Už tokį įstatymą balsavo 75 danų parlamentarai, 30 jam nepritarė, o 74 balsavime nedalyvavo.

Įstatymo projektą pateikė Danijos centro dešiniųjų valdančioji koalicija.

Vyriausybė pabrėžia, kad įstatymas nėra nukreiptas prieš jokias religijas ir kad juo nedraudžiamos skaros, turbanai ir tradicinės žydų kepurėlės

Vis dėlto šis įstatymas dažniausiai vadinamas „Burkos draudimu“ ir laikomas nukreiptu prieš kai kurių konservatyvių musulmonių aprangą. Visą veidą dengiančius drabužius Danijoje nešioja tik labai nedaug musulmonių.

Toms, kurios pažeis rugpjūčio 1 dieną įsigaliosiantį įstatymą, grės 1 tūkst. kronų (maždaug 135 eurų) bauda.

Panašūs įstatymai jau galioja Austrijoje, Prancūzijoje ir Belgijoje.

P. Hanson su musulmonių drabužiu Senate pasirodė norėdama akcentuoti, anot jos, tokių drabužių keliamus saugumo klausimus. Ji susiejo burką su terorizmu.

„Ar stengsitės uždrausti burką Australijoje, žinant, kas darosi su nacionaliniu saugumu?“ – nusimetusi burką teisingumo ministro George‘o Brandiso (Džordžo Brandiso) paklausė ji. Politikei kalbant kiti senatoriai ją pertraukinėjo.

„Terorizmas yra tikra grėsmė mūsų šaliai, daugelis australų jo bijo“, – pridūrė P. Hanson.

G. Brandisas atsakė, kad jo konservatorių vyriausybė tokių planų neturi, ir perspėjo P.Hanson, kad vilkėdama burką ir nebūdama musulmonė ji rizikuoja įžeisti musulmonų bendruomenę.

„Pajuokti šią bendruomenę, speisti ją į kampą, šaipytis iš jos religinių drabužių yra pasibaisėtinas dalykas, ir prašyčiau jūsų apgalvoti, ką padarėte“, – sakė jis.

G. Brandisas iš susijaudinimo drebančiu balsu taip pat pasakė, kad griežtas islamo normų laikymasis, toks kaip burkos nešiojimas, „absoliučiai suderinamas“ su įstatymus gerbiančio piliečio pareigomis. „Šioje šalyje gyvena maždaug pusė milijono islamo tikėjimą išpažįstančių australų ir didžioji dauguma jų yra įstatymus gerbiantys, geri australai“, – sakė jis.

Po G. Brandiso komentaro jo politiniai oponentai iš Leiboristų ir Žaliųjų partijų atsistoję plojo ministrui.

Nepriklausomas senatorius Derrynas Hinchas (Derinas Hinčas) P.Hanson elgesį pavadino „bjauriu“. „Pauline Hanson išjuokė kai kurių australų religiją ... Ji pasityčiojo iš garbingos vietos (Senato)“, – sakė jis naujienų organizacijai „Sky News“.

Leiboristų senatorius Samas Dastyari (Samas Dastjaris) apkaltino P.Hanson ekstremizmo kurstymu prastai parinktu laiku, siekiant „pigios antraštės“. „Tą pačią savaitę, kai matėme baltųjų nacionalizmą keliant savo bjaurią galvą mūsų artimiausių sąjungininkų šalyje, – tą savaitę šitoks triukas išlenda Australijos Senate, – sakė jis. – Tai – užgaulu, įžeidžiama, neteisinga.“

P. Hanson išgarsėjo 10-ajame dešimtmetyje, kai perspėjo, kad Australiją gali „užtvindyti azijiečiai“. Po 12 metų pertraukos ji 2014-aisiais grįžo į politiką, šį kartą – nusitaikiusi į musulmonus. Po dvejų metų buvo išrinkta į Senatą kaip dešiniojo sparno partijos „One Nation“ („Viena šalis“) lyderė.

Pirmojoje po sugrįžimo į parlamentą kalboje P. Hanson pareiškė, kad islamas yra „kultūra ir ideologija, nesuderinama su mūsų“ kultūra ir ideologija.

