Legendinis sportinių šokių klubas „Sūkurys“, vadovaujamas Jūratės ir Česlovo Norvaišų, pernai rudenį atgimusioje Kauno sporto halėje pažymėjęs savo 60-metį, tęsia tradiciją – vėl rengia tarptautines varžybas „Gintarinė pora“.

Šįkart „Gintarinė pora“ vyks jau 57-ą kartą. Gegužės 6–7 d. „Žalgirio“ arenoje kartu su Lietuvos šokėjais planuoja varžytis svečiai iš Filipinų, Japonijos ir Europos šalių.

„Niekada nesuabejojome savo pasirinkimu – visokeriopai plėsti sportinių šokių kultūrą“, – sakė Č. Norvaiša.

Organizaciniais „Gintarinės poros“ darbais „Sūkurio“ vadovai dalijasi su Kauno kultūros centro kolektyvu, prisideda pasaulio ir Lietuvos sportinių šokių federacijos, renginį globoja Kauno miesto savivaldybė, iš dalies finansuoja Nacionalinė sporto agentūra.

Varžybų formatas padės žiūrovams geriau susipažinti su kiekviena finalininkų pora – kiekviena jų atskirai pademonstruos savo meistriškumą.

 

„Gintarinės poros“ pagrindiniai akcentai – Pasaulio sportinių šokių federacijos (WDSF) standartinių ir Lotynų Amerikos šokių reitingo varžybos. Be to, jėgas išmėgins ir jauniausi dalyviai (gim. 2014–2015 m.).

„Tradiciškai sekmadienio vakaro programoje Motinos dienos proga bus koncertinis sveikinimas mamoms, žiūrovų laukia žinomo dainininko Ovidijaus Vyšniausko repertuaras“, – pasakojo Lina Chatkevičiūtė-Vėželienė, buvusi „Sūkurio“ šokėja, J. ir Č. Norvaišų auklėtinė, šiuo metu – Lietuvos sportinių šokių federacijos (LSŠF) profesionalų lygos direktorė, trenerė.

Kauno verslo, privačiomis iniciatyvomis moksleiviams ir senjorams bus taikoma net 50 proc. dydžio nuolaida bilietams.

Šiemet „Gintarinę porą“ vainikuos profesionalų standartinių šokių pasaulio čempionatas.

„Varžybų formatas padės žiūrovams geriau susipažinti su kiekviena finalininkų pora – kiekviena jų atskirai pademonstruos savo meistriškumą. Be to, bus galima realiu laiku stebėti teisėjų vertinimus“, – teigė L. Chatkevičiūtė-Vėželienė.

Pasaulio čempionato dalyvių gretose – šokėjai iš keturiolikos šalių, tarp jų – Malaizijos, Japonijos, Pietų Korėjos, Australijos, Kinijos. Lietuvai atstovaus Europos profesionalų standartinių šokių čempionai Vaidotas Lacitis ir Veronika Golodneva-Lacitienė.

Pernai Toronte (Kanada) V. Lacitis ir V. Golodneva-Lacitienė iškovojo sidabrą, latviai Edgaras Linis ir Eliza Linė buvo treti. Latvijos pora planuoja šokti ir „Žalgirio“ arenoje.

„Jis beveik kiekvieną dieną man pasako, kad myli ir kiekvieną dieną daug kartų apkabina“, – šį Valentino dienos vakarą, 19.30 val., rodomoje laidoje KK2 prisipažins J. Norvaišienė.

Jūratė ir Česlovas Norvaišos kartu jau 67-erius metus. Pora susipažino studijuodami mediciną.

„Aš į mergaites nežiūrėjau, užsiiminėjau sportu“, – šypsosi Česlovas.

„O pasisekimą nežmonišką turėjo, ne viena liko netekėjusi iš meilės Česlovui“, – vyrą papildo Jūratė.

Per ilgus dešimtmečius kartu Norvaišos išmoko meilės receptų. Viena svarbiausių laimingos santuokos dedamųjų – miegas. Vyras ir žmona, pasak jų, turi miegoti atskirai.

„Aš su šunimi miegu, o ji viena. Man viena moteriškė sako: mes miegame vienoje lovoje, aš jį apkabinus. Koks miegas, jeigu tave apkabinus laiko. Ji galvoja, kad apkabinimo užtenka lovoj. Neužtenka“, – savo meilės receptus atskleidžia Č. Norvaiša.

Lietuvoje išsiskiria beveik kas antra pora. Taip yra todėl, kad žmonės gyvena fantazijų pasaulyje. Išsirenka žmogų, įsimyli, o paskui bando jį pakeisti pagal save. Mylėti reikia tokį, kokį turi.

„Nieko man daugiau nereikia, būk toks pats, koks ir šiandien esi“, – mylinčiomis akimis į vyrą žiūri Jūratė.

„Ji pagal horoskopą Liūtė, o aš Jautis. Sako, kad Liūtas ir Jautis kartu gyventi negali, susipyks. Bet pagal kinų horoskopą mes abu kiaulės, už tai mes kartu gyvename ilgai“, – kvatojasi Norvaiša.

Valentino diena – dabartinių laikų tradicija. Viena garsiausių Lietuvos šokėjų porų Č. ir J. Norvaišos vis dar treniruoja jaunąsias poras. Auklėtiniai savo mokytojus išmokė lipdyti širdutes ir pora sako švenčianti Šv. Valentino dieną.

"Yra posakis: sukaktuvių proga džentelmenas visada pasveikina savo moterį, tačiau niekada nežino, kiek jai metų. Argi tai netiktų ir kalbant apie vyrų amžių?" – juokauja Č.Norvaiša, šiuo metu su žmona Jūrate leidžiantis laiką savo namuose Vičiūnuose.

Kauno garbės piliečiai, sportinių šokių klubo "Sūkurys" vadovai, daugiau nei penkiasdešimt metų gyvuojančio konkurso "Gintarinė pora" organizatoriai – bendros nuomonės: kol siaučia COVID-19, senjorai privalo saugoti save ir vienas kitą, nesiveržti į viešumą.

