A. S.-Z.: Koks pirmas žodis Jums ateina į galvą išgirdus frazę „dainų šventės“?

Z. B.: Du žodžiai – tradicija ir šaknys, kuriuos traktuoju lygiaverčiai. Vengiant dažnai pasikartojančių terminų, man Dainų šventė prilygsta miško auginimui. Ir šių metų Dainų šventės tema „Kad giria žaliuotų“ mūsų ryšį su medžiu, mišku tik patvirtina.

I. G.: Tačiau miškas gali būti įvairus! Galbūt ne visiems patiks, kaip jis auga, koks kontūras formuojasi. Kokia tradicija yra Dainų švenčių tradicija? Lietuvos, Lietuvos kultūros, Lietuvos chorinio meno, Lietuvos saviveiklos? Kokiais pjūviais galima pažvelgti į šią tradiciją?

Z. B.: Diskutuoti apie Dainų šventę galima įvairiais pjūviais ir tai vyksta. Nuo žemiškų temų – repertuaro, kasdienių chorų aktualijų ir rūpesčių iki istorinių, socialinių, vertybinių ar kultūrologinių apžvalgų. Man artimiausias pjūvis – fenomenalus reiškinys, ir šiandien gyvybiškai svarbus tiek muzikos autoriams, tiek gausiam būriui dainininkų, chorų dirigentų.

Manau, kad šventės kontūrų nepametėme, radosi įvairaus turinio, idėjų, kaip einant tradicijos taku praturtinti šventę, įnešti ir naujų vėjų, kas neišvengiama kiekvienam laikmečiui.

Kai dalyvauji ir išgyveni Dainų šventės kerus, negalvoji apie mokslinių tyrimų išvadas, neigiančius tavo samprotavimus apie šventės tradiciją ir reikalingumą.

Kas yra Dainų šventės tradicija? Šį klausimą dažnai sau užduodu Dainų šventės renginių fone, kada klausa, akys ir širdis sodrinasi vaizdais, muzika, emocijų potyriais. Ir atsakymas kiekvieną kartą panašus – tai unikali mūsų šventė, kuri laikosi ant tvirto dainos, šokio, bendruomeniškumo pamato, sutvirtinto lietuvių kalba, kuria perduodama žinia apie mūsų valstybės, visuomenės ir žmonių istorinius, kultūrinius, vertybinius vektorius.

Grįžtant į pradžią ir kalbant apie Dainų šventės pjūvius, verta būtų diskutuoti apie mėgėjų meną, kuris greta šventinių blyksčių kas ketverius metus turi daug kasdienio darbo, atvedančio iki šventinių blyksnių, ir sujungia mus į didelį pažmonį. Ir sujungia ne tik čia gyvenančius, bet viso pasaulio lietuvius. Manau, šiandien mėgėjų menas, į kurį įsilieja įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, per kultūrą gauna milžinišką bendruomeniškumo patirtį, be kurios būtų neįmanomas toks rezultatas kaip Dainų šventė.

A. S.-Z.: Kalbėdami apie mėgėjus, mes turime omenyje dainų švenčių dalyvius – dainininkus, muzikantus, šokėjus. Vis dėlto didelė dalis Dainų švenčių repertuaro yra sukurta profesionalų, taip pat profesionalai yra dirigentai, chorų, orkestrų, ansamblių vadovai, choreografai. Juk terminas „saviveikla“ buvo sukurtas sovietmečiu ir, pripažinkim, iki šių dienų turi neigiamą konotaciją, kaip ir, kai kurių nuomone, pati Dainų šventė.

Z. B.: Iš tiesų žodis „saviveikla“ man visuomet turėjo neigiamą foną, kuris reiškia ne veiklos formą, o kokybę. Ar kalbėtume apie okupacinį laikotarpį, ar šias dienas. Dirigentai, chorai, orkestrai, ansamblių vadovai, kompozitoriai, choreografai yra šios šventės profesionalai ir vedliai. O pati Dainų šventė tampa didžiuliu bendruomenės ir lietuvybės statiniu – demokratišku, leidžiančiu įsijungti ir dalyvauti visiems. Vadinasi, šventės turinys sietinas su daug įvairių dedamųjų.

I. G.: O kas yra Jūsų prigimtyje?

Z. B.: Esu buvusi trijose Dainų šventės pozicijose – kaip žiūrovė, dalyvė ir kūrėja. Esu dainavusi būdama moksleivė, vėliau trumpai teko padainuoti Vytauto Didžiojo universiteto kameriniame merginų chore, kuriam vadovavo šviesios atminties chorinės kultūros entuziastas Viktoras Masevičius. Ir, žinote, visos trys pozicijos turi savo atminimų stalčiukus su istorijomis, kurios dar ne visai išblukusios.

Pamenu, vienoje iš švenčių Kaune, kai dar buvau moksleivė, mokėmės dainuoti kompozitoriaus Antano Budriūno harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Išeik, tėveli, žalian sodelin“. Tai buvo viena iš daugelio programos dainų. Ir mokymosi procese tiesiog laukdavau, kada ją pradainuosim – tiek ji man „nelipo“. Bet kai Dainų slėnyje visi uždainavome – ėjo kūnu virpuliai ir atrodė, kad daina kaip gėlė išsiskleidė. Kitais kartais būna potyris išgirsti savo dainas, apie kurias dažniausiai sakau, kad jos skirtos kameriškesnei aplinkai, tačiau kiekvieną kartą suklustu ir įsitikinu, kad gali būti ir kitaip. Ir dar viena – klausytojo patirtis, kai stebėdamas šokių, ansamblių dainų programas jauti pasididžiavimą savo žmonėmis, kultūra, istorija, kūrėjais ir, žinoma, rengėjais – Lietuvos nacionaliniu kultūros centru. Sunku net įsivaizduoti, su kokiomis darbų, planavimo apimtimis reikia kiekvieną dieną susidurti šios šventės organizatoriui.

Jubiliejus: šiemet Dainų šventės tradicijai sukanka 100 metų. Kauno miesto muziejaus nuotr.

A. S.-Z.: Tad tikriausiai turite ką pasakyti tiems, kurie mieliau renkasi stebėti transliacijas?

Z. B.: Tenka apgailestauti, kad dėl dabartinio gyvenimo tempo neįmanoma visur suspėti. Tiesa, sąmoningai vengiau dalyvauti „Žalgirio“ arenoje 2022 m. vykusioje Kauno dainų šventėje, nes bijojau savyje sugriauti tuos idealistinius kontūrus, kurie man Kaune siejasi su Dainų slėniu. Jame dainavau, jos dainorėliams rašiau kūrinius, jų klausiausi. Ten visada jaučiu ypatingą aurą. Tikriausiai nuo vaikystės taip mane veikia Ąžuolynas, Kauno Žaliakalnis, Adomo Mickevičiaus slėnis. Vaikščioti tais takais, klausytis dainų tarp ąžuolų, klausyti, matyti, sutikti ir dainuoti kartu su visais ir patirti magišką sinergiją – tai yra dovana mums visiems, o svečiams – nuostaba.

