Svarbiausia būti geram

Kulautuviškė Angelina Dilijonienė – penkių vaikų mama. Tiesa, visos jos atžalos gerokai ūgtelėjusios ir nė iš tolo neprimena po sparneliu besiglaudžiančių pabiručių. Dukros Aurelija, Bernadeta, Jūratė ir Elena jau palikusios tėvų namus. Tuo pačiu stogu dalijasi tik sūnus Dominykas, vasaromis dirbantis Kulautuvos vandenlenčių parke.

"Aš visada vaikams leidau patiems rinktis kelią ir ieškoti savęs. Nieko primestinai nebrukau", – anot A.Dilijonienės, gyvenimo prasmės ji niekada nematavo mokslo diplomais ar turtais. Didžiausios vertybės jai buvo ir yra žmoniškumas, pagarba, meilė. Vaikai pamokas gerai išmoko, todėl Angelina rami – dabar pasaulyje dar penkiais gerais žmonėmis daugiau. Tiksliau – visais šešiais. Augindama savus vaikus, moteris drauge su vyru nusprendė tapti vienos dukros klasiokės globėjais.

"Mergaitė pateko į vaikų namus. Panorome ją globoti. Imdavome pas save į namus savaitgaliais, per šventes, atostogas. Taip ji ir užaugo. Mes ją mylime, ji mus", – garbės A.Dilijonienė neprisiėmė.

Tikino dariusi tai, ką tuo metu jai kuždėjo širdis. Pastaroji, o ne vadovėliai ar kokios nors formulės buvo kelrodė žvaigždė auginant keturias dukras ir sūnų.

"Stengiausi būti jų drauge. Žinoma, visko buvo, tačiau mes visuomet stengėmės šnekėtis. Mūsų sekmadieniai būdavo be televizoriaus, telefonų. Kartu su vyru skirdavome labai daug laiko dvasiniam bendravimui. Vaikus mokėme nieko nelaikyti savyje, atleisti. Nors namus paliko beveik visi vaikai, pokalbiai niekur nedingo, o dvasinis ryšys tik dar labiau sustiprėjo. Tarp mūsų vyksta savotiški mainai. Mes mokomės vieni iš kitų", – pasakojo A.Dilijonienė.

Augina ir pati auga

Motinos dienos Angelina nesureikšmina. Jai kiekvienas sekmadienis – šventė, o labiau nei Motinos diena patinka Kūčios ir Kalėdos.

Nuostata: didžiausias turtas, anot Angelinos, nematuojamas jokiais matais, bet telpa glėby. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Griaunu visus stereotipus – nesu mama, kuri labai mėgsta gaminti, – paklausta, ar tikrai nėra jokio deserto ar kito gardaus patiekalo, kuriuo pamalonina namo grįžusius vaikus, A.Dilijonienė skambiai nusijuokė: – Tikrai ne! Kūčių vakarą vyras gamina labai gardžius virtinukus su grybais, o mes visi šalia jo stovime ir lipdome."

"Esu laiminga žmona ir mama. Žinau, sakoma, kad kiekvienai pelėdai savas pelėdžiukas geriausias, bet… Aš tikrai nuoširdžiai didžiuojuosi savo vaikais. Žinau, kad jie nenukirs medžio, neužmuš gyvūno, nenuskriaus žmogaus. Gyvenimas man siuntė tik pačius geriausius žmones, kurie iki šiol padeda augti ir tobulėti. Tai mano močiutė, mano mama, vyras Raimundas, Dainius Kepenis, natūralaus gimdymo mokytojos Jurga ir Banga, amžiną atilsį jai. Jogos mokytojas Gintas ir šiuo metu mūsų kunigėlis Antanas Gražulis – į mūsų gyvenimus Dievas atsiunčia daug nuostabių žmonių, mokytojų, per kuriuos mes augame. Tiesiog jiems visiems ačiū", – džiaugėsi A.Dilijonienė

Atžalos – apie mamą

Vaikų lūpose, kad ir kokio amžiaus jie būtų, visuomet skamba tiesa. Bernadeta, kurią Angelina meiliai vadina Betule, tikino turinti pačią geriausią sielos draugę.

"Jeigu sunku, ji visada ras minutę. Išklausys, patars, bet niekada neteis. Jos dėka šiandien esu tokia, kokia esu, – laiminga, mylinti, turintį stiprų dvasinį tikėjimą", – dėkingumo neslėpė Bernadeta. Jai antrino Dominykas, mamos gerųjų savybių sąrašą papildydamas dar mažiausiai keliais punktais: stipri, draugiška, tolerantiška, charizmatiška, mokanti iš savęs pasijuokti.

"Ji mūsų angelas, gėrio, meilės, šviesos, taikos nešėja ir pati geriausia mano draugė. Jei reikia – pamoko. Jei liūdna – randa paguodos žodį. Jei jaučiuosi pasiklydusi – padeda grįžti į kelią. Kad ir kur ji eitų, visur skleidžia šviesą, o prie savęs traukia žmones", – dukra Jūratė neslėpė, kad mama jai – idealas. Vyresnėlė Aurelija negalėjo nepaminėti mamos propaguojamo sveiko gyvenimo būdo ir žinių, kuriomis ji dalijasi ne tik su namiškiais, bet ir su aplinkiniais.

"Jei mama vaikui kalba apie alkoholio žalą, o pati atsisėdusi siurbčioja vyną, kokį pavyzdį ji rodo?" – A.Dilijonienė džiaugėsi, kad ją svaigina gyvenimas, o ne kas kitas.

Žino savo pareigas

Jūratės ir Vytauto Gritėnų rytai, kaip ir daugumoje šeimų, prasideda šurmuliu. Vienas vaikas niekaip neišlipa iš lovos, kitas pernelyg ilgai prausiasi vonioje. Tiesa, šurmulys chaosu niekada nevirsta – Gritėnų atžalos žino, kaip jį suvaldyti. Vyresnėlė padeda broliui surasti pasislėpusius marškinius, o šis jaunesnės sesės košę pagardina braškių uogiene.

"Apetitu niekas nesiskundžia – su šaukštu stovėti nereikia. Tinka viskas, ką pagamina vyras. Taip, mūsų namuose už pusryčius atsakingas jis", – debatų – košė, sumuštinis ar kiaušinienė, anot J.Gritėnienės, esą nebūna. Kaip ir diskusijų, kas plaus indus. Namuose kiekvieną savaitę paskiriami virtuvės prižiūrėtojai, kurie pasirūpina patalpos švara ir indais. Žinoma, yra ir kitų, kur kas malonesnių, šeimos ritualų. Tarkim, šeštadienio ir sekmadienio pietūs, kai galima ilgiau pasimėgauti ir patiekalų skoniais, ir pokalbiais. Pastarųjų tikrai nestinga, mat prie stalo susėda gausus būrys.

