„Ne tik žaidžiau, bet ir atlikau rezultatyvų perdavimą“, – prisiminė Deividas Česnauskis.

Nors Lietuvos futbolininkų Europos čempionato finalo etapuose nėra ir nebus dar ilgai, buvęs mūsų šalies rinktinės saugas ne iš nuogirdų pažįsta ne vieną turnyro dalyvį.

O vienu skambiausių jo karjeros akordų tapo lietuviams istorinės Europos pirmenybių atrankos rungtynės su Italijos rinktine. Tada, 2006-ųjų rudenį, Neapolyje mūsų vyrai apstulbino ką tik pasaulio čempionės titulą iškovojusius italus, pirmieji įmušę įvartį. Pirmo kėlinio viduryje pasižymėjusiam Tomui Danilevičiui asistavo D.Česnauskis. Tuometis Edinburgo „Hearts“ klubo legionierius sulaukė Mariaus Stankevičiaus tikslaus perdavimo ir nukreipė kamuolį T.Danilevičiui. Šio smūgis išvedė lietuvius į priekį. Netrukus Filippo Inzaghi rezultatą išlygino, tačiau mūsiškiai garbingai atsilaikė ir pelnė pirmą savo tašką atrankos turnyre.

Dabar futbolo agentu dirbantis D.Česnauskis „Euro 2020“ stovyklose mato ne vieną iš savo karjeros laikų pažįstamą veidą – tarp trenerių, personalo. Pavyzdžiui, tada Neapolyje lietuvis aikštėje grūmėsi su dabartiniu Italijos rinktinės trenerių štabo nariu Daniele De Rossi.

„Kaip tik tą dieną italai sirgaliams pristatė savo iškovotą pasaulio čempionų taurę, atmosfera buvo fantastiška, o atvažiavo lietuviai ir parodė, kad gali kautis su superkomanda. Pamenu, kad dar kurį laiką po išvykos buvome apimti euforijos“, – šypsojosi D.Česnauskis.

– Deividai, nuo mačo Neapolyje praėjo daugiau nei dešimtmetis. Neatpažįstamai pasikeitė visa Italijos rinktinė, tačiau viena nesikeičia – jos rezultatai. Ir dabar „Squadra Azzurra“ pirmoji užsitikrino vietą „Euro 2020“ aštuntfinalyje. Kokios šios rinktinės stiprybės?

– Šiemetinė italų rinktinė gal neturi itin ryškių žvaigždžių, bet yra labai gerai subalansuota. Tai ir žaidėjų, ir trenerio Roberto Mancini nuopelnas. Jei anksčiau kalbėdavome apie įspūdingą italų gynybą, tai dabar matome ir jų puikiai organizuotą puolimą. Ne veltui jie neturėjo problemų nei su turkais, nei su šveicarais (abu varžovus įveikė po 3:0 – aut. past.).

– Italijos rinktinės nepralaimėtų rungtynių serija – 29 mačai, o dešimt pastarųjų dvikovų, įskaičiavus ir kovo pabaigoje Vilniuje pasiektą pergalę 2:0 prieš lietuvius, jie išvis nepraleidžia įvarčių. Kaip paaiškinti pribloškiančią statistiką?

– Puikiai taktiškai organizuotas žaidimas. Itin patyrusių aukščiausio lygio vidurio gynėjų duetas – 36-erių metų Giorgio Chiellini ir 34-erių Leonardo Bonucci. Jie puikiai jaučia vienas kitą, nes visą sezoną atstovauja tam pačiam Turino „Juventus“ klubui. Dar pridėkite vieną perspektyviausių pasaulio vartininkų Gianluigi Donnarumma. Atakos kūrėjų jie taip pat turi pakankamai – Lorenzo Insigne, Ciro Immobile, kiti žaidėjai. Manau, kad italai šiemet eis toli.

– Po dvi pergales Europos čempionate iškovojo ir Belgijos bei Nyderlandų futbolininkai. Kokie įspūdžiai apie šias rinktines?

– Akcentuočiau Belgijos rinktinę. Ji, skirtingai nei italai, turi ne vieną žvaigždę – Romelu Lukaku, Edenas Hazardas, vartininkas Thibaut Courtois, tačiau labiausiai belgų žaidimas priklauso nuo Kevino De Bruyne. Šis saugas savo rankose laiko visas žaidimo gijas. Būtent K.De Bruyne pakeitė susitikimo su danais eigą: atliko rezultatyvų perdavimą ir įmušė pergalingą įvartį.

– Nė viena grupių negali konkuruoti su mirtininkais iš F grupės. Nejau kuriems nors iš grandų – prancūzams, vokiečiams ar portugalams – „Euro 2020“ baigsis jau pirmame etape?

– Taip gali atsitikti, nes tokioje grupėje net ir trečia vieta negarantuos didelio taškų kraičio, todėl kažkurie iš favoritų gali nepatekti net tarp keturių geriausių trečias vietas užimsiančių komandų. Sėkmingai startavę portugalai padidino savo šansus, kaip ir prancūzai, kuriuos pavadinčiau žvaigždžių rinktine. Ypač grėsmingas Kylianas Mbappe. Šis puolėjas prancūzų žaidimui suteikia greičio, agresijos puolant, tad gali nulemti ne vieno mačo baigtį.

Kartą vos nenualpau aikštėje. Ėmė trūkti oro, kurį laiką nebegalėjau kvėpuoti. Išsigandau, kad neatlaikys širdis.

– Prisiminkime laimingai pasibaigusį incidentą su Danijos rinktinės saugu Christianu Eriksenu. Turbūt, stebint šią išgyvenimo dramą, ir jums perbėgo šiurpuliukai?

– Dar ir kaip! Juolab kad ir man teko patirti kažką panašaus. Rungtyniaujant Graikijoje, Salonikų „Aris“ komandoje, kartą vos nenualpau aikštėje. Nežinau, kas tai lėmė, bet vos įžengęs į aikštę patekau į tokį intensyvų žaidimo sūkurį, kad ėmė trūkti oro, kurį laiką nebegalėjau kvėpuoti. Išsigandau, kad tuoj neteksiu sąmonės, neatlaikys širdis. Laimė, po pauzės pavyko atsigauti ir daugiau tokių incidentų nebepatyriau.

– Rungtyniavote su daugeliu „Euro 2020“ dalyvaujančių rinktinių. Kurią iš jų palaikote?