I. G.: Ar dalyvausite šių metų Dainų šventėje?

Z. B.: Dainų šventėje Kaune ir Vilniuje skambės keli mano kūriniai. Ne visada taip būna, ir ačiū Dievui, nes autorių daug (juokiasi). Dainų šventė turi pamatinius kūrinius, be kurių ji neįsivaizduojama – Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Česlovo Sasnausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Gudavičiaus ir kitų dainas. O greta skamba jau šių dienų autorių – Vytauto Miškinio, Vaclovo Augustino – kūriniai, kuriuos taip pat jau galima drąsiai vadinti pamatiniais.

A. S.-Z.: Kuri Dainų šventė Jums „tikresnė“ – vykstanti Vilniuje ar Kaune? Ir juk tikriausiai nesutiksit su tais, kas mano, kad Dainų šventė yra nebereikalinga atgyvena?

Z. B.: Vilnius ar Kaunas... Amžini klausimai arba lenktynės. Su Kaunu siejame istorines Dainų šventės ištakas, mane su šiuo miestu sieja šakniniai, emociniai ryšiai, vaikystė, čia dainuota, klausyta, dalyvauta. Tad natūralu, kad čia jaučiuosi kaip namuose. Vilnius pakelia į tokį lygmenį, kai jauti, kad čia šventės dienomis yra visa Lietuva, apima ekstazė nuo lietuviškos gaidos ir žodžio, emocijų, vienybės potyrio. Lai kultūrologai, menotyrininkai svarsto, pykstasi, sutaria, kritikuoja, žavisi Dainų šventės klausimais. Dideli dalykai turi didelį rezonansą. Ir jei tai vyksta – vadinasi, taip ir yra. Man yra tekę šventėse kalbėtis su užsienio svečiais, dalyviais, jie nuovokūs, daugelis žino, kad Dainų šventės Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje yra unikalus žodinio ir nematerialaus pasaulio paveldo reiškinys, kurį globoja UNESCO.

I. G.: Kita vertus, tai, kad ginčijamasi, kalbama apie Dainų šventes, yra labai geras ženklas? Vadinasi, žmonėms jos rūpi?

Z. B.: Nesusaistytas su tradicija žmogus gali įžvelgti visai kitokius dalykus. Tai suteikia daugiabriauniškumo. Pagalvokit – iš įvairių pasaulio šalių suvažiuoja žmonės ir dainuoja ta pačia kalba, kuria kalba trys milijonai. Galima ir verta išlaikyti kažką savito, su nedidelėmis formos, kokybės variacijomis. Juk kiekvienais metais vyksta chorinių dainų užsakymai, atsinaujina Dainų švenčių repertuaras. To reikia, nes keičiasi kartos, ir žmonės jau šiek tiek kitaip interpretuoja „Lietuva brangi“, „Jaunimo giesmė“, „Kur bėga Šešupė“, nes supantis mus kontekstas visiškai kitas – pradedant nuo valstybės valdymo formos ir baigiant šių dienų technologijomis.

Kai dalyvauji ir išgyveni Dainų šventės kerus, negalvoji apie mokslinių tyrimų išvadas, neigiančius savo samprotavimus apie šventės tradiciją ir reikalingumą. Tačiau visiškai nesipiktinu, kad tokios diskusijos ar tyrimai vyksta, nes jie liudija, kad tradicija gali būti gyvybinga, analizuojanti, kritiška sau, vengianti inercijos. Tačiau jei diskusijos turėtų slaptų ir, neduok Dieve, griaunančių tikslų – tuomet, manau, visuomenėje iššauktų nemažą sprogimo efektą. Arba dar gali būti ir kitas scenarijus – jei tradicija nepuoselėja, jai kyla grėsmė nunykti. Nenorėčiau sulaukti tokių scenarijų.

A. S.-Z.: Noriu trumpai grįžti prie globalėjimo temos, kartu paliečiant valstybingumo ir pilietiškumo klausimus. Kaip manote – Lietuvos dainų šventėje turi būti dainuojama tik lietuviškai?

Z. B.: Taip, Dainų šventėje turi būti dainuojama lietuviškai. Būta svarstymų ir programų visumoje gali rastis intarpų, atspindinčių kultūrinę ir kalbinę įvairovę. Bet labai norėčiau, kad lietuviškumo simbolis eitų nuo šaknies iki vainiko ir sujungtų čia ir kitur gyvenančius, kuriančius ir dainuojančius.

I. G.: Dainų šventė yra koncertas ar teatras? Ar tai yra visiškai atskiras mūsų kultūros reiškinys?

Z. B.: Reiškiniu galima pavadinti bet ką! Vis dėlto dainų šventės renginiai pagal savo sąrangą atitinka koncertą, o dėka scenarijaus, vizualinių šviesų sprendimų dažnai priartėja prie teatralizuoto koncerto formato, o vizualių tekstų skaitymas mums tapo kasdienybės norma.

A. S.-Z.: Kaune prieš Dainų šventę pagerbiamas Nežinomo kareivio kapas, visi didžiule eisena ateina į Dainų slėnį, uždegamas aukuras...

Z. B.: Būtent! Ir tai yra labai simboliška. Pasakyčiau, kad Dainų šventė yra lietuvių apeigos, per kurias išgyveni savo istoriją, savo kalbą, savo kultūrą, ryšį vienas su kitu.

Negalime atsisakyti to, nuo ko viskas prasidėjo. Nuo lietuvių kalbos, lietuvių liaudies dainos, kuri yra mūsų žodinė ir muzikinė kūryba.

A. S.-Z.: Ko negalima atsisakyti Dainų šventėse?

Z. B.: Čia ne „Eurovizijos“ dainų konkursas, kur kiekvieną kartą ateini su naujomis idėjomis ir kompoziciniais sprendimais. Todėl negalime atsisakyti to, nuo ko viskas prasidėjo. Nuo lietuvių kalbos, lietuvių liaudies dainos, kuri yra mūsų žodinė ir muzikinė kūryba. Negalime atsisakyti mūsų tautinių instrumentų skambesio, sutartinių, birbynių, kanklių, lietuviškai švelnių jungčių su papročiais ir juose spinduliuojančia šimtmečių išmintimi. Šita visuma kuria lietuviškumo aurą, kurią žodžiais mums ne visada pasiseka tiksliai išreikšti.

I. G.: Matau, kad turėtumėt, ką atsakyti tiems, kurie teigia, kad pas mus Dainų šventė juda tik blogyn, o štai Latvijoje įvyko taip, kaip turi būti?

Z. B.: Mes dažnai taip matome gyvenimo spalvas. Regis, kitur yra ryškiau, daugiau, originaliau. Latvijos šventės tradicija dar senesnė, siekia XIX a. pabaigą. Tačiau reikia semtis jų įkvėpimo, ryžto ir tikėjimo, mokytis vieniems iš kitų. Juk paprasta – kiek pats širdies įdėsi, tiek tau ir sugrįš atgal.

I. G.: Ar galėtumėte išskirti kurią nors Dainų šventės dalį kaip svarbiausią? Ar svarbi jos visuma?

Z. B.: Dainų šventės kamienas yra daina, o gražioji vainiko žaluma yra kostiumas, tradicijos, šokis, mūsų instrumentai, folkloras. Kai viskas susijungia į vieną vėrinį – jauti, kad viskas reikalinga ir gražu. Dainų diena, ansamblių vakaras ar šokis – sunkiai paskirstyčiau vietas, bet kadangi priskiriu save prie dainuojančių – tikriausiai išskirčiau šią dalį. Jei rytoj mane to paties paklaustumėte, tikriausiai suabejočiau savo teiginiu.

