Prieš pereidamas į pusapvalę salę, Dūmos pirmininkas ir naujojo komiteto narys Michailas Vladimirovičius (1859–1924), visuomenėje labiau žinomas Rodziankos pavarde, išsiuntė carui Nikolajui Aleksandrovičiui (1868–1918) skirtą telegramą.

„Valdove, nedelskite. Jeigu judėjimas persimes į kariuomenę, triumfuos vokietis ir neišvengsime Rusijos, o drauge ir dinastijos, žlugimo... Išmušė valanda, lemianti jūsų ir Rusijos likimą“, – skelbia telegramai priskiriama citata.

Į atsiųstą žinutę caras reagavo gana lengvabūdiškai. Jis paskundė, kad „tas storulis Rodzianka“ vėl siuntinėja visokius niekus. Tuo metu valdovas vis dar jautėsi ramiai, mat jam raportuota, esą neramumai tvirtai ir energingai malšinami, tačiau tai nebuvo tiesa. Sukilėliai vis labiau perėmė iniciatyvą ir netgi užėmė liūdnos reputacijos „Kresty“ kalėjimą.

Tą vasario 27-ąją maždaug pirmą valandą dienos gausi miestiečių ir maištaujančių kariškių minia jau buvo apsupusi Dūmą, o du jos deputatai – gruzinų (kartvelų) kilmės Nikolajus Čcheidzė (1864–1926) ir su socialistais revoliucionieriais (eserais) siejamas Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970), labiau žinomas Kerenskio pavarde, išbėgę pas maištininkus puolė juos sveikinti.

„Buvo akivaizdu, kad neįprastoje aplinkoje jie jaučiasi suvaržyti ir, nevadovaujami karininkų, atrodo sutrikę“, – vėliau prisiminė Aleksandras Fiodorovičius.

Pasveikinę sukilėlius, deputatai juos pakvietė vidun, nuginkluoti apsaugą ir patiems pradėti saugoti Dūmą.

Slenkant valandoms, į parlamentą vis labiau plūdo minios smalsuolių. Netrukus Dūmą užvaldė absoliutus chaosas, o kiek vėliau pasklido žinia, kad, be Laikinojo komiteto, čia kažkas dar įsteigė ir Darbininkų deputatų tarybą.

Beveik tuo pat metu ministro pirmininko Nikolajaus Dmitrijevičiaus (1850–1925), labiau žinomo Golicyno pavarde, namuose prasidėjo vienas paskutiniųjų vyriausybės susirinkimų. Iš pradžių ministrai nusprendė, kad reikėtų atsikratyti nepopuliariu vidaus reikalų ministru Aleksandru Dmitrijevičiumi (1866–1918), miestui ir pasauliui labiau žinomu Protopopovo pavarde, tačiau vėliau, persikėlę į Marijos rūmus, vyriausybės nariai persigalvojo ir pasiuntė carui telegramą, prašančią atstatydinti juos visus.

Neigiamas valdovo atsakymas vyriausybės narių nepasiekė. Ryšių sistemos jau nebedirbo, išsigandę ministrai pabėgo, o Marijos rūmuose pradėjo plėšikauti įsiveržusi minia.

Atėjus vakarui, carą pagaliau pasiekė informacija, kad situacija sostinėje visiškai nekontroliuojama. Nikolajus nusprendė – būtina atleisti Petrogrado karinės apygardos vadą Sergejų Semionovičių (1858–1924), labiau žinomą Chabalovo pavarde, ir pakeisti jį kitu asmeniu. Vietoje jo numalšinti sukilimo caras pasiuntė 1914-ųjų didvyrį Nikolajų Judovičių (1851–1919).

Carienės „atsidavusiu senuku“ laikomas generolas susisiekė su savo pirmtaku ir pasiteiravo apie susidariusią padėtį. Sergejus Semionovičius jam atsakė, kad padėtis beviltiška, mat sukilėlių rankose jau atsidūrusi ne tik miesto artilerija, bet ir geležinkelio stotys, o vadinamąjį Admiralitetą galima laikyti paskutiniu senojo režimo šalininkų bastionu.

