Ištarti paskutinį „sudie“ D. Teišerskytei susirinko daugybė žmonių – draugai, buvę bendradarbiai, pažįstami ir artimieji.

„Žinojau kiekvienos jos rožės istoriją, kiekvieną jos medžio istoriją. Žinojau ir žinau nemažai jos eilių“, – kalbėjo Joniškio meras ir D. Teišerskytės draugas Vitalijus Gailius.

„J. Marcinkevčiaus buvo toks eilėraštis „Baltos eilės“. Užkasa didelį žmogų, atrodo, žemė turėtų padidėti, bet ji labai susitraukia, sumažėja“, – pilnomis ašarų akimis sakė Seimo narė Laima Moginienė.

„Aš žinojau ir tos ligos eigą ir tuos skausmus, tai natūralu, kad ji nenusipelnė tokios fizinės kančios“, – kalbėjo Nacionalinio Kauno dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas.

„D. Teišerskytė buvo moteris angelo pavidalu. Turbūt ten, danguje, kažkam labai prireikė poezijos, gražių žodžių ir turbūt taikos. Aš labai jos ilgėsiuosi“, – sakė žymios moters sūnaus bendramokslė ir bičiulė Violeta Mačiulienė.

D. Teišerskytės gyvenimas buvo poetiškas. Jame buvo meilės, buvo ir skausmo. Viskuo moteris dalijosi su artimiausiomis draugėmis.

„Kai mes suguldavome į jos lovelę, tai būdavo, kad daug kalbėtis nereikia“, – teigė  ilgametė D. Teišerskytės draugė, Tauragės teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė.

Režisierė daug laiko praleido D. Teišerskytės namuose. Ji matė, kaip po kelių dienų, praleistų ligoninėje, po chemoterapijos kurso, draugė stodavosi ant kojų ir važiuodavo į susitikimus su skaitytojais.

„Ji kyla ir važiuoja, bet esu mačiusi ir tokią, kai patardavau nevažiuoti. Tai buvo daugiausiai viena diena. Tada ir vėl grimas, graži suknelė...“ – apie D. Teišerskytės stiprybę kalbėjo draugė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

 

 

Atsisveikinti su D. Teišerskyte atvyko ir 50 metų ją pažinojusi buvusi darbuotoja ir padėjėja Seime Angelė Tamulaitienė. Moters akyse poetė užgeso.

„Iš ryto atvažiavau Dalią pasveikinti su gimtadieniu ir už poros valandų ji išėjo. Kartu buvo jos sūnus su marčia ir aš. Spėjau Dalužei padėkoti už viską, ką aš patyriau su jos pagalba per visą gyvenimą“, – graudindamasi kalbėjo A. Tamulaitienė.

Aktorė V. Mačiulienė buvo D. Teišerskytės sūnaus Lino bendramokslė. Poetė V. Mačiulienės gyvenime paliko pėdsaką.

„Šiandien aš jos paprašiau, kad jeigu gali, jei sutiktų mano tėtį, tegul perduoda linkėjimus. Nes mes buvom susitikę. Tėtis bučiavo ranką ir po to klausė, kaip ji atrodo. Jis buvo aklas, nematė. Sakiau, ji buvo labai graži“, – pasakojo  V. Mačiulienė.

Tikiuosi, kad ji neturėjo progos gyvenime suabejoti didžiule žmonių meile, žmonių, kurie vertino jos kūrybą.

D. Teišerskytė per savo gyvenimą palietė daugybę žmonių. Išeidama daug ir išsinešė.

„Apie Dalią geriausia kalbėti jos eilėmis: „kaip aš norėčiau virš vienatvės rūmų iškelti baltą vėliavą taikos...“ Mes liūdime, mes jaučiamės vieniši, bet Dalios nepamiršime“, – sakė Joniškio meras.

„Turbūt nebuvo nei vieno Lietuvos dainininko, kuris nedainavo jos dainų, artisto, kuris nedeklamavo jos eilėraščio. Ir aš galvoju, kad šlovė ir pripažinimas, deja, bet ateis, kada jos jau nebebus“, – mintimis dalijosi L. Moginienė.

„Mes kai susitikdavome, pakalbėdavome apie madą. Ji kvietė labai į Panemunę ateiti su savo firminiu keksu. Aišku, žadėjau, bet nesuspėjau. Ir turiu labai didelę širdies graužatį, kad aš nesuspėjau ateiti“, – pasakojo draugė Vanda Statkevičienė.

D. Teišerskytės sūnūs Linas ir Pranas sakė, kad mamos laidotuvės nėra atsisveikinimas su ja. Poetė paliko galybę darbų, kuriuose amžinai bus gyva.

„Man atrodo, kad mama niekur nedingo ir neišėjo. Dėka jos gyvenimo įdirbio, jos užgyvento draugų, bičiulių, bendražygių skaičiaus, viskas, atrodo, ir dabar vyksta jai vadovaujant. Jos gyvenimas, atrodo, nesibaigia“, – kalbėjo sūnūs.

D. Teišerskytė visuomet buvo viešumos žmogus, o jos vaikai stengėsi laikytis nuošalėje. Stebėjo mamą ir iš jos mokėsi.

„Be abejo, mes ją prisiminsime visą laiką kaip žmogų, iš kurio galėjome mokytis, semtis minčių, idėjų, kažkokio gerumo ir mokėjimo atsakyti už žodį, nemeluoti nei sau, nei aplinkiniams. Gerus pagrindus mums padėjo“, – apie mamą pasakojo vyrai.

D. Teišerskytę į Petrašiūnų kapinių poetų kalnelį palydėjo gausus būrys žmonių. Atsisveikinimo kalbas sakė Lietuvos rašytojų sąjungos atstovai, eiles deklamavo draugai, jautrius žodžius skyrė Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkė Viktorija Čimilytė-Nielsen.

„Būnant šalia Dalios norėdavosi pasitempti, gražiau kalbėti ir būti vertam būti šalia jos. Tikiuosi, kad ji neturėjo progos gyvenime suabejoti didžiule žmonių meile, žmonių, kurie vertino jos kūrybą“, – sakė politikė.

Paskutinius žodžius laidotuvėse tarė D. Teišerskytės sūnūs.

„Ačiū mamai už tai, kad gyvenimas ne tik atsirado, bet ir buvo įdomus, sodrus, spalvingas, įkvepiantis ir kupinas tikėjimo, kad gėrio ir grožio bus daugiau“, – su mama atsisveikino vaikai.

Žmogų pažinti kartais užtenka vienos akimirkos, o jį pamiršti neužtenka ir viso gyvenimo. D. Teišerskytės dainos, poezija mums dar ilgai primins, kad gėrio ir grožio visuomet bus daugiau.

Šeštadienį jos bičiuliai tarė paskutinį „Sudie“ ir palaidojo ryškios asmenybės urną gėlių jūroje.

Visus apkabindavo meile

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen atsisveikindama su ilgamete drauge, bendrapartiete, bičiule D. Teišerskyte kalbėjo, kad poetė niekada neturėjo galimybės suabejoti žmonių meile, ji pati tą meilę žmonėms dovanojo.

„Labai trūks jos palaikymo žodžio, tačiau Dalia liks gyva savo knygose“, – Petrašiūnų kapinėse kalbėjo politikė.