"Manome, kad vakcina nuo šio viruso bus sukurta anksčiau, nei prognozuoja kai kurie skeptikai – esą tik po metų ar net vėliau. Kitas dalykas – ar pajėgsime iškart jos įsigyti, nes tikėtina, kad kaina bus didelė", – svarstė J. ir Č.Norvaišos, abu – medikai profesionalai.

Hobis: vienas Č. Norvaišos pomėgių – piešti draugiškus šaržus / K. Dubickienės nuotr.

– Koronaviruso paskleistas negatyvas liejasi per kraštus. Kaip jūs reaguojate į tai? – paklausėme jubiliato Č.Norvaišos.

– Stengiamės atsiriboti nuo tokio pobūdžio informacijos – neklausyti, neskaityti, nežiūrėti. COVID-19 – gamtos pasiųsta nelaimė, kad žmogus nemanytų esąs galingiausias visatoje. Profesiniu požiūriu mums įdomu, kas ir kaip vyksta medicinos pasaulyje, kolegos iš Kanados ir kitų šalių vis atsiunčia karščiausių naujienų, tačiau vietoj masinės apokaliptinės propagandos mielai renkamės jumorą. Tačiau subtilaus humoro Lietuvoje mažoka, be to, daugiausia – lėkštokas ir, kaip sakoma, vis apie antrą galą, tad renkamės kitų šalių televizijos kanalus ar portalus. Pozityvios emocijos – it nemokama ir veiksminga vakcina.

Per gimtadienius derėtų pirmiausia sveikinti ne sukaktuvininkus, o mamas, padovanojusias jiems šį pasaulį.

– Viename interviu jūs teigėte, kad su ponia Jūrate esate mistikai, fatalistai – neva viskas gyvenime iš anksto užprogramuota. Nejaugi žmogus – bejėgis pasipriešinti likimui, pasukti vairą norima kryptimi?

– Susiklosčius ekstremaliai situacijai vienas žmogus pasiduoda, žūsta, o kitas atsilaiko ar net pradeda klestėti. Sunku pasakyti, kokios jėgos tai nulemia, tačiau vienodomis sąlygomis kiekvienas iš mūsų savo kelią nueisime skirtingai ir žygis truks tiek, kiek skirta.

– Ką pavadintumėte savo gyvenimo varomąja jėga?

– Tikriausiai norą gyventi ir gyvenimo diktuojamus siekius. Baigęs mokyklą labiausiai norėjau tapti lakūnu. Sovietiniais metais lietuviams tai buvo beveik nereali svajonė, tačiau ruošiausi, o po Stalino mirties sužibo viltis. Iš keliolikos kandidatų atrinko mane, patekau į Dnepropetrovsko srityje esančią karo mokyklą, tačiau netrukus dėl sveikatos išsiuntė atgal į Lietuvą. Čia laukė kita skaudi žinia: tėčiui –  vėžys. Pagalvojau: gal man pavyktų surasti jam vaistų nuo šios ligos ar kaip nors kitaip padėti? Tad įstojau į Kauno medicinos institutą, kur susipažinau su Jūrate. Kai ji pasiūlė mokytis šokti, iš pradžių irgi viskas atrodė nerealu – mums buvo po 28-erius metus, auginome dukrą. Vis dėlto sugebėjome net aštuonis kartus iš eilės laimėti Sovietų Sąjungos čempionatą.

– Šiemet karantinas sutrikdė jūsų puoselėjamą tradiciją – "Gintarinės poros" konkursas neįvyko. Ar anksčiau buvo tokių išbandymų?

– Regis, 1973-iaisiais mums buvo uždrausta surengti "Gintarinę porą". Tąkart buvome sukvietę į Kauną specialistų iš Sovietų Sąjungos šokių mokyklų, prašėme valdininkų, kad į varžybų programą būtų įtraukti šokiai, atliekami per tarptautinius konkursus. Be to, siūlėme ir lietuvišką "Rylio", bet tik vieną rusų – "Sudarušką". Tikriausiai tokia proporcija ir užkliuvo cenzoriams. Vis dėlto Kauno sporto halėje sukosi poros – renginį pavadinome pramoginių šokių šou, be varžybų elementų. Šiemetinę "Gintarinę porą" perkėlėme į 2021-uosius, konkursą numatėme rengti gegužės 8–9 d. Tai simboliška, nes būtent sovietmečiu ypač garbinga data – Pergalės diena – padėjo atverti duris į Kauną užsienio šokėjams, net KGB necyptelėjo.

Galimybės: 2019-aisiais surengtame 55-ajame "Gintarinės poros" konkurse meistriškumą demonstravo ne vien patyrę šokėjai / Laimučio Brundzos nuotr.

– "Sūkuryje" išaugo trijų amžiaus grupių pasaulio čempionai: jaunių – Andrius Ivašauskas ir Karolina Skorupskaitė (1997 m.), jaunimo – Donatas Vėželis ir Lina Chatkevičiūtė (1998 m.), suaugusiųjų – Arūnas Bižokas ir Edita Daniūtė (2006 m.). Kaip per karantiną sekasi sūkuriečiams?

– Dirbame nuotoliniu būdu. Tai neįprasta, tačiau šokėjai ir treneriai vieni kitiems labai geranoriški, jokių problemų nekyla.

Profesionalai: J. ir Č.Norvaišos, baigę šokėjų karjerą, ėmėsi trenerių darbo, tapo tarptautinės kategorijos teisėjais / "Sūkurio" archyvo nuotr.

– Jūs, Česlovai, kilęs iš Šiaulių, bet daugiau nei šešis dešimtmečius gyvenate Kaune. Kas jus tebesieja su gimtine?

– Deja, tik tėvo kapas. Vis aplankau jį, o atvykęs į Šiaulius užsuku ir į gatvę, kur buvo mūsų namas. Jo jau nebėra, pastatytas kitas, bet likę keli vaismedžiai, uogų krūmeliai. Tikiuosi, jie gausiai žydės ir šiemet.