Pati Aleksandra (1872–1918) tuo metu jau buvo bepradedanti rimtai jaudintis. Ji sulaukė pasiūlymų pasiimti atžalas ir bėgti iš Caro kaimo (Carskoje Selo), tačiau susisiekusi su vyru carienė gavo nurodymą likti vietoje. Imperatorienė tikėjosi kitą dieną sulaukti grįžtančio sutuoktinio, tačiau jis į sostinę taip ir nebesugrįžo. Iš pradžių monarcho traukinys darė lankstą, norėdamas praleisti Nikolajaus Judovičiaus pajėgų traukinius, tačiau galiausiai, pasiekus informacijai apie sukilėlių perimtas stotis, Nikolajaus ekspresui teko vykti į Pskovą.

Vasario 28 d. rytą sukilėliai ir deputatai trumpam nurimo. Iš pradžių jie tarsi išsigando savo pačių maištingumo ir pradėjo galvoti apie gresiančias represijas, tačiau įdienojus anarchijos orgija vėl atsinaujino, o maždaug 3 val. dienos į „vakarėlį“ įsitraukė ir Caro kaimo įgula. Išėję iš kareivinių, jie traukė laisvinti kalinių ir niokoti alkoholio krautuvių.

Kovo 1 d. „Petrogrado žurnalistų komiteto žinios“ paskleidė žinią, kad esą caro šeima sukilusių kareivių paimta įkaitais. Tai buvo melas, tačiau juo daug kas patikėjo, tad netrukus į Dūmą ėmė plūsti asmenys, norintys prisiekti naujajai valdžiai. Caro asmeninės kazokų apsaugos būrys prisiekė vienas pirmųjų, o šio ritualo apogėjus buvo pasiektas tada, kai pasidabinęs raudonu kaspinu jo atlikti atvyko caro pusbrolis, ketvirtas eilėje į sostą Kirilas Vladimirovičius (1876–1938).

Kovo 2 d. Nikolajus bene pirmą kartą sulaukė pasiūlymų atsisakyti sosto. Monarchas susimąstė ir ši idėja jam pasirodė ne tokia šlykšti, kaip ankstesni pasiūlymai didžiąją dalį galių perleisti piliečių išrinktiems atstovams.

Tą pačią dieną Nikolajus savo ir sūnaus Aleksejaus (1904–1918) vardu atsižadėjo karūnos, perleisdamas ją broliui Michailui (1878–1918).

Pasklidusi žinia nesulaukė didelio sukilėlių palaikymo, mat jie ne tam bemaž visą savaitę siautėjo, kad seną carą pakeistų naujas. Jie siekė fundamentalių visuomeninių pokyčių.

Kovo 3 d. Michailui II atsisakius sosto, daugiau nei tris amžius Rusiją valdęs autoritarinis režimas buvo išmestas į praeities sąvartyną (bent jau teisiškai).

Šių generolų žinioje – mažiau karių, nei turi Rytprūsius puolantys rusai (150 tūkst. prieš 230 tūkst.), tačiau vokiečiai geriau ginkluoti ir motyvuoti, kaip ir priešingoje barikadų pusėje tūnantys serbai, jie šį kartą gina savo tėvynę.

Atvykę į paskyrimo vietą, Paulius ir Erichas atkreipė dėmesį į vieno štabo karininko planą, kuris daugmaž sutapo su jų mintimis, aptartomis važiuojant traukiniu. Pagrindinė idėja: įsiskverbti tarp Pirmosios rusų armijos, vadovaujamos Pauliaus Georgo Edlerio von Rennenkampfo (1854–1918) ir Aleksandro Vasiljevičiaus (1859–1914) vedamos Antrosios armijos, bei, jas abi izoliavus vieną nuo kitos, sunaikinti.

Planas rizikingas, tačiau vokiečių rankoje – ne vienas koziris. Abi rusų kariaunos pernelyg toli viena nuo kitos, kad galėtų derinti tarpusavio veiksmus ir dažniausiai susisiekimui naudoja nekoduotus radijo ryšio pranešimus, tuo patiekdamos vokiečiams daugybę naudingos informacijos. Taip pat spėjama, kad Paulius Georgas Edleris ir Aleksandras Vasiljevičius vienas kitam jaučia dar ir asmeninio pobūdžio antipatiją, o šiaurės vakarų fronto vadas Jakovas Grigorijevičius (1853–1918) nedaro beveik nieko, kad juos sutaikytų.