D. Teišerskytės bendražygiai taip pat negailėjo šiltų žodžių ir tikino, kad anapilin iškeliavusios kūrėjos darbai visada šildė širdis. „Meilė ir šviesa nugali viską. Mūsų Dalios pavyzdys tai nuolat liudijo. Prisimenu, kad Dalia buvo viena aktyviausių jaunųjų rašytojų narių. Mes rinkdavomės, skaitydavome ir aptarinėdavome savo eiles. Jaunųjų poetų kūrybą Dalia visuomet vertindavo labai geranoriškai. Ji buvo gerumo, atjautos, tolerancijos pavyzdys. Jos dainos skamba po visą Lietuvą, jos kūriniai apima viską. Dalia net ir patekusi į Seimą išliko jautri, atjaučianti, visada buvo aktyvi“, – mintimis dalijosi Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus, pridūręs, kad D. Teišerskytės kūryba nugali bet kokią mirtį, todėl visi galės ją sutikti išleistose eilėse.

Poetės bičiuliai vieningai tvirtino, kad D. Teišerskytė kiekvieną galėjo apgaubti meile, šiluma, pasidalyti su jais patirtimi. Ji visad išliko ori, tvirta ir tikslo siekianti.

„Mačiau visą jos ilgą kūrybinį kelią. Žinoma, buvo ir sunkių dienų, tačiau ji sugebėjo net ir tada šypsotis, nugalėti negandas. Net ir tada, kuomet sunkiai sirgo, ji vis tiek važiavo susitikti su skaitytojais, nes žmonės visada buvo jos įkvėpimas“, – kalbėjo Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidas Mačiulis.

Jautė pareigą ateiti

Atsisveikinti su D. Teišerskyte Petrašiūnų kapinėse susirinko ir nemažas būrys jos kūrybos gerbėjų, žmonių, kuriems niekada neteko gyvai bendrauti su poete, tačiau šie žmonės tikino, kad kūryboje jautė tarsi apie jų gyvenimą Dalia būtų rašiusi.

„Jaučiau pareigą ateiti, nes labai mėgau jos eiles, daug dainų žodžių moku. Atrodo, kad tos eilės apie mane rašė, palietė kiekvieną mano gyvenimo etapą, sušildė, kai buvo sunku, paguodė, kai buvo liūdna, džiugino, kai ir mano gyvenime buvo gerų dienų. Atrodo, dar norėjosi, kad dar kokią knygą išleistų, kad dar tartų žodį“, – kalbėjo sutikta garbaus amžiaus ponia Genutė.

„Man ji patiko kaip politikė, nes tokia atrodė nuoširdi, tiesi, bet teisinga. Norėjau tarti paskutinį „Sudie“, todėl ir atėjau“, – antrino taip pat niekad su D. Teišerskyte gyvai nesusitikęs ponas Petras.

Gyvenime netrūko veiklų

Primename, kad apie buvusios parlamentarės mirtį pranešta pirmadienį popiet, tądien moteriai suėjo 79-eri. D. Teišerskytė mirė savo namuose po sunkios ligos. Ji kurį laiką praleido ligoninėje.

D. Teišerskytė gimė 1944-aisiais. 1953 metais ji su tėvu ir broliais buvo ištremta į Irkutsko sritį, kur gyveno jos ištremta motina.1962 grįžo į Lietuvą, 1974-aisiais baigė Vilniaus universitetą, žurnalistikos studijas.

Seimo narės pareigas ji ėjo 2000-2016 metais, nuo 1999-ųjų buvo Lietuvos liberalų sąjungos, nuo 2005-ųjų – Liberalų sąjūdžio narė.

Kaip kūrėja D. Teišerskytė geriausiai žinoma dėl savo tekstų estradinėms dainoms – jų parašė daugiau nei 300.

Ji išleido keliolika poezijos rinkinių, tarp jų – „Atminties šešėliai“, „Bijau rudens“, „Meilės laiškai“, „Laikas“ ir kitus, novelių rinkinį „Ratas“. D. Teišerskytės kūryboje dominavo tremties motyvai, moters patirties istorijos siejamos su klasikinio tipo poetine kultūra.

Anot premjerės, D. Teišerskytė buvo talentinga, veikli ir ryžtinga, drąsiai reikšdavo savo nuomonę ir atvirai dalydavosi savo gyvenimo patirtimis, kūryba.

„Jos parašytos eilės, prasmingi žodžiai įkvėpė ir palietė daug žmonių, jos atminimas neabejotinai ilgai gyvuos. Užuojauta velionės artimiesiems ir bendražygiams, kurie dirbo, mokėsi, drauge dalijosi kūrybos ar tiesiog gyvenimo akimirkomis“, – rašoma I. Šimonytės užuojautoje.

„Dalia buvo neeilinė asmenybė ir talentinga kūrėja, palikusi ryškų ženklą Lietuvos politikoje, kultūroje ir visuomeniniame gyvenime. Visada jautri. Atvira ir tiesi, todėl ne visiems patogi“, – teigiama Seimo vadovės užuojautoje.

Ji pridūrė užjaučianti artimuosius, kūrėjų bendruomenę ir gerbėjus, politikos bendražygius ir visus, kurie pažinojo šią išskirtinę moterį.

Anot S. Kairio, D. Teišerskytė „atmintyje išliks kaip keliolikos talentingų poezijos, prozos ir atsiminimų knygų, kelių šimtų dainų tekstų autorė, aktyvi įvairius visuomenės klausimus kėlusi ir sprendusi asmenybė, principinga politikė, dirbusi ir kultūros srityje.“

D. Teišerskytė mirė pirmadienį sulaukusi 79-erių.

Seimo narės pareigas ji ėjo 2000-2016 metais, nuo 1999-ųjų buvo Lietuvos liberalų sąjungos, nuo 2005-ųjų – Liberalų sąjūdžio narė.

Ji taip pat buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos, Tarptautinės publicistų ir rašytojų sąjungos narė.

Kaip kūrėja D. Teišerskytė geriausiai žinoma dėl savo tekstų estradinėms dainoms – jų parašė per 300.

Viename iš D. Teišerskytės eilėraščių yra metafora: gyvenimas – kaip liga. Išties, argi sergame tik gripu, koronavirusu, vėžiu ar kitomis kūno negaliomis? Sergame meile ir neapykanta, kūryba ir neveiklumu, tikėjimu ir nusivylimu, užuojauta ir abejingumu – viskuo. Bet taip gyventi, netausojant anei vieno savo širdies dūžio, gali tik labai jausmingi žmonės.

Naujausia D. Teišerskytės poezijos knyga „Paskutinių lapų išleistuvės“, kaip ir visos, – jautriasieliams. Elegantiškai dailininko Dariaus Kairaičio iliustruota 77 eilėraščių rinktinė. Tiek suskaičiuota knygos anotacijoje. Visų sukurtų suskaičiuoti neįmanoma. O ir kam?! Kiekvienas jų turi savo gyvenimą. Vieni sugulę knygose – jų jau penkiolika. Kiti virto dainų posmais – jų per 400. Treti tiesiog sukrito į širdis – savi ir atpažįstami. Eilėraščių punktyrais ir leidžiamės į D. Teišerskytės gyvenimą, kuriame nėra pustonių.

 

SIRGTI EILĖRAŠČIU

 

  Poetas

 

  Nesmerkite poeto – jis našlaitis,

  Užgimęs po mėnulio pilnatim...