Po naujausio akibrokšto senatorė neatgailavo ir komerciniam radijui sakė: „Ar tai ekstremalu? Taip. Ar tai perteikia mano žinią? Tikiuosi, taip.“

Europoje veidą dengiančių skraisčių dėvėjimas yra vertinamas prieštaringai. Kai kurios šalys saugumo sumetimais yra uždraudusios vilkėti šį apdarą viešose vietose, tačiau teisių gynėjų grupės tvirtina, kad šis draudimas varžo piliečių laisves.

Teismas nutarė, kad šiuo suvaržymu siekiama užtikrinti didesnę visuomenės sanglaudą ir „apsaugoti kitų žmonių teises bei laisves“, todėl yra „būtinas demokratinėje visuomenėje“.

EŽTT nusprendė, kad 2008 metų birželio mėnesį trijų Belgijos savivaldybių priimti potvarkiai „gali būti laikomi atitinkančiais siekiamą tikslą – „sambūvio“ (visuomenėje) sąlygų užtikrinimą“.

Šaliai taip pat turėtų būti suteikta galimybė įvertinti ir nuspręsti „ar teisės demonstruoti savo religiją arba įsitikinimus suvaržymas yra „būtinas“ ir iki kokio lygio“.

Draudimą dėvėti visą veidą dengiančius galvos apdarus Belgija priėmė 2011 metų birželį. Jis draudžia pasirodyti viešose vietose „su iš dalies arba visiškai kaukėtu arba pridengtu veidu“, kai neįmanoma patvirtini žmogaus tapatybės.

Už šio potvarkio pažeidimus gresia baudos ir iki septynerių dienų arešto.

2012 metų gegužę Briuselio Molenbeko rajone riaušes sukėlė dviejų policijos pareigūnų reikalavimas, kad nikabą dėvinti moteris atidengtų savo veidą.

Prancūzija buvo pirmoji valstybė Europoje, 2011 metų balandį uždraudusi nikabus. Nuo to laiko dėl šio draudimo pažeidimo buvo sulaikyta maždaug 1 ,6 tūkst. žmonių.

2014 metais EŽTT teisėtu pripažino ir Prancūzijos įstatymą, atmesdamas jį apskundusių aktyvistų argumentus, kad draudimas pažeidžia religijos laisvę ir žmogaus teises.

Draudimas „užtikrina visuomenės saugumą“

Ieškinį Belgijai pateikė dvi musulmonės – Belgijos pilietybę turinti Samia Belcacemi (Samia Belkasemi) ir marokietė Yamina Oussar (Jamina Usar).

Moterys tvirtino, kad nikabus dėvi laisva valia, todėl veidus dengiančias skraistes draudžiantis įstatymas pažeidžia jų teises ir yra diskriminuojantis.

Teismas antradienį atmetė jų argumentus, pareikšdamas, kad šiuo įstatymu siekiama užtikrinti „visuomenės saugumą, vyrų ir moterų lygybę ir tam tikrą bendro sambūvio visuomenėje koncepciją“.

Iš karto po draudimo įsigaliojimo Belgijoje S.Belcacemi jo nepaisė ir toliau viešose vietose būdavo apsisiautusi musulmoniška skraiste, tačiau po kurio laiko dėl visuomenės spaudimo ir baimindamasi administracinės baudos jos atsisakė.

Šalies valdančioji koalicija, kurią sudaro konservatorių ir prieš imigraciją nusiteikusios dešiniojo sparno partijos, dar pernai pažadėjo uždrausti visą veidą dengiančias skaras, vadinamas nikabais, taip pat burkas, balaklavas ir kaukes.

„Nenorime veidą dengiančių skraisčių darželiuose, mokyklose ir universitetuose“, – pranešime pareiškė šalies švietimo ir mokslo ministras Torbjornas Roe Isaksenas (Torbiornas Riojė Isaksenas ).

„Tos skraistės trukdo normaliam bendravimui, kuris yra svarbus mokiniams, kad jie gautų gerą išsilavinimą“, – pridūrė jis.

Artimiausiais mėnesiais Norvegijos valdžia konsultuosis su asmenimis, kuriuos gali paveikti norimas priimti teisės aktas.

Šalies žiniasklaidos teigimu, vyriausybė gali tikėtis, kad šį siūlymą parems dauguma partijų – taigi, įstatymas veikiausiai įsigalios jau 2018-ųjų pavasarį.

