Ekskursijai pasirinktas maršrutas buvo skirtas pirmajam krašto gubernatoriui, sukilėlių vadui ir žvalgybininkui Jonui Polovinskui-Budriui.

Sveikindamasis susitikimo organizatorius V. Vaivada prasitarė: „Smagu po tiek laiko susitikti gyvai, galvojau, nebus žmonių, bet vis dėlto susirinko, ištikimųjų ratas – tvirtas.“

Tai buvo 141-asis „Vakaras su senąja Klaipėda“ ir pirmasis šį sezoną, vykęs ne nuotoliniu būdu, o gyvai.

Visas prieš tai vykusias paskaitas žiūrovai tiesiogiai galėjo stebėti „Facebook“ paskyroje „Klaipėda Gyvai“.

Prieš pandemiją šios paskaitos vykdavo salėse, tačiau karantinas sudėliojo kitas tradicijas, kurios užsiliko ir po pandemijos.

Dabar tik paskutiniąsias sezono paskaitas nuspręsta organizuoti gyvai, surengti temines ekskursijas po miestą.

Kadangi dauguma šių metų renginių yra skirti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui, tai ir šios paskaitos-ekskursijos tema – „J. Polovinską-Budrį menančios vietos“.

Atrasti ir priminti svarbias sukilėlių vado ir pirmojo krašto gubernatoriaus vietas Klaipėdoje padėjo D. Elertas.

Istorikas pasakojo apie šios asmenybės užmegztus asmeninius, darbinius ir visuomeninius ryšius, kaip jie atsiliepė šio vyro tolesniam likimui, kaip susiklostė jo šeimos gyvenimas.

D. Elertas ekskursantus vedžiojo vietomis, kurios vienaip ar kitaip susijusios su J. Polovinsko-Budrio gyvenimu Klaipėdoje, kalbėjo apie įvairias ano meto intrigas, pagrindinius sukilimo karinius veiksmus, atskleidė nemažai faktų apie tuometę Lietuvos žvalgybos veiklą, krašto politinę atmosferą, kaip buvo siekiama kelti krašto gerovę.

Paskaitų ciklas „Vakarai su senąja Klaipėda“ šį sezoną baigtas būtent šia paskaita. Po vasaros pažintinės paskaitos apie Klaipėdą bus atnaujintos rugsėjį.

Pradiniu postūmiu imtis šios antologijos buvo siekis publikuoti Lietuvos jūrų muziejaus rinkinyje saugomus Aloyzo Každailio ir Edmundo Mačiulaičio etnografinių ekspedicijų Šventosios apylinkėse užrašus.

"Pasakojimai apie XIX–XX a. I pusės žvejų kasdienybę šiandien įdomūs kaip tiesioginis buitį atspindintis šaltinis. Nors pasakotojų ir užrašiusiųjų jau nebėra tarp mūsų, bet keli išsaugoti A.Každailio pašnekesių su senoliais žvejais garso įrašai padeda išgirsti tartį, pajausti kalbos ritmą bei papildyti kita informacija", – pasakojo D.Elertas.

Pradėjęs gilintis į šią temą, istorikas greit įsitikino, kad tarpukario Lietuvos pajūrio kasdienybės tyrimai negausūs, o Palangos ir Klaipėdos kraštų pajūrio žvejų gyvensenos specifika plačiau neatskleista.

Todėl pabandyta surinkti išblaškytų tekstų nuotrupas, kurios knygoje sugulė atskiromis temomis: likimai, charakteriai, aplinka, visuomenė, laivyba, žvejyba, žuvies realizacija, kiti užsiėmimai, nelaimės, kulinarija, genealogija, statistika, terminija.

Antologijoje pavyko užfiksuoti ir mažiau patrauklią žvejų gyvenimo pusę – dalyvavimą kontrabandoje, žūtis jūroje, elgesį su jūros gyvūnais.

Amžininkų liudijimų rinkinį papildė tyrėjų Mikelio Balčiaus, Egidijaus Bacevičiaus, Jono Buzo, E.Mačiulaičio ir paties D.Elerto straipsniai.

Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė tikisi, kad pirmoji Lietuvos pajūrio žvejų kasdienybės medžiagiškąją pusę atspindinčių etnografinių šaltinių antologija skatins tolesnius tyrimus.

"Taip grąžiname skolą jūros žmonėms, kurių kultūra ir gyvensena negrįžtamai buvo sunaikinta 1944–1945 m.", – kalbėjo muziejaus vadovė.

Knygą "Jūros skonis: žūklė Lietuvos priekrantėje 1900–1944 m. Amžininkų ir tyrėjų tekstų antologija" visuomenei ketinama pristatyti kitų metų sausio 21 d. Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje.

Istorikas, Klaipėdos krašto paveldo gynėjas Dainius Elertas džiaugiasi, kad po beveik pusantrų metų atkaklių pastangų nuo griovimo pavyko apsaugoti išskirtinę istorinę vertę turintį Locmanų namą.

"Dėl visų šių visuomeninių bruzdėjimų šito Locmanų namo klausimą Kultūros paveldo centras svarstė net keturis kartus ir, pripažinę, kad mūsų pastabos teisingos, vienbalsiai nusprendė šį pastatą įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Tai yra labai džiugu", – dienraščiui teigė D.Elertas.

Dėl visų šių visuomeninių bruzdėjimų šito Locmanų namo klausimą Kultūros paveldo centras svarstė net keturis kartus.

Locmanų name gyveno pirmųjų Lietuvos jūrų laivų "Jūratė" ir "Kastytis" kapitonas Juozas Anžejauskas, o netoli pastato 1923 m. birželio 27 d. vyko Klaipėdos uosto perdavimo Lietuvos Respublikai ceremonija.

Pernai pavasarį dėl Locmanų namo išsaugojimo buvo surengti piketai Klaipėdoje ir Vilniuje, vyko svarstymai Valstybinėje kultūros paveldo komisijoje, kuriai raštus rašė visuomenininkai ir Seimo nariai.

Pradžioje šis unikalus jūrinio kultūros paveldo objektas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimu buvo pasmerktas sunaikinti.

Tai nutiko esą dėl to, kad tada neapibūdintos Locmanų namo (seniau vadinto Locų namo), kaip jūrinio kultūros paveldo, vertės.

Pastatas buvo pastatytas 1905 m. greta iškelto 1899 m. Locmanų bokšto ir netoli įrengto Locmanų uosto.

Dėl Klaipėdos uosto laivybos ypatumų locmanų tarnyba turėjo būti nuolatinėje parengtyje. Namas pastatytas ant balasto sampylos ir pritaikytas uosto apžvalgai iš gyvenamų patalpų.

Pati sampyla suformuota iš burlaivių balasto 1770–1805 m. ir yra 1800–1807 m. pastatyto gynybinio reduto tęstinė dalis.

Pareigūnai su šeimomis gyveno viename name (1909 m. čia gyveno devyni jūrų locmanai).

Reikalui esant, jie iš savo butų skubėjo prie tarnybinių laivų.

Tai vienas nedaugelio likusių senosios jūrinio uosto struktūros elementų ir Locmanų uosto komplekso dalis.

Kartu tai ir vienintelis išlikęs senojo Klaipėdos uosto tarnybų pastatas.

Šiuo metu Smiltynėje, kurios dalis yra ir Kopgalis, įsikūrę maždaug šimtas nuolatinių gyventojų. O lygiai prieš 205 metus čia buvo vienintelis J.Verkulis.

Viena versijų, kaip čia atsirado minėtas žvejys, nurodo, jog jis kažkuo prasižengęs vietos valdžiai, todėl iš Mėmelio ir ištremtas į Kopgalį, kur išgyventi tegalėjo dirbdamas čia pat esančioje balasto aikštelėje, žvejodamas ar rinkdamas gintarą.

"Apie šį žmogų žinome nedaug, tik jo vardą, pavardę ir tikslią datą, kada jis apsigyveno Kopgalyje. Bet mūsų žiniomis, jis tikrai nebuvo joks nusikaltėlis, tiesiog Prūsijos valdžia tada suteikė dideles mokesčių lengvatas, ir J.Verkulis nusprendė keltis gyventi į šią teritoriją", – teigė Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Dainius Elertas.

Tačiau yra duomenų, kad kaimas Kopgalyje šalia esančios balasto aikštelės, kur burlaiviai atsikratydavo balasto ir jo pasipildydavo, kad išlaikytų nepakrauto laivo stabilumą audringoje jūroje, ėmė kurtis kiek anksčiau (1795 m.) nei, kaip teigiama, čia apsigyveno pirmasis nuolatinis gyventojas.