Vokiečiai suplanavo viena kavalerijos divizija atskirti Paulių Georgą Edlerį, o kitas pajėgas nukreipti prieš Aleksandrą Vasiljevičių. Kol Aleksandras, nieko nežinodamas apie besikaupiančią grėsmę, žygiavo į vakarus, Hermanno Karlo Bruno von Francois (1856–1933) vadovaujami vokiečių korpusai judėjo į rytus, supdami rusus. Galiausiai vokiečiai užspeitė rusus į kampą, netikėtai užpuldami Aleksandro Vasiljevičiaus pajėgas iš pietvakarių, o iš šiaurės atvykus papildomoms pajėgoms, caro kariauna buvo visiškai apsupta.

Rugpjūčio 28 d. Aleksandro Vasiljevičiaus korpusai nuožmiai susikovė su Antrojo reicho kariais, o tarp pelkių ir ežerų įstrigęs Aleksandras negalėjo perdislokuoti savo pajėgų. Kilo sąmyšis, XV korpuso pajėgoms nesėkmingai bandant pralaužti apsiaustį, šios pradėjo maišytis XIII korpusu.

„Nėra žinių apie II armijos korpuso padėtį 31 d. vakare... Nėra žinių apie XIII korpusą. XV korpuso kareiviai grupėmis atvyksta į Ostrolenką. Dalis XXIII korpuso kaunasi su I korpusu, dalis su XV korpusu“, – skelbė 1914 m. rugpjūčio 31 d. rusų šiaurės vakarų štabo pranešimas.

Iš viso per šias beviltiškas kovas buvo užmušta arba sužalota nuo 30 tūkst. iki 90 tūkst. caro karių. Dar maždaug 100 tūkst. jų pateko į nelaisvę, o vokiečių rankose atsidūrė nemažai ginklų, arklių ir technikos, kuriems išgabenti prireikė 60 traukinių.

„Caras manimi pasitikėjo. Kaip aš galėčiau pažvelgti jam į akis po tokios katastrofos?“ – anot populiarios legendos, savo štabo viršininkui pasakęs Aleksandras Vasiljevičius.

Po kelių valandų jis nusižudė.

Pauliaus Georgo Edlerio pajėgos galėjo ateiti Aleksandrui Vasiljevičiui į pagalbą, tačiau jų nepasiekė jokia informaciją apie kovos draugus ištikusią nelaimę. Vokiečių kilmės Paulius netrukus suuodė, kad priešas aplink jį telkia kariuomenę ir nusprendė atsitraukti į rytus, palikdamas Aleksandro Vasiljevičiaus žmones be paramos. Netrukus vokiečiai taip pat pasinaudodami geležinkeliais pasuko rytų kryptimi ir po Pirmosiomis Mozūrijos ežero kautynėmis (1914 m. rugsėjo 2–16 d.) praminto puolimo išstūmė rusus iš Rytų Prūsijos.

Nors šiaurėje rusai patyrė nemažų nuostolių, pietuose jiems sekėsi nepalyginamai geriau. Antrojo reicho sąjungininkė Austrijos-Vengrijos imperija tikėjosi atsiriekti savąją liūto dalį, įsiverždama į Rusijos imperijos valdytas dabartinės Lenkijos žemes. Ši idėja buvo labai ambicinga ir nors ji nebuvo visiškai iracionali, plano įgyvendinimui Austrijos-Vengrijos pajėgos turėjo užsitikrinti vokiečių paramą. Antrasis reichas tuo metu buvo susitelkęs į Vakarų fronto kovas, tad jo sąjungininkei teko veikti be vokiečių pagalbos.

Paskutinę 1914 m. rugpjūčio savaitę Austrijos-Vengrijos karinio štabo viršininko generolo Franzo Xavero Josefo Conrado von Hötzendorfo (1852–1925) pajėgos pradėjo pulti šiaurės kryptimi ir veržtis į Lenkijos žemes, tačiau iš flango jas sustabdė Nikolajaus Judovičiaus (1851–1919), labiau žinomo Ivanovo pavarde, vedama pietinė rusų armijos grupė. Sutrikusios daugiatautės Austrijos-Vengrijos pajėgos ėmė trauktis ir prarado beveik visą Galiciją, įskaitant ir ketvirtą pagal dydį imperijos miestą Lembergą (Lvovas dabartinėje Ukrainoje) bei apie 350 tūkst. karių.

