Paremta tikrai įvykiais

Filme pasakojama apie 1988-ųjų laikotarpį, kai Lietuvoje atsirado visuomeninis judėjimas Sąjūdis, o Latvijoje – Liaudies frontas, ir ypač akcentuojama vienos realiai gyvenusios moters istorija bei likimas.

„Ji buvo lenkė ir tame Liaudies fronte užsiiminėjo tautinių mažumų klausimais, jų integracija. Kada buvo pirmieji rinkimai, pas mus laimėjo Sąjūdis, pas juos – Liaudies frontas, ir ji tapo deputate. Po to jos gyvenimas tragiškai baigėsi, kai vyko į konferenciją Italijoje ir ten neaiškiomis aplinkybėmis paskendo. Buvo kalbų, kad kažkas jai „padėjo“, o gal ir ne. Įrodymų nėra, istorija apie tai nutyli. Aš vaidinau jos vyrą, profesorių, kurį jaunystėje, norėjusį išvažiuoti mokytis į Ameriką, KGB prispaudė ir jis papasakojo apie draugą poetą, jį po to išvežė į lagerį“, – trumpai filmo siužetą papasakojo D. Meškauskas.

Aktoriaus kuriamas personažas gyveno graužiamas kaltės, kad išdavė savo draugą. Vėliau apie tai prisipažino ir savo žmonai.

Kine didžiausia dovana – gauti vaidmenį.

Įvertino svetur

Anot D. Meškausko, Latvijoje vykę kino apdovanojimai yra analogiški Lietuvoje vykstantiems „Sidabrinės gervės“ apdovanojimams.

Aktorius prisipažino, kad latvių įvertinimas buvo netikėtas visų pirma dėl to, kad jį gavo kaimyninėje šalyje.

„Tiesą sakant, galvojau, kad vis tiek duos saviems. Ten yra vidinės simpatijos ir taip toliau. Bet komisija kitaip nusprendė. Kad įvertintų, reikia turėti ką parodyti. Kine didžiausia dovana – gauti vaidmenį, o po to žiūri, kaip jau išeina. Turi susidėti daug aplinkybių – scenarijus, operatorius, režisierius, montuotojas. Tai toks kolektyvinis darbas. Teatre didžiąja dalimi viskas priklauso nuo aktoriaus, žymiai didesne negu kine, nes kine tave sumontuoja“, – sakė D. Meškauskas.

Ne viename lietuviškame filme vaidinęs D. Meškauskas kelis kartus buvo nominuotas „Sidabrinei gervei“, tačiau apdovanojimo kol kas negavo.

Filmavo ir Vilniuje

Veikiausiai kitą mėnesį filmas „Mana brīvība“ bus rodomas ir Lietuvoje.

Filmavimai vyko Rygoje ir aplink ją bei Vilniuje. Tarp lietuvių aktorių buvo ne tik D. Meškauskas.

„Kinui, kaip visada, trūksta pinigų, tad prodiuseriai ieškojo koprodiuserių ir kreipėsi į Lietuvos prodiuserinę kompaniją, kad prisidėtų prie šito filmo. Dalį scenų netgi filmavo Vilniuje. Iš lietuvių vaidino Velta Anužienė, Dovilė Šilkaitytė ir aš. Filmo montuotoja ir dar vienas žmogus irgi buvo lietuviai“ – teigė D. Meškauskas.

Aktorių atranka vyko Vilniuje, aktorius vertino pati filmo režisierė.

„Buvo kviečiami lietuvių aktoriai, ir mane atrinko“, – apie patekimą į filmą pasakojo D. Meškauskas.

Apdovanojimai įsteigti 2016 m. Nuo tada kompanija ne tik finansiškai remia šio teatro veiklą, bet ir kasmet apdovanoja ir paskatina po du teatro kūrėjus. Iš viso jau išdalinta 12 „Mūzos“ statulėlių.

Apdovanojimą sudaro minėtos statulėlės, kurias sukūrė uostamiesčio skulptorius Klaudijus Pūdymas, atkartojęs savo paties skulptūrų „Mūzos“, nuo 1990 m. puošiančių Klaipėdos dramos teatro fojė, fragmentą, ir vieno tūkstančio eurų piniginis paskatinimas.

„Mūzomis“ siekiama atsidėkoti teatralams už jų didžiulį atsidavimą savo profesijai ir juos mylinčiai publikai bei paskatinti nesustoti kūrybiniame kelyje, visuomet siekiant aukštumų.

Prieš įteikiant „Mūzas“, kelios klaipėdiečių šeimos skyrė asmeninius apdovanojimus.

Jolanta ir Jonas Sąlygos sveikinimą skyrė ir dovanas įteikė aktoriui Vaidui Jočiui. Irena ir Valentinas Greičiūnai apdovanojo aktorę Digną Kulionytę, o Birutė ir Kazimieras Vaišvilos pasveikino dvi aktores – Nijolę Sabulytę ir Renatą Idzelytę.

„Gerbiamas Aloyzas Kuzmarskis prieš aštuonerius metus pats pasisiūlė, pats įsteigė prizą, kiekvienais metais stebina savo dosnumu ir noru padėti menininkams. Ačiū Aloyzui ir jo valdomai kompanijai „Bega“, – sveikinimo žodžius tarė Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys.

„Begos“ valdybos pirmininkas A. Kuzmarskis prieš įteikdamas „Mūzą“ neslėpė, kad būti teatre – tikras malonumas ir džiaugsmas.

Pirmoji „Mūza“ už nuopelnus profesionaliai scenai ir publikai, atsidavimą teatrinei kūrybai ir indėlį į Klaipėdos ir Lietuvos teatro meno puoselėjimą buvo įteikta aktorei Justinai Vanžodytei.

„Jaunam žmogui aktorystės kelyje labai svarbu turėti kokį nors patvirtinimą iš šalies, kad eini teisinga kryptimi. Labai noriu padėkoti jums, mieli žiūrovai, kad ateinate į teatrą, mums reikia jūsų“, – pažymėjo J. Vanžodytė.

Antroji „Mūza“ taip pat už nuopelnus profesionaliai scenai ir publikai, atsidavimą teatrinei kūrybai, ilgametį indėlį į Klaipėdos dramos teatro puoselėjimą buvo skirta aktoriui Dariui Meškauskui.