1821 m. čia jau stovėjo septynios sodybos. Gyventojai krovė balastą, tvirtino krantus, dengė juos velėna, žvejojo ir augino bulves.

Kur tiksliai buvo pirmojo Kopgalio gyventojo J.Verkulio sodyba, nėra žinoma.

Beje, Kopgalis tapo ir pirmąja poilsiaviete Kuršių nerijoje, kur jau XIX a. pradžioje ėmė veikti moterų ir vyrų paplūdimiai.

1866 m. Kopgalyje pastatyta gynybinė pajūrio tvirtovė, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ji apgriauta ir ilgą laiką stovėjo nenaudojama.

1979 m. tvirtovė restauruota ir atstatyta, buvo atidarytos pagrindinės Jūrų muziejaus ekspozicijos.

Kopgalyje yra ir kapinaitės, kuriose palaidotas pirmasis lietuvis jūrų kapitonas Liudvikas Stulpinas (1871–1934 m.), rašytojas Jonas Žilius-Jonila (1870–1932 m.), buvęs Klaipėdos krašto gubernatorius 1925–1926 m., istorikas, muziejininkas, taip pat – rašytojas ir ilgametis Lietuvos jūrų muziejaus vadovas Aloyzas Každailis (1943–2018 m.).

Pirmiausia dingo žibintai

Pastato fasadus dar visai neseniai puošė šeši žibintai. Dabar tas vietas, kur jie buvo pritvirtinti prie sienos, žymi tik metaliniai vamzdeliai, kuriais atitekėdavo dujos, o vėliau jie panaudoti elektros laidams apsaugoti.

Klaipėda buvo vienas progresyviausių krašto miestų, jo gatvės sutemus neskendėdavo tamsoje.

Praeities žinovas, leidėjas Kęstutis Demereckas yra surinkęs daug medžiagos apie gatvių žibintus.

Viešos ekskursijos metu jis pasakojo, kokia buvo šio apšvietimo struktūra, kur ir kokie žibintai yra buvę, ir su liūdesiu konstatavo, kad visai neseniai praradome galimybę gyvai pamatyti paskutiniuosius jų pavyzdžius.

Būtent šie žibintai, menantys garbingą miesto praeitį, tapo vienu pirmųjų vagių taikiniu.

2017 m. vasarą tuometė savivaldybės Paveldosaugos skyriaus darbuotoja Birutė Butkuvienė informavo Turto banko atstovus, kad vagys jau nupjovė du žibintus nuo ištuštėjusio Jūros g. 1 numeriu pažymėto buvusio policijos pastato ir paragino išsaugoti likusius.

Po to pastato valdytojo – Turto banko darbuotojai demontavo likusius žibintus ir paėmė juos saugoti.

Turto banko techninės priežiūros ir eksploatavimo valdytojas Julius Deivis Calzonas patikino, kad šie keturi žibintai saugomi, tiesa, kur konkrečiai, neatskleidė, juokaudamas, kad tai – karinė paslaptis. Kitų vertybių, kurias bankas būtų ėmęsis saugoti, nesama.

Meno vertybių juodoji rinka egzistuoja.

"Kiek tokie žibintai gali kainuoti, neįsivaizduoju, mes jų šiuo požiūriu nevertiname. Istorinio daikto vertė neabejotinai didesnė nei menkaverčio metalo, kurį galima būtų parduoti metalo supirktuvėje. Meno vertybių juodoji rinka egzistuoja, tiesa, pastebime, kad iš mūsų šalies dažniau išvežami kompaktiški, nedidelės apimties daiktai", – kalbėjo Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška.

Pažymose konstatavo nykimą

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, vykdant pirkimo ar pardavimo sandorį, reikalauja notarui pateikti pažymą. Savivaldybei ir statinio savininkui nustatyta pareiga atlikti pastato apžiūrą.

Tokia pažyma galioja tik pusmetį, tad po šešių mėnesių paveldosaugininkams vėl tenka apžiūrėti objektą.

2015 m. perduodant statinių kompleksą Jūros gatvėje, buvo suregistruotos saugotinos vertybės: pastato tūriai ir suplanavimas, fasadų architektūriniai sprendimai, plytų dekoras, senojo pastato centrinėje dalyje išlikę augalinio ornamento turėklų fragmentai iš ketaus.

Visa tai užfiksuota dar 2011 metais.

"Būtent tokios apžiūros metu 2017-aisiais paaiškėjo, kad pavogti du žibintai. Pastatas be jų – kaip moteris be blakstienų. Departamentas yra sukūręs saugotinų objektų apžiūros formą. Pavyzdžiui, 2017 metų lapkričio 2 dieną vertindami statinio fizinės būklės pokyčius specialistai patvirtino faktą, kad viso pastato fizinė būklė labai pablogėjo. Tai buvo konstatuojama faktiškai visą laiką, kol pastatas buvo nebenaudojamas. Prikelti pastatą naujam gyvenimui prireiks ne vieno milijono eurų", – prognozavo V.Juška.

Iki 2015 metų, kai iš Jūros gatvės išsikėlė policininkai, pastatas jau buvo vadinamas avariniu, pareigūnams ant galvų čia krisdavo tinkas.

Ne parduos, o valdys

Šiomis dienomis laukiama tam tikrų žinių iš Vyriausybės.

Prieš porą mėnesių Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas socialiniame tinkle pasidžiaugė, kad balandžio 18 d. Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis pasirašė pavedimą Finansų ministerijai ir Turto bankui pateikti atitinkamo sprendimo-nutarimo projektą Vyriausybei.

Šiuo raštu nurodyta iki birželio 1 d. pateikti Vyriausybei pasiūlymus dėl pastato Jūros g. 1 perdavimo valdyti centralizuotai Turto bankui, kartu numatant šį pastatą rekonstruoti, pritaikyti teismų funkcijoms atlikti ir nuomos teisėmis perduoti Klaipėdoje veikiantiems teismams įsikurti.

Tada buvo nuspręsta apriboti galimybę valstybei nuosavybės teise priklausančius pastatus perduoti savivaldybių nuosavybėn.

Buvęs policijos pastatas iki šiol buvo valdomas kaip objektas, kurį pardavus gauti pinigai būtų panaudoti naujojo policijos pastato Kauno gatvėje statybai apmokėti.

Po neįvykusių aukcionų jis buvo išbrauktas iš parduodamo turto sąrašo.

Dabar jį siūloma įrašyti į centralizuotai Turto banko valdomo turto sąrašą. Tai reiškia, kad pastatą imtų administruoti, rekonstruoti, prikelti gyvenimui Turto bankas, kuris statinį galėtų išnuomoti Klaipėdos apygardos teismui.

Vakar konkrečių siūlymų Vyriausybė dar nebuvo gavusi.

Buvo nuėję apsižiūrėti

Ilgą laiką Klaipėdos apygardos teismui vadovavęs Arvydas Daugėla prisiminė vienas pirmųjų pagalvojęs apie tai, kad naujų pirkėjų nesulaukiantis statinys galėtų tapti naujaisiais teismo rūmais.

Klaipėdos apygardos teismui buvo paskirtas sklypas Kauno gatvėje, šalia naujojo policijos komisariato, bet kalbos apie grandiozines statybas nutilo.

Bandyta ieškoti kitų patalpų sovietinėje prekybos valdyboje nebetelpančiam teismui, nes planams rekonstruoti jį didinant ir aukštinant nepritarta. Kitų erdvių ir laisvų patalpų neatsirado.

"Ta mintis buvo visai logiška, juk Jūros gatvėje XIX amžiaus antroje pusėje buvo statytas būtent teismui. Ploto ten tikrai pakanka. Kartu su Nacionalinės teismų administracijos ir savivaldos atstovais į buvusį policijos pastatą buvome nuėję apsižvalgyti. Ta mintis sukosi ne tik mūsų galvose. Čia buvo svarbus ir piniginis klausimas. 2016 metų vasarą buvo labiau linkstama pritarti naujo pastato statybai, juolab kad paveldinis statinys Jūros gatvėje tuo metu buvo vertinamas 4 mln. eurų. Bet labai greitai ši kaina sumažėjo iki pusantro milijono", – prisiminė A.Daugėla.

Klaipėdos apygardos teismas yra atvira visuomenei institucija, joje dažnai lankosi ne tik besibylinėjantys asmenys, čia vyksta ekskursijos, pamokos, jo vitrinose nuolat eksponuojami dailės kūriniai.