A. S.-Z.: Dainų šventės, sutraukiančios daugybę dalyvių ir žiūrovų, tradiciškai vyksta atvirose erdvėse, o tai, pripažinkim, neatsiejama nuo saulės, lietaus ir buitinių dalykų – atvykimo, maitinimo, nakvynės. Ar atsižvelgiant į visą dalyvavimo Dainų šventėse patirtį Jums tai yra aktualu?

Z. B.: Žinant mūsų lietuviškus orus, iš visų buitinių aspektų turbūt lietus yra labiausiai nelaukiamas svečias. Bet, kaip sakoma – nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga (juokiasi). Lietus, kažkokie nepatogumai, varginančios repeticijos pasimiršta, galiausiai pasilieka atmintyje buvimas kartu, dainavimas, ryškios, šviesios patirtys. To galėtumėte paklausti dainininkų, šokėjų, chorų dirigentų ir dauguma tai patvirtins.

I. G.: Įdomu pastebėti, kad XX a. pradžioje išeivijoje buvo daugiau chorų, o dabar, kai kažkelintoje kartoje nebelieka kalbos, tautos vienybė perduodama per šokį. Keičiasi formatas, bet ne vienybės jausmo poreikis?

Z. B.: Nesvarbu, ar dainuojant, ar šokant, grojant – jei apima savo šaknų ilgesys – tuomet tikrai surasi, kur ateiti. Pastebime šokio proveržį, išgyvename jo tikrąjį renesansą. Ir šokis Dainų šventėse gali būti pats geriausias pasirinkimas kituose kraštuose gyvenantiems, kurie jau nekalba lietuviškai.

A. S.-Z.: Dalyvavimas Dainų šventėje yra pareiga ar privilegija?

Z. B.: Pirmiausia – tai apsisprendimas būti kolektyvo nariu, o pasirinkus – atiduoti save, sugebėti save „padalinti“, žinant, kaip greitai sukasi dabartinio gyvenimo karuselė. Šis apsisprendimas įvyksta žymiai anksčiau. O kai užsidega Lietuvos dainų šventės šviesos – atsiranda atsakomybė, nes su visais kartu kuriama lietuvybės šventė.

Interviu parengtas vykdant Kauno miesto muziejaus projektą „Parodos „Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“ (preliminarus pavadinimas) parengimas ir įrengimas“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

– Tokia graži šventė, susitinka viso pasaulio lietuviai, gražiausi lietuviški muzikos kūriniai. Kur bus vagiama toje šventėje?

–  Nesakyčiau, kad pačioje Dainų šventėje kažkas ką nors vogs. Ten – licencijuoti kūriniai ir dainuos dainininkai, autoriams mokėdami pinigus. Klausimas, kada Dainų šventė prasideda? Jeigu ruošiasi ir dalyvauja atrankoje apie 39 tūkst. choristų, kyla klausimas, iš ko jie dainuoja, kokias natas jie naudoja? Čia klausimas Dainų šventės kontekste, gal nevertėtų pačios Dainų šventės apkaltinti, kiek visą sistemą iš principo.

Vaikams nuo pat mažumės, kai jie mokosi muzikos mokykloje, greičiausiai nėra duodamos originalios natos, jie naudoja kopijas. Ir tas kopijavimas – niekaip nereglamentuotas. Mokytojai arba chorai įsigyja vieną kopiją natų ir paskui jas padaugina ir naudoja. Kitaip tariant, kiekvienas turėtų naudoti teisėtai įgytus kūrinius, o šiuo atveju visi kūriniai – pavogti.  

–  Kaip turėtų atrodyti tas naudojimas, kad jis nepadarytų žalos kūrinių autoriams?  

–  Turėtų būti legaliai išleisti natų rinkiniai, oficialiai reikėtų, kad ir valdžia tam surastų lėšų. Kiek girdėjau, argumentas toks, kad tam lėšos – nenumatytos. Jis, švelniai tariant, keistas, nes jeigu nenumatyta lėšų kažkam pirkti, tai nereiškia, kad galima vogti. Yra tokių teiginių, kad lig šiol nebuvo precedento tam. Taip, lig šiol nebuvo, bet galbūt Dainų šventę būtų galima paversti atvirkščiai, ne didžiausia autorių teisių vagyste, o didžiausiu autorių teisių sutvarkymu ir reglamentavimu Lietuvoje.   

Kiek girdėjau, argumentas toks, kad tam lėšos – nenumatytos. Jis, švelniai tariant, keistas, nes jeigu nenumatyta lėšų kažkam pirkti, tai nereiškia, kad galima vogti.

–  Ar tokių argumentų, kad pasaulyje niekur už natas nemokama, nėra?  

–  Visur yra mokama už natas, aš net negirdėjau, kad kažkas būtų nemokamai. Yra kūriniai, kuriuos galima naudoti arba atlikinėti, bet visur nuo bilietų mokama autoriams arba mokama autoriams už panaudojimą.  

–  Ar galėtų būti įvesta panaši praktika, kaip, pavyzdžiui, su piratiniais filmais? Žiūrime per legalias platformas arba muzikos klausomės per muzikines platformas.  

–  Šiai dienai tai būtų normaliausias sprendimas. Nebūtinai tas natas reikia spausdinti. Vaikai turi telefonus, planšetes. Svarbiausia, kad ta kopija būtų legaliai įgyta. Klausimas apie nelegalų kopijavimą. Jis išnyra šioje vietoje pačiu netikėčiausiu atveju, jeigu anksčiau kalbėjome apie piratavimą, tai buvo apie popmuziką arba filmus. Pasirodo, kad dabar pirataujama visiškai nebe šitoje srityje, o toje, kuri lietuviams laikoma sakraline – Dainų šventė, šimtmetis. Visas sakralumas paremtas viena didele vagyste. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Lietuvos nacionalinio kultūros centro vadovas Saulius Liausa pakomentavo susidariusią situaciją.

–  Pasirodė klaidinga informacija. Norėčiau paneigti, kad Dainų šventė pažeidinėja autorių teises. Mes užsakinėjame kūrinius Dainų šventei ir už visus kūrinius, kuriuos užsakome Dainų šventei, su jų autoriais atsiskaitome ir dar kartą autoriai gauna per Lietuvos Autorių teisių gynimo asociacijos agentūrą (LATGA), kada jie atliekami viešai mūsų šventės renginiuose.

Įsigyjame iš autorių teisę tiek platinti, tiek atlikti tuos kūrinius viešai. Platinimo teisė irgi yra įsigyta ir kiekvienoje sutartyje nurodome, kad platinimas – įvairiausiais būdais. Nebūtinai natų leidyba, nes iš natų leidybos niekada nėra jokios prievolės autoriams dar papildomai mokėti. Čia visai kita kūrybinės industrijos sritis – natų leidyba. 

–  Ar už tas natas, kurios yra padauginamos ir visiems dalinamos, atsiskaityti su autoriumi nereikia?  