"Gyvename kartu su mano mama. Vyriausioji mūsų duktė su šeima gyvena tame pačiame dideliame, vyro tėvų statytame name, pirmame aukšte. Tad kasdien matomės, o ir dažną savaitgalį pietaujame kartu", – J.Gritėnienė džiaugėsi namų pilnatve.

Šiuo metu tuščia tik viena kėdė, ant kurios įprastai taisosi viena iš vyresnėlių. Baigusi vidurinę, ji išvyko dirbti ir studijuoti į užsienį, tačiau dėl karantino jau aštuonis mėnesius negali grįžti namo.

"Taigi, buvo pirmos Kalėdos ir pirmos Velykos, kai jos pyragų neragavome. O šiaip pas mus per šventes vyksta savotiškos rungtynės, kas kokį pyragą iškeps ar tortą suteps. Neragauti negali! Beje, gamina net mano dešimtmetis sūnus. Aš anksčiau labai mėgau tai daryti, bet dabar šiek tiek apleidau šį užsiėmimą", – nusišypsojo moteris.

Nepaskęsta rutinoje

Jūratė įsitikinusi, kad laimingi vaikai yra tada, kai laiminga jų mama, todėl kasdienėje rutinoje moteris bando rasti laiko savišvietai: mokymams, seminarams, knygoms. Prieš trejus metus Vytauto Didžiojo universitete ji baigė šeimotyros studijas ir įgijo edukologijos krypties ugdymo mokslų magistro laipsnį.

"Bakalaurą baigiau susilaukusi pirmosios dukros, o įstojusi į magistrą, nutraukiau studijas, nes pastojau su antrąja ir nusprendžiau, kad noriu lauktis ramiai, be streso. Visiškai atsiduoti motinystei. Praėjo tikrai nemažai laiko, kai sulaukiau netikėto pasiūlymo tęsti mokslus. Tai sėkmingai ir padariau", – J.Gritėnienė savo sprendimo nesigailėjo nė akimirkos, o studijų dienas iki šiol lydi patys geriausi prisiminimai. Susilaukusi septintojo vaiko Jūratė ir vėl papildė savo žinių bagažą – baigė dulų mokymus.

"Mano tiesioginis darbas taip pat nenutolęs nuo tikrojo pašaukimo. Aš dirbu VšĮ Krizinio nėštumo centre", – pasakojo J.Gritėnienė. Ji konsultuoja, padeda moterims ir šeimoms Kaune, jei reikia specialistų pagalbos, nusiunčia pas juos, koordinuoja Kauno savanorių veiklą.

Susirenka pas mamas

Daugiavaikė mama juokavo, kad bene dešimt metų nebuvo likusi viena tarp keturių sienų. Tačiau dėl to nė kiek nesisieloja. Priešingai, džiaugiasi, kad namai vis dar pilni, ir nenori galvoti apie dieną, kai duris užvers paskutinė šeimos atžala.

"Dabar bėgantį laiką skaičiuoju ne metais, o etapais nuo vieno iki kito vaiko gimimo. Kiekvienas jų labai skirtingas, beje, kaip ir patys vaikai, – augindama pirmąsias tris dukras moteris nepajuto, kas yra paauglystė, o ketvirtoji retsykiais primena. – Būna, kad kartais išlenda ragiukai."

Mes juokaujame, kad patys septynių vaikų neplanavome, bet vykdėme dievišką planą.

Ir nors kantrybės resursai nėra neišsenkami, J.Gritėnienė niekada neleidžia, kad ją užvaldytų pyktis. Visas problemas šeimoje sprendžia pokalbiais, diskusijomis, kompromisų paieškomis, o tada – šiltais apsikabinimais ir bučiniais. Jausmų pliūpsniai jokioms progoms nepavaldūs, nors pirmąjį gegužės sekmadienį jų esą būna daugiau nei įprastai. Kaip ir vaikų pieštų atvirukų ar kitų meilės išraiškos ženklų.

"Išties Motinos dieną labiau skiriame močiutėms ir seneliams. Jei geras oras, susirenkame lauke, kepame šašlykus ar kepsnius, šnekučiuojamės", – vis dėlto didžiausia dovana, anot J.Gritėnienės – artumas ir tai, kad šalia – ne tik vaikai, bet ir judviejų su Vytautu mamos.

Dėkinga savo vyrui

Nors motinystę Jūratė vadino pašaukimu, pritarė jau anksčiau išsakytai A.Dilijonienės nuomonei – be tinkamo žmogaus šalia, kažin kaip reikalai klostytųsi, ir ar tiek vaikų Aukščiausiasis siųstų. Vytautas – jos gyvenimo meilė, ramstis ir ramybės uostas, todėl moteris stengiasi nepamiršti gražios istorijos pradžios, kurią rašyti pradėjo jiedu du.

Dilijonų šeima. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Būna, kad imame ir išvažiuojame kur nors vieni. Tai būtina, tiesa, tada reikia šiokio tokio plano", – Jūratė prasitarė, dažniausiai pastarojo neturinti, mat ne kartą įsitikino, kad planuoti su vaikais – beprasmiška. Be jokio išankstinio plano, anot pašnekovės, pasaulį išvydo ir visi septyni poros vaikai: Vasarė, Jorė, Paulė, Augustė Kristijonas, Ignas ir Emilija.

"Nė vienas mūsų nesame iš daugiavaikių šeimų ir niekada nekalbėjome, kad turėsime tiek arba tiek vaikų. Tiesiog su kiekvienu gimimu pajusdavome, kad esame atviri naujoms gyvybėms. Beje, mes juokaujame, kad patys septynių vaikų neplanavome, bet vykdėme dievišką planą, – moteris džiaugėsi, kad, priešingai nei kitiems žmonėms, vyrui niekada nekilo klausimų – kam? – Tėvai nesuprato. Reikėjo atsilaikyti ir atlaikyti savo poziciją už pasaulėžiūrą. Kita vertus, suprantu juos – pokario vaikus. Nepriteklius ir skurdas suformavo kitokį požiūrį. Tuo metu iš aplinkinių sulaukėme daugiau palaikymo. Labai smagu."

Komentaras

Margarita Venslovienė, Kauno rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja.

Kauno rajone šiuo metu gyvena 1 697 daugiavaikės šeimos. Dvi iš jų augina po dešimt vaikų, viena – devynis, dvi – po aštuonis, keturios – po septynis, keturiolika – po šešis, 42 – po penkis, 218 – po keturis ir daugiausia – 1 414 šeimų – turi po tris atžalas.