Perkėlė iš piliavietės

Miesto praeities žinovas istorikas Dainius Elertas įsitikinęs, kad buvęs teismo ir kalėjimo pastatų kompleksas vertingas ne tik savo išvaizda.

Statinio atsiradimą inspiravo naujos institucijos atsiradimas. 1848 metais Klaipėdoje pradėjo veikti prisiekusiųjų teismas. Jis buvo įkurtas piliavietėje, komendanto name, ant pylimo. Labai greitai paaiškėjo, kad šiam teismui funkcijoms vykdyti reikia erdvesnių patalpų.

Dar prieš 1854 m. įvykusį didįjį Klaipėdos gaisrą buvo išskirtas plotas teismui pastatyti – prieš karališkojo Klaipėdos uosto statybos valdybos pastatą.

Pirmasis pastatas buvo stačiakampio formos. Greitai jis taip pat tapo ankštas. 1862 metais teismo pastatas įgavo U formą.

Jame apsigyveno dalis teismo pareigūnų su šeimomis. Statinyje veikė keli teismai. Citadelės kalėjimas nebetenkino miesto poreikių, todėl pastatų kompleksą nuspręsta dar labiau išplėtoti.

1887 metais statinių kompleksas įgijo dabartinį pavidalą. Jame atsirado ne tik kalėjimo kompleksas, bet ir prižiūrėtojų šeimų gyvenimui skirtas priestatas, dirbtuvės kaliniams, įsikūrė kriminalinė policija. Šalia buvo pastatytas hipodromas, kuris išliko iki šių dienų.

Dirbo garsus rašytojas

"Iki šiol menkai tyrinėti viešųjų institucijų, veikusių šiame pastatų komplekse, reikšmingi įvykiai, be to, neatskleistos ten dirbusios asmenybės", – galimų tyrimų kryptis apibūdino D.Elertas.

Vienas garsių žmonių, dirbusių tuometiniame Klaipėdos teisme, vokiško psichologinio kriminalinio romano pradininkas Ernstas Wichertas (1831–1902).

Jis sugebėjo savo teismuose sukauptą praktiką ir patirtį perkelti į literatūrą. Iki šiol į lietuvių kalbą išversti ne visi šio autoriaus kūriniai, kuriuose vaizduojami lituanistiniai siužetai. Plačiau žinomi jo kūriniai "Šaktarpis" ir "Ėvė", apsakymai "Nikolas Bumbulis". Autorius rėmėsi realiais atsitikimais su detaliais psichologiniais vietos gyventojų portretais bei aplinkos aprašymais.

Pradėjęs dirbti Klaipėdoje, vėliau E.Wichertas buvo perkeltas į Priekulę, bet darbo reikalais dažnai buvodavo Klaipėdoje, tad matė minimo pastato statybas, bendravo su kolegomis.

Pastatas susijęs su garsiausiomis savo laikmečio bylomis ir jų veikėjais. Pavyzdžiui, T.Neumanno ir E.Sasso.

Pastatas savo funkcijos nepakeitė ir po 1939 metų. Esama duomenų, kad nacių laikais vienas kitas lietuvis čia buvo kalintas už savo lietuviškumą ir pažiūras.

Vykdė egzekucijas

Po Antrojo pasaulinio karo pastatas buvo rekonstruotas ir jame įsikūrė TSRS valstybės saugumo struktūros, kartais dar vadinamas rusiška abreviatūra MGB. Buvusiame teismo ir kalėjimo pastate tuomet įkurtas MGB kalėjimas Nr. 2. Pirmąjį numerį turėjo Lukiškių kalėjimas.

Pasak D.Elerto, 1945 m. Klaipėdoje buvo sušaudyti partizanai Adolfas Bartušas, gimęs 1922 m., ir jo brolis Teodoras, gimęs 1924 m. Istorikas svarstė, ar ši egzekucija galėjo būti įvykdyta Jūros gatvės 1-uoju numeriu pažymėtame kalėjime.

1951 metais būtent čia buvo tardoma, kankinama ir nuo kančių mirė partizanų ryšininkė 1915-aisiais gimusi Eugenija Valevičienė-Motiejūnienė, mergautinė jos pavardė – Mažonytė.

Tais pačiais 1951 metais Klaipėdoje Karo tribunolo nuosprendžiu buvo pakarti trys partizanai.

Vertybė, būtų ne tik XIX amžiaus architektūros detalės, bet ir partizanų kankinimus menantys pėdsakai.

D.Elertas pasakojo, kad 1952 m. žiemą buvo suimtas partizanas, vadovavęs Buganto būriui, kuris veikė tarp Kartenos ir Kretingos. Karo tribunolo sprendimu vadas buvo sušaudytas. Kur tai įvyko, dar nėra iki galo žinoma.

Gali būti, kad istorikai ras duomenų apie dar daugiau šiame pastate nužudytų žmonių.

Tikrai žinoma, kad kalėjime buvo laikomi 1952 m. suimti nepilnamečiai, Šilutės mokykloje įkūrę rezistencijos palaikymo grupę, – Vladas Pupšys ir Eugenijus Rimvydas Stancikas.

"Dalis bylų yra išlikusios, jos dar laukia atidesnio istorikų tyrimo. Tikiu, kad istorikai dar neatrastais faktais praturtins ne tik mūsų miesto ir krašto istoriją, bet ir atskleis daugiau buvusio kalėjimo pastato istorijos spalvų. Vertybė, būtų ne tik XIX amžiaus architektūros detalės, bet ir partizanų kankinimus menantys pėdsakai", – įsitikinęs D.Elertas.

Idėją subrandino pyktis

Kai 2002 m. dienraščio "Klaipėda" žurnalistai Klaipėdos universiteto istorikų paprašė surinkti svarbiausias miesto praeities datas, paaiškėjo, kad žmonėms tai įdomu.

Tada miesto ir krašto praeities žinovams pradėjo kirbėti mintis apie viešas paskaitas, tačiau prie konkrečių planų ir veiksmų prieita po kelerių metų.

Ryškiausiu postūmiu viešai kalbėti apie senuosius miesto pastatus tapo ta diena, kai eidamas į darbą Tilžės gatve istorikas Vacys Vaivada pamatė visą gatvę, skendinčią dulkėse.

Tądien ekskavatorius pradėjo griauti senojo malūno pastatą. Fasadinė jo pusė buvo tinkuota ir labiau priminė sovietinį statinį, todėl praeiviai nematė, iš kokių senų plytų jis buvo sumūrytas.

Beje, panašiu metu buvo nugriautas vienas seniausių centrinės miesto dalies pastatų – XVIII a. pastatytas gyvenamasis pastatas, kuriame buvo įsikūręs restoranas "Lūja".

"Mūsų pasipiktinimas buvo nesuvaidintas. Tada paėmėme kelias griaunamo malūno plytas ir nunešėme vieną jų Kultūros paveldo departamento vadovei, kitą – į savivaldybę, kad valdininkai susiprastų, ką daro. Buvo akivaizdu, kad klaipėdiečiai nesusigaudo, kuo vertingi paminėtieji ir daug kitų pastatų. Supratome, kad apie šiuos dalykus labai trūksta informacijos", – pasakojo V.Vaivada.

Tuo metu jis bendravo su Žemaitijos dailininkų sąjungos pirmininku Aleksandru Ilginiu. Žvejų gatvės pradžioje buvo visai neseniai atvėrusi duris šios sąjungos galerija.

Paėmėme kelias griaunamo malūno plytas ir nunešėme vieną jų Kultūros paveldo departamento vadovei, kitą – į savivaldybę, kad valdininkai susiprastų, ką daro.

Bendru sutarimu 2008 m. vasario 28 d. šioje galerijoje įvyko pirmoji paskaita iš ciklo "Vakarai su senąja Klaipėda".

Tada leidėjas ir praeities žinovas Kęstutis Demereckas pasakojo apie senuosiuose atvirukuose užfiksuotą Klaipėdą.

Vėliau vyrai ne kartą svarstė, ar vertėtų paieškoti vakarams kitos erdvės, tačiau visada prieidavo prie tos pačios išvados – galerija tam patogiausia, lengviausiai pasiekiama vieta.

Ėmė nebetilpti galerijoje

Pradžioje buvo nelengva vien todėl, kad žmonės nieko nežinojo apie tokias viešas paskaitas, paskleisti žinią nebuvo paprasta.