  Jo žaislai – išbarstytos raidės

  Ir baltos žvaigždės, šokančios nakty...

 

  Nežeiskite poeto – jis beodis,

  Jam skauda net atodūsiu pūga...

  Jis ginasi kančioj gimdytais žodžiais,

  Gyvenimas jam – stingdanti liga...

 

  Apeikite poetą – jis beprotis,

  Jis tiki žodžio ir minties galia...

  Palaiminkit jį laidotuvių puotai

  Ir atsistokite lyg gedintys šalia...

 

  Mylėkite poetą – jis bekraitis,

  O jo našta – beprotiškai sunki –

  Senoj kuprinėj krebžda mažos raidės,

  Jų ateitis tik sieloms palanki...

 

  Pašlovinkit poetą – jis teisėjas,

  Į metraštį rašydamas eiles,

  Jis paliečia visus lyg ryto vėjas

  Ir eina nebūtin žalia žole...

 

– Kartą, klausiama apie savo kelią į poeziją, pacitavote Marinos Cvetajevos žodžius, skirtus Borisui Pasternakui: „Dievas sugalvojo, kad turite būti ąžuolas, o į žemę išleido poetu.“ Jums, sakėte, – atvirkščiai: Dievas buvo numatęs, kad taptumėte rašto žmogumi, o gerokai paklaidžiojote aplinkkeliais... Verslas, žiniasklaida, politika, visuomeninė veikla – ko tik nebūta jūsų gyvenime! O kas vis tiek parvesdavo pas eilėraštį?

– Mano broliai sakė, kad dar murzinoje vaikystėje kalbėjau eiliuotai. Pirmą eilėraštį parašiau septintoje klasėje rąstinėje Sibiro mokykloje per braižybos pamoką. Vadovėlyje radau atviruką „Atgailaujanti Magdalena“ – tokia nuoga rubuilė, apsisiautusi ilgais raudonais plaukais. Parašiau ilgą smerkiantį eilėraštį... Parodžiau rusų kalbos ir literatūros mokytojai. Ji ilgai juokėsi, paskui pasakė: „Duročka. No piši.“ Kvailutė. Bet rašyk. Tai ir rašau…

Taip, mano gyvenimas margas ir duobėtas. Beveik ketveri metai taigoje su kirvuku, paskui, grįžus į Lietuvą, metai Mosėdyje. Atsitiktinai patekau į Kauną, įstojau į Technologijos technikumą, dirbau spaustuvėse, įstojau į Vilniaus universitetą, dirbau Kauno radijo ir televizijos filiale, Menininkų namuose, vienoje keistoje redakcijoje… Ištekėjau, išsiskyriau, gyvenau statybininkų bendrabutyje, paskui (ačiū pirmam vyrui) gyvenau žmoniškai dviejų kambarių bute.

Įstojau į Jaunųjų rašytojų Kauno skyrių. Parengiau pirmą knygą „Atminties šešėliai“. Dėl netinkamos biografijos niekas jos neišleido. Žiauriai išgyvenau. Tačiau, vos iš dangaus nusileidus laisvei, už savo lėšas ją išleidau. Baisiai didžiavausi jos tupėjimu knygyno lentynose.

Tuo metu įkūriau bendrovę „Gabija“, kuri gyvuoja iki šiol. Pradėjau leisti žurnalą „Gabija“, laikraštį vaikams „Tukas“, įsteigiau Modelių agentūrą, Madų teatrą, Grožio mokyklą, rengiau įvairiausius renginius... Kūrybai, regis, neturėjo likti laiko. Bet man būna kitaip – kuo mažiau turiu laiko, tuo daugiau parašau.

– Kurti poeziją ir eiliuoti – du skirtingi dalykai. Jūsų eilės kuriamos, todėl iškart išduoda savo genezę – iš kunkuliuojančio jausmo, iš perpildytos širdies. Kaip esate sakiusi, jūsų poezijoje gyvena jūsų dramos ir komedijos. Ar toks nuogas rašymas labiau padeda, ar labiau išsekina?

– Ką aš žinau... Argi man apie tai kalbėti, kai aš pati nežinau, kokioje lentynoje esu padėta. Aš rašau tik tada, kai nebegaliu nerašyti. Atrodo, jei neužrašysiu – sprogsiu. Ir niekada netaisau savo eilėraščių. Nes tai užrašyta to meto mano jausena, mano gyvenimo gabalėlis. Juk neįmanoma pataisyti praeities. Gal dėl to daugelis mano kūrinėlių yra perdėm atviri ir jausmingi. Tokie senoviški, rimuoti ir naivoki... Ir tiesiog neprotingai atviri. Gal dėl to jie patinka žmonėms, kad yra suprantami ir nenudailinti. Neseniai skaičiau tokį pareiškimą, kad eilėraščius rašo, jog nereikėtų eiti pas psichiatrą... Gal?

– Ar šiandienos skubančiam, darbuose ir internete paskendusiam žmogui reikalinga poezija? Kokia jos vieta šiandien? Ar vertinančiu žvilgsniu pažvelgtumėte į poetų daržą – kokiomis negaliomis serga šiandienė poezija?

– Yra kelios žmonių rūšys: vieniems kultūros (poezijos) reikia visada, kitiems – niekada. Manau, kad dabar žmonėms jos reikia. Sprendžiu iš šimtų ir net tūkstančių patiktukų po eilėraščiais feisbuke, pilnomis salėmis ar salytėmis susitikimuose, išpirktais knygų tiražais. Tai neapsakomai guodžia ir džiugina.

Negaliu spręsti, kuo serga šiuolaikinė poezija, nesu jos žinovė. Kita vertus, gal aš nepakankamai išsilavinusi ir daug ko nesuprantu. Tik man atrodo, kad rašant prieš akis turi būti skaitantis žmogus, o sieloje – žydinti magnolija.

 

SIRGTI IŠBANDYMAIS

 

  Įspyrė į blauzdą šalna. Skauda.

  Ant stalo nukrito ruduo. Raudu.

  Jaunystė išeina žiemop. Graudžiai.

  Voratinklį savo nuogumui – audžiu.

 

  Į ateitį kelio nėra. Liūdna.

  Užtvėrė spygliuotom vielom. Kliūtys.

  Raukšlėj įsivėlė spygliai. Duria.

  Išeiti į vasarą vėl nerandu – durų…

 

  Šaukiu – sugrąžinkit mane! – Tylit.

  Kelias namolio toli. Mylios.

  Šermukšniai rubinais nusviro. Šilas.

  Ir plaukas nukrito delnan – žilas.

 

  Vasarom žaidžia jauni. Būkit.

  Jums dar negreitai ruduo. Pjūtys.

  Mano lange jau žiema. Šalta.

  Mano veide atlydys – baltas.

 

– Dešimt metų tremtyje Sibire, Irkutsko srityje, jums turėjo neįprastą poveikį: sakėte, kad norėjote ir likti ten, buvote pripumpuota, esą Lietuvoje – vien fašistai. Dabar taip pumpuojamos visų rusų galvos. Kaip tai suvokiate? Kaip šiandienos civilizuotam žmogui pakelti išbandymą barbarišku rusų karu?