J. ir Č. Norvaišos kartu – jau 65-erius metus, o santuoka trunka daugiau nei šešis dešimtmečius. Būtent žmogiškąsias vertybes Česlovas ir Jūratė stengiasi įskiepyti ir savo auklėtiniams.

„Mes taip ir auklėjame šokėjus, kad jie būtų kultūringi žmonės. Per visus vadovavimo metus neteko matyti, kad kas nors iš auklėtinių rūkytų ar gertų, nebent mums to nepastebint. Stengiamės paruošti žmones akcentuojant sveiką gyvenimo būdą“, – prisipažino Č. Norvaiša.

Pasaulį užklupusi COVID-19 pandemija šiek tiek pakeitė Norvaišų planus. Praėjusį savaitgalį turėjo būti organizuojamos jau 56-osios tarptautinės sportinių šokių varžybos „Gintarinė pora“. Pirmą kartą per visą istoriją varžybas teko nukelti į kitus metus.

Nepaisant to, Č. Norvaiša į ateitį žiūri optimistiškai. Lietuvos standartiniai šokiai – aukštumoje, Kauno „Sūkurio“ klubas – patikimose mokinių rankose, o tūkstančiai jaunųjų šokėjų garantuoja šviesią šio sporto ateitį.

Jubiliejinis interviu su Č. Norvaiša – apie šeimyninę laimę, pirmąsias pergales, darbą ir aukštą Lietuvos šokėjų lygį.

– Kaip laikotės karantino laikotarpiu?

– Laikomės visų karantino nurodymų ir laukiame jo pabaigos. Kitas dalykas – mūsų darbas nesustojo. Dirbame nuotoliniu būdu su kai kuriomis poromis, kurios turi sąlygas šokti namuose ir demonstruoti tai, ką mes jiems sakome.

Česlovas Norvaiša negaili patarimų šokėjams.

– Su žmona Jūrate esate susituokę jau 60 metų, o draugauti pradėjote prieš daugiau nei 65-erius. Kokia tokios ilgos ir laimingos santuokos paslaptis?

– Svarbiausia, kad mes esame draugai, o ne tik vyras ir žmona. Nors esame skirtingi tam tikrose vietose, bendrąja prasme esame vienodi. Mus sieja bendri tikslai, bendri siekiai. Visą laiką vienas kitam padedame.

– Patys buvote žymūs šokėjai, daugkartiniai tuometinės Sovietų Sąjungos čempionai. Kas lėmė jūsų sportinius pasiekimus?

– Mes pradėjome šokti anksti, kuomet sportiniai šokiai tik plėtojosi. Pirmieji treneriai – Tomas Petreikis ir Vidutis Kamaitis – mus ir užkrėtė šokių virusu. Tiesiog norėjome išmokti gražiai šokti, atėjome į kursus ir taip prasidėjo. Ir prieš tai buvome sportininkai, abu lankėme gimnastiką, bandėme ir daug kitų sporto šakų. Tais laikais televizoriaus nebūdavo, todėl visi sportuodavo salėse, bėgiodavo, žaisdavo futbolą, krepšinį. Sportas mums suteikė koordinaciją, kuri padėjo greitai šokiuose susigaudyti, kas vyksta. Dėka kai kurių trenerių iš Estijos ir Lietuvos, pradėjome dalyvauti konkursuose ir juos laimėdavome. Vėliau laimėjome Sovietų Sąjungos pirmenybes, tuomet galėjome išvykti treniruotis į Londoną. Sugrįžę į Lietuvą, perėjome į profesionalus, o nuo 1974 metų vadovaujame „Sūkurio“ klubui.

– Kuo Jus džiugina pedagoginis darbas, vadovavimas klubui?

– Kauno kultūros centras, kur mes dirbame, mums yra tarsi antri namai. Iš pradžių šokis buvo menas, o tik vėliau tapo sportu. Prieš tai klubui vadovavo inžinierius T. Petreikis, o vėliau mes, kai perėjome į profesionalus, perėmėme klubo vadovavimą. Čia dirbame iki šiol.

Pasiekimų yra labai daug. Pirmiausiai, kadangi mūsų šokių klubas buvo vienas pirmųjų, tai didžioji dalis mokinių, ypač kauniečiai, tapo treneriais. Taip pat daug mūsų šokėjų išvyko dirbti treneriais į JAV, įvairias Europos šalis. Negana to, išugdėme pasaulio čempionus ir vicečempionus. Pergalių turėjome. Dabar mums padeda mūsų mokiniai, kurie taip pat dirba „Sūkuryje“. Vieni iš jų – pasaulio čempionai Lina ir Donatas Vėželiai. Džiugu, kad su mokiniais galime tęsti klubo veiklą.

– Kokias vertybes stengiatės įskiepyti šokėjams?

– Mūsų sporto šaka yra ypatinga, nes čia viskas yra labai arti kultūros. Čia nėra vien tik sportas. Mes esame tarp sporto ir meno. Kuo aukštesnis šokėjų meistriškumas, tuo jie yra meniškesnis šokio atlikimas. Mes taip pat auklėjame savo šokėjus, kad jie būtų ir kultūringi žmonės. Per visus vadovavimo metus neteko matyti, kad kas nors iš auklėtinių rūkytų ar gertų, nebent mums to nepastebint. Stengiamės paruošti žmones, akcentuojant sveiką gyvenimo būdą. Mes gi esame medikai, todėl ir mokome žmones gyventi sveikai.

– Jau 56 metus organizuojate „Gintarinės poros“ varžybas, kurios šiemet neįvyks dėl užklupusios pandemijos. Ar tikėjotės, kad sportiniai šokiai gali susilaukti didelio lietuvių susidomėjimo?

– Buvome vieni iš šio konkurso iniciatorių. Šiemet būtų buvusios 56-osios varžybos, bet dėl susidariusios situacijos perkėlėme į kitus metus. Renginį inicijuojame ir organizuojame su Kauno kultūros centru, prie jo organizavimo prisideda L. ir D. Vėželiai. Populiarumo mes tikėjomės – žmonės norėjo ir nori išvysti šokio meną. Dabar Pasaulio sportinių šokių federacija pradėjo žengti žingsnius, kad sportiniai šokiai patektų į olimpines žaidynes, tas galėtų sukelti dar didesnį publikos susidomėjimą.

