esą po Kremliumi esantį bunkerį nėra pramanas, tapo žinoma 2000-aisiais, kai tai pranešė JAV žvalgyba. 200–300 m gylyje esantis bunkeris, spėjama, buvo pradėtas statyti dar XX a. 6-ajame dešimtmetyje, po pirmosios atominės bombos bandymų. Teigiama, kad galimos branduolinės atakos atveju šiame bunkeryje kelis mėnesius galėtų išgyventi apie 10 tūkst. žmonių.

Garsioji požeminė sistema „Metro 2“ jungia Kremlių, Vnukovo oro uostą ir kitas valdžios įstaigas su kitais bunkeriais Rusijos sostinėje, Balašichoje, Čechove ir driekiasi kone iki Kalugos, nuo Rusijos sostinės nutolusios 160 km.

Pasak žurnalisto, Maskvoje tuneliai įrengti 200 m gylyje – apie tai pasakojo atsitiktinai į tunelius patekę požemių entuziastai, kurie vėliau už tai buvo nuteisti lygtinėmis ir realiomis bausmėmis ir priversti palikti Rusiją.

„Galima vaikščioti valandų valandas ir nieko nesutikti. Kai kur degė šviesa, kai kur buvo griuvėsiai. Aptikome ir dvylikos aukštų pastato aukščio ir kelių kilometrų ilgio salių. Manau, kad už tuos pinigus, už kuriuos tai buvo sukurta, buvo galima pastatyti milijoninį miestą“, – žurnalistams pasakojo požemių entuziastas Pavelas Safronovas.

Vieną iš slaptų įėjimų į tunelį žurnalistai aptiko netoli Mičiurinsko prospekto Maskvoje. Tokių objektų Maskvoje yra keliolika: netoli Lubiankos, Gynybos ministerijos, dar ir garsusis „Ramenki-43“. Požemių entuziastai sako, kad čia esama tikro požeminio miesto, tuneliais sujungto su Kremliumi. Jame 50 tūkst. žmonių galėtų išgyventi net 30 metų.

Neseniai dalyje šios teritorijos pradėtos Maskvos valstybinio universiteto fondo „Inopraktika“, kuriam vadovauja, kaip manoma, V. Putino dukra Katerina Tichonova, objekto statybos. Kitoje dykvietės dalyje esanti teritorija priklauso specialiųjų tarnybų kariniams padaliniams ir bendrovei „Transinžstroi“, dirbančiai „Sobesednik“ aprašomuose požeminiuose objektuose.

Požemiai taip pat yra po V. Putino rūmais Gelendžike.

Mįslingoji Mežgorjė

Žurnalistai atkreipia dėmesį į dar vieną bunkerį ir mano jį esant ypatingą. Jis už 4 000 km nuo Maskvos, aukščiausiame (1 640 m virš jūros lygio) pietinės Uralo dalies kalne Jamantau, kurio pavadinimas baškirų kalba – Piktasis kalnas.

Alexei Nikolsky, „Sputnik“  nuotr.

Kovo pabaigoje, kai, nepavykus per žaibišką operaciją okupuoti Ukrainos, V. Putinas Vakarams atvirai pagrasino branduoliniu ginklu, buvo galima stebėti neįprastą Rusijos prezidento kanceliarijai pavaldžios Specialiosios skrydžių grupės „Rossija“ lėktuvų aktyvumą. Kaip pastebėjo „Sobesednik“, į dangų pakilo net ir įprastai labai retai skraidantys lėktuvai. Vien tik RA-61716, kuris taikos metu paprastai nerūpestingai kursuodavo tarp Maskvos, Sankt Peterburgo ir Sočio, per savaitę vieną kartą skrido į Jekaterinburgą ir du kartus – į Ufą. Tomis pačiomis dienomis kitas grupės „Rossija“ lėktuvas RA-96017, be Jekaterinburgo, aplankė dar ir Magnitogorską.

Galbūt tikrasis skrydžių tikslas buvo mažesnė vietovė, neturinti savo oro uosto ir esanti į pietus nuo Jekaterinburgo, tarp Magnitogorsko ir Ufos, – slaptas miestas Mežgorjė.