– Ispanijos. Šiemet ispanų komanda – jaunų ir patyrusių futbolininkų lydinys, kuris dar ne vienus metus gali siekti pergalių tarptautinėje arenoje. Ispanams trūksta karjerą rinktinėje neseniai baigusių gynėjų Sergio Ramoso ir Gerardo Pique, bet naujoji karta man atrodo ne mažiau talentinga, nei skynusi titulus prieš dešimtmetį.

– Lietuvos futbolo rinktinė nė iš tolo neprilygsta net Ispanijos jaunimo ekipai. Jei tektų patarti mūsų šalies futbolininkams – į kuriuos „Euro 2020“ akcentus siūlytumėte atkreipti didžiausią dėmesį?

– Matome Europos futbolo grietinėlę, tad mokytis galima iš kiekvienų rungtynių. Pirmiausia į akis krinta sprendimų aikštėje priėmimo greitis, komandų reakcija praradus kamuolį. Manau, kad ir mūsų žaidėjai, ir treneriai turėtų atidžiai ir turbūt ne po kartą pasižiūrėti geriausias rungtynes, kad įsitikintų, kokio lygio futbolas žaidžiamas Europoje. Tada jau galime padaryti išvadas, kokį kelią iki elito mums reikia nueiti.

Tiesa, atsisveikinti su futbolu jis nežada, o apie tolesnius planus ketina pranešti artimiausiu metu.

1998 m. balandį Panevėžio "Ekrane" oficialiai debiutavęs futbolininkas didesnę karjeros dalį praleido Rusijos, Škotijos, Graikijos bei Azerbaidžano čempionatuose, o 2014 m. rugsėjį grįžo į Lietuvą ir apsivilko "Trakų" ekipos aprangą. Šiame klube per penkerius sezonus Lietuvos čempionate D.Česnauskis sužaidė 103 rungtynes, du kartus tapo A lygos vicečempionu, o pernai iškovojo bronzos medalius. Lapkričio 3 dieną D.Česnauskis paskutinį kartą su "Trakų" futbolininkais išbėgo į aikštę. Tiesa, rungtynes su "Kauno Žalgiriu" 37 metų futbolininkas stebėjo nuo atsarginių suolelio ir tik simboliškai sudalyvavo savo išlydėtuvėse.

– Atsisveikinimo rungtynėmis buvo pavadintas lapkričio 3-iąją Vilniuje vykęs A lygos 31 turo mačas su "Kauno Žalgiriu", tačiau realiai paskutinį kartą į aikštę išbėgote birželio 19 d. vykusiose rungtynėse su Kauno "Stumbru". Kokios priežastys lėmė, kad po to komandos žaidimą stebėjote iš šalies?

– Per sezoną kilo sveikatos problemų, kamavo stuburo skausmai, turiu bėdų ir su klubo sąnariu. Tai man neleido rungtyniauti visa jėga, laisvai judėti aikštėje. Aišku, jei komandai būtų labai reikėję, manau, kad sukandęs dantis dar būčiau galėjęs žaisti. Tačiau birželį "Trakų" gretas papildė iš Klaipėdos "Atlanto" perėję futbolininkai – Dovydas Virkšas, Donatas Kazlauskas, vis drąsiau reiškėsi mūsų jaunimas – Justas Marazas, Svajūnas Čyžas. Įvertinęs visus niuansus supratau, kad man paprasčiausiai nėra prasmės žūtbūt veržtis į aikštę, žaisti skaudant ir užimti kito futbolininko vietą.

– Ar tai jau išties pabaiga? Galbūt, pagerėjus savijautai, dar grįšite į aikštę, kad ir žemesnės lygos komandoje?

– Tai tikrai yra viskas. Priimtas galutinis sprendimas ir nėra net menkiausių galimybių, kad jis pasikeis. Jei leis sveikata, dar pažaisiu futbolą veteranų pirmenybėse, kartu su buvusiais bendražygiais "Prelegentų" komandoje. Tačiau kažkokių ambicijų rungtyniauti aukštesnio lygio varžybose jau nebeturiu. Šis apsisprendimas manyje brendo gan ilgą laiką. Be abejo, net ir apsisprendus, buvo nelengva susitaikyti su mintimi, kad baigiasi net 22 metus trukęs gyvenimo etapas. Kad galėčiau žaisti aukšto lygio futbolą, teko įdėti daug darbo, atiduoti daug jėgų ir sveikatos. Ir galiausiai supranti, kad taip, kaip buvo, – jau nebebus. Liko daug prisiminimų, bet vien jais gyventi negali. Tokioje situacijoje kyla esminis klausimas – kas toliau?

Tai tikrai yra viskas. Priimtas galutinis sprendimas ir nėra net menkiausių galimybių, kad jis pasikeis.

– Ir kas gi toliau? Ar jau turite planą?

– Iš tiesų, šiandien konkrečių sprendimų dar nėra. Minčių yra, krypčių taip pat. Turiu vieną rimtą pasiūlymą, bet reikia suderinti detales, įsitikinti, kad jis man tikrai geriausiai tinka. Ir tada judėti tolyn. Visą gyvenimą buvau su futbolu, tikiuosi, kad futbole ir liksiu.

– Pastaruosius penkerius metus gyvenate Vilniuje. Kaip manote, ar Lietuvos sostinę galima vadinti futbolo miestu?

– Sprendžiant iš Nacionalinio stadiono griaučių, tikrai negalima. Aišku, vienas modernus futbolo stadionas Lietuvos futbolo neprikels, tai labiau šalies įvaizdžio detalė. Norint kokybiškai pagerinti sąlygas, reikia, kad kiekviename didesniame šalies mieste būtų įrengti uždari futbolo maniežai, o prie mokyklų – aikštelės su dirbtine danga ir būtiniausiomis sąlygomis. Tada ir vaikai galėtų tinkamai sportuoti, ir tėvai mieliau leistų savo vaikus į futbolo treniruotes. O kalbant apie Vilnių, čia reikia ne vieno, o bent kelių maniežų ir keliolikos didelių aikščių su dirbtinėmis dangomis.

