„Gyvas žaidimas lavina intelektą, socialinius įgūdžius, vaizduotę, plečia akiratį. Vaikas, kur žaidžia gyvai žaidimus, vėliau lengviau ir greičiau prisitaiko kai kinta jo aplinka, pavyzdžiui mokykla. Tam ir yra tie žaidimai, jie paruošia gyvenimui“, – tvirtino mama Nora Žaliūkė.

„Vaikai yra išėję iš kiemų ir nebendrauja. Iš pradžių neplanavome vesti vaikų į darželį, nes turime pensinio amžiaus senelius ir galvojome, kad seneliai gali puikiai juos užauginti. Bet supratome, kad vaikams gyvybiškai svarbus yra bendravimas su bendraamžiais“, – sakė mama Deimantė Šmitė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Vaikai papasakojo, kokius žaidimus mėgsta labiausiai ir daugelis jų yra namuose.

„Žaidžiam šeimas, yra dar toks žaidimas Miazas, žaidžiam su mašinomis“, – teigė darželinukas Jurgis.

„Įdomiausia yra žaisti policiją, nes ten galima labai daug bėgioti“, – sakė darželinukė Morta.

Mokslininkai nustatė, kad keičiantis aplinkai ir daugėjant technologijų, vaikai randa vis daugiau veiklos namuose. Žaidimai kaip klasės, šokdynės ar gaudynės lauke lieka praeityje.

„Technologijos pakeitė visą žaidimų kultūrą, ji persikėlė prie ekranų ir matome, kad tai tampa pavienis žaidimas. Vaikų emociniai ir socialiniai gebėjimai, kritinis mąstymas labai keičiasi“, – aiškino „Istorijų namų“ darželio įkūrėja, mokslininkė Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė.

Jie mažiau dėmesingi, mažiau įsitraukiantys, nes ekranas duoda daug stimulų ir nebeįdomus tampa paprastas gyvenimas, knygos nebeįdomios, į skaičius irgi mažiau dėmesio kreipia.

Esą vaikai nebegauna pagrindo tolimesniam ugdymuisi.

„Jie mažiau dėmesingi, mažiau įsitraukiantys, nes ekranas duoda daug stimulų ir nebeįdomus tampa paprastas gyvenimas, knygos nebeįdomios, į skaičius irgi mažiau dėmesio kreipia“, – tikino G. Sujetaitė-Volungevičienė.

Pasak mokslininkų, ugdymas yra atspindys to, kas dabar vyksta švietimo sistemoje.

„Kiemai pradėjo tuštėti. Kai atėjo technologijos, dar buvo bandymų, bet dabar tyrėjai ir psichologai kalba, kad ankstėja vaikų polinkis į depresiją, priklausomybės nuo ekranų. Labai kelia nerimą“, – sakė G. Sujetaitė-Volungevičienė.

Darželyje veiklos kuriamos per istorijas, pavyzdžiui žaisliniais drakoniukais mokosi, kaip tvarstyti žaizdas, kai reikia pirmosios pagalbos, o į klasę greitai atkeliavo ir bebras. Ekspertai sako, kad vaikus galima sudominti per istorijas, kurias lengva atpažinti.

„Mokome ir akademinių dalykų, bet tie dalykai iš karto turi turėti kažkokią paskirtį. Ne tai, kad reikės išmokti skaityti ir rašyti, nes reikės darbo ateityje, o todėl, kad dabar reikia padėti bebrui dabar skaityti ar rašyti“, – pasakojo darželio auklėtojas Vaidotas.

Specialistai sako, kad darželiai yra priversti susitaikyti ir ieškoti būdų kaip sudominti vaikus.

Septynerius metus dėl vaikų žaidimų aikštelės kovojantys Gėlių rajono gyventojai iš valdžios gavo seniai darytą, seniai dažytą, su pasibaigusiu galiojimu, aikštelės įrangą.

„Suorganizavome talką savaitgalį, bet susirinkę atlikti talkos, pastebėjome, kad greičiausiai tik traumų susirinksime tokią aikštelę pastatę, o ir liksime kalti“, – kalbėjo Gėlių rajono gyventojas Šarūnas Žiupka.

Vos žurnalistams pasidomėjus – žaidimų aikštelė dingo. Vietiniai tik spėjo išsitraukti telefonus.

Ukmergės rajono meras Darius Varnas, paklaustas, ar jam tai atrodo normalu, tvirtino – „Nenormalu“.

Į tolimesnį klausimą, kam bendruomenei siūlė malkų krūvą, meras atsakė: „Ne malkų krūvą. Siūlėme žaidimų aikštelę, kuri demontuota iš darželio. Ne malkų krūvą tikrai“.

Anot Ukmergės rajono mero, aikštelė išvažiavo į seniūnijos garažą ir ten bus utilizuota. Meras neslėpė, kad aikštelė iš vaikų darželio demontuota kaip techniškai nesaugi.