Vietos valdžia Norvegijoje jau turi teisę drausti skaras mokyklose, nors vienos nacionalinės politikos šalyje nėra. Šiuo metu įstatymo projekte nenumatoma jokių sankcijų už draudimo nesilaikymą.

Vis dėlto šalyje visą veidą dengiančios skraistės dėvimos gana retai. Dar rečiau jų būna mokyklose, bet šis klausimas kartas nuo karto tampa politinių diskusijų tema.

Musulmonams atstovaujanti Islamo taryba anksčiau šiemet pasamdė nikabą dėvinčią komunikacijos vadybininkę, o šis organizacijos žingsnis sukėlė aršių diskusijų.

Norvegijoje šių metų rugsėjo 11 dieną vyks parlamento rinkimai.

„Veidą dengiančioms skraistėms, tokioms kaip nikabas ar burka, nėra vietos Norvegijos mokyklose. Galėti bendrauti vieniems su kitais yra pagrindinė vertybė“, – sakė laikinasis imigracijos ir integracijos ministras Peras Sandbergas.

Dalis kalba, kad moteris, dėvinti burką, tampa ideologine islamistų vėliava su visomis iš to kylančiomis jos niekinimo ir engimo formomis. Tokios moterys esą dažnai negali jaustis laisvos, nes visiškai priklauso nuo savo vyrų, kurie Europoje, atvirkščiai, leidžia sau rengtis europietiškai, arba organizacijų, kurios išpažįsta šariatą ir siekia jo įsigalėjimo Vakarų Europoje. Tie, kurie palaiko draudimą dėvėti galvos ir kūno dangalus Europoje, tvirtina, kad burka – moters vertės, jos individualumo sunaikinimo simbolis.

Legenda tapusioje 1960-ųjų dainoje apie bikinį Brianas Hylandas apdainuoja Vakarų moterį, kuri, užsivilkusi bikinį, bijo išeiti iš persirengimo kambario, išėjusi slepiasi paplūdimyje, o išdrįsusi išsimaudyti stimpa šaltame vandenyje bijodama grįžti. Taip buvo keliolika metų po to, kai paryžietis Lui Rea sukūrė maudymosi kostiumėlį ir pavadino jį pagal vardą atolo, kuriame amerikiečiai bandė atominę bombą.

Bikiniai turėjo tapti moterų atomine bomba, bet iš pradžių dizaineriui ją reklamuoti drįso tik striptizo šokėjos. O dalis Prancūzija, Jungtinės Valstijos, Ispanija, Italija, Portugalija ir Australija tokią atominę bombą savo paplūdimiuoe apskritai uždraudė. Neoficialaus Vatikano dienraščio „L`Osservatore Romano“ apžvalgininkas metaforiškai pareiškė, kad tai apokalipsės raiteliai priėmė bikinio pavidalą. Tačiau po seksualinės revoliucijos tokių Prancūzijos įžymybių kaip Brigitte Bardot vedamos Vakarų moterys pagaliau priprato prie naujos savo ginkluotės ir dabar, pavyzdžiui, Korsikos Sisko paplūdimiuose jau baisu pasirodyti su visą kūną dengiančiu maudymosi kostiumėliu. Kai šį mėnesį taip apsirengusios ten pasirodė šiaurės afrikietės, turistai puolė jų fotografuoti, kilo didelės muštynės.

Korsikoje valdžia visą kūną dengiančius kostiumėlius tuoj pat uždraudė, iš viso tai padarė apie 30 kurorto zonos miestų. Tarp jų ir Rivjeros perlas Nica, kurios pakrantėje dar prieš mėnesį su sunkvežimiu siautėjo džihadistas, pražudęs 86 gyvybes.

Tokių kurortų valdžiai viskas aišku – pilno kūno kostiumėliai grasina saugumui. Kostiumėlių net pavadinimas meta tiesioginį iššūkį Prancūzijai. Jie vadinami Burkini, iškraipant autentišką Bikinį ir tai tarsi priešraketinė gynyba, radikalių musulmonų nukreipta prieš moters grožio atominę bombą. Juk būtent seksualumą kai kurios feministės, pavyzdžiui, Paryžiuje įsikūrusi radikali grupė „Femen“, laiko paskutiniu politiniu ginklu prieš priespaudą. Todėl įvestus draudimus palaikė vietos teismai ir svarbiausi valdančiųjų bei opozicijos lyderiai.

