Išsiskyrė savo ūgiu
Išvaizdų, vešlių plaukų Antaną, Albina studentų šokiuose pastebėjo akimirksniu – 192 cm ūgio jaunas vyras už bendraamžius buvo aukštesnis visa galva.
Tiesa, merginą tąsyk sužavėjo ne tik jo stotas, bet ir būdas. Antanas nuo likusiųjų išsiskyrė geromis manieromis, būdingomis džentelmenams.
"Priėjo. Pakvietė vienam šokiui. Tuo viskas ir baigėsi", – vakaro nepažįstamąjį, pilve sujudinusį drugelius, prisiminė A.Žilienė. Tuomet ji buvo Žemės ūkio akademijos antrojo kurso studentė, Antanas – Kauno politechnikos instituto trečiakursis.
"Giminės ir draugai sakydavo, kad antrąją pusę būtina rasti studijų metais, antraip bus sunku", – baimindamasis senbernio likimo, A.Žilius vėl pasirodė studentų šokiuose.
Tik tąkart šokdino kitas, o ne salės kampe stovinčią, piktu žvilgsniu jį smaigstančią Albiną. Merginai, kuri iki tol nestokojo vaikinų dėmesio, Antano abejingumas buvo tarsi šaltas dušas.
"Pagalvojau sau: tu su manimi taip nepažaisi. Ir ką jūs manote?" – sulig šiais žodžiais, anot Aldonos, priešais akis išdygo Antanas. Antrasis poros šokis tapo lemtingas – jiedu ėmė susitikinėti.
"Maždaug po metų draugystės Antanas nusprendė supažindinti su savo tėvais. Sutiktuvėms mama išvirė pieniškos sriubos su naminiais makaronais, o ji – mano mėgstamiausias patiekalas. Žiūriu, pilvas gurgia, bet valgyti bijau. Dar ne taip ranką padėsiu ar šaukštą paimsiu, todėl mandagiai atsisakiau, – baimė susimauti prieš būsimą anytą tąkart, pasak A.Žilienės, buvo stipresnė nei alkis. – Ji tepasakė: nenuor vakale, tuo nenuor. Sriubą supylė šuniui į dubenėlį. Pilvas tada nustojo gurgti, bet širdis verkė."
Puodynėje – nuodai
1958 m. rugpjūčio 16-ąją, per Šv.Roką, Albina ir Antanas Žiliai susituokė.
"Norėjome vestuves kelti lapkritį, bet Antano mama paragino anksčiau – rugpjūtį, – mintimis prikėlusi 1958-ųjų vasarą A.Žilienė lenkė galvą prieš savo anytą, įsimylėjėlių dieną pavertusią nepamirštame švente. – Savo tėvų negalėjau prašyti prisidėti prie šventės, nes, be manęs, augino dar aštuonis vaikus. Viskuo rūpinosi Antano mama."
Po metų pasaulį savo riksmu sveikino Žilių pirmagimė – Rita. Dirstelėjęs į dangų ankstyvą rytą Antanas pamanė, kad toks vardas įprasmins duotosios dienos svarbą. Tiesa, po giedro ryto euforijos poros dangų užtraukė kamuoliniai debesys.
"Dabar kai pagalvoju, tai mudviejų gyvenimas – pakilimai ir nuopuoliai, juoda ir balta, giedra ir debesuota, – į mylimojo ranką, kad lengviau žodžiai lietųsi, įsikibo žilagalvė. – Pirmuoju išbandymu mums tapo puodynė. Taip – puodynė. Graži, glazūruota. Antano mama ją įsigijo Palangos turgelyje. Pildavo taukus, raugintą pieną. Galiausiai atidavė ją mums."
Niekas nežinojo, pakilsiu nuo stalo ar ne. Pakilau ir pasakiau, kad gyvensiu, nes turiu su savo gyvenimo meile atšvęsti deimantines vestuves.
Kartą, pritrūkusi stiklinės taros, į dovanotą puodynę jaunoji šeimininkė supylė pačios gamintą bruknių ir kriaušių uogienę. Kartu su vyru ir broliu, kuris po kariuomenės trumpam prisiglaudė jų namuose, trijulė pastarąją kabino šaukštais: ryte – su arbata, po pietų – vietoje deserto.
"Maždaug po dviejų mėnesių visų trijų oda pagelto. Brolis ėmė skųstis silpnumu. Medikai įtarė geltą", – žodis po žodžio pasakojimą dėliojo garbaus amžiaus moteris. Po kelių dienų su tokiais pačiais simptomais ir papilkėjusiais dantimis į ligoninę pateko Antanas, o įkandin jam – ir Albina. Pirminę diagnozę keitė kita – kraujo vėžys.
Porą pasmerkė myriop
"Pradžioje kraują mums trims perpildavo kas antrą dieną, o galiausiai tiesiog nurašė. Iki šiol pamenu daktarės žodžius, kurie tąkart skambėjo kaip nuosprendis: gaila, bet savomis kojomis iš ligoninės šie jauni žmonės jau neišeis", – A.Žilienės gerklėje užstrigo sakinys.
Prieš tariamą mirtį jauna moteris paprašė, kad personalas ją išmaudytų vonioje. Visu kūnu panirusi į karštą vandenį, Albina pajuto netikėtą jėgų antplūdį.
"Įvyko stebuklas! Iš jos išlipau pati. Iki tol mane juk nešė neštuvais arba stūmė sėdinčią vežimėlyje", – toliau kalbėjo garbaus amžiaus dama, kartu su vyru ir broliu gavusi antrą šansą.
Žiliai iki šiol dėkingi docentui, kuris ėmėsi tyrinėti trijulės atvejį. Galiausiai paaiškėjo, kad jauni žmonės apsinuodijo švinu, esančiu puodynėje. Tą paliudijo mėginiai, paimti iš uogienės likučių ir nuo molinio indo sienelių.