„Galbūt tikrasis skrydžių tikslas buvo mažesnė vietovė, neturinti savo oro uosto ir esanti į pietus nuo Jekaterinburgo, tarp Magnitogorsko ir Ufos, – slaptas miestas Mežgorjė“, – svarsto O. Rolduginas.

Į pietus nuo Jekaterinburgo, tarp Magnitogorsko ir Ufos esantis Mežgorjė atsirado sujungus dvi karines gyvenvietes Belorecką-15 ir Belorecką-16, esančius už 20 km vienas nuo kito.

Iš viso Mežgorjėje gyvena apie 15 tūkst. žmonių. Įvažiavimas į miestą net ir vietos gyventojams yra griežtai kontroliuojamas – patekti galima tik turint specialų leidimą. Federalinė oro transporto agentūra virš kalno nustatė neskraidymo zoną, o pėsčiomis ten patekti labai sunku.

Amerikiečiai seniai susekė

Po šalia esantį Mažąjį Jamantau kalną galima užsisakyti net ekskursiją su gidu, o vaikščioti po Didįjį Jamantau, kur ir esama slapto objekto, neleidžiama. Šią teritoriją saugo kariškiai, miškininkai ir, sprendžiant iš vyriausybinių sutarčių, „DJI Mavic 2 Enterprise Advanced“ kvadrokopteriai su 32 kartų didinamąja geba ir termovizoriumi.

Įvažiavimas į miestą net ir vietos gyventojams yra griežtai kontroliuojamas – patekti galima tik turint specialų leidimą.

Kodėl ši gyvenvietė tokia slapta, oficialiai niekada nebuvo paaiškinta. Tačiau, anot leidinio, 1992 m. buvęs SSKP Baškirijos regioninio komiteto pirmasis sekretorius Midhatas Šakirovas yra prasitaręs, kad vietiniame Jamantau kalne statomas bunkeris aukščiausiems valstybės pareigūnams. Dar sovietmečiu pradėtas įrengti bunkeris vėliau buvo apleistas, tačiau 1995 m. palydovinėse nuotraukose pastebėta naujų karinės infrastruktūros statybų.

Vėliau, 2003 m. gegužę, laikraštyje „Washington Post“ šią informaciją paskelbė JAV atsargos karininkas Bruce’as J. Blairas, žinomas branduolinio saugumo ekspertas. Anot B. J. Blairo, šiose atokiose vietovėse XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje dirbo dešimtys tūkstančių žmonių.

„Tikimasi, kad Jamantau netrukus pradės veiklą. Remiantis schemomis ir užrašais, kuriuos man dešimtojo dešimtmečio pabaigoje pateikė vyresnieji SAC (Specialiosios veiklos centras, vienas iš CŽV padalinių d.) pareigūnai, Jamantau vadavietė yra kalno viduje, maždaug 3 000 pėdų (apie 900 m) žemiau viršūnės. Tai karinė bazė, į kurią persikelia aukščiausioji Rusijos politinė vadovybė“, – tuomet rašė ekspertas.

Ypatingi darbininkai

Anot žurnalistų, nuo 2021-ųjų pavasario darbai Jamantau suintensyvėjo ir pinigų tam nebuvo gailima. „Sobesednik“ gavo dokumentų, iš kurių matyti, kad pagrindinius statybos darbus Mežgorjėje vykdančios 30-osios statybų valdybos vadovo pirmojo pavaduotojo oficialus vidutinis mėnesinis atlyginimas 2020 m. viršijo 0,5 mln. rublių (apie 8 tūkst. eurų).

Pasak O. Roldugino, už bunkerių statybą atsakinga 30-oji statybos valdyba, kurios veiklą prižiūri Rusijos prezidento Vyriausioji specialiųjų programų valdyba. Būtent ši bendrovė statė ir rūmus Gelenžike.