„Jeigu gyventojai patys pasistatytų, jie patys ir neša atsakomybę, jei jų vaikas susižalotų ar kažką. Aš tą turėjau minty. Mes patys ir nestatytume“, – teigė D. Varnas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

D. Varnas, paklaustas, ar tokį daiktą gali savivaldybė siūlyti, atsakė: „Siūlyti galime viską“.

Valdžios siūlymai ir gyventojų nuostatos skiriasi.

„Svarbiausia, kad aikštelė būtų saugi. Manau, visų tėvų prioritetas – kad ji atitiktų reikalavimus“, – pabrėžė Gėlių rajono gyventoja Agnė Bartaševičiūtė.

Gyventojai pasakojo, kad dėl aikštelės reikalingumo net siuntė valdžiai nuotraukas, kaip įrodymą, kad vaikų yra.

„Sako, kad čia gal ir vaikų nėra. Mes prieš kokius penkerius metus smėlio dėžei buvome užsisakę porą mašinų, čia tų vaikų buvo pilna. Dar kaimynė fotografavo, siuntė į seniūniją nuotraukas, kad jie pažiūrėtų, kiek iš tikrųjų tų vaikų susirenka“, – nurodė A. Bartkevičiūtė.

Dabar įrodinėja, kad jau buvę vaikai ir naujai gimę – vis dar be žaidimų aikštelės.

„Arba trinasi smėlyne, kitur nėra kur. Niekas neįrengta, kuo užsiimti vaikams? Paima kažkokius pagalius ir laksto, vienas kitą vejasi aplink namą. Va, ir visas žaidimas“, – šnekėjo Gėlių rajono gyventoja Nina Cybakova.

Kelerius metus iš eilės gyventojai kantriai rinko parašus, savivaldybei teikė prašymus.

„Kai matome, kiek metų Š. Žiupka susirinkimus daro, renka parašus iš visų, bet niekas nepasistūmėję. Visada gauname neigiamą atsakymą“, – tvirtino A. Bartkevičiūtė.

Pagal tam tikrą programą atrinkome žmones, kai kurie žmonės jau buvo iškeliavę į Anapilį ir taip toliau. Tai aišku, tą paraišką atmetėme ir laimėtojas buvo kitas.

Nuo pernai pradėta eiti sunkesniu keliu – pateikta paraiška projektui, kuris nelaimėjo.

„Gyventojai buvo tikrai aktyvūs, mano žiniomis, surinkome virš 400 balsų, ko realiai nemačiau viešojoje erdvėje pateikta“, – teigė Š. Žiupka.

Meras tikino, kad laimėtojas išrinktas teisingai. Nors gyventojų balsavimas internetu, pripažįsta, netobulas. Balsavo ir mirusieji?

„Praeitais metais buvo truputį tokių nesklandumų, kai naktį, maždaug po 24 val., nakties, kas  sekundę buvo balsuojama. Pagal tam tikrą programą atrinkome žmones, kai kurie žmonės jau buvo iškeliavę į Anapilį ir taip toliau. Tai aišku, tą paraišką atmetėme ir laimėtojas buvo kitas“, – nurodė Ukmergės meras.

Nuo šiol gyventojų balsavimas už projektus, kaip teigė, bus kitoks, – tobulas.

„Balsavimas per elektroninius valdžios vartus. Prisijungsi, bus identifikuojama jūsų tapatybė ir bus tikrai užtikrintas sąžiningumas 100 proc.“, – tikino D. Varnas.

Šiemet rajono biudžete bendruomenių projektams numatyta 40 tūkst. eurų arba dvigubai daugiau nei pernai. Vaikų žaidimo aikštelės laukia dar kelios bendruomenės.

D. Varnas, paklaustas, ar šiai bendruomenei yra vilčių turėti naują aikštelę, teigė: „Be abejo“.

„Manau, kad čia visi girdėdami šitą įrašą darželyje jaučiame tiek pasipiktinimo, tiek pasibjaurėjimo jausmą ir net žmogiškai trūksta žodžių. Labai viliuosi, kad tai visiškai išskirtinis atvejis pačia blogiausia prasme ir kad tokių daugiau nėra, bet pats išviešinimo atvejis, manau, ir prisidės prie to, kad panašūs atvejai nepasikartotų“, – LRT radijui penktadienį sakė G. Jakštas.

LRT naujienų portalas skelbė, kad tėvai, kilus įtarimams dėl vienos „Žvangučio“ grupės darbuotojų elgesio su vaikais, išsiuntė juos į darželį su pasiklausymo įranga.

Pasak naujienų portalo, įrašuose girdėti darbuotojų šaukimas ant dviejų metų vaikų, grasinama juos išmesti per langą.

