Kūrybos išskirtinumai

Prestižiškiausiems Lietuvos teatro apdovanojimams nominuotų pastatymų sąraše VMT „Dėdė Vania“ minėtas net septynis kartus. Keturi auksiniai kryžiai atsidūrė spektaklio kūrybinės komandos rankose. Slovėnų režisierius Tomi Janežičius įvertintas už režisūrą, Martynas Nedzinskas ir Ilona Kvietkutė – už pagrindinius vyro ir moters vaidmenis, Marina Sremac (Serbija) – už kostiumus.

T.Janežičius laikomas rusų literatūros klasiko Antono Čechovo dramaturgijos žinovu. Visoje Europoje jis garsėja kaip meistras, kuriantis ypač emociškai paveikius ir kartu intelektualius spektaklius.

Teatrologė Ramunė Balevičiūtė išskiria unikalų T.Janežičiaus darbo metodą – jis esąs tikras eksperimentatorius ir žmogaus prigimties tyrinėtojas. Kaip prisipažįsta ir pats režisierius, svarbiausia jam – ne pastatyti spektaklį, o užmegzti ryšį su žmonėmis – aktoriais, visa kūrybine grupe, galiausiai – su publika.

Norą užmegzti ryšį su aplinka menininkas įgyvendina ir dėstydamas Liublianos teatro, radijo ir televizijos akademijoje ir praplėsdamas meno ribas: T.Janežičius yra ir profesionalus psichodramos psichoterapeutas, taip pat Vaidybos meno tyrimų studijos Slovėnijoje vadovas ir vienas įkūrėjų.

Ypatingą santykį režisierius kūrė ir su spektaklio medžiaga. „Nesu tikras, ar pasauliui reikia dar vieno A.Čechovo pastatymo. Man daug įdomiau rasti santykį su A.Čechovu, su istorija, vaidmenimis“, – apie spektaklį sakė T.Janežičius.

Prieš bangas

„Dėdė Vania“ laikoma viena iš keturių svarbiausių ir emocionaliausių A.Čechovo pjesių. Nors pats autorius pjesę vadino „keturių veiksmų scenomis iš kaimo gyvenimo“, tai viena emocionaliausių visų laikų pjesių.

Kitoks: pagal nemarųjį A.Čechovo kūrinį VMT scenoje pastatytas spektaklis išsiskiria netradiciniais režisūriniais sprendimais. / D. Matvejevo nuotr.

Joje genialusis rašytojas atskleidė žmogaus gyvenimo esmę, didžiausius troškimus ir karčiausius nusivylimus. Čia, kaip įprastai A.Čechovo kūriniuose, per realistiškomis aplinkybėmis vykstantį veiksmą, turtingus dialogus atsivėrė vidinės veikėjų tragedijos, apnuoginama realybė apie tuščiai iššvaistytus žmonių gyvenimus. Pjesėje telpa visi žanrai – komedija, drama, tragedija, atskleidžiami visi žmogaus jausmai – meilė, pyktis, neapykanta, savigrauža, nuolankumas, godumas.

Anot menininko, šiandien kaip niekad svarbu statyti „Dėdę Vanią“ ir dėl dar vienos priežasties – itin paplitusios sėkmės ideologijos.

„Kalbame tik apie laimėjimus, buvimą laimingam, sėkmę, pasiektus tikslus. Spaudimas toks didelis. Ši pjesė parodo priešingą situaciją. Mes galime patirti nesėkmę, bet priimti tai kaip normalų dalyką. Kartu ir parodyti, kad ta sėkmės ir laimėjimo ideologija tiesiog per daug dirbtinė“, – A.Čechovo laikmečiui būdingą situaciją atspindinčios pjesės aktualumą įžvelgė režisierius.

„Kas yra sėkmė arba nesėkmė? Ypač svarbi nesėkmės tema. Svetainėje „YouTube“ galime rasti milijonus vaizdo įrašų, kuriuose vaizduojamos įvairios nesėkmės. Mes mėgstame tai žiūrėti, mėgaujamės, juokiamės. Kai matome kitus žmones, kurie susimauna, juntame tam tikrą atsipalaidavimą, ar ne? A.Čechovas žinojo, kaip apie tai kalbėti. Būtų nuostabu, jei galėtume juoktis iš nesėkmes patiriančių žmonių, bet kartu juos mylėtume“, – sako T.Janežičius.

Įveikta riba

T.Janežičiaus spektaklyje neišvysime XIX a. stilistikos, kuri dažnai užliūliuoja statyti A.Čechovo pjeses apsiimančius režisierius. Atvirkščiai: estetika čia konfrontuoja su priimtinais etalonais ir atlieka ne vien fono vaidmenį. Pati pjesė čia atveria gilesnius klodus: per situaciją, joje atsidūrusius žmones.

Anot teatrologės Aušros Kaminskaitės, iš čechoviškų nelaimingos meilės, neadekvataus aukojimosi, skausmo, neteisybės, konfliktų dėl pinigų situacijų T.Janežičiaus spektaklis ištraukia absurdiškai juokingą realybę, atsiskleidžiančią ilgai trunkančiose režisūrinėse mizanscenose ir spektaklio atžvilgiu ironiškoje aktorių išraiškoje.

Teatro kritikai akcentuoja ypatingus T.Janežičiaus režisūrinius sprendimus: aktoriai nepaliaujamai balansuoja ant aktoriaus ir personažo ribos, laužo vadinamąją ketvirtąją sieną.

Sonios vaidmenį sukūrusi aktorė I.Kvietkutė neslepia, kad darbą jaukinosi nelengvai.