Jūratė ir Česlovas Norvaišos su jaunaisiais „Sūkurio“ treneriais.

– Kaip pasikeitė sportiniai šokiai per pusšimtį metų?

– Labai smarkiai pasikeitė. Kai mes pradėjome šokti, nebuvome pirmieji – pasaulis šoko jau anksčiau. Galiausiai teko mokytis ir iš estų, kurie dar po karo išsaugojo šokių tradicijas. Su laiku keitėsi viskas. Kadangi dabar šokiai jau yra sportas, tai viskas dabar vyksta greičiau, stipriau, aukščiau. Ar tai geriau, ar blogiau, reikia spręsti kitiems, bet, žinoma, kad sportiškumas įnešė niuansų į šokius.

– Kaip vertinate dabartinę sportinių šokių situaciją Lietuvoje ir šokėjų lygį?

– Reikia pripažinti, kad Lietuva pagal pasiekimus standartiniuose šokiuose pirmauja pasaulyje. Turime mėgėjų sporto pasaulio čempionus, profesionalų sporto daugkartinių čempionų, vicečempionus. Pasaulyje užimame labai elitines pozicijas standartiniuose šokiuose. Malonu, kad ir Lotynų Amerikos šokiuose, nors čia esame kiek silpnesni, turime pajėgių sportininkų. Ateitis taip pat yra šviesi, nes turime labai daug jaunų šokėjų. Jaunimo varžybose ant parketo žengia šimtai porų. Reikia atsiminti, kad mūsų valstybė nėra didelė, todėl atranka čia maža. Mes ne Rusija, kur vieną-dvi poras gali atsirinkti iš milijono ir visada atsiras pamaina. Pas mus reikia įdėti daug darbo ir laiko, kad užaugintume čempionus, bet turime perspektyvių porų, kurios anksčiau ar vėliau garsins Lietuvos vardą.

– Ko palinkėtumėte jaunajai Lietuvos šokėjų kartai?

– Palinkėčiau užsispyrimo. Reikia negalvoti vien tik apie tapimą čempionais, o tapti gerais šokėjais. Linkiu tapti kultūringais ir organizuotais žmonėmis. Ne visi bus profesionalai. Svarbiausia, kad šokiai nukreiptų gyvenimą tinkamą linkme ir šokėjai taptų kultūringais ir fiziškai paruoštais žmonėmis.

– Ačiū už pokalbį ir nuoširdžiai sveikiname su gražiu gimtadieniu!

„Aš kuriu nuo mokyklos laikų. Mano mokytoju buvo Zenonas Tarakevičius, nupiešęs pirmąjį lietuvišką pieštos animacijos filmą. Būtent iš jo daug sužinojau ir gavau pagrindinius įgūdžius“, – sakė daugelį savo talentu valdyti piešimo priemones nustebinęs Č. Norvaiša.

Prieš maždaug dešimtmetį šokių konkursuose ant popieriaus jis pradėjo perkelti tarptautinės kategorijos teisėjų atvaizdus. Autorius pastebėjo, kad šaržus lengviau piešti, kai žmogus nepozuoja ir yra pasisukęs profiliu – tuomet atsiskleidžia charakteringiausi jo veido bruožai. Įamžinęs pasirinktą „objektą“, Č. Norvaiša portretą jam visuomet padovanoja.

„Tai – mano pomėgis, todėl namuose savo piešinių nesaugau. Juos atiduodu tiems, kuriuos nupiešiu. Ką ir kada piešti pasirenku spontaniškai. Būtent todėl ne visi darbai yra gimę ant švaraus popieriaus lapo. Kartais panaudoju tai, ką turiu po ranka – servetėlę, juodraštį. Varžybų rezultatus spausdinantys žmonės žino – lapų negalima išmesti, nes ant švariąsias jų puses galiu pašvęsti kūrybai!“, – pasakojo Č. Norvaišas.

Jis save vadina ir animalistu, vertinančiu galimybę piešti gyvūnų portretus.

„Esu nupiešęs ir kelis Jūratės šaržus, – šypsosi pašnekovas, – Moteris apskritai piešti sunkiau – jų visų bruožai labai gražūs. Su vyrais paprasčiau – tai barzda, tai nosis, tai kakta būna labiau pastebima“.

Česlovas ir Jūratė Norvaišos – neatsiejama „Gintarinės poros“ dalis. Ši pora – tarptautinio konkurso iniciatoriai.

Šįkart „Gintarinėje poroje“ dėl nugalėtojų laurų skirtingose kategorijose varžėsi apie 200 porų iš viso pasaulio. Daugiausiai publikos dėmesio sulaukė „WDSF International Open LA“ grupė, kurioje kovojo 28 šokėjų poros. Finale tarptautinių teisėjų komandos aukščiausią įvertinimą pelnė bei didžiausiais gerbėjų aplodismentais mėgavosi Miglė Klupšaitė ir Jokūbas Venckus.

„Gintarinė pora“ – pirmosios, seniausios ir ilgiausiai be pertraukų vykstančios tarptautinės sportinių šokių varžybos Lietuvoje. Kiekvienais metais varžybose dalyvauja geriausios mūsų šalies ir užsienio sportinių šokių šokėjų poros, teisėjauti atvyksta tarptautinės klasės teisėjai iš ne mažiau kaip penkiolikos šalių, pateikiama koncertinė programa.

Tai prestižinis renginys, garsinantis Kauną ir Lietuvą visame pasaulyje. Varžybų iniciatoriai – nusipelnę Lietuvos sportinių šokių treneriai ir teisėjai, Kauno miesto garbės piliečiai

Jūratė ir Česlovas Norvaišos bei jų šokių klubas „Sūkurys“. Renginio organizatorius – Kauno kultūros centras, kuriame nuo 1963 m. ir šoka sportinių šokių klubo „Sūkurys“ šokėjai, šįmet sulaukęs ypatingų pagyrimų už jaukios, išskirtinės bei puikia programa išsiskyrusios šventės surengimą.