Tėvai pasakojo, jog toks elgesys lėmė vaikų raidos regresą, jie ėmė bijoti eiti į tualetą, pradėjo atkartoti agresyvų auklėtojų elgesį namuose. Taip pat tėvai išsiaiškino, jog vaikams buvo duodama mažiau valgyti, kad jie neitų į tualetą, dėl to iš darželio jie grįždavo alkani.

Labai viliuosi, kad tai visiškai išskirtinis atvejis pačia blogiausia prasme ir kad tokių daugiau nėra, bet pats išviešinimo atvejis, manau, ir prisidės prie to, kad panašūs atvejai nepasikartotų.

Pasak ministro, tėvai, turėdami saugų ir tvirtą ryšį su vaiku, iš jo elgesio sugebėjo suprasti, kas vyksta darželyje, o darželio administracija „nesuprato, kas vyksta jų panosėje“.

G. Jakštas teigė turintis norą susitikti su darželio administracija, tačiau ši įstaiga pavaldi savivaldybei, tad kol kas tikslių planų nesama.

„(...) progos susitikti su darželio administracija dar neturėjau, bet tarsimės ir su Vilniaus savivaldybe, būtų įdomu pabendrauti su administracija. Suprantame, kad tai ne ministerijos įstaiga, steigėjas yra savivaldybė, norisi, kad savivaldybė turėtų progą pasikalbėti, išsiaiškinti, o ne pulti ministrui bėgti į patį darželį“, – teigė G. Jakštas.

Jis teigė ketinantis pasitarti su kolegomis, ar jo apsilankymas nepakenktų tyrimui ir „nebūtų traktuota kaip sprendimas“. 

Vilniaus apskrities policija šią savaitę pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo smurto prieš vaikus Vilniaus lopšelyje-darželyje „Žvangutis“.

Visi linkėtume vaikams tokių auklėtojų. Tačiau patikėti juos tenka ir kitokioms – aiškinančioms, kad lietuvių kalba yra „šunų kalba“. Tiesa, taip mananti sostinės darželio-lopšelio „Žiburėlis“ pedagogė jau baigė edukacinę karjerą: po savo skandalingojo įrašo feisbuke abipusiu sutarimu paliko darbą. Laimė, mažylių galvos nebebus nuodijamos panašiomis „įžvalgomis“, tačiau baugu suvokti mastą, kiek tokių penktosios kolonos apologetų jaukia mūsų vaikų protus.

Garsus istorijos mokytojas Mindaugas Nefas ne be pagrindo nuogąstavo dėl prorusiškų mokytojų (ir nebūtinai rusų kalbos) Lietuvos mokyklose. Iš jų mokiniai yra girdėję, kad „Putinas nėra toks blogas, kaip Lietuvoje rašo“, kad „Rusija didi valstybė, tik labai šmeižiama“. „Su tokiais veikėjais mokytojų kailiuose reikia kovoti principingiau“, – ragino savo feisbuko paskyroje M. Nefas.

Jei per visą gyvenimą, pragyventą Lietuvoje, naudojantis visomis čia teikiamomis naudomis, nei kalbėti, nei kalbos gerbti neišmoksti, tai –  pozicija.

Nuo prorusiško iki prokremliško požiūrio – tik žingsnis. Tie, kuriems lietuvių kalba – šunų, nesunku spėti, ką aiškina, kieno Krymas. Apklausos apnuogina skaudžią realybę: nuo 7 iki 20 proc. Lietuvos gyventojų politinėmis pažiūromis yra artimi Rusijai, linkę pritarti Kremliaus politikų teiginiams. Taigi nereikia turėti iliuzijų, kad kalbos apie „šunų kalbą“ – tik nekaltas pasapaliojimas. Jei per visą gyvenimą, pragyventą Lietuvoje, naudojantis visomis čia teikiamomis naudomis, nei kalbėti, nei kalbos gerbti neišmoksti, tai – pozicija. Kiek vilką bešertum, vis tiek į mišką žiūri – ar ne taip byloja lietuviška patarlė?

Socialiniame tinkle ikimokyklinio ugdymo darbuotoja lietuvių kalbą išvadino šunų kalba. Įrašą moteris parašė rusiškai. Netrukus pasipylė komentarai, kuriuose ne tik gėdinama įrašo autorė, bet ir aršiai diskutuojama dėl rusakalbių mokyklų ateities. Ministerija priduria, kad tai užtraukė negarbę visai pedagogų bendruomenei.

Vilniaus lopšelis-darželis „Žiburėlis“ nuo žurnalistų slepiasi užuolaidomis. Po to, kai šio darželio pedagogė skambiai pasisakė socialinėje erdvėje. Komentarą moteris parašė rusų kalba.