–  Turime teisę platinti natas Dainų šventės dalyviams ir pasirenkame, ar leidinį leisti, ar platinti elektroniniu būdu. Pagal visas prievoles, kurios yra mums suteiktos, mes taip ir elgiamės.  

–  Ar kas bandė skaičiuoti, kiek per praėjusią Dainų šventę buvo sumokėta muzikos kūrinių autoriams?  

–  Mes esame vieni didžiausių, kurie daugiausiai skiria lėšų autoriams. Kiekvienais metais įsigyjame iš autorių naujus kūrinius, skatiname jų kūrybą. Kiekvienais metais autoriams sumokame per 50 tūkst. Taip pat, kaip minėjau, po Dainų šventės dar per LATGA atsiskaitome už viešą atlikimą.  

–  Autorių teisių tvarka, įsigijimas ir visa kita, ar yra pakankamai aišku, ar reikėtų įvesti daugiau taisyklių, daugiau tvarkos, kad nekiltų tokių ginčų?  

–  Aš nemanau, kad čia ginčas. Čia – iš kažkur paleista informacija. Mes atsiskaitome ir elgiamės pagal įstatymus, tačiau yra tam tikrų klausimų dėl pačių natų leidybos, dėl administravimo. Supraskite teisingai, Dainų šventė vyksta vieną kartą į ketverius metus, o šį kartą po pandemijos ir šešerius metus, o kasdienis gyvenimas vyksta kasdien ir tai – ne vien Dainų šventė. Kalbamės ir su Kompozitorių sąjunga, ir su muzikos informacijos centru, ir su LATGA, ir ministerijoje dar kartą turėjome pokalbį, pasitikrinome sutartis, ar jos atitinka teisės aktus. Reiktų eiti į priekį ir išsiaiškinti nesklandumus bei neaiškumus.

Nuramino nuogąstaujančius dėl autorių teisių

Antradienį Dainų šventės organizatoriai pateikė savo atsaką, nuramino nuogąstaujančius dėl autorių teisių.

Spaudoje pasirodžius muzikos prodiuserių nuogąstavimams, kad artėjant jubiliejinei Dainų šventei bus neatsiskaityta su muzikos autoriais, sureagavo šventės organizatoriai. Jų teigimu, šie nuogąstavimai – nepagrįsti, o autorių teisių užtikrinimas – svarbi šventės organizavimo proceso dalis, kuriai kaskart skiriama daug dėmesio.

„Kiekvienais metais skiriame apie 50 tūkst. eurų naujiems kūriniams sukurti ir jų teisėms įsigyti, – komentavo Dainų šventės organizatoriaus Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius S. Liausa. – Autoriai, kurių kūrinių teisės įsigyjamos, suteikia teisę naudoti, platinti ir atlikti kūrinius, tad jiems yra sumokama už Dainų šventėje naudojamus kūrinius, įskaitant ir tų kūrinių natas. Be to, kaip ir per kiekvieną Dainų šventę už atliktus kūrinius bus mokama LATGAI, kuri gautas pajamas paskirstys autoriams. 2024 m. numatyta pakankamai lėšų naujiems kūriniams įsigyti ir už kūrinių atlikimą sumokėti LATGAI“.

Organizatorių teigimu, vis daugiau dėmesio skiriama naujų kūrinių įtraukimui į Dainų šventę, premjeroms, repertuaro atnaujinimui. „Kasmet organizuojame viešus naujų kūrinių konkursus, kuriuose dalyvauja ir geriausi Lietuvos kompozitoriai, ir karjerą tik pradedantys jauni kūrėjai,  –  pasakojo S. Liausa. – Šiuose konkursuose premijuojami kūriniai siūlomi Dainų šventės renginių programas sudarančioms kūrybinėms grupėms. Sukurti ar aranžuoti kūrinį specialiai Dainų šventei – nemažas iššūkis, tad kasmet šiuos konkursus plečiame ir pritraukiame vis daugiau kūrėjų“.

Organizatoriai skaičiuoja, kad šiemet Dainų šventėje nuskambės net 40 valandų programos, kurią sudarys ir autentiška folkloro muzika, ir šiuolaikinių kūrėjų premjeros, ir lietuvių liaudies dainų aranžuotės. Šimtmetį mininti Dainų šventė prasidės birželio 29 d. Kaune, o nuo birželio 30 iki liepos 6 d. tęsis Vilniuje ir iš viso apims 14 renginių. Šventę vainikuos Dainų diena Vilniaus Vingio parko estradoje, kurią žiūrovai kviečiami nemokamai stebėti Vingio parko pievoje arba įsigyti bilietus į organizatorių paruoštas sėdimas vietas.

„Senokai koncertuose norėjau išbandyt ką nors nauja, kitaip, kas būtų iššūkis ir neįprasta man pačiam, – sako V. V. Landsbergis. – Ieškojau partnerio, gero instrumentalisto, kuris galėtų palydėti, praplėsti naujai kuriamas dainas, pvz., perkusijomis ar elektronika. Ir staiga supratau, kad tokį partnerį turiu pašonėje – sūnų Joną.“

Žinomas dainų ir knygų autorius, bardas V. V. Landsbergis sutinka: sakyti, kad koncerto forma visiškai nauja, gal ir nebūtų tikslu, tačiau nuo tokio formato koncertų viskas scenoje ir prasidėjo.

Bene prieš ketvirtį amžiaus Vilniaus mokytojų namuose buvo švenčiamos Vytautinės ir organizatoriai buvo nutarę sukviesti visus bent kiek dainuojančius Vytautus, pradedant Vytautu Kernagiu, – pakvietė ir V. V. Landsbergį. Nors iki tol dainuodavo tik sau ir draugams, jis tą kartą sutiko pabandyti.

„Kokias penkias dainas sudainavau, tris – savo, dvi – liaudies, padedamas sūnaus Jono. Jam tąkart buvo apie dvylika, ir tada jis, kiek pamenu, jau buvo baigęs smuiko studijas dvarionkėje (B. Dvariono muzikos mokykla, – red. past.) ir ten pat persimetęs studijuoti klasikinę gitarą. Tada įvyko pirmasis mano (ir mudviejų) viešas koncertas, iki šiol buvęs vienintelis. Dabar, tikėtina, atsiras dar keli“, – pasakoja menininkas.

Ne vieną dešimtmetį savo kūryba Lietuvos klausytojus džiuginančio V. V. Landsbergio koncertai palieka neišdildomą pėdsaką. Itin teigiamų atsiliepimų sulaukė ir naujai parengta programa, kurios generalinę repeticiją stebėjo keletas smalsuolių.

„Būna kartais, kad patinka koncertas, būna kartais, kad net sužavi, bet šįkart įvyko tikrai daugiau – nunešė kažkur toli toli, gal į vaikystę, o gal ir į praeitus gyvenimus. Esu dėkingas duetui ir tai smegenų chemijai, kurią sukūrė“, – mintimis dalijasi dueto repeticijoje dalyvavęs Giedrius Tamoševičius.

Landsbergių parengti koncertai įsimena ne tik dėl autentiškų kūrinių, tačiau ir dėl patiems klausytojams atmintin įstrigusio itin stipraus ir šilto ryšio tarp tėvo ir sūnaus.