Supranta japoniškai

Jei Panemunės šile pririštam prie medžio ir paliktam likimo valiai mišrūnui Pifui būtų kas nors pasakęs, kad netrukus jo gyvenimas apsivers aukštyn kojomis – jis taps garsių ne tik Lietuvoje žmonių numylėtiniu, – šuo, žinoma, nebūtų patikėjęs. Visgi dėl visa ko nelaimėlis pergraužė virvę, kuria buvo pririštas prie medžio, ir patraukė duoneliauti ramiomis Vičiūnų gatvelėmis. Tai atsitiko daugiau kaip prieš penkerius metus.

"Česlovas, kuriam įprasta globoti benamius gyvūnus, per savaitę prisijaukino Pifą, vis paduodamas jam ėdesio. Netrukus šunį parsivedė į namus, nukirpo tabalavusį po jo kaklu virvagalį – prasidėjo naujas Pifo gyvenimas", – pasakojo Česlovo ir Jūratės Norvaišų sodyboje vasarojęs jų anūkas Vytis Bortkūnas. Tuo metu Pifas atsinešė į namo terasą kažkokį medgalį ir pradėjo jį garsiai graužti. Tuoj pat Vytis pasakė japoniškai jomiro (lietuviškai – gana), ir Pifas nustojo graužęs. Tačiau netrukus jis garsiai pranešė, kad į lesyklą atskrido bukutis. Išgirdęs komandą jomiro, Pifas užsičiaupė. Bet neilgam. Mat bukutis suprato, kad japonų kalbą išmokti pasiryžęs vaikinas neleis jo skriausti – paukštis vėl įsitaisė lesykloje, kur net ir vasarą Norvaišos paberia lesalo. Žinoma, Pifas vėl paleido gerklę. Šį kartą jomiro jam reiškė "nešdinkis iš terasos". Pifas greičiausiai pirmas šuo Kaune, suprantantis japoniškai, – suskliaudęs ausis ir paspaudęs uodegą, jis paliko terasą.

Česlovas, kuriam įprasta globoti benamius gyvūnus, per savaitę prisijaukino Pifą, vis paduodamas jam ėdesio.

Įsimylėjęs Čipas

Netrukus plačiai šypsodamasi į terasą įžengė legendinė šokėjų pora, Kauno garbės piliečiai J. ir Č. Norvaišos. Rankose jie laikė šūsnį nuotraukų, kurios bylojo apie seną jų meilę laukiniams ir beglobiams naminiams gyvūnams.

"Tai buvo seniai, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai dar dirbau "Bangos" sanatorijoje vyr. gydytoju", – kalbėjo Č.Norvaiša, rodydamas nuotrauką, kurioje jo žmona Jūratė nufotografuota su dideliu šunimi – mišrūnu Čipu. Kitoje nuotraukoje – Jūratė su Čipu ir dar vienu dideliu šunimi. Pasirodo, abu šie buvę benamiai gyvūnai ilgai ir laimingai gyveno Norvaišų namuose.

J.Norvaišienė su abiem priglaustais šunimis – Čipu ir Doli.

"Priglaustas Čipas buvo stipriai įsimylėjęs Panemunės šile gyvenusią kažkieno pamestą, panašią į vokiečių aviganę likimo draugę Doli. Ji laikėsi arti Raudonojo Kryžiaus sanatorijos, nes čia gaudavo paėsti, tačiau ateidavo ir prie mūsų namų. Kai prasidėjo šių keturkojų ruja, Čipas kelioms paroms dingo iš namų", – pasakojo Č.Norvaiša.

Doli ir Čipas

Išėjo garsioji šokėjų pora ieškoti savo šuns palaidūno. Ir rado jį su Doli. Po kelių mėnesių Doli pirmąjį savo prieauglį paslėpė lapių urve, miške – tą vietą Norvaišoms parodė pati keturkojų pora. Kai šuniukai ūgtelėjo, Norvaišoms teko juos tiesiog išsikasti iš po medžio kelmo ir išdalyti mažylius draugams. Tačiau Doli ir Čipo draugystė nesibaigė.

Tų pačių metų rudenį Doli dar kartą atsivedė šuniukų. Ir taip – trejus metus. Kai jau nebeliko draugų, pažįstamų ir šokėjų, kuriems Norvaišos nebūtų dovanoję Čipo ir Doli palikuonių, garsieji šokėjai nutarė parvesti Čipui mylimąją į namus. Tai padaryti buvo nelengva, nes Doli buvo įpratusi gyventi laisvai. Jai nugalėti naujakurės sunkumus padėjo Čipas. Su sterilizuota Doli jis nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą. Abu jie palaidoti Norvaišų sodyboje.

Zoologijos sodo Mauglis

"Mūsų draugystė su laukiniais gyvūnais užsimezgė sovietmečiu per "Bangos" kino studiją, su kuria bendradarbiavo Česlovas, ne tik rašydamas filmų scenarijus, – tvirtino Jūratė, sklaidydama senas fotografijas. – Įsiminė vienas šioje kino studijoje sukurtas dokumentinis filmas apie laukinius gyvūnus. Filmo pavadinimas buvo  "Ramios iltys".

Anuomet mes gerai pažinojome vieną našlaitį vaikinuką, dirbusį Zoologijos sode ir ten gyvenusį mažyčiam namelyje. Tas vaikinukas stebėtinai gerai sutarė su sodo plėšrūnais. Tigriukas, liūtukas ar mažas leopardas, nakvojantis jo lovoje, – jokia naujiena. Maža to, vaikinukas galėjo beveik bet kada užeiti į voljerus, pas plėšrūnus. Jis net padėjo liūtei atsivesti mažylius. Žodžiu, buvo tikras Mauglis, kurį mylėjo visi žvėrys."

Draugystė su liūtukėmis

Pasak pašnekovės, tai jiedu su Česlovu nutarė, kad reikėtų sukurti filmą apie šitą jaunuolį ir jo santykius su laukiniais gyvūnais. Č.Norvaiša su Leonidu Jacinevičiumi parašė scenarijų ir pateikė jį Lietuvos kino studijai, kuri nusprendė, kad filmas apie laukinius žvėris tarybinei visuomenei nėra aktualus. Štai tada "Bangos" kūrybinė grupė pradėjo rengtis filmuoti dokumentinę apybraižą minėta tema.