„Aš gyvenu Lietuvoje visą gyvenimą, lankiau rusišką mokyklą ir vaikai nuėjo į rusišką. Ukrainiečių ir baltarusių pas mus nemažai, nemanau, kad jie eis į lietuvišką mokyklą mokytis šunų kalba“, – rašė pedagogė.

Lietuvių kalbą prilyginusios šunų kalbai pedagogės kolegoms – šokas, o aplinkiniams gyventojams – nuostaba, kaip ši moteris dar dirba su vaikais.

„Pedagogai patys labai nustebo dėl šio pedagogės pasisakymo, nes jokių indikacijų iki tol nebuvo, tai buvo šokas“, – teigė Vilniaus miesto vicemerė Donalda Meiželytė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Nu, kaip galima, gyvena Lietuvoj ir sakyt tokius žodžius, čia nesąmonė“, – piktinosi vyras.

„Kas išduoda tuos pažymėjimus aukšto išsilavinimo, jeigu pedagogas va taip pasako, tai ko tada laukt iš vaikų, ką ji gali išmokyt vaikus“, – stebėjosi kitas vyras.

„Nu, tai ją iš Lietuvos reikia išvyti už tokį pasisakymą, čia kraupus vaizdelis“, – siūlė moteris.

Tai ją iš Lietuvos reikia išvyti už tokį pasisakymą, čia kraupus vaizdelis.

Dėl įrašo socialinėje erdvėje pedagogė nesislapstė ir pati prisipažino darželiui lietuvių kalbą prilyginusi šunų kalbai. Tad abipusiu šalių sutarimu, sausio 19 diena bus paskutinė jos darbo diena.

„Įstaigos direktorė sukvietė pedagogų tarybą, apsvarstė šitą klausimą, priėmė sprendimą, kad pedagogų etikos kodeksas pažeistas ir darbuotoja pasielgė tikrai netinkamai“, – kalbėjo D. Meiželytė.

„Mes traktuojam kaip šiurkštų mokytojų darbo etikos pažeidimą, tai prieštarauja švietimo įstatymui, kur mokytojas negali diskredituoti mokyklos, turi gerbti Lietuvos valstybę, istoriją, lietuvių kalbą“, – aiškino švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius.

Darželis, kuriame dirbo mokytoja – lietuviškas, o pati pedagogė – rusakalbė. Lietuvos rusų bendruomenė jos žodžius smerkia.

„Neapykantos kurstymas yra nusikaltimas. Nepamatuotai išsakyta nuomonė gali turėti skausmingų pasekmių“, – įspėjo Tautinių mažumų ir išeivijos departamento atstovė Nadežda Petrauskienė.

O ugdymo įstaigose tokie atvejai nebe pirmi. Prieš kelias savaites Vilniuje su dviem mokyklos draugais susitikęs moksleivis buvo apšaudytas iš pneumatinio ginklo, nes išsakė savo poziciją, kad yra už Ukrainą. Šįkart proputinišką leksikoną įvaldė mokytoja.

Anot savivaldybės, jei tokių atvejų daugės, atsakomybės turi imtis mokyklos.

„Įstaigos vadovo kompetencijoj yra prižiūrėti ir fiksuoti, jeigu pedagogo elgesys netinkamas, pažeidžia etiką“, – sakė D. Meiželytė.

Po šuniškų pasisakymų iš pedagogės lūpų visuomenė kelia klausimą dėl rusiškų mokyklų ateities ir kodėl priešiškumą valstybei demonstruojantys mokytojai vis dar išlaikomi valstybės.

„Kad išlaikytų savo tautos identitetą, galėtų rusų kalba mažinti pamokų skaičių, o lietuvių kalba padidinti skaičių ir rusų kultūra, kuri yra privaloma tokioj mokykloj“, – siūlė Vilniaus „Saulėtekio“ mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Reiza Zinkevičienė.

Tačiau Suomijos miestas Turku nuėjo dar griežtesniu keliu. Pamatę, kad rusų kalbos mokymas pradinėse mokyklose žlunga, suomiai nusprendė rusų kalbos klases visai uždaryti.

Lietuvos sprendimo iki šiol dar nėra. Ministerija užsiima analize.

„Žiūrima, kokia mokinių ateitis, ar ji priklauso nuo mokomosios kalbos. Iš naujo vertiname, kiek kalbos mokosi ikimokykliniame, pradiniame, viduriniame. Kada turėsime konkrečius sprendimus, pasidalinsime su visuomene“, – žadėjo R. Skaudžius.

Lietuvoje tautinių mažumų mokyklų per 80, iš jų 28 – rusų mokomąja kalba.

„Buvo nustatyta, kad druskos rūgšties koncentracija darželio patalpose viršijo leidžiamą normą daugiau nei pusantro karto. O formaldehido ir suodžių koncentracija – atitinkamai 1,2 ir 1,3 karto“, – penktadienį sakė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Vilniaus departamento direktorė Rolanda Lingienė.