– Sibiras man turėjo labai didelę įtaką. Dešimt metų yra nemažas tarpas žmogaus gyvenime. Aš ten mokiausi, vasaromis padėjau mamai plytinėje, o baigusi septynmetę išėjau į mišką. Buvau labai liesa ir gėdijausi, kad dar net keturiolikos neturiu. Sakydavau, kad man jau septyniolika. Vasarą turėdavome paruošti kelią rąstams išvežti link upės. Iš ten juos plukdydavo į Zimos miestą, kur buvo medžio apdirbimo gamyklos. Kiekvieną vasarą reikėdavo vis kito kelio, nes mišką vienoje vietoje išpjaudavo ir keldavosi į sveiką plotą. Žiemą tą kelią reikėjo prižiūrėti tobulai, nes juo veždavo milžiniškas vilkstines. Traktorius traukdavo keliolika keistų rogių su mediena. Tad kelias turėjo būti lygus it veidrodis. 1 km buvo vienas žmogus. Apie 45 °C šalčio, visą dieną viena, duonelė sušaldavo į ledą, bet kažkokių nušalimų nebuvo, nes mama taip aprengdavo, kad net judėti buvo sunku.

Tai mane labai užgrūdino. Fiziškai ir dvasiškai. Esu labai savarankiška, tiesmuka, drąsi, nelabai kukli, mėgstanti vienatvę ir išmokusi išgyventi. Vietiniai ten buvo labai draugiški, daug padėjo ir patarimais, ir maistu. Kadangi užaugau kitoje terpėje, turėjau gerą nuomonę apie rusų tautą. Gal ten ir buvo tie, tikrieji... Tai, kas vyksta dabar, yra nesuvokiama. Tas tipas  vertas baisiausios bausmės, kurios sulauks ne tik jis, jo vaikai, vaikaičiai, bet ir visa tauta. Jis sunaikino Rusiją. Rusija sunaikins jį.

– „Mama mane išmokė vieno svarbiausio dalyko – tavo problemas turi žinoti tik tavo pagalvė“, – tai vėlgi iš jūsų išpažinties. Pagalvė pagalve, tačiau viešo žmogaus net ir patys asmeniškiausi išgyvenimai – kaip ant delno padėti. Kaip ištverti, kai kiekviena tavo ašara suskaičiuojama?

– Visuomenė nieko nežinojo apie mano namų gyvenimą, kol neatsidūriau Seime. Pirmą kadenciją spauda nebuvo agresyvi ir Seimo nariai buvo oresni, kuklesni. Dauguma. Vėliau prasidėjo nuodėmių medžioklė. Neabejoju, kad reikia stebėti viešą asmenį, skelbti ir skalbti jo klaidas. Bet ištisus metus aprašinėti iš konteksto ištrauktas frazes yra kiek marazmatiška. Iš pradžių aš labai išgyvenau. Paskui pripratau. Mane apgynė du mano labai mylimi žmonės – prezidentas Valdas Adamkus ir a. a. Kęstutis Navakas. Viešai ir nedviprasmiškai.

Dėkoju žmonėms, kurie tikėjo manimi.

– Politiką turbūt irgi reikėtų priskirti prie vienų didžiausių išbandymų? Nesigailite jai atidavusi gerą gabalą – net šešiolika metų – savo gyvenimo? Ką joje vadintumėte didžiausiu savo pasiekimu? Ir, jei atsuktume laiką atgal, kartotumėte šią savo kelio atkarpą?

– Politika man nebuvo svetima. Tuomet daug rašiau, turėjau įvairių veiklų, netgi kūriau Moterų partiją, kurią iš mūsų gudriai nušvilpė... Tad pakvietimas dalyvauti rinkimuose man buvo gana smagus.

Aš Seime dirbau. Nuoširdžiai ir rimtai. Buvo klaidų, nesusipratimų, bet teigiamybių buvo kur kas daugiau. Turbūt niekas nežino, kad tie 2 proc., kuriuos dabar pervedame nuo jau sumokėtų mokesčių, buvo mano projektas. Dirbau Mokslo, švietimo ir kultūros komitete, tad projektai dažniau būdavo linkę į kultūros pusę. Skaitymo metai, Teatro metai, Muziejų metai. Bibliotekų metai, Lietuvių kalbos kultūros metai.. Tai buvo didžiuliai projektai su valstybės finansavimu, dešimtimis renginių – parodų, konferencijų, lėšų, skirtų vertimams, meno kūriniams įsigyti, bibliotekoms kompiuterizuoti ir t. t. Man tai buvo labai prasminga veikla, artima ir suprantama mano sielai ir išsilavinimui.

Pirmadieniais Kaune vykdavo gyventojų priėmimas. Nusidriekdavo eilės... Bandžiau spręsti kiekvieną man patikėtą problemą. Pavykdavo gal penktadalis. Daug važinėjau po miestus, miestelius, kaimus, vedžiau literatūros, istorijos pamokas, dovanojau knygų bibliotekoms. Niekas apie tai nerašė. Gal taip ir turi būti, nes tai buvo mano darbas, už kurį žmonės mokėjo atlyginimą. Neblogą. Bet eskaluoti per visas įmanomas priemones, kai vieną nelabai simpatingą tamsiaodį pavadinau negru, gal nelabai protinga. Visą kritiką priėmiau nuolankiai, nors ir labai dėl to išgyvenau.

– Išties atsiėmėte su kaupu už išsprūdusią frazę: „Aš esu nacionalinė vertybė.“ 2010-aisiais už ją gavote humoristinę „Dviračio žvaigždę“, tačiau linksma nebuvo – esate prisipažinusi, kad gėdijotės, jautėtės nepatogiai. Kaip pereiti išbandymą nulinčiavimu, viešu plakimu?

– Sakiau, kad ta „vertybė“ buvo išrauta iš privataus pokalbio, juokaujant... Jetau, kiek mane plakė! Kas tik netingėjo. Bet dabar aš reaguoju ramiai ir net susitikimuose su skaitytojais nepamirštu priminti, kad mes visi – dirbantys, kuriantys, mylintys artimuosius ir tėvynę – esame nacionalinės vertybės. Ir tai aš teigiu be ironijos. Politikas turi būti storaodis. Aš tokia nebuvau. Bet esu labai laiminga, kad likimas ir istorija nubloškė mane iš ledinio kelio į mano šalies parlamentą. Dėkoju žmonėms, kurie tikėjo manimi.

 

SIRGTI VIENATVE

 

  Eina sau – vieniša!

  Neturiu nei katės, nei šuniuko…

  Neatneš plačiapetis į lovą puodelio kavos…

  Bet, žinokit, tikrai, stebuklingą

  Turiu šuliniuką

  Su margiausiom vertybėm, kurias

  Ir semiu nuolatos…

 

  Ten žali kaspinai, išpinti iš

  Vasarvydžio ryto,

  Ir spalvingi drugiai ant lempų

  Nutūpę naktim,

  Ten balandė balta lyg mėnulis per

  Pilnatį švyti,

  O taurėj krištolinėj sirpios

  Žemuogės kvepia viltim…

 

  Ten eilėraščiai budi prie slaptingos

  Senos užrašinės,

  Pintinėlės aistrų ir suplėšytų lapų

  Baltų…

  Ten maniškių kapai, prarasta,

  Išgailėta tėvynė,

  Ten, kai reikia, paieškau mylimų,

  Užmirštų ir kaltų…

 

  Eina sau – vieniša!

