Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis BNS pirmadienį sakė, kad 50 metų istorikė D. Varnaitė pakviesta prisidėti prie kanceliarijos patarėjų komandos vertinant jos patirtį ir profesionalumą.

„Manau, kad šioje srityje, kur ieškojome jau metus patarėjo, bažnytinis turtas, apskritai tie turto klausimai, paveldo klausimai iš dalies, tai šiai patarėjai, poniai D. Varnaitei kompetencijos gali daugelis net ir pavydėti“, – sakė A. Stončaitis.

„Patarėjas tai ne koks nors politikas, jam čia reikia labai konkretų darbą daryti. Pirmiausia tai teisės aktų, įvairiausių programų teisinis vertinimas. Vienintelis kriterijus pasirinkimo – profesionalumas“, – pridūrė jis.

Patarėjas tai ne koks nors politikas, jam čia reikia labai konkretų darbą daryti. Pirmiausia tai teisės aktų, įvairiausių programų teisinis vertinimas. Vienintelis kriterijus pasirinkimo – profesionalumas.

D. Varnaitė BNS teigė, jog pasibaigus jos antrai kadencijai KPD vadovės pareigose, ji norėjusi tęsti darbą valstybei.

„Kadangi paveldosauga gana glaudžiai susijusi su religiniais reikalais, teko spręsti įvairius klausimus, susijusius su tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų kultūros paveldu. Manau, kad turiu pakankamą kompetenciją ir galiu prisidėti, sprendžiant įvarius politikos įgyvendinimo religijų srityje klausimus“, – teigė D. Varnaitė.

Kaip BNS informavo Vyriausybės spaudos tarnyba, kanceliarijos patarėjo religijos klausimais pareigos buvo laisvos nuo praėjusių metų vasario 15 dienos.

KPD D. Varnaitė vadovavo nuo 2008 metų. Jos kadencija KPD vadovės pareigose baigėsi praėjusių metų liepą, Vyriausybės kanceliarijoje ji dirba nuo lapkričio 15-osios.

Vyriausybės kanceliarija pernai spalį paskelbė konkursą patarėjo religijų klausimais pareigoms eiti.

Pasak Vyriausybės kanceliarijos spaudos tarnybos atstovo Vyganto Švobos, D. Varnaitei pagal galiojusią tvarką kaip rezerve buvusiai tarnautojai šios pareigos pasiūlytos pirmenybės tvarka.

Prieš kadencijos pabaigą KPD vadovės pareigose D. Varnaitė pernai birželį aštriai sukritikavo Kultūros ministerijos rengtą KPD pertvarką.

Vyriausybės balandį patvirtintose kultūros paveldo apsaugos pertvarkos gairėse planuota decentralizuoti Kultūros paveldo departamentą, šiuo metu sutelkiantį visas su paveldu susijusias funkcijas.

D. Varnaitė tuomet pareiškė, kad Kultūros ministerijos numatyta paveldo reforma „einama link sistemos griovimo, o to pasekmė gali būti ir paveldo griovimas“.

KPD vadovo konkursą pernai lapkritį laimėjo buvęs Aplinkos ministerijos tarnautojas, aplinkosaugas ir geografas Vidmantas Bezaras.

„Skelbimas yra parengtas, atiduotas Valstybės tarnybos departamentui. (...) Tikimės, kad per porą savaičių bus paskelbtas viešai konkursas“, – BNS pirmadienį sakė Kultūros ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus patarėjas Arūnas Malinovskis.

Kol kas Kultūros paveldo departamento vadovo pareigas laikinai eina direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis.

Pasak A. Malinovskio, naujo vadovo paieškos vyksta nepriklausomai nuo planų pertvarkyti departamentą.

Vyriausybės balandį patvirtintose kultūros paveldo apsaugos pertvarkos gairėse planuojama decentralizuoti Kultūros paveldo departamentą, dabar vienose rankose sutelkiantį visas su paveldu susijusias funkcijas.

D. Varnaitė Kultūros paveldo departamentui vadovavo nuo 2008 metų.

Kas galėjo pagalvoti, kad beveik po trisdešimt Nepriklausomos Lietuvos metų šią mantrą ir vėl išgirsime buldozerio griausmu. Kultūros  ministrė Liana Ruokytė – Jonsson nerimsta ir siekia įgyvendinti savo 2017 m. odiozinę griovimo kultūros programą: tarsi Lietuvoje per 26 nepriklausomybės metus kultūra buvo taip nuniokota, kad dabar viską tenką pradėti nuo nulio… Reikia suprasti, kad atėjo naujieji kultūros „gelbėtojai“. Kažkur girdėta: „Mes jus išgelbėsim“.

Kultūros paveldo sistemą Lietuvoje tikrai kūrėme nuo nulio. Šiandien šį kultūros paveldą ir vėl nori išnulinti naujieji „gelbėtojai“. Kaip sovietmečio pradžioje.  

Nekompetentingais ir slapta rengiamais dokumentais sukėlusi valstybės kultūros įstaigų tinklo chaosą ir, kaip pabrėžia Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacija, pasirinkusi civilizuotoje visuomenėje nepriimtiną antidemokratinį kultūros įstaigų tinklo pertvarkos variantų parengimo kelią, „profesionalų – gelbėtojų“ Kultūros ministerijos politinė komanda griebėsi dar vienos srities – kultūros paveldo.

Šiandien šį kultūros paveldą ir vėl nori išnulinti naujieji „gelbėtojai“. Kaip sovietmečio pradžioje.

Kultūros „gelbėtojai“ ėmėsi viešųjų konsultacijų dėl kultūros paveldo sistemos reformos ir, kaip ir reikėjo tikėtis, patyrė fiasko. Vadinamasis reformos projektas parengtas itin neprofesionaliai: neįvardinant reformos reikalingumo, tikslų, nesiremiant jokiomis analizėmis ir tyrimais. Skubama. Nes kažkam labai jau prispyrė.

Numanau, kad čia tik laikinas „fiasko“. Nes archeologo kastuvą į buldozerį išmainęs bei nuo valdžios apsvaigęs buldozerininkas nesustos. Nepaisant viešai išreikšto nesutikimo su šia „reforma“ iš Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos restauratorių sąjungos, Lietuvos dailės istorikų draugijos, Lietuvos architektų rūmų, Lietuvos Sąjūdžio, Kultūros paveldo departamento (KPD) ir kitų institucijų bei organizacijų, kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius, tarsi koks patyręs propagandininkas, trimituoja apie „didelę reformos metmenų svarstymo sėkmę“. Užmojis sugriauti paveldosaugos sistemą dabar bus aprengtas kitu rūbu – sudaroma darbo grupė, kurios paskirtis vis dar neaiški, kuri vadovaujasi nežinia kokiais kriterijais. Provokacija tęsis.  

Tačiau beprotiški dalykai yra netvarūs. Verta ramiai pažvelgti į tai, kas nuveikta ir kas padarytina, atsiremiant į geriausias savas ir europines praktikas.

Šie metai paskelbti Europos kultūros paveldo metais. Europa, o ir Lietuva kaip neatsiejama Europos dalis, siekia ne griauti, o integruoti savo paveldą vardan Europos piliečių tapatybės stiprinimo, vardan savivertės, vienybės ir tvarios gerovės. Kultūros paveldas – iš visų pusių geopolitinių priešų daužomos Europos aktualumas. 

Pažvelkime į nuveiktą darbą. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Aukščiausioji Taryba  suteikė ypatingas galias Kultūros paveldo