„Ugdymą bus galimas tęsti tada, kai bus atliktas patalpų valymas“, – pridūrė ji.

Rolanda Lingienė. L. Balandžio/BNS nuotr.

Pasak NVSC atstovės, tą padaryti planuojama dar iki šeštadienio. Po šių darbų vėl bus atlikti oro taršos tyrimai, vertinant galimybę vaikams grįžti į darželį.

„Sekmadienį vakare bus aiškūs rezultatai, ar patalpos saugios, ar ne“, – sakė R. Lingienė.

Susirgimų nepastebėjo

Vilniaus lopšelio-darželio „Puriena“ direktorė Rita Brazauskienė pasakojo, kad antradienį įvykus sprogimui ir gaisrui iškart buvo informuoti tėvai, kurie per valandą pasiėmė vaikus iš darželio.

Anot jos, „Grinda“ darželyje surinko iš degančio pastato skriejusias šukes ir nuolaužas, vėliau įstaiga buvo vėdinama. R. Brazauskienės teigimu, dūmų kvapas trečiadienį nebuvo jaučiamas, tad įstaiga galėjo priimti vaikus.

Rita Brazauskienė. L. Balandžio / BNS nuotr.

Ugdymo įstaigos vadovės teigimu, vaikai šiomis dienomis ėjo į darželį, papildomų susirgimų nepastebėta.

„Jeigu tėveliai ryte atvedė vaikus, manau, kad jie buvo sveiki. (...) Pagal vaikų skaičių įstaigoje matome, kad susirgimų nėra, nes antradienį buvo 127 vaikai, o trečiadienį – 126 ir 124 vaikai buvo vakar“, – sakė R. Brazauskienė.

Buvo nustatyta, kad druskos rūgšties koncentracija darželio patalpose viršijo leidžiamą normą daugiau nei pusantro karto. O formaldehido ir suodžių koncentracija – atitinkamai 1,2 ir 1,3 karto.

Komisija svarstys, ką daryti su pastatu

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) atstovas Donatas Gurevičius pranešė, kad ugniagesiai savo darbą prie daugiabučio baigė vėlų ketvirtadienio vakarą.

Vilniaus miesto savivaldybės ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas Kęstutis Karosas teigė, kad šiuo metu pastato techninis prižiūrėtojas kartu su specialistais atlieka pastato vėdinimo sistemos profilaktikos darbus – išvalomos angos, kaminai, atliekama dezinfekcija.

Ateinantį pirmadienį į pirmą posėdį renkasi avarijos tyrimo komisija, kuri analizuos situaciją, dėl ko įvyko gaisras ir sprogimas, svarstys, ką daryti dėl pastato atstatymo.

„Pateiksime rekomendacijas kada galima bus tą pastatą vėl saugiai eksploatuoti“, – teigė K. Karosas.

Prioritetas – sustipinti konstrukcijas

Tą pačią dieną „Grinda“ imsis pastato sandarinimo veiksmų. Pasak K. Karoso, to reikia tam, kad iš sudegusio pastato nesklistų papildoma tarša ir jis negriūtų.

„Kad nebūtų pašalinio poveikio dėl sniego, vėjo, šalčio. Specialistai sako, kad tai gali būti židinys papildomos oro taršos, tai užsandarinsime pastatą pilnai. (...) Šiandien tai atviros erdvės, kad sniegas, lietūs toliau neardytų ir neįvyktų nenumatyta pastato griūtis, norime užsandarinti tas erdves“, – sakė savivaldybės atstovas.

Kęstutis Karosas. L. Balandžio / BNS nuotr.

„Vienas iš prioritetų – kaip saugiai šiuo metu sustiprinti tas konstrukcijas, kad neįvyktų griūtis iki to laiko, kai bus nuspręsta, kokiu būdu pastatą atstatyti arba jį saugiai išardyti“, – pridūrė jis.

Gaisras penkių aukštų gyvenamajame name Viršuliškėse po sprogimo kilo antradienį, jis baigtas gesinti trečiadienio ryte. Dėl nelaimės žuvo du žmonės – suaugęs ir nepilnametis.

Savivaldybės teigimu, dėl gaisro be pastogės liko 57 namo gyventojai, dalis jų laikinai apgyvendinti viešbučiuose, kiti apsistojo pas artimuosius. Savivaldybė pažadėjo gyventojams be eilės suteikti socialinius būstus arba kompensaciją būsto nuomai.

Daugiabutyje kilusio gaisro priežastis kol kas nėra aiški, viena iš keliamų versijų – dujų nuotėkis.