Apie tokias šeimas sakau, kad visos jos – nuo Dievo. Kiek Aukščiausiasis siunčia – tiek jos ima ir gauna dešimteriopai. Kiek spindinčių akių į mamas žiūri. Kiek rankų jas apkabina. Kiek širdžių plaka meile vienu metu!"

Dauguma daugiavaikių šeimų ne tik sėkmingai tvarkosi su kasdiene rutina, kurioje tris keturis ar net dešimt kartų daugiau šurmulio, indų, drabužių lyginimo, bet dar ir rodo pavyzdį aplinkiniams. Pagalbos esą prašo reta šeima, tačiau jei jos reikia, Kauno rajono savivaldybė visuomet atvira.

Turime įsteigę paramos fondą daugiavaikėms šeimoms. Taip galime padėti vaikams tobulėti įvairiose srityse: sporto, muzikos, dailės. Pasirūpiname jų vasaros atostogomis.

Prieš šventes, kai daugumą žmonių apima manija daryti gerus darbus, lauknešėliai su dovanomis keliauja ir pas kai kurias rajono daugiavaikes šeimas. Jei žinome, kad pastarosioms ko nors reikia, mažieji apie kažką svajoja, būtinai nurodome jų adresus.

Valerijus Makūnas, Kauno rajono meras.

Šeimoje svarbūs visi: mama, tėtis, vaikai, seneliai. Vis dėlto šeimos židinio sergėtoja yra motina. Šalia mamos pasaulis atrodo gražesnis, geresnis, o visi sunkumai – įveikiami. Mamoms mes niekada nesuaugame. Mes, net žilstelėję ar jau turintys anūkų, joms išliekame vaikais, kuriais svarbu pasirūpinti, kuriuos reikia pamaitinti, pamokyti, paguosti, padrąsinti. Mamos meilė yra ypatinga. Ji nesavanaudiška, kantri, nepavydi, viską ištverianti. Kiekvienas širdyje žinome, kad mamos, jei tik galėtų, išgyventų už mus visas nesėkmes, o sėkmės akimirkas paliktų mums.

Ankstesniais metais Motinos dienos proga kviesdavome Kauno rajono mamas į Raudondvario dvarą ir dovanodavome simbolinį koncertą. Deja, pandemija sujaukė šią tradiciją. Tačiau tai nereiškia, kad mes savo mamas mylime mažiau, priešingai – jos mums dabar ypač rūpi. Kauno rajonas turi daug nuostabių mamų: paprastų, darbščių, kantrių, atiduodančių savo atžaloms viską, kas geriausia.

Nors Motinos diena jau praėjo, bet šiandien norėčiau dar kartą visoms mamoms padėkoti už didžiausią dovaną mūsų kraštui ir pasauliui. Ta dovana – tai jūsų vaikai, kuriuos mokėte ir mažų pirmųjų žingsnelių, ir tvirtų, veržlių žingsnių einant gyvenimo keliu ir įsiliejant į mūsų bendruomenę kurti geresnę ateitį. Lenkiuosi jums – nuoširdžiai ačiū. Būkite sveikos, mylinčios ir mylimos!

Motinystė suteikė tvirtumo

Kol mama vadovauja parlamentui sostinėje, šeimos vyrija: keturi V.Čmilytės-Nielsen sūnūs su tėčiu – Šiauliuose. Vyriausiam Dmitrijui – devyniolika, Aleksandrui – septyniolika, Mariui – šešeri, Kristijonui – treji. Bet politikė sako nesanti tik savaitgalinė mama. Dažniausiai penktadieniais dirba nuotoliniu būdu iš namų Šiauliuose, o kiekvieno pirmadienio ankstyvą rytą išvažiuoja keturioms dienoms į Vilnių, bet kiekvieną dieną su su šeima susiskambina. Vasaros pabaigoje šeima planuoja, kad jaunesnieji sūnūs atsikraustys į Vilnių.

Šachmatų karaliene pelnytai vadinama politikė į klausimą, ar, kaip ir žaidžiant šachmatais, šeimoje taip pat planavo kelis ėjimus į priekį, sako, kad tokie dalykai kaip vaikų skaičius, bent jau jos atveju, nebuvo ėjimai šachmatų partijoje. "Tai pernelyg svarbūs dalykai, kad galėtų būti preziciškai planuojami. Nuo vaikystės, paauglystės mano dėmesys ir tikslai buvo susiję su sportininkės karjera, o apie savęs įprasminimą per motinystę nesvajojau. Bet taip susiklostė gyvenimas, ir už tai esu dėkinga likimui."

Pirmo sūnaus ji susilaukė vos aštuoniolikos, antro – dvidešimties. Prisimena sau atrodžiusi visai suaugusi. Sutiko mylimą vyrą – taip pat šachmatininką Aleksejų Širovą, ir jai neatrodė, kad tapti mama per anksti ar kad tai sutrukdys, nes juk tokio amžiaus visų pirma įžvelgi galimybių, o ne sunkumų.

Žinoma, teko pristabdyti sportinę karjerą. Dalyvavimas šachmatų turnyruose – didžiulės energijos reikalaujantis darbas: 6–7 valandas sėdėti prie lentos, priimti gerus sprendimus ir tai daryti dešimt dienų ar dvi savaites iš eilės. Moteris pripažįsta, kad jei ne didžiulis artimiausių žmonių palaikymas, jos, kaip sportininkės, karjera būtų susiklosčiusi visai kitaip.

V.Čmilytei-Nielsen apmaudu, kad labai kompetentingos moterys dažnai atsisako karjeros argumentuodamos įsipareigojimais šeimai. Bet ji niekada nėra sutikusi vyro, kuris atsisakytų posto dėl tokios priežasties. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Bet motinystė man suteikė ir tvirtumo, supratimo, kad pralaimėtos partijos ar laimėjimai yra svarbūs, tačiau nublanksta prieš svarbesnius dalykus. Tai pridėjo vidinės ramybės, o geriausi rezultatai sporte atėjo, kai jau buvau dviejų sūnų mama ir vis dar jauna sportininkė", – pasakoja geriausia visų laikų Lietuvos šachmatininkė.

Niekada nebus vien tiesus kelias, bet kai matai savo darbų prasmę, ir eini žingsnis po žingsnio.