Nuo 2015 m. šios valdybos vadovu įvardijamas valstybės saugumo pareigūnas Aleksandras Linecas, anksčiau vadovavęs Rusijos FSB Pietų karinės apygardos valdybai. V. Putinas juo labai pasitiki – bent jau apie tai galima spręsti iš to, kad 2020 m. A. Linecas persikraustė į 176,7 kv. m butą Prezidento reikalų valdybai priklausančiame name Maskvoje. Tame pačiame pastate tarnybinį būstą turi ir Kremliaus administracijos vadovas Antonas Vaino, Užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Sergejus Naryškinas, Tyrimų komiteto vadovas Aleksandras Bastrykinas.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Licencijų, leidimų ir paslaugų skyrius, nagrinėdamas įmonės paraišką, gavo reikšmingos informacijos (Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2022 m. kovo 17 d. raštas, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2022 m. kovo 21 d. raštas), susijusios su įmonės atstovo Virgilijaus Gintauto Šiaulio, įsikūrusio rūsio patalpose, veikla šioje vietoje, sakė šio skyriaus vedėja Sonata Šėlienė.

Pasirodo, policijos registruojamų įvykių registro duomenimis, nuo šių metų sausio 1 d. iki kovo 18 d. šios mažosios bendrijos adresu registruoti 5 pranešimai apie įvairius viešosios tvarkos pažeidimus: trys pranešimai dėl nusikalstamų veikų prieš asmenį ir du pranešimai dėl turtinių veikų. Ir visi šie fiksuoti įvykiai susiję su juridinio asmens, siekiančio gauti neterminuotą alkoholio licenciją, atstovu.

„Atsižvelgiant į gyventojų ir verslo atstovų teikiamus skundus, kurie registruoti Policijos registruojamų įvykių registre, šį adresą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariatas yra įtraukęs į rizikos židinių sąrašą. Kauno apskrities vyriausiais policijos komisariatas siūlo neišduoti „VIP Bunkeris 1929“ licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais“, – pabrėžia savivaldybės atstovai.

„Tam yra paaiškinimas, kad nuo pat pirmųjų karo dienų jis užsidarė į bunkerį arba štabą, kurio negalima sunaikinti, pavyzdžiui, per atakas raketomis ar branduolinį sprogimą. Tai – logiška ir nėra labai keista, nes anksčiau matėme nuolatinius Kremliaus aviacijos skrydžius į Ufą ir atgal kelis kartus per dieną, įskaitant ir S. Šoigu lėktuvą. Šie orlaiviai į Ufą pradėjo skraidyti tik prasidėjus karui. Mano nuomone, nuo kovo 2 dienos, lėktuvų skrydžiai tapo dažnesni. Gal jis bunkeryje nuo tada“, – svasrtė Ch. Grozevas.

Pasak jo, yra ir kitų – patogesnių ir elitiškesnių bunkerių, nei tie, kuriuose galėjo pasislėpti S. Šoigu ir V. Gerasimovas. „Bellingcat“ vadovas priminė, kad Vladimiro Putino atstovas Dmitrijus Peskovas buvo užsiminęs, jog Trečiasis pasaulinis karas – įmanomas ir Rusija gali panaudoti branduolinį ginklą.

„Turime apytikslių duomenų, dėl kurių negaliu garantuoti šimtu procentų. Bet remiantis tokia skrydžių logika, galima manyti, kad S. Šoigu jau dabar yra toli. V. Putinas taip pat turi ten būti ir grįžti gana retai“, – akcentavo Ch. Grozevas.

Primename, kad viešumoje po kovo 11 dienos pasigesta ne tik S. Šoigu, bet ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko V. Gerasimovo. Tačiau neseniai S. Šoigu pasirodė Rusijos Saugumo Tarybos posėdyje. Vis dėlto, abejojama pastarojo fakto tikrumu. Įdomu tai, kad Ukrainos vidaus reikalų ministerijos vadovo patarėjas Antonas Geraščenka sakė, jog S. Šoigu dėl V. Putino veiksmų ištiko infarktas.

S. Lavrovas neigia spėliones dėl S. Šoigu dingimo

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas sukritikavo ir atmetė spėliones dėl tariamo gynybos ministro Sergejaus Šoigu dingimo ir galimai planuoto perversmo Maskvoje.