„Sonia – dabartinio mano gyvenimo etapo, karantino, dvejų metų, ilgų pertraukų, izoliacijų padarinys, vaidmuo, rezultatas... Kelias iki Sonios tikrai nebuvo lengvas. Reikėjo padirbėti ir su savimi, ir su savo ego, perlipti per save, savo kompleksus, vidines ribas, – sako ji. – Ar skaudėjo? Labai! Bet buvo verta! Todėl, kad šis darbas man, kaip Ilonai, davė labai daug. Pirmą sykį susidūriau su tuo, kad ne aš atskleidžiu vaidmenį, o jis mane. Todėl Sonia yra Ilona, ir Ilona yra Sonia.“

Už Astrovo vaidmenį Auksinį scenos kryžių laimėjusiam M.Nedzinskui personažas išryškėjo kalbantis su režisieriumi, daug improvizuojant ir skaitant A.Čechovą.

„Pati pastatymo stilistika ir dailininkų – tiek Branko Hojniko (scenografas – red. past.), tiek M.Sremac – darbas atskleidė, kokiame pasaulyje gyvena Astrovas. Režisieriaus taikytas darbo metodas man buvo pažįstamas ir įprastas. Ne kartą yra tekę repetuoti kelis personažus, ir tik paskui išsigrynindavo, kas ką vaidins. Niekas nežino, kad repetavau Dėdę Vanią su barzda, plike ir atsikišusiu pilvu. Kaip galiausiai gimė Astrovas, negaliu pasakyti ir nenoriu“, – sakė aktorius.

Be šių aktorių spektaklyje dar vaidina Arvydas Dapšys, Indrė Patkauskaitė, Jūratė Brogaitė, Arūnas Sakalauskas, Tomas Stirna, Vilija Ramanauskaitė, Valda Bičkutė, Tomas Rinkūnas.

Kas? „Lietuvos teatrų pavasaris“. VMT spektaklis „Dėdė Vania“.

Kur? „Girstučio“ kultūros rūmuose.

Kada? balandžio 14 d. 18 val.

Keturis apdovanojimus susirinko Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pastatyto spektaklio „Dėdė Vania“ kūrėjai – režisierius, aktoriai ir kostiumų dailininkė.

Geriausiu praėjusių metų režisieriumi tapo slovėnas Tomis Janežičius – už spektaklį „Dėdė Vania“.

Geriausiu aktoriumi ir aktore pripažinti Martynas Nedzinskas ir Ilona Kvietkutė – už Astrovo ir Sofijos Aleksandrovnos vaidmenis spektaklyje „Dėdė Vania“.

Nepagrindinio vaidmens kategorijoje triumfavo aktorė Toma Vaškevičiūtė  – už Ditos ir Ditos-Marijos vaidmenis spektaklyje „Miegantys“.

Metų soliste už Sofi ir Mari vaidmenis „Rožės kavalierius ir „Pulko duktė“ tapo Lina Dambrauskaitė, geriausiu solistu tapo Edgaras Montvidas – už Alfedo Žermono vaidmenį „Traviatoje“.

Geriausia šokėja pripažinta Vilma Pitrinaitė („Tai ne tavo sapnas“), geriausio šokio kategorijoje laurus nuskynė Mantas Stabačinskas („Puikus naujasis pasaulis“, „Soliaris 4“, „Šventė“)

Geriausiu spektakliu objekto ir lėlių teatro kategorijoje pripažintas Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Dievų miškas“, o geriausiu spektakliu vaikams ir jaunimui tapo šokio teatro „Low Air“ kūrinys „me two/Savoj krūvoj“.

Metų scenografu tapo Fabienas Lede („Soliaris 4“), kostiumų kategorijoje nugalėjo serbė Marina Sremac („Dėdė Vania“), šviesų – Katarzyna Luszcyk („Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą).

Muzikos kategorijoje laimėtoju pripažintas Dominykas Digimas („Puikus naujas pasaulis“), o jaunojo menininko ir menininkės kategorijoje triumfavo režisierius Naubertas Jasinskas („bowel“).

Asociacijos LATGA apdovanojimas „Ad Astra“ įteiktas rašytojui RImantui Kmitai. „Boriso Dauguviečio auskaras“ – spektaklio „Endurance“ kūrybinei grupei: Konstantinui Kosovec, Maximilianui Oprishkai (FUME) ir Arvydui Buinauskui.

Padėkos premija už ilgametį indėlį į scenos meną atiteko teatro režisieriui Jonui Jurašui.

Šiemet apdovanojimams 17-oje kategorijų buvo nominuotas rekordinis skaičius pretendentų – 120.

„Dešimt geriausių 2021-ųjų spektaklių“ – taip kasmet pasirodančią publikaciją pavadino „El Pais“. „Ispanija tapo oaze teatro dykumoje, kai daugelyje šalių uždangos buvo nuleistos iki pat vasaros. Tai nebuvo paprasti metai, buvo prodiusuota mažiau naujų spektaklių. o salių užimtumas buvo ribojamas iki spalio. Tačiau kai kurie spektakliai ypač pakerėjo publiką. Žemiau pateikiame mūsų išrinktą sąrašą“, – tęsė ispanų dienraštis.

„El Pais“ – didžiausias ir svarbiausias Ispanijos media kanalas. Jų internetiniame portale apsilanko daugiau nei 94 milijonai unikalių lankytojų per mėnesį, o dienraštis turi net 145 000 prenumeratorių.

O. Koršunovas – vienintelis ne ispaniškas vardas tarp šių metų geriausiųjų. Pasak „El Pais“, tarptautinė kūrėjų komanda tapo viena esminių „Dėdės Vanios“ sėkmės priežasčių. Kartu su O. Koršunovu ir katalonų aktoriais čia kūrė lietuviai kompozitorius Antanas Jasenka, scenografas Gintaras Makarevičius, latviai video menininkas Artis Dzerve, aktorius ir multiinstrumentalistas Kasparas Bindemanas.

A. Dzerve nuotr.

„Formulė sutelkiant skirtingų tautybių menininkus, kurią praktikavo Žironos festivalis „Temporada Alta“, duoda puikių rezultatų. Naujausias pavyzdys – lietuvio O. Koršunovo režisuota „Dėdė Vania“, kurią vaidina katalonų aktoriai, sukurtas kartu su Barselonos „Lliure“ teatru, kur rodomas šiomis dienomis“, – taip dešimtuke „Dėdę Vanią“ pristatė „El Pais“.