Organizatoriai kabindavo skelbimus Klaipėdos universitete, savivaldybėje, turizmo informacijos centro vitrinoje, kartais ir bibliotekose, apie paskaitas skelbė dienraštis "Klaipėda".

Kai susiformavo lankytojų ratas, apie paskaitų laiką ir temą jiems imta pranešti elektroniniais laiškais, o kelerius pastaruosius metus – per socialinius tinklus.

Pirmuosiuose renginiuose dalyvavo vos keli žmonės, bet labai greitai žinia pasklido, susirinkdavo nuo 15 iki 20 žmonių.

Dabar, priklausomai nuo temos ir daugelio kitų aplinkybių, į šiuos vakarus, vykstančius kiekvieno mėnesio pirmąjį trečiadienį, ateina nuo 30 iki pusšimčio klausytojų.

Vakarų organizatoriai V.Vaivada ir istorikas Dainius Elertas jau buvo sunerimę, kai žmonės nebetilpdavo nedidukėje galerijoje.

Išgelbėjo naujosios technologijos. Klaipėdietis Rimantas Navickas ėmėsi filmuoti paskaitas ir transliuoti jas internetu.

Tad jau kelerius metus "Vakarai su senąja Klaipėda" pasiekia besidominčius miesto praeitimi namuose, žmonėms patogiu laiku.

Pavyko užmegzti ir kontaktą su iš Klaipėdos išvykusiais žmonėmis, emigrantai taip pat stebi šias paskaitas ir net užduoda lektoriams klausimus.

Kuria miesto atmintį

Vakar įvyko 100-oji paskaita iš ciklo "Vakarai su senąja Klaipėda". Būtent tiek jų klaipėdiečiai išklausė per 11 metų.

"Veikiame klubo principu, žmonės čia nebūna įsitempę, jie ne tik klausosi, bet ir patys įsijungia į diskusijas, kelia problemas. Dar turime surengti daug paskaitų, kad klaipėdiečiai suprastų buvusį miesto ritmą, jo gyvenimo taisykles, kurios tiktų Klaipėdai ir dabar", – pasakojo V.Vaivada.

Po karo iš gimtojo miesto išvykę žmonės neteko savo žemės, o nemaža dalis atvykėlių ir po dešimtmečių, praleistų Klaipėdoje, vis dar nejaučia, kad ši vieta jiems yra sava.

Paskaitų tikslas – padėti jiems pamilti Klaipėdą. Net ir ilgą laiką čia gyvendami žmonės dažnai nesusikuria savo atminties.

Miesto veidą kuriantys valdininkai, panašu, elgiasi taip pat.

"Mes nekuriame alternatyvų valdiškam mąstymui, mes kuriame galimybes sukurti miesto atmintį gyventojams ir jį valdantiems asmenims", – apibendrino D.Elertas.

Vakarai kaskart būna vis kitokie, tai priklauso ne tik nuo temą pristatančio žmogaus.

Paskaitų lankytojai braidė po snieguotą senamiestį ir centrinę miesto dalį, vedžiojami didžiąją dalį temų pristačiusių D.Elerto ir K.Demerecko.

V.Vaivada džiaugėsi galėjęs pristatyti klaipėdiečiams savo studentus Lijaną Pušinskytę, pasakojusią apie pokario rezistenciją mūsų mieste, Vasilijų Safronovą, kalbėjusį apie pokyčius mieste praūžus karo audroms.

Ne kartą uždegančiai apie napoleonmetį kalbėjo karybos istorijos entuziastas Egidijus Kazlauskis, apie senųjų klaipėdiškių rūbus pasakojo etnologė Rūta Vildžiūnienė, apie Šventosios praeitį kalbėjo Mikelis Balčius.

Auditorija iš arčiau pažino Klaipėdos universiteto dėstytojus bei mokslininkus: Arūną Baublį, Silvą Pocytę, Nijolę Starkauskaitę, Arūnę Arbušauskaitę, Raimondą Nabažaitę, archeologus Vykintą Vaitkevičių, Ievą Masiulienę, Mindaugą Brazauską, Gintautą Zabielą, Roką Kraniauską, Klaidą Perminą, laisvės kovų tyrinėtojus Aistę ir Gediminą Petrauskus. Pokario Klaipėdos statistikos slėpinius ne kartą atskleidė Rubenas Bukavickas.

Dokumentinių filmų kūrėjas Justinas Lingys dalijosi savo darbais apie jūrą.

Valdininkams neįdomu

"Pirmųjų paskaitų metu pajutome, kad klausytojams sunkiai įkandamos miesto istorijai ir urbanistikai apibūdinti naudojamos sąvokos, bet labai greitai supratome, kad paskaitų lankytojams nebekildavo paprasčiausių klausimų. Tai buvo pirmas pajautimas, kad iki žmonių sąmonės prisibeldėme. Žmonės ne tik užduodavo klausimų, bet ir ėmė siūlyti temas", – džiaugėsi V.Vaivada.

D.Eletras prisiminė, kad būta ir netikėtumų, kai paklausti panoręs klausytojas užsiminė apie negirdėtas įvykių detales ar prasitarė turintis dar nematytų miesto nuotraukų.

Į vakarus renkasi labai skirtingi žmonės. Jauniausi klausytojai – vyresniųjų klasių moksleiviai bei studentai.

Didžiąją dalį klausytojų sudaro darbingi žmonės bei žilagalviai klaipėdiečiai.

Paskaitų organizatoriai prisiminė galerijoje paskaitų metu matę miesto tarybos narį Vytautą Čepą ir kelis savivaldybės darbuotojus. Tarp jų kartą buvo ir Kultūros skyriaus vyriausiasis specialistas Vidas Pakalniškis.

Tačiau valdininkų susidomėjimas greitai baigėsi, istorikai tai įvertino kaip sąmoningą ignoravimą. Vieni kultūros veikėjai visus metus miega žiemos miegu, kiti stengiasi nematyti, kaip atskleidžiama jautrių miesto vietų praeitis. Nematyti niokojamų plotų vertės yra patogiau.

Tiesa, neseniai pradėjusi dirbti Kultūros skyriaus vadovė Eglė Deltuvaitė, pasikalbėjusi su savo pavaldiniais, teigė, kad skyrius žino apie šią iniciatyvą.

"Dalis specialistų yra dalyvavę ar stebėję diskusijas socialiniuose tinkluose ir su renginio organizatoriumi yra bendravę ne kartą. Kol kas šios paskaitos nėra įtrauktos į skyriaus kuruojamų veiklų planus, tačiau, jei ateityje matytumėme, kad tokio tipo renginiai galėtų praturtinti seną tradiciją ar naują iniciatyvą, be abejo, kalbėtumėmės. Taip pat paskatinčiau organizatorius dalyvauti dalinio finansavimo konkurse istorinės atminties, paveldo ir etninės kultūros srityje – tai viena pagrindinių priemonių, kaip miestas prisideda prie kultūrinių iniciatyvų palaikymo", – teigė E.Deltuvaitė (kalba netaisyta – D.J.).

Skyriaus vadovė nežino, kad paskaitos vyksta gyvai, o ne socialiniuose tinkluose, ir kad vakarų organizatorius yra ne vienas?

Pinigų nė karto neprašė

Šie renginiai nuo pirmojo iki 100-ojo yra nemokami.

V.Vaivada ir D.Elertas nesigiria, kad niekada ir nieko neprašė skirti šiam darbui pinigų. Tačiau ir geranoriškų pasiūlymų iš Kultūros skyriaus jie nėra sulaukę.

Jei kada reikėjo sumokėti, paskaitų organizatoriai tai darė iš savo kišenės. Patys už tai atlygio istorikai negauna ir negali mokėti kalbėtojams.

Ypač apmaudu, kad nėra pinigų iš toliau atvažiuojančių lektorių kelionėms.

Vyrai iš pat pradžių galvojo, jog nebūtina turėti daug pinigų, kad padarytų nemenką darbą. Didžiausias variklis – supratimas, kad žmonėms to reikia.

"Tai yra skirta klaipėdiečiams, to paties miesto, kuriame gyvename, žmonėms. Negerai būtų, jei negalėtume pasidalyti įdomia medžiaga ar pradėtume iš to uždarbiauti. Tai būtų bėgimas nuo idėjos", – kalbėjo renginio sumanytojas V.Vaivada.

Kalbėdami apie pinigus istorikai užsiminė, kad jų reikėtų nusipirkti greitesnį, tobulesnį interneto ryšį. Pripažindami paskaitų vertę miesto kultūrinio gyvenimo formuotojai galėtų prisidėti prie paskaitų archyvo kaupimo bei viešinimo.