Keturių sūnų mama gali palyginti, kuo skiriasi motinystė, kai tau vos aštuoniolika, dvidešimt, ir kai jau esi brandesnė – jaunesnių dviejų sūnų su Danijos šachmatininku didmeistriu Peteriu Heine Nielsenu ji susilaukė peržengusi 30. "Dažnai manoma, kad jaunos mamos turi daug energijos, tad lengviau ištveria bemieges naktis. Mano patirtis kitokia: kai aštuoniolikos susilaukiau Dmitrijaus, bemiegės naktys man buvo sunkiausia, o gimus jaunesniems vaikams, reikėjo derinti atsakingas naujas pareigas Seime Vilniuje su mažų vaikų auginimu kitame mieste", – pasakoja V.Čmilytė-Nielsen.

Pirmą kartą Seimo nare ji tapo, kai trečiajam sūnui buvo vos pusmetis, o jauniausiąjį pagimdė būdama parlamentare. "Stengdavausi grįžti namo kas vakarą. Pirmi metai buvo bemiegiai, bet jėgų atsirado per brandą, supratimą, kad valandos, dienos, naktys labai prasmingai aukojamos tam, kas gyvenime yra vienas svarbiausių dalykų", – sako keturių sūnų mama.

Ją, kaip mamą, džiugina, kad Šiauliuose gyvenanti vyriškoji šeimos dalis jos labai pasiilgsta, bet ir džiaugiasi, kad ir be jos jie puikiai rūpinasi vieni kitais, gamina valgyti, eksperimentuoja. Politikė giria savo vyrą Peterį, kad šis – rūpestingas tėtis, o kai juodu abu namie, niekada nekyla klausimų, kas turėtų pagaminti vakarienę, atlikti buities darbus, auklėti vaikus. Tai jų šeimoje neskirstoma pagal lytį, darbus dalijasi pagal aplinkybes. Kai vyras ilgam išvyksta į varžybas, stovyklas, mat jis – šachmatų pasaulio čempiono treneris, padeda kiti artimieji.

Pati būdama vienturtė, V.Čmilytė-Nielsen labai vertina, kad jos sūnūs nuo pat vaikystės turi galimybę bendrauti tarpusavyje. Kaip bet kuri mama, turinti daug vaikų, ji sako puikiai žinanti, kad bendravimas tarp vaikų, susiklostę santykiai, laikas, kurį jie praleidžia kartu, yra pats vertingiausias, tai geriausia gyvenimo pamoka.

Moterys aukoja karjerą

V.Čmilytė-Nielsen – pirma daugiavaikė moteris tokiame aukštame Lietuvos valstybinės valdžios poste. Anksčiau, jei moteris ir pelnydavo aukštas pareigas, dažniausiai būdavo arba netekėjusi, arba neturinti vaikų, o jei turinti, tai jau suaugusius. Keičiasi požiūris į mamas ar pačių moterų požiūris į karjeros ir motinystės derinimą?

V.Čmilytės-Nielsen požiūriu, ir tai, ir tai: "Mane, kaip politikę, džiugina, kad manęs retai kas klausia apie kosmetiką ar šukuoseną, nebent yra kokia speciali proga. Dažniausiai tenka kalbėti apie dalykinius reikalus. O apmaudu, kad labai kompetentingos moterys, pretenduojančios į vieną ar kitą postą, dažnai atsisako karjeros galimybės argumentuodamos įsipareigojimais šeimai. Bet niekada nesu sutikusi vyro, kuris atsisakytų, nes privalo įnešti savo indėlį į šeimos gyvenimą."

Seimo pirmininkė pripažįsta: pačių moterų požiūris kyla iš realios situacijos. Tad klausimas politikams, visuomenei: ką galėtume padaryti, kad moterims, kurios nori siekti karjeros aukštumų ir geba tai daryti, būtų kuo mažesnis konfliktas tarp motinystės ir kitų žmogiškųjų ambicijų ar įsipareigojimų.

V.Čmilytė-Nielsen manymu, pirmiausia reikėtų didesnio lankstumo kalbant apie ankstyvąją vaikų priežiūrą – galėtų būti didesnė lopšelių ir darželių formų įvairovė, tad svarstomos galimybės apie šeimų, mini darželius, kurie labai populiarūs Skandinavijoje. Antra, daug diskutuojama apie tėčių atostogas vaikams prižiūrėti. Norėtųsi, kad tokių tėčių būtų kuo daugiau, o laikas tarp mamų ir tėčių atostogų vaikui auginti būtų dalijamas kuo lygesnėmis proporcijomis.

Prioritetas – vaikas

Karjeros moterims Lietuvoje tenka susidurti su neįtikėtinomis situacijomis. Kai 2012 m. pirmą kadenciją Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai vadovavusi Edita Žiobienė laukė šeimos pagausėjimo, teko net keisti įstatymą, nes iki tol jame nebuvo reglamentuota atvejo, kad tokias pareigas užimantis asmuo išeitų vaiko auginimo atostogų. Tuo metu Lietuvos valstybės institucijų vadovų postuose apskritai buvo nedaug moterų, tad ir įstatymai buvo matuojami viršininkams vyrams ar moterims, kurios turi pasirinkti arba karjerą, arba šeimą.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierei E.Žiobienei, jei būna kurios iš keturių dukrų renginys, visa kita tampa nesvarbu – į vaiko renginį privalo nueiti. (Asmeninio archyvo nuotr.)

E.Žiobienė prieš gimdymą atostogų net nespėjo išeiti: po darbo savaitės išėjo savaitgaliui ir pagimdė dvynukes.

Dabar jau trečią kadenciją vaiko teisių apsaugos kontrolierės E.Žiobienės vyriausiai dukrai – 20, vidurinei – septyniolika, o dvynėms – aštuoneri.

Kai gimė pirma dukra, ji rengė disertaciją, dėstė Vytauto Didžiojo universitete, dirbo Kauno apskrities viršininko administracijos teisės skyriuje, o grįžusi po vaiko auginimo atostogų tapo jo vadove, antrą dukrą gimdė būdama Žmogaus teisių centro direktore, dvynes – vadovaudama svarbiai valstybės institucijai. Vaikai karjerai nesutrukdė, gal net atvirkščiai?

"Viską bandai susidėlioti, gyvenimas čia ir dabar vyksta visuose frontuose. Bet tai nelengva", – pripažįsta daugiavaikė mama. Vis dėlto, pasak jos, svarbiausia, ką visiems reikia suprasti, – jokio skirtumo, atsakingos ar neatsakingos tavo pareigos, vaikams reikia labai daug dėmesio. Su vaikais neužtenka šiaip sau pabūti – bendrauti būtina kokybiškai, laikas, kuri leidi su vaikais, irgi turi būti kokybiškas. Ir tai nelengva, nes po darbo grįžus namo – kita pamaina, ir ne mažiau svarbi.