Liūtukė labai švelniai apsikabino Č.Norvaišą, nešusį ją per paplūdimį.

"Mes iš pradžių parsivežėme dvi liūtukes dviem savaitėms į namus, norėdami sužinoti, kaip šie gyvūnai elgsis svetimoje aplinkoje, įjungus filmavimo kamerą. Net ir Nemune su liūtukėmis teko pabūti. Tiesa, liūtukes laikėme ant rankų, brisdami į Nemuno salą, bet viena jų netyčia pliumptelėjo į vandenį ir linksma nuplaukė pasroviui. Česlovas nesutriko – nuplaukė paskui ją ir parnešė neklaužadą ant rankų į salą. Beje, liūtukės kurį laiką gyveno Česlovo darbo kabinete "Bangos" sanatorijoje, kai buvo kuriamas filmas", – pasakojo J.Norvaišienė.

Net ir Nemune su liūtukėmis teko pabūti. Tiesa, liūtukes laikėme ant rankų, brisdami į Nemuno salą, bet viena jų netyčia pliumptelėjo į vandenį ir linksma nuplaukė pasroviui.

Apie pabėgusią liūtę

Pasak Č.Norvaišos, atmintin įsirėžė nutikimas su liūtukių motina Aiste, kurią reikėjo filmuoti laisvėje. Zoologijos sodo administracijai sutikus, vieną ankstų vasaros rytą, kai miestas dar snaudė, ji buvo paleista Zoologijos sodo žemutinėje dalyje į laisvę. Deja, Aistė žaibiškai dingo didžiulėje sodo teritorijoje.

"Po trijų liūtės paieškos valandų patyrėme baisų stresą, nes sode pamatėme pirmuosius jo lankytojus, – pasakojo Č.Norvaiša. – Gerai, kad būtent tuo metu pagaliau aptikome ramiai prie krūmų snūduriavusią liūtę. Mūsų Mauglis mėgino ją išjudinti, bet iki valiai pasimėgavusi laisve nuvargusi Aistė nejudėjo iš vietos… O vaikai, eidami su tėvais pro šalį, šaukė: "Žiūrėkite, liūtas guli..." Vargais negalais apie vidudienį pavyko įvaryti Aistę į voljerą."

Žuvo Botanikos sode

Norvaišos Zoologijos sode draugavo ir su leoparduku. Kartą jie nusprendė išsiaiškinti, į kokią spalvą jis reaguoja. "Aš apsivilkau juodą striukę, o Jūratė – raudoną megztinį. Kai abu įėjome į leoparduko voljerą, jis pritūpė ant ten augusio medžio šakos ir kaip katė užšoko ant mano pečių. Nusprendėme, kad jis nemato raudonos spalvos. Paskui dar bičiuliavomės su gepardu. Ir tai dar ne viskas – nusipirkome Zoologijos sode tikrą mažą vilkiuką. Kai jis suaugo, įkurdinome namų voljere, iš kurio šis gyvūnas greitai pabėgo, išsikasęs po voljero tvora landą. Paskui vilkas gyveno Panemunės miške, bet vis ateidavo pas mus. Stebėdavo mūsų veiksmus prie namo prigludusiame miške, tačiau arti neprisileido. Keistas buvo tas mūsų bendravimas. Būdavo, atsisėdu miške ant kelmo, sudedu už nugaros rankas su, pavyzdžiui, nedidele virta višta, ir tik tada mūsų vilkas prieidavo ją pasiimti. Taip jis gyveno miške, bijodamas žmonių, gal tris mėnesius. Aš mėginau įvairiais būdais jį prisivilioti – viskas veltui. Savo gyvenimą jis baigė Botanikos sode, kur buvo nušautas, kai bandė pasigauti gulbę."

Apsikabindavo su tigru

Norvaišų namo terasoje teko išgirsti jų pasakojimą apie draugystę su tigru Iksu. "Aš ir pati dabar nesuprantu, iš kur turėjome tiek drąsos, tiek pasitikėjimo plėšriais gyvūnais, – prisipažino J.Norvaišienė. – Gal todėl, kad tada buvome jauni, pilni optimizmo, drąsūs? Ir iš tiesų labai mylintys gyvūnus… Sovietmečiu Zoologijos sodo direktorius nedraudė mums draugauti su mažaisiais plėšrūnais, kuriuos kasdien lankydavome, vesdavome pasivaikščioti, užsukdavome į jų voljerus. Atsimenu, kai tigrė atsivedė palikuonių, vienas iš tigriukų buvo visiškai neagresyvus, net, sakyčiau, lipšnus. Tai mes pradėjome jį globoti. Aš drąsiai eidavau į jo voljerą, kur su dryžuotuoju visada pasisveikindavome apsikabindami."

Kai Iksas tapo vyresnis ir atsistojęs ant užpakalinių letenų tapdavo žmogaus ūgio, Zoologijos sodo vadovybė uždraudė Norvaišoms užeiti į Ikso voljerą – teko su juo bendrauti per virbus. "Tigras apuostydavo mano galvą, priglaustą prie virbų ir pradėdavo garsiai murkti – tai buvo džiugaus atpažinimo ženklas. Kartą grįžę iš kelių mėnesių stažuotės Londone Ikso neberadome – jis buvo iškeistas į kitą gyvūną iš Kanados cirko, – prisiminė Č.Norvaiša. Beje, filmas apie Zoologijos sode laikomus gyvūnus visgi buvo baigtas filmuoti ir padovanotas minėtam sodui, bet dabar niekas jo neberanda. O tas žvėrių numylėtas jaunuolis išvažiavo dirbti į Lipecko Zoologijos sodą. Kraupi istorija yra susijusi su leopardu, meiliai tupėjusiu ant Č.Norvaišos pečių, – vėliau tas gyvūnas sudraskė neatsargią jo prižiūrėtoją.