  Netiesa, ten turiu kavinuką –

  Palikimą Dunkan. Ir Tarkovskio

  eilių pluoštelius…

  Dar – slepiu angelsparnį,

  Strazdanotą avietėm anūką,

  Pelenais pabarstytus klaidų ir

  Tuštybių kelius,

 

  Tris vaikų dantukus ir išskridusių

  brolių šešėlius,

  Tylų vakaro džiaugsmą, kai dega

  ugnis židiny…

  Ten aš saugau visų, kažkada

  prisilietusių sielas…

  Kada nors ir pati rasiu vietos tame

  šuliny…

 

– Esate prisipažinusi, kad be rašymo galėtumėte išgyventi, be šeimos – ne. Deja, jūsų šeimos gyvenimas vis patirdavo sukrėtimų. Pirmoji santuoka truko dvejus metus, antroji suiro po 30 bendro gyvenimo metų. Netekote vyro, bet ne šeimos. Ko reikia, kad per tokius drebėjimus išliktų esminiai pamatai?

– Nežinau, kaip reikėtų gyventi be šeimos. Aišku, gerai, kai plačiapetis atneša į lovą puodelį kavos… Bet, jei tas plačiapetis neša dar ir į kitą lovą, tai nėra šeimos tobulumo viršūnė. Manau, kad nekintanti ir stipriausia šeimos vertybė lieka vaikai, vaikaičiai, artimi giminaičiai, beje, pridėčiau ir ilgalaikius, ištikimus draugus, kurie nepardavė net juodžiausiomis dienomis. Kartais net varau namo lankytojus, kurie ilgiau užsitupi... Atsiprašydama pridedu uogienių ar konservuotų agurkėlių. Gyvenu dvasiškai ramiai, o fiziškai – vis dar lakstau po Lietuvą, kur mane kviečia mano mylimi skaitytojai. Turiu sodelį ir daržiuką. Ir gėlyną. Ir Nemuną šalia. Ir knygų spintas…

– Santuokos netektį lydėjo ir kita – teko atsisakyti beveik du dešimtmečius Braziūkų kaime puoselėtos sodybos, buto prestižiniame Kauno Žaliakalnio rajone. Visi jie buvo kurti didelei šeimai. Dabar sukūrėte jaukius baltus namus Panemunėje, bet jau sau vienai. Ką praradote, ką atradote?

– O, apie tai galima parašyti romaną. Tą sodybą labai mylėjau. Jos kūrimas vyko porą metų. Buvo kartais tokių minčių, kad gerai būtų, jei kas padegtų... Buvau pavargusi, bet nenusivylusi. Sukūriau tai, apie ką svajojau. Kadangi iš mano tėviškės neliko nieko, įrengiau tokius namus, į kuriuos tilpo anuomet tikrai gausi ir darni šeima.

Teismas padalijo pusiau. Be to, visus baldus (iš devynių kambarių) priteisė vienai pusei, o knygas – kitai. Protingas sprendimas. Juk knyga didesnė vertybė už kėdę. Priežiūrą iki pardavimo paskyrė man. Tad aš moku visus mokesčius, išlaikau sargą, kuris tapo mano geru bičiuliu, tvarkau iškilusias problemas. Bambagyslė dar nenukirpta, dar vis išsikasu kokią gėlę ar krūmą, nusiskinu obuolius, važiuoju grybauti.

Tik, žinoma, mano širdį vis labiau užkariauja mano sklypelis prie namų Panemunėje, ramioje gatvelėje, didžiulio graikinio riešutmedžio pavėsyje. Čia irgi įkūriau tokius namelius, kokių norėjau. Jie iš dalies panašūs į anuos, prabangiuosius, tik daug mažesni ir gal net jaukesni. Svarbiausia, kad iš namų gali išeiti tiesiai ant žolės ir gerti kavą baltoje terasėlėje, kuri buvo mano kaprizas. Kol kas, ačiū Dievui, nesu vieniša. Turiu labai gerus vaikus, didžiuojuosi talentingais vaikaičiais, myliu savo draugus ir drauges, daug važinėju, bastausi po šilą arba prie Nemuno... Šitokia grožybė!

Nereikia būti – reikia gyventi.

– Pasaulyje siaučia vienatvės epidemija. Pasak gydytojo Alvydo Unikausko, vienatvė daug pavojingesnė mūsų sveikatai nei nutukimas. Maža to – mirtinai pavojinga. Kaip būti ir išbūti vienam?

– Tai nereikia būti vienam! Aplinkui verda gyvenimas. Nereikia būti – reikia gyventi. Taip prasmingai, kiek leidžia svajonės, galimybės, piniginė ir troškimas ragauti gyvenimą visais jo pavidalais. Yra tiek daug įdomių dalykų, tiek daug tikrai nelaimingų žmonių, pagalba kuriems irgi gali būti galimybė įprasminti gyvenimą... Draugai, kaimynai, knygos, įvairiausi judėjimai, būreliai, pagaliau internetas su visais savo stebuklais ir įdomiausiomis istorijomis, pažintimis. Pavyzdžiui, savo paskutinės knygos dailininką D. Kairaitį aš radau būtent veidaknygėje. Dabar ant mano sienos kabo du jo paveikslai, o knygą puošia dar aštuoni. Žinoma, yra nevilties valandų, yra ligų ir skausmo, bet reikia gyventi, tikėti ir stengtis galvoti ne tik apie save...

 

TIESIOG SIRGTI

 

  Viešpatie, paskolink savo lazdą –

  Ketinu išeiti į pasaulį...

  Niekas jau manęs nebeišgąsdins...

  Jau einu. Numesiu šuniui kaulą.

 

  Ir keliausiu pievomis, pelkynais,

  Debesis ganysiu ir avelę...

  Viskas taip aistringai susipynė –

  Rudenėjant širdį gelia gelia...

 

  Nebesuvaidinsiu Penelopės,

  Nors ant slenksčio sėdi Odisėjas...

  Ligi šiol likimą lopau lopau,

  Ir vis tiek nelaimių prisisėju.

 

  Auga jos nelaistytos, dantytos

  Ir po lova tupi tarsi pelės...

  O aplink aguonų laukas plyti

  Ir stirniukai strykčioja pro šalį...

 

  Gal, sakau, dar pagyvensiu? Leisi?

  Paramstysiu netikinčių tiltus,

  Debesų užuolaidas praskleisiu,

  Žemuogių į rieškutes pripilsiu.

 

  Nusipinsiu ąžuolo vainiką,

  Paklausysiu, kaip kregždutės plazda...

  Dar šiek tiek... Dar trupinėlis liko...

  Viešpatie, paskolink savo lazdą.

 

– Šeiminio gyvenimo dramos atėmė nepaprastai daug sveikatos. Galite paliudyti, kad visos ligos – nuo nervų? Kokią kainą sumokėjote už sudaužytą širdį? Gal atradote receptų, kaip su menkesniais nuostoliais įveikti dvasinių išgyvenimų sukeltas krizes?

– Taip, manau, čia yra tiesos. Dažnai ligai atsirasti padeda stresai, nuolatinis nerimas, įtampa, ateities baimė, juodi nusivylimai ir t. t. Silpsta noras gyventi, nyksta imunitetas –  atsiranda galimybių į kūną įsibrauti visokiems niekšeliams. Tad reikia atsiminti, kad gyvenimas yra brangesnis už aplinkybes, ir bandyti jį išgelbėti. Viskuo. Skanėstais, mankšta, draugais, romanais, knygomis, kelionėmis. Nebūtinai į Balį. Galima ir į Panemunės šilą. Labai svarbu nepradėti kaltinti savęs ir gailėti, galvoti, kad pasaulis juodas ir niekšingas. Taip, apie tai galvojasi, bet tas mintis reikia nuodyti žydinčiomis gėlėmis, medžių šlamesiu, gera kava su gera drauge, geru darbu, pagalba tam, kuriam dar blogiau… Ir vieną rytą pražysta lelija.