V.Bergo vardu – 3 tūkst. eurų

Aplinkos ministerija iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų kas dvejus metus skiria V.Bergo premiją – 3 tūkst. eurų.

Apdovanojimas skiriamas "Aplinkos ministerijos sistemos darbuotojams už reikšmingus darbus arba ilgametę rezultatyvią veiklą aplinkos formavimo ir apsaugos srityje".

Aplinkos ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vyriausiasis specialistas Selemonas Paltanavičius patvirtino, kad premija buvo įsteigta 1995 m., tačiau tada jai dar nebuvo suteiktas joks vardas.

Po pusmečio, 1996 m. gegužės pradžioje, tuometė Aplinkos ministerijos kolegija, kurios vadovas tada buvo ministras Bronius Bradauskas, nusprendė tą premiją pavadinti "žymaus Lietuvos gamtos apsaugos pradininko, pedagogo, visuomenininko, pirmojo Gamtos apsaugos komiteto Lietuvoje pirmininko V.Bergo vardu".

Nuo 1995-ųjų yra jau keliolika šios premijos laureatų. Per tą laiką nebuvo nė vieno laureato, kuris būtų jos atsisakęs.

Ministerijoje niekam neužkliuvo, kad premija pavadinta tarybinės sistemos veikėjo vardu.

Nenorėtų turėti nieko bendra

Pajūrio regioninio parko ekologo Erlando Paplauskio pasiteiravus, kaip jis reaguotų, jei jam kada būtų skirta tokia premija, atsakymas buvo vienareikšmiškas:

Nenorėčiau turėti nieko bendra su asmenimis, kolaboravusiais su valdžia, kuri pasižymėjo naikinant lietuvių tautą.

"Labai abejoju, kad kada nors taip atsitiks. Bet buvo ne vienas atvejis, kai žinomi ir nusipelnę žmonės atsisakė kai kurių premijų ar apdovanojimų, kai tai jiems sukėlė vertybinių prieštarų. Niekada nenorėčiau būti siejamas su jokiu veikėju, kuris Lietuvai ir daug nusipelnė, bet, pavyzdžiui, dalyvavo žydų holokauste. Taip pat nenorėčiau turėti nieko bendra su asmenimis, kolaboravusiais su valdžia, kuri pasižymėjo naikinant lietuvių tautą, arba bendradarbiavusiais su vienu baisiausiu pasaulio režimu, raudonuoju maru."

E.Paplauskio įsitikinimu, labai daug sąmoningų šiuolaikinių žmonių nenorėtų turėti kokių nors reikalų su jokiais raudonaisiais aktyvistais, kurie kažkada bendrininkavo su nusikaltėlių valdžia.

"Tai nevienareikšmiai dalykai. Jei asmuo, siekdamas išgyventi, priėmė tam tikrus sprendimus, yra viena. Kitas dalykas, jei tie veikėjai su raudona vėliava rankose ėjo priešakinėse linijose. Nesu joks teisėjas, tik su tokiais žmonėmis ar jų vardu nenorėčiau turėti nieko bendra", – pabrėžė E.Paplauskis.

Įtiko naujai valdžiai

V.Bergo politinės pažiūros buvo aiškios dar A.Smetonos laikais, kai įsitraukė į Pažangiųjų moksleivių kuopos veiklą ir už tai buvo išmestas iš Ukmergės gimnazijos.

Vėliau jam teko kalėti Varnių koncentracijos stovykloje.

O sovietams užėmus Lietuvą 1940-ųjų vasarą, V.Bergas Lietuvos Aukščiausiosios tarybos įsaku buvo paskirtas Vilniaus apskrities Vykdomojo komiteto pirmininku. Į tokias pareigas sovietai bet ko neskirdavo.

Prasidėjus karo veiksmams, jis pasitraukė į Omsko sritį. 1942 m. pašauktas į Raudonąją armiją. Tarnavo 16-ojoje lietuviškojoje šaulių divizijoje, tada jam suteiktas karininko laipsnis.

1943 m. V.Bergui teko dalyvauti ir kautynėse. Tarnybą jis baigė būdamas 167-ojo pulko vado A.Šurkaus padėjėjas.

1945 m. kovą V.Bergas tapo Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininku, kitaip tariant, pirmuoju miesto meru pokariu.

Visą šią informaciją Karolis Jankevičius ir Juozas Stasinas išdėstė atsiminimų knygoje apie V.Bergą "Gamtos riterio lobiai".

Vėliava – iš raudono kilimo

Tam tikros V.Bergo gyvenimo detalės iškilo jau daug vėliau.

Klaipėdietis Timūras dirba gidu. "Memel Nord" baterijoje jis su bendraminčiais rengia tam tikrus istorinius pasirodymus, susijusius su Mėmelio gynyba.

"Yra tokia versija, kad J.Stalinas liepė per kelias dienas užimti Klaipėdą, tada paskambino Antanui Sniečkui, paliepė jam vykti į frontą ir iškelti vėliavą virš Mėmelio. Pastarasis tą įpareigojo padaryti V.Bergą. Tai pavyko atlikti tik po 115 dienų. Tada jis ir iškėlė tą vėliavą. Paradoksas, kad V.Bergas niekur negalėjo rasti raudono audinio, tad vėliavą pagamino iš raudonos spalvos kilimo, prie jo pritvirtinęs kūjo ir pjautuvo aplikacijas", – pasakojo Timūras.

Visą šią istoriją Timūrui pasakojo vienas toks dabar jau miręs tų įvykių liudininkas, kuris pats esą dalyvavo Raudonajai armijai įžengiant į miestą ir pats tada buvo kartu su V.Bergu

Pasiteiravus, kaip vertina patį V.Bergą, Timūras atsakė labai lakoniškai, esą tai buvo sovietinis funkcionierius, partinis nomenklatūrininkas, tad jo vardo premijos nereikėtų dalyti nepriklausomos Lietuvos gamtosaugininkams.

"Kad A.Sniečkus su Motiejumi Šumausku tuo metu buvo Klaipėdoje, yra užfiksuota nuotraukose. Kad V.Bergas čia taip pat buvo, irgi tikėtina, nes jis čia buvo paskirtas dar 1944 metų rudenį. O kas tą vėliavą ten iškėlė, neaišku, veikiausiai į miestą įžengę raudonarmiečiai", – mano istorikas Vasilijus Safronovas.

Kai prasidėjo "apsivalymas nuo buržuazinių nacionalistų" sovietinėje administracijoje, nemažai aktyvistų prarado savo postus.

Anot istoriko V.Safronovo, galbūt dėl to savo karjerą Klaipėdos vykdomajame komitete taip greitai baigė ir V.Bergas.

"Galimas dalykas, V.Bergas čia ne visiems įtiko. Yra išlikę tam tikrų dokumentų, kad jis reiškė pretenzijas kariuomenei, kuri Klaipėdoje elgėsi  kaip šeimininkė, nepaisė civilinės valdžios. Bet protokolų, kurie liudytų, kas kokius sprendimus tuo metu priėmė, nėra. Todėl labai sunku pasakyti, kas čia kolaboravo, o kas ne", – dėstė V.Safronovas.

Nėra sektinas pavyzdys?

Tai, kad V.Bergo vardo premija teikiama šiais laikais, kelia daug klausimų ir istorikui Dainiui Elertui.

"Veikiausiai ji ne už jo jaunystės darbus buvo įsteigta, o už nuopelnus aplinkosaugai. V.Bergas represijomis, kiek žinau, neužsiiminėjo, bet jis šventai tikėjo kairiųjų valdžia. Paradoksalu, jis buvo ir nacionalistas, ir komunistas. Jame tai puikiai derėjo. Jis nuo pat savo sąmoningo pasirinkimo Tarybų Lietuvai dirbo nuoširdžiai ir iš kailio nėrėsi. Ir sakyti, kad jis kolaboravo, liežuvis neapsiverčia, nes jis tomis idėjomis gyveno", – dėstė D.Elertas.

Vis dėlto, istoriko teigimu, V.Bergą verta prisiminti dėl jo nuopelnų aplinkosaugai, bet jo vardo medalių ar premijų esą skirti tikrai nereikėtų.