Pifo krosas

Pifas kaire akimi nieko nemato, o dešine – prastai, tačiau dar puikiai orientuojasi aplinkoje. Jei ir užgestų šviesa Pifo akyse, jam šviesą atstotų jį priglaudę Norvaišos. Šiuo metu Pifas kupinas gyvybės – sodyboje pramynęs aštuoniukės formos 50 m ilgio kroso trąsą, kuria jis kasdieną didžiuliu greičiu nuskuodžia daugybę kilometrų. Kai šuo išbėga į šią trasą, jos pereiti negalima, nes tai gali liūdnai baigtis. Ne, ne Pifui, o žmogui. Mat apie pusšimtį kilogramų sveriantis ir didžiuliu greičiu lekiantis šuo gali išversti, kaip sakoma, iš koto bet kokio kūno sudėjimo žmogų. Pifo šeimininkė teigė patyrusi, ką reiškia susidurti su azarto apimtu dideliu šunimi.

Didžiuliu greičiu bėgantį Pifą sunku sustabdyti, bet jis, kad ir nenoriai, pakluso Česlovo komandai – iš inercijos įveikęs dar vieną trasos aštuoniukę, šuo, nukoręs liežuvį, pagaliau sustojo ir tiesiu taikymu nuėjo prie dubens su vandeniu numalšinti troškulio.

Kietojo kuro tiekėjas

"Pifas yra labai meilus, mėgsta būti glostomas ir visada atsidėkoja švelniu elgesiu su mumis. Jis labai myli Česlovą – miega šalia jo lovos. Keliamės visi drauge ir, priklausomai nuo oro, arba einame pasivaikščioti į mišką, arba maudytis į Nemuną. Jei po pusryčių man reikia su reikalais išvažiuoti į miestą ir tenka eiti prie garažo, Pifas pradeda protestuoti, garsiai lodamas. Jis nurimsta tik tada, kai aš, įsėdęs į automobilį, pro langą pasakau jam "bėk". Tada Pifas nutyla ir pasileidžia savo trasa. Kai jis įveikia kilometrą, sustabdau jį. Tada Pifas būna draugiškai nusiteikęs – leidžia man ramiai išvažiuoti iš kiemo", – kalbėjo Č.Norvaiša.

J.Norvaišienė pastebėjo, kad po pasivaikščiojimo miške, Pifas būtinai grįžta su kokiu nors medgaliu dantyse. "Matyt, teks keisti šildymo sistemą – pereiti prie kietojo kuro", – pajuokavo šuns šeimininkė. Su Norvaišomis kalbėjome ir apie nelaimes gamtoje, apie abejingumą sužalotiems gyvūnams ir pagalbos jiems stoką, apie neigiamą požiūrį į cirke išnaudojamus gyvūnus, į kai kurią medžiotojų veiklą ir kitais skaudžiais klausimais, bet tai jau turėtų būti kitų rašinių tema.

Trečiadienį LRT TELEVIZIJOS studijoje vyksta televizinių efektų filmavimo darbai, kuriuose Europos žiūrovai išvys ir legendinę šokėjų porą – Jūratę ir Česlovą Norvaišas. Patys šokėjai tvirtina, kad visuomet stebi „Euroviziją“, ir net turi sėkmės receptų atlikėjams.

Žino, kuo sudominti Europą

„Ten reikia parodyti pagyvenusį veidą iš Kauno, dėl to ir sutikome filmuotis“, – juokiasi ilgametę patirtį turinti šokėja J. Norvaišienė, ir netrukus priduria, kad paprašyti I. Zasimauskaitės bičiulės Eglės Straleckaitės, filmuotis sutiko lengvai. „Esame Lietuvos patriotai, sergame už Ievą, norisi padėti. Jei mūsų veidai kažką dar lemtų, labai džiaugtumėmės“, – kalba moteris.

J. Norvaišienė tikina, kad, kaip ir visuomet, atidžiai stebėjo nacionalinę „Eurovizijos“ atranką. Šiemet juos džiugino konkursinius kūrinius pateikusių mūsų kompozitorių gausa. „Manome, kad mūsų vokalistai buvo stipresni, nei pačios dainos. Tik džiaugiamės, kad buvo daug lietuvių kompozitorių kūrinių. Tai – jau didelė pažanga. Reikia skatinti mūsų kompozitorius, kad jie labiau įsijungtų, skatinti juos turėtų ir radijas bei televizija. Pas mus skamba per mažai lietuviškų kompozitorių kūrinių. Manau, taip neraginame kurti mūsų autorių“, – svarsto šokėja.

Jūratė ir Česlovas Norvaišos/ V.Radžiūno (lrt.lt) nuotr.

Anot Č. Norvaišos, jie kartu su žmona sirgo už I. Zasimauskaitę, tačiau favoritų turėjo ir daugiau – porai įsiminė Rūtos Ščiogolevaitės parašyta daina „Melody“, kurią atliko Živilė Gedvilaitė. „Patiko mums tas valsas. Ir su šokiais kažką buvo galima sugalvoti tam kūriniui. Dar labai patiko Monika-Marija ir „The Roop“ atrodė įspūdingai“, – vardija Č. Norvaiša.

Pora tvirtina visuomet stebinti didžiąją „Euroviziją“ ir serganti už Lietuvą. „Patys kadaise dalyvavome šokių „Eurovizijoje“. Kada tiksliai tai buvo, neatsimenu, bet Leninas jau buvo miręs“, – juokauja Č. Norvaiša.

J. Norvaišienės teigimu, labiausiai iš didžiausiame pasaulio muzikos konkurse dalyvavusių lietuvių jai įsiminė „LT UNITED“, atstovavę Lietuvai su kūriniu „We Are The Winners“.

„Tokia pusiau beprotybė atkreipia dėmesį. Pirmiausia reikia nustebinti, o tuomet sudominti. Yra toks principas gyvenime, veikia ir „Eurovizijoje“. Kai ant scenos pradėjo „darkytis“ šokėjas, ir dar ta daina, užtikrintai pareiškianti, kad mes nugalėtojai – visi pamatę pastatė ausis ir susidomėjo, kas čia tokie“, – kalba J. Norvaišienė.