Deklaracijos ir realybė

Režisierė atsigręžia į vėlyvojo sovietmečio vaikų kasdienybę. Filme fiksuojamas ikimokyklinės ugdymo įstaigos gyvenimas, kuriame susipina sovietinės vaikystės atributai, kasdieniai vaiko ritualai ir jį supanti aplinka. Kita vertus, žiūrint juostą galima pajusti, kad filmas nėra vien plokščia sovietinių lozungų apie vaikystę visuma. Režisierė kviečia patyrinėti specialų statusą sovietinėje visuomenėje turėjusią vaikystės temą kiek kitaip. Kodėl vaikystės tema sovietijoje tokia svarbi ir ką (ne)naujo A. Pavlova papasakoja savo filme?

Vaikai modernybės istorijoje neretai buvo siejami su konkrečios visuomenės ateities vizijomis. Todėl nenuostabu, kad vaikas ir vaikystė kaip socialinis konstruktas buvo ir tebėra matomi kaip esminė jėga, galinti įnešti politinių, ekonominių ir socialinių pokyčių į perkuriamas visuomenes. Toks vaikų matymas nebuvo svetimas ir Sovietų Sąjungai, kurioje vaikai turėjo ypatingą statusą – jie reprezentavo ne tik vaikystės nekaltumą, bet ir komunistinio rytojaus pažadą, o tinkamai ideologiškai ir politiškai paruošti turėjo tapti socializmo garantu.

Vaikai laikyti sovietinės modernizacijos varomąja jėga, neatsiejama nuo technologinės pažangos, mokslo dominavimo ir darbo kaip pamatinės vertybės. Vaikas ir vaikystė reiškė sistemos ateitį ir klestėjimą. Todėl didysis sovietinės pedagogikos projektas buvo išugdyti naująjį žmogų, kuris ir taptų visiškai naujų vertybių, naujos tvarkos nešėju ir skleidėju. Siekiant šio tikslo per visą sovietmečio laikotarpį neapsieita be pasikartojančių švietimo sistemos reformų, apėmusių ne tik ugdymo gairių permainas, bet palietusių ir auklėjamųjų institutų įvairovę ir paplitimą visuomenėje.

Režimo mėginimai reformuoti tradicines (pavojingas) vaikų priežiūros praktikas ir atlaisvinti moterį darbo rinkai pasireiškė ankstyvojo amžiaus vaikų priežiūros institucijų kūrimu.

Kadras iš filmo „Charakterio gimimas“.

A. Pavlovos dokumentikoje fiksuojamas darželis sovietmečiu turėjo labai aiškią misiją – tai vienas pirmųjų sisteminio auklėjimo etapų, privalėjusių ne tik imti lipdyti sovietinės visuomenės pilietį, bet ir užtikrinti moters įsitvirtinimą sovietinėje sistemoje, atliekant motinos-darbininkės vaidmenį.

Nepaisant sovietinės Lietuvos naujųjų švietimo politikos užmačių performuoti kasdienį šeimos gyvenimą įvedant kolektyvinę vaikų auklėjimo prieigą, iš tikrųjų ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklas nebuvo visuotinis ir pakankamai išplėtotas. 1965 m. darželius-lopšelius lankančių vaikų skaičius miestuose siekė vos 22,5 proc., o kaimo vietovėse – mažiau nei 12 proc. Darželių buvo per mažai, eilės į juos – milžiniškos. Leisti vaiką į darželį buvo labiau prabangos paslauga, kuria neretai pasinaudodavo svarbesnes darbo pareigas užimantys ar privilegijų turintys tėvai. Ikimokyklinio ugdymo sistemos trūkumai dar kartą patvirtino prarają, skiriančią viešai deklaruojamą požiūrį į vaiką, šeimą ir tikrąją jų padėtį sovietinėje sistemoje.

Grupiniai ritualai – nuo sėdėjimo ant puodo ar miego iki žaidimų ar sveikatos patikrų – liudija laikmečiui būdingas dienos laike ir erdvėje įrėminto vaiko praktikas.

Vaikystės ritualai

Vis dėlto patekusių į darželius būdavo, ir jų kasdiena skirdavosi nuo namų ugdymo strategijų. A. Pavlovos idiliškos darželio kasdienybės etiude dokumentuojami ikimokyklinio ugdymo įstaigose vaikui keliami sovietinės pedagogikos tikslai, susiję su sistemos realijomis: dalyvavimas kolektyve, ideologinio auklėjimo pagrindų diegimas, darbo ir techninės pažangos svarba, higienos ir griežto režimo įpročių ugdymas. Kitaip tariant, sutalpinami visi esminiai idealiosios vėlyvojo sovietmečio vaikystės atributai.

Kolektyvas kaip esminė sovietinė auklėjimo strategija išliko aktuali visą sovietinį laikotarpį. Žinoma, galime pastebėti, kad kolektyviškumo samprata taip pat išgyveno modernizaciją, bet pedagoginėje realybėje ji iš esmės visuomet įgaudavo labai panašių išraiškų.