Tai nebuvo pirmoji Austrijos-Vengrijos nesėkmė tais metais, mat austrai teikėsi dar ir paauklėti serbus, tačiau galiausiai jie ne tik buvo sustabdyti, bet ir išstumti iš Serbijos (1914 m. gruodis). Vokiečiai jautėsi itin nusivylę austrais ir turėjo konstatuoti dar nemalonesnį faktą, kad sąjungininkę jiems vis dėl to teks paremti, taigi galima kelti prielaidą, kad Didžiajame kare (1914–1918) Austrijos-Vengrijos imperijai teko nevykėlės, kurią už pakarpos turėjo tempti sėkmingesnis ir labiau pasitempęs jos draugas, vaidmuo. Panašus, tik žymiai tragikomiškesnis vaidmuo po beveik trijų dešimtmečių atiteko fašistinės Italijos atstovams.

1914 m. rudenį Rytų fronte vyko itin aršios kovos. Rusai privertė austrus trauktis į Karpatų kalnus ir ėmė grasinti vokiečių Silezijai, tačiau lapkričio viduryje rusų veržimasis sulėtėjo, mat pritrūko maisto ir amunicijos.

Jis buvo aukštas (maždaug 190 cm), stambus ir pasižymėjimo nemenka fizine jėga. Pasakojama, kad Aleksandras Aleksandrovičius mėgdavęs plėšyti kortų kalades (linksmindamas vaikus) ir lankstyti stalo įrankius (gąsdindamas svečius iš užsienio).

Taip pat teigiama, kad jis mėgęs literatūrą, muziką ir baletą, bet nekentęs didelių pobūvių bei visada nekantriai laukdavęs vakaro programos pabaigos. Dar sklando kalbos, kad šis valdovas bijojęs arklių ir, skirtingai nei daugelis jo pirmtakų, vengęs nesantuokinių meilės ryšių (spėjama, kad jis galėjo būti vieninteliu ištikimybės priesaikos sutuoktinei nesulaužiusiu Rusijos monarchu).

1845 m. kovą gimęs Aleksandras turėjo vyresnį brolį Nikolajų (1843–1865), kuris 1865 m. pavasarį mirė keliaudamas po Viduržemio jūros regioną. Oficiali priežastis – stuburo smegenų ir su jais susijusių sričių uždegimas.

Mirus broliui, Aleksandras tapo oficialiu pretendentu į sostą, o 1866 m. vedė Danijos princesę Dagmarą (1847–1928), kuri prieš tai buvo susižadėjusi su Nikolajumi. Vėliau Dagmara padovanojo Rusijos karališkajai šeimai šešis vaikus.

1868 m. gegužės 18 d. Dagmara pagimdė pirmąjį savo ir Aleksandro vaiką, paskutinįjį Romanovų dinastijos valdovą Nikolajų Aleksandrovičių (1868–1918), o 1881 m. kovą, anarchistams nužudžius Aleksandrą Nikolajevičių (1818–1881), jos vyrui atsivėrė kelias į Rusijos sostą.

Aleksandro Aleksandrovičiaus valdymo laikais Rusija beveik nekariavo didesnių karų. Jos teritorinė ekspansija apsiribojo kai kurių dabartinių Turkmenistano ir Tadžikistano žemių įsisavinimu, tad rusai šį valdovą praminė „taikdariu“ (rus. mirotvorec).

Nors užsienio politikoje laikytasi gana pacifistinio kurso, bemaž nieko pozityvaus negalima pasakyti apie šio carą vykdytą vidaus politiką. Po tėvo nužudymo Aleksandras Aleksandrovičius sustabdė nemažą dalį pirmtako pradėtų reformų ir pradėjo karą prieš visas tikras bei įsivaizduojamas grėsmes, kėlusias pavojų monarchijai.

Antai, valdant Aleksandrui Nikolajevičiui, buvo liberalizuoti kai kurie semitų tautybės žmones liečiantys įstatymai (pvz., vidurinį išsilavinimą turintys žydai galėjo išvykti iš specialios Rusijos imperijos žydams skirtos teritorijos (rus. čerta osedlosti), tačiau į sostą įžengus jo sūnui, vakarinėse imperijos dalyse prasidėjo antisemitinio pobūdžio pogromai, o 1882 m. gegužę buvo priimtas keletą dešimtmečių galiojęs žydų teises apribojęs įstatymų rinkinys.