„Ketvirtosios sienos nugriovimas, besikartojantys judesiai, vaizdo efektų panaudojimas ir galingi garso efektai. Visa tai daro spektaklį absoliučiai kanonišką“, – pristatydami dešimtuką geriausiųjų „El Pais“ citavo kritiką Jacinto Antón.

„Dėdė Vania“ – tai jau dešimtasis O. Koršunovo spektaklis, kurį išvydo katalonų publika publika, tačiau pirmasis, sukurtas jų teatre, vaidinant vietos aktoriams. Nuo 2011 m. čia pristatyti režisieriaus Lietuvoje sukurti spektakliai: Williamo Shakespeare`o „Hamletas“, „Miranda“, Maksimo Gorkio „Dugne“, Antono Čechovo „Žuvėdra“, Nikolajaus Gogolio „Pamišėlis“, Samuelio Becketto „Paskutinė Krepo juosta“, Sarah Kane „Apvalytieji“, Bertoldo Brechto „Vestuvės“ ir Dmitrijaus Danilovo „Žmogus iš Podolsko“.

Kas tikresnis?

Kalbėdamas apie naująjį Vilniaus mažojo teatro sezoną, jo vadovas Simonas Keblas tikina, kad laukia įdomūs metai – daugybė planų ir viltis, kad visus juos pavyks įgyvendinti. Kodėl naujojo sezono šūkiu tampa jau ne kartą girdėtas teiginys „Teatras, tikresnis už gyvenimą“ ir kokią teatro kryptį tai brėžia? Pasak S. Keblo, scenoje matomi išgalvoti įvykiai ir žmonės šių dienų aktualijų kontekste kartais tampa tikresni, labiau savi nei realūs.

„Žvelgiant į šių dienų visuomenę, įvykius, kuriuos matome aplinkui, kyla daugybė moralinių klausimų. Kartais tai, kas mus supa, primena fantasmagoriją, o vyksmas teatro scenoje     šiandien atrodo tikresnis ir labiau suvokiamas. Sezono spektaklių ir premjerų temose – žmogus. Žmogus patekęs į absurdą, sprendžiantis likimo ir išlikimo klausimus, mylintis ir nemylimas, žmogus ieškantis moralinių svertų ir bandantis išmokti vėl gyventi. Sezono šūkis kaip niekad aktualus, nes tikrumas dabar atrodo reliatyvus, o kasdienis gyvenimas – lyg realybės spektaklis“, – pasakoja VMT vadovas.

Lietuviškos dramaturgijos savaitė

32-ąjį sezoną Vilniaus mažasis teatras pradės nuo įvairios ir įdomios lietuviškos dramaturgijos savaitės. Rugsėjo 7–12 d. teatro lankytojai galės išvysti po pertraukos rodomus ir jau pasiilgtus Rimo Tumino spektaklius „Mistras“ ir „Madagaskaras“ (pjesių autorius – Marius Ivaškevičius).

L. Vansevičienės nuotr.

Lietuviškos dramaturgijos savaitė neįsivaizduojama be lietuvių literatūros klasikų kūrinių. VMT kvies į Gabrielės Tuminaitės spektaklius „Dėdės ir dėdienės“ pagal Juozo Tumo-Vaižganto pjesę ir „Marti“ pagal Žemaitės kūrybą.

Savaitę pratęs XXI a. emigravusį  lietuvį vaizduojantis  G. Tuminaitės spektaklis „Bedalis ir labdarys“ (pjesės autorė – Paulina Pukytė), o vainikuos – aktoriaus Manto Vaitiekūno dramaturginis ir režisūrinis debiutas, spektaklio „Ką/stingas“ premjera.

Jaunosios kartos balsas, „Maskaradas“ ir „Dėdė Vania“

Besižvalgantys į teatro rudens repertuarą tikrai pastebės spektaklį „Dėdė Vania“. Spektaklio režisierius iš Slovėnijos Tomi Janežičius – Antono Čechovo dramaturgijos žinovas – spektaklyje nagrinėja nesėkmės, žmonių santykių ir kitas svarbias temas. Žinomi aktoriai, aktualumo neprarandančios A. Čechovo temos ir įtraukiantis vyksmas kvies į tikrą gyvenimo šventę, kurioje bus visko – atstumtos meilės, neišsipildžiusių vilčių ir svajonių gėlos.

Spalio pradžioje, įsibėgėjusio Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ metu, specialioje „Klubo“ programoje bus parodytas jaunosios kartos režisierės Uršulės Bartoševičiūtės spektaklis „Kaip jums patinka“. Spektaklis pagal Viljamo Šekspyro pjesę žiūrovus kvies į išskirtinę erdvę – Vilniaus mažojo teatro rūsyje esančią kavinę. „Kaip jums patinka“ – situacijų komedija, jos autoriaus V. Šekspyro laikais pasiūliusi naują meilės koncepciją, akcentuojant ne kančią, o malonumą.

Dar viena maloni žinia Vilniaus mažojo teatro ir jo įkūrėjo R. Tumino gerbėjams – po ilgos pertraukos rodomas spektaklis „Maskaradas“.  Pagal Michailo Lermontovo kūrinį pastatytas spektaklis piešia meilės istoriją, kurios epicentras – pamesta apyrankė. „Maskarade“ veikia lošėjai, damos, baronienė, kunigaikštis, tarnai ir neįmanomi įvardyti žmonės. Į Lietuvos teatro „aukso fondą“ įėjęs R. Tumino „Maskaradas“ bus rodomas spalio 19–20 d. Lietuvos rusų dramos teatre.