Prancūzijos ministras pirmininkas Manuelis Vallsas teigia, kad burkinis – moterų pavergimo simbolis.

„Burkinis – tai dviejų žodžių samplaika – bikinis ir burka. Man – tai moterų pavergimo simbolis. Tarsi moteris viešumoje yra kažkas nepadoraus ir ją reikia uždengti“, – sako M. Vallsas.

Jam antrina ir antros kadencijos siekiantis buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy.

„Burkinis – tai politinio ir radikalaus islamo provokacija. Geriausiai įtampą neutralizuotume, jeigu uždraustume visus išorinius religinius ženklus“, – tikina N. Sarcozy.

Pagal šimtametį laicizmo principą religija ir valstybė turi būti atskiros. Tai reiškia, kad tarp jų nėra jokių, pirmiausia finansinių ir administracinių ryšių. Tačiau sąžinės laisvė pagal minėtą principą Prancūzijoje yra absoliuti ir asmuo turi teisę religiją laisvai ir viešai praktikuoti. Todėl burkinio draudimai nėra teisėti, tai galiausiai deklaravo aukščiausiasis administracinis teismas ir paragino kurortus juos atšaukti.

„Sekuliarizmo principas visai neskirtas viešai erdvei. Juk mes kalbame apie paplūdimį, o ne apie mokyklą ar valstybės tarnybą“, – tvirtina Prancūzijos žmogaus teisių lygos advokatas Patrice`as Spinosi.

Religija – pačios giliausios gyvenimo prasmės paieškos, ji persmelkia visą gyvenimo būdą – net ir maudynes paplūdimiuose, sako draudimų skeptikai. Jie prabrėžia, kad draudžiantieji burkinius remiasi prielaida, esą savo noru moterys niekada nedengtų kūno. Tokią prielaidą iš tiesų sufleruoja žmogaus teises moterims stipriai apribojančios Saudo Arabija ar Iranas, kurios įstatymu įpareigoja dengti kūną ir musulmoniškus apdangalus pavertė politiniais simboliais.

Prievartą prieš moteris šioje srityje naudoja ir vadinamosios „Islamo valstybės“ džihadistai. Tačiau ten, kur prievartos dengti kūną nėra, paplūdimiuose jį vis tiek dengia kai kurios moterys, tarp jų ir atsivertėlės Vakaruose. Ir net tarp pačių vakariečių yra dizainerių, kurios projektuoja gerokai daugiau kūno nei bikiniai dengiančius kostiumėlius. Pavyzdžiui, aktorė iš Kalifornijos Jessica Rey bikinio paplūdimyje atsižadėjusi dėl savo krikščioniškų įsitikinimų. Pagal J. Rey, per daug atviras seksualumas pavergia moterį, nes paverčia ją tik pasitenkinimo objektu. Panašią parduotuvę, tik jau dėl islamiškų įsitikinimų, atidarė libanietė Aheda Zanetti, kuri ir sugalvojo burkinio prekės ženklą.

„Manau, kad prancūzai su draudimais prašovė, nes mes tam ir kūrėme šiuos maudymosi kostiumėlius, kad moterys galėtų integruotis, o skirtingos kultūros sugyventi. Juk kiekviena moteris pati renkasi, ką jai dėvėti. <...> Tačiau man, asmeniškai, draudimų ažiotažas išėjo labai į naudą. Mūsų pardavimai tiesiog pašoko“, – pasakoja burkinio kūrėja.

Draudimų nesuprantantis pareiškė Kanados premjeras ir Paryžiuje viešėjęs Londono meras. Jo mieste prie Prancūzijos ambasados surengtas protestas, kuriame prieš draudimą pasisakė musulmonai, laisvamaniai, krikščionys. Juk šiaip ar taip būtent krikščioniškoje Bizantijos imperijoje, kurios žemėse vėliau ir pasklido daug kultūros elementų perėmęs islamas, moterys vaikščiojo ilgais drabužiais ir net dengėsi galvas, panašiai kaip kai kurios Rusijos stačiatikės tebesidengia iki šiol.