Svarbus vaidmuo įtvirtinant naująją (senąją) tvarką teko vadinamajam Viešojo saugumo ir tvarkos gynimo departamentui – naujai slaptajai politinei policijai, plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose labiau žinomai Ochrankos pavadinimu.

Pasakojama, kad į šią organizaciją būdavo priimami tik rūpestingai atrinkti asmenys, privalėję lavinti artimos kovos, slidinėjimo ir išminavimo įgūdžius. Pareigūnų fiziniai ir protiniai gebėjimai būdavę smulkmeniškai registruojami bylose, kad būtų galima kuo veiksmingiau išnaudoti jų talentus atitinkamose situacijose. Jie taip pat turėję daug domėtis politika tam, kad perprastų įvairias politines grupuotes ir filosofines pakraipas.

Siekdami likviduoti grėsmes, Ochrankos nariai rinko ekstremizmu įtariamų asmenų nuotraukas bei kitą su jais susijusią informaciją ir kruopščiai analizavo surinktus duomenis, tačiau bene svarbiausias šios institucijos ginklas buvo slaptieji agentai, sugebėdavę infiltruotis tiek į atviras politines organizacijas, tiek į pogrindines grupuotes. Informaciją teikiančių ir provokacijas rengiančių dvigubų, trigubų ar net aštuongubų agentų ištikimybė būdavo užsitikrinama dideliu atlyginimu.

Vienas žymiausių Ochrankos agentų buvo Romanas Vaclovičius (1876–1918), kuriam pavyko infiltruotis į profesinės sąjungos narių ir bolševikų gretas bei tapti Dūmos deputatu (1912–1917). Romanui Vaclovičiui taip pat pavyko itin priartėti prie paties Vladimiro Iljičiaus (1870–1924), kurio palaikai vėliau tapo viena žymiausių pasaulio iškamšų ir šiuo metu yra demonstruojami prie Kremliaus.

1887 m. pavasarį Vladimiro Iljičiaus brolis Aleksandras Iljičius (1866–1887) buvo suimtas ir pakartas dėl dalyvavimo sąmoksle, kuriuo siekta nužudyti carą Aleksandrą Aleksandrovičių.

Kai kas mano, kad nemenką įtaką Aleksandro Aleksandrovičiaus politiniam kursui galėjo padaryti Konstantinas Petrovičius (1827–1907) – teisininkas ir valstybės tarnautojas, kuriam kadaise buvo pavesta lavinti būsimąjį carą. Teigiama, kad šis funkcionierius itin griežė dantį ant ekscentriškumu pagarsėjusio literato Levo Nikolajevičiaus (1828–1910), mat visuomenėje kalbėta, neva romano „Ana Karenina“ (1878) personažai paremti ne kuo kitu, o būtent Konstantinu Petrovičiumi, jo jaunesne žmona ir jų šeimyninį gyvenimą gaubiančiais pikantiškais gandais.

„Baisi valanda ir laikas nelaukia, – teigė Konstantinas carui skirtoje žinutėje, – arba dabar gelbėti Rusiją ir Save, arba niekada. Jeigu Jums sirenos giedos senąsias giesmes, kad reikia nusiraminti, reikia toliau eiti liberalia kryptimi, reikia nusileisti vadinamajai visuomenės nuomonei, ak dėl Dievo, netikėkite, Jūsų Didenybe, neklausykite.“

Gimė Petras 1672 m. birželio 9 d., likus dviem šimtams septyniasdešimt ketveriems metams ir penkioms dienoms iki Donaldo Johno Trumpo (1946) gimimo.

Jo tėvas Aleksandras Michailovičius (1629–1676) turėjo dvi žmonas. Pirmoji jo žmona Marija Iljinična (1624–1669) pagimdė jam aštuonias dukteris ir penkis sūnus (pilnametystės sulaukė tik du jų).

Mirus Marijai, Aleksejus Michailovičius vedė Nataliją Kirilovną (1651–1694), kuri, be Petro Aleksejevičiaus, pagimdė dar dvi dukteris.