"Pavyzdžiui, Petro Cvirkos literatūrinės premijos irgi nereikėtų steigti. Nepaisant jo visos literatūrinės kūrybos, jo vėlesnė veikla nėra sektinas pavyzdys. Visokie vardiniai apdovanojimai primena ne tik to veikėjo nuopelnus, bet turi ir etinį užtaisą. Būtent dėl to tokių premijų ir nereikėtų. O vertinant V.Bergo veiklą, matome, kad daugumai jis sukūrė tvarką, bet mažumai sukūrė rojų. Tas skirstymas būdingas tai epochai, bet nėra geras pavyzdys", – mano D.Elertas.

Sovietinio laikotarpio represinių struktūrų veiklą tyrinėjęs istorikas Arvydas Anušauskas, išgirdęs apie V.Bergo premiją, dar pasitikslino, ar tai tikrai tiesa.

"Jau geriau tokia premija būtų be jokio vardo. Tų vardinių premijų steigimas yra iniciatorių atsakomybė. Manyčiau, kad žmonės, tiek priimantys tokias premijas, tiek jas skiriantys, turėtų jausti atsakomybę. Asmenų, kuriuos galėtume vertinti kaip okupantų kolaborantus, vardais premijų vadinti tikrai nereikėtų", – tikino A.Anušauskas.

V.Bergo biografijos faktai

Gimė 1906 m. sausio 13 d. Šalkavoje, Ukmergės rajone.

Mokėsi Ukmergės gimnazijoje. 1928 m. už politinę veiklą suimtas ir pašalintas iš gimnazijos. Tai pačiais metais ją baigė eksternu.

1929–1930 m. kalintas Varnių prievartinio darbo stovykloje.

Mokėsi matininkų kursuose Kaune, 1930–1940 m. dirbo matininku.

SSRS okupavus Lietuvą, 1940–1941 m. buvo Vilniaus apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pradžioje pasitraukė į SSRS.

1942–1944 m. Raudonosios armijos karys.

1944–1945 m. Vilniaus apskrities, o nuo 1945 m. kovo iki 1946 m. lapkričio – Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas.

1947–1957 m. Medžioklės ūkio valdybos prie LSSR MT viršininkas.

1952 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, 1956–1974 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas. 1957–1970 m. – Gamtos apsaugos komiteto prie LSSR MT pirmininkas.

Jo pastangomis 1957 m. atnaujinta žurnalo "Mūsų girios" leidyba, 1960 m. įsteigta Lietuvos gamtos apsaugos draugija.

Jo dėka 1959 m. Lietuvoje buvo priimtas pirmasis Tarybų Sąjungoje Gamtos apsaugos įstatymas, o 1960 m. įkurta Gamtos apsaugos draugija. Jo iniciatyva kūrėsi draustiniai, nacionaliniai parkai, atsirado Ventės rago ornitologinė stotis, Žuvinto rezervatas, įvairios gamtos tyrimų stotys visoje Lietuvoje.

Mirė 1983 m., palaidotas Antakalnio kapinėse.

V.Bergo atminimas įamžintas Trakų rajone, kur, 1970 m. tiesiant automagistralę Vilnius–Kaunas, trasos 23 kilometre buvo numatyta pašalinti labai seną Rykantų ąžuolą. V.Bergo pastangomis kelininkai išsaugojo šį medį. Dabar jis vadinamas Bergo ąžuolu.

1996 m. įsteigta V.Bergo premija už nuopelnus aplinkos apsaugai.

2006 m. Aukštadvaryje buvo pradėti sodinti medeliai būsimajam V.Bergo parkui.

2008 m. Rečionių kaime, Ukmergės rajone, viena gatvė buvo pavadinta V.Bergo vardu.

2013 m. birželį Vilniuje, ant namo K.Donelaičio g. 16, kur 1965–1983 m. gyveno V.Bergas, atidengta memorialinė lenta (skulptorius Stasys Makaraitis).

Žvarbios dulksnos merkiami klaipėdiečiai stengėsi išgirsti kiekvieną istoriko žodį. Pradėjęs pasakojimą prie tilto, ties kuriuo prieš kelis šimtus metų buvo pylimas ir miesto vartai, D.Elertas pakvietė eiti prie rotušės. Daugelis susirinkusiųjų žino svarbiausius miesto praeities faktus, bet ekskursijos tikslas – atskleisti įdomesnius faktus bei epizodus.

Kiekvienoje aštuonių stotelių keliautojus pasitiko skirtingi personažai, įkūnyti vieno aktoriaus. Krantinėje nugriaudėjo karybos istorijos klubo pabūklo šūvis. Prisimintas pirmasis miesto kino teatras, vaikų muzikos mokykla, poliklinika, senoji gaisrinė, čia buvusios gatvės. Visi šie objektai nepaliko pėdsakų, jie išliko tik nuotraukose ir senųjų klaipėdiečių atmintyje.

Galiausiai paminėtas ir skulptoriaus Gedimino Jokubonio sukurtas Leninas, kelis dešimtmečius stovėjęs aikštės viduryje. Tylos minute pagerbtas jautrus klaipėdietis Vytautas Vičiulis, šioje aikštėje virtęs gyvu fakelu.

Pasivaikščiojimo po Atgimimo aikštę finalas užgavo daugelio širdis – D.Elertas pakvietė pažiūrėti ant pastato sienos demonstruojamų vaizdo projekcijų – šios aikštės vaizdų nuo 20 amžiaus pradžios iki šių dienų. Trimito garsai pradėjo ir baigė ypatingąją ekskursiją.

Valandą trukusi kelionė į miesto praeitį užbūrė klausytojus, vakaro sutemose aidėjo jų padėkos plojimai.

Vaizdo ir garso instaliacija „Klaipėdos širdies dūžiai“ iš dalies finansuota Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ji skirta paremti Klaipėdos bendruomenių asociaciją.

Protėvis galėjo būti kuršis

Klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas I.Kantas (1724–1804) yra viena garsiausių iškilių Europos asmenybių, tad nenuostabu, kad jo biografija ir kilme domėjosi ir domisi daugybė tyrinėtojų.

Nors filosofas yra prasitaręs, jog vienas jo protėvių buvo škotas, tyrinėtojai yra įrodinėję, kad seniausias dokumentuose paminėtas garsiojo filosofo protėvis Richardas Kantas buvo kuršis.

Esama duomenų, kad šis I.Kanto prosenelis nemokėjo vokiškai, nes bylinėdamasis dėl palikimo su savo velionės žmonos Dorotėjos giminaičiais 1665 metais naudojosi vertėjo pagalba.

Dokumentuose šis vertėjas vadinamas žodžiu, kuriuo tuometėje Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto praktikoje buvo vadinamas vertėjas, vertęs iš vokiečių į vietines baltų kalbas: kuršių, lietuvių ir galbūt prūsų.

Ši įdomi detalė gali paglostyti visų lietuvių širdis.

Tačiau klaipėdiečiai gali pagrįstai didžiuotis ir tuo, kad būtent Klaipėdoje gyveno ir to meto miestiečių buvo labai gerbiamas I.Kanto sūnus – garsiojo filosofo senelis Hansas Kantas.

Apie klaipėdietiškąjį I.Kanto šeimos laikotarpį bene vienintelis medžiagos yra ieškojęs ir radęs Klaipėdos istorijos žinovas Johanas Zembrickis. Jis parašė veikalą "Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija".

Nustatė namo vietą

Atidžiai tyrinėjęs XX a. pirmaisiais metais išleistą šį veikalą ir kitus to paties autoriaus darbus klaipėdietis istorikas Dainius Elertas yra aptikęs, kad atskirose publikacijose J.Zembrickis yra paskelbęs pluoštelį originalių dokumentų.

Juose minimi didžiojo filosofo giminaičiai.

"Yra žinoma, kad I.Kanto senelis 1660 metais susirašinėjo su savo svainiais, gyvenusiais Klaipėdoje. Tai reiškia, kad viena filosofo giminaičių šaka mūsų mieste gyveno labai seniai.

I.Kanto senelis vedė klaipėdietę. Ieškodamas užuominų apie šią moteriškąją giminės liniją, J.Zembrickis gilinosi į Laukų knygą, kurioje buvo registruojami miestiečių dirbami laukai už miesto ribos, tai panašus į kadastro registrą dokumentas. Miestiečiai turėjo pievų, daržų, kuriais naudojosi savo reikmėms. Kitas šaltinis – bažnytinės knygos", – pasakojo D.Elertas.

Šiuose dokumentuose jis aptiko, kad I.Kanto senelis Hansas, kuris atsikėlė į Klaipėdą ir čia turėjo giminaičių, valdė keletą nuosavybių.