– O ar galėtumėte pasidalyti sveikatinimosi receptais? Kaip palaikote imunitetą? Ar susirgusi iškart griebiatės vaistų, ar kuo kitu gydotės?

– Neturiu jokių receptų, žinau tik tiek, kad ypač svarbus pozityvus mąstymas ir paklusnumas gydytojui, kuris veda tave sveikatos link.

– Ko gero, žemaitiškas charakteris nemenkai prisidėjo prie to, kad turite savyje gajumo mechanizmą – kaip tame žaisle vartiklyje. Daktarų esate netgi pagirta: va, jei visi pacientai taip su savo ligomis kovotų, ligoninės ištuštėtų. Esate pavyzdinga pacientė?

– Ak, tikrai esu kol kas neužmušama. Žinoma, daug stiprybės suteikė Sibiras. Daug atėjo su genais. Mano tėvas buvo galiūnas, mama keturiolika metų Sibire atlaikė. Gėda būtų pasiduoti… Kai tiki savo gydytojais, kai nori pasveikti, kai pavasaris kutena tau skruostus, tai ir sveiksti. Žinoma, fizinės kančios ir baimė nėra gėris, bet prieš akis turi būti žydintys sodai, o sieloje – gilus tikėjimas savimi ir aukštybėmis. Tikrai, esu paklusni pacientė. Gydytojas ir ligonis turi būti duetas, turintis bendrą tikslą. Laimė, mano gyvenime blogų gydytojų nebuvo, ir aš žemai jiems lenkiuosi.

– Be daugybės kitų, turite ir sodininkės, daržininkės talentą. Nei sodas, nei daržas nemėgsta tinginių. Kokius stebuklus žmogaus fizinei sveikatai ir psichologinei savijautai sutveria fizinis aktyvumas, gamta, santykis su augmenija?

– Ryšys su gamta yra žmogaus prigimtyje ir to nevalia pamiršti. Aš labai myliu savo mažytį sklypelį, taip pat mylėjau didžiulę sodybą. Daug dirbu, gėriuosi savo darbo vaisiais, dažnai netobulais, bet vis vien mielais širdžiai. Kas rytą apeinu kiekvieną augalėlį, pasikalbu, paprašau, kad greičiau augtų, gausiau žydėtų. Klauso (juokiasi). Visa tai yra sveikatos papildai, kurie nieko nekainuoja, bet padeda – labai.

Žinoma moteris kovojo su onkologine liga. Buvusi Seimo narė užgeso namuose, nors kurį laiką gydėsi ligoninėje.

D. Teišerskytė gimė 1944 m. lapkričio 27 d., Leonavoje, Raseinių rajone.

1953 metais ji su tėvu ir broliais buvo ištremta į Irkutsko sritį, kur gyveno jos ištremta motina. 1962 grįžo į Lietuvą, 1974-aisiais baigė Vilniaus universitetą, žurnalistikos studijas.

2000–2004 m. D. Teišerskytė buvo Seimo narė, Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkė, pirmininko pavaduotoja. 2002 m. išrinkta Kauno miesto savivaldybės tarybos nare (mandato atsisakė). 2004–2008 m. buvo Seimo nare, Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininko pavaduotoja. 2008–2012 m. ir 2012–2016 m. – Seimo narė.

1995 m. ji tapo „ Moterų partijos“ viena iš kūrėjų, partijos tarybos pirmininkė. Nuo 1999 m. Lietuvos liberalų sąjungos narė. Nuo 2005 m. Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narė, tarybos narė, nuo 2006 m. sąjūdžio pirmininko pavaduotoja.

D. Teišerskytė buvo Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos prezidiumo narė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, Tarptautinės rašytojų ir publicistų asociacijos narė, Lietuvos universitetų moterų asociacijos Kauno skyriaus garbės narė, Kauno moterų klubo „Ad Astra“ prezidentė, Lietuvos povandeninio sporto federacijos viceprezidentė.

Ji – 13 poezijos ir prozos knygų autorė, daugiau kaip 400 estrados dainų tekstų autorė, parašė apie 300 straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniuose.

Ji išleido keliolika poezijos rinkinių, tarp jų – „Atminties šešėliai“, „Bijau rudens“, „Meilės laiškai“, „Laikas“ ir kitus, novelių rinkinį „Ratas“.

D. Teišerskytės kūryboje dominuoja tremties motyvai, moters patirties istorijos siejamos su klasikinio tipo poetine kultūra.

Kada ir kur bus galima atsisveikinti su D. Teišerskyte paaiškės artimiausiu metu. Kol kas žinoma tik tiek, kad urna bus laidojama Petrašiūnų kapinėse.

Neseniai išleidusi penkioliktą eilėraščių knygą „Paskutinių lapų išleistuvės“, poetė Dalia Teišerskytė pasidalino išskirtinėmis savo gyvenimo istorijomis. Kalbėdama apie savo eilėraščius ir vieną jų deklamuodama, Dalia atskleidė, jog jie ne visada apie ją. „Jie apie mano heroję, o aš esu kaimietė, paprasta, kuri vakarais išgeria samagono, o dieną ravi daržą. Nutiko įdomus dalykas, šiais metais ravėjau, o pro šalį važiavo juoda, graži mašina, sustojo, iš jos išlipo be proto gražus vyras, atsistojo anapus tvoros ir sako: „Laba diena, aš niekada nemaniau, kad jūs pati ravite daržą“. Žmonėms atrodo, kad aš esu ponia, aš – ne ponia. Aš tiesiog eilinė moteris, kuriai Dievas davė galimybę nugyventi neapsakomai turtingą gyvenimą. Ne pinigų prasme turtingą, pinigų neturiu ir niekada neturėjau. Man visada užtenka tiek, kiek aš turiu“, – atviravo D. Teišerskytė.

Dalia Teišerskytė. / Asmeninio archyvo nuotr. 

Užsigrūdinusi Sibiro taigoje, susidūrusi su daug skaudžių netekčių, D. Teišerskytė prisiminė gyvenimą tremtyje. Nors tuo metu jaunai merginai teko dirbti sunkius darbus, ji su šypsena pasidalino istorija, kuri suteikė džiaugsmo net būnant toli nuo namų. „Puikiai prisimenu, kai mano gimtadieniui Sibire pasiuvo suknelę iš dviejų senų chalatų. Ir aš buvau tokia laiminga! Turiu išsaugojusi nuotrauką, kurią įdėjau net į savo reklaminį bukletą. Pažiūrėkite, kokia laiminga mergaitė, vidury Sibiro, avietyne, stovi su marga suknele“, – dalinosi poetė.

Dievas davė galimybę nugyventi neapsakomai turtingą gyvenimą.