„Vytauto balsas stebuklingas, įspūdingas ir užburiantis, o Jono talentas pavergti elektrinį instrumentą išties paslaptingai sudėtingas. Ne tik muzika esmė, o ir santykis šeimoje! Nuostabu matyti, girdėti, jausti bendrystę. Kai šeimoje supratimas, palaikymas ir darna, tada vyksta stebuklai“, – susižavėjusi atvirauja viena iš dueto gerbėjų Viktorija Gliaudelienė.

Kas? V. V. ir J. Landsbergių koncertas „SKRISK MEDŽIŲ VIRŠŪNĖMIS“.

Kur? Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Kada? Spalio 26 d. 18.30 val.

Penktadienį ryte praeiviai užfiksavo šokantį pagrindinį Laisvės alėjos fontaną pagal Danieliaus Dolskio dainą „Lietuvaitė“. Tokiu metu centrinėje miesto pėsčiųjų gatvėje dar nebūna daug žmonių, tačiau tie keli, kuriuos pasitiko muzika ir vandens purslų programa, visgi, stabtelėjo pasigrožėti.

„Nuotaiką tikrai pakėlė tarpukario metu Kaune dažnai skambėjusi daina. Retai kada pataikau, kai Laisvės alėjos fontanas muzikuotų, tad šį rytą tikrai nudžiugau pamačius, negalėjau nepadaryti ir vaizdo įrašo, kad tai išliktų atminčiai“, – kalbėjo su portalo kauno.diena.lt skaitytojais šokančio fontano vaizdais pasidalijusi kaunietė Rita.

Primename, kad Laisvės alėjos fontanas dienos metu šoka kas valandą. Tuomet per garsiakalbius užgroja žinomos dainos, o į viršų pradeda kilti vandens purslai.

Tačiau verta priminti, kad vėstant orams lieka vis mažiau laiko pasigrožėti šiuo Laisvės alėjos akcentu, mat šaltuoju metų laiku fontanų mechanizmai yra nuardomi ir sugrįžta tik pavasarį, kai nebebūna šalnų. Kol kas fontanų prižiūrėtojai konkrečios datos, iki kada veiks Kauno fontanai, neskelbia, tačiau stebimos orų prognozės. Jei oras pradės labai vėsti, teks baigti ir miesto fontanų sezoną.

Anot organizatorių, ši šventė yra prasmingas ir reikšmingas Klaipėdos kultūrinis vyksmas, vainikuosiantis miesto istorinės praeities ir mūsų dienų gyvenimo patirtį.

Dainų šventės rengėjai – uostamiesčio chorinė bendrija „Aukuras“ kartu su Žvejų rūmais, Lietuvos nacionaliniu kultūros centru, Lietuvos chorų sąjunga.

„Vakarų krašto dainų šventė, kuri vyks kitą savaitgalį, birželio 10–11 d., dabar mums – didžiausias iššūkis. Šiuo metu tam ruošiamės, nes šiemet užsiregistravo labai daug dalyvių. Galima teigti, kad po pandemijos Dainų šventės atsigauna“, – pasidžiaugė Žvejų rūmų direktorius Alvydas Juozas Lenkauskas.

Žvejų rūmų kultūrinės veiklos vadybininkės Emilijos Medutės teigimu, į Klaipėdą planuoja atvykti per 7 tūkst. dalyvių iš visos Lietuvos.

Esą jie ir toliau registruojasi ir dabar matyti, kad šiais metais dalyvių Dainų šventėje bus daugiau nei pernai.

Galima teigti, kad po pandemijos Dainų šventės atsigauna.

Prieš metus vykusioje šventėje dalyvavo apie 6 tūkst. dalyvių.

Miestui bus nemenkas iššūkis priimti tokį skaičių šventės svečių.

Kadangi pagrindinė šventės diena yra birželio 11-oji, dalis dalyvių į Klaipėdą atvyks tik vienai dienai – jie atvažiuos ryte į generalinę repeticiją ir po šventės važiuos namo.

Šokių ansambliai ryte prieš koncertą jau nebeturės laiko repetuoti, tad į Klaipėdą atvyks išvakarėse, birželio 10-ąją, į generalinę šokėjų repeticiją.

Per tūkstančio žmonių apgyvendinimas yra organizuojamas miesto mokyklose.

„Turime apie 50 savanorių, kurie padės eisenos metu ir kitur. Šiemet šventės dalyvių eisena rikiuosis Atgimimo aikštėje ir žygiuos į Vasaros estradą. O Vasaros estrada tikrai atlaikys tokį dalyvių skaičių, ne tiek atlaikė“, – šypsojosi E. Medutė.

Anot organizatorių, nuo seno Klaipėdos kraštas garsėja turtingomis Dainų švenčių tradicijomis.

Dar Vydūno, Antano Vaičiūno, Stasio Šimkaus, Adomo Brako ir kitų lietuvių šviesuolių pastangomis Dainų šventės tapo visų lietuvininkų dvasinės kultūros, tautinio gyvybingumo išraiška.

Šie patarimai – ne psichologijos populiarintojo, nors jų autorius ir studijavo žmogaus psichologiją. Tai skaistyklą išgyvenusio Maksimo Kolesnikovo patarimai. Jis – tas pats ukrainiečių karys, kurio nuostaba išvydus obuolį tapo vasarį vykusių belaisvių mainų simboliu.

Fronte – ne naujokas

Iki plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą Kyjive dirbęs žinomas rinkodaros specialistas į kovą su agresoriumi stojo 2022 m. vasario 24 d. Jau kovą patekęs į nelaisvę namo jis grįžo tik šiemet vasario 4 d. kartu su dar 115 tautiečiais. Pirmosiomis laisvės akimirkomis išvydęs kažkieno paduotą obuolį vyras nepajėgė nuslėpti jaudulio: vaisių jis pamatė pirmą kartą per beveik metų pertraukos. „Bijau jo paragauti“, – tuomet prisipažino 45-erių vyras. Išvydę kario su obuoliu nuotrauką, nelaisvėje visiškai pražilusį, 32 kg svorio netekusį vyrą net bičiuliai sunkiai beatpažino.

Tuo, ką išgyveno tuos mėnesius, kai jo gimtinė tęsė kovą su agresoriumi, M. Kolesnikovas pasidalijo su Ukrainos žiniasklaida.

Gyvenimą iki invazijos rinkodaros vadovu dirbęs vyras vadina buvus gana patogų. Žmona, dvi dukros, kelionės, psichoanalitiko studijos, diplomo laukimas ir planai priimti pirmąjį pacientą. Šiandien šias mintis jis sako nukėlęs iki pergalės. „Esu kariuomenėje ir neplanuoju jos palikti, nebent Karo medicinos valdyba nuspręstų kitaip“, – radijui NV sakė M. Kolesnikovas.

Vadas priėmė sprendimą pasiduoti. Šūviai baigėsi. Pasirodė Rusijos specialiųjų operacijų pajėgos ir paėmė mus į nelaisvę.