„Prisiminiau savo profesorę Ireną Vaišytę, kuri pabaigus konservatoriją pasakė, kad svarbiausia aktoriui – kad jis būtų reikalingas. Čia turbūt įrodymas, kad esu reikalingas. Dar supratau, per tiek metų darbo, kad aktorius dar turi būti ir suprastas. Tikiuosi, kad jūs mus suprasite. Ačiū, mieli žiūrovai, kad lankotės, plojimus dovanojate“, – padėkojo aktorius.

Įvaizdis nugali asmenį

B.Godunovas yra XVI a. pab. – XVII a. pr. reali istorinė asmenybė. Jis vertinamas prieštaringai, kaltintas vaikžudyste, esą siekdamas išvalyti sau kelią į valdžią, prisidėjo prie ankstyvos savo pirmtako Ivano Rūsčiojo jauniausiojo sūnaus Dmitrijaus mirties.

Spektaklį „Borisas Godunovas“ pagal A.Puškino dramą Klaipėdos dramos teatre kuria žymus lenkų režisierius Janas Klata.

Likus vos kelioms savaitėms iki premjeros, D.Meškauskas pasakojo apie komplikuotą savo personažą ir apie neįtikėtinai šiuolaikiškai J.Klatos kuriamame spektaklyje nuskambantį A.Puškino tekstą.

– Caras B.Godunovas buvo ir tebėra vertinamas prieštaringai. Papasakokite, kokį jo portretą susikūrėte sau?

– Pagrindinis klausimas – ir į jį A.Puškino tekste tiesaus atsakymo nėra, – ar Borisas Godunovas nužudė caraitį Dmitrijų, ar nenužudė jo. Lyg ir yra užuominų, kad jo sąžinė nešvari. Bet net jo monologuose, kur jis kalba pats su savimi, tie dalykai labai retoriniai. Ir mirdamas neprisipažįsta tai padaręs. Jis jaučia kaltę, bet galbūt kaltė susijusi su tuo, kad neapgynė to vaiko. Aš pats interpretuoju, kad Dmitrijus nužudytas jam už nugaros ir be jo įsakymo, bet norint jam įtikti.

Tuo metu Rusijoje buvo trys pagrindinės jėgos: per Ivaną Rūstųjį valdžios netekusi senoji bajorija – Riurikaičiai, nekilmingi, bet į aukštus postus sukelti opričninos atstovai (to meto KGB), ir dvasininkija. B.Godunovas buvo opričninos atstovas, išstumtas į valdžią po caro ir jį pakeitusio sūnaus Fiodoro I mirties.

B.Godunovas norėjo liberalizuoti Rusiją. Jis ją gavo su jau centralizuota valdžia, praplėsta teritorija, bet visiškai tuščiu iždu. Bandė gaivinti ekonomiką, bet niekas juo netikėjo. Caro kaip vaikžudžio įvaizdis buvo gajesnis nei realybė. To negalima nugalėti. Jis sako: „Kas prieš mane? Šešėlis, vien tik vardas.“ Tas šešėlis ilgainiui į valdžią atvedė mirusio caraičio vardu pasivadinusį apsišaukėlį. Visiškai fiktyvi asmenybė tapo caru. Tai – faktas.

Čia atsiranda mane labai dominanti įvaizdžio tema. Juk šiandien visuomenės nuomonė yra svarbesnė ir realesnė už faktus. Įvaizdis nugali patį asmenį. Tai mistiška situacija, kad realiai vyksta tai, ko mes norime, kuo įtikime. Tai yra didesnė realybė nei pati tikrovė. Šiuo požiūriu didesnė tragedija, jei B.Godunovas iš tiesų buvo nekaltas. Jei jis buvo kaltas – nebūtų ką vaidinti. O ta mistinė pusė, nežinomieji yra žymiai įdomiau, paslaptingiau. Juolab kad istorija, einant laikui, labai stipriai, tiesmukai kartojasi.

Kalbama apie virtualybę

– Kartais aktoriai sako, kad jų kuriamas personažas yra fikcija, tad ieškoti istorinės medžiagos apie jų prototipus neverta. O jūs daug kalbate apie istoriją. Ar specialiai ieškojote medžiagos apie realųjį B.Godunovą?

– Istorija domiuosi jau seniai, ji visada mane traukė, tad nereikėjo kažko papildomai ieškoti. Dabar sakoma, kad istorija visada tarnauja dabarčiai – ją galima interpretuoti kaip naudinga. Pavyzdžių aplink netrūksta.

Istoriniai aspektai man įdomūs mėginant išsiaiškinti, apie ką kalbame šiame spektaklyje. Į vieną visumą sutelpa priežastys, dėl ko autorius parašė šį kūrinį, bei esamasis laikas, turiniu užpildantis spektaklį. Istorinės žinios padeda atsekti veiksmo mechanizmą. Ir tik vėliau pradedu galvoti, koks tas mano vaidinamas žmogus, kokia to vaidmens amplitudė.

– Ar jau galite sakyti, kad visiškai perpratote savąjį B.Godunovą?

– Dar ne. A.Puškinas savo kūrinį rašė kaip istorinį pasakojimą, kaip viduramžių vienuoliai rašydavo analus. Jis labai literatūrinis, šnekamasis, o teatre reikia rasti veiksmą.

Mano vaidmeniui dar trūksta pagrindinio lūžio momento. Matome į valdžią nenorėjusį eiti žmogų, bet jis įkalbamas tai padaryti, ir tada jį sutinkame jau po šešerių metų, griežtą bei įsitikinusį, kad liaudį reikia valdyti tvirtai. Jis pradeda kaip liberalas ir baigia kaip totalitarinio valdymo modelio šalininkas. B.Godunovas sako: „Malonės liaudis nepajunta, o plėšk ir bausk – ir tau blogiau nebus.“ Jis taip sako praėjus šešeriems metams po atėjimo į valdžią. Atėjo reformatorius ir jam nepavyko. Įdomūs tie A.Puškino praleisti šešeri metai ir kas per juos nutiko.