Kelionės po Lietuvą ir užsienį

Begrįžtantis į įprastą veiklos režimą, Vilniaus mažasis teatras po ilgos pertraukos ne tik kvies sostinės gyventojus ir svečius apsilankyti teatre, bet ir pats važinės po Lietuvos regionus. Gastrolės po šalies miestus leis supažindinti gyventojus su naujais ar jau pamiltais Vilniaus mažojo teatro spektakliais, kurti santykį su auditorija ir plėsti kultūros prieinamumą.

L. Vansevičienės nuotr.

Naujojo teatro sezono metu nebus apsieita ir be tarptautinių gastrolių. Baigiamos derinti paskutinės detalės dėl dalyvavimo teatrų festivalyje, spalio pabaigoje vykstančiame Olštyno mieste, Lenkijoje. Festivalio metu bus parodytas jau klasika tapęs Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Madagaskaras“ (rež. Rimas Tuminas).

Filmas teatre ir Baltarusijos aktualijų tęsinys

Įprastą Vilniaus mažojo teatro repertuarą iki metų pabaigos papildys dar viena naujiena – režisierės G. Tuminaitės videodarbas „Scilė nori būti žmogumi“. Netipiškas kūrinys, sujungiantis teatro ir kino žanrus, sukurtas pagal dramaturgės Paulinos Pukytės naujausią pjesę „Kalno poza“. Tiek pjesė, tiek iš jos gimęs išskirtinis kino-teatre arba teatro-kine      darbas paliečia asmens susidūrimą su ribojančias „tradicijas“ palaikančiais stereotipais.

Nūdienų aktualijas, politinius, o dar svarbiau – žmogiškumo – klausimus palies gruodžio mėnesį įvyksianti premjera – G. Tuminaitės režisuojamas spektaklis „Įžeisti. Baltarusi(j)a“ pagal baltarusių dramaturgo Andrejaus Kureičiko pjesę. Šis spektaklis – A. Kureičiko pjesės tęsinys, parašytas būtent Vilniaus mažajam teatrui.

Praėjusiais metais, politinių įvykių Baltarusijoje įkarštyje parašyta pjesė „Įžeisti. Baltarusi(j)a“ tapo solidarumo ženklu su baltarusiais – skaitymai surengti daugybėje pasaulio šalių, taip pat ir Vilniaus mažajame teatre. Šių metų pabaigoje žiūrovai matys pjesės tęsinį, kuriame A. Kureičikas toliau svarsto, kas bus su Baltarusija, kas bus su Lietuva, šalių santykiais ir žmonių gyvenimais.

Pavasarį – geros naujienos

32-ojo Vilniaus mažojo teatro sezono metu, jau po Naujųjų, žiūrovams bus pristatytas ir ukrainiečių režisieriaus Staso Žirkov spektaklis „Saša, išnešk šiukšles“ pagal dramaturgės Natalijos Vorožbit pjesę. Spektaklis, kuriame pastebimi Maidano ir šiuolaikinės Ukrainos atgarsiai, unikaliai ir nesentimentaliai pasakoja apie karo įtaką žmonių likimams. S. Žirkov spektaklis Vilniaus mažajame teatre bus pristatomas kaip groteskiškai atliekama absurdo komedija, žiūrovams žadanti puikių įspūdžių.

L. Vansevičienės nuotr.

Vilniaus mažajame teatre prieš porą savaičių apsilankęs ir darbą su trupe pradėjęs režisierius Jurijus Butusovas kitąmet paruoš dar vieną staigmeną, tapsiančią svarbiu įvykiu visam teatrui bei jo lankytojams. Detalesnė informacija apie J.Butusovo būsimą spektaklį bus atskleista vėliau.

Vėl kvies „DramaTest“

2021 m. pradžioje pirmą kartą organizuotas Vilniaus mažojo teatro projektas – dramaturgijos ir bandymų erdvė „DramaTest“. Atviru šaukimu į teatrą susirinkę menininkai čia kūrė, skaitė ir statė spektaklių eskizus, dirbo su Vilniaus mažojo teatro mentoriais ir kolektyvu. Jų bandymus, gimusius dviejų savaičių laikotarpyje, vainikavo jau vasarą vykęs spektaklių eskizų festivalis „DramaFest“.

„DramaTest“, sulaukusį didelio dėmesio tiek iš jame norinčių dalyvauti kūrėjų, tiek apsilankiusių žiūrovų, Vilniaus mažasis teatras ketina įgyvendinti ir naujojo sezono antroje pusėje. Kaip ir pirmojo „DramaTest“ metu, geriausi eskizai turės progą tapti spektakliais.

Subtiliai žiūrovus į vyksmą įtraukiančio spektaklio „Dėdė Vania“ režisierius ir inscenizacijos autorius Tadas Montrimas 2020 m. už šį spektaklį įvertintas aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – „Auksiniu scenos kryžiumi“ nominacijoje „Už metų patirtį", kūrybingai plečiant teatro meno suvokimo ir galimybių ribas.

Pojūčių ir patirčių kupinas LRDT imersinis spektaklis „Dėdė Vania“ Vilniuje vaidinamas Literatūriniame Aleksandro Puškino muziejuje Markučiuose. Neatsitiktinai šiam spektakliui ir Palangoje pasirinktas pirmojo burmistro, visuomenės veikėjo Jono Šliūpo muziejus, saugantis autentišką atmosferą ir istorinį interjerą.

Unikalioje kultūrinėje vietoje „scenas iš provincijos gyvenimo“, kaip įvardijo pats A. Čechovas, atkuriantį spektaklį apipavidalino ir muziejinei erdvei pritaikė dailininkė scenografė Irina Komissarova.

Nepamirštamus „Dėdės Vanios“ veikėjus įkūnija Aleksandras Agarkovas (Serebriakovas), Juliana Volodko (Jelena Andrejevna), Jelena Orlova (Sofija Aleksandrovna), Inga Maškarina (Voinickaja), Viačeslav Lukjanov (Voinickis), Andrius Darela (Astrovas), Liuda Gnatenko (Serebriakovo mirusi žmona), Jurij Ščiuckij (Teleginas), Valentina Lukjanenko (Marina) ir kt.