Apskritai, futbolo ir sporto infrastruktūros trūkumai sostinėje tiesiog bado akis. Mano laikais futbolą vaikai žaisdavo kiemuose, bet dabar tam paprasčiausiai nėra sąlygų, nes kiemuose stovi automobiliai. Reikia universalių aikštelių, kuriose vaikai galėtų žaisti ir futbolą, ir krepšinį, ir tinklinį. Ir jų reikia kuo daugiau, kiekviename rajone, prie kiekvienos mokyklos. Šioks toks judesys yra pastebimas, aikštelės tvarkomos, bet ne tokiais tempais, kaip norėtųsi.

– Futbolininko karjerą pradėjote 1996 m. Panevėžyje, o baigėte 2018 m. Kas pasikeitė Lietuvos futbole per du dešimtmečius?

– Panevėžio "Ekranas" labai daug dirbo su jaunimu, ieškojo perspektyvių futbolininkų visoje Lietuvoje. Ne tik ieškojo, bet ir sėkmingai juos įtraukdavo į pagrindinę komandą. Gal tuo metu nebuvome pajėgiausi Lietuvoje, bet du kartus iškovojome taurę, laimėjome bronzos medalius, žaidėme Europos taurių turnyruose. O juk komandos pagrindą sudarė 18–20 metų futbolininkai. Po 14 metų grįžęs radau jau kitokį futbolą. Anksčiau Lietuvos čempionate žaidė tik lietuviai, dabar yra daug užsieniečių, konkurencija dėl vietos sudėtyje yra gerokai didesnė, o ir futbolo lygis, reikia pripažinti, taip pat smarkiai išaugo. Tai rodo ir Lietuvos futbolo klubų pasirodymai Europos taurių turnyruose. Kita vertus, dėl futbolininkų iš užsienio dominavimo su rimtomis problemomis susidūrė Lietuvos rinktinė.

– Lapkričio 17 ir 20 d. Lietuvos vyrų futbolo rinktinė Rumunijoje ir Serbijoje užbaigs pasirodymą Tautų lygos C divizione. Tikėtina, kad pasirodymą užbaigs be taškų ir iškris į žemesnį divizioną. Kaip vertinate rinktinės rezultatus ir žaidimą?

– Dabar mes esame net ne dugne, o žemiau dugno. Rinktinė – tai Lietuvos futbolo viršūnė. Matydami jos žaidimą, matome per paskutinius kelis dešimtmečius Lietuvos futbolą kamavusias problemas, sisteminio darbo trūkumus ir klaidas. Geriausias mūsų rinktinės lygio rodiklis – klubai, kuriuose žaidžia futbolininkai. Šiadien aukščiausio lygio klubas yra Maskvos "Dinamo", kuriame žaidžia Fedoras Černychas. Tačiau net ir Rusijos čempionate jis kovoja dėl išlikimo. Kiti futbolininkai žaidžia Lenkijoje, Izraelyje, Kazachstane, Škotijoje, dalis – Lietuvoje. Serbijos, Slovėnijos ar Slovakijos rinktinių nariai rungtyniauja Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje ar Ispanijoje. Tai yra absoliučiai kitoks lygis. Todėl ir rinktinės rezultatai yra tokie nemalonūs. Mes galime bandyti žaisti, kurti, atakuoti. Edgaro Jankausko treniruojama rinktinė sužaidė ir tikrai neblogų rungtynių ar bent jau tam tikras geras jų atkarpas. Bet galutinis rezultatas nedžiugina, nes taškų už gerą žaidimo atkarpą niekas neduoda.

– Kaip manote, kokių pokyčių reikėtų, kad Lietuvoje futbolas atsigautų?

– Atvirai kalbant, Lietuvos futbolą galima prikelti tik per klubinę sistemą. Klubai turi investuoti į vaikų futbolą, turi sukurti savo futbolo piramides, suformuoti savo žaidimo filosofiją, rūpintis treneriais, sudaryti sąlygas jiems tobulėti, kelti kvalifikaciją. Būtent su vaikais dirbantys žmonės yra būsimi Lietuvos futbolo rinktinės pergalių kalviai. Šiuo metu darbas su vaikais vyksta be jokios sistemos, bet kaip. Išsivysčiusiose futbolo šalyse su skirtingo amžiaus vaikais dirba skirtingi treneriai, nes vienas specialistas paprasčiausiai negali kokybiškai treniruoti vaikų nuo 6 iki 18 metų. O Lietuvoje treniruočių procesas vykdomas senuoju principu – vienas treneris visoms amžiaus grupėms. Aukšto lygio futbole taip nedaroma jau daug metų.

„Aš tam ilgai ruošiausi, todėl kol kas jaučiuosi pakankamai ramiai. Kita vertus, pagal save žinau, kad po paskutinio švilpuko emocijos sukils“, - sakė D. Česnaukis, į kurio paskutines rungtynes žadėjo atvykti ne vienas buvęs treneris ir ne vienas buvęs bendražygis.

Nors šiomis rungtynėmis „Trakų“ sezonas nesibaigia, tačiau paskutinės dvejos bus žaidžiamos Kaune ir Klaipėdoje, į kurias legendinis futbolininkas nebevyks.

„Užtenka paminėti, kad ir šios rungtynės labai svarbios. Turbūt, nedaug kas įsivaizdavo, kad penktajame rate su „Kauno Žalgiriu“ varžysimės dėl ketvirtos vietos ir tuo pačiu kelialapio į Europos lygą. Be abejo, kad karjerą noriu baigti pergalingai. Tikiu, kad komandos bičiuliai padės man tą pasiekti“, - sakė D. Česnauskis.

Futbolininkas pagal sužaistas rungtynes, vilkint „Trakų“ marškinėlius, yra antrojoje vietoje po Justino Januševskio. Per 2018 metų sezoną A lygoje jis sužaidė 12 rungtynių ir įmušė du įvarčius. Dar vieną pridėjo Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės akistatoje su „Paneriu“.

„Nėra kalbų, kad tai žmogus, kuris įeis į „Trakų“ istoriją. Jei būtumėm krepšinio klubas, galiu patikinti, kad jo marškinėliai kabėtų arenos palubėse. Tiek dėl jo sugebėjimų aikštėje, tiek dėl žmogiškųjų savybių, tiek dėl penkerių metų klube“, - sakė klubo direktorius Virmantas Lemežis.

Rungtynės tarp „Trakų“ ir „Kauno Žalgirio“ bus žaidžiamos šeštadienį 13 val.