Brangiausios scenos man pačiam yra susijusios su B.Godunovo vaikais ir jų likimu. Kai B.Godunovas miršta, jo sūnus dar akivaizdžiai nepasiruošęs perimti valdžios. Mirdamas tėvas bando jam susakyti, kaip valdyti valstybę. Desperatiškas ir beviltiškas bandymas. Scenos su vaikais atskleidžia B.Godunovą kaip žmogų. Štai jo dukra eina iš proto dėl mirusio sužadėtinio, nors ji jo net nebuvo asmeniškai sutikusi. Įsivaizduokite tėvo situaciją. Juk čia kalbama apie virtualybę. Kuo daugiau spektaklio medžiagoje rasime mistikos, virtualybės vertimo į realybę ir atvirkščiai, kuo ši medžiaga bus beviltiškesnė – tuo stipresnis bus spektaklis.

Režisierius neina iliustratyviu keliu, jis istorinius kontekstus keičia šiuolaikiniais. Iššaukia aliuzijas į šiuolaikinių žiūrovų patirtis.

Svarbiausia – nepamesti esmės

– A.Puškino drama vaizduoja gūdžius laikus, bet režisierius spektaklio veiksmą įkurdina mums kur kas artimesniame laike. Jūsų nuomone, kokia šio perkėlimo reikšmė?

– Tekstas išlieka tas pats, bet reiškiniai mūsiški. Atsitinka paprastas dalykas – mes geriau atpažįstame, apie ką kalbama. Geriau suvokiame, apie ką A.Puškinas rašė. Aišku, bus sakančių: „O kaip pats A.Puškinas? Iš kur tie šiuolaikiniai dalykai? Kodėl negerbiate autoriaus?“ Bet juk A.Puškinas negyveno šiais laikais. Jei jis gyventų supamas mūsų technologijų, dominuojančios virtualybės pasaulyje, kažin kaip jis rašytų. Aplinkybės nėra svarbiausia, svarbiausia nepamesti esmės. Dėl to, manau, ir reikia gilintis į istoriją. A.Puškinas apie B.Godunovą rašė praėjus 200 metų nuo dramoje minimų įvykių. Beje, jis taip pat turėjo cenzorių, nebuvo leista spausdinti viso kūrinio, kai kurios scenos buvo išmestos. Matyti, kad daug kur tekste A.Puškinas bando įtikti carui.

– Kas jums pačiam labiausiai rezonavo A.Puškino „Borisą Godunovą“ šįkart skaitant tikslingai, ruošiantis vaidmeniui?

– Mačiau ne vieną spektaklį pagal šį tekstą. Labai gajus Modesto Musorgskio operoje kuriamas B.Godunovo paveikslas. Bet joje jis akivaizdžiai kaltas – kol nusikaltėlis nepripažįsta savo kaltės, tol jo siela užnuodyta. Jis ėda ir suėda save kaip koks Raskolnikovas.

Pats skaitydamas A.Puškiną, nerandu, kur B.Godunovas suėstų save. Žiūrėjau į šį personažą kaip prokuroras, norėdamas apkaltinti. Visi jį mato kaip vaikžudį, bet paties išpažintyse, kaip minėjau, to nerandu. Kita vertus, net jei jis nekaltas – tai nesvarbu, nes visų akyse jis yra kaltas.

Žmonių minia neturi kritinio mąstymo ir gali įtikėti visiška fikcija. Galima vardyti gana šiuolaikinius pavyzdžius – Hitlerjungendas Vokietijoje, chunveibinai Kinijoje, komjaunuoliai SSRS. Ideologai skiriasi, bet minios mentalitetas tas pats. Tai – savo nuomonės neturintys ir vadais aklai įtikėję žmonės.

Pagrindinis įrankis – kontekstai

– Dėmesio centre – caras, absoliutus valdovas, daugiau nei paprastas žmogus, beveik dieviškas. Bet beveidė minia valdovus gali pašalinti iš valdžios. Kaip apibūdintumėte „Boriso Godunovo“ liaudį?

– Kai kurie kritikai kalba, kad A.Puškino „Borisas Godunovas“ yra ne apie carą, bet apie liaudį. Apie tai, kaip valdžia tampa tuo, kokią ją mato liaudis.

Kol dar nesi valdžioje, į tave dedamos viltys. Bet tau tapus valdžia, esi nebegeras. Gal ateidamas į valdžią viltingai matai ateitį, bet planai sudūžta į ugnikalnio išsiveržimą, badą, ligas. Liaudis galvoja, kad B.Godunovas yra vaikžudys, ir visos šalį kamuojančios negandos – dievo bausmė. Jis tampa žmonių, kuriems atėjo tarnauti, priešu. Pasklinda gandas, kad prisikėlė nužudytasis Dmitrijus ir jis turi tapti caru. Ir visai nesvarbu, kad B.Godunovas jį ir jo surinktą kariuomenę nugalės. Už apsimetėlio pečių stovi liaudis. Ir ji tiki, kad apsimetėlis yra tikrasis caras. Tikėjimas yra stipresnis už realybę.

Kiek pinigų ir žinių buvo sudėta į Afganistaną, bet talibai jį pasiėmė per kelias dienas. Arba kitas pavyzdys, Baltijos kelias – jei ne mūsų tikėjimas, būtų pakakę stipriau pagąsdinti ir būtume nutilę. Taip nenutiko, nes mes tikėjome. Visiškai virtualus dalykas – tikėjimas, ima ir materializuojasi. Daug apie tai galvoju.

– Klaipėdos dramos teatre pirmą kartą dirba režisierius J.Klata, kaip apibūdintumėte jo braižą, kas jam būdinga?

– Tai žmogus, turintis tvirtą savo poziciją, labai stiprią vaizduotę. Pagrindinis jo įrankis – kontekstai. Jis atrakina A.Puškino teksto prasmes kaitaliodamas kontekstus, tos prasmės apsinuogina, tampa akivaizdžios.

Istorinio teksto šiuolaikiniame kontekste žiūrovai galės atpažinti valdžios mechanizmo veikimo principą. Valdovai ir vėliavos keičiasi, bet esmė lieka ta pati. Žmonių mentalitetas taip pat nesikeičia. Ir šiais laikais galima sakyti: „Minios tai teismas: meilės nenorėk!“

Pirmą kartą teatro scenoje kaip partneriai susitinkantys aktoriai, susėdus su jais kalbėtis, netrunka patvirtinti mįslingo ir prieštaringo L. Grozos apibūdinimo. I. Jankauskaitė ir D. Meškauskas papildo vienas kito mintis ir pratęsia jas – pakanka poros gairių ir jie patys tarpusavyje nuaudžia pasakojimą apie partnerystę, savo demoniškus personažus bei byrančią, iliuzijose paskendusią visuomenę.