 

Karinę uniformą buvęs restorano savininkas pirmą kartą užsivilko dar 2015 m., kai nuo Rusijos agresijos išvyko ginti savo gimtąjį Donbasą. Tuomet jis pradėjo rašyti tinklaraštį, kuriame pasakojo apie karių mokymus, kasdienį gyvenimą kariuomenėje, jos problemas. Vėliau M. Kolesnikovo pasakojimai buvo publikuoti kaip „Mobilizuoto žmogaus dienoraštis“.

Lemtingoji kovo 20 d.

Rusijos invazija vyrą užklupo namuose. Paskambinęs uošvis pranešė, kad prie jo namų jau sproginėjo bombos. „Turėjau susikrovęs kuprinę, nes supratau, kad gali prasidėti karas, – pasakojo kyjivietis. – Prieš dieną prisipyliau pilną automobilio baką, kad žmona išvengtų stovėjimo spūstyse prie degalinių. Apsirengiau, apsiaviau batus, pabučiavau žmoną ir nuvykau į karo prievolės biurą.“

Jau po dviejų dienų M. Kolesnikovas, 26-osios artilerijos brigados karys, girdėjo netoli vykstančius mūšius – rusai mėgino išlaipinti desantą. Kovo 3 d. mūšiai priartėjo prie jo pozicijų.

„Buvome apsupti dvi savaites, kasdien vyko apšaudymas. Keletą kartų rusai bandė prasiveržti. Gynėmės. Turėjome nedidelį dalinį, nedaug žmonių. Kovo 20-osios ryte į mūsų teritoriją jau buvo įvažiavę keli tankai, vieną vaikinai apgadino, gana drąsiai nukovė įgulą iš granatsvaidžio, kas paprastai neįmanoma – tankas sveikas, bet įgula negyva. Vis dėlto daugiau neturėjome kuo sustabdyti tankų, o po aštuonių valandų tapo aišku, kad jų nesustabdysime, turėjome nemažai aukų. Vadas priėmė sprendimą pasiduoti. Šūviai baigėsi. Pasirodė Rusijos specialiųjų operacijų pajėgos ir paėmė mus į nelaisvę“, – kaip atsidūrė priešo rankose, prisiminė M. Kolesnikovas.

Paimti į nelaisvę kareiviai šešias valandas buvo vežami sunkvežimiu – be vandens, be galimybės nueiti į tualetą. Vadinamasis Specnazas karius perdavė „Rosgvardijai“, ukrainiečiai buvo nugabenti į Baltarusijos teritoriją, dvi dienas prabuvo kažkokiame sandėlyje. Karo policija atliko pirminę apklausą – karių dokumentai buvo dingę.

Statusas – liudininkai

Po kelių dienų ukrainiečiai dviem grupėmis buvo išvežti į ikiteisminio sulaikymo centrą Briansko srityje, Rusijoje, kur buvo įrengta belaisvių stovykla. 40 kv. m kameroje, skirtoje dešimčiai žmonių, apgyvendino keturiolika.

Mus ten laikė griežto režimo sąlygomis. Iš pradžių labai ilgai neveikė šildymas, buvo labai, labai šalta.

 

Iš nugirstų pokalbių vyrai susidarę nuomonę, kad stovykloje iš pradžių apie 60 proc. buvo civiliai, likusieji 40 proc. – kariškiai. „Mus ten laikė griežto režimo sąlygomis. Iš pradžių labai ilgai neveikė šildymas, buvo labai, labai šalta. Buvo kovo pabaiga, bet dar buvo sniego, net gegužės mėnesį buvo šalta“, – prisimena vyras.

M. Kolesnikovą tardė keturiskart. Pirmiausia – Rusijos tyrimų komiteto apklausa apie dalyvavimą 2014–2016 m. įvykiuose – Maidane, antiteroristinėje operacijoje Donbase, Viktorą Janukovyčių, suėmimo aplinkybes. Paskui vyko FSB apklausos – ilgesnės, su klausimais apie karines operacijas, ar būryje buvo užsienio instruktorių, užsienio ginklų, ar šaudė į civilius, ar žino ką nors apie branduolinius ginklus, „nešvarias“ bombas.

Kelis kartus buvo paimti belaisvių pirštų atspaudai, atliktas DNR testas, skenuotas veidas. Apie pusantro mėnesio jų tapatybė buvo tikrinama Rusijos duomenų bazėse. Tada apklausos buvo pakartotos, belaisviams duoti perskaityti ir pasirašyti jų apklausų protokolai.

„Buvome apklausiami kaip liudytojai, t. y. apie tai, kad esame karo belaisviai, nebuvo nė kalbos. Taip pat buvo užrašyta apklausos vieta, todėl, pradėję skaityti šiuos protokolus, žinojome, kur esame“, – prisiminė M. Kolesnikovas.

Manipuliavimas informacija

Į klausimus apie tai, kas vyksta Ukrainoje, belaisviams nebuvo atsakoma. Prievaizdai pasakojo tą patį, ką iki šiol, net ir Rusijos pajėgoms sunkiausiomis dienomis, kartoja Maskvos propagandininkai ir Kremlius: vadinamoji specialioji operacija esą vyksta pagal planą. Prievaizdų pasakojimais, esą Lenkija beveik užpuolusi Ukrainą ir su ja esą sutarta, kaip pasidalyti Ukrainą, kariškiai netikėjo, tačiau, kas vyksta iš tikrųjų, nežinojo.

„Kai jie užėmė Mariupolį, noriai mums apie tai pasakojo ir tuo labai didžiavosi. Jie pradėjo po kameras nešiotis kompiuterį su USB laikmena, kurioje buvo Nikitos Michalkovo laidos „Besogon“ įrašas apie tai, kad „Azovstal“ yra azoviečių, kad jie yra fašistai, juos visus reikia pakarti ir kad jie niekada neišvyks Rusijos Federacijos“, – pasakojo vyras.

Informacijos badas buvo apmalšintas tik gegužės 31-ąją, kai belaisviams buvo atvežtas televizorius ir jie sužinojo, kad Ukrainos šiaurė jau išvaduota. Belaisviai atidžiai žiūrėdavo į per televiziją rodomą žemėlapį – retsykiais ir propagandininkams išsprūsdavo tikros informacijos.

„Paskui mums duodavo televizorių maždaug kas dešimt dienų iki rugsėjo 20 d., kai buvo paskelbta mobilizacija. Tada buvo daug blogų naujienų, jie nenorėjo, kad mes apie tai žinotume, o paskui neleido mums nieko daugiau žiūrėti ar skaityti“, – pasakojo M. Kolesnikovas.

Spalio–lapkričio mėnesiais belaisviams duota knygų, tačiau po pusantro mėnesio atėmė ir jas. Daugiau prievaizdai nieko nepasakoję – tik atkakliai piršo naratyvą apie Lenkijos pretenzijas į Ukrainą, klausė, kokios pilietybės norėsią – Lenkijos ar Rusijos, nes Ukrainos pilietybės nebūsią.

„Mes vis tiek tuo netikėjome. Tuo metu jau turėjome informacijos, kad jiems reikalai klostosi blogai. Jau žinojome, kad Briansko srityje, už 20 km nuo mūsų, pataikė į kažkokį sandėlį – sargybiniai tarpusavyje kalbėjosi, kad mūsų raketa praskrido netoli jų, ir aptarinėjo, kad gerai, jog izoliatoriaus pastatas statytas sovietmečiu, tad yra storomis sienomis“, – prisiminė M. Kolesnikovas.  Tik gruodžio mėnesį iš vadinamojo kalinių elito pokalbių pasiekė skurdžios žinios apie rusų fiasko Chersone.