„Nebėra jokių dvejonių. Nors noro, aistros man ir dabar netrūksta, tačiau ateina laikas, kai supranti, jog tai pabaiga. Visada šį gyvenimo etapą prisiminsiu su pasididžiavimu“, – pokalbį su oficialia „Trakų“ svetaine pradėjo D. Česnauskis.

– Kada tai nusprendei? Ir ar tai buvo lengvas sprendimas?

– Kai kažkam, ką mylėjai ir myli, atiduodi savo dvidešimt dvejus gyvenimo metus, atsisveikinti nėra lengva. Tik reikia suprasti, kad pats sprendimas nebuvo toks, jog atsisėdau ir nusprendžiau. Tikrai ne. Tokius dalykus diktuoja situacija klube, laikas ir savijauta. Klubo tikslai auga. Taip pat auga talentingas jaunimas, o mano greičiai ir fizinės kondicijos jau nebe tos, kokios buvo prieš trejus metus. Kai prarandi vietą starto sudėtyje ir supranti, kad jau darosi sunku dėl jos konkuruoti, tada ir ateina mintys, kad tavo laikas šitame nuostabiame sporte yra baigtas.

– Apie karjeros pabaigą kalbėjom ir prieš metus laiko. Kaip manai, ar nereikėjo visko užbaigti tada?

– Buvau sau pasakęs, kad karjerą baigsiu 37 metų, todėl norėjau laikytis sau duoto žodžio. Iš tikro, esu toks žmogus, kuris nesustoja vidury kelio, o bando įgyvendinti tai, ką yra užsibrėžęs. Galvoju, kad šią savybę mane išmokė futbolas. Juk per karjerą būna visko, bet labai svarbu nenukrypti nuo savo tikslų.

– Šiame sezone gavai daugiau žaidybinio laiko nei pernai, tačiau šiemet komanda klupo kur kas dažniau nei pernai. Kuris variantas tau priimtinesnis? Arba, kuris mažiau priimtinas?

– Lyginant šį ir praėjusį sezoną, galime rasti ir panašumų. Tiek pernai, tiek šiemet startavome vienodai blogai. Tai kainavo brangius taškus ir vietą turnyro lentelėje. Tai reiškia, kad manęs netenkina nei vienas, nei kitas variantas. Taip, šį sezoną žaidžiau daugiau, bet tai menka paguoda.

– Pastaruoju metu tavęs nebėra nei aikštėje, nei ant atsarginių suolo. O kaip su treniruočių procesu? Turi kažkokių specialių funkcijų?

– Taip. Jau kurį laiką žaidėjams ruošiu individualias treniruotes – tai yra labai svarbus akcentas norint ugdyti kokybiškesnį futbolininką. Yra kompleksiniai pratimai visai komandai, tačiau to neužtenka. Lygiai toks pat svarbus yra priėjimas prie kiekvieno futbolininko atskirai. Tik tuomet geriausiai matosi, kokias futbolininko savybes reikia gerinti, ko futbolininkui trūksta, ką reikia sustiprinti. Futbolininkas, kaip ir muzikantas, kartoja savo išmoktas natas, kad ji skambėtų dar geriau. Aišku, futbole dar yra svarbus psichologinis momentas. Ypač, jei žaidėjas nepatenka į starto sudėtį. Žaidėjui pradeda svirti rankos, o per individualų priėjimą gali jam sugrąžinti motyvaciją.

– Įsivaizduokim, kad vyriausiasis treneris pasakytų, jog ruoštumeis būsimoms rungtynėms. Būtum pasiruošęs?

– Forma būčiau pasiruošęs. Tiesa, nesu tikras, ar sugebėčiau sužaisti kokybiškai. Aš puikiai suprantu, kad jaunimas mane jau lenkia, tačiau taip ir turi būti. Mane labai džiugina „Trakų“ politika – auginti jaunus žaidėjus. Neabejoju, kad netolimoje ateityje mes matysime to rezultatą. Kita vertus, jau dabar treneriui labiau reikia to jaunimo, o ne manęs.

– Ką apskritai gali pasakyti apie Kibu Vicuną?

– Klubo sprendimas pasikviesti šį specialistą pasiteisina jau dabar. Jo darbo metodika, atsinešimas į komandą, į žaidėjus yra aukšto lygio. Manau, kad yra žiūrovams akivaizdu, jog „Trakai“ žaidžia kokybiškesnį futbolą.

– Vaizdas iš tribūnų neabejotinai skiriasi nuo to, kurį matai būdamas aikštėje. Kokį įspūdį „Trakai“ palieka dabar? Kas yra gerai? Ko galbūt trūksta?

– Pasikartosiu, bet po K. Vicunos atėjimo į komandą, žaidimas pagerėjo. Žaidėjai pradėjo suprati, ko iš jų reikalaujama, kur ir kada turi judėti aikštėje, daugiau dėmesio pradėta skirti taktikai. Aišku, reikia nepamiršti to, kad per perėjimų langą buvo efektyviai pasidarbuota. Tai neabejotinai irgi daro didžiulę įtaką pagerėjusiems rezultatams. Kalbant apie trūkumus, vis dar norėtųsi daugiau disciplinos aikštėje. Pavyzdžiui, rungtynėse su „Stumbru“ praleidome įvartį, kai palikome laisvą atraminę zoną, kai to neturėjome teisės daryti.

– Grįžkime prie tavo asmens. Kuris karjeros etapas įsimins labiausiai?

– Kiekvienas etapas turi savo istoriją ir nei viename nenorėčiau nieko keisti. Kiekvienoje komandoje gavau daug patirties, daug teigiamų emocijų, daug malonių pažinčių.

Viskas prasidėjo nuo Panevėžio „Ekrano“. Tai mano pirmas profesionalus klubas, mano karjeros pradžia ir debiutas, kai buvau vos penkiolikos. Su komanda dusyk laimėjau LFF taurę. Persikėlęs į Maskvos „Dinamo“, sustiprėjau, atsiskleidžiau bei užsigrūdinau visai tolesnei karjerai. Su Maskvos „Lokomotiv“ tapau Rusijos čempionu, turėjau galimybę žaisti Rusijos žvaigždžių komandoje kartu su D. Bilialetdinovu, D. Sičiovu, A. Ismailovu, D. Loskovu, V. Jevsejevu ir kitais.