"Organizmo valymas truko labai ilgai. Ginekologai neleido pastoti, tiksliau, skyrė penkerių metų karantiną, baimindamiesi, kad gali gimti nesveikas vaikas", – su ašaromis akyse šyptelėjo A.Žilienė. Pasibaigus medikų sankcijoms porai gimė sūnus Žilvinas, o namai Kulautuvoje, kuriuose "Kauno dienos" žurnalistus priėmė Žiliai, pakvipo jazminais. Jų žiedais Antanas apkaišė kiekvieną kampelį.
Išbandymas ugnimi
"Vaikai augo sveiki ir laimingi. Gerai mokėsi. Mudu abu daug dirbome, vyras, be kita ko, dažnai važiuodavo į komandiruotes", – apie savo mylimąjį, Radijo gamyklos vyriausią konstruktorių-inžinierių, pridėjusį ranką prie legendinio televizoriaus "Šilelis", magnetolos "Neringa" ir "Vaiva" kūrimo, kalbėjo moteris.
Harmoningam gyvenimui nebuvo lemta ilgai tęstis – nelaimingas atsitikimas vos nenusinešė Antano gyvybės. Žiemos metu namo rūsyje dėl dujų nuotėkio įvykęs sprogimas išvertė garažo duris, o vyro galūnes ir veidą sudarkė neatpažįstamai.
"Toms vietoms, kurias dengė megztinis ir kelnės, – nieko neatsitiko, o tas, kurios buvo plikos, daktarai lopė, – randais nusėtas rankas arčiau ištiesė vyras, o po akimirkos jomis apglėbė mylimąją. – Ji visą laiką buvo šalia. Pats juk negalėjau net pasikasyti pakaušio."
Albina nieko nesakė, tik žvelgė į savo gyvenimo meilę. Tada atsiduso ir atsakė tuo pačiu – prisilietimu prie rankų, kurias bučiavo, glostė ir tvarstė net tada, kai pati išgyveno nepakeliamą fizinį skausmą.
"Daktarė pasiūlė vyrą išmaudyti gydomojoje vonioje. Prisikroviau maišus prausimo priemonių, maisto ir – tekina į ligoninę. Nepastebėjau automobilio... kritau ant žemės su visais nešuliais. Vairuotojas dar apšaukė, kad nežiūriu, kur einu. Nepaisant sutrenkto dubens, atėjau pas Antaną. Trinu vonioje žaizdas, o ašaros byra kaip pupos iš skausmo. Žiūri jis į mane ir sako: tu tik neverk, man visai neskauda, – paklausta, kodėl apie incidentą nepasakojo vyrui, moteris tikino nenorėjusi jo liūdinti. – Žinau, kad mano skausmą jis būtų priėmęs kaip savą, o Antanui to mažiausiai reikėjo."
Po nelaimės randai išvagojo ne tik Antano kūną – skauduliai liko ir auksarankio konstruktoriaus-inžinieriaus širdyje. Suluošintam specialistui teko atsisveikinti su darbu. Skaudžiausia, anot vyro, buvo tai, kad išeiti jam pasiūlė bičiulis, buvęs grupės draugas.
Nesišvaisto žodžiais
"Kai susergi, esi niekam nebereikalingas", – atsiduso A.Žilius. Albina mylimąjį pataisė – nepaisant gyvenimo išbandymų, vėliau dar ir sūnaus ligos, minčių sukti skirtingais keliais nei vienam jų niekada nekilo.
"Man tavęs reikės visada, – A.Žilienės akys žibėjo kaip pirmą pažinties dieną, tuo metu dukros atvirukas su deimantu ant stalo liudijo, kad pora kartu – jau šešias dešimtis metų. – Praėjusiais metais patyriau sunkią širdies operaciją. Niekas nežinojo, pakilsiu nuo stalo ar ne. Pakilau ir pasakiau, kad gyvensiu, nes turiu su savo gyvenimo meile atšvęsti deimantines vestuves."
Tiesa, pastarosios progos linksmybės dar laukia – grįžus dukrai, artimiausieji ir vėl susės prie gausiomis vaišėmis nukrauto stalo, kaip prieš dešimtį metų, kai apsijuosę austomis juostomis sutuoktiniai minėjo auksinės santuokos sukaktį. Ypatingą progą mena ne tik nuotraukų perpildytas albumas, bet ir medinis suoliukas su skaičiumi "50", kurį tėvams dovanojo vaikai.
"Mūsų gyvenime niekas ramiai nevyksta. Minint auksines vestuves, vakare dangus su žeme maišėsi. Svečiai net išsilakstė. Šiemet kaitra čirškino", – į savo užuovėją, ramiai sėdintį kairėje, žvelgė A.Žilienė.
Paklausti darnaus gyvenimo recepto, sutuoktiniai susižvalgė. Antanas tikino, kad kertinis judviejų santykių akmuo – pagarba, o iš Albinos lūpų pasigirdo žodžiai, kuriuos kadaise išgirdo iš Antano Žmuidzinavičiaus.
"Buvome jaunos studentės, todėl jis mums atrodė labai senas. Klausiame: kaip jūs taip ilgai gyvenate? Jis mums – atgal: mergaitės, aš daug mylėjau, – A.Žilienė prasitarė, iki šiol besistengianti sekti profesoriaus pavyzdžiu. – Meilė man tarsi kelrodė žvaigždė. Kalbu ne tik apie meilę vyrui. Ar dažnai sakome vienas kitam "myliu"? Turbūt nė karto, bet ar reikia? Tai tik žodis, geriau jūs pažiūrėkite į mūsų akis."