Spektaklio premjera rugsėjo 26 ir spalio 17 d. Klaipėdos dramos teatre.

– Kalbėdami apie repeticijas minėjote, kad režisierė jums suteikė labai daug kūrybinės laisvės, kaip tą laisvę galite paaiškinti?

I. Jankauskaitė. Nereikia pamiršti, kad šiuo atveju laisvė buvo sąlygota ne tik asmeninių režisierės savybių, bet ir kalbinių niuansų. Mes vaidiname lietuviškai, o ji latvė. Tarpusavyje komunikavome rusiškai ir angliškai, vien dėl to nebuvo įmanoma diktatoriaus pozicija. Bet iš tiesų dirbome labai laisvai ir kūrybingai. Režisierė atvyko turėdama labai aiškią koncepciją, be to, daug ką diktavo scenografija, gal dėl to galėjome laisvai atsispirti nuo aktorystės, nebuvo kažkokių ribojančių dalykų.

K. Kontenytė, I. Jankauskaitė ir D. Meškauskas / M. Vilkārsis nuotr.

D. Meškauskas. Kaip sako Volandas, be saulės nėra šešėlio. Laisvė gimsta nelaisvėje. Kai konkrečiai žinoma tema ir apie ją daug kalbėta, ji tampa mūsų rėmais, nelaisve. Tos temos rėmuose jautiesi laisvas ir pradedi žaisti. Kažkas tokio vyko ir šiuo atveju – mes improvizavome ir žaidėme, bet tai darėme tam tikros temos ribose. Kai savo improvizacijomis ir pasiūlymais pataikome į režisierės numatytą rėmą, jai labai lengva visą tai inkorporuoti į spektaklį.

Buvote laisvi patys kurti savo personažų charakteristikas?

D. Meškauskas. Bandėme, taip.

I. Jankauskaitė. Jei gerai moki skaityti medžiagą, viskas yra paslėpta kableliuose, užuominose, pačiame tekste. Svarbu ir istorinio fono žinojimas. Tarpusavyje nemažai filosofavome, kalbėjomės, apie ką norime kurti spektaklį. Kol jaukiniesi tekstą – jame ieškai komiškų kampų, vėliau judi gilyn, kol galiausiai imi savęs klausti ne koks mano herojus, bet apie ką pats spektaklis, dėl ko mes visi susirinkome, kas turi įvykti su mumis ir su žiūrovais.

D. Meškauskas. Ir ką šiandien tai reiškia.

I. Jankauskaitė. Beje, tokia ir viena iš spektaklio temų – santykis tarp menininko ir žiūrovo. Ar žiūrovas reikalingas? Manau, kad mes su Dariumi bendraminčiai – menas be žiūrovo, be to, kas turi būti menu paskiepytas – neįmanomas ir beprasmiškas.

D. Meškauskas / M. Vilkārsis nuotr.

D. Meškauskas. Menas be recipiento neegzistuoja.

I. Jankauskaitė. Todėl mums tikrai ne tas pats, koks bus žiūrovas, ką jis išsineš, ką supras, priims ar nepriims. Nepriimti irgi ne blogiausias dalykas. Blogiausia, jei žmogus iš spektaklio išeina toks, koks atėjo.

– Režisierė minėjo, kad jūsų duetas nepaprastai stiprus, bet įvardindama duetą kartu naudojo ir prieštaringą žodį – dvikovą. Ji vadino jus partneriais ir oponentais – kaip galite pakomentuoti tokį įvardinimą?

D. Meškauskas. Ingos minėti kableliai ir tai, kas tarp eilučių – visi tie dalykai mūsų profesijoje yra kaip detektyvui įkalčiai nusikaltimo vietoje. Pagal tekstą, įkalčius susidarome įspūdį, kas vyko tarp veikiančių personažų. Tai yra aktoriaus veikimo pagrindas. Kai „atknisame“ santykį, va, tada gimsta duetas. Geras partneris turi humoro jausmą ir mato bei girdi savo porininką, ne tik save. Tada labai sveika ir linksma dirbti. Duetas gimsta, kai užsiimi ne tik savo personažo eksponavimu, bet ir partnerio manipuliavimu – bandai jį paveikti, išmušti iš vėžių.

I. Jankauskaitė. Nežinau ar būsiu teisingai suprasta, bet dirbant su geru partneriu atrodo, kad vaidinti nebereikia. Tai nekainuoja tų pastangų, kurios lyg ir turėtų būti dedamos. Viskas tarsi vyksta savaime. Kai yra tikra partnerystė, maitiniesi partnerio reakcijomis į tave ir todėl tau nereikia iš savęs nieko dirbtinai pumpuoti ar kurti – tiesiog sąveikauji.

I. Jankauskaitė / M. Vilkārsis nuotr.

D. Meškauskas. Lyg žaistum tenisą.

I. Jankauskaitė. Tu bandai nuspėti partnerį. Nuspėji. Jei nenuspėji, žinai, kad jis tai pamatė, o kad nesitėkštum, pakiš pagalvę. Jei teškiesi – uždeda pleistrą.

D. Meškauskas. Geriausios scenos nėra sugalvotos, jos tiesiog atsitinka. Svarbiausias dalykas žvejoti tuos atsitikimus.

I. Jankauskaitė. Tu, Dariau, turi kur kas daugiau patirties teatre. Bet man dar nebuvo taip, kad tokia gyva ir tikra partnerystė būtų įmanoma, jei žmonės tarpusavyje nerastų kažkokių bendrų sąlyčio taškų arba jų požiūris į profesiją, humoro jausmą nebūtų panašus. Nėra taip buvę, kad dirbtum su sau visiškai svetimu žmogumi ir scenoje įvyktų stebuklas. Bet gal būna ir taip.

D. Meškauskas. Vienas svarbiausių kriterijų dirbti ar nedirbti kažkokį darbą – ar tau malonu dirbti su tais žmonėmis, ar yra kažkokia tarpusavio chemija. Banalu pavadinti partnerius bendraminčiais. Mes nežinome, ar esame bendraminčiai, bet yra nuojautų teritorija, kurioje matai, kad tave suprato iškart ir be žodžių.