Vėliau etapas Škotijoje – šalyje, kur futbolas yra religija. Su „Hearts“ tapome taurės laimėtojais. Vėliau Graikijoje susigrąžinau formą po itin sunkaus traumų periodo. Su Salonikų „Aris“ patekome į UEFA Europos lygos grupę, vėliau žaidėme prieš „Manchester City“ klubą. Su Azerbaidžano „Baki“ tapome taurės laimėtojais, o aš gavau galimybę susipažinti su dar viena kultūra.

Kaip iš tokios gausybės išsirinkti, kas buvo svarbiausia? Kita vertus, o kokia prasmė rinktis iš gerų dalykų?

– Tada pakalbame apie beveik penkerius metus Trakuose“. Ko niekada nepamirši iš šio etapo?

– Man „Trakai“ kaip šeima, kurioje jaučiu komfortą. Tai yra klubas, kuriam per karjerą atidaviau daugiausiai metų. Kai prisijungiau prie jo, klubas dar tik pradėjo žengti pirmus žingsnius A lygoje. Šiandien klubas investuoja ir augina kokybišką jaunimą, trejus metus yra tapęs A lygos prizininku, ketverius metus iš eilės yra UEFA Europos lygos atrankos dalyvis. Niekada nepamiršiu, kad mačiau visą klubo evoliuciją, nepamiršiu čia sutiktų žmonių, komandos draugų ir visos tos geros atmosferos, kuri yra neatsiejama klubo dalis.

– Jau žinai, kas bus toliau?

– Taip, baigsiu karjerą ir pradėsiu kitą gyvenimo etapą.

– Minėjai, kad dirbi individualiai su „Trakų“ žaidėjas. Įsivaizduoji save trenerio pozicijoje?

– Laikas parodys. Kol kas žengiau pirmuosius žingsnius ir dar anksti kalbėti, kaip man sekasi tai daryti. Šiaip jau, planuose yra skautingo ir agentavimo darbas. Kurį kelią pasirinksiu, nuspręsiu po sezono ir tuo pačiu karjeros pabaigos.

– Pripažinkime, agentavimo darbas Lietuvos rinkoje nėra dėkingas – mažai pinigų, nedaug šansų pakelti žaidėjo vertę.

– Visų pirma, aš tikiu tuo, kad Lietuvos futbolas atsigaus. Taip, šiandien yra daug problemų, tačiau su teisingais žmonėmis futbolo valdyme jos yra išsprendžiamos. Labai svarbu, kad stiprėtų klubai, o jų strategijose pagrindinis akcentas būtų investavimas į vaikus ir jaunimą. Kol kas dauguma rezultato nori čia ir dabar, bet tai nėra visiškai teisinga. Ilgalaikė strategija, klubo vystymas gali privesti prie kokybiško jaunimo auginimo bei patrauklių prekių užsienio klubams.

Mūsų veidas yra Lietuvos rinktinės ir klubų pasiekimai Europoje. Jų rezultatai yra vienas kertinių veiksnių žaidėjų vertės pakėlimui ir perėjimui į aukštesnio lygio klubus.

– Pabaigai, apie šio sezono pabaigą. Ko palinkėtum sau, „Trakams“ , lietuviško futbolo sirgaliui?

– „Trakams“, o tuo pačiu ir sau palinkėsiu kokybiškai užbaigti sezoną, o Lietuvos futbolo sirgaliui palinkėsiu kantrybės laukiant rezultato ir kuo dažniau aplankyti Lietuvos futbolo stadionus. Be jūsų futbolas nėra toks patrauklus.

1. Didžiausia išdaiga

„Didžiausia vaikystės išdaiga, be abejo, susijusi su futbolu. Su draugais kieme dažnai spardydavome kamuolį, o vienas mano sėkmingų spyrių skrido tiesiai kaimynui į langus. Tėvai nebuvo labai patenkinti, kai teko aiškintis, keisti langus ir už tai sumokėti.

O jei kalbėtume apie išdaigas komandoje, tai aš labai mėgdavau ant balto lapelio užrašyti bet kokio žymaus futbolininko pavardę, pavyzdžiui Zinedine Zidane, ir jį nepastebimai užklijuoti komandos draugui ant nugaros. Kartu su visa komanda smagiai pasijuokdavome, kai nieko neįtariantis komandos draugas per treniruotę aikštėje pasirodydavo su tokiu užrašu.“

2. Ar kada nors norėjo mesti futbolą?

„Futbolas tikriausiai yra mano pašaukimas, nes negaliu prisiminti atvejo, kad būtų kilę minčių jį mesti. Net ir pačioje pradžioje, kai tik pradėjau žaisti futbolą ir pažindinausi su jo subtilybėmis, tokių minčių nebuvo. Kadangi futbolo treniruotės vykdavo tik rugsėjo-gegužės mėnesiais, vasaros metu teko išbandyti ir kitus būrelius – orientacinio sporto, teniso. Tačiau rudenį visada su dideliu noru grįždavau į futbolą.“

3. Įsimintiniausias mačas ir pergalė

„Galėčiau išskirti dvejas rungtynes. Vienos jų įsiminė todėl, kad jos buvo svarbiausios mano karjeroje. Su nacionaline jaunių rinktine Panevėžyje žaidėme rungtynes prieš Ukrainos rinktinę U21, man tada buvo 18 metų. Mane į aikštę išleido tik antro kėlinio pradžioje, kai rezultatas buvo 0:0. Aš įmušiau pirmąjį rungtynių įvartį, o rungtynes mes tada laimėjome 3:0. Po šio mačo mane pastebėjo ir sulaukiau pasiūlymų iš kitų klubų, tuomet ir išvykau žaisti į Maskvos „Dinamo“ klubą. Jei nebūtų buvę šių rungtynių, sunku įsivaizduoti, kaip būtų susiklosčiusi mano karjera.