Pokalbių terapija

Vyras sako vijęs šalin mintį apie tai, kad gali būti greitai iškeistas į rusų belaisvius. Žinojęs, kad paprastai kaliniais apsikeičiama pasibaigus karui. Dar kovo mėnesį buvę akivaizdu, kad rusai taip greitai nesudoros ukrainiečių, tad manęs, jog karas gali tęstis bent dvejus metus. M. Kolesnikovas nusiteikė savotiškam maratonui – stengėsi neišnaudoti savo fizinių ir psichologinių išteklių, kad įveiktų visą atstumą, bandė susikurti sistemą, kuri leistų išlikti psichologiškai stabiliam.

Svarbiausia buvo nukreipti save ir aplinkinius nuo minčių apie tai, kur ir kokiomis aplinkybėmis jie yra atsidūrę. Dėl nuolatinio alkio tai buvo sunku. „Keletą kartų gavome sūdytų agurkų ir pomidorų, gal 5–7 kartus – pjaustytų šviežių kopūstų su keliomis tarkuotomis morkomis, druskos su šaukštu aliejaus kibirui. Tai buvo viskas, kas buvo iš vitaminų. Per visą laiką nieko panašaus į saldumynus nematėme, žinoma, jokių vaisių“, – „Belsat“ pasakojo iki invazijos gaminti maistą mėgęs ukrainietis.

Keletą kartų gavome sūdytų agurkų ir pomidorų, gal 5–7 kartus – pjaustytų šviežių kopūstų su keliomis tarkuotomis morkomis, druskos su šaukštu aliejaus kibirui.

 

Išgyventi M. Kolesnikovui padėjo psichologijos studijos: žinojo, kaip išlaikyti savikontrolę, kaip suvokti skausmą, kaip kūnas adaptuojasi. Stiprybės teikė ir pokalbiai – ne vien apie maistą, apie kurį esą buvo neįmanoma nekalbėti. Vaikų turintys vyrai kalbėjo apie juos, apie santykius su moterimis, filmus, knygas, žvejybą ar medžioklę. Žemės ūkio specialistai pasakojo, kokius gyvulius pelningiau laikyti, kaip šerti kiaules lašiniams ar mėsai.

Kartais jis skatindavęs kitus diskutuoti – kildavę ginčų, kuriuose belaisviai galėjo išlieti savo susierzinimą, kurio negalėjo nukreipti į tikrąjį jo šaltinį – kalėjimo prižiūrėtojus, kalinius. Ginčytis buvo galima, svarbu – neperžengti ribų. Anot M. Kolesnikovo, kur kas geriau ginčytis, kas geresnės – blondinės ar brunetės, nei apie tai, kas suvalgė didesnį duonos gabalą.

Gyvenimas laukimu

Belaisvių dienos buvo panašios viena į kitą. 6 valandą – Rusijos himnas, lovų tvarkymas, kai kas mankštindavosi, kiti tiesiog prausdavosi. Apie 7 valandą – pusryčiai: 100–120 g košė, geriausiu atveju – tiršta, o du ar tris kartus per metus ji buvusi net saldi. Paskui reikėdavo valyti kamerą ir laukti rytinio patikrinimo, kai visus išvesdavo į koridorių.

Jame vadinamasis kalinių elitas suskaičiuodavo belaisvius, o tomis dienomis, kai turėjo televizorių, klausinėdavo, kokių naujienų sužinoję. Paskui – pietų 12 valandą laukimas. Po jų – vakarienės, kuri būdavo 17 valandą. Apie 20 val. – vakarinis patikrinimas.

22 valandą išjungiamos šviesos, prasideda tariamo miego metas: belaisviai būdavo nuolat tikrinami, o ir miegoti nuo spalio pabaigos kameroje buvo labai šalta.

Kartais belaisviai buvo verčiami kelis kartus per dieną giedoti Rusijos himną, „Katiušą“ ir „Pergalės dieną“.

Pirmą kartą į gryną orą belaisvius išvedė gegužę, paskui – liepos viduryje. Nors išvesdavo į kiemą 5–6 minutėms, liepdavę sakyti, jei patikrinimo metu kas nors klaustų, kad lauke buvę ne mažiau kaip valandą. Kartais patys provokuodavo tokiu klausimu – atsakius tiesą, liepdavo daryti pritūpimus, pvz., 200 kartų.

Belaisviai privalėjo atmintinai išmokti įtariamųjų ir kaltinamųjų elgesio taisykles: visus 48 paragrafus iš eilės. Šiuo beprasmišku reikalavimu, anot M. Kolesnikovo, buvo bandoma kontroliuoti žmones. Taisyklėse būta tokio absurdo kaip draudimas laikyti naminius gyvūnus, o pasilikus nesuvalgytos duonos laukė bausmė – tai buvo vertinama kaip ruošimasis pabėgti.

Išsirikiavome į eilę, išgirdau savo ir dar vieno vaikino vardą. Mums buvo pasakyta: „Su daiktais lauk.“ Žinoma, buvo vilties, kad tai bus mainai.

 

Kelias namo

Rudenį prasidėjo mainai, iš tardymo izoliatoriaus, kur buvo laikomi belaisviai, pradėjo išvežti grupeles žmonių. Anot M. Kolesnikovo, visi džiaugėsi tėvynainių grąžinimu, tačiau sykiu ir patys vylėsi, kad bus greitai apkeisti.

„Sausio 31-ąją, prieš vakarienę, kai nieko nelaukėme, atsidarė kameros durys. Išsirikiavome į eilę, išgirdau savo ir dar vieno vaikino vardą. Mums buvo pasakyta: „Su daiktais lauk.“ Žinoma, buvo vilties, kad tai bus mainai. Tačiau mes tvardėmės, nes galėjo paaiškėti, kad tai bus perkėlimas į kitą kamerą arba į kitą kardomojo kalinimo įstaigą. Davė uniformas – tai, ką rado sandėlyje, o kitą rytą išvežė užrištomis akimis. „Tačiau jie nesurišo mums rankų, o tai buvo geras ženklas“, – prisiminė vyras. Vis dėlto džiaugtis jie bijoję net ir laipinami į lėktuvą – kad tik netektų nusivilti.

Tapęs vienu ilgiausiai nelaisvėje išbuvusiu kariu, M. Kolesnikovas pastebi: lengviausia į laisvę grįžti fiziškai, tačiau sunkią patirtį išgyvenę žmonės iš pradžių yra pasikeitę.

Laisvėje vyras iškart pateko į medikų rankas. Grįžęs prie socialinių tinklų, kuriuose iki invazijos mėgo dalytis nuotraukomis iš kelionių ir savo kulinariniais viražais, prieš gerą savaitę jis pasidalijo nuotrauka iš kardiotreniruotės. „Pirmą kartą gyvenime treniruojuos ne tam, kad numesčiau svorio“, – šmaikščiai pakomentavo M. Kolesnikovas.