Londono Pekamo bažnyčios dvasininkė Jenny Dawkins tvirtina, kad baiminimasis dėl terorizmo negali būti priežastis musulmonių moterų bauginimui.

„Jokia teroristų baimė negali pateisinti moterų bauginimų, kai vyrai su ginklais nurodinėja moterims, kaip rengtis. Kaip gali kas nors už tai pasisakyti?“ – svarsto dvasininkė.

Ir visgi pasisakančių tikrai yra. Tai ypač tie, kurie savo respubliką dėl istorijos nuoskaudų mene vaizduoja kaip nuogakrūtę, išsilaisvinančią moterį, o šimtametį valstybės ir religijos atskyrimo aktą irgi supranta prisiminę kūrinį, kuriame valstybė – išdidi moteris, o religija – tamsus vyras kunigo sutana. Tokie vaizdiniai daugybei prancūzų labai brangūs ir tikriausiai todėl būtent vaizdiniams pirmenybę teikia draudimus įvedę politikai.

Kanų meras Davidas Lisnard`as burkinį pavadino grėsminga radikaliojo islamo uniforma, bet anksčiau jis kažkodėl pasižymėjo kaip mečetės už Saudo Arabijos rėmėjų pinigus statybas atvėręs politikas. Panašias mečetes lankantys dabar turi pagrindą Prancūzijos nekęsti dar labiau, sako D. Lisnard`o kritikai. Ypač kai socialiniuose tinkluose plinta baudas už atsisakymą nusirengti rašančių Prancūzijos pareigūnų nuotraukos ir dažnas klausia – kuo Prancūzijos pareigūnai skiriasi nuo apsirengti nurodinėjančios Irano moralės policijos?

Dabartiniai Vokietijoje vykstantys debatai dėl burkų uždraudimo neturi nieko bendra su saugumo užtikrinimu. Ginklą ar sprogmenis galima paslėpti ir po įprastais drabužiais ar tiesiog kuprinėje. Tai, ar žmogaus veidas yra uždengtas, ar atidengtas, visiškai neturi reikšmės. Šie debatai neturi nieko bendra ir su integracija – draudimas dėvėti burką niekam nepadės geriau integruotis. Ir apskritai, šiais debatais problema anaiptol nesprendžiama: labai menka dalis Vokietijos musulmonių visiškai dengia veidus.

Iš tiesų šie debatai labiau susiję su partijų politika ir artėjančiais rinkimais. Burkos tema sudėtingose diskusijose dėl integracijos yra kaip dangiškoji mana tiems, kurie siekia šį reikalą supaprastinti. Visi turi teisę pareikšti nuomonę, o toks draudimas daugelio akyse būtų tvirtas ryžto įrodymas. Atrodytų, bent viena iš problemų, su kuriomis mėgindama integruoti musulmonus susiduria Vokietija, pagaliau išspręsta.

Jei dar tiksliau, šie debatai kyla iš baimės – iš Vokietijos konservatorių baimės, kurią jiems kelia dešinioji populistinė partija „Alternatyva Vokietijai“ (vok. Alternative fuer Deutschland). Ir iš mūsų islamo baimės. Burka – visą kūną ir veidą dengiantis musulmonių drabužis – šiuo metu simbolizuoja visus neigiamus dalykus, su kuriais mums asocijuojasi islamas. Jei net išsilavinusi visuomenės dalis pasineria į diskusijas dėl simbolinės problemos, vadinasi, baimė išties ne tokia jau menka.

Apranga, ypač moterų, visada buvo audringai aptarinėjama gilinantis į tradicinių ir šiuolaikinių pažiūrų nesutapimo problemą. Ilgai nesutarta, kiek kūno odos dera apnuoginti, o dabar ginčijamasi, kiek jo dera uždengti. Europoje islamiškasis kūno dengimas tapo moterų užguities simboliu, bent taip mano kai kurios, bet ne visos, musulmonės. Tačiau mums, vakariečiams, kūno dengimas taip pat reiškia svetimumą, nepageidaujamumą. Niekas geriau nesimbolizuoja grėsmingos ir nepažįstamos islamo pusės negu aprėdas, maskuojantis žmogaus tapatybę. Ar mes toleruojame burkas, ar ne – tai klausimas, leidžiantis įvertinti mūsų tolerancijos ribas, įsitikinusi Ch. Hoffmann.