„Nenoriu komentuoti šios nesąmonės, nes tai nesąmonė, kurią platina ir Ukrainos žvalgyba“, – sakė S. Lavrovas ministerijos paskelbtame interviu su serbų žurnalistais. S. Lavrovas kaltino, kad tokius gandus skleidžia į užsienį pasitraukę „neoliberalai rusai“.

„Tai akivaizdus melas, visi yra gyvi, visi yra sveiki, visi dirba“, – sakė S. Lavrovas interviu.

Nors daugeliui radinys netikėtas, dalis vietinių apie jį žinojo. Sako, kad po žemėmis bunkeris atsidūrė prieš maždaug 50 metų, statant reabilitacijos centrą.

„Iš vaikystės išlenda prisiminimai, kad buvo“, – pripažino vienas palangiškis.

Palangiškiai ir paveldosaugininkai suskubo bunkerį apžiūrėti. Specialistai sakė, kad jis įdomus ir didžiausias iš sovietinių bunkerių, rastų kurorte. O po žemėmis ir gerai išsilaikė.

„Tiesa, prieš užkasant, maždaug 1970 metais, iš jo buvo išpjaustyta visa įranga, įvairios metalo detalės, komunikacijos. Todėl tiesiog viduje yra švarios patalpos“, – sakė paveldosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Iš plačių šaudymo angų spėjama, kad bunkeris galėjo būti naudojamas priešui šaudyti iš prieštankinių pabūklų. Tai – vadinamosios Molotovo linijos bunkeris, statytas 1941 metais, o linija ėjo per aneksuotas Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos teritorijas.

„Buvo statomi su tikslu atlaikyti priešo puolimą iš Vakarų. Deja, ta linija nepasiteisino ir, kaip žinome iš istorijos, vokiečiai labai greitai užėmė ir Lietuvą, ir nukeliavo toliau“, – pasakojo L. Kavaliauskas.

Palangoje yra išlikę keli tokie bunkeriai, skirtingų tipų. Manau, net ir poilsiautojams būtų įdomu juos apžiūrėti.

Molotovo liniją Sovietų Sąjunga įrenginėjo paskubomis. Lietuvoje planuota pastatyti apie 1,5 tūkst. bunkerių, bet pavyko tik apie 100. Palangoje aptikti šeši, jie vadinami Molotovo linijos pradžia.

„Palangoje yra išlikę keli tokie bunkeriai, skirtingų tipų. Manau, net ir poilsiautojams būtų įdomu juos apžiūrėti. Net siūlyčiau Palangos turizmo informaciniam centrui sugalvoti kažkokį maršrutą, kad būtų galima juos aplankyti. O savivaldybė galėtų pasirūpinti jų aplinkos sutvarkymu“, – kalbėjo L. Kavaliauskas.

Stop kadras

Tačiau kai kurie palangiškiai abejoja, ar verta sovietinius Antrojo pasaulinio karo objektus saugoti.

„Nematau prasmės – betikslis sovietinio betono gabalas. Man jis gadina estetiškai miesto vaizdą“, – tvirtino vienas gyventojas.

Klaipėdoje yra išlikę vokiečių statyti įtvirtinimai ir dešimtys slėptuvių, kuriose nuo sovietų bombardavimo slėpėsi vietos gyventojai. Dalis slėptuvių įtraukta į kultūros paveldo registrą. Taip, anot paveldosaugininkų, galėtų būti pasielgta ir su dalimi sovietinių bunkerių.

„Stebint, koks dėmesys yra tiems visiems karo objektams, reliktams yra Lenkijoje, pas mūsų broliukus latvius – jie tikrai išnaudojami būtent turizmo, edukacijos tikslais. Aš neabejoju, kad turėtume pagalvoti ir mes, kaip juos išsaugoti. Galbūt ne visus, bet pagal atskirus tipus, atskirose vietovėse“, – sakė L. Kavaliauskas.

Ar Palangoje rastą bent didžiausią bunkerį reikėtų išsaugoti, turėtų įvertinti Kultūros paveldo centras.

Penktadienio vakarą, apie 17.17 val., buvo gautas pranešimas, kad Bezdonių seniūnijoje, Liepalotų viensėdyje, vienoje iš bunkerių angų yra palikti kačiukai.