E.Žiobienė sako, kad dukrų priekaištų, jog darbas atėmė iš jų mamą, nesulaukė, bet diskusijų būna, nes kai sutampa kokie renginiai, esi priverstas rinktis. "Bet jei būna koks vaiko renginys, pasirodymas, visa kita man tampa nesvarbu – į vaiko renginį privalau nueiti", – nedvejoja E.Žiobienė. Ji prisimena, kaip, pakviesta Teisėjų tarybai padaryti pranešimą, atsisakė, nes laikas sutapo su dukros išleistuvėmis darželyje. "Kvietėjai buvo daugiau nei apšalę, kai pasakiau, kad sutampa valandos, ir aš negaliu. Gal kam atrodė, kad tai tik išleistuvės iš darželio. Bet man ir mano vaikui tai svarbu, o Teisėjų taryba rado kitą pranešėją, ir to nė neprisimena. O mano vaikas ir aš visada prisimenu", – sako E.Žiobienė.

Lygindama, kaip per laiką tarp vyresnių ir jaunesnių dukrų pasikeitė pagalba daugiavaikei šeimai, moteris sako nejaučianti, kad iš valstybės pusės kas būtų daug pagerėję. Kaip daugiavaikė šeima, yra gavę nuolaidą darželyje, šiek tiek didesni vaiko pinigai. Turi Šeimos kortelę, bet didelės reikalingų paslaugų pasiūlos ten nėra. "Daugiavaikės šeimos skatinimo, pagalbos, ypač kai abu tėvai dirbantys, daug nėra.  Sakykim, vyresnėms dukroms reikėjo logopedo ar kokio specialisto privačiai, tai ir dabar – kas buvo mokama, tas ir liko mokama", – lygina keturių dukrų mama.

Bet, pastebi ji, yra daugiau informacijos, diskusijų visuomenėje apie vaikų auginimą, nevyriausybinių organizacijų veiklos su vaikų linijomis ir pan. Keičiasi visuomenės požiūris į daugiavaikę šeimą ir į motinystę. Gausėja ir karjeros ambicijų turinčių žmonių šeimos. Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto docentė pasakoja su kolegomis juokaudavę, kad turėti bent tris vaikus, – norma. Tris vaikus augina ir dauguma jos draugų šeimų. "Vaikams tai galimybė augti kartu, bendrauti, vienam iš kito mokytis, būti mažiau savanaudiškiems", – gausios šeimos pranašumus vaikams vardija vaiko teisių apsaugos kontrolierė.

Savo darbe ji susiduria su daug skaudžių atvejų, kai vaikai kenčia nuo artimiausių žmonių. Kad būtų kokia situacijos gerėjimo tendencija, pasakyti, deja, negali. Bene labiausiai matomas pokytis – aktyvesnis tėčių vaidmuo. Jie kovoja už teisę auginti vaikus, su jais bendrauti ir jais rūpintis.

Bet motinystė man suteikė ir tvirtumo, supratimo, kad pralaimėtos partijos ar laimėjimai yra svarbūs, tačiau nublanksta prieš svarbesnius dalykus.

Motinos dienos proga kitoms mamoms E.Žiobienė linki gyventi gyvenimą kokybiškai, stengtis nuo mažens turėti ryšį su savo vaikais ir jį kiek įmanoma stiprinti, būti kartu ir tuo džiaugtis, būti stiprioms ir auginti savo vaikus tvirtomis asmenybėmis.

Pievos grožis margume

Visa gausi profesorės Valentinos Dagienės šeima pastarąjį kartą buvo susirinkusi per 2019-ųjų Kalėdas. Pandemija jau dukart atėmė iš jų ir tradiciją per Velykas drauge vašku nudažyti gausybę margučių.

Trys Dagių sūnūs – Lietuvoje, o abi dukros užsienyje: viena – Nyderlanduose, kita – Suomijoje. Visi išsilavinę, baigę garsius pasaulio universitetus, kai kurie – ir ne po vieną. Tiesa, šeimų gausumu savo tėvams bent jau kol kas jie neprilygsta. Vyriausioji Dagių dukra neseniai susilaukė trečio sūnaus, o vyriausiasis sūnus turi dukrelę. "Bet kiekvienas pasirenka savo kelius", – sako V.Dagienė.

Garsi profesorė – daugybės mokslo darbų ir vadovėlių autorė, už savo pasiekimus pripažinta Metų Europos skaitmeninio pasaulio moterimi, pelniusi gausybę prestižinių tarptautinių apdovanojimų, o jos sumanytame "Bebro" informatikos ir informatinio mąstymo konkurse varžosi viso pasaulio moksleiviai. Galima tik stebėtis, kaip ji sugebėjo tiek pasiekti augindama penkis vaikus.

Pati V.Dagienė buvo vienturtė, bet, kaip pati sako, buvo visai kitos sąlygos, nes šeima gyveno tremtyje Tadžikijoje. Bet pati visada norėjusi gausios šeimos, kad vaikai bendrautų, būtų draugiškas kolektyvas. "Tokį kuriu ir su "Bebru" – kad būtų įvairių šalių, įvairių tikėjimų žmonės, kad būtų tolerancija. Man smagu burti doktorantus, studentus, "Bebro" moksleivius visame pasaulyje, po kruopelytę kaip į mandalą įdėti savo mažą dulkelę. Būna ir sunkesnių akimirkų, ir problemų, ir džiaugsmų, bet svarbiausia – išlaikyti ryšį su šeima, su kitais žmonėmis", – sako profesorė.

Penkis vaikus užauginusi profesorė V.Dagienė sako: "Vieni turi vieną vaiką, kiti – nė vieno, treti – gausią šeimą. Tai kaip pievoje gėlės: kai pieva marga – gražu. Gražu, kai toleruojame įvairius pasirinkimus." (Asmeninio archyvo nuotr.)

Vis dėlto ar kartais nekildavo minčių, kad, jei ne tokia gausi šeima, savo profesinėje karjeroje galėjo pasiekti dar daugiau? V.Dagienė prisipažįsta, kad retsykiais taip pagalvodavo, bet iš karto suprasdavo, kad be gausios šeimos būtų padariusi mažiau, nes kai turi mažiau darbų, nemoki struktūrizuoti savo laiko. O kai turi daug vaikų, supranti, kad ir penkios minutės yra daug.

Keldavosi ji penktą ryte ir dvi valandas skirdavo tik mokslinei veiklai. Kai septintą atsikeldavo kiti, eidavo gaminti pusryčių. Ir dabar, nepaisant, kad vaikai suaugę, ji vis tiek keliasi penktą, ir tai produktyviausias laikas darbui.