„Šios dainos tokios artimos ir nepavaldžios laikui, kad tiesiog negalėjome jų nedainuoti“, – šypsojosi grupės „Hiperband“ lyderis Anatolijus Kapustinas.

Dar 2013-aisiais jis subūrė bendraminčių grupę ir, būdamas Igorio Berino mokiniu bei bičiuliu, tęsė jau Lietuvos muzikos istorija tapusių dainų išsaugojimo misiją.

„Labai džiaugiuosi, kad iš tiesų pavyko išsaugoti tą tikrąjį, originalų skambesį, prie kurio klausytojai jau įpratę ir kurio tikisi, apsilankę mūsų grupės koncertuose. Tai – muzika, išsiilgusiems nostalgiško skambesio, vertinantiems gyvą garsą ir išjaustą melodiją“, – pasakojo grupės lyderis.

Per dešimt grupės gyvavimo metų keitėsi ir jos sąstatas, bet meilė laiko patikrintoms dainoms neblėso. Dabartiniame grupės sąstate soline gitara išgirsite grojantį Arūną Sabuką, bosine gitara – Gediminą Alekną, klavišiniais – Raimundą Rudoką, mušamaisiais – Gintarą Stankūną. O grupės siela: atlikėjas ir gitaristas – Anatolijus Kapustinas.

„Hiperband“ labai atsakingai ruošiasi naujai suplanuotam turui po Lietuvą ir atskleidžia dar vieną intriguojantį faktą: „Pastebėjome, kad po mūsų koncertų esamos poros dar labiau pamilsta viena kitą, vienišiai atranda savo puseles, o susipykusieji – susitaiko. Ta magiška dainų galia žmones vienija, o tai šių dienų kontekste itin aktualu“, – įsitikinę grupės nariai.

Į ansamblio gimtadienio šventę susirinko pilna salė buvusių kolektyvo narių, gausus būrys draugų, artimųjų ir gerbėjų. Gražaus jubiliejaus proga ansamblį pasveikino Seimo narys Viktoras Pranckietis, Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, Raudondvario seniūnė Daiva Bulotienė, Raudondvario kultūros centro vadovė Jolanta Zizienė.

Prieš prasidedant šventinei programai, kolektyvas prisiminė ansamblio įkūrėją ir pirmąją vadovę – šviesaus atminimo Lietuvos kultūrologę, folkloristę Vilmą Čiplytę. Daug padėkos žodžių buvo skirta ilgamečiam ansamblio vadovui, Algirdui Svidinskui, kitiems vadovams, buvusiems ansamblio dalyviams.

Dabar kolektyvui vadovauja Vilius Marma, kuris, anot ansamblio narių, suteikė jaunatviškumo, pasitikėjimo savimi ir skatina ansamblio narius atrasti naujų talentų. Jam šventės metu įteikta plaketė. Kauno rajono meras folklorinio ansamblio „Piliarožė“ 25-erių metų kūrybinės veiklos proga už ilgametę veiklą mėgėjų meno kolektyve ir svarų asmeninį indėlį puoselėjant etnokultūrines tradicijas pasveikino ir ilgamečius kolektyvo narius. Nuo pat ansamblio įsikūrimo pradžios jame dainuoja Dangira Gibiežaitė. Devyniolika metų kartu su ansambliu – Ilona Galvydytė, septyniolika – Lina Čekanauskienė, keturiolika – Valentinas Bulotas.

25 metus ansamblyje dainuojanti ir šokanti D. Gibiežaitė pasakojo, kad kolektyvas per tiek metų labai išaugo ir pasikeitė. „Per pirmą repeticiją labai bijojau ir netgi galvojau, kur aš čia papuoliau. Tačiau gerų vadovų ir puikių kolektyvo narių dėka „Piliarožė“ šiandien yra tokia, kokią visi matote“, – tvirtino Dangira.

Ansamblis šiuo metu jungia 22 žmones. Dauguma jų – iš Raudondvario arba aplinkinių miestelių.

Ne vieną teminę programą paruošusi „Piliarožė“ aktyviai dalyvauja ne tik vietos bendruomenės ir Kauno rajono kultūriniame gyvenime. Ansamblis koncertuoja visoje šalyje, yra dalyvavęs trijose Dainų šventėse, tarptautiniuose folkloro festivaliuose „Skamba, skamba kankliai“, „Atataria lamzdžiai“, „Žalias ąžuolėlis“, „Iš tėvonijos versmių“.

Koncertuose ir šventėse „Piliarožė“ puošiasi ne tik lietuvių tautiniais, bet ir archeologiniais kostiumais.

Ansamblio repertuarą sudaro senosios tradicinės dainos, instrumentinė muzika, šokiai. „Piliarožė“ gieda ir groja sutartines, senaisiais tradiciniais instrumentais – kanklėmis, ratukine ryla, manikarka, lumzdeliu, dambreliu, skudučiais, daudytėmis, ragais, kiaule – ir naujesniais tradiciniais: smuiku, armonika, dūdmaišiu, cimbolais, basedla, būgnu.

Šventėje dalyvavo per 4 tūkst. choristų, 1,5 tūkst. šokėjų ir daugybė ansamblių iš visos Lietuvos.

Popietę tūkstantinė dalyvių minia žygiavo Klaipėdos gatvėmis. Eisena startavo nuo Liepų gatvės ir judėjo iki pat Vasaros estrados, skambėjo įvairūs šūkiai, plojimai, kuriems pritariamai signalizavo pro šalį važiavę vairuotojai.

Daina – tai ginklas, paguoda, pagalba ir viltis.

Prasidėjus renginiui, visi buvo kviečiami sugiedoti Lietuvos himną, po kurio iškilmingai buvo įnešta ir iškelta Dainų šventės vėliava.

Pasak renginio vedėjų, ši šventė priminė ir apie kultūros veikėją, filosofą Vydūną, kuris džiugaus tautos žmogaus idėją siekė įgyvendinti per lietuvišką dainą, giesmę.

1895 m. Vydūnas įkūrė „Tilžės lietuvių giedotojų draugiją“, jai vadovavo 40 metų.

Vytautas Grubliauskas. I. Kiseliovaitės nuotr.

Intensyvus Klaipėdos krašto lietuvių chorų gyvenimas buvo vainikuotas jo išsvajota visuotine Mažosios Lietuvos lietuvių dainų švente, kuri Klaipėdoje vyko prieš 95 metus – 1927 m. birželio 6-ąją.

Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko teigimu, šis renginys akcentavo ir stiprų ukrainiečių palaikymą.

„Galbūt tiksliausia būtų pasakyti „sveiki sugrįžę“. Tik keletas metų, per kuriuos ne tik Lietuva, pasaulis pasikeitė nepažįstamai. Daina padėjo išgyventi šį sunkų laikotarpį, neprarasti tikėjimo. Daina – tai ginklas, paguoda, pagalba ir viltis. Labai džiaugiuosi, kad daugiau negu šeši tūkstančiai dainuojančių, šokančių, grojančių žmonių šioje estradoje džiugino mus ir Lietuvą. Tebūnie tai stiprus mūsų visų solidarumo ir palaikymo ženklas kovojančiai Ukrainos tautai, su kuria, neabejoju, esame visi kartu“, – nurodė V.Grubliauskas.