„Tai tarsi koks dėmesingas pasivaikščiojimas po gyvenimą, po „Dėdės Vanios“ pasaulį. Memorialiniai muziejaus kambariai yra išsaugoję labai unikalią XIX a. pabaigos – XX a. pradžios atmosferą, kurią siekiame perteikti per tiksliai atkurtus senovinius to laikmečio interjerus, kostiumus, kvapus, apšvietimą. Yra ir tam tikrų reikalavimų žiūrovams, pavyzdžiui, visiškai išjungti mobiliuosius telefonus, nebendrauti tarpusavyje, dėvėti kaukes iki spektaklio pabaigos, kad žiūrovas visiškai liktų su savimi, su savo mintimis, nesiblaškytų, taptų „nematomu“ tame vyksme ir žvelgtų tarsi pro filmavimo kameros akutę“, – sako režisierius T. Montrimas.

Palangoje spektaklis bus rodomas dvi dienas po du kartus – rugpjūčio 20 d., penktadienį, 18 ir 20 val., o rugpjūčio 21 d., šeštadienį, 15 ir 17 val. Bilietai jau „Tiketoje“.

Apie didelio atgarsio sulaukusią situaciją, kai spektaklyje „Dėdė Vania“ vaidinantis aktorius Arūnas Sakalauskas premjeros dieną pakeistas, o į sceną lipo pats režisierius Tomi Janežičius, antradienį kalbėta Vilniaus mažajame teatre vykusioje spaudos konferencijoje.

Vilniaus mažojo teatro vadovas Simonas Keblas spaudos konferencijoje papasakojo, kad darbas su režisieriumi T. Janežičiumi prasidėjo dar 2019 m., spektaklio kūrimas ir premjera dėl pandemijos perkelta, galutinį rezultatą pristatyti T. Janežičius pakviestas šių metų liepos viduryje.

Režisierės Gabrielės Tuminaitės teigimu, prieš prasidedant „Dėdės Vanios“ repeticijoms vasarą, aktoriui Arūnui Sakalauskui, spektaklyje atliekančiam pagrindinį vaidmenį, buvo būtina planinė operacija, o reabilitacija užsitęsė ilgiau, nei visi tikėjosi.

„Todėl iš šešiolikos suplanuotų repeticijų scenoje pilnu sąstatu, nebuvo galima repetuoti net aštuonias dienas. Nepaisant visko, Arūnas yra tikras teatro kareivis, perlipantis visus trukdžius eiti iki galo, ir, kaip visi aktoriai, net ir sunkiausiomis aplinkybėmis, nepaisydami sveikatos ar asmeninių tragedijų, lipo į sceną ir buvo kviečiamas į repeticijas, dirbo jose iki paskutinės dienos“, – pasakojo režisierė.

Viena vertus, režisierius turi teisę elgtis taip, kaip jam atrodo teisinga, kita vertus, tai nėra pats mums priimtiniausias sprendimas premjeros dieną pakeisti aktorių.

Likus kelioms valandoms iki premjeros, kaip sako G. Tuminaitė, režisierius T. Janežičius nusprendė žengti netikėtą žingsnį ir pateikti, jo suvokimu, geriausią savo spektaklio versiją: „Deja, ši staigmena nepasisekė, nes tos kelios valandos iki premjeros mums buvo sunkiausios per ilgą laiką. Buvo įvairių svarstymų, ką daryti su premjera, Arūnui iš karto sakėme, kad su juo darbo nebaigiame, tačiau turime pažiūrėti, ką siūlo režisierius. Kitą dieną, liepos 16-osios rytą, susitikimo su Meno taryba metu vienbalsiai nuspręsta palikti spektaklį, kuriame vaidina A. Sakalauskas.“

S. Keblas teigia, kad tai, kad teatre keičiami dalykai, nėra jokia naujiena, tačiau ši situacija Vilniaus mažajam teatrui buvo ekstremalus eksperimentas: „Viena vertus, režisierius turi teisę elgtis taip, kaip jam atrodo teisinga, kita vertus, tai nėra pats mums priimtiniausias sprendimas premjeros dieną pakeisti aktorių.“

G. Tuminaitė, paklausta, kur šiuo metu yra ir kaip laikosi A. Sakalauskas, teigia, kad pastarųjų dienų situacija – kupina streso, todėl norėtųsi gerbti visų aktorių poilsį ir atostogų laiką: „Norėtume, kad A. Sakalauskas užsiimtų savo darbu – vaidintų, kalbėtų apie vaidmenis, ir norėtųsi tiek jį, tiek kitus trupės narius atostogų metu apsaugoti, leisti jiems ilsėtis, atsiriboti. Nes aktoriai savo darbą tikrai padarė, o ir sezonas laukia labai intensyvus.“

Šiuo metu režisieriaus T. Janežičiaus darbas pagal kontraktą yra baigtas, tačiau, kaip teigia S. Keblas, kūrėjui išreiškus norą, jis laukiamas Vilniaus mažajame teatre, galintis pateikti papildomų rekomendacijų ir indikacijų spektakliui tobulinti. Tuo tarpu darbą su aktoriais, tarp jų ir A. Sakalausku, Vilniaus mažasis tęsia ir ketina tokį spektaklį, kokio žadėjo ir kokio tikėjosi žiūrovai, rodyti nuo rudens.

Nors dėl pandemijos spektaklio „Dėdė Vania“ premjera iš gruodžio perkelta į vidurvasarį, o priverstinė pauzė kūrybinę grupę kiek sutrikdė, M. Sremac ir čia įžvelgia pliusų – proga grįžti į Vilnių, pasimėgauti lietuviška vasara, žaliuojančiu miestu ir laimingais žmonėmis.