Draudimo motyvai

Kaip pastebi žurnalistė, žmonės, reikalaujantys uždrausti burkas, paprastai remiasi dviem tarpusavyje susijusiais motyvais – vienas iš jų egoistinis, kitas – altruistinis. Draudimo tikslas – apsaugoti mūsų laisvą visuomenę nuo islamiškojo fundamentalizmo (tai egoistinis požiūris). Tačiau kita jo paskirtis – iš užguities išlaisvinti musulmones moteris (tai jau altruistinis požiūris).

Už pastarojo slypi prielaida, kad tokio apdangalo jokia moteris nedėvi savo noru, tačiau ši prielaida nėra visiškai teisinga. Pavyzdžiui, Irane milijonai moterų nepakenčia galvos apdangalų ir noriai jų atsisakytų, o štai Egipte, Turkijoje ar Šiaurės Afrikos Magribo šalyse, kuriose jokiais įstatymais nereglamentuojamas tokių apdangalų dėvėjimas, šiuo metu skaras nešioja daugiau moterų nei prieš 20 metų. Joms tai taip pat yra simbolis – tai būdas save atskirti nuo Vakarų kultūros, kuri joms atrodo dominuojanti ir arogantiška.

Daug visą kūną ir veidą dengiančius drabužius dėvinčių moterų Vokietijoje – arabų turistės, atvykusios apsipirkti. Dar daugiau jų yra atsivertėlės, prasmės, stabilumo ir supratimo paieškose atradusios radikalųjį islamą, panašiai kaip kai kurie atranda scientologiją ar tampa Jehovos liudytojais. Joms viso kūno slėpimas yra tikslinga provokacija, tam tikras protestas. Į tai turėtume reaguoti lygiai taip pat, kaip į bet kurias kitas vizualinės išraiškos formas, pavyzdžiui, skiauteres ar tatuiruotes, mano Ch. Hoffmann.

Musulmonės turi pačios laimėti kovą

Pasak jos, neįmanoma visuomenės pažangos paskatinti religinių simbolių ir tradicijų draudimais. Kiekvienas priverstinis išlaisvinimas sukelia priešingą reakciją. Taip nutiko, kai Mustafa Kemalis Ataturkas uždraudė moterims dėvėti tradicinius drabužius Turkijoje, o šachas Mohammadas Reza Pahlavis tą patį padarė Irane. Tai taip pat nutiko, kai Petras I įsakė dvariškiams nusikirpti barzdas. Noras išsilaisvinti turi trykšti iš vidaus – musulmonės turi pačios laimėti savo kovą, ir jau kurį laiką jos to siekia.

Dėl smulkmenų paprastai patariama nesijaudinti. Šis patarimas galioja ir tokioms galingoms, teisinės valstybės principais besivadovaujančioms valstybėms kaip Vokietija. Kelios visiškai po drabužiais pasislėpusios moterys nekelia pavojaus mūsų laisvėms ir netrukdo europietėms moterims siekti tolesnės emancipacijos. Žinoma, iš Vokietijos musulmonų tikimasi, kad jie laikysis šios šalies konstitucijos, tačiau ta pačia konstitucija įtvirtintos nemažos kliūtys, kuriomis ribojamos tiek religijos, tiek kitos piliečių laisvės. Apsirengimo reglamentavimas yra akiplėšiškas brovimasis į asmeninį žmogaus gyvenimą.

Žurnalistės įsitikinimu, burkų draudimas nepadės kovoti su islamiškuoju fundamentalizmu ir nesuteiks musulmonėms daugiau laisvės. Tiesiog mes jų daugiau nebepastebėsime. Būtų kur kas naudingiau, jei užguitosioms būtų ištiesta pagalbos ranka – pasiūlyta mokytis kalbos, dalyvauti bendruomenės veikloje ar tiesiog drauge išgerti kavos. Pasak Ch. Hoffmann, mūsų gyvenimo būdas, žiūrint iš šalies, atrodo pakankamai patrauklus – būtent juo turėtume skatinti musulmonių norą emancipuotis.

Latvijos Seimas ketvirtadienį atmetė opozicinio Latvijos regionų susivienijimo (LRA) pasiūlytą įstatymo projektą, kuriuo siekta uždrausti viešose vietose dėvėti veidą dengiančius apdarus.