Be sunkių darbų, kuriuos turėjo dirbti laiba, jauna mergina, Dalia prisiminė ir mokyklos laikus, kuriuose, kaip teigia pati, buvo išties išdykusi. „Pirmiausia, ką veikiau Sibire, tai mokiausi, nemokėjau nei vieno žodžio rusiškai, bet greitai gaudžiausi. Mokykloje iš tiesų buvau labai pašėlusi, su klasiokais eidavome rūkyti už barako, susisukdavome paprastą žolę, ne tą žolę, o tą paprastą, kuri jau būdavo padžiūvusi. Puikiai prisimenu mokyklos direktorių, kuris buvo su viena akimi ir lazda. Vieną kartą jis mus išlupo ta lazda taip, kad rūkyti daugiau nėjome“, – juoko neslėpė Dalia.

Daug, išskirtinių istorijų iš Dalios gyvenimo – trečiadienio vakarą, laidoje „Šeškinės 20“, 20 val.,  per LNK.

„Kenčiu, kai niekas nemato. Niekas neturi kentėti kartu su tavim. Nebent tavo patys pačiausi, vaikai, anūkės. Jie man labai padeda sunkiu metu. Kur reikia nuveža, kai reikia parveža, kai reikia perriša, kai reikia paglosto, kai reikia paverkia kartu. Bet kuo čia dėti kiti žmonės? Kodėl aš juos turiu užkrėsti savo niūrumu, ligomis, problemomis?“ – apie savo ligą nenoriai kalbėjo D. Teišerskytė, duodama interviu laidai KK2.

Užklupusi liga privertė apmąstyti įvykius, kurie kažkada sukrėtė Dalios gyvenimą. Į įvykusias skyrybas dabar ji žiūri visiškai kitaip. Kai liga grasina atimti brangiausią – gyvenimą – žmonės išmoksta džiaugtis kiekviena akimirka. Dalia susigalvojo naują ritualą – kasryt basa braidžioja po rasą.

„Iš ryto, kai atsikeliu, apeinu viską basa per rasotą žolę, ar lietus, ar saulė, ar dabar jau šalta, bet vis tiek einu. Ką aš žinau, kodėl. Taip norisi“.

Dalia savo rankomis užsodino visą penkių arų sklypelį – visur gėlės, vaiskrūmiai, dekoratyviniai augalai. Sodo darbai padeda užsimiršti.

Vienišumas, liga kartais Dalią priverčia susimastyti, kad ateina finišo tiesioji. Bet tokioms mintims poetė stengiasi nepasiduoti.

„Kai ką nors skauda. Arba nuotaiką kas nors pagadina. Ai, galvoji, kiek čia man liko, nebesinervinsiu. Viskas gerai. Duok Dieve, jeigu viskas bus gerai. Dar aš turiu išleisti dvi knygas, dabar taip greitai negaliu pabaigti su savo gyvenimu“.

Visa D. Teišerskytės istorija – šį pirmadienio vakarą, 19.30 val., laidoje KK2 per LNK.

Ši Kauno ir visos Lietuvos meno laukui svarbi įstaiga mini 50-metį. Ta proga žmonių atmintyje atgimsta įdomiausios istorijos ir prisiminimai, susiję su bohemiškąja KMN praeitimi.

– Kai 1973 m. pradėjote vadovauti KMN, jie veikė vos porą metų. Namus dar reikėjo kurti, užsukti visą veiksmą, atrasti KMN identitetą. Su kokiais iššūkiais susidūrėte pradėjusi eiti pareigas? Esate pasakojusi, kad tuo metu pastate netgi buvo įkurtas motociklų sandėlis. Menininkai ateidavo padėti tvarkytis, grindis išplauti.

– Į KMN patekau gana netikėtai. Buvęs direktorius poetas Mykolas Karčiauskas persikėlė į Vilnių, o mano bičiuliai iš Kauno radijo ir televizijos redakcijos nusprendė, kad ten yra man skirta vieta. Mykolas paliko tik kraitį – antklodę ir pagalvę, o visą kitą turtą reikėjo įsigyti pačiai. Ten, salėje, stovėjo keli motociklai, ir bendras vaizdas apskritai buvo nekoks. Tad reikėjo atlikti remontą, supirkti baldus, biuro įrangą. Iš kur aš mokėjau tai padaryti, net nežinau. Laimė, šalia buvo daug gerų žmonių, o administracinių gebėjimų man niekada netrūko. Būdavo išties linksmos talkos, o prieš atidarymą pati šviesioji kino aktorė Rūta Staliliūnaitė nuplovė laiptus į antrąjį aukštą. Kėdžių išpešiau prieš pat atidarymą, sukėlusi nedidelį skandalą pas tam tikrą viršininką. Atidarymo proga vyko koncertas. Liejosi poezija, muzika, juokas, vynas, o paskui vyko šokiai, kuriems fortepijonu skambino garsioji Glodenė Guliokaitė. Atidarymas truko tikrai ne vieną dieną.

Dvasia: „Buvome laisvi ir velniškai drąsūs bei laimingi“, – apie Kauno menininkų bendruomenę prisimena viena pirmųjų KMN vadovių D.Teišerskytė. / R.  Požerskio nuotr.

– Jūsų vadovavimas neretai įvardijamas kaip atšilimo laikotarpis, kai KMN rinkosi visa tuometė Kauno bohema, vyko neformalūs dalykai. Būtų įdomu daugiau išgirsti apie tuometę KMN atmosferą ir čia vykusius meninius vyksmus. Apskritai, ar reikėjo išmonės, derinant renginius su sovietų valdžia? Galbūt ji neretai būdavo nepatenkinta kokiu nors įvykiu ar renginiu, gal netgi stengėsi sutrukdyti parodoms?

– Aš ne vadovavau, o tiesiog gyvenau tuo, ką dariau. Mano galvoje buvo daugybė idėjų ir kažkaip pavykdavo jas įgyvendinti. Pirmą papeikimą gavau už eksperimentinę dailės parodą, kurioje savo kūrinius demonstravo Stasys Žirgulis, Vytautas Juzikėnas, Aloyzas Jonušauskas, Ričardas Vaitekūnas, Antanas Martinaitis ir daugelis kitų, dabar jau labai plačiai žinomų, talentingų kūrėjų. Reikėjo derinti parodą su valdžia. Atėjo toks didelis vadas ir liepė viską nukabinti. Maldavau, kad leistų nors tris dienas palaikyti, sako, gerai, bet tik tris dienas. Atėjo kitas ponas, irgi liepė nukabinti. Betgi, sakau, anas didelis žmogus leido. Tai, sako, tada kokią savaitę tegu pabūna. Taip paroda ir prabuvo visą mėnesį. Paskui mes ją papildėme ir demonstravome Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Atidarymas buvo su dūdų orkestru. Išleidome net parodos katalogą. Skulptoriai sakė: jeigu išleisi katalogą, pernešime tave ant rankų per Laisvės alėją. Nešė, bet netoli, nes baisiai ėmė juokas...

Dvasia: „Buvome laisvi ir velniškai drąsūs bei laimingi“, – apie Kauno menininkų bendruomenę prisimena viena pirmųjų KMN vadovių D.Teišerskytė. / R.  Požerskio nuotr.

– KMN buvo visų Kauno menininkų – taip pat ir būsimų scenos žvaigždžių, žymių fotografų ar dailininkų traukos centru. Galbūt vadovaudama KMN regėjote, kaip čia skleidėsi talentai, būtent tarp šių sienų užgimė didūs Lietuvos menininkai?