Antrosios rungtynės yra svarbios tiek man asmeniškai, tiek nacionalinei rinktinei, tiek visam Lietuvos futbolui. 2006 metais žaidėme 2008 m. Europos futbolo čempionato atrankos grupės varžybas su Italijos rinktine, kai jie buvo ką tik tapę Pasaulio čempionais. Žaidėme Italijoje, o rungtynės baigėsi lygiosiomis – 1:1! Mes sužaidėme lygiosiomis su Pasaulio čempionais jų tvirtovėje, todėl tai buvo svarbu ne tik man, bet ir Lietuvai.“

4. Geriausias poilsis

„Laisvu nuo treniruočių metu man labai svarbus yra fizinio atsistatymo procesas. Kaip ir kiekvienam sportininkui, man būtinas kokybiškas miegas, tinkama ir subalansuota mityba bei griežtas režimas. Esu vedęs, turiu tris vaikus, tad visą savo laisvalaikį skiriu šeimai. Kartu tai ir geriausias poilsis – leisti laiką kartu. Nors vaikų auklėjimo gal ir negalima priskirti prie poilsio, tačiau viskas mano gyvenime, kas nesusiję su futbolu, dabar sukasi būtent apie vaikus.“

5. Be ko neįsivaizduoja sporto varžybų žiūrėjimo?

„Žiūrint rungtynes man svarbiausias dalykas yra geras televizorius ir gera kompanija. Kadangi vis dar esu rungtyniaujantis sportininkas, neturėsiu galimybės šį Pasaulio futbolo čempionatą stebėti gyvai stadionuose. Didžiąją dalį rungtynių stebėsiu namuose per savo „Samsung QLED“ televizorių su draugais. Žiūrėdamas rungtynes dideliame ekrane, matydamas visas detales, kurios ypač aktualios per svarbiausių varžybų akimirkų pakartojimą, gali net užsimiršti, kad esi ne stadione. Gerą futbolo emociją, žinoma, padeda sukurti ir aktyviai rungtynes stebinti draugų kompanija šalia. Šio čempionato metu labiausiai sirgsiu už Brazilijos rinktinę. Ji jau ilgą laiką yra mano favoritė Pasaulio futbolo čempionatuose.“

6. Mėgstamiausias futbolininkas

„Galiu įvardinti tris man svarbius futbolininkus. Jie žaidė skirtingais mano gyvenimo ir karjeros laikotarpiais. Kai man buvo 15 metų, mėgstamiausias mano žaidėjas buvo Ronaldo Luisu, garsus Brazilijos puolėjas, kuris žmonėms tikriausiai geriau pažįstamas kaip tiesiog Ronaldo. Galima sakyti, kad aš tam tikra prasme su juo augau kaip futbolininkas. Vėliau susižavėjau Davidu Beckhamu, kuris dabar jau yra baigęs karjerą. Na, o dabar, žinoma, mėgstamiausias mano futbolininkas yra Lionelis Messis, nes Čempionų lygoje aš sergu už „Barselonos“ futbolo klubą, kuriame jis ir žaidžia.“ 

7. Jei ne futbolas, tai..?

„Vienareikšmiškai tik futbolas, tikrai. Sunku įsivaizduoti, ką dar galėčiau veikti be futbolo. Tai buvo geriausias mano sprendimas gyvenime.“

8. Pravardė futbolo aikštėje

„Jų turėjau keletą, ir abi jos kilusios nuo mano pavardės. Kai žaidžiau Rusijoje, komandos draugai mane dažnai šaukdavo pravarde Česnok, nors česnok išvertus iš rusų kalbos reiškia česnakas. Žaidžiant Škotijos klube mane vadino jų žymaus atlikėjo pavarde – Česnik, nors aš jo tikrai nesiklausiau.“

9. Geriausias sportinis patarimas, kokį yra gavęs

„Galbūt nuskambės banaliai, bet geriausias mano gautas patarimas – nenuleisk rankų, jei nepasiseka, ir visada siek savo tikslo. Tai galima pritaikyti visose gyvenimo srityse, ne tik futbole, todėl jis ir geriausias. Mūsų treneriai visada sako, kad mes turime vieną tikslą – tapti čempionais, laimėti taurę, to visada ir siekiama aikštelėje.

10. Ką patartų šešiolikmečiui Česnauskiui?

„16 metų aš jau žaidžiau aukščiausioje Lietuvos lygoje, tad mano karjera judėjo ta linkme, kuria norėjau judėti kaip profesionalus futbolininkas. Sau šešiolikmečiui, jei turėčiau galimybę, galėčiau pasakyti tik tiek – treniruočių metu atiduok visą save, visas savo jėgas. Šios pastangos tikrai atsipirks rungtynėse.“

„Jau pernai buvome identiškoje situacijoje. Nežinau, kodėl lipame ant to paties grėblio, bet laikas pradėti žaisti. Laikas pradėti rinkti taškus“, - prieš dvikovą su „Žalgiriu“ kalbėjo veteranas Deividas Česnauskis.

Vilniaus „Žalgiris“ ir „Trakai“ pastaraisiais metais dažniausiai susitikdavo tada, kai vieni būdavo įsitaisę pirmoje, kiti - antroje turnyro lentelės vietoje. Šio šeštadienio dvikova bus visiška priešingybė - abi komandos kol kas neranda savo žaidimo, o taškų kraitis auga velniškai lėtai. Maža to, viskas atsiliepia ir turnyro lentelei - nuo pirmaujančios „Sūduvos“ abi ekipas skiria jau aštuonių taškų atotrūkis.

„Negaliu kalbėti už „Žalgirį“, bet mūsų treniruotės vis dar itin intensyvios. Nenoriu, kad tai skambėtų, kaip koks pasiteisinimas, bet faktas, kad rungtynių pabaigas žaidžiame prasčiau nei pirmuosius kėlinius. Kitas dalykas - šiemet komandą itin retina ligos. Tokių dalykų nesuplanuosi. Dar prisidėjo Igno (Plūko), Vaido (Šilėno), Diniaro (Bilialetdinovo) traumos, o be šių žaidėjų mes ne tokie stiprūs“, - kalbėjo D. Česnauskis.

Paskutinėje tarpusavio dvikovoje riteriai žalgiriečiams pralaimėjo 0:1. Tos rungtynės praktiškai nubraukė paskutines viltis trakiškiams pakovoti dėl čempiono titulo.

„Nėra taip, kad prisimintumėm tas rungtynes kaip kažkokias ypatingas. Visos dvikovos prieš „Žalgirį“ yra ypatingos. Manau, kad treneriams yra netgi lengviau, nes mūsų motyvuoti su žalgiriečiais tikrai nereikia. Sunku nuspėti, kaip klostysis rungtynės, tačiau neabejoju, kad bus įdomu“, - dėstė veteranas.