Kaip pranešė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, panaudoję kopėčias, ugniagesiai iš septynių metrų gylio bunkerio duobės ištraukė tris kačiukus.

Jie buvo perduoti gyvūnų prieglaudos atstovei.

Slėptuvė aptikta Papiškių kaime, buvusioje Pinkevičių sodyboje.

Anot pranešimo, iš visų žinomų partizaninių slėptuvių ši įrengta vėliausiai – 1960 metais.

„Slėptuvė unikali ir dar dviem požymiais: jos sienos ne medinės, kaip įprasta, o sumūrytos iš akmenų, todėl slėptuvės erdvė išliko nepakitusi“, – teigia LGGRTC.

Centro tvirtinimu, netradicinė buvo ir jos įrengimo darbų seka – pirmiausiai įrengta slėptuvė, o tik paskui ant jos sumūryta duonkepė krosnis ir įrengtas namas.

Dalį slėptuvės kagėbistai buvo aptikę 1965 metais, kai ten slėpėsi A. Kraujelis-Siaubūnas. Dėl jos unikalumo slėptuvės maketas naudotas kaip mokomoji priemonė KGB aukštojoje mokykloje Maskvoje.

Remiantis kagėbistų matavimais bei slėptuvės nuotraukomis iki šiol manyta, kad slėptuvė nebuvo įgilinta į žemę, o užėmė tik vadinamojo papečkio erdvę ir buvo sunaikinta. Atlikti archeologiniai tyrimai paneigė šią versiją – rasta į žemę įgilinta slėptuvė.

Tikėtina, kad šis atradimas taps pagrindiniu naujai kuriamo partizano Antano Kraujelio muziejaus eksponatu.

Slėptuvė unikali ir dar dviem požymiais: jos sienos ne medinės, kaip įprasta, o sumūrytos iš akmenų, todėl slėptuvės erdvė išliko nepakitusi.

Slėptuvė buvo įrengta Antano Pinkevičiaus sodyboje, jis buvo vedęs A. Kraujelio žmonos Janinos seserį Oną. Tai buvo paskutinė šio partizano slėptuvė.

Pinkevičių namą yra įsigijęs Antano Kraujelio atminimo įamžinimo labdaros ir paramos fondas. Jam pradėjus ruošti būsimo muziejaus projektą, fondo direktoriaus Viliaus Maslausko iniciatyva šį lapkritį sodyboje atlikti archeologiniai tyrimai.

A. Kraujelis-Siaubūnas į mišką kovoti prieš sovietų okupantus išėjo 1948 metais, partizanavo Aukštaitijoje.

1965 metų kovo 17 dieną KGB pareigūnams apsupus sodybą, kurioje jis slapstėsi, susišaudymo metu sužeistas partizanas nusišovė.

Šio partizano palaikų ieškota kelis dešimtmečius. 2019 metų birželį jie rasti sostinės Našlaičių kapinėse, kur taip pat anksčiau aptikti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

2019 metų spalį A. Kraujelis palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.

1997 metais po mirties jam pripažintas kario savanorio statusas, suteiktas vyr. leitenanto laipsnis.

Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, dabar šis apdovanojimas vadinamas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Partizanas po mirties taip pat apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Ginkluota kova dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko nuo 1944 iki 1953 metų. Tačiau pavienis partizaninis pasipriešinimas tęsėsi dar ilgus metus.

Visų patalpų neapžiūrėjo

Žurnalistus po slėptuvę vedžiojęs Vilniaus istorijos tyrinėtojas Darius Pocevičius teigė, jog seniai buvo žinoma, kad po Profsąjungų rūmais yra bunkeris, kuriame turėjo tilpti apie pusantro tūkstančio žmonių.