Tikisi išvengti nemalonių siurprizų

Kiekviena spektaklio premjera atneša daugybę emocijų, iš kurių viena – šioks toks stresas, viliantis išvengti nemalonių siurprizų, sako M. Sremac. Vilniaus mažajame teatre kuriant spektaklį praleista tikrai nemažai laiko, akcentuoja pašnekovė – dėl pandemijos premjera nutrūko likus vos porai savaičių, tačiau kaip priimti priverstinę pauzę ir grįžimą į darbus po pusmečio – požiūrio klausimas. O pastarasis, žvelgiant į M. Sremac, yra pozityvus.

Spektaklio režisierius Tomi Janežičius jau ne kartą užsiminė, kad garsioji Antono Čechovo pjesė talpina šiuo metu itin aktualias ir ryškias temas – kalba apie gyvenimo nesėkmes ir gėdą.

M. Sremac režisieriui antrina: „Man taip pat itin įsiminė šios temos. Šis kūrinys kviečia galvoti apie tai, ko mes norime, ir tai, ką galime padaryti, apie planus ir tai, kaip su tais planais elgiamės. Aš ir pati visuomet turiu abejonių, klausimų sau, kuriuos vis užduodu. Vis tik, jau turiu gyvenimiškos patirties, kuri praverčia situacijose, kai jaučiuosi nepakankamai užtikrinta.“

Turiu daugybę priežasčių dirbti per daug. Savo veikloje susiduriu su skirtingais žmonėmis, teatrais, aplinka, ir tai mane gelbėja bei saugo nuo monotonijos.

Kūrėja iš Serbijos, kostiumus kurianti tiek teatro spektakliams, tiek kino filmams, gavusi ne vieną apdovanojimą už savo darbus, pašnekesio Vilniaus mažajame teatre metu sako dirbanti per daug. Tačiau kitaip – tiesiog neįmanoma.

„Kažkuria prasme suprantu, kad turėčiau daugiau laiko rasti... jei ne sau, tai artimiesiems. Tačiau mane visuomet kažkas patraukia ir tampa iššūkiu, kurį noriu įveikti – pjesė, režisierius, aktoriai, teatras. Turiu daugybę priežasčių dirbti per daug. Savo veikloje susiduriu su skirtingais žmonėmis, teatrais, aplinka, ir tai mane gelbėja bei saugo nuo monotonijos. Visuomet esu suintriguota. O energijos nepavargti man suteikia užsispyrimas – jei ką darau, tai iki galo“, – pasakoja M. Sremac.

Kūrybą lydi nuolatinės paieškos

Spektaklio kūrybinė komanda atrodo itin vieninga – galbūt dėl to, kad kūrėjai puikiai pažįsta vienas kitą ir kartu dirba nebe pirmą kartą. M. Sremac pasakoja, kad su režisieriumi T. Janežičiumi ir scenografu Branko Hojnik kuria penktą ar šeštą kartą: „O tik su Tomi dirbau ir daugiau kartų. Aš labai laiminga kaskart, kai turiu progą dirbti su šiais žmonėmis, taip pat – su A. Čechovo medžiaga. Kai dirbau su Tomi jo statytoje „Žuvėdroje“, buvau nepaprasto spektaklio, ypatingo reginio liudytoja.“

Marina Sremac. / Vilniaus mažojo teatro nuotr.

Kaip ir kas kartą, taip ir šiuo atveju, kuriant kostiumus spektakliui „Dėdė Vania“, ieškomas balansas tarp to, kas įsivaizduojama ir to, kas patinka ir yra patogu aktoriams, pasakoja M. Sremac. Kūrėja teigia, kad kostiumo kūrimą visuomet lydi paieškos to, kas jau padaryta, kas įdomu, kokios aplinkybės ir sąsajos lydi pjesę.

„Kai pradėjome dirbti su pjese, svarstėme apie kostiumus, atliepiančius 50-ųjų laikotarpį. Tačiau tęsiantis repeticijomis pasistūmėjome link 80–90-ųjų laiko. Turiu paminėti, kad spektaklis tikrai nėra to laiko rekonstrukcija – tai labiau sąsajų radimas tiek kostiumuose, tiek muzikoje“, – tvirtina M. Sremac.

Komunikuos su žiūrovu

Kostiumų dailininkė viliasi, kad pristatoma premjera žiūrovams taps maloniu reginiu: „Kuriame tai ne tik dėl to, kad negalime kitaip – viską darome būtent dėl žiūrovų. Viliuosi ir tikiu, kad „Dėdė Vania“ bus tas spektaklis, kuris megs ryšį, ypatingai komunikuos su atėjusiais žiūrovais.“

Paklausta, kaip jaučiasi po kiekvienos premjeros, ties kuria dirbo, M. Sremac sako tarsi paleidžianti spektaklį iš savo rankų. Iki šventės likus vos kelioms dienoms, o kūrybinei grupei skaičiuojant paskutines vizito dienas Vilniuje, M. Sremac trumpai pasidalina ir tolimesniais savo planais.

„Turiu dar keletą spektaklių, kuriuose dirbsiu, tačiau, grįžusi namo, tęsiu darbą filme, kurio kūrimas netrukus prasidės. Su filmais dirbu retai, nes geriausiai jaučiuosi teatre. Kodėl? Teatre turi daugiau galimybių patikrinti dalykus, pažiūrėti, kas pavyksta, o kas ne, tuo tarpu dirbant filmavime... ten tiesiog kiek daugiau streso“, – šypteli kostiumų dailininkė.

Statyti „Dėdę Vanią“ – kaip niekad svarbu

Į liepos viduryje įvyksiančią spektaklio „Dėdė Vania“ premjerą Vilniaus mažajame teatre kviečiantis režisierius T. Janežičius – rusų dramaturgo Antono Čechovo žinovas, vis atsigręžiantis į šio klasiko kūrinius. T. Janežičius, spektaklius statantis Italijoje, Norvegijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir kitose šalyse, gastroliuojantis visame pasaulyje, garsėja emociškai paveikiais ir intelektualiais spektakliais.