I. Jankauskaitė. Esu sau seniai suformulavusi vieną dalyką, kurį per šio spektaklio statymo procesą dar kartą pasitikrinau. Profesionalas nuo mėgėjo skiriasi tuo, kad mėgėjas viską priima asmeniškai. Įsivaizduojate, kaip būtų baisu, jei repetuojant tavo partneris pradėtų viską priimti asmeniškai, užsidarytų vietoj to, kad padėkotų už provokaciją.

D. Meškauskas. Kaip partneriai mes turime vienas kitu manipuliuoti ir ta manipuliacija turi būti absoliučiai tikra. Kaip pokeris. Apgaudinėti vienas kitą, stebinti vienas kitą – tai aktoriaus teritorija.

– „Saulės vaikų“ režisierė vienoje iš latviškų publikacijų buvo apibūdinta kaip feministinės krypties. Inga, gal šis klausimas labiau jums adresuojamas, kaip tai jutote kūrybinio proceso metu?

I. Jankauskaitė. Kartais aršusis feminizmas man atrodo esąs ne kas kita kaip rafinuotai paslėpta neapykanta moterims. Man nepasirodė, kad L. Groza nekęstų moterų.

D. Meškauskas. Spektaklyje ryškinami konfliktai tarp vyro ir moters, pabrėžiamas patriarchalinis požiūris į moterį, daugeliu atveju bendravimas su ja vyksta iš viršaus į apačią, o moteris nori dėmesio. Manau, kad su lyčių nelygybe susijusios temos režisierei yra nesvetimos ir asmeniškos. Meno aktas gali įvykti tik tada, kai jis asmeniškas. Repetuojant L. Groza dažnai naudojosi asmeninėmis patirtimis, situacijomis.

D. Meškauskas / „Kemel photography“ nuotr.

I. Jankauskaitė. Man pasirodė, kad jei reikėtų išskirti režisierei artimiausią personažą, tai būtų mano Jelena. Bet ji labai universali. Pasakykite, ar yra moteris, kuriai nebūtų trūkę dėmesio, ypač ilgalaikiuose santykiuose? Skiriasi tik tai, kaip reaguojame į tuos dalykus ir kaip radikaliai juos sprendžiame. Spektaklio žiūrovams – tiek vyriškai, tiek moteriškai auditorijos daliai, nemažai situacijų bus atpažįstamos. Tai – ne visada geras dalykas, ypač teatre, nes tada yra pagunda viską suprasti labai pažodžiui. Tikimės, kad taip nenutiks.

D. Meškauskas. Ir spektaklis, ir pjesė kalba apie gyvenimo imitaciją. Iš tikrųjų žmonės myli ne savo meilės objektą, bet savo meilę. Tai neturi nieko bendro su tikra meile. Tikroji meilė, kai kitame žmoguje pamiršti save. Per tikrą meilę vyksta savo ego atsisakymas. O „Saulės vaikuose“ visi personažai egocentriški.

I. Jankauskaitė. Dar ir kaip.

– Papasakokite šiek tiek apie pažintį su „Saulės vaikais“, kaip jaukinotės šią pjesę, kaip jūsų požiūris į kūrinį keitėsi spektaklio statymo metu?

I. Jankauskaitė. Pirmą kartą pjesę perskaičiau vasarą. Sėdėjau ir galvojau, kaip tokį naftaliną paversti šiuolaikiniu kūriniu ir kalbos, ir skambesio prasme. Iš pirmo perskaitymo neatrodė, kad „Saulės vaikai“ gali skambėti aktualiai. Paskui buvo antras, trečias skaitymas, bendras darbas ir staiga kažkoks pasaulis atsivėrė. Pirmoji nuostaba buvo, kad tai juokinga, labai kokybiška komedija. Nors skaitant nėra nė vieno išrašyto pokšto, anekdotinio „cha cha“ – viskas iš situacijų, jų absurdiškumo.

D. Meškauskas. Humoras bendravime, o ne literatūroje.

I. Jankauskaitė. Kito etapo užduotis, supratus, kad tai, kas juokinga ir liks juokinga, kaip neironizuoti patiems savęs. Kaip vaidinti tarsi nežinant, kad tuoj juoksitės. Čia paslysta tradicinės juokinimui skirtos komedijos.

K. Kontenytė / „Kemel photography“  nuotr. 

D. Meškauskas. Ir mano pirmas įspūdis buvo, kad tai – didžiulė nuobodybė. Tradiciškai M. Gorkio „Saulės vaikų“ personažai vaizduojami kaip elegantiški, nušvitę, mandagūs, atitrūkę nuo realybės žmonės. Bet kai įsigilini, suvoki, kad tos asmenybės nuo pasaulio atitrūkusios ne dėl savo šviesumo, bet dėl egocentriškumo. Jie laiko save pranašesniais už kitus, išrinktaisiais, atsisakančiais išeiti iš savo komforto zonos. Neišvengiamai į galvą ateina Frydricho Nyčės filosofija. Žinau, kad ir M. Gorkis buvo ja susižavėjęs, ypač 1905 m. Šioje pjesėje nėra jokio socializmo. Pavlo Protasovo monologai labai arti Jozefo Gėbelso ar Adolfo Hitlerio ideologijos.

I. Jankauskaitė. Repetuodami kalbėjome, kad visai tikėtina, jog Pavlas su Jelena rūsyje turi slaptą kambarį, kuriame eksperimentuoja su žmonėmis, o paskui pakilę į viršų vaidina gražų gyvenimą.

D. Meškauskas. Juk Protasovas nori sukurti homunkulą. Valdyti materiją, tokiu būdu pradėti naują rasę. Kas tai, jei ne J. Gėbelso eksperimentai? Tai – ėjimas prieš gamtą. Kuo šiuolaikiškas Pavlo sesers Lizos personažas? Ją galima gretinti su pranaše Kasandra, ji vienintelė mato, kuo tai gali baigtis – žmonijos kolapsu ir Žemės sunaikinimu. Tarp kitko, panašiai ir šiuolaikinis aktyvus jaunimas supranta žmogaus veiklos pasekmes. Pasaulio politikai įsižeidžia, kai Greta Thunberg su jais nemandagiai kalba, bet kaip ji gali būti mandagi, kai iš jos kartos atimama ateitis.