Vieną namą jis turėjo Frydricho mieste, tiesa, nustatyti jo tikslios vietos kol kas nepavyko.

Be to, H.Kantas turėjo namą senamiestyje.

Dokumentai liudija, kad šio namo savininkams priklausė arimų sklypas, nurodomas jo numeris.

Oficialiai užfiksuota, kad šie arimai susieti su gyvenamuoju namu, kurio numeris taip pat paminėtas.

J.Zembrickis pabandė paieškoti šio sklypo senamiestyje ir palygino XVII a. Laukų knygos ir XIX a. kadastrų duomenis.

Taip praeities tyrinėtojui pavyko išsiaiškinti, kad 1900 metais tai buvo kadastrinį numerį 4 turėjęs sklypas.

D.Elertas įsitikinęs, kad atsekant tuomečius adresus tai turėtų būti Tomo gatvės 3–5 namas.

1903 m. kadastriniai planai buvo labai tikslūs. Galima įsitikinti, kad pagal adresų knygas pokyčių šioje miesto vietoje nebūta.

Taip užfiksuota, kad I.Kanto senelis gyveno kampiniame Tomo ir Mėsininkų gatvių name.

Tai yra ta vieta, kuri dabar aptverta tvora, ji patenka į archeologų tyrinėjamą sklypą.

Palaidotas po namo slenksčiu?

H.Kantas buvo amatininkas, gaminęs balnus.

Tokiu amatu vertėsi ir jo uošvis. Namą senamiestyje filosofo senelis gavo kaip kraitį, kai vedė.

J.Zembrickis užtiko, kad H.Kanto sūnus Johanas Georgas gimė 1683 m. sausio 3 d. Jis turėjo septynis krikštatėvius, tarp kurių paminėtas karys Ernstas Krajonskis.

Šis faktas verčia spėti, kad I.Kanto tėvas galėjo gimti Frydricho mieste buvusiame šeimos name.

Mistiška istorija apgaubusi filosofo senelio mirties ir palaidojimo faktą.

Ilgą laiką manyta, kad šeima iš Klaipėdos į Karaliaučių išvyko 1709 ar 1710 metais, tai buvo didžiojo maro metas.

Veikiausiai dėl neteisingai perskaityto teksto atsirado manymas, kad H.Kantas buvo palaidotas po savo namų slenksčiu.

"Nors maro metu galėjo atsitikti visaip, bet sunkoka patikėti, kad garbingas miestietis būtų palaidotas tokiu būdu. Yra tikrai žinoma, jog 1715-ųjų gegužės 22 dieną skambant varpams, mokyklos chorui giedant giesmes buvo palaidoti du garbingi Mėmelio piliečiai, vienas kurių buvo balnius H.Kantas. Jie buvo palaidoti po bažnyčios bokštu. Kalbama apie Jono bažnyčią, – pasakojo D.Elertas. – J.Zembrickis pacitavo bažnytinę knygą, kažkurioje vietoje įvyko vertimo klaida, o gerokai vėliau interpretuota, kad garbingas meistras palaidotas po savo namo slenksčio akmeniu. Šis mitas ilgą laiką buvo kartojamas būtent lietuviškoje istoriografijoje. Iš tų pačių dokumentų galima spėti, kad apie 1724 metus Kantų šeima iš Klaipėdos išvyko. Jų namai ir arimai už miesto netrukus buvo apleisti.

Esama žinių, kad I.Kanto tėvas nuvyko į Karaliaučių, ten vedė meistro dukrą ir susilaukė su ja bene devynių vaikų, iš kurių vienas tapo garsiu filosofu.

Pasitarnaus populiarumui

Įmonės "Statybų archeologija" vadovas archeologas Donatas Zubrickas vykdo archeologinius kasinėjimus seniai ištuštėjusiame senamiesčio sklype tarp Tomo, Mėsininkų ir Didžiosios Vandens gatvių.

Tyrinėjimai būtini prieš pradedant naujas statybas.

Bendrovė "EKO žaliavos" yra išsinuomojusi šį plotą ir ketina čia statyti viešbutį-kompleksą.

Šios įmonės komercijos direktorių Egidijų Žutautą nustebino žinia apie I.Kanto šeimos pėdsakus Klaipėdoje ir įmonės valdomame plote.

Jis tikino, kad sklypo sąsajos su pasaulinio garso asmenybe labai papuoštų viešbučio legendą ir suteiktų jam patrauklumo.

"Jau planavome viešbučio vestibiulyje įsteigti mažą ekspoziciją radinių, kuriuos bus aptikę archeologai. Visa tai labai įdomu. Dar nesugalvojome viešbučio pavadinimo. Bendraudami su archeologais išgirstame labai daug įdomių dalykų apie Klaipėdos praeitį. Esame klaipėdiečiai, ne atvykėliai, mums ir patiems tai įdomu", – tikino E.Žutautas.

D.Zubrickas pasakojo, kad sklypo tyrinėjimai labai įdomūs, pasisekė rasti nemažai radinių.

Kol kas dirbama arčiau Didžiosios Vandens gatvės.

Pavyko aptikti XVIII–XIX amžių ūkinių pastatų liekanų.

Iš radinių jau galima spręsti, kaip formavosi sklypų ribos, aptiko senosios Dangės vagos vietą, upė kažkada skyrė Frydricho priemiestį ir senamiestį.

Vėliau, XVIII amžiuje, ši vaga buvo užpilta.

Archeologams pavyko aptikti net ankstesnių nei XVI amžiaus radinių: keramikos, koklių fragmentų, monetų.

Kasinėdami archeologai žiūri ir į istorinius miesto planus, tik neturi duomenų, kuriuo laikotarpiu kas valdė tuos namus.

Tomo ir Mėsininkų gatvių kampo jie dar netyrė. Miestas statėsi kaip tortas.

Pastatai nyko, ta vieta būdavo sulyginama, užpilama gruntu, statomas kitas statinys ir vėl tą vietą siaubė gaisrai.

Tik XVIII amžiaus antroje pusėje, po didžiojo gaisro (1854), atsirado mūrinė statyba.

Statant mūrinius namus buvo kasami rūsiai, tad ankstesni sluoksniai buvo sunaikinti.

Trukdo elektros ir dujų tinklai

"Iš patirties spėju, kad mums gali ir nepavykti rasti I.Kanto namo. Visko gali būti. Juk galėjo būti, kad naujo namo statytojai toje vietoje nusprendė rūsio neįrengti. Čia yra nutiestos elektros ir dujų linijos. Kol nepadarytas šių tinklų iškėlimo projektas, mes ten negalime pradėti tyrimų. Todėl jie nukeliami kitiems metams. Labai smagu, kai galime istorinius duomenis, rastus šaltiniuose, suderinti su archeologine medžiaga. Taip gaunamas visai kitoks praeities vaizdas, – kalbėjo D.Zubrickas. – Žinodamas Klaipėdos raidą, pernelyg didelių vilčių nededu, bet be galo laukiu šito kampo tyrimų, patiems labai smalsu pamatyti, ką rasime. Istorija apie Kantų namo slenksčio akmens paslaptį jau primena Dano Browno romaną. Galbūt D.Elertas padės išgliaudyti šią paslaptį. Tokios legendos padeda labiau pažinti miesto praeitį. O sklypo vystytojai, priklausomai nuo to, ką rasime, bandys naujus statinius susieti su praeitimi. Retai būna tokių užsakovų, kurie taip domisi, kas yra buvę toje vietoje".

D.Elertas, būdamas tarptautinės organizacijos ICOMOS LNK Klaipėdos pakomitečio pirmininku, kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, prašydamas inicijuoti šios vietos istorinius-urbanistinius tyrimus.

It skustuvo ašmenimis

Pasak istoriko Dainiaus Elerto, buvo bene vienintelis atvejis, kai 1940 m. pasipriešinta sovietų valdžiai.

Tai nutiko Šventosios uoste, kur savo poziciją okupantų atžvilgiu parodė būtent karo laivo "Prezidentas Smetona" įgulos karininkai.

"Tai buvo simbolinis gestas. Laivo jie nuskandinti veikiausiai neturėjo galimybių, tačiau, kai buvo pareikalauta pakeisti trispalvę į raudoną vėliavą, trys karininkai – laivo vadas Povilas Labanauskas, Vytautas Kuizinas ir Ričardas Bernardas Nakas sėdo į karinėms pajėgoms priklausiusią jachtą "Nijolė" ir leidosi Klaipėdos link", – pasakojo D.Elertas.