Už tai, kad įstatymo projektas būtų perduotas pataisyti komitetams, pasisakė 29 deputatai iš LRA, opozicinio prorusiško kairiųjų „Santarvės centro“ ir opozicinės kairiojo sparno partijos „Iš širdies - Latvijai“ (NSL).

Prieš šį pasiūlymą balsavo aštuoni įstatymų leidėjai iš valdančiojo konservatyvaus Nacionalinio aljanso, NSL, valdančiosios Žaliųjų ir valstiečių sąjungos (ZZS) ir valdančiosios centro dešiniųjų partijos „Vienybė“.

45 įstatymų leidėjai iš „Vienybės“, Nacionalinio aljanso ir ZZS per balsavimą dėl veidą dengiančių apdarų, kurį surengti paskatino Europą krečianti migrantų krizė, susilaikė.

LRA įstatymų leidėja Inga Bitė, ragindama parlamentarus balsuoti už įstatymo projektą, sakė: „Kultūriniai skirtumai yra puiku, bet turi būti kažkokios ribos. Kai keliauji į musulmonų šalis, palieki namuose bikinius ir mini sijonėlius, nes šalis, kurioje vieši, nesupranta tokio apsirengimo. Panašiai turi būti ir su atstovais iš kitų šalių, kurie atvyksta į Latviją, – jie turi gerbti Latvijos kultūrą ir tradicijas.“

LRA frakcijos vadovas Seime Dainis Liepinis anksčiau sakė, kad parengtu projektu siekiama užtikrinti viešąją tvarką ir saugumą. Įstatymas numato baudą iki 150 eurų už veidą dengiančio apdaro dėvėjimą viešoje vietoje, taip pat baudą iki 350 eurų už vertimą dengti veidą.

Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis praėjusį mėnesį interviu naujienų agentūrai AP buvo pareiškęs, kad jis asmeniškai palaikytų draudimą dėvėti veidą dengiančius musulmoniškus šydus.

Tačiau R.Vėjuonis nurodė, kad dėl klausimo, ar burkos turi būti uždraustos, turi nuspręsti Latvijos įstatymų leidėjai, ir pridūrė, kad šis klausimas taip pat turįs „saugumo komponentą“ ir yra susijęs su nuogąstavimais dėl terorizmo.

„Nenoriu kaip nors eskaluoti padėties ir didinti tikėtino grėsmės lygio mūsų regione. Tai mano asmeninė nuomonė, kodėl palaikau burkų draudimą“, – aiškino jis.

Latvija sutiko priimti 776 pabėgėlius pagal Europos Sąjungos planą perkelti dešimtis tūkstančių pabėgėlių.

Latvijos prezidentas pareiškė, kad palaikytų draudimą dėvėti veidą dengiančius musulmoniškus šydus, šiai Baltijos šaliai ruošiantis priimti 250 pabėgėlių ir Afrikos ir Artimųjų Rytų.

Prezidentas Raimondas Vėjuonis antradienį duodamas interviu naujienų agentūrai AP sakė, kad Latvijos įstatymų leidėjai turi nuspręsti, ar burkos turi būti uždraustos, kaip siūlė kai kurie deputatai, bet jis asmeniškai palaikytų tokį draudimą.

R.Vėjuonis sakė, kad šis klausimas turi „saugumo komponentą“ ir yra susijęs su nuogąstavimais dėl terorizmo.

„Nenoriu kaip nors eskaluoti padėties ir didinti tikėtino grėsmės lygio mūsų regione. Tai mano asmeninė nuomonė, kodėl palaikau burkų draudimą“, – aiškino jis.

Latvija sutiko priimti 250 žmonių pagal Europos Sąjungos planą perkelti dešimtis tūkstančių pabėgėlių.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) antradienį patvirtino prieštaringai vertinamą Prancūzijos draudimą nešioti burkas ir atmetė argumentus, kad šiuo 2010 metų įstatymu, kuriuo draudžiama nešioti visą veidą dengiančius šydus, pažeidžiama religijos laisvė.

Byloje, kurią su britų teisininkų komandos pagalba iškėlė 24 metų prancūzė, teismas nusprendė, kad Prancūzijos draudimas pateisinamas socialinės sanglaudos interesais.