Mirus carui, valdovu tapo jo sūnus Fiodoras Aleksejevičius (1661–1682). Gamta (arba Dievas) šiam monarchui nepagailėjo proto, tačiau pašykštėjo sveikatos. Valdė jis trumpai ir mirė nesulaukęs nė dvidešimt vienerių, tad netrukus Rusijai teko sunki dilema dėl naujojo caro. Teigiama, kad jaunesniajam Fiodoro broliui Ivanui Aleksejevičiui (1666–1696) gamta pagailėjo ne tik fizinės, bet ir dvasinės sveikatos, o mažajam Petrui, nors ir sveikam, tuo metu tebuvo vos dešimt metų.

Galiausiai buvo pasiektas kompromisas – nepilnametis Petras ir visiškai neįgalus jo netikras brolis privalėjo valdyti dviese, o didi dvaro intrigantė, Ivano sesuo Sofija Aleksejevna (1657–1704) turėjo eiti regentės pareigas. Pasakojama, kad šiam režimui netgi buvo sukurtas specialus dvigubas sostas, kuriame privalėjo sėdėti abu valdovai.

Eidamas caro pareigas, mažasis Petras, kaip ir dauguma vaikų, menkai domėjosi politika. Jo motina norėjo, kad sūnus surimtėtų ir suvedė jį su Jevdokija Fiodorovna (1669–1731). 1689 m. sudaryta santuoka nebuvo sėkminga. Vokiečių kvartale (šiaurės rytų Maskva) pamėgęs lankytis jaunasis Petras greitai susirado olandę meilužę Anną Mons (1672–1714), o iš trijų Jevdokijos pagimdytų vaikų išgyveno vos vienas – Aleksejus Petrovičius (1690–1718). Praėjus beveik dešimtmečiui, Petras paliko Jevdokiją ir privertė ją užsidaryti vienuolyne.

Tais pačiais 1689 m. Petras apkartino dar vienos moters gyvenimą, išspirdamas kariuomenės maištus kursčiusią Sofiją iš Rusijos valdžios olimpo ir taip pat priversdamas ją užsidaryti saviizoliacijai Dievo namuose.

Vėliau caras susidomėjo nekilminga Lenkijos-Marijos žemės ūkininko dukra Marta Helena Skowronska (1684–1727), kurią slapta vedė. Mūsų valstybėje apie ją yra išleistas populiarus romanas, kurį galima įsigyti specialiose vietose kartu su šokoladiniais batonėliais arba viešojo transporto bilietais.

Vokiečių kvartalas Maskvoje Petrą veikiausiai viliojo ne tik dėl olandės Annos įgūdžių lovoje ar jos asmeninio žavesio. Bene visą gyvenimą Rusijos valdovą traukė naujovės ir keistenybės, o užsieniečių rajonas suteikė jam galimybę susipažinti su naujausiais Vakarų pasiekimais.

Nuo 1697 m. Petras „incognito“ režimu keliavo po užsienį, siekdamas kuo daugiau sužinoti apie Vakarų civilizaciją ir perprasti jos subtilybes. Valdovo smalsumą traukė net tokios sritys kaip laivų statyba (jis netgi dirbęs eiliniu darbininku), dailidės amatas ar drugelių gaudymas. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad Petrui nedaug ką pavyko apgauti netikra tapatybe, mat jis ne tik su savimi vežėsi gausų palydovų pulką, bet ir traukė akį savo ūgiu, viršijančiu du metrus.

Grįžęs namo, Petras žiauriai numalšino kariuomenės maištą (juo veikiausiai siekta grąžinti į valdžią Sofiją) ir tuojau pat griebėsi reformų. Jis įsakė visiems savo dvariškiams dėvėti vakarietiško stiliaus drabužius ir atsisakyti vieno svarbiausių stačiatikybės aksesuarų – barzdų. Jas išsaugoti norintys didikai turėjo mokėti specialų mokestį. Kai kurie ekspertai netgi teigia, kad Petras juos vertė gerti kavą. Taip pat buvo pradėti kariuomenės modernizavimo, laivyno kūrimo procesai, o nemažai rusų buvo išsiųsti tobulintis į Vakarus.