Dabar požemiuose, kurių plotas apie 1000 kv. metrų, – tuščios patalpos, likę vos keli istoriniai reliktai. Vienas iš jų – memorialinė lenta, kuri kabėjo Profsąjungų rūmų viduje ir buvo skirta profesinių sąjungų nariams, sovietiniams revoliucionieriams. Ši lentelė buvo nukabinta Sąjūdžio laikais. Bunkeryje rasta ir kuponų – už juos buvo maitinami profesinių sąjungų nariai, gavę kelialapius į sanatorijas ir poilsio namus. Trejos durys bunkeryje užkaltos, ten, anot eksperto, gali būti ir pagalbinės patalpos, ventiliacijos įrenginiai.

"Radome tik vieną išėjimą, kiti du turbūt yra užgriauti, – tamsiame požemyje apie tris būtinus išėjimus kalbėjo istorijos tyrinėtojas. – Visų tų patalpų mes nebematome, už užkaltų durų turbūt liko ir dalis gyvenamųjų patalpų su gultais."

Dabar patalpa nepanaši į slėptuvę, ji tuščia, nematyti ventiliacijos, šildymo, gyvybės užtikrinimo įrenginių. D.Pocevičiaus teigimu, šioje slėptuvėje, pagal pirminį planą, galėjo būti gyvenama iki tol, kol "karas baigsis". Slėptuvė buvo visiškai autonomiška, gal tik maisto tiekimas būtų sutrikęs, bet ir sandėlių buvo. Dėl to, kad uždus žmonės ar juos subombarduos, nebuvo pavojaus, nes statoma buvo "iš širdies", besislapstantieji galėjo gyventi kad ir 10 metų.

Istoriko pateiktais duomenimis, mintis ant Tauro kalno statyti bunkerį kilo 1946 m., kai paaiškėjo, kad nacių statyta slėptuvė Gedimino kalne yra laikina, bloga ir nesaugi – sienos medinės, smėlis byra. Buvo nutarta, kad Vyriausybinei slėptuvei reikia kur kas geresnės vietos ir įrangos. 1948 m. buvo padaryti pirmieji projektai statyti slėptuvę ant Tauro kalno.

Suplanuota slėptuvė buvo gigantiška. Ji turėjo būti su liftu, kuris nuleidžia į 28 metrų gylį. Joje turėjo būti įrengti kabinetai keturiems pagrindiniams asmenims – komunistų partijos pirmajam sekretoriui, ministrų tarybos pirmininkui, aukščiausiosios tarybos pirmininkui ir vidaus reikalų ministrui.

Tačiau po metų iš Maskvos atvykę geologai nusprendė, kad tai nėra tinkama vieta slėptuvei: gruntiniai vandenys per aukštai, drėgna vieta, yra pavojus, kad slėptuvę gali užgriūti. Todėl buvo nuspręsta Vyriausybinę slėptuvę perkelti 500 metrų į rytus.

"Užstatyta" rūmais

1956 m. buvo baigta statyti dvigubai pigesnė, dvigubai paprastesnė Vyriausybinė slėptuvė. Vėliau ji buvo "užstatyta" Profsąjungų rūmais. Slėptuvė pradėjo veikti 1963-iaisiais atidarius pačius rūmus po pirmojo koncerto. Planuota, kad joje tilptų apie 1 500 žmonių. Tai buvo viena didžiausių slėptuvių Vilniaus mieste.

Sovietmečiu siekta sostinėje turėti tiek slėptuvių, kad tilptų 15 proc. gyventojų. Tiek nesugebėta įrengti, tačiau apie 11 proc. pavojaus atveju prieglobstį būtų radę.

Ši slėptuvė, istorikų manymu, nebuvo kokia ypatinga, tad ir istorinės, architektūrinės vertės neturi.

Situaciją aiškinsis

Kaip "Vilniaus dieną" informavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis, iki šiol apie slėptuvę po Profsąjungų rūmais savivaldybei nebuvo žinoma. Praėjusią savaitę buvo svarstomi keli galimi sprendimai dėl slėptuvės likimo. Ketvirtadienį nuspręsta, kad didžioji dalis bunkerio bus palikta, užlyginta, jis nebus ardomas. Mat ardyti jį būtų rizikinga – gali būti pažeista kalno struktūra ir tada kiltų labai rimtų problemų.