Rungtynės „Žalgiris“ - „Trakai“ bus žaidžiamos šeštadienį 13 valandą LFF stadione.

Pastarųjų problemoms spręsti liko viena savaitė.

Šiose rungtynėse „Trakai“ vertėsi be savo vyriausiojo trenerio Olego Vasilenkos, tačiau pirmajame kėlinyje tai jiems nekliudė žaisti gerai. Tiesą sakant, riteriai nuolatiniams Čempionų lygos ar Europos lygos ekipai pagal žaidimą nei kiek nenusileido. Kita vertus, pastarųjų gynyba trakiškiams realių galimybių pasižymėti nesuteikė nei vienos.

BATE, savo ruožtu, aukštesnę pavarą įjungė tik po pertraukos, nors iki jos taip pat sugebėjo išsiveržti į priekį. Sužaidus maždaug pusvalandį, po atsikirtimo, trakiškiai sulaukė galingo varžovų puolėjo spurto nuo aikštės vidurio bei smūgio į Timofejaus Šeremetos ginamus vartus.

Po pertraukos vaizdas aikštėje pasikeitė ir pasikeitė į BATE pusę. Pastaroji padidino žaidimo spartą ir „Trakai“ paskui ją nebespėjo. Vos prasidėjus antrajam kėliniui, BATE padvigubino skirtumą ir dar labiau sustiprino savo žaidimą.

Borisovo komanda jautėsi šviežesnė, greitesnė, o tai suteikė jai galimybę būti pranašesne praktiškai pagal visus žaidybinius elementus.

„Labai gerai, kad prieš pat sezoną turėjome varžovą, kuris padėjo išryškinti mūsų bėdas. Tikrai geras sparingas su aukšto lygio varžovu. Neabejoju, kad tokios rungtynės mums išeis tik į naudą“, - apie dvikovą sakė Deividas Česnauskis.

Esant rezultatui 0:2, trakiškių pasitikėjimas savo jėgomis sumenko, o BATE dar labiau sustiprino savo žaidimą. Kelios neišnaudotos progos bei po kampinio pelnytas trečiasis įvartis puikiausiai tai iliustravo.

Per aštuonerias ikisezonines rungtynes „Trakai“ iškovojo šešias pergales, kartą sužaidė lygiosiomis ir paskutinėse rungtynėse patyrė vienintelį pralaimėjimą. Po savaitės ekipos laukia A lygos startas su Klaipėdos „Atlantu“.

Tokiais pasiekimais pasigirti gali tik Justinas Januševskis ir komandą prieš šį sezoną palikęs Aleksandras Byčenokas.

Po praėjusio sezono apie karjeros pabaigą jau galvojęs D.Česnauskis su klubu pasiekė susitarimą ir toliau ginti „Trakų“ spalvas bei įgyvendinti svajonę – karjeros pabaigoje tapti šalies čempionu.

Kartu su komandos draugais ilgametis šalies nacionalinės rinktinės futbolininkas dvi savaites praleido Baltarusijos Gardino mieste ir tik prieš keturias dienas grįžo namo.

„Sunkiai padirbėjome, tačiau tai neišvengiama. Tos dvi savaitės buvo pagrindinis pasiruošimo etapas būsimam sezonui. Turėjome daug kontrolinių rungtynių, treneriai davė nemažai krūvio.. sakyčiau, kad iš stovyklos išspaudėme labai daug“, – pokalbį su oficialia klubo svetaine pradėjo D.Česnauskis.

– Pirmą kartą per tiek metų, besiruošdami sezonui, „Trakai“ didžiąją dalį rungtynių žaidė su silpnais varžovais. Kaip vertini tokį pasirinkimą iš žaidėjo pozicijos?

– Visų pirma, abejoju, ar tuo metu Baltarusijoje galėjome rasti stipresnių varžovų. Kita vertus, visos geros komandos iš pradžių žaidžia su silpnesniais priešininkais, o laikui bėgant – jie stiprėja. Mūsų paskutinės rungtynės su Gardino „Neman“ kaip tik ir buvo jėgų patikrinimas prieš gerą komandą. Palaipsniui, toms rungtynėms mes pasiruošėme ir jas sužaidėme tikrai aukštu lygiu.

– Ar iš tų rungtynių galima daryti kažkokias išvadas?

– Kiekvienos rungtynės yra testas, o šį testą mes išlaikėme tikrai neprastai. Kita vertus, mes puikiai suprantame, kad tai tėra pasiruošimo kontrolinė dvikova, o tai nesuteikia teisės daryti didelių išvadų. Šį šeštadienį turėsime dar vieną sparingą su Borisovo BATE. Labai tikiuosi, kad tose rungtynėse komanda parodys savo tikrą lygį. Tos rungtynės padės atsakyti į daugiau klausimų, bet ir dabar manau, kad komanda jau pasiruošusi kokybiškam futbolui.

– Jums asmeniškai tai jau ketvirtas pasiruošimas sezonui su „Trakais“. Ar šie metai labai skiriasi nuo ankstesnių?

– Anksčiau praktiškai visas pasiruošimas vykdavo Lietuvoje su trumpomis išvykomis į Rygą. Šiemet turėjome dvi savaites Baltarusijoje, o tai be jokios abejonės keičia ir patį pasiruošimą. Tačiau man tai ne naujiena – esu žaidęs komandose, kur stovyklos užsienyje buvo įprastas dalykas.

– Kokia šių metų „Trakų“ komanda?

– Pats branduolys išlikęs. Jis tikrai yra stiprus, galintis kovoti dėl aukščiausių vietų. Be to, klubas vis dar ieško žaidėjų, kurie dar labiau sustiprintų komandą. O esant traumoms ar diskvalifikacijoms, treneriui neskaudėtų galva, kuo juos pakeisti.

– Kaip krūvius perneša jūsų paties kūnas? Kaip jautiesi?

– Į šį klausimą treneris atsakytų geriau, bet aš pats asmeniškai jaučiuosi tikrai gerai. Fizinės kondicijos yra geros. Jei treneris kažkuriose rungtynėse mane pasirinks, aš tam būsiu pasiruošęs.

– Tai reiškia, kad nesigailite ant vinies nekabinęs batelių?

– Tikrai nesigailiu. Jau seniau buvau užsibrėžęs tikslą, kad rungtyniausiu iki 37 metų, todėl labai džiaugiuosi, kad su klubu radome bendrą kalbą, susitarėme ir toliau likau „Trakuose“.