Petro santykiai su sūnumi Aleksejumi, kaip ir su jo motina, taip pat nebuvo sėkmingi. Sūnus veikiausiai jautė prielankumą senosioms tradicijoms ir niekino tėvo reformas bei jį patį (tai turbūt buvo Jevdokijos įtaka). Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Aleksejus bandė pasprukti į užsienį, o grįžęs į Rusiją, buvo apkaltintas valstybės išdavyste ir dalyvavimu sąmoksle. Jis mirė kalėjime per tardymą, tačiau Petras dėl to, matyt, pernelyg nesikrimto, mat jo tėviškus jausmus patenkino juodaodis vergas, kurį monarchui iš Osmanų imperijos atsiuntė dovanų.

Šiuo metu tikrasis Abraomo Petrovičiaus Hanibalo (1696–1781) vardas ir tiksli gimimo vieta bei socialinė kilmė nėra žinomi (į jo tėvynės titulą pretenduoja ir Etiopija, ir Eritrėja, ir Kamerūnas, ir Čadas su Sudanu), tačiau egzotiškos išvaizdos jaunuolis taip sužavėjo rusų monarchą savo guviu protu, kad Petras nusprendė juodaodį kone įsisūnyti, tapdamas jo krikštatėviu.

Savo sėkme Abraomas Petrovičius nepiktnaudžiavo. Jis lavinosi tiek, kiek tik pajėgė tobulintis XVIII a. žmogus ir, siekdamas karinės karjeros, bandė visokeriopai patenkinti savo globėjo lūkesčius.

Abraomas du kartus vedė ir susilaukė dešimties vaikų, o 1799 m. jo anūkė Nadežda pagimdė būsimąją poezijos žvaigždę – Aleksandrą Sergejevičių (1799–1837), šiuo metu plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose labiau žinomą Puškino pavarde.

Atvaizduose įamžinti garbanoti plaukai ir tamsaus gymio oda liudija apie kažkur už Sacharos, Afrikoje, plytinčias žymiausio Rusijos poeto šaknis.

Procesija su įtakingu Bažnyčios vadovu priešakyje ėjo nuo monarcho nužudymo vietos iki Ganina Jamos vienuolyno netoli Jekaterinburgo, į rytus nuo Uralo kalnų.

Dar 20 tūkst. žmonių prisijungė prie ceremonijos, kai 21 km atstumą įveikę procesijos dalyviai atvyko į šventovę.

Anot regiono valdžios įstaigų, vienuolynas buvo pastatytas vietoje, kur po 1917-ųjų Rusijos revoliucijos buvo išmesti apdegę buvusio caro ir jo šeimos narių kūnai.

1918-ųjų liepos 16-osios naktį bolševikai sušaudė sosto išsižadėjusį Nikolajų II, Vokietijoje gimusią jo žmoną bei penkis jų vaikus, tarnus ir gydytoją dabar Jekaterinburgu vadinamame Sverdlovsko mieste, kur jie buvo laikomi namų arešto sąlygomis.

Kreipdamasis į piligrimus, patriarchas Kirilas pabrėžė, kad Rusija turi pasimokyti „iš šios sudėtingos ir karčios patirties“.

„Mums būtina turėti ilgalaikį atsparumą naujoms mintims ir lyderiams, raginantiems mus priimti kokią nors naują, nežinomą ateitį, naikinant mūsų gyvenimo būdą, tradicijas ir tikėjimą“, – pareiškė jis, akivaizdžiai kalbėdamas apie prezidento Vladimiro Putino oponentus.

Valstybė neplanavo šios sukakties kaip nors oficialiai paminėti.

Tuo tarpu regiono valdžia teigia, kad kasmetinės procesijos per kelis pastaruosius metus tapo itin populiarios, nors 2002-aisiais tokiame renginyje dalyvavo vos 2 000 žmonių.

2000-aisiais visi nužudyti caro šeimos nariai buvo paskelbti šventaisiais kankiniais, Rusijos Ortodoksų Bažnyčia vis dar nesutaria dėl jų palaikų autentiškumo.

Nikolajaus II, jo žmonos ir trijų jų vaikų palaikai 1998-aisiais buvo palaidoti Sankt Peterburge, bet Bažnyčia atsisakė atlikti visas laidojimo apeigas.

Caro dukros Marijos ir jo vienintelio sūnaus Aleksejaus kaulai buvo aptikti 2007-aisiais, bet taip ir nebuvo oficialiai perlaidoti.