T. Janežičiaus spektaklių paveikumas kyla iš originalių dramaturgijos interpretacijų, o pats kūrėjas ne kartą teigė, kad jam svarbiausia – ne pastatyti spektaklį, o megzti santykį su aktoriais ir visa kūrybine grupe, galiausiai – į spektaklį susirinkusia publika.

Vilniaus mažajame teatre spektaklį „Dėdė Vania“ praėjusias metais kūręs ir netrukus į Vilnių grįžtantis T. Janežičius jau yra sakęs nesantis tikras, kad pasauliui reikia dar vieno A. Čechovo pjesės pastatymo, tačiau ši pjesė mūsų dienomis – itin svarbi.

Dažnai bijome to, kas mums nežinoma – tiek kūrybiniame procese, tiek spektaklio paruošime, gamybos niuansuose.

„Man daug įdomiau rasti santykį į Čechovą, į istoriją, į vaidmenis. Šiandien kaip niekad svarbu statyti „Dėdę Vanią“ ir dėl dar vienos priežasties – itin paplitusios sėkmės ideologijos. Kalbame apie laimėjimus, buvimą laimingam, sėkmę, pasiektus tikslus... Spaudimas toks didelis. Ši pjesė – „Dėdė Vania“ – parodo priešingą situaciją. Mes galime patirti nesėkmę, bet priimti tai kaip normalų dalyką“, – teigė T. Janežičius.

Neapsieis be pamokų

Vilniaus mažojo teatro vadovas Simonas Keblas tvirtina, kad spektaklio „Dėdė Vania“ premjera yra ilgai lauktas, karantino stabdymų ir kitų negandų paliestas procesas, kurio kulminacijos laukiama su nekantrumu: „Ši premjera – įdomus įvykis mūsų teatrui. Nuo pat proceso pradžios susiduriame su savitomis kūrybinėmis patirtimis, iššūkiais, tačiau viską vainikuoja kuriama atmosfera ir tai, kad ieškomas ne dar vienas pjesės inscenizavimas, o santykis – į kūrėją, į vaidmenis, pačią istoriją.“

Darbas su T. Janežičiumi ir jo komanda, pasak S. Keblo, neapsieis be naudingų pamoką ir patirčių. „Pagrindinė pamoka dirbant su šia komanda – neprisirišti prie jau įprastų procesų. Dažnai bijome to, kas mums nežinoma – tiek kūrybiniame procese, tiek spektaklio paruošime, gamybos niuansuose. Čia daug rizikos, netikrumo, tačiau įdomius dalykus išbandyti visuomet verta“, – sako S. Keblas.

Spektaklio „Dėdė Vania“ kūrybinis procesas, anot Vilniaus mažojo teatro vadovo, bus prisimintas kaip toks, kuriame mažai rėmų, bet daug pastangų ir spontaniškumo: „Ir tai pradžioje kiek gąsdina, tačiau rezultatas – kupinas vaidybinės laisvės, ypatingos atmosferos, stipraus bendrumo, kuris įtraukia ir užburia.“

Spektaklio „Dėdė Vania“ premjera Vilniaus mažajame teatre – liepos 15, 16 d. Spektaklį kuria tarptautinė komanda – slovėnų režisierius T. Janežičius, dramaturgė Nina Rajic Kranjac (Slovėnija), scenografas Branko Hojnik (Slovėnija), kostiumų dailininkė Marina Sremac (Serbija), šviesų dailininkas Vilius Vilutis (Lietuva). Spektaklyje vaidins aktoriai Arūnas Sakalauskas, Martynas Nedzinskas, Indrė Patkauskaitė, Ilona Kvietkutė, Valda Bičkutė, Arvydas Dapšys, Tomas Stirna, Tomas Rinkūnas, Jūratė Brogaitė, Vilija Ramanauskaitė .

„Dėdė Vania“ – jau šešta šio teatro rengiamo internetinėje erdvėje spektaklių ciklo dalis, kurio metu žiūrovams bus pristatyti geriausių pastatymų įrašai.

E. Lacascade’as – aktorius ir režisierius, buvęs ilgametis Prancūzijos Normandijos dramos centro vadovas, išgarsėjęs ryškiais, išskirtiniais klasikinių ir modernių dramos tekstų pastatymais, kuriems būdingas didelis emocionalumas ir ekspresija. Kultine laikoma jo trilogija pagal A. Čechovo kūrinius „Ivanovas“, „Trys seserys“, „Žuvėdra“, sėkmingai pristatyta prestižiniame Avinjono festivalyje.

Prieš pasiduodami, dvasiškai ar fiziškai, vyrai ir moterys kovoja. Už save ir prieš kitus, prieš save ir už kitus. Būtent šią kovą ir noriu parodyti Vilniuje sukurtame spektaklyje.

„Čechovas taip giliai kalba apie žmogiškų santykių mechanizmą, apie viduriniosios klasės atstovus, apie žmones, kurie man atrodo panašūs į mane, į mus. O jo pjesių problematika – tai, ko žmogus siekia, kuo jis svajoja būti, kokios jo aspiracijos, kokie troškimai ir tai, kokia yra jo gyvenimo realybė. Kaip šios dvi jėgos susiduria, kaip jos funkcionuoja viena šalia kitos – tai svarbiausi dalykai. Čia Čechovas neprilygstamas. Ir tai mane jaudina, jaučiu brolystę su jo personažais. Be to, Čechovo pjesės – nuostabi medžiaga aktoriams, o aš kuriu aktorinį teatrą, visas mano darbas teatre sutelktas į aktorių“, – apie rusų klasiką kalba E. Lacascade’as.

Prancūzų režisierius, statydamas „Dėdę Vanią“ Vilniuje, nepaisė šiuolaikinės tendencijos siekti greito rezultato ir skyrė neįprastai daug laiko paruošiamajam darbui ir studijiniams eksperimentams.