Grupinės veiklos, skatinimas neišsiskirti ir būti panašiam į savo grupės / klasės draugą, būti ir veikti kaip visi ir vienu metu – dažnas sovietinio auklėjimo leitmotyvas. A. Pavlovos piešiama darželio grupės kasdienybė atspindi griežtą darželio kolektyvo rutiną, organizuojamą pagal specifinį ritmą visiems: kaitaliojami intensyvesnio vaikų aktyvumo ir poilsio, protinio ir fizinio vaikų aktyvumo laikotarpiai.

Grupiniai ritualai – nuo sėdėjimo ant puodo ar miego iki žaidimų ar sveikatos patikrų – liudija laikmečiui būdingas dienos laike ir erdvėje įrėminto vaiko praktikas. Griežtas režimas turėjo užtikrinti racionalaus laiko suvokimo ir paskirstymo įgūdį, reikalingą būsimam darbininkui.

Kadras iš filmo „Charakterio gimimas“.

Kosmoso kultas

Žaisti darbą sovietinio vaiko aplinkoje buvo įprasta darbinio auklėjimo praktikos dalis. Vaikystė viešajame diskurse neretai tapatinama su pasiruošimu suaugusiojo gyvenimui, kuriame darbas turėjo būti pagrindinė vertybė ir saviidentifikacijos priemonė. Tad nenuostabu, kad vaikų žaislai tapo dar vienu darbininkiškų profesijų ir technologinės pažangos šaukliu vaikų dienotvarkėje.

Technologiniai išradimai, industrializacija ir žemės ūkio modernizacija įgavo vaikams įprastas formas per konstruktorius, sunkvežimius ar raketas, matomas ir A. Pavlovos dokumentikoje.

Ankstyvas vaikų supažindinimas su technologiniais procesais rodo didžiules sovietinio švietimo sistemos ambicijas bet kokia kaina išugdyti technologiškai išsilavinusią naująją kartą. Tokių pastebimų ir užmaskuotų ideologinio turinio skleidėjų / simbolių, pradedant raketomis, traktoriais, konstruktoriais ir baigiant Sovietų Lietuvos vėliavėlėmis ar mažojo Lenino portretais ant darželio sienų, vaikų kasdienybėje buvo apstu. Įgavę pozityvių asociacijų per žaidimą, šie simboliai turėjo tapti dirva tolesnei indoktrinacijai.

Juostoje mažosios Lilės deklamuojamas eilėraštukas apie raketą iliustruoja kosmoso karštinės reiškinį, būdingą vėlyvajam sovietmečiui. Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžios kosmoso tematika itin plito sovietinių vaikų kasdienybėje: mokyklose freskų pavidalu, vaikų žaidimų aikštelėse, literatūroje ir spaudoje. Su vaikyste susietas kosmoso kultas buvo pasitelkiamas stiprinant šviesesnio, technologiškai pažangesnio komunistinio rytojaus viziją.

Įdomu, kad vaikystės ir kosmoso motyvai buvo matomi ir kaip galimybė perkrauti socializmą po Stalino mirties. Tuo metu išpopuliarėjusi kosmoso reprezentacija viešojoje erdvėje turėjo padėti sovietinei valdžiai reabilituotis po stalinistinių represijų ir atgauti galią, nes pirmą kartą parodė realius socializmo pasiekimus, kurie, susipynę su vaikystės konstruktu, turėjo sustiprinti teigiamą sovietų sistemos įvaizdį.

Pamatytas vaikas

Vis dėlto A. Pavlova, sumaniai konstruodama pagrindinį pasakojimą apie sovietmečio darželio praktikas, o pirmame plane akcentuodama visus pavyzdinės sovietinės vaikystės būtinuosius dėmenis, atskleidžia ir kitą, mažai sovietinės dokumentikos tyrinėtą vaiko pusę. Kokia ji?

6-ojo dešimtmečio pabaigoje–7-ajame dešimtmetyje Lietuvoje galima pastebėti bendrųjų modernėjančios pedagogikos tendencijų ir Lietuvos pedagogų nuoseklią integraciją į visos Sovietų Sąjungos pedagoginį diskursą. Tuo metu pradeda ryškėti modernaus pobūdžio pedagoginės psichologijos idėjos, kuriose fiksuojamos vaiko sampratos slinktys. Atsiranda psichologizuoto vaiko vaizdinys, kuriuo atkreipiamas dėmesys į vaiko individualumą ir su juo susijusių psichologinių procesų sudėtingumą. Išryškėja vaiko kaip subjekto, sąmoningai dalyvaujančio auklėjimo procese, vaizdinys.