Kodėl apie po Profsąjungų rūmais esantį bunkerį nebuvo kalbama prieš pradedant griovimo darbus, prieš projektuotojams gaunant griovimo darbų statybos leidimą, pasak P.Poderskio, – savivaldybė kol kas neturi atsakymų. Tikimasi sulaukti paaiškinimų tiek iš projektuotojų, tiek iš rangovų.

Ardyti bunkerį būtų rizikinga – gali būti pažeista kalno struktūra.

Profsąjungų rūmų griovimo darbams Vyriausybė skyrė daugiau kaip 1,8 mln. eurų, iš kurių daugiau nei 55 tūkst. buvo panaudoti ekspertizės akto, statybos leidimo ir griovimo projekto parengimui.

Pasak P.Poderskio, tame projekte yra numatyti du darbų etapai. Vienas – iki pusės metro nuo žemės paviršiaus, t. y. iki to bunkerio, ir kitas – žemiau. Dabar yra nupirktas tik pirmas etapas. Už tuos darbus ir bus mokama.

Kiek dėl atrasto bunkerio pabrangs tolesni Profsąjungų rūmų griovimo darbai – kol kas taip pat neaišku. Manoma, jog jeigu ir pabrangs, tai bus kelių šimtų tūkstančių klausimas ir, lyginant su bendra projekto verte, tai nebus didelė suma.

Pastato jau neliko

Daugiau nei pusšimtį metų ant Tauro kalno stovėję apleisti Profsąjungų rūmai pradėti griauti spalio pradžioje ir nugriauti juos žadama iki šių metų pabaigos. Griovimo darbus vykdo konkursą laimėjusios bendrovės "Vaidva" ir "Statybų kodas".

Vietoj griaunamų Profsąjungų rūmų ant sostinės Tauro kalno turėtų iškilti Nacionalinė koncertų salė. Rugsėjį paaiškėjo, kaip ji atrodys, – geriausiu naujojo Vilniaus simbolio ant Tauro kalno architektūriniu sumanymu išrinkta architektų grupės iš Ispanijos "Arquivio architects" pasiūlyta idėja. Čia numatyta įrengti iki 1,7 tūkst. vietų didžiąją ir 500 vietų mažąją sales, taip pat erdves barams, vestibiulį su vaizdu į miesto panoramą ir patalpas įvairiai kitai kultūrinei veiklai.

Koncertų salės projektavimo paslaugų ir statybos darbų biudžetas siekia 52 mln. eurų. Į šią sumą įtrauktos visos su objekto projektavimu, statyba ir įrengimu bei sklypo tvarkymu susijusios išlaidos.

Kartu planuojama tvarkyti ir būsimosios salės prieigas, greta esančią Liuteronų sodų teritoriją – Vilniaus evangelikų senųjų kapinių kompleksą. Šiems darbams su ES parama planuojama skirti 14 mln. eurų.

„Viską viską išgriauti tiesiog yra labai komplikuota, nes tiksliai nėra žinoma, kiek ten visko yra. Kadangi tas bunkeris eina giliai į kalno struktūrą, viso jo išgriauti nelabai reikėtų, nes tai gali pažeisti stabilumą paties kalno. Tai buvo įvertinta projektuojant“, – sakė P. Poderskis.

Anot jo, bus palikta viršutinė perdanga, teritoriją žadama užlyginti užtikrinant saugumą.

Svarstoma, kad erdves galėtų panaudoti menininkai. Kaip tiksliai galėtų būti panaudota buvusi slėptuvė, dar turėtų nuspręsti savivaldybės darbo grupė.

Viso jo išgriauti nelabai reikėtų, nes tai gali pažeisti stabilumą paties kalno.

Savivaldybė apie aptiktą bunkerį griaunant buvusius Profesinių sąjungų rūmus pranešė praėjusią savaitę. Pastatas nugriautas šioje vietoje planuojant statyti nacionalinę koncertų salę.

Vilniaus istorijos tyrinėtojas, rašytojas Darius Pocevičius anksčiau tvirtino, kad 1963-iaisiais įrengta slėptuvė buvo viena didžiausių Vilniuje.

Iš viso prieš tris dešimtmečius Vilniuje buvo beveik 300 veikiančių slėptuvių.