I. Jankauskaitė. Jau repeticijų metu prisiminiau apsilankymą Aušvice. Pačioje stovyklos teritorijoje, grubiai tariant, šimtas metrų už krematoriumo buvo kalėjimo prižiūrėtojo namas. Su sodu, sūpuoklėmis, barbekiu. Jis dienomis žudydavo, vakare ramiai grįždavo namo – kepdavo mėsą ant grotelių, gerdavo konjaką, mylėdavosi su žmona. Jam tai buvo normalus gyvenimas. Nuo vidurio proceso pradėjo persekioti panašus jausmas – fasado ir vidinės gelmės. Kas slypi žmogaus viduje, iš kokių paskatų jis veikia.

D. Meškauskas. Niekada nesi tikras, kad mūsų demonai tam tikromis aplinkybėmis neišlįs ir vėl. Nors yra pasaulyje vietų, kur jie paleisti. Manau, kad šiuolaikinė situacija pasaulyje panaši į Gorkio laikus.

I. Jankauskaitė. Net ligų prasme, kas galėjo pagalvoti, kad visi turėsime tokį pat aktualų klausimą, kaip anuomet cholera. Viskas taip kartojasi, kad nugara pagaugais eina.

– Vadovėlinis paaiškinimas, kad kiekvienas personažas atspindi kažkokį priešrevoliucinės Rusijos visuomenės aspektą, bet Lauros Grozos spektaklis tarsi atsisako laiko ir geografinių nuorodų. Gal galite šiek tiek papasakoti apie savo personažus?

I. Jankauskaitė. Konformistai.

D. Meškauskas. Hedonistai.

I. Jankauskaitė. Atrodo, kad Pavlas ir Jelena nesutaria, bet tarp jų ideologinio konflikto nėra. Jie vienas kitą jaučia ir palaiko. Jų konfliktas švariai vyriškas-moteriškas. Štai, man trūksta dėmesio...

D. Meškauskas. ...o aš neturiu laiko.

I. Jankauskaitė. Jie gyvena iliuziniame pasaulyje, kuriame viskas privalo būti gražu ir savo vietoje.

D. Meškauskas. Šiandieniniai žmonės taip pat yra įtikėję, kad virtualus pasaulis yra svarbesnis nei realus. Taip ir Protasovas – gyvena savo susikurtame chemijos ir eksperimentų pasaulyje. Įsivaizduoja, kad yra svarbus mokslininkas, nors iš tiesų jis yra savamokslis ir diletantas. Visas tas mokslas – tik širma, už kurios slepia savo nepilnavertiškumo kompleksą.

E. Brazys ir D. Meškauskas / „Kemel photography“ nuotr.

I. Jankauskaitė. Ir vidutinio amžiaus krizę. Tai labai justi žiūrint į Jeleną. Ji tokio amžiaus, kai bet kokią vidinę tuštumą turėtų užpildyti užsidirbti dalykai – arba mėgstama veikla, arba šeima, vaikai. Ji to neturi, bet nori būti dėmesio centre. Atsiveria vidinė tuštuma, bet juk neatsisuksi į save ir nepasakysi, kad ta tuštuma yra mano pačios pasirinkimų pasekmė.

D. Meškauskas. Veikėjų tragedija – jų infantilume. Pastarąjį suvokiu kaip baimę prisiimti atsakomybę ir daryti sprendimus. Jie savo problemas visą laiką permetinėja kitiems. Vieną gražią dieną problemos susikaupia ir sprogsta, materializuojasi. M. Gorkis labai žiaurus savo personažų atžvilgiu, labai negailestingai iš jų juokiasi. Nežinau, kodėl tradiciniuose pjesės pastatymuose jie vaizduojami tokie idealizuoti. Mūsų užduotis atrakinti „Saulės vaikus“. Tai nėra graži pasakaitė.

Įteikė apdovanojimus

Antradienio pavakarę uostamiestyje įvyko iškilminga Klaipėdos kultūros magistrų pagerbimo ceremonija.

Kaip įprasta, kasmet minint miesto gimtadienį išskirtinai kultūrai nusipelniusiems menininkams ar kultūros darbuotojams suteikiamas Kultūros magistro vardas ir iškilmingos ceremonijos metu įteikiamas auksinis žiedas, pagamintas pagal renesansinio žiedo, saugomo Pilies muziejuje, pavyzdį.

Šiemet Klaipėdos kultūros magistro vardai suteikti trims nusipelniusiems ir žinomiems šio krašto menininkams – aktoriui, pedagogui D.Meškauskui, kompozitoriui, pedagogui R.Šileikai ir dailininkui-keramikui I.Baroti.

Pastebima, kad maksimalų apdovanojimų skaičių nuspręsta suteikti įvertinus tai, kad šiemet Klaipėda yra Lietuvos kultūros sostinė.

Keitė miesto veidą

Šiemet iškilmingos ceremonijos pradžioje Gintaro Grajausko „Odę žiedui“  perskaitė pernai kultūros magistru tapęs rašytojas, eseistas Rolandas Rastauskas.

Po šio tradicinio akcento garbiems Klaipėdos piliavietėje susirinkusiems svečiams buvo pristatyti šiųmečiai Klaipėdos kultūros magistrai.

I.Baroti pristatęs Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos pirminikas Vidas Bizauskas akcentavo, jog I.Baroti savo darbais Klaipėdos vardą garsino ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pabrėžiama, kad menininko veikla ryškiai prisidėjo ir gražinant miesto veidą – pavyzdžiui, jo sumanytas projektas „Balta alėja“ inspiravo M.Mažvydo alėjos suolelių puošybą ir pan.

V.Bizauskas pabrėžė, kad ir šiandien I.Baroti nestokoja įvairių idėjų, o jam suteiktas apdovanojimas kartu yra ir įrodymas, kad ne vienerių metų veikla neliko nepastebėta ir yra vertinama miestiečių.

Rimtosios kultūros šviesulys

Kompozitorių R.Šileiką pristačiusi muzikologė, Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikinės kultūros tyrinėtoja, profesorė Daiva Kšanienė pastebėjo, kad R.Šileika paliko ir iki šiol palieka itin ryškų pėdsaką Klaipėdos kultūriniame gyvenime.