"Būdavo, skalbiu vystyklus ir sugalvoju straipsnius. Jei gerai susiorganizuoji fizinę veiklą, ypač kai esi dar jaunas, energingas, tai nesunku. Niekada nebus vien tiesus kelias, bet kai matai savo darbų  prasmę, ir eini žingsnis po žingsnio", – sako penkis vaikus užauginusi V.Dagienė.

Ji lygina, kad vaikai – kaip gėlės: palaistai, o jie auga patys. "Kartais per daug iš jų norime, per daug tikimės. Ir man taip buvo. Reikia leisti jiems augti, vystytis, kur jie nori, bet padėti pasirinkti. Mano nuostata buvo: jei kokį būrelį pradėjo lankyti, tai turi daryti bent pusmetį. Daug ką gyvenime reikia bandyti, bet mesti gali tik galutinai įsitikinęs, kad tai tau netinka", – pasakoja profesorė. Bet ji laikėsi pozicijos, kad nors vaikai turi mažiau patirties, bet atsineša guvumo, protingumo, tad su jais reikia tartis, kalbėtis kaip su lygiaverčiais.

Žinoma, dabar vaikus auginti fiziškai lengviau – jau vien todėl, kad nebereikia skalbti vystyklų. Bet, neabejoja V.Dagienė, fizinius sunkumus lengviau įveikti nei psichologinius, o dabar jaunus žmones slegia nežinomybė, socialinio ryšio nebuvimas. Tačiau, sako ji, kiekvienas gyvename savo laikmečiu ir turime sugebėti iš jo pasiimti, kas yra geriausia, ir dar kruopelę padaryti, kad būtų geriau.

V.Dagienė džiaugiasi, kad išaugino doktorančių, turinčių keturis ar tris vaikus, kartą. Bet jos nuostata tokia: "Vieni turi vieną vaiką, kiti – nė vieno, treti – gausią šeimą. Tai kaip pievoje gėlės: kai pieva marga – gražu. Gražu ir matyti, kai toleruojame įvairius pasirinkimus."

Stiklinės lubos

Nors ir Lietuvoje daugėja pavyzdžių, kaip moterys sugeba suderinti karjerą ir gausią šeimą, vis dėlto jos dar dažnai turi įveikti vadinamąsias stiklines lubas – lyg ir nematomus, bet egzistuojančius barjerus. Beje, kaip rodo tyrimai, jos ir pačios dažniau nei vyrai net nesvarsto galimybės kandidatuoti į atsilaisvinusią vadovo poziciją, rečiau prašo pakelti atlyginimą, nepaisant teigiamų pokyčių, joms vis dar tenka didesnė našta auginant vaikus.

Tačiau ne vienas tyrimas įrodė, kad sėkmingos karjeros mamos savo vaikams gali duoti daugiau. Pavyzdžiui, užimdamos aukštesnes pareigas moterys daugiau uždirba ir gali daugiau investuoti į vaikų išsilavinimą, pomėgius. Karjeros dėl šeimos neaukojančios mamos būna geresnės psichologinės sveikatos, o laiminga mama – laimingas ir vaikas.

"Visuomet atrodo, kad vaikui yra geriau, kai mama augina jį pati. Juk niekas geriau jo nesupras ir neatlieps jo poreikių kaip mama. Tačiau kas yra svarbiau vaikui: mama – namų šeimininkė, ar mama, siekianti karjeros?" – atsakant į tokį klausimą Mykolo Romerio universiteto (MRU) Lyčių ekonomikos laboratorijos vadovė dr. Eglė Krinickienė ragina atsižvelgti į šių dienų realijas. Siekdamos neiškristi iš darbo rinkos, neprarasti kvalifikacijos ir būti konkurencingos, daugelis moterų po motinystės atostogų į darbą stengiasi grįžti greičiau. Kuo ilgiau jos būna atitrūkusios nuo darbo rinkos, tuo mažesnės galimybės siekti karjeros, o kartu ir gauti didesnes pajamas. Lietuvoje moterų finansinė nepriklausomybė itin svarbi ir atsižvelgiant ir į didelį skyrybų skaičių, nes tai tiesiogiai susiję su vaiko gerove.

Gal kam atrodė, kad tai tik išleistuvės iš darželio. Bet man ir mano vaikui tai svarbu, o Teisėjų taryba rado kitą pranešėją, ir to nė neprisimena.

"Be to, auganti karta mato gerą pavyzdį – dirbančią ir savo gebėjimus siekiančią realizuoti mamą, kuri sugeba suderinti darbinius įsipareigojimus su šeima", – sako E.Krinickienė.

Ekspertė pasakoja apie MRU Lyčių ekonomikos laboratorija su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Moterų informacijos centru vykdė projektą apie pajamų atotrūkio tarp moterų ir vyrų mažinimą, o šiame kontekste ypač svarbus šeimos ir darbo derinimas kaip vienas iš stabilių pajamų užsitikrinimo ir jų didinimo svertas. Nors vis dar gajūs stereotipai, kad karjerą daro vien tik vyrai, bet projekto metu mokslininkų apklausti Lietuvos įmonių vadovai akcentavo darbuotojus vertinantys ne pagal lytį, o pagal kompetenciją. Jų nuomone, Darbo kodekse numatytos šeimos ir darbo derinimo priemonės (lanksčios darbo valandos, nuotolinis darbas, mamadieniai, tėvadieniai ir kt.) neigiamai nepaveikia veiklos rezultatų, netgi priešingai – juos gali tik pagerinti. Šeimos ir darbo derinimo priemonės sukuria gerą mikroklimatą, o tai teikia darbuotojui svarbios motyvacijos siekti geresnių darbo rezultatų. Taigi, remiantis šiuo tyrimu, galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje palaipsniui didėja moterų galimybės derinti darbą ir šeimą, dūžta stiklinės lubos.

Iš viso šiuo medaliu Prezidentas apdovanojo 44-ias įvairiuose Lietuvos regionuose gyvenančias motinas ir globėjas.

Ketvirtadienio popietę šalies vadovas užsuko į Kačerginę, kur gyvena Jurgita ir Kazimieras Grinkevičiai. Be dviejų biologinių savo atžalų nuo 2008 metų sutuoktiniai yra priglaudę dar 33 vaikus. Septyniems jų buvo nustatytas neįgalumas.

Kauno rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė pasakojo, kad J. Grinkevičienė vidutiniškai per metus po mėnesį praleidžia ligoninėse, nuolat vežioja mažylius į privačius masažus, kineziterapiją, baseiną.

Kauno rajono savivaldybė nuotr.