Pamiršta, kad laimėjo atranką

Nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje I. Zasimauskaitė nugalėjo su pasirodymu, kurio metu scenos ekranuose buvo rodomi pagyvenusių porų vaizdai. Tačiau gegužę žiūrovai išvys kitokį vaizdą – jau anksčiau žiniasklaidoje pasirodžius pranešimams, kad Lisabonos scenoje bus atsisakoma LED ekranų, I. Zasimauskaitės komanda nusprendė pasitelkti kitokius televizinius efektus, kuriuos matys tik televizijos žiūrovai.

„Jau ruošiamės Lisabonai, pirmajam pusfinaliui. Šiandien televizijos efektams filmuosime labai daug gražių žmonių: ir vaikų, ir vyresnio amžiaus žmonių, jie bus įvairių tautybių. Dainuojame Europai, visam pasauliui, norime parodyti, kad meilė būna ne tik tarp lietuvių. Nesvarbu, kokios tautybės esi, bet, man atrodo, jaučiame visi tą patį“, – šypsosi atlikėja.

Ieva Zasimauskaitė/ V.Radžiūno (lrt.lt) nuotr.

Ji tikina labai besidžiaugianti, kad Č. Ir J. Norvaišos sutiko jai pagelbėti. „Be galo smagu. Eglė Straleckaitė paprašė, kad jie atvažiuotų ir mums padėtų. Labai džiaugiuosi, kad sutiko. Sakė, kad jie sirgo už mane, mano pasirodymą, labai džiaugiuosi, kad jie prisidės prie mano pasirodymo, kurį išvys Europa“, – kalba dainininkė.

Nors atrodo, kad nuo pergalės nacionalinėje atrankoje iki pasirodymo didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje laiko yra nemažai, atlikėja tikina, kad jos dar laukia galybė darbų, ir kone visi savaitgaliai jau yra suplanuoti gastrolėms.

„Jau netrukus pradėsime turą po užsienį. Šį savaitgalį važiuojame į Latviją, pirmąjį „Eurovizijos“ pre-party, ten pristatysime savo dainą, pasirodysime televizijos šou ir duosime interviu radijo stotims. Vėliau laukia Tel Avivas, Londonas, Amsterdamas ir Lisabona, kur skrisiu net du kartus. Pirmą sykį nusifilmuoti pristatomajam atvirukui, kurį žiūrovai išvys prieš mano dainą, o antrąkart skrisiu jau ruoštis pasirodymui“, – tvirtina I. Zasimauskaitė.

Atlikėja tikina, kad per darbus net pamirštanti, jog yra laimėjusi nacionalinę atranką, nes kiekvienam pasirodymui ir koncertui ruošiasi lygiai taip pat: atiduoda visą save. „O kad laimėjau, prisimenu tik tada, kai kas nors gatvėje ar parduotuvėje susistabdo ir sako: sveikinu. Tokių sveikintojų tikrai labai daug“, – pažymi atlikėja.

Su daina „When We`re Old“ I. Zasimauskaitė „Eurovizijoje“ pasirodys pirmajame pusfinalyje, gegužės 8-ąją.

Kaip jiems pavyko 56 metus nueiti drauge? Ir kokią didžiausią paslaptį Jūratė atskleidė TV3 laidos „Pasaulis pagal moteris“ vedėjai Kristinai Rimienei?

Sportinių šokių trenerės pozicija kai kuriems jos bendraamžiams gali kelti siaubą, tačiau jaunoms poroms – itin priimtina. „Nereikia tuoktis iškart, jauni pirma tegu pagyvena drauge, tegu išmėgina vienas kitą, tegu pažiūri, ar tinkami yra vienas kitam, ar neerzina buvimas kartu. Kai šiuos dalykus išsiaiškini pradžioje, gyvenimas tampa ne toks sudėtingas“, – sako Jūratė. Ilgus metus poroje pragyvenusi, ji neabejoja, kad per metus galima pamatyti – ar tavo žmogus, ar ne. Jei vyras geria, rūko, jei šiurkštus, jei nemandagus, jei nepaslaugus, jei pinigais nesidalina, tai reikia bėgti nuo tokio neatsisukant.

Jūratei atrodo, kad šiais laikais nebelikę nei vyriškų, nei moteriškų darbų. Grindis siurbia siurbliai, indus plauna indaplovės, gamina ir vyrai, ir moterys, užtat darbais reikia dalintis.

O dar svarbu nepamiršti sekso. Medicinos mokslų daktarės laipsnį apgynusi Jūratė visiškai tikra: seksualinis gyvenimas yra itin svarbi poros gyvenimo dalis. „Aš jums kaip medikė galiu pasakyti – sekso poreikis metams bėgant keičiasi, galiausiai ateina toks laikas, kai gamta nebereikalauja pratęsti giminę. Ir kas tada, jei prioritetas šeimoje buvo seksas, o ne draugystė? Aš, pavyzdžiui, ieškojau draugo visam gyvenimui. Ir radau Česlovą, su juo galiu dalintis emocijomis, džiaugsmais, bėdomis. Seksualinis gyvenimas, žinoma, svarbu, tačiau ne svarbiausia“, – su Kristina atvirai apie šeimyninio gyvenimo subtilybes kalbėjo Jūratė Norvaišienė

Ar seksas yra nusikaltimas? „Oi, ne, tai – duotybė, fiziologinis refleksas, kurio mūsų sąmonė kartais nevaldo. Šeimos skiriasi – jis buvo neištikimas, ji buvo, bet fizinė ištikimybė yra niekis, ją galima atleisti, jei tik nėra dvasinės“, – įsitikinusi Jūratė.

Kokių receptų, kaip išlaikyti šeimoje vyrą, patieks legendinė sportinių šokių šokėja? Kokiais savo išgyvenimais ir sava patirtimi pasidalins? Nepaprasta gražios moters istorija, pagardinta psichoterapeuto, seksologo Viktoro Šapurovo subtiliais patarimais – šį šeštadienį, 10 val..