Ji taip pat pastebėjo, kad nors R.Šileika yra mažiau žinomas populiariosios kultūros vartotojams, didysis jo nuopelnas – rimtosios muzikos kūryba.

Pabrėžiama, kad kompozitorius iki šiol jau yra parašęs apie 140 įvairaus žanro muzikinių kūrinių, kurie skamba ne tik garsiausiose Klaipėdos ar Lietuvos, bet ir užsienio scenose, juos atlieka garsūs muzikantai. 

Susižiedavo su Klaipėda

Scenos partnerį bei draugą D.Meškauską pristačiusi aktorė Regina Šaltenytė taip pat nestokojo gražių epitetų kolegai. Menininkė prisiminė ryškiausius aktoriaus sukurtus vaidmenis Klaipėdos dramos bei OKT scenose.

Anot jos, D.Meškauskas – vienas profesionaliausių Lietuvos scenos menininkų, kuris savo sukurtais vaidmenimis Lietuvos vardą garsina garsiausiose pasaulio scenose.

Aktorė, prisiminusi viename interviu D.Meškausko ištartus žodžius, kad apdovanojimai kartu yra ir galimybė stabtelėti, atsikvėpti, neabejojo, kad Klaipėdos kultūros magistro vardas D.Meškauskui  neleis sustoti, o skatins judėti pirmyn netausojant savęs.

Garbingą apdovanojimą R.Šaltenytė apibūdino kaip susižiedavimą su Klaipėda.

Kultūros magistrų trejybė

Visiems trims Kultūros magistrams žiedus įteikęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas menininkus pavadino kultūros magistrų trejybe ir pastebėjo, kad apdovanojimų teikimo diena yra išskirtinė ne tik tuo, kad Klaipėda mini savo jubiliejų, bet ir tuo, jog turi progą išdidžiai ir pagarbiai nusilenkti prieš jos kultūrinę tapatybę puoselėjančius kūrėjus.

Miesto vadovas, dėkodamas šiųmečiams Klaipėdos kultūros magistrams už jų nuveiktus darbus, taip pat linkėjo sveikatos bei stiprybės tęsti savo veiklą.

„Nors ir kiek daug darbų jau nuveikėte, labai noriu, kad jūs patys pirmiausia patikėtumėte tuo, kad didysis vaidmuo dar nesuvaidintas, didžioji gyvenimo simfonija dar nesugrota, didysis autorinis darbas dar laukia ateityje“, - dėstė V.Grubliauskas.

Po iškilimingos ceremonijos visus tris vakaro „herojus“ užliejo artimųjų bei kolegų sveikinimų banga.

Praėjusiais metais Kultūros magistro vardus pelnė du miestiečiai – rašytojas, eseistas R.Rastauskas ir dailėtyrininkė, pedagogė Kristina Jokubavičienė.

„Įvertinus tai, kad šiemet Klaipėda yra Lietuvos kultūros sostinė, komisija nusprendė suteikti maksimalų kultūros magistrų vardų skaičių. Nors visi keturi pretendentai nekėlė nė menkiausios abejonės, kultūros magistro vardą galime suteikti tik trims. Komisija susirinko reikiama sudėtimi, kvorumas buvo užtikrintas, visos balsavimo procedūros buvo skaidrios ir nekeliančios abejonių. Manau, kad naujieji kultūros magistrai deramai ir garbingai papildys jau pakankamai solidžią Klaipėdos kultūros magistrų ložę”, – sako komisijai pirmininkavęs Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.

Klaipėdos kultūros magistrai bus pagerbti rugpjūčio 1 d., per Klaipėdos miesto gimtadienį, jiems bus įteikti auksiniai žiedai, pagaminti pagal renesansinio žiedo, saugomo Pilies muziejuje, pavyzdį.

Pretendentus Klaipėdos kultūros magistro vardui gauti buvo kviečiamos siūlyti Klaipėdos kūrybinės sąjungos, kultūros institucijos, nevyriausybinės organizacijos bei fiziniai asmenys. Iš viso buvo pasiūlytos keturios kandidatūros: aktoriaus, pedagogo Dariaus Meškausko, kompozitoriaus, pedagogo Remigijaus Šileikos, dailininko- keramiko Isroildžon Baroti ir chorvedžio, pedagogo, dainų švenčių režisieriaus Vytauto Blūšiaus.

Klaipėdos kultūros magistro vardas suteikiamas Klaipėdos miesto menininkams ar kitiems kultūros darbuotojams už išskirtinius nuopelnus miesto kultūrai. Kiekvienais metais gali būti suteikiami ne daugiau kaip 3 vardai. Tam pačiam asmeniui Klaipėdos kultūros magistro titulas antrą kartą nesuteikiamas.

Kultūros magistrai Klaipėdoje renkami nuo 2003 metų. Pernai šis garbingas titulas buvo suteiktas Prano Domšaičio galerijos vedėjai Kristinai Jokubavičienei ir rašytojui, eseistui, poetui Rolandui Rastauskui. Iš viso per 2003 – 2016 metus kultūros magistro vardas yra suteiktas 30 asmenų.

Klaipėdos kultūros magistro vardo suteikimo komisiją sudaro meras, savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas bei Kultūros ir meno tarybos nariai.

Ši nominacija aktoriui skirta už vaidmenį režisieriaus Karolio Kaupinio filme „Budėjimas“. Jau birželio 13-ąją, Vilniaus Kongresų rūmuose įvyks dešimtoji, jubiliejinė apdovanojimų ceremonija.

2012 m. penktuosius kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ kartu su aktoriais Andriumi Bialobžeskiu ir Viktorija Streiča vedęs D. Meškauskas apdovanojimų ceremonijoje užims garbingą nominanto vietą. Laukdamas prestižinių apdovanojimų ceremonijos, talentingas aktorius sutiko atsakyti į dešimt „Blitz“ kino klausimų.

Mėgstamiausias filmas

Mėgstamiausias mano filmas – italų kino režisieriaus Federico Fellini fantastinė drama „Amarkordas“.

Įsimintiniausias Jūsų vaidmuo

Deja, nė vienas mano vaidmuo man pačiam neįsiminė.