Būdavo išties linksmos talkos, o prieš atidarymą pati šviesioji kino aktorė Rūta Staliliūnaitė nuplovė laiptus į antrąjį aukštą.

– Taip, mačiau ir būsimas, ir anuometes žvaigždes. Savo veiklą Kaune būtent čia pradėjo Jonas Vaitkus, įkūręs Dramos studiją. Atvažiuodavo kompozitorius Feliksas Bajoras, net kartais nakvodavo šiuose namuose, kai jie su J.Vaitkumi statė "Duokiškio balades". Labai linksmi ir išradingi buvo fotografai – Aleksandras Macijauskas, Virginijus Šonta, Romualdas Požerskis, Romas Rakauskas. V.Šontos gimtadienis – vasario 16-ąją, tai buvo puiki proga vakaronėms. Algis Matulionis statė spektaklius: Justino Marcinkevičiaus dramas, Romualdo Granausko "Gyvenimą po klevu", o poezijos vakarai tęsdavosi iki paryčių. Antrajame aukšte buvo Rašytojų patalpos, veikė Jaunųjų rašytojų sekcija. Beveik visi jos nariai dabar yra literatūros žvaigždės.

– Panašūs menininkų namai sovietmečiu buvo įkurti ir Vilniuje bei Klaipėdoje, bet iki šių dienų išsilaikė tik KMN. Pasakojama, kad sovietmečiu būtent į KMN atvykdavo menininkai iš kitų miestų, čia įvyko nemažai svarbių visos Lietuvos meno įvykių. Kaip manote, kodėl būtent KMN taip pasižymėjo? Ar dažnai jūsų vadovavimo metu į KMN susirinkdavo ne tik Kauno, bet ir kitų miestų menininkai?

– Vilniaus menininkų namai atsidarė vėliau. Ten buvo erdvu, turtinga, bet visi sakė, kad pas mus jaukiau ir linksmiau. Na, tarkime, Vilniuje niekaip negalėjo įvykti toks stebuklas. Tuo metu buvo labai populiarūs fantastiškojo Giedriaus Kuprevičiaus improvizacijų vakarai. Susirinkdavo tiek žmonių, kad salėje, ir netgi terasoje, netilpdavo. Tad išimdavome didžiulį langą su visais rėmais ir pritraukdavome fortepijoną prie lango, kad ir gatvėje girdėtųsi muzika. Mes pirmieji pradėjome organizuoti Kūrybinio jaunimo stovyklas. Pirmoji buvo Birštone, visos kitos Nidoje, "Zundos" poilsio namuose, kuriuos (likimo ironija) privatizavo gera mano bičiulė. Ten būdavo žiauriai linksma! Tokie šilti visi buvo, tokie išradingi ir, regis, niekada nemiegantys. Ten susipažinau ir su didžiuoju keistuoliu filosofu Justinu Mikučiu, dailininkų kompanija – Vaidotu Žuku, Augiu Varkulevičiumi, Auriu Radzevičiumi, daugeliu kitų. Visi jie buvo ir yra stebuklingi. Gaila, kai kurių, mano prisimintų, jau seniai nėra, bet jie gyvi mūsų širdyse ir savo darbuose.

Dvasia: „Buvome laisvi ir velniškai drąsūs bei laimingi“, – apie Kauno menininkų bendruomenę prisimena viena pirmųjų KMN vadovių D.Teišerskytė. / R.  Požerskio nuotr.

– Žmonės, kurie KMN lankydavosi prieš daugiau nei 20–30 metų, su nostalgija prisimena KMN kavinę, iki šiol laikomą legendine. Kas ten tokio vyko, kodėl kavinė taip įsirėžusi į žmonių atmintį?

Išimdavome didžiulį langą su visais rėmais, ir pritraukdavome fortepijoną prie lango, kad ir gatvėje girdėtųsi muzika.

– O, taip! Kavinė buvo tobula! Jos sieną ištapė R.Vaitekūnas. Freska buvo geniali, patyliukais bernai ją vadindavo labai linksmu, deja, neliteratūriniu pavadinimu. Bufetininkė buvo supratinga, geraširdė, įpildavo skolon. Vykdavo improvizuoti poezijos vakarai, Vladas Baltuškevičius mintinai galėjo skaityti savo kūrybą valandų valandas. Keistai judindamas ranką su beprotiško ilgio vienu nagu, linguodamas, nesustabdomas. Aleksas Dabulskis netgi sukūrė eilėraštį apie Vlado simbolį – "Sagą apie nagą". Kavinėje buvau įkūrusi biblioteką, už kurią gavau antrą papeikimą, nes nupirkau nuostabaus vertėjo, politinio kalinio Valio Drazdausko biblioteką. Tad kavinė buvo ir skaitykla, ir romanų mezgykla.

– Sovietmečiu KMN besilankę žmonės teigia čia anuomet jautęsi laisvi, su bendraminčiais būtent čia priešinosi propagandai, sovietinei tvarkai. Menininkai apskritai žinomi kaip mėgėjai provokuoti, maištauti. Ar nebuvo bandymų erzinti sovietinės valdžios, rengiant provokatyvias parodas ar pasirodymus? Gal menininkai mėgdavo šiek tiek patampyti liūtą už ūsų?

Tęstinumas: D.Teišerskytė linki KMN būti visų kuriančiųjų namais. / A. Koroliovo / Fotobanko nuotr

– Menininkas yra laisvas. Jo laisvė gyvena širdyje ir darbuose. Šiuose namuose menininkai galėjo laisvai diskutuoti, rengti parodas, muzikuoti, rengti šarmingus vakarėlius, švęsti jubiliejus ir premjeras. Turėjome ir prievaizdų, kurie nebuvo labai bjaurūs, bet budrią jų akį ar ausį jautėme. Kiek pritilome, kai pradėjo dirbti toks dažnai verkiantis ponas, kurio skundus manimi gerokai vėliau parodė vienas prokuroras. Nors pats jis labai lipo prie jaunų panelių... Žodžiu, mes buvome laisvi ir velniškai drąsūs bei laimingi. Pavyzdžiui, trečią Kalėdų naktį iš kažin kur gautais arkliais ir karietaite važinėjome po Kauną rėkaudami ne visai tinkamus lozungus. Esu gavusi velnių ne vieną kartą, ant įvairių kilimėlių iškviesta. Be to, buvau vienintelė "ideologinės įstaigos" vadovė be partinio bilieto. Ir vieną dieną man pasiūlė išeiti. O aš maniau, kad iš tų namų pasišalinsiu tik kojomis į priekį.

– Kokią jūs matytumėte KMN reikšmę Kauno meno laukui, kokį regite šios institucijos vaidmenį? Jei nebūtų buvę KMN, galbūt Kaune menininkai būtų susidūrę su daug daugiau iššūkių, neturėję erdvės kurti?

– Menininkų namai turi būti namais kiekvienam kuriančiajam. Taip buvo prie Viktoro Valašino, kuris KMN vadovavo 1998–2016 m. Tai nuostabus žmogus, puikus artistas, nepailstančio džiaugsmo ir šventės kūrėjas. Tiems, kurie ten dirba šiandien, linkiu mylėti kuriantį žmogų ir kartu su juo dauginti pasaulyje gėrį ir grožį. Šilumą ir meilę. Rūpestingumą ir atjautą. Kad kiekvienas, atėjęs ilgam ar užsukęs minutei, pasijustų kaip namie.