Žinoma, vaiko sampratos pokytis viešajame diskurse nereiškė, kad vaiko tikrovė keičiasi lygiai taip pat. Šie pedagoginės minties pokyčiai labiau atliepė bendrąsias Sovietų Sąjungos politikos ir socialinių procesų atšilimo tendencijas po Stalino mirties, kai buvo reabilituota daugelis iki tol draustų socialinių, humanitarinių ar tiksliųjų mokslų.

Aptariamo 1967 m. išleisto trumpametražio filmo pavadinimo formuluotė „Charakterio gimimas“ tarsi atliepia ir tuomečiame viešajame diskurse vykstančią vaiko sampratos kaitą, kuri akcentuoja vaiko stebėjimo / pažinimo poreikį. A. Pavlovos reportaže už visų sovietinės (ne)tikrovės atributų kamera fiksuoja nesurežisuotus vaikų potyrius ir jų santykį su juos supančia realybe.

Kadras iš filmo „Charakterio gimimas“.

Čia, nei įprasta kituose A. Pavlovos filmuose, kurtuose kino žurnalui „Lietuvos pionierius“, nebėra nei visažinio užkadrinio balso, nei akivaizdžiai griežtai surežisuotos idealizuotos tikrovės įspūdžio, būdingo kitiems jos darbams. Galėtume sakyti, kad A. Pavlova žengia pusžingsnį toliau ir nuo Viktoro Starošo filmuose pirmąkart sovietmečio dokumentiniame kine atsiradusio jaučiančio ir veikiančio vaiko vaizdavimo.

Priešingai nei šio režisieriaus filmuose, vaikas A. Pavlovos kine nėra provokuojamas klausimais ir tardymais („Aš myliu direktorę“, 1978), diktuojančiais vaikų atsakymus ir taip kuriančiais režisieriaus norimą pasakojimą ir specifinį vaikų vaizdinį. Vaikų lūpomis nesiekiama papasakoti ir menamos tikrovės („Nenusimink, Virginijau“, 1962). Kūrėjos pasirinkto veikėjo amžiaus tarpsnis leidžia A. Pavlovai smalsiu žvilgsniu tiesiog stebėti vaiką, pirmiausia pačiam vaikui suteikiant galimybę savo buvimu ir reakcijomis kurti pasakojimą, o žiūrovui – progą išgirsti dokumentuoto vaiko autentišką balsą.

Kita vertus, fiksuojamas vaiko smalsumas, emocijos (teigiamos ir neigiamos) ir reakcijos tuo pat metu yra ir jo atsakas į jį supančią sovietinę tikrovę, kuri šiame filme atlieka vieną iš pagrindinių vaidmenų. Tad A. Pavlovos filmas iš dalies tampa istorijos šaltiniu, kuriame stebime, kaip nuoširdžiai vaikas priima ir išgyvena jį supančią aplinką su visu jos turiniu ir potekstėmis. Kartu su režisiere stebime ne tik „Charakterio gimimą“, bet ir pamatyto / parodyto vaiko gimimą. Įdomu, sutapimas tai ar ne, bet pamatyto vaiko gimimas dokumentiniame sovietmečio kine įvyksta būtent pirmojoje moters kūrėjos juostoje.

Kaip pranešė Utenos apskrities policija, ketvirtadienio rytą, apie 8.59 val., į darželį, Visagine, 25 metų vyras atvedė ketverių metų mergaitę su matomomis kūno sumušimo žymėmis.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo mažametei.

Už tai baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Kaip skelbiama pranešime spaudai, savivaldybių administracijos nurodė kreiptis į jų atsakingą skyrių, jeigu tos savivaldybės darželių ugdytiniams, kurie jau yra išaugę pietų miegą, nėra užtikrinamos kitos poilsio formos.

Dauguma savivaldybių nurodė, kad organizuodamos dienos poilsį remiasi šiuo metu Lietuvoje galiojančia Higienos norma, kuri reglamentuoja, kad ilgiau nei 4 val. būnančiam ugdymo įstaigoje vaikui turi būti organizuojamas poilsis, o poilsis nebūtinai yra miegas.

Tuo metu dvylika jų pranešė ketinančios suteikti papildomų finansinių resursų etato daliai, patalpoms ar kitiems sprendimams, jeigu matys, kad darželiams iš turimų resursų nepavyksta organizuoti lankstaus poilsio. Trečdalis savivaldybių išreiškė poziciją, kad problemą spręsti turėtų patys darželiai iš savo turimų resursų.

2023 metų pavasarį atlikta apklausa, kurią pildė 812 respondentų, parodė, kad dėl priverstinio guldymo vaikai kenčia beveik visose Lietuvos savivaldybėse. Apklausoje nepasisakė tik devynių savivaldybių (Alytaus, Ignalinos, Jurbarko, Molėtų, Pagėgių, Prienų, Rietavo, Varėnos ir Visagino rajono) darželinukų tėvai.