Kada įvyko pirmieji „Sidabrinė gervė“ apdovanojimai?

Prieš 10 metų.

Jeigu patektumėte į nelaimingą atsitikimą ir galėtumėte pakviesti tik filmų herojų, kas jis būtų?

Tai būtų Zoro. Bet tas, kurį vaidino Alainas Delonas.

Pirmas kartas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose

Tada, kai buvau vienas iš vedėjų.

Ar sunku būti žinomam?

Aš gal esu garsus, bet nežinomas.

Jeigu galėtumėte papietauti su bet kuriuo kino kūrėju, gyvu ar mirusiu, su kuo pietautumėte ir ką užsisakytumėte?

Papietauti norėčiau su prancūzų aktoriumi Gerard’u Depardieu. Jis tikrai išmano kulinariją.

Juokingiausias nutikimas įvykęs besifilmuojant

Man kažkaip nejuokinga filmuotis.

Kada paskutinį kartą žiūrėjote TV?

Televizorių žiūrėjau vakar, nes per jį rodė mane. Prisipažinsiu, buvo sunku žiūrėti.

Jei nebūtumėte aktorius, kokią kitą profesiją pasirinktumėte?

Aaa... Būčiau klounas arba virėjas. Taip sakiau vaikystėje.

Jau dešimtą pavasarį į Lietuvą sugrįžtantys apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ pagerbs iškiliausius ir labiausiai nusipelniusius kino kūrėjus. Kasmet didelio visuomenės dėmesio susilaukiantys jubiliejiniai apdovanojimai vyks birželio 13-ąją, 18.30 val. Vilniaus Kongresų rūmuose ir bus tiesiogiai transliuojami per LRT televiziją. Prestižinių apdovanojimų globėjas yra Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Apdovanojimus organizuoja Lietuvių kino akademija ir Lietuvos kino centras.

Klaipėdos dramos teatras buvo okupuotas Tarptautinę teatro dieną šventusių teatralų ir šio meno mėgėjų.

Pora valandų trukęs renginys buvo kupinas klaipėdietiškų akcentų – atplėšę vokus, nugalėjusius teatralus paskelbė ir "Auksinius scenos kryžius" jiems teikė vien tik Klaipėdos menininkai. Turtinga ceremonijos programa taip pat pasirūpino uostamiesčio aktoriai, muzikantai, šokėjai, dainininkai.

Renginį vedė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai Beata Ignatavičiūtė ir Rokas Spalinskas bei Klaipėdos dramos teatro aktorius Mikalojus Urbonas.

Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijos, apibendrinusios 2016-uosius, įteiktos septyniolikoje kategorijų. Dvi jų "Auksinius scenos kryžius" atnešė ir uostamiesčio atstovams. Paskelbtos jų pavardės sulaukė bene daugiausiai susirinkusiųjų emocijų.

Geriausia nepagrindinio vaidmens dramos aktore tapo Karolina Kontenytė (Klaipėdos jaunimo teatras). Ji įvertinta už Bertos vaidmenį Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Tėvas“ (rež. Mara Kimelė).

K.Kontenytė dėkojo pirmuosius žingsnius scenoje padėjusiam žengti jos dėstytojui Valentinui Masalskiui, ją visada palaikančiam Klaipėdos jaunimo teatrui bei naujus kelius atverti padėjusiam Klaipėdos dramos teatrui.

Geriausiu pagrindinio vaidmens dramos aktoriumi tapo Darius Meškauskas. Apdovanojimas jam atiteko už Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Tėvas“ įkūnytą rotmistrą Adolfą. D.Meškauskas ceremonijoje nedalyvavo, "Auksinį scenos kryžių" už jį atsiėmė Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys.

Jaudinančiu akcentu tapo akimirka, kai į sceną paskelbti geriausią 2016-ųjų režisierių užlipo legendinis uostamiesčio aktorius Vytautas Paukštė. Susirinkusi publika pagarbą šiam scenos meistrui išreiškė griausmingomis ovacijomis – renginio dalyviai kilo iš savo kėdžių ir maestro plojo atsistoję.

Specialiai suburta teatro specialistų komisija išrinko 20 nominantų, pretenduojančių į „Padėkos kaukę“ – miesto apdovanojimą už reikšmingiausią Klaipėdos teatrinį metų įvykį ir nuopelnus menui.

Iš itin gausiai Klaipėdos teatrų pristatytų 63 kandidatūrų komisija atrinko ir pati pasiūlė sėkmingiausiai 2016 m. uostamiestyje kūrusius teatralus, į apdovanojimą pretenduojančius penkiose nominacijose – Metų spektaklis, Metų aktorius / aktorė, Metų scenografas, Metų teatro alternatyva ir Už nuopelnus teatro menui.

„Padėkos kaukėmis“ šiais metais pagerbti trys nominantai.

Pirmoji įteikta Metų spektakliu tapusiam Gintaro Grajausko pjesės „Pašaliniams draudžiama“ (rež. Oskaras Koršunovas) pastatymui Klaipėdos dramos teatre.

Antroji „Padėkos kaukė“ atiteko Metų aktoriaus / aktorės nominacijoje nugalėjusiam Dariui Meškauskui už rotmistro Adolfo vaidmenį A.Strindbergo dramoje „Tėvas“ (rež. Mara Kimelė) ir Bitininko vaidmenį spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“.

Trečiąja kauke pagerbtas Apeirono teatras už spektaklius „Nekrozė“ (rež. Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė), „Psiche“ (rež. Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė) ir „Žinduolių Perėja“ (rež. ir pjesės autorė Greta Kazlauskaitė). Apeirono teatras, kurio atstovai į ceremoniją neatvyko, tapo nugalėtojais naujoje Metų teatro alternatyvos nominacijoje.

„Padėkos kaukė“ – įspūdinga juvelyrikos meno miniatiūra, klaipėdiečio dailininko Vido Bizausko sukurta iš sidabro, papuošta auksu ir brangakmeniais.

Šį specialų apdovanojimą 2005-aisiais įsteigė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius. Pagal apdovanojimo nuostatus kasmet teikiamos ne daugiau kaip trys „Padėkos kaukės“ – ypatingos pagarbos ir dėkingumo ženklai Klaipėdos teatralams.