Čia vaidinantys aktoriai repeticijų laikotarpiu turėjo išstudijuoti ne tik savo, bet ir kitų aktorių vaidmenis, išmokti tekstus ir įsigilinti į juos tiek, kad galėtų pasiūlyti savų vaidmens kūrimo sprendimų. Neveltui spektaklio aktorių komanda – neeilinė. Čia vaidmenis kūrė V. Martinaitis, R. Samuolytė, D. Gavenonis, A. Gintautaitė, G. Girdvainis, A. Dapšys, Irina Lavrinovič, Tomas Rinkūnas, Aurelija Tamulytė, Paulius Tamolė ir Jonas Verseckas. Spektaklio scenografijos autorius – Gintaras Makarevičius. Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė.

Pjesę „Dėdė Vania“ Lacascade`as vadina Čechovo šedevru. Daug metų gilindamasis į rusų klasiko kūrybą, režisierius sako išgirdęs šią pjesę tarsi kvietimą.

„Ar mane traukia tvankaus šeimyninio mikrokosmoso paveikslas? O gal pusiau inteligentiškos pusiau kaimiškos skęstančios buržuazijos portretas? Ar tos raudos ir dejonės dėl prabėgusios jaunystės, ar be vilties užsimezgančios meilės istorijos? Sugniuždytas Vania, sužlugęs gyvenimas – daugybė gyvenimų… Žodžių ir jausmų stiprumas, personažų reiklumas jų pačių atžvilgiu? Jų įžvalgumas? Jų ekshibicionizmas? Jų nesugebėjimas veikti? Mūsų nesugebėjimas? Mūsų smarkumas? Jų pasidavimas? O gal mūsų? Prieš pasiduodami, dvasiškai ar fiziškai, vyrai ir moterys kovoja. Už save ir prieš kitus, prieš save ir už kitus. Būtent šią kovą ir noriu parodyti Vilniuje sukurtame spektaklyje. Parodyti subtiliai“, – pasakoja E. Lacascade’as.

Absoliučiai visi nauji E. Lacascade’o pastatymai tapdavo trokštamais spektakliais pagrindinių festivalių programose. Ne išimtis ir „Dėdė Vania“. Prancūzų režisieriaus pastatymas OKT/Vilniaus miesto teatre buvo pristatytas Seulo scenos menų festivalyje (Pietų Korėja), „Kontakt“ Torūnėje (Lenkija), NET Maskvoje (Rusija), „Automne en Normandie“ Evrė-Luvre (Prancūzija).

Prancūzų režisieriaus pastatymą žiūrovai galės pamatyti nuo šio penktadienio, vasario 19 d., 19 val. iki pirmadienio, vasario 22 d. vėlyvo vakaro.

Rugpjūčio 29 d., šeštadienį, 17.15 val. spektaklis pagal Antono Čechovo pjesę kvies žiūrovus į Palangos burmistro Jono Šliūpo memorialinę sodybą.

Spektaklio inscenizacijos autorius ir režisierius statytojas – Tadas Montrimas, dailininkė – Irina Komissarova. LRDT spektaklis „Dėdė Vania“ pretenduoja į tris šių metų „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus – geriausios režisūros, pagrindinių moters ir vyro vaidmenų nominacijose.

Inovatyviu principu sukurtame spektaklyje žiūrovai su gidu keliaus po skirtingas veiksmo vietas, tapdami nematomais ir nebyliais ten vyksiančio veiksmo liudininkais. Į „Dėdę Vanią“ susirinkę žiūrovai bus padalijami į 4 grupes po 15 žmonių. Kiekvienai grupei skiriamas gidas – stalkeris, kurio užduotis – koordinuoti žiūrovų kelionę po 1896 m. Čechovo parašytą kūrinį. Vienu metu bus vaidinamos 4 atskiros scenos, stebimos skirtingų grupių žiūrovų, kurios pagal gidų nurodymus keliaus spektaklio erdvėje. Gidai supažindins savo grupes su būsimo spektaklio žaidimo taisyklėmis, žiūrovų pareigomis ir teisėmis bei išdalins kaukes, kurių žiūrovai neturės teisės nusiimti iki pat spektaklio pabaigos.

Spektaklis „Dėdė Vania“ / L. Vancevičienės nuotr.

„Unikalios konstrukcijos kaukės leis žiūrovui būti su savo mintimis, nesiblaškyti, tapti „nematomu“ tame vyksme ir žvelgti tarsi pro filmavimo kameros akutę. Žiūrovai nesėdės vienoje vietoje, galės judėti, pasirinkti savo žiūrėjimo kampą, galės būti ir labai arti aktoriaus, pavyzdžiui, pažvelgti jam per petį, ką aktoriaus vaidinamas personažas valgo ar rašo prie stalo. Tai bus tarsi toks dėmesingas pasivaikščiojimas po „Dėdės Vanios“ pasaulį“, – sako spektaklio režisierius T. Montrimas.

Spektaklio „Dėdė Vania“ kūrėjų tikslas – atkurti ne pjesės siužetą, bet pačią situaciją – neapykantos, savigraužos, pykčio, o kartu ir meilės bei aistros perpildytus Voinickio namus. Spektakliui neatsitiktinai pasirinkta muziejinė Palangos burmistro dr. Jono Šliūpo sodyba, tinkama perteikti A. Čechovo pavaizduotą 20 a. pradžios gyvenimo atmosferą, – Vilniuje „Dėdė Vania“ rodomas istorinėje Markučių dvaro sodyboje.

Spektaklyje vaidina: Serebriakovas – Aleksandr Agarkov, Jelena Andrejevna – Aleksandra Metalnikova, Sonia – Jelena Orlova, Voinickaja – Inga Maškarina, Voinickis – Viačeslav Lukjanov, Astrovas – Andrius Darela, Teleginas – Jurij Ščiuckij, auklė – Valentina Lukjanenko, Serebriakovo mirusi žmona – Liuda Gnatenko. Palydovai – Artur Svorobovič, Artūras Aleksejevas, Telman Ragimov ir Aleksandr Kanajev.