„Visiems vaikams teko gydyti dantukus, daugumai – nupirkti akinius. Visi mokyklą lankę vaikai turėjo mokymosi sunkumų, su visais moteris leidžia laiką ir prie pamokų ruošos“, – negailėjo gerų žodžių globėjai M. Venslovienė.

Jai pritarė Kačerginės seniūnė Aistė Ivanovaitė Petraitienė. „Jurgita mėgsta siūti, tapyti, su vaikais dalyvauja visuose seniūnijos renginiuose, noriai prisideda prie jų organizavimo, padeda nepriteklių patiriančioms šeimoms“, – tvirtino seniūnė.

„Džiaugiuosi, kad globodami vaikus turime galimybę būti didele šeima. Kai kurie vaikai mūsų šeimoje tik pakeleiviai, tačiau gera matyti, kai į savo nuolatines šeimas jie grįžta atsigavę“, – sakė J. Grinkevičienė.

Džiaugiuosi, kad globodami vaikus turime galimybę būti didele šeima.

Kulautuvoje gyvenanti A. Dilijonienė užaugino ir  pavyzdingai išauklėjo penkis savo vaikus, o dabar padeda auginti ir anūkus.

Pasak Kulautuvos seniūnės Dalios Šiušienės, Angelina anksčiau globojo mergaitę iš vaikų globos namų, nuolat padėdavo sunkiai besiverčiančioms šeimos, dalyvavo „SOS kaimo vaikai“ organizacijos veikloje, rinko lėšas sudegusiai Kulautuvos Šv. Mergelės Marijos Vardo bažnyčiai atstatyti. „Angelina labai pozityvi, mėgsta gamtą, meną, skatina žmones gyventi sveikai. Tai įkvepiantis pavyzdys bendruomenei“, – kalbėjo seniūnė.

Kauno rajono savivaldybė nuotr.

Abi Prezidento medaliu apdovanotas Kauno rajono mamas savivaldybės vardu taip pat sveikino mero pavaduotojas Paulius Visockas.

Taip pat motinoms, išauginusioms ne mažiau kaip 5 vaikus (vaikų mirties atveju – auginusioms ne trumpiau kaip aštuonerius metus). Tokio dydžio yra maksimali šalpos neįgalumo pensija, kurią gauna artimuosius slaugiusieji ir daugiavaikės motinos, kurioms yra nustatytas 0-40 procentų darbingumas.

Įstatyme taip pat siūloma įtvirtinti, kad šiems neįgalumo pensijos gavėjams sukakus senatvės pensijos amžių, be atskiro jų prašymo, būtų mokama 1,5 šalpos pensijų bazės dydžio šalpos senatvės pensija.

Priėmus pataisas, slaugiusiems artimuosius ir daugiavaikėms mamoms, kurios neįgijo stažo socialinio draudimo pensijai gauti, valstybė skirtų didesnę paramą. Šiuo metu jie gauna 1 šalpos pensijų bazės dydžio šalpos senatvės pensiją (132 eurus).

Siūloma įstatymo įsigaliojimo data 2020 m. sausio 1 d.

Šiuo metu šalpos neįgalumo pensijų dydžiai yra nustatomi ne tik pagal asmeniui nustatytą neįgalumo ar darbingumo lygį, bet ir pagal asmens amžių negalios pripažinimo metu (asmuo pripažintas neįgaliu iki 24 metų amžiaus ar vėliau). Asmenims, neįgaliais pripažintiems iki 24 metų amžiaus (atskirais atvejais – iki 26 metų) (pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusias nuostatas neįgaliems nuo vaikystės), mokamos didesnio dydžio šalpos neįgalumo pensijos, atsižvelgiant į tai, kad jie negalėjo dirbti ir įgyti pensijų socialinio draudimo stažo socialinio draudimo pensijai skirti dėl objektyvių priežasčių. Tačiau šalpos senatvės pensijų dydžiai nediferencijuojami, visi senatvės pensijos amžių sukakę asmenys gauna vienodo dydžio šalpos senatvės pensijas.

Už įstatymo pateikimą balsavo 72 Seimo nariai, prieš – 1, susilaikė – 7.

R. Baškienė ir R. Šalaševičiūtė siūlo nustatyti, kad motinoms (įmotėms), išauginusioms (vaikų mirties atveju – ne trumpiau kaip iki 8 metų) penkis ar daugiau vaikų ir tėvams (įtėviams), globėjams ar rūpintojams, kurie ne mažiau kaip 15 metų slaugė namuose neįgaliuosius, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, būtų skiriama 2 šalpos pensijų bazių dydžio šalpos senatvės pensija.

Prognozuojama, kad teisę gauti didesnio dydžio šalpos pensiją įgytų apie 3500 daugiavaikių mamų ir apie 4000 neįgaliųjų slaugytojų.

Pasak R. Šalaševičiūtės, įstatymui įgyvendinti 2020 m. reikės apie 3,8 mln., 2021 m. – 4,8 mln. eurų, 2022 m. – 5,8 mln. eurų.

Šiuo metu vadovaujantis įstatymu, visiems senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims, neatsižvelgiant į tai, dėl kokių priežasčių jie neįgijo teisės gauti socialinio draudimo pensijų arba jų gaunama pensija labai maža, skiriama vienodo dydžio – 1 šalpos pensijų bazės – šalpos senatvės pensija.

Pagrindiniu komitetu toliau svarstyti šį klausimą birželio 13 d. paskirtas Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas.

Seimas įstatymo projektui dar turės pritarti po svarstymo ir priėmimo stadijų.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanotos 45 mamos, išauginusios ir gerai išauklėjusios penkis ar daugiau vaikų.

„Didelė šeima, be abejonės, yra išskirtinė likimo dovana ir laimė. Viską apie šią laimę ir jos kainą žinote tik jūs vienos. Tai pasiaukojimas, kurį lydi motinystės talentas. Kaip niekas kitas jūs sugebate dalyti meilę ir džiaugsmą, atsilaikyti prieš sunkiausias negandas, nes esate dar ir nepaprastai stiprios moterys. Vaikai gali ir turi jumis didžiuotis“, – į mamas kreipėsi prezidentė.

Daugiausiai vaikų tarp apdovanojamųjų išaugino Teresė Genčienė iš Klaipėdos rajono – vienuolika.

Motinos diena švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį.

V. Orbano teigimu, jaunos šeimos galės pasiimti paskolas nulinėmis palūkanomis iki 10 mln. forintų (31 tūkst. eurų), o valstybė subsidijuos didelių automobilių įsigijimą šeimoms su trimis ir daugiau vaikų.