Tai įvyko liepos 20-ąją, likus dienai, kai Lietuva faktiškai buvo inkorporuota į SSRS.

Būtent tądien šie trys vyrai ryžosi lemtingam žingsniui, nes kelio atgal nebuvo.

Vėliau JAV išleistame Eugene T.Sanderso straipsnyje "Sakmė apie žmogų ir jo laivą" P.Labanauskas autoriui užsiminė, jog karininkai buvo akylai stebimi GPU (rus. Государственное политическое управление НКВД РСФСР –Valstybinė politinė valdyba prie RTFSR NKVD) įgaliotinių.

Todėl pabėgimui arba "poilsiniam pasiplaukiojimui", kaip jie tada teigė raudoniesiems komisarams, vyrai pasirinko vėlyvą popietę, kad nekiltų įtarimas.

Jų kelionė į Klaipėdą nedidele vos šešių metrų ilgio jachta truko 12 valandų. Pūtė stiprus priešinis vėjas, vėliau kilo audra.

Be to, pabėgėliai darė lankstą, kad nesusidurtų su Baltijos pakrantėje patruliuojančiais sovietų laivais.

Kai jie pasiekė žemę, tiesą sakant, nežinojo, kur atsidūrė.

Juos pasitiko kariškiai su svastikomis ant rankovių, tada ir paaiškėjo, kad jie atplaukė į nacių kontroliuojamą Klaipėdą.

Vyrai svarstė, ar tik neužšoko nuo vilko ant meškos.

Išsiaiškinus jų tapatybes, šie trys pabėgėliai buvo internuoti į Gleisgarbeno koncentracijos stovyklą.

Viltis miršta paskutinė

Bet apie viską iš pradžių.

Sovietų okupacija ir prezidento Antano Smetonos pabėgimas buvo milžiniškas šokas taip pat ir Lietuvos kariškiams, kurie nesuprato, kodėl jiems neduotas įsakymas kautis, kodėl jie nevykdo savo priesaikos ginti tėvynę.

Ketvirtą sovietų okupacijos dieną vienintelio Lietuvos karo laivo "Prezidentas Smetona" jūreiviams liepta uždažyti ant laivo borto "akis badantį" žodį "Smetona".

Tą pačią dieną laivo vadas kapitonas P.Labanauskas kreipėsi į savo pareigas dar einantį Lietuvos karo technikos valdybos viršininką Klemensą Papeliučką, išsiųsdamas raportą su grifu "slaptai".

"Pranešu, kad vykdant Tamstos įsakymą, š.m. birželio mėn. 19 d. mokomojo "Prezidento Smetonos" karo laivo vardas pataisytas, nuimant jo dalį "Smetona" ir paliekant tik "Prezidentas". Tai padaryta laivo užraše ir jūreivių kepurėse. Kadangi naujasis, pataisytasis laivo vardas primena senąjį, be to, vieno Nemune plaukiojančio garlaivio vardą, o taip pat nėra pilnai lietuviškas ir be priedėlio nevartojamas, prašau Tamstos žygių, kad laivui būtų leista vadintis L.K.L. "Pilėnai", – raporte rašė P.Labanauskas.

Toliau kapitonas paaiškino, kad Pilėnų vardas simbolizuotų tos pilies įgulos parodytą tėvynės meilę, atsidavimą, lietuvišką atkaklumą bei vieningumą, "šiandien taip reikalingą mūsų tautai visuose, o ypatingai jūros reikaluose, kur daugiausiai esame praradę ir daugiausiai turėtume nudirbti".

Deja, labai netrukus ant laivo neliko ir žodžio "Prezidentas", – jis pavadintas "Pirmūnu", o po mėnesio laivą su dar dviem bendražygiais paliko ir jo kapitonas P.Labanauskas.

Vėliava nuplaukė į Ameriką

Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius teigia, jog pabėgimo datą galėjo nulemti tas faktas, kad liepos 20 d. į laivą buvo paskirtas komisaras Levas Traininas.

Tada P.Labanauskui jau galutinai tapo aišku, kur link čia viskas krypsta, kad valdžią ir vadovavimą Lietuvos kariuomenei perima sovietai.

"Tad tie trys "Prezidento Smetonos" jūrų karininkai "išplaukė paburiuoti", turbūt tada dar nebuvo tokios griežtos kontrolės. Su savimi be kitų laivo daiktų jie pasiėmė ir laivo trispalvę, kuri, beje, šiuo metu yra pas vieną kolekcininką JAV. Taigi dar rugpjūčio pradžioje jie buvo paskelbti, kaip dingę be žinios ir išregistruoti iš laivo įgulos sąrašo", – pasakojo R.Adomavičius.

Kai P.Labanauskas, V.Kuizinas ir R.B.Nakas pateko į Klaipėdą, buvo apribota jų judėjimo laisvė, neilgai trukus jie perkelti į internuotųjų stovyklą, o jachtą "Nijolė" perėmė nacių povandenininkų mokomoji flotilė.

Bendražygių keliai vėliau išsiskyrė. Du jų net nepatyrę Antrojo karo baisumų, suspėjo emigruoti į Vakarus, o trečiasis išgyveno tikrą pragarą.

Kapitono sėkmės istorija

Netrukus P.Labanauskas buvo išvežtas į Berlyną.

Čia paaiškėjo, kad "gelbėjimo operacijai" tarpininkauja buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje plk. Kazys Škirpa.

Jo pastangomis P.Labanauskas, gavęs vizą, per Švediją išvyko į Braziliją, o iš jos 1941 m. pasiekė JAV.

P.Labanauskas 1944 m. baigęs Kalifornijos technologijos institutą trejus metus dirbo inžinieriumi "General Electric" bendrovėje.

1947–1950 m. jis dėstė elektros inžineriją Marquette universitete Milvokyje, Viskonsine.

Nuo 1951 m. darbavosi "Amerikos balse" (nuo 1952 m. redaktorius-režisierius, 1958 m. perkeltas į "Amerikos balso" skyrių Miunchene Vokietijoje).

1999 m. vasarį prezidento Valdo Adamkaus dekretu P.Labanauskas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu.

Tų pačių metų gruodį paskutinysis karo laivo "Prezidentas Smetona" kapitonas mirė, sulaukęs 90-ies.

"Tolesnio V.Kuizino likimo gerai nežinau, tačiau jis buvo paleistas iš tos nacių stovyklos ir, mano žiniomis, išvyko į Vakarus", – teigė R.Adomavičius.

Leitenanto R.B.Nako tragedija

Paleistas buvo ir R.B.Nakas, bet jis nesusigundė Vakarais, o grįžo į Klaipėdą.

Kai vokiečiai 1941 m. okupavo Lietuvą, jis įsijungė į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, rezistencinės organizacijos veiklą Kaune.

1943 m. R.B.Naką su grupe bendraminčių suėmė gestapas ir keletą mėnesių kalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

Tačiau, nesurinkus pakankamai įkalčių, buvusį karo jūrininką naciai paleido.

Pasibaigus karui, R.B.Nakui teko slėptis nuo bolševikų.

Jis pasivadino giminaičio Darčkaus pavarde, tačiau saugumiečiai netrukus išsiaiškino jo tapatybę.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas Gintaras Šidlauskas patvirtino, kad R.B.Nakas buvo suimtas ir nuteistas 10 metų.

Tada jis neturėjo nė 30-ies.

"Jis buvo suimtas 1945 m. sausio 24 d. Pradžioje kalintas Kaune. Tų pačių metų lapkritį Karo tribonolas jį nuteisė 10 metų lagerio ir išvežė į Komiją, į Vorkutos lagerį. Atbuvo žmogus visus 10 metų kalėjime, kalėjo net ir po J.Stalino mirties. Po to jis dar buvo ištremtas. Tai buvo papildoma bausmė. Vėliau dėl tragiškos sveikatos būklės perkeltas į NKVD invalidų namus, o į Lietuvą sugrįžo tik 1958-aisiais", – patvirtino G.Šidlauskas.

R.B.Nakas paslaptingomis aplinkybėmis Lietuvoje žuvo 1963 m.

Pasak G.Šidlausko, buvusio karo jūrininko baudžiamoji byla yra buvusiame LTSR KGB, dabar – Lietuvos ypatingajame archyve.

"Sakyčiau, kad visi šie laivo "Prezidentas Smetona" karo jūrininkai karininko priesaiką tesėjo iki galo, nepakluso svetimai jėgai. Ypač skaudu dėl R.B.Nako, dar vienas tragiškas likimas", – apgailestavo G.Šidlauskas.