„Visada galvojau apie tai, kad norėčiau karjerą baigti 37-erių. Užsiminiau klubo valdžiai, sudėliojome taškus ant „i“ ir tęsiu karjerą. Vinys, ant kurių bus kabinami bateliai, dar gali palaukti“, – su šypsena naują sutartį komentavo D.Česnauskis.

„Trakų“ marškinėlius D.Česnauskis apsivilko 2014-ųjų vasarą. Nuo to laiko pasikeitė būrys žaidėjų, tačiau veteranas prie visų lengvai prisitaikė.

„Žaidėjų kaita yra natūralus procesas. Smagu buvo matyti, kaip komanda per tuos metus užaugo. Iš tuometinių žaidėjų, kai aš atvykau į klubą, liko vienintelis Justinas Januševskis.

O mano funkcijos pernelyg nesikeis. Jau keletą metų stengiuosi kuo daugiau padėti ir patarti jaunimui. Mano patirtis leidžia tą daryti. Kitas dalykas – džiaugiuosi, kad „Trakų“ jauniesiems futbolininkams ne visvien, ką sakau“, – dėstė D.Česnauskis.

Oficialiai pasiruošimą naujam sezonui „Trakai“ pradės šį šeštadienį (sausio 6–ąją). Dar po savaitės sostinės „Sportimoje“ bus sužaistos pirmosios kontrolinės rungtynės su „Jonavos“ klubu, kurio garbę gins buvęs „Trakų“ kapitonas Arūnas Klimavičius. Rungtynių pradžia 18.00 val.

– O ko pritrūko? Kur padarytos klaidos, kad taškų lenktynėse „Trakai“ neprilygo nei „Žalgiriui“, nei „Sūduvai“?

– Reikia suprasti, kad šiemet „Trakus“ treniravo naujas treneris, kuriam įskiepyti savo idėjas prireikė daugiau laiko nei startavo naujasis čempionatas. Sezono pradžia „Trakams“ buvo labai sunki. Tuomet išbarstėme per daug taškų. Vėliau pradėjome pasiruošimą Europos lygai ir prasidėjo sėkmės etapas.

Vienas lemtingesnių dalykų – M.Maksimovo istorija. Mes praradome puolėją, kuris mušė įvarčius tiek A lygoje, tiek Europoje. Jo vietoje neatsirado lygiavertės pamainos ir mes tuo vėl praradome labai daug taškų. Aišku, kai į komandą atvyko D.Bilialetdinovas, jis iškart parodė savo vertę, o „Trakai“ ir vėl pradėjo laimėti.

– Likus keturiems turams iki sezono pabaigos „Trakai“ pralaimėjo „Žalgiriui“ ir praktiškai palaidojo viltis tapti čempionais. Tiesa, teorinių vilčių dar buvo. Ar tuo metu tikėjote stebuklu?

– Žinokite, buvo. Net paskutinėse rungtynėse su „Atlantu“ į aikštę komanda ėjo su tokiomis mintimis, jog neverta apie kažką kitą galvoti, kol yra vilčių. Net jei jos mažos. Aišku, reikia realiai mąstyti, kad „Sūduva“ su V.Čeburino atėjimu atrado savo braižą, savo stilių ir nors pradžia jai nebuvo lengva, bet vėliau ji rodė solidų futbolą. Užtenka turbūt paminėti standartines situacijas bei discipliną komandoje.

– Ar šiuose žodžiuose užslėpta mintis, jog „Sūduvos“ šansai laimėti A lygą didesni nei „Žalgirio“?

– „Sūduva“ žaidžia namuose ir prisimenant, kaip „Žalgiris“ ten sužaidė paskutines rungtynes, marijampoliečiai turi labai gerus šansus. Aišku, „Žalgiris“ supranta tų rungtynių svarbą, tad paskutiniame ture laukia auksinės rungtynės, kurios neabejotinai bus viso čempionato puošmena.

– Grįžtant į rungtynes su „Atlantu“. Tiesa, kad ne tose rungtynėse „Trakai“ pralaimėjo čempionatą?

– Be abejo. Sezono pradžioje buvo ne vienos rungtynės, kurias privalėjome laimėti, bet nelaimėjome. Prieš kelias savaites turėjome persilaužymo rungtynes su „Žalgiriu“, tačiau jas pralaimėjome 0:1. Aš manau, kad tos rungtynės buvo lemtingos. Jei mes būtumėm nugalėję „Žalgirį“, tuomet tikrai būtumėm rimtai pakovoję dėl aukso. Pralaimėjimas mūsų situaciją apsunkino iš esmės.

– Jums asmeniškai po daugelio metų teko daugiau atsarginio rolė komandoje. Neapsunkino tokia rolė?

– Treneris manęs nematė savo sudėtyje ir tai yra jo pasirinkimas. Jei atvirai, tai dar vasarą su vadovybe kalbėjau dėl savo ateities klube. Nuo to laiko mano statusas šiek tiek pasikeitė. Aš jau buvau ne tik žaidėjas, tačiau ir žmogus, atsakingas už klubo vystymą, už pagalbą treneriui ir panašiai. Galiu pasakyti, kad tas naujasis statusas man visai patiko. Pasibaigus sezonui, su klubo vadovais apie tai kalbėsime vėl.

– Ar tai reiškia, kad rungtynės su „Uteniu“ gali tapti paskutinėmis karjeroje?

- Savijauta dar nebloga, tikrai neatrodo, kad jau atėjo laikas. O kodėl nežaidžiau, tai atsakyti gali tik treneris.

– Pakartosiu klausimą: įmanoma, kad rungtynės su „Uteniu“ taps paskutinėmis?

– Norėčiau, kad taip nebūtų, tačiau.. į šį klausimą galėsiu atsakyti po pokalbio su „Trakų“ vadovybe.

– Jau įsivaizduojate save rungtynių metu ne su sportine apranga, o su kostiumu?

– Toks variantas neatmestinas jau nuo kito sezono. Kaip bus, pamatysime. Tik po pokalbio su valdžia sužinosiu, ar aš kaip žaidėjas „Trakams“ dar reikalingas. Jeigu ne, ar aš reikalingas kaip žmogus, galintis prisidėti prie klubo vystymo.

– Bet to norėtumėt?

– Taip, norėčiau.