„Visoje Europoje gimsta vis mažiau ir mažiau vaikų, o Vakarų atsakymas – tam yra migracija“, – metiniame pranešime kalbėjo V. Orbanas. „Jie nori, kad negimusių vaikų vietas užimtų kuo daugiau migrantų ir taip padidėtų gyventojų skaičius. Mes, vengrai, mąstome kitaip. Vietoj tiesiog skaičių mes norime vengrų vaikų. Mums migracija yra pasidavimas“, – rėžė kontraversiškai vertinamas Vengrijos premjeras.

V. Orbano „Fidesz“ partija pernai nugalėjo trečiuose iš eilės rinkimuose, o pats Vengrijos premjeras dažnai viešumoje kalba apie ateinančius metus kaip apie žūtbūtinę kovą už Europos ateitį. V. Orbanas ne kartą išreiškė viltį, kad po Europos Parlamento (EP) rinkimų gegužę visos ES institucijos bus valdomos antiimigracinių jėgų.

Vengrijos premjeras ne kartą sakė, kad Vengrijoje gimęs Jungtinių Valstijų investuotojas ir filantropas George'as Sorosas kurpia planą sunaikinti Europą, pasinaudojant masine migracija.

„Europos žmonės yra istorinėje kryžkelėje. Šis procesas vyksta taip greitai, kad krikščioniškos valstybės per vieno žmogaus gyvenimo laikotarpį taps šalimis, kuriose krikščionys bus mažuma. Nėra kelio atgal“, – teigė V. Orbanas.

Demografinės problemos kamuoja daugelį Vidurio ir Rytų Europos valstybių, kuriose žmonės emigruoja į turtingesnes Vakarų Europos šalis. Emigracija kartu su mažu gimstamumu lėmė besitraukiančias valstybių populiacijas ir sukėlė baimes, kad ištisos bendruomenės gali tiesiog išnykti.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanotos 44 mamos, kurios išaugino ir gerai išauklėjo nuo septynių iki 13 vaikų.

„Valstybė, dėkodama jums už nuopelnus Lietuvai, turi kaip įmanoma dažniau susimąstyti ir pasverti, kuo privalo prisidėti, kad motiniška našta būtų lengvesnė, kad mamos jaustųsi saugios, vertinamos ir gerbiamos. Kad kuo daugiau šeimų Lietuvoje turėtų sąlygas auginti didesnį vaikų būrį“, - apdovanojimų ceremonijoje sakė šalies vadovė. Jos kalbą išplatino Prezidentės spaudos tarnyba.

„Kartais tame būryje atsiranda vietos ir priglaustam vaikui, kuris tampa toks pat savas. Kiekviena tokia istorija yra ypatinga, nes liudija apie begalinę motinos širdį“, - pridūrė D.Grybauskaitė.

Prezidentė kasmet Motinos dienos proga sveikina daugiavaikes mamas.

Motinos diena švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė artėjančios Motinos dienos proga pasveikino ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo daugiavaikes motinas.

Jau tradicija tapusiame renginyje valstybės apdovanojimai buvo įteikti 47 mamoms iš visos Lietuvos, išauginusioms ir gerai išauklėjusioms septynis ir daugiau vaikų.

„Gausių Lietuvos šeimų mamos – pasiaukojimo ir prasmingo gyvenimo pavyzdys. Augindamos būrį darbščių ir sąžiningų piliečių, jos padeda Lietuvai ir toliau išlikti augančia valstybe. Daugiavaikėmis motinomis didžiuojasi vaikai, anūkai ir proanūkiai, taip pat visa Lietuva“, – sakė Prezidentė.

Pasak Prezidentės, Lietuvai reikia didelių ir darnių šeimų, nes tai – mūsų stiprybės pamatas ir ateitis. Daugiavaikės motinos savo meile ir šviesa sušildo ne tik savo namus, bet ir sutelkia bendruomenę. Jų dėmesys savo vaikams – tai rūpinimasis visa Lietuva.

Šalies vadovė padėkojo garbingo amžiaus sulaukusioms mamoms už gerumą, išmintį, nepailstamą rūpestį ir palinkėjo stiprios sveikatos, artimųjų dėmesio ir kasdienio džiaugsmo.

Konkretaus termino, per kurį turi būti nuspręsta skirti valstybinę pensiją nėra, sako Sodros atstovas Martynas Žilionis. Anot jo, tai priklauso nuo savivaldybės darbo spartos renkant kitus reikalingus dokumentus.

LRT radijo klausytoja nori sužinoti, kada gali tikėtis gauti valstybinę pensiją.

„Norėčiau sužinoti apie valstybines pensija daugiavaikėms mamoms. Esame sutvarkę dokumentus. Kada jos bus mokamos?“, – teiraujasi Stasė iš Kėdainių.

Nuo šių metų sausio motinos, pagimdžiusios ar įvaikinusios penkis ir daugiau vaikų, išauginusios juos iki aštuonerių metų ir gerai išauklėjusios, turi teisę gauti antro laipsnio valstybinę pensiją.

Ši pensija, anot Sodros atstovo Martyno Žilionio, jau skirta daugiau nei 5 tūkst. daugiavaikių motinų.

Tačiau kodėl vienos motinos, kurioms tokia pensija priklauso, jos jau sulaukė, o kitos ne? Pasak Sodros atstovo, tai nebūtinai priklauso nuo to, kada pateiktas prašymas ir visi reikalingi dokumentai.

„Konkretaus termino, per kurį viskas įvyksta, tikrai nėra. Viskas priklauso nuo to, kaip greitai kitus dokumentus surinks savivaldybė“, – tvirtina M. Žilionis.

Jo teigimu, reikia surinkti tokias pažymas, kaip, pavyzdžiui, vaikų teistumo arba neteistumo pažymą. Surinkus reikiamus dokumentus, jie pateikiami komisijai, kuri renkasi kartą per mėnesį ir svarsto bei tvirtina gautus teikimus.  Pasak Sodros atstovo, kas mėnesį vidutiniškai skiriama apie 1500 tokių pensijų. 

„Kai tik Sodra pamato sprendimą duomenų bazėse, pradeda mokėjimą. Kiekvieno mėnesio 19 dieną yra mokamos valstybinės pensijos, o kada bus surinkti dokumentai ir apsvarstytas prašymas bus, Sodra pasakyti negali“, – teigia M. Žilionis.

Tačiau savo prašymo statusą asmuo gali pasitikrinti savivaldybėje, kurioje tą prašymą padavė.

Priėmus sprendimą, apie jį gyventoją informuoti būtina per 30 darbo dienų, jeigu žinios nėra, vadinasi, sprendimas dar nepriimtas, sako Sodros atstovas.

Artimiausias posėdis, kuriame bus svarstomas valstybinių pensijų teikimas, numatytas kitą savaitę.