Valda glėbyje sūpuoja savo antrąjį sūnų Gabrielių.

„Kadangi jau praėjo keli metai, tai nusprendėme, kad norime dar vieno, kad pirmam būtų broliukas ar sesutė. Tai planuotas, pakankamai greitai pavyko, labai džiaugiamės“, – pasakojo Gabrieliaus mama Valda.

Paulius tėvu tapo pirmą kartą, bet jau susimąstė ir apie antrąjį vaiką.

„Tai bus abiejų sprendimas, bet visą laiką norėtųsi ir antros atžalos“, – teigė Auroros tėtis Paulius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Valda tikino, kad labiausiai dvejoti dėl trečio vaiko gimdymo verčia šalies ekonomika. Mat jau ir du vaikus išauginti – nemenkas darbas.

„Reikia persvarstyti visus dalykus. Nes naujagimis, kad ir mažas žmogutis, daug reikalauja, – sauskelnės, rūbeliai. Kainos yra atitinkamos pas mus“, – kalbėjo Valda.

Sostinės gimdymo namų direktorius tikino, kad šių dvejonių pastaraisiais metais turi vis daugiau šeimų. Tad, nors būna dienų, kai gimdyti atvyksta ir per dešimt moterų, gimdyvių – vis mažiau.

„Prieš du metus pašonėje prasidėjo karas ir mes visi tą pajutom 2022-aisiais. Gimdyvių atvyksta mažiau“, – sakė Vilniaus gimdymo namų direktorius Bronius Žaliūnas.

Sumažėjęs gimstamumas ir didelis mirštamumas įsibėgėjo gerokai: Jungtinių Tautų parengtos prognozės numato, kad 2050 metais Lietuvoje liks tik 2 mln. 200 tūkst. gyventojų, o darbingo amžiaus gyventojų sumažės net puse milijono. Demografas sako, kad tai buvo galima nuspėti jau seniai.

„Jeigu tas suminis skaičius išlieka 1,5, tai yra du tėvus pakeičia pusantro vaiko, kita karta, tai automatiškai ilgalaikėje perspektyvoje gyventojų skaičius mažėja“, – aiškino  VDU demografas Daumantas Stumbrys.

Ekonomistas pripažino, kad mažėjantis gyventojų prieaugis gali keisti ir Lietuvos ekonomiką.

„Daugiau žmonių – didesnė paklausa, mažiau žmonių – mažesnė paklausa. Ir negana to, ta paklausos struktūra yra kitokia. Jaunesnio amžiaus žmonėms reikalingesnės vienos prekės, su gerokai aukštesne verte, kurią jie patys gali apmokėti“, – kalbėjo ekonomistas Algirdas Bartkus.

Jau ir dabar Užimtumo tarnyba stebi, kad darbo ieško vis vyresni žmonės.

„Vidutinis darbo ieškančio asmens amžius šiai dienai būtų 43 metai. Prieš dešimt metų buvo 41. Tai per dešimt metų darbo ieškantis asmuo tapo pusantrų metų vyresnis“, – užimtumo tarnybos stebėsenos ir analizės skyriaus vedėja Jurgita Zemblytė.

Ir problema, pasirodo, ne tik šalies regionuose, bet ir mietuose. Labiausiai senstančių apskričių trejetuke: Panevėžys, Alytus ir Utena.

„Periferiniai regionai susiduria su dvigubu spaudimu, dvigubu gyventojų nutekėjimu. Žmonės emigruoja į užsienį ir žmonės emigruoja į miestus“, – teigė D. Stumbrys.

Tačiau ekonomistas šypsosi esą demografų nupasakota niūri ateitis prasilenkia su realybe.

„Katastrofos scenarijus yra teorinis. Mes gyvename ne teorijoje, o realiame gyvenime. Ir čia yra skirtumas tarp demografų ir ekonomistų, nes mes galime atsiremti jūsų teorinį modelį, bet tada sugrįšime abiem kojom ant žemės“, – kalbėjo A. Bartkus.

Reikia vieno paprasto dalyko, kad moterys norėtų gimdyti.

Vis dėlto mokslininkai tikina, kad skaičiai nemeluoja ir gimstamumui bei mirštamumui suvaldyti mato kelias išeitis: siūlo skatinti jaunų šeimų kūrimąsi ir į darbo rinką priimti migrantus. O Užimtumo tarnyba jau ir dabar stebi, kad darbo rinką gelbėja užsieniečiai.

„Šiuo metu Lietuvoje 140 tūkst. užsieniečių. Prieš metus buvo apie 80-90 tūkst. Jie dažniausiai užpildo trūkstamų profesijų vietas“, – teigė J. Zemblytė.

Vis dėlto šiuos sprendimus ekonomistas vadina trumpalaikiais ir tikina, kad vienintelė išeitis, pačių gyventojų noras kurti šeimą.

„Reikia vieno paprasto dalyko, kad moterys norėtų gimdyti. O čia jau priklauso nuo pačių moterų. Jei jos nori gimdyti, jos gimdo, jei ne, tai ne. Vyrai visada tam pasiruošę“, – sakė A. Bartkus.

Anot mokslininkų, tėvai šeimos pagausėjimą planuoti ims negreitai: apie gyventojų skaičiaus augimą Lietuvoje galime kalbėti nebent po 30 metų.

Žiūrėkite daugiau: https://lnk.lt/straipsniai/lietuvoje/demografine-krize-lietuvoje-mirsta-daugiau-gyventoju-nei-gimsta/236835

Plačiau apie tai papasakojo Centrinės projektų valdymo agentūros ekspertas Valius Serbenta.

– Ką rodo šis atliktas tyrimas?

– Pradėčiau nuo to, kas tas gyvenimo kokybės indeksas. Tai yra analitinė priemonė, skirta savivaldybėms ir centrinėms valdžios institucijoms įvertinti, kokia situacija savivaldybėse. Ten, kur situacija blogesnė, savivaldybės gali nustatyti tam tikrus prioritetus ir priimti tam tikrus sprendimus, kad gyvenimo kokybė toje vietovėje gerėtų.

– Kas įeina į tą gyvenimo kokybės indeksą?

– Mes surinkome statistinius duomenis apie savivaldybes. Suskirstėme tokias pagrindines grupes, kurios labiausiai lemia gyvenimo kokybę. Tai yra materialinės gyvenimo sąlygos, gyventojų verslumas ir konkurencingumas, sveikatos, švietimo paslaugos, demografija, viešoji infrastruktūra bei gyvenimo kokybė ir saugumas. Šių išvardintų dalykų visuma ir yra suprantama kaip gyvenimo kokybė. Reikia pasakyti, kad gyvenimo kokybę galima lyginti tarp savivaldybių. Bet sunku būtų palyginti gyvenimo kokybę pagal atskirus rodiklius Klaipėdos savivaldybėje ir Pagėgiuose. Reikia suprasti, kad savivaldybės labai skirtingos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tyrimas parodė, kad kaimo vietovėse – labai aukšti vertinimai.

– Laiko dinamika, kurią mes nagrinėjome, buvo nuo 2013 m. Kai kuriose srityse gyvenimo kokybė pagerėjo ženkliai. Jei žiūrėtume vidutiniškai, tai materialinės gyvenimo sąlygos Lietuvoje padidėjo 140 proc. per tą laikotarpį. Kaimo vietovėse tas procentas siekė ir 150 proc.

– Kas tai lėmė?

– Kaimo vietovėse ir poreikis, ir potencialas buvo didžiausias. Vienas iš rodiklių, kuris labiausiai lemia gyvenimo kokybę iš materialinio gyvenimo sąlygų, yra darbo užmokestis. Jei gauni didesnį darbo užmokestį, tai atsiranda ir kiti didesni poreikiai. Vidutinis darbo užmokestis per tą laiką paaugo dvigubai. Kalbant apie gyventojų verslumą ir konkurencingumą, tai tendencijos parodė, kad per tą laikotarpį ūkio subjektų atsirado maždaug ketvirčiu daugiau nei buvo anksčiau. Jie sukūrė papildomą pridėtinę vertę maždaug 70 proc. daugiau nei 2013 m. Tai reiškia naujas darbo vietas, papildomą darbo užmokestį gyventojams. Tai ir gerina gyvenimo kokybę. Iš mano išvardintų rodiklių, visi rodikliai augo. Tačiau demografijos rodiklis rodo neigiamas tendencijas. Demografinis rodiklis sumažėjo 10 proc. Mažėjantis gimstamumas darė tam didžiausią įtaką. Taip pat buvo neigiamas atvykstančių ir išvykstančių gyventojų balansas. Mums visiems reikėtų susirūpinti demografiniais rodikliais.

Mums visiems reikėtų susirūpinti demografiniais rodikliais.

– Ar gyvenimo kokybė priklauso ir nuo mūsų požiūrio?

– Taip. Jei žiūrėsime pozityviai, tai pozityvumas duos didesnius rezultatus nei mąstant negatyviai.

– Ar ateities prognozės optimistiškos?

– Bent aš tikrai optimistiškai žvelgiu. Manau, kad visiems reikia stengtis, dėti pastangas. Dar nepaminėjau, kad gyvenimo kokybės indeksas yra priemonė, skirta ir gyventojams. Gyventojai irgi gali vertinti pasiektus rezultatus jų gyvenime, lyginti su analogiškomis savivaldybėmis. Gyventojai taip pat gali daryti įtaką savo savivaldybėse tiesiogiai ar per visuomenines organizacijas. Gyventojai būtent geriausiai jaučia, ko reikia, ko trūksta ir ką reikia padaryti, kad gyvenamoji aplinka gerėtų.

– Parengėte įstatymų pataisas, kurios numato, kad pagalbinio apvaisinimo ir vaisingumo išsaugojimo paslaugos būtų teikiamos ir partnerystėje gyvenančioms poroms. Ir svarbiausia – vienišoms mamoms. Kodėl šios pataisos jums atrodo reikalingos?

– Ir Seime, ir visuomenėje mes kasdien girdime, kad Lietuva išgyvena demografinę krizę. Tai išgyvename ne tik mes, bet ir kitos valstybės, pavyzdžiui, latviai, estai. Iš tiesų yra svarbu peržiūrėti mūsų įstatymus ir skatinti gimstamumą. Šiandien mes turime segmentą žmonių, kurie nori ir gali susilaukti vaikų, naudojant mokslo teikiamas paslaugas. Tačiau yra pertekliniai barjerai, kurie išlikę įstatyme ir kuriuos reikėtų šiandien šalinti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Iki šiol, jeigu neturi partnerio, bet nori tapti mama, belieka vykti į kitą šalį, kur tai įteisinta. Berods, tą galima padaryti 16-oje Europos šalių?

– Reikėtų atkreipti dėmesį, kad tokios paslaugos teikiamos Latvijoje. Ir mūsų vaisingumo klinikos žvalgosi, kaip atsidaryti ten filialus, kad galėtų pasakyti klientams, jog atvažiuokite iki Rygos ir viską mes ten jums sutvarkysime. Ne paslaptis, kad medicinos turizmas vyksta. Latviai ir estai irgi žino, kad jų populiacija mažėjanti. Kad valstybė turi daryti viską, jog šeimos, kurios nori turėti vaikų, galėtų jų susilaukti. Tad šiose šalyse yra sudarytos galimybės pasinaudoti tokiomis paslaugomis ir vienišoms mamoms, ir nesusituokusioms poroms.

– Ar mes čia kalbame apie vienišas mamas, nesusituokusias poras ir, pavyzdžiui, homoseksualias poras?

– Ne, įstatymas apibrėžia nevaisingas poras. Iš principo tas įstatymo pakeitimas būtų nedidelis – išbrauktas registruotos partnerystės reikalavimas. Tai reikštų, kad užtenka gyventi poroje.

– Nebūgštaujate, kad atsiras žmonių, kuriems tokios pataisos nepatiks. Sakys, kad tokia galimybe galės pasinaudoti, tarkim, dvi poroje gyvenančios moterys, norinčios tapti mamomis.

– Suprantu, kad ir Seime yra ponas Petras Gražulis arba Agnė Širinskienė, kurių kadencijos pagrindinis tikslas neleisti ko nors, nesvarbu ko, homoseksualiems žmonėms. Tačiau šiandien mes kalbame apie kelis šimtus ar net kelis tūkstančius vienišų moterų, kurios gali ir nori turėti vaikų. Ir dabar čia svarbiausia yra jos, o ne kieno nors baimė ar asmeninė fobija, kad koks nors homoseksualus žmogus įgis kokią nors teisę.

Šiandien mes kalbame apie kelis tūkstančius vienišų moterų, kurios gali ir nori turėti vaikų. Ir dabar čia svarbiausia yra jos, o ne  kieno nors baimė ar asmeninė fobija, kad koks nors homoseksualus žmogus įgis kokią nors teisę.

 

–  Ar ši pataisa – Laisvės partijos, ar ji yra derinta ir su jūsų koalicijos partneriais?

– Šiandien ši pataisa įvesta į sistemą. Tai reiškia, kad Seimo nariai jau gali pasirašyti po teikimu. Na, ir trečiadienį turėtume pamatyti, kiek tų Seimo narių iš įvairių frakcijų palaiko tokią pataisą.

– Kaip manote, ar daug bus pritariančiųjų?

–  Na, kaip Reprodukcinės sveikatos grupės Seime pirmininkė noriu pasakyti, kad tema nėra nauja ir diskutuota ne vieną kartą. Tad manau, kad palaikančiųjų tikrai bus.

– Kaip manote, su kuo bus sunkiausia susitarti? Ar tikitės opozicijos palaikymo?

– Na, demografijos klausimu kalba visos frakcijos Seime. Neseniai turėjome  opozicijos organizuotą konferenciją dėl demografinės situacijos Lietuvoje, į kurią buvo įtrauktas ir migrantų klausimas, ir kaip skatinti mūsų šeimas susilaukti vaikų. Manau, kad šiandien kiekviena frakcija Seime turi būti suinteresuota pašalinti perteklinius barjerus. Kitos mažos valstybės tą supranta, kad kiekvienas pilietis yra svarbus.

– Ar yra paskaičiuota, kiek moterų iš Lietuvos vyksta į jūsų minėtą Latviją, kad gautų tas pagalbinio apvaisinimo paslaugas? Ar šiuo metu yra didelis toks vienišų mamų poreikis?

– Sunku dabar būtų pasakyto tikslų skaičių, kiek vienišų moterų norėtų pasinaudoti tokiomis paslaugomis. Manome, kad galbūt iš pradžių kreiptųsi tik keletas, bet ateityje šis skaičius tikrai padidėtų.

– Kada galima tikėtis šio projekto patvirtinimo?

– Tikiuosi, kad pavasarį pavyks šį projektą pateikti, o tada priklausys nuo Seimo, kaip greitai jis sugebės jį apsvarstyti ir pritarti. Tikiuosi, nuo kitų metų pokytis jau galėtų pradėti veikti. 

Į Naujuosius įžengsime su dviem lietuviškais rekordais: didžiausio mirtingumo ir mažiausio gimstamumo per 60 metų ir visų laikų šilumos anomalijos – sausio 1-ąją sulauksime dideliam karščiui vasarą prilygstančios viduržiemio šilumos. Klimato šiltėjimas kėsinasi suniveliuoti keturis metų laikus, o demografinė situacija skelbia amžiną žiemą. Demografinė žiema – vaizdi metafora, apibūdinanti nykią senėjančios visuomenės ir sumažėjusio gimstamumo tikrovę. Per tris Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius netekome 25 proc. populiacijos! Panašių tendencijų patiria didžioji Europos dalis, tačiau mūsų, lietuvių, problema aštriausia – esame antra sparčiausiai nykstanti šalis pasaulyje. Tokiame kontekste, kai vaikų greitai bus perpus mažiau nei pagyvenusių žmonių, jau nebepakanka numintų kelių gimstamumui skatinti. Senutė Europa raito rokenrolą šia prasme. Italai, susigriebę, kad jų moterys nebenori gimdyti, ėmėsi netradicinės priemonės. Skatindama krikščioniškos santuokos pašaukimą šeimai, Italijos valdžia skirs po 20 tūkst. eurų poroms, kurios tuoksis bažnyčiose. Danai, išsiaiškinę, kad apie 10 proc. vaikų buvo pradėti kelionių metu, paskelbė akciją „Padaryk tai dėl Danijos!“ ir pakvietė tautiečius keliauti. Įrodžius, kad vaikas pradėtas akcinės kelionės metu, jis trejus metus bus nemokamai aprūpinamas būtinais kūdikiui reikmenimis.

Sparčiai besitraukiančios visuomenės, kaip ir sparčiai šylančio klimato, problema mums tėra tarsi horoskopas ateičiai. Galima tikėti, bet ar verta...

Turint mintyje, kad vieno vaiko išlaikymas Europoje kainuoja iki 30 proc. šeimos ūkio pajamų, Šiaurės šalys ėmėsi stabilesnės paramos – subsidijuoja darželius. Toli dairytis nereikia – kaimynai lenkai gimstamumą skatina išskirtine šeimos politika. Tačiau Lietuvoje tėvai įspeisti į kampą nuo Naujųjų metų įsigalėsiančios naujos vaiko priežiūros atostogų tvarkos. Finansiškai šeimą aprūpinantys tėčiai varu varomi dalytis atostogų laiką su mama. Nepaklusniųjų laukia bausmė: atsisakius eiti vaiko priežiūros atostogų tie du mėnesiai nebus perleidžiami mamai, taigi sutrumpės vaiko priežiūros išmokos gavimo trukmė. Krūpčiojanti nuo lygių galimybių pažeidimo šmėklos, Lietuvos valdžia turi polinkį aklai skaityti ES direktyvas. Tik ar botagas – geriausia priemonė?

Per metus Kauno rajono gyventojų skaičius išaugo 6 tūkst. ir pasiekė 111 tūkst.! Savivaldybė vėl daugiausia investavo į jaunąją kartą: pastatytame naujame Mastaičių daugiafunkciame centre įsikūrė pradinė mokykla ir darželis, modernizuota Kačerginės mokykla, Užliedžių daugiafunkcis, kiti objektai.

Įvertinimas

Už žaliąsias iniciatyvas Lietuvos savivaldybių asociacija šiemet apdovanojo Kauno rajono savivaldybę „Auksine krivūle“./ Kauno rajono savivaldybės nuotr. 

Augimas

Garliavos apylinkių seniūnijoje gyvenančių Ingos ir Aurelijaus Beleckių šeimoje liepos 13-ąją gimusi Elena ypač daug džiaugsmo suteikė sesei Augustei. Į Raudondvario dvarą visa šeima atvyko atsiimti Kauno rajono savivaldybės teikiamo kūdikio kraitelio./ Kauno rajono savivaldybės nuotr. 

Šokis

Kačerginė – viena aktyviausių projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalyvių, visus metus čia virė kultūrinis gyvenimas. Didelio susidomėjimo sulaukė ir ispanų Carmen Camacho Angulo, Rosario Linero ir Francisco Martíno Cerdáno flamenko grupės pasirodymas./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Kultūra

Kauno rajonas kartu su Kauno miestu dalyvavo Europos kultūros sostinės projekte. Vyko daug renginių, o Zapyškyje, Nemuno prieplaukoje, prisišvartavo kultūros renginiams pritaikyta sena žemkasė „Nemuno7“./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Kūrėjai

Europos kultūros sostinės metus vainikavo didelis renginys Raudondvario dvare, kuriame dalyvavo žinomi šiuolaikinės muzikos kūrėjai iš įvairių Europos miestų, vyko lazerių šou./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Aitvarai

Tradiciniame festivalyje „Tarp žemės ir dangaus“ šiemet dalyvavo ir žinomas kolektyvas iš Prancūzijos „Lumineoles“./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Vieta

Skulptoriaus Leono Striogos medinių skulptūrų galerija po atviru dangumi atidaryta Tado Ivanausko Obelynės sodyboje./ Kauno rajono savivaldybės nuotr. 

Geriausi

Živilės Jurgaitienės vadovaujamas Ramučių kultūros centras pripažintas geriausiu kultūros centru Lietuvoje./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Galerija

Fotomenininko Antano Sutkaus galerijos atidarymas Kluoniškių kaime (Zapyškio seniūnija) tapo vienu ryškiausių kultūros įvykių šalyje ir sulaukė tarptautinio dėmesio./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Naujas

Mastaičiuose pastatytas daugiafunkcis centras, kuriame įsikūrė pradinė mokykla ir vaikų darželis, šalia baigiamas rekonstruoti baseinas./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Erdvė

Linksmakalnyje atidarytas vaikų dienos centras, kuriame galima ruošti pamokas ir turiningai leisti laisvalaikį./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Įkurtuvės

Po rekonstrukcijos Kačerginės daugiafunkcis centras tapo viena moderniausių ugdymo įstaigų Kauno apskrityje./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Atviras

Karmėlavoje atidarytas modernus stadionas, kuriuo gali naudotis ne tik seniūnijos bendruomenė, bet ir „Hegelmann“ futbolo akademija./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Atnaujinimas

Kurortiniame Kulautuvos miestelyje įvyko daug pokyčių: sutvarkytos svarbiausios miestelio gatvės, viešosios erdvės, atnaujintas stadionas./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Pokyčiai

Modernizuotoje Šlienavos pagrindinėje mokykloje pastatyta nauja sporto salė, įrengtas vaikų darželis, sutvarkytos viešosios erdvės, rekonstruojamas stadionas./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Bendruomeniškumas

Įgyvendindama Dalyvaujamojo biudžeto projektą savivaldybė siekia į svarbių sprendimų priėmimą įtraukti bendruomenes. Pagal šį projektą sutvarkytos viešosios erdvės Kulautuvoje, Babtuose, kitose seniūnijose./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Mažiesiems

Savivaldybė tęsia darželių plėtros programą. Šiemet buvo atnaujinti ir išplėsti Neveronių ir Lapių darželiai./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Viadukas

Atidarytas naujas transporto mazgas ties Giraite pagerino tranzitinio transporto eismą, sumažino spūstis šioje vietoje./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Verslas

Nepaisant karo Ukrainoje, sparčiai augo investicijos į Kauno laisvąją ekonominę zoną, jos viršija 1,2 mlrd. eurų, čia sukurta daugiau kaip 8 200 darbo vietų./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Gestas

Kauno rajono savivaldybės pastangomis nuo žūties buvo išgelbėti keli Ukrainos žirgai. Vienas jų, Kaune pastatytai „Kario“ skulptūrai pozavęs Lavruša, įkurdintas Pajiesio žirgyne./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Stovykla

Kačerginėje ilsėjosi Ukrainos karių vaikai./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Dėmesys

Valstybės dienos proga Raudondvario dvare buvo pagerbti Kauno rajonui nusipelnę žmonės./ Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Šių metų pradžioje pakaunę gyvenamąja vieta buvo pasirinkę 105 058 žmonės. Rugpjūčio 3 d. Kauno rajone gyvenamąją vietą buvo deklaravę 108 612 gyventojų, o spalio 3 d. – jau 110 141.

Vien per šiuos metus gyventojų Kauno rajone padaugėjo beveik 6 tūkst., o tai bemaž 2 tūkst. daugiau, nei gyvena Birštono savivaldybėje.

Didžiausia seniūnija – Domeikava

„Kauno dienos“ prognozė, kad Garliava dar šiais metais didžiausios seniūnijos titulą perleis Domeikavai, pasitvirtino. Joje, lapkričio 3 d. duomenimis, gyveno dešimtadalis visų rajono gyventojų, tiksliau – 11 071. Garliavos seniūnijoje minėtu metu gyvenamąją vietą buvo deklaravę 10 657 žmonės.

Šiuo metu didžiausių Kauno rajono seniūnijų penketukas atrodo taip: Domeikavos, Garliavos, Ringaudų, Garliavos apylinkių (9 248) ir Užliedžių (8 512).

Rokiruočių bus daugiau

Galima drąsiai teigti, kad 2023 m. pirmą pusmetį dar kartą reikės perrašyti didžiausių seniūnijų sąrašą. Garliavoje gyventojų skaičius šiemet sumažėjo, o štai Ringaudų seniūnijoje stabiliai auga. Šių metų pradžioje gyvenamąją vietą čia buvo deklaravę 8 917, o lapkričio 3 d. duomenimis, jau 9 600.

Kita galima rokiruotė: Užliedžių seniūnija, nuo metų pradžios iki lapkričio 3 d. paaugusi 835 gyventojais, į penktą vietą nustums Garliavos apylinkių seniūniją, kurioje per tą patį laikotarpį gyventojų skaičius padidėjo 466.

Šiuo metu stabiliai šeštoje vietoje įsitvirtinusi Karmėlavos seniūnija tikriausiai bent jau artimiausiu metu turimos pozicijos nekeis. Vis dėlto galima pasidžiaugti, kad čia gyventojų skaičius taip pat padidėjo beveik 400 (nuo 7 481 iki 7 877), šiek tiek (115) ūgtelėjo ir septintoje vietoje esanti Raudondvario seniūnija, kurioje šiuo metu 6 233 gyventojai, o aštuntoje pagal deklaruotų gyventojų skaičių Samylų seniūnijoje nuo metų pradžios iki lapkričio 3 d. sumažėjo 70 žmonių.

Nedidelis, bet vis dėlto mažėjimas, palyginti su metų pradžia, fiksuojamas mažiausiose Linksmakalnio (01 03 – 658, 11 03 – 637) ir Kačerginės seniūnijose (01 03 – 821, 11 03 – 801). O štai trečioje mažiausioje – Rokų – seniūnijoje nuo metų pradžios deklaruotų gyventojų skaičius padidėjo penkiais ir artėja prie 1 000 (999).

Augančios ir mažėjančios

Deklaruotų gyventojų skaičius šiemet didėjo 15 iš 25 seniūnijų. Augimo rekordininke šiuo metu yra Užliedžių seniūnija, nuo sausio 3 iki lapkričio 3 d. ūgtelėjusi 835 žmonėmis, antroji vieta priklauso Ringaudų (683), trečioji – Garliavos apylinkių seniūnijai (466).

Tempas: nuo 2019 m. Kauno rajono savivaldybė sukūrė 2 000 naujų vietų darželinukams. / E. Mališausko nuotr. 

Šiuo metu didžiausioje Kauno rajono seniūnijoje per minėtą laikotarpį deklaruotų gyventojų skaičius pagausėjo 423. Džiugu, kad sparčiai augo Karmėlavos (396), Alšėnų (336) ir palyginti nedidelė ir atitolusi Batniavos seniūnija (320).

Daugiausia deklaruotų gyventojų per šiuos metus prarado Garliava – 138, antroje vietoje yra jau minėta Samylų seniūnija. 48 deklaruotais asmenimis sumažėjo viena atokesnių – Čekiškės seniūnija, 31 – Babtų seniūnija. Penktoje vietoje pagal sumažėjimą – Kulautuvos seniūnija (24).

Sprendimai turi būti greiti

Vaikai auga greitai, todėl ir mūsų sprendimai turi būti greiti.

Kauno rajone kuriasi jaunos šeimos iš visos Lietuvos. Net septynios Kauno rajono gyvenvietės patenka tarp devynių jauniausių šalyje, kuriose gyventojų amžiaus vidurkis nesiekia 30 metų. „Šie žmonės negali laukti: vaikai auga greitai, todėl ir mūsų sprendimai turi būti greiti“,– tvirtino Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas.

Valerijus Makūnas. Redakcijos archyvo nuotr. 

Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos Skirmantės Subačienės pateikta informacija patvirtina: gimstamumas pakaunėje didėja kasmet. „2020 m. gruodžio 31 d. buvome užregistravę 1 199 gimusius vaikus, o paskutinę praėjusių metų dieną – 1 285, arba 86 daugiau“, – teigė S. Subačienė. Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja susilaikė nuo prognozių, kokį skaičių gimimų skyrius bus įregistravęs šių metų pabaigoje. „Manau, kad gimstamumas bus šiek tiek didesnis nei 2021-aisiais“, – įsitikinusi pašnekovė.

Manau, kad gimstamumas bus šiek tiek didesnis nei 2021-aisiais.

Neretai pakaunės šeimas apsilankę gandrai palieka ne vieną naujagimį. 2020 m. Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruoti 22 Kauno rajone gimę dvynukai ir trys užsienyje, pernai – atitinkamai 23 ir vienas, bei vieni trynukai. Šiemet šio krašto gyventojų skaičių taip pat papildė vieni trynukai ir penkiolika dvynukų.

Kauno rajono meras buvo atviras: demografinis šuolis – ir džiaugsmas, ir iššūkis. „Savivaldybei tenka statyti naujus darželius, mokyklas ir į jas pritraukti pedagogus, plėtoti transporto paslaugas, gerinti kelių infrastruktūrą“, – sakė V. Makūnas.

Skirmantė Subačienė. / Redakcijos archyvo nuotr. 

Nuo 2019 m. Kauno rajono savivaldybė sukūrė 2 000 naujų vietų darželinukams, o tai faktiškai dešimt didelių darželių. Kurdama švietimo infrastruktūrą, savivaldybė pasitelkia naujoves: stato modulinius, kuria šeimos darželius, nuomojasi jau pastatytas patalpas iš verslininkų.

Artimiausiuose savivaldybės planuose – naujas vaikų darželis Užliedžių seniūnijoje, pradinė mokykla 11 000 gyventojų turinčioje Domeikavoje, Akademijos VDU Ugnės Karvelis gimnazijos, Neveronių ir Raudondvario gimnazijų plėtra ir modernizavimas.

Demografinė žiema – tai metafora, apibūdinanti situaciją, kai šalyje ar regione kyla naujų grėsmių dėl sumažėjusio gimstamumo ir senėjančios visuomenės. Grėsmių kyla dėl to, kad keičiasi gyventojų skaičius ir sudėtis.

Demografinė žiema nėra tik Lietuvos problema. Panašių tendencijų patiria didelė dalis Europos. Didesnis gimstamumas stebimas tik tarp imigrantų grupių. Manoma, kad europiečiai amžiaus pabaigoje sudarys tik apie 4 proc. pasaulio gyventojų.

Užsitęsusi tendencija

Lietuvoje gyventojų skaičius sparčiai mažėja jau pastaruosius tris dešimtmečius. JT duomenimis, amžiaus pabaigoje Lietuvoje gyventojų bus tik 1,5 mln. Nereikia laukti nė tiek ilgai. Kai dauguma šiandien darbingo amžiaus gyventojų bus išėję į pensiją, maždaug 2050-aisiais, Lietuvoje gyvens tik apie 2 mln. Gyventojų mažėjimas nėra grėsmė pati savaime. Jei sugebėsime pakeisti infrastruktūrą, gerovės užtikrinimo sistemą, mažesnis gyventojų skaičius netaps jokia problema.

Kitas svarbus demografinis pokytis – senstanti visuomenė. Senėjanti visuomenė reiškia, kad vis didesnę gyventojų dalį sudaro senjorai. 1991 m. medianinis gyventojų amžius Lietuvoje buvo 32 metai, 2022 m. jis siekia 44 metus, t.y. pusė Lietuvos gyventojų – vyresni nei 44 metų.

Gyventojų struktūra pagal amžių labai svarbi. Dar amžiaus pradžioje, 2001 m., maždaug ketvirtį gyventojų sudarė vaikai ir jauni žmonės iki 17 metų (senjorų dalis sudarė tik 13,9 proc.). Statistikos departamento duomenimis, 2022 m. vaikų ir jaunimo iki 17 metų sumažėjo iki 17,7 proc. Vyresnių nei 65 metų gyventojų 2022 m. yra 20 proc. – penktadalis visos populiacijos.

Gimstamumo rodikliai

Senėjimas ir gyventojų mažėjimas – natūralūs demografinio perėjimo procesai. Lietuva demografinio aukso amžių patyrė XX a. viduryje, kelis dešimtmečius nuo maždaug 1970-ųjų. Tuomet užaugo pokariu gausiau gimusi karta, pradėjo dirbti, kūrė šeimas ir susilaukė vaikų. Didžiausias gyventojų skaičius buvo prieš atgaunant nepriklausomybę.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo 1991 m. gyventojų Lietuvoje sumažėjo maždaug 25 proc. Per tris nepriklausomybės dešimtmečius neliko ketvirčio populiacijos! Tai labai greitas ir labai ryškus pokytis. Gyventojų mažėjo dėl mažo gimstamumo, didelio mirtingumo, emigracijos ir repatriacijos.

Gimstamumas mažėjo, nes dalis gyventojų nenori susilaukti vaikų dėl ekonomikos sunkmečių, kurie Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais kartojosi kelis kartus. Įsigali naujas kultūriškai nulemtas šeimos modelis, kai vaikų planuojama mažiau. Šeimos daugiau investuoja į vaikų lavinimą. Gimstamumą mažino ir vaiko priežiūros paslaugų stoka, ir lėta vyrų emancipacija – užtrukome, kol pasiekėme, kad tėčiai aktyviau įsitrauktų į vaikų priežiūrą. Nematau prielaidų keistis vaikų planavimo modeliui, tad žemas gimstamumas Lietuvoje išliks.

Situacija: Lietuvoje gyventojų skaičius sparčiai mažėja jau pastaruosius tris dešimtmečius. Evaldo Šemioto nuotr.

Kodėl sunku tikėtis gimstamumo augimo Lietuvoje? Pirmiausia – ir toliau bus mažas gimstamumas, kuris neužtikrins net dabar gyvenančių žmonių skaičiaus atsinaujinimo. Kitaip tariant, ir toliau Lietuvoje kasmet daugiau žmonių mirs, nei jų gims.

Antra priežastis, dėl kurios mums sunku tikėtis gyventojų skaičiaus augimo, yra istorinė. Esame patekę į mažo gimstamumo spąstus. Juk dabar vaikų susilaukia žmonės, gimę prieš kelis dešimtmečius. Tačiau 1990–2000 m. gimstamumas Lietuvoje jau buvo mažas. Vadinasi, prieš kelis dešimtmečius gimė mažiau žmonių, todėl šiandien mažiau jų gali susilaukti vaikų. Taip patenkame į nuolatinio mažėjimo spąstus.

Ilgalaikiai padariniai

Trumpalaikėje perspektyvoje matome valstybės socialinių išlaidų prioritetų perskirstymą siekiant užtikrinti gausios pensinio amžiaus gyventojų grupės poreikius. Tai yra natūralu. Juk turime reaguoti į kintančią situaciją. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje padarinius suvaldyti sunkiau, nors tai strategiškai svarbu. Ilgalaikiai padariniai yra ekonominiai, socialiniai ir net politiniai.

Socialiniai ir ekonominiai padariniai susiję su socialinės apsaugos sistemos pajėgumais ir darbo rinkos struktūra. Visuomenės senėjimas reiškia, kad daugėja išlaikomo amžiaus pagyvenusių žmonių, lieka mažiau dirbančių asmenų. 2022 m. 100 15–64 metų amžiaus gyventojų Lietuvoje tenka 31 išlaikomo amžiaus žmogus. Statistikos departamento duomenimis, nuo 2001 m. išlaikomo amžiaus žmonių dalis išaugo net trečdaliu.

Tai kelia klausimų, kaip užtikrinsime reikiamą biudžetą socialiniams poreikiams tenkinti? Atsakymų ieškosime skirtingose srityse – kalbėsimės apie sidabrinę ekonomiką, vyresnio amžiaus gyventojų išlaikymą darbo rinkoje, kalbėsime apie darbo našumo didinimą, pakaitinius modelius. Ieškoma ir socialinių inovacijų. Pavyzdžiui, vykdytas visuotinių bazinių pajamų eksperimentas. Tai modelis, kai visi šalies gyventojai galėtų gauti tam tikro dydžio pajamas, nepriklausomai nuo jų ekonominio aktyvumo.

Senėjimas ir mažėjanti visuomenė pareikalaus pokyčių socialiniuose ir šeimos santykiuose. Anksčiau pasenusius tėvus prižiūrėjo keletas suaugusių vaikų, ilgainiui tai darys tik vienas ar du suaugę vaikai, kuriems priežiūra bus sunki užduotis.

Politiniai padariniai susiję su rinkėjų kontingento reikšmingais pokyčiais. Vyresni rinkėjai turi kitokių preferencijų nei jaunesni rinkėjai. Situacijoje, kai vyresnių rinkėjų skaičius, o dažnai – ir rinkimų aktyvumas – didesnis, politinės partijos orientuos savo programas į vyresnių gyventojų poreikius. Jaunesnių gyventojų politiniai interesai taps mažiau pastebimi, ir ilgainiui tai gali lemti lėtesnę kultūrinę kaitą.

Mobilizacijos aritmetika

"Per artimiausius du tris mėnesius galime sulaukti 50 tūkst. jaunų vyrų mirčių. Ar visuomenė sutinka mokėti tokį mokestį?" – retoriškai klausia Kalifornijos universiteto ekonomikos profesorius Olegas Icchoki, kartu su kolega Madrido verslo mokyklos finansų profesoriumi Maksimu Mironovu mobilizaciją įvertinęs ne kaip kariškiai ar politologai, bet kaip ekonomistai.

Dėl objektyvių duomenų apie Rusijos armijos dydį, Ukrainoje patiriamus nuostolius, mobilizacijos planus stokos jie rėmėsi, jų požiūriu, patikimiausiais duomenimis.

O.Icchoki ir M.Mironovas skaičiuoja, kad karo pradžioje Rusija į Ukrainą buvo pasiuntusi 200 tūkst. karių. Birželį britų žvalgyba skelbė, kad Rusijos kariuomenė neteko 20 tūkst. žmonių, tad ekonomistai daro prielaidą, jog rugsėjo pabaigoje šis skaičius bus pasiekęs 35–40 tūkst. Skaičiuojant, kad žuvusiųjų ir sužeistųjų santykis yra 1:3, rugsėjo pabaigoje rusų nuostoliai siekia apie 150 tūkst. vyrų.

Nuo pavasario Rusijos valdžios institucijos aktyviai verbavo piliečius tapti kontraktininkais, kad jie pakeistų žuvusius ir sužeistuosius. Kiek jų atsirado, kiek buvo mobilizuota iš vadinamųjų LNR ir DNR, patikimų duomenų nėra. "Darant prielaidą, kad į kariuomenę buvo atvežta bent tiek pat vyrų, kiek jų iš jos pasitraukė, išeitų, kad per šį laikotarpį į kariuomenę atvyko dar 150 tūkst. vyrų. Netgi išlikusius gyvus ir sveikus pirminės grupės karius artimiausiu metu reikės pakeisti, nes jie negali kovoti be poilsio", – skaičiuoja ekspertai.

Kiek kareivių reikėtų mobilizuoti, kad jie pakeistų tuos fronte pabuvusius 350 tūkst. vyrų?

Ekonomistų skaičiavimu, iš viso šalis praras daugiau kaip 10 proc. 20–29 metų amžiaus grupės vyrų.

"Nemanau, kad šis karas baigsis per du mėnesius, – "Laisvės radijui" sakė M.Mironovas. – Jei jis truks dar šešis mėnesius, reikės du ar tris kartus daugiau žmonių. Ypač – atsižvelgiant į tai, kad Ukraina sėkmingai perėjo į puolimą. Pastaruosius tris ar keturis mėnesius vyko toks pozicinis karas be didelių aukų."

Karo pradžioje į Ukrainą buvo siunčiami daugiausia profesionalūs kariai, pasirašę sutartis. Skirtingai nei jie, mobilizuojami ne tik neprofesionalūs, bet ir visiškai nemotyvuoti žmonės. Vadinasi, jų efektyvumas bus kelis kartus mažesnis nei profesionalios kariuomenės. Norint kompensuoti nuostolius, anot O.Icchoki ir M.Mironovo, reikėtų du tris kartus daugiau žmonių, nei buvo vasarį, t. y. nuo 700 tūkst. iki 1 mln.

Rezervo rezervas

Komentuodamas Vladimiro Putino paskelbtą žinią apie prasidedančią mobilizaciją, Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu skelbė, esą ji palies 300 tūkst. Rusijos vyrų. Tačiau, paaiškėjus, kad septintasis V.Putino dekreto dėl mobilizacijos punktas yra įslaptintas, pasklido kalbos, esą jame įvardytas mobilizuotinų asmenų skaičius. Ekonomistai nesileidžia į spėliones. "Valdžios institucijos pareikalaus tiek, kiek reikės. Jie gali bet kuriuo metu pakeisti dekrete nurodytą skaičių ta ar kita kryptimi. Turėtume pradėti ne nuo formalaus dekreto skaičiaus, bet nuo poreikio", – bendrame tekste sako O.Icchoki ir M.Mironovas.

Suprasti principus, pagal kuriuos Rusijoje atrenkami mobilizuojamieji, neįmanoma. Šaukimus gauna ne tik kariuomenėje tarnavę asmenys, kaip skelbė V.Putinas, bet ir šautuvo rankose nelaikę studentai, daugiavaikiai tėvai, šeštą dešimtį pradėję skaičiuoti vyrai ir net žmonės, turintys įgimtą negalią.

Ekspertai linkę manyti, kad valdžia netruks pakoreguoti mobilizuojamųjų kategorijas ir pirmenybė bus teikiama 20–30 metų vyrams: jie yra ne tik geresnės fizinės būklės, bet ir dažnai neturi šeimos, kuriai vyriausybė prisižada suteikti finansinę paramą.

Dėl demografinės duobės, susiformavusios nuo XX a. paskutinio dešimtmečio iki XXI a. pirmojo dešimtmečio, šiandien Rusijoje yra tik 7,3 mln. 20–29 metų amžiaus vyrų. Jei mobilizuojant pirmenybė teikiama jau tarnavusiems, žinant, kad pastaraisiais metais į kariuomenę kasmet būdavo pašaukiama apie 250 tūkst., įvertinus, kad dalis jų liko tarnauti pagal sutartį, kad dėl įvairių priežasčių tapo netinkami tarnybai, potencialių mobilizuojamųjų liktų po 200 tūkst. per metus. T. y. apie 2 mln. 20–29 metų amžiaus vyrų. Tikslinį amžių padidintus iki 35 metų, skaičius pasiektų 3 mln.

Žinoma, visi neis į karą. "Remiantis prognozėmis, kad mobilizuoti bus nuo 700 tūkst. iki 1 mln. vyrų, tikimybė, jog tikslinį kriterijų atitinkantys asmenys per šešių mėnesių laikotarpį bus pašaukti į kariuomenę, viršija 25 proc.", – mano profesoriai.

Jie spėja, kad, norėdama išvengti protestų, valdžia išgrynins mobilizuojamųjų kriterijus. Galbūt nebebus šaukiami, pvz., IT specialistai. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad šaukiamųjų kvotos regionuose pasiskirsčiusios netolygiai: skurdžiuose ir atokiuose – mobilizuojama daugiau, turtinguose miestuose – mažiau. Tad esama didelės tikimybės, kad į mobilizaciją bus įtraukti ir tikslinės kategorijos neturintys žmonės. "Tačiau jei bus poreikis, išimtys kai kurioms kategorijoms bus apribotos, tad tikimybė būti mobilizuotam padidės iki 30 proc.", – prognozuoja ekspertai.

Neteks jaunų ir darbingų

Kokią demografinę žalą Rusijai padarys mobilizacija?

Dauguma ekspertų prognozuoja, kad naujai mobilizuotų karių aukos bus didesnės nei reguliariojoje kariuomenėje, visų pirma, todėl, kad jie prasčiau fiziškai pasirengę, neaprūpinami tinkamais ginklais ir apranga, neturi motyvacijos. Net jei ir bus apmokomi prieš pasiunčiant į frontą, tam bus skirta nepakankamai laiko: Rusijoje trūksta ir puskarininkių, ir poligonų.

Abu ekspertai mano, kad nuostolių santykis bus panašus į vadinamosios DLR karių nuostolius: britų žvalgybos duomenimis, birželį (t. y. po 3,5 karo mėnesių) jų liko 55 proc. Tad galima daryti prielaidą, kad per ateinančius pusę metų Rusijos mobilizuotųjų nuostoliai gali siekti 60–70 proc. Net optimistiniais M.Maksimovo ir O.Icchoki skaičiavimais, 15–20 proc. mobilizuojamųjų žus (kiti ekspertai mini 30–50 proc.), o 45–50 proc. – bus sužeisti.

Tad per metus bendros netektys 20–35 metų amžiaus grupėje sieks apie 500 tūkst. vyrų: t. y. apie 150 tūkst. žuvusiųjų ir 350 tūkst. sužeistųjų. Turint omenyje vakarietiškos ginkluotės, kurios vis daugiau naudoja Ukrainos kariuomenė, padaromus sužalojimus ir tai, kad Rusijos sveikatos apsaugos sistema yra visiškai neparengta karui, didelė dalis sužeistųjų gali neišgyventi ar likti neįgalūs.

O.Icchoki ir M.Maksimovas skaičiuoja, kad karas Ukrainoje nusineš daugiau Rusijos žmonių gyvybių nei kovidas. Negana to, jei dauguma iš 1 mln. per pandemiją nuo viruso mirusių žmonių buvo vyresni nei 60 metų, t. y. jau užauginę savo vaikus ir baigę profesinę karjerą, Ukrainoje bus žuvę ar sužeisti produktyviausio amžiaus vyrai, kurių visas darbinis ir socialinis gyvenimas dar prieš akis.

Šiuo metu Rusijoje yra 13 mln. 20–34 metų amžiaus vyrų. Be tiesioginių karo aukų, Rusija neteks ar jau neteko kelių šimtų tūkstančių šio amžiaus vyrų. Esama duomenų, kad per septynis mėnesius nuo vasario 24-osios Rusiją paliko 450 tūkst. žmonių, o paskelbus mobilizaciją, vos per kelias dienas, – dar apie 250 tūkst. žmonių, daugiausia jaunų vyrų.

Ekonomistų skaičiavimu, iš viso Rusija praras daugiau kaip 10 proc. 20–29 metų amžiaus grupės vyrų. Tai bus milžiniškas demografinis smūgis.

"Žmonių, kurie mirė ir tapo neįgalūs, žinoma, nėra galimybės sugrąžinti, o tie, kurie išvyko, jie negrįš, didžioji jų dalis. Jau daug metų gyvenu užsienyje, turiu šeimą, penkis vaikus, todėl persikėlimas į kitą šalį man yra didžiulės išlaidos. Išvykę žmonės sukurs šeimas, integruosis. Net jei Rusijoje reikalai pagerės, bus suderėta dėl žalos atlyginimo, išvesta kariuomenė, per kelis mėnesius visos sankcijos gali būti praktiškai panaikintos. Tačiau žmogiškojo kapitalo į šalį negalima grąžinti per tris mėnesius – tai truks ne metus, bet dešimtmečius", – "Laisvės radijui" sakė Argentinoje gyvenantis M.Maksimovas.

"V.Putinas dažnai sako: "Ar norite, kad būtų kaip 1990-aisiais?" Atrodo, kad šis karas padarys didesnę demografinę žalą nei 1990-ieji ir kovidas", – sako profesorius, užsimindamas ir apie mobilizacijos socialinius padarinius Rusijai.

Grįžusieji iš karo susiduria su įvairiomis psichikos problemomis – potrauminiu sindromu, kuris pastaraisiais dešimtmečiais Rusijoje buvo pastebėtas po skaudžiausių karų: tai vadinamieji Afganistano ir Čečėnijos sindromai. Nuostolių Ukrainoje mastas jau viršijo abiejų šių karų kartu sudėjus mastą. Pasibaigus karui, Rusijoje visada išauga nusikalstamumas. Be to, daug vaikų, ypač neturtinguose regionuose, liks be tėvų, todėl po 5–10 metų, kai šie vaikai bus paaugliai, kils nauja nusikalstamumo banga, įsitikinęs M.Maksimovas.

Pasak demografijos specialistės, nerimą kelia tai, kad didėja vaikų iš viso neturinčių moterų dalis, o esminę įtaką gimstamumo mažėjimui turi pastaruosius du dešimtmečius vykusi migracija, kai šalį paliko reproduktyvaus amžiaus moterys.

„Čia yra pozityvioji žinia – tos, kurios susilaukia vaikų, jų susilaukiamų vaikų skaičius mažai kinta, bet negatyvioji žinia yra tai, kad daugėja negimdančių“, – BNS šią savaitę Statistikos departamento paskelbtus duomenis komentavo V. Stankūnienė.

Daugėja moterų, kurios iš viso neturi vaikų

Statistikos departamentas šią savaitę paskelbė duomenis, kad su kiekviena karta moterys gimdo vis mažiau vaikų. Pagal statistikos pranešimą, moterų, gimusių 1980–1984 metais, vidutinis pagimdytų vaikų skaičius nesiekia dviejų vaikų, o jauniausios kartos moterų – artimas vienetui.

Tačiau, kaip pastebi V. Stankūnienė, skaičiuojant tik gimdžiusias moteris, vidutiniškai susilaukiamu vaikų skaičius išlieka stabilus, o į skaičiavimus įtraukiant amžiaus grupę nuo 15 metų iškreipiamas realus vaizdas.

„Mes galime įžiūrėti ir pozityvius, ir negatyvius procesus, vertindami gimstamumo mažėjimą. Kada žiūrim pagal kartas, tos moterys, kurios gimdo, mažai skiriasi, jos vidutiniškai pagimdo du vaikus“, – statistikos duomenis komentavo demografė.

Pasak jos, žiūrint į jauniausią amžiaus grupę moterų, kurios, tikėtina, nebegimdys, t. y. sulaukusios 40 metų ir vyresnės, ir paėmus amžiaus grupę nuo 70 ir vyresnių, beveik visų kartų gimdžiusios moterys susilaukdavo vidutiniškai maždaug dviejų vaikų, tik pačios vyriausios – 2,2.

„Tai rodo, kad, jei moterys gimdo, vidutiniškai susilaukia dviejų vaikų. Ir jei pažiūrėsime pagal struktūrą, dažniausiai dominuoja tos, kurios pagimdo du vaikus, apie 50 proc., ir per visas kartas svyruoja labai nedaug – ir tos, kurios gimusios 80-aisais metais, kurios jau sulaukė 40 metų, ir tos, kurios gimusios praėjusio šimtmečio ketvirtam, penktam dešimtmety, kažkiek mažėja tik susilaukiančių tris ir daugiau vaikų, bet skirtumas nedidelis“, – kalbėjo mokslininkė.

Pasak jos, „iš esmės gimdančios moterys susilaukia labai panašaus vaikų skaičiaus, bet daugėja tų, kurios nesusilaukia vaikų, ir tai atkartoja modernių šalių tendencijas, Vakarų Europos, kur daugėja negimdančių“.

Demografė pastebi, kad tarp moterų, kurios per pastaruosius dešimt metų baigė reproduktyvų amžių, t. y. gimusių 1971–1979 metais, šiek tiek paspartėjo negimdžiusių dalies didėjimas ir pasiekė 12 procentų. Vyresnėse  kartose tokių moterų buvo mažiau nei 10 procentų.

Pagrindinė problema – emigracija

Pasak V. Stankūnienės, esminis veiksnys, nulėmęs gimstamumo mažėjimą, yra emigracija, ir vertinant demografinius rodiklius absoliučiais skaičiais jie kelia nerimą.

„Kada pradedam vertinti kiekybiškai, absoliučiais skaičiais, mes žinome, kad praėjusiais metais gimė jau mažiau kaip 25 tūkst. vaikų, anksčiau gana ilgai laikėsi, kad 30 tūkst. gimdavo, o pradedant nuo 2017 metų gimsta mažiau kaip 30 tūkst., bet čia labai svarbi emigracijos dedamoji dalis“, – kalbėjo mokslininkė.

Ji pažymi, kad vertinant, kiek Lietuvoje per paskutinį dešimtmetį sumažėjo reproduktyvaus amžiaus moterų, skaičius siekia beveik 170 tūkst., ir didžioji dalis mažėjimo yra nulemta emigracijos.

„Didžioji dalis emigravo, tie procesai labai susieti, kad gimusių skaičius mažėja ne tik dėl to, kad moterys mažiau gimdo, bet ir dėl to, kad emigruoja reproduktyvaus amžiaus moterys, ypač intensyviai praėjusį dešimtmetį, iš esmės nuo šio šimtmečio pradžios“, – teigė V. Stankūnienė.

„Todėl reikia akcentuoti ne tik gimstamumą, bet ir pačią situaciją, kodėl taip yra, kodėl emigruoja jaunimas, kodėl nėra jaunimo, kurie kurtų šeimas ir susilauktų vaikų čia, Lietuvoje“, – reziumavo mokslininkė.

Statistika: vaikų mažėja

Statistikos departamentas šią savaitę paskelbė pranešimą, jog su kiekviena karta moterys gimdo vis mažiau vaikų – aštuonios iš dešimties pagimdžiusių moterų pagimdė vieną arba du vaikus.

Pagal Statistikos departamentą, moterų, gimusių 1980–1984 metais, vidutinis pagimdytų vaikų skaičius nesiekia dviejų vaikų, o jauniausios kartos moterų – artimas vienetui.

Moterys iki 29 metų dažniausiai buvo pagimdžiusios po vieną vaiką. Daugiausia du vaikus pagimdžiusių moterų buvo 60–64 metų amžiaus grupėje, tris vaikus ir daugiau – 70 metų ir vyresnių. Demografė atkreipia dėmesį, kad jauniausia grupė apima moteris nuo 15 metų, o iki 20 metų vaikų susilaukiama retai.

2021 metų gyventojų surašymo duomenimis, pernai Lietuvoje nuolat gyveno 1,3 mln. 15 metų ir vyresnių moterų, iš jų 76,5 proc. arba 996,6 tūkst. buvo gimdžiusios. Jos pagimdė 1 mln. 962 tūkst. vaikų.

Palyginti su 2011 metų surašymo rezultatais, šio amžiaus moterų sumažėjo 8,3 proc. (117,4 tūkst.), pagimdžiusių moterų – 6,6 proc. (70,7 tūkst.), o pagimdytų vaikų – 11,3 proc. (249 tūkst.).

Palyginti su pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo surašymo, kuris įvyko 2001 metais, rezultatais, pagimdžiusių moterų ir pagimdytų vaikų skaičius sumažėjo atitinkamai 13,1 proc. (150,5 tūkst.) ir 19,8 proc. (485,5 tūkst.).

2021 metų surašymo duomenimis, tūkstančiui 15 metų ir vyresnių moterų teko 1 tūkst. 506 pagimdyti vaikai (2011 metais – 1 tūkst. 557, 2001 metais – 1 tūkst. 607).

Surašymų duomenimis, 2021 metais vidutinis vienos moters pagimdytų vaikų skaičius sudarė 1,97 vaiko, 2011 metais – 2,07, 2001 metais – 2,13 vaiko.

Miesto moterų vidutinis pagimdytų vaikų skaičius išliko beveik toks pats kaip ir 2011 metais – atitinkamai 1,83 ir 1,88. Palyginti su 2011 metų rezultatais, kaimo moterys gimdė mažiau vaikų – vidutiniškai viena kaimo moteris pagimdė 2,27 vaiko, o 2011 metais – 2,47.

2021 metų surašymo duomenimis, beveik ketvirtadalis (23,5 proc.) visų 15 metų ir vyresnių moterų buvo nepagimdžiusios nei vieno vaiko (2011 metais – 24,5 proc., 2001 metais – 22,5 proc.). Daugiau nei pusė (56,6 proc.) negimdžiusių moterų buvo 15–29 metų amžiaus.

Kodėl, kad ir ko besiimtume, bent jau artimiausius porą dešimtmečių Lietuvoje gyventojų vis tiek sparčiai mažės? Kas demografinei situacijai stabilizuoti yra kur kas tvariau, nei prisikviesti imigrantų iš trečiųjų šalių? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – Vokietijos Maxo Plancko demografinių tyrimų instituto mokslininko, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus dr. Domanto Jasilionio interviu „Kauno dienai“.

Antirekordas kelią nerimą

– Prieš porą metų nudžiugino gera žinia: po beveik 30 metų pertraukos gyventojų Lietuvoje, kad ir nedaug, bet pagausėjo. Deja, pernai – vėl gana ryškus minusas: per metus jų sumažėjo 15,8 tūkst., iki 2,795 mln. Viltis, kad kritimas stabilizavosi, žlugo?

D.Jasilionis pabrėžia, kad gyventojų skaičius – svarbus veiksnys, bet ne pagrindinis vertinant šalies gerovę ir jos augimo perspektyvas. (D.Jasilionio asmeninio archyvo nuotr.)

– Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2021 m. pasiekėme gimusiųjų antirekordą – 24 600, o mirė beveik 48 tūkst. Skirtumas didžiulis – 23,3 tūkst. daugiau mirė, nei gimė. Dėl COVID-19 pandemijos tiesioginio ir netiesioginio poveikio mirčių skaičius didesnis nei įprastai, tai didele dalimi ir lėmė gyventojų skaičiaus mažėjimą.

Auganti ir stiprėjanti jaunų išsilavinusių žmonių grupė – tai Lietuvos aukščiausias demografinis avangardas.

Kalbant apie tendencijas, visų pirma nerimą kelia tam tikri užprogramuoti struktūriniai veiksniai, kuriuos kažin ar pakeisime. Labai svarbus rodiklis – gimusiųjų skaičius, nes pagal jį matyti demografinis potencialas. Šiandien iš dalies jis nulemtas paskutinių dešimtmečių pokyčių.

Suminis gimstamumo rodiklis – vidutinis kūdikių skaičius, tenkantis vienai reproduktyvaus amžiaus moteriai, 2015-aisiais buvo 1,6, 2020-aisiais nukrito iki 1,5. Čia mes per daug neišsiskiriame iš europinio konteksto. Tačiau 1990-ųjų pradžioje galinčių gimdyti (reproduktyvaus amžiaus) moterų buvo beveik dvigubai daugiau nei pernai. Kai jų mažai, net jei vienai jų vidutiniškai tenka 1,5 vaiko, natūralu, kad turime mažesnį absoliutų gimusiųjų skaičių. Iki 2002-ųjų gimimų skaičius krito, paskui stabilizavosi – maždaug po 30 tūkst. per metus. Tačiau per pastaruosius penkerius metus jis vėl krito, o pernai fiksuotas mažiausias gimusiųjų skaičius nuo 1990 m.

Gimusiųjų skaičius prognozuoja gyventojų struktūrą. Šiandienos kūdikiai po 15–18 metų įsilies į darbo rinką, taps studentais. Tad užprogramuotas disbalansas tarp darbingo amžiaus žmonių ir 1970–1980 m. gimusių gausių kartų, kurios po 15–20 metų išeis į pensiją. Turime labai mažą jaunų darbingo amžiaus žmonių potencialą. Tai didžiulis iššūkis ir labai pavojinga tendencija, kuri, deja, tęsis.

Emigruoja ir imigrantai

– Ar situaciją galėtų stabilizuoti imigracija?

– Dėl pernai sumažėjusio gyventojų skaičiaus kalta ne migracija: remiantis išankstiniais Lietuvos statistikos duomenimis, jos balansas 2021 m. vis dar buvo teigiamas – atvyko 36 tūkst., išvyko 28 tūkst.

2018–2020 m. matome išaugusį grįžusių Lietuvos piliečių skaičių, tai padėjo šiek tiek subalansuoti ir net pasiekti teigiamą migracijos pokytį pirmaisiais pandemijos metais. Preliminarūs 2021-ųjų duomenys rodo, kad iki rugpjūčio ši pozityvi tendencija išliko. Tai gali būti susiję su pandemija ir ekonominėmis problemomis emigracijos tikslo šalyse. Bet jau nuo rugsėjo – pokytis: vėl Lietuvos piliečių daugiau išvyksta, nei atvyksta.

Šiandienė situacija – tai dviejų ir daugiau dešimtmečių neapgalvotos politikos, problemų ignoravimo padarinys. Apie tai mokslininkai demografai įspėjo dar 2000-aisiais. Matėme demografines prognozes, bet tik dabar pradedama pabusti, nes jau susidurta su problemomis ne teoriškai, o praktikoje. Kiekvieną dieną verslas patiria didžiulių iššūkių dėl darbo jėgos trūkumo. To galbūt nebuvo galima visai išvengti, bet politikos, ypač socialinės, priemonėmis buvo įmanoma koreguoti.

– Tai ar išeitis – naujų gyventojų injekcija iš trečiųjų šalių?

– Tai galėtų padėti iš dalies užkamšyti tam tikras darbo jėgos trūkumo spragas einamuoju laikotarpiu. Bet imigrantai taip pat sensta, tad nors ir pasipildytume jaunais žmonėmis iš trečiųjų šalių, problemos neišspręsime, nes tai iš esmės nepakeis labai išbalansuotos Lietuvos gyventojų struktūros. Tad ilguoju laikotarpiu migrantai gyventojų struktūrai padarytų įtaką, jei masiškai atsivežtų šeimas, gimdytų daug vaikų. Bet vis tiek vaikų dabar turime per mažai, kad jie galėtų užtikrinti nuolatinę gyventojų kartų pusiausvyrą – pastaraisiais metais fiksuoti gimusiųjų skaičiai apytikriai rodo, kokia bus situacija po 15–18 metų, t.y. kiek jaunimo ateis į darbo rinką ar įsilies į studentų gretas.

Vis dėlto turėtų keistis požiūris ne tik į imigrantus, bet ir apskritai į socialinę politiką. Kaip rodo kitų šalių patirtis, elgiantis neapgalvotai, negerėjant socialinei politikai ir išliekant didžiulei pajamų nelygybei, socialiniam neteisingumui, jei bandysime tik užkamšyti darbo rinkos spragas kol kas pigia darbo jėga iš trečiųjų šalių negerindami darbo sąlygų savo piliečiams, augs Lietuvos emigracijos mastai, kurie išliko dideli, nepaisant grįžtamosios migracijos. Be socialinių pokyčių neįmanoma užtikrinti ir tvarios imigracijos – tai rodo ir augantis imigrantų užsieniečių išvykimas iš Lietuvos. Lietuva tampa tranzitine šalimi: užsieniečiai čia atvyksta, kažkiek pagyvena ir išvyksta į Vakarus. Tyrimai taip pat rodo, kad daugelis grįžusių Lietuvos piliečių emigruoja pakartotinai.

Jei tik kamšysime darbo rinkos spragas imigrantais negerindami darbo sąlygų savo piliečiams, augs emigracija, o demografinių problemų imigrantai neišspręs. (V. Kopūsto/BNS nuotr.)

Lemia pokyčius blogyn

– Sakote, kad šiandienė situacija – dešimtmečių neapgalvotos politikos padarinys. Tad ko nepadarėme? Ką reikia daryti dabar?

– Reikia pastebėti, kad yra tam tikrų teigiamų permainų, politikai labiau įsiklauso ir į mokslininkų rekomendacijas. Dabar turime gyventojų surašymo duomenis, juose užfiksuotos gyventojų struktūros socioekonominės charakteristikos valstybės valdyme turi būti naudojamos žymiai plačiau, ypač priimant socialinės nelygybės mažinimo, socialinės paramos politikos sprendimus.

Kaip minėjau, vienas kertinių dalykų – gimusieji ir vaikai, nes jie užprogramuoja ateities demografinę struktūrą. Tačiau tai nereiškia, kad šią problemą reikėtų spręsti vien tiesioginėmis išmokomis – tai primityviausias valstybės būdas skatinti gimstamumą. Kitų šalių ir pačios Lietuvos patirtis įrodė, kad tai sukelia tik laikiną efektą.

Reikia kitko: valstybė turi maksimaliai prisidėti prie šeimų gerovės kėlimo padedant auginti vaikus per įvairias mokesčių lengvatas, plečiant vaikų priežiūros įstaigų tinklą, didinant darželių, mokyklų prieinamumą ir, žinoma, ypač skatinant šeimos ir darbo derinimą. Šiandien Lietuvoje vidutinis moters amžius gimdant pirmą vaiką yra 28 metai, o kai tėvais tampa vyresni, jie jau turi išsilavinimą, karjerą, tad reikia padėti derinti ją su vaiko auginimu.

Antra, valstybė turi maksimaliai investuoti į savo demografinį potencialą – vaikus, jų ugdymą. Turime maksimaliai užtikrinti kokybišką ir visiems prieinamą ugdymą. Labai svarbu išgelbėti maksimalų skaičių vaikų, gyvenančių socialinėje atskirtyje, pakeisti jų gyvenimo trajektoriją, suteikti jiems šansą, perspektyvą – gal per tikslines papildomo ugdymo programas, pagalbą siekti aukštojo mokslo.

Daugelis demografinių problemų slepia didžiulius skirtumus tarp socialinių grupių. Emigracija, aukštas mirtingumas koncentruojasi tam tikruose gyventojų segmentuose, ir tai atspindi socialinius skirtumus, kurie Lietuvoje, deja, per dideli.

Pažangiose šalyse, ypač Skandinavijos, matome žymiai mažesnius socialinius ir demografinius skirtumus. Jei socialiniai, pajamų skirtumai Lietuvoje nesusibalansuos, artimiausioje perspektyvoje negalime tikėtis ir pozityvesnių demografinių pokyčių.

– Atotrūkis didėja, ypač tarp sostinės gyventojų ir likusios Lietuvos. Antra vertus, ar įmanoma ir ar verta išgelbėti visus mažesnius miestus?

– Lietuvos situacija šiuo požiūriu nėra unikali, pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje dar didesnė gyventojų koncentracija Rygoje. Ir 2021 m. gyventojų surašymas rodo – demografinis atotrūkis tarp sostinės ir likusios Lietuvos didėja. Kai kuriose savivaldybėse, deja, jau susiformavusi gyventojų amžiaus struktūra, kur ypač dominuoja pensinio amžiaus gyventojai, tad demografiniai iššūkiai neišvengiamai tik aštrės.

Tačiau yra ir gerų pavyzdžių, pavyzdžiui, Naujoji Akmenė, kur protinga investicijų plėtra ir imigrantų pritraukimas lemia pozityvias permainas, per investicijas formuojasi traukos zonos. Tad kai kuriais atvejais galima pasiekti stabilizaciją.

Visoje Europoje sparčiai didėja senyvo amžiaus žmonių segmentas. Tarptautinė patirtis rodo, kad reikia ir senjorams suteikti šansų prisidėti prie šalies socialinės ir ekonominės raidos, visų pirma didinant jų užimtumą. Žinoma, tai negali būti prievartinis mechaninis sprendimas. Bet yra daug aktyvių pensinio amžiaus žmonių, ir juos reikia skatinti dirbti – siūlant lanksčias darbo formas – dalinį įdarbinimą ir lankstų grafiką. Tuo vadinamoji sidabrinė ekonomika galėtų prisidėti mažinant senėjimo iššūkius šalies socialinei raidai, tai pagyvintų ir regionų patrauklumą investicijoms. Viena iš kliūčių šiai idėjai įgyvendinti – palyginti su kitomis šalimis prasta senyvo amžiaus gyventojų sveikata ir aukštas negalios lygis.

Reikia didinti senjorų užimtumą – vadinamoji sidabrinė ekonomika prisidėtų mažinant senėjimo iššūkius šalies socialinei raidai, pagyvintų ir regionų patrauklumą investicijoms. (K. Vanago/BNS nuotr.)

Jauni – kaip vakariečiai

– Minite, kad kai kuriais demografiniais rodikliais Lietuva neišsiskiria iš Eurpos konteksto. O kuriais išsiskiriame?

– Pagal absoliučius gimstamumo skaičius, depopuliacijos tempus tikrai išsiskiriame, o iki 2017 m. buvome vieni iš ES šalių lyderių pagal emigracijos mastus. Pagal mirtingumą, ypač vyrų, deja, taip pat. Vyrų ir moterų tikėtina gyvenimo trukmė po dešimtmečių stagnacijos nuo 2008-ųjų iki COVID-19 pandemijos pagaliau buvo pasiekusi rekordinį lygį, bet, nepaisant progreso, vis tiek išlikome atitrūkę nuo ES šalių vidurkio, o vyrai atsilieka net ir nuo kaimynų lenkų ar estų, kurie šioje srityje padarė žymiai didesnę pažangą.

Lietuva, deja, išsiskiria ir pagal COVID-19 pandemijos metu žymiai sumažėjusį gimstamumą, vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės praradimus.

Bet išsiskiriame ir viena gera tendencija – 2021 m. gyventojų surašymas rodo spartų aukštojo išsilavinimo gyventojų segmento augimą. Tai stebima ir kitose šalyse, bet Eurostato duomenys rodo, kad Lietuva užima pirmaujančias vietas ES pagal jaunų gyventojų (25–34 metų), turinčių aukštąjį išsilavinimą, procentą.

Auganti ir stiprėjanti jaunų išsilavinusių žmonių grupė – tai Lietuvos aukščiausias demografinis avangardas. Demografiniai rodikliai šioje gyventojų grupėje žymiai geresni nei šalies vidurkis. Joje sparčiai didėja gimstamumas, palyginti žemas emigracijos lygis, o sveikatos, mirtingumo rodiklių lygis artimas Vakarų šalių. Tai gera žinia, nes jaunos kartos darys vis didesnę įtaką bendrai šalies demografinei situacijai, ir šios grupės augimas teikia vilties ateičiai.

Reikia koncentruotis į žmonių gerovę, subalansuotą socialinę raidą esamiems gyventojams.

Gerai gyvena ir mažos šalys

– Kiek mūsų bus kitame gyventojų surašyme po dešimties metų?

– Norėtųsi žiūrėti pozityviau, bet artimiausius du tris dešimtmečius gyventojų amžiaus struktūra programuoja tolesnį gana staigų kritimą. Dabar matome ir nepalankų natūralaus prieaugio santykį – rekordiškai mažai gimsta ir daug miršta. Prognozės rodo, kad didžiulis reproduktyvaus amžiaus moterų skaičiaus mažėjimas tęsis ir toliau. Mirčių skaičius didelis visų pirma todėl, kad vyksta visuomenės senėjimas: kuo daugiau populiacijos senyvo amžiaus, natūraliai tuo daugiau turime mirčių, ir tokios tendencijos išliks ir artimiausioje perspektyvoje.

Po kelių dešimtmečių mažėjimo tempai gal sulėtės, nes jau nebus kur toliau mažėti. Jau dabar emigracijos potencialas yra gerokai išsisėmęs – gyventojų skaičius labiausiai emigruojančiose amžiaus grupėse ir migrantus „išsiunčiančiuose“ regionuose žymiai sumažėjęs. Bet daugelis prognozių, taip pat ir Jungtinių Tautų, numato, kad 2050 m. gyventojų Lietuvoje sumažės iki 2,3 mln. (nulinio migracijos prieaugio scenarijus), gal ir iki 2,1 mln. (vidutinis scenarijus), o šimtmečio pabaigoje gali likti ir mažiau nei 2 mln. gyventojų.

Taigi, ilgalaikio gyventojų skaičiaus mažėjimo išvengti nepavyks. Didžiausias smūgis per artimiausius dešimt metų – jaunų darbingo amžiaus žmonių skaičiaus kritimas – tai didžiausias iššūkis verslui, ekonomikai ir šalies raidai apskritai.

– Padėtis – be išeities?

– Nereikia dramatizuoti. Ne vien Lietuva susiduria su demografiniais iššūkiais, tik reikia į juos žiūrėti realistiškai, neužsisvajoti apie 3–4 mln. gyventojų, žiūrėti, kaip išgyventi su esamu skaičiumi, vykdyti profesionalią demografinės situacijos stebėseną, o priimant gyventojų politikos sprendimus reikėtų vadovautis patikimais mokslo duomenimis.

Pagal gyventojų skaičių yra gerokai mažesnių šalių, kurios puikiai gyvena. Reikia koncentruotis į žmonių gerovę, subalansuotą socialinę raidą esamiems gyventojams, ieškoti sprendimų, kaip surasti pusiausvyrą tarp darbingo ir senyvo amžiaus žmonių, kai šie gyventojų struktūroje sudarys dominuojančią dalį. Pats gyventojų skaičius, žinoma, svarbus veiksnys, bet ne pagrindinis vertinant šalies gerovę ir jos augimo perspektyvas. Be to, nereikia pamiršti, kad pasaulyje lietuvių tikrai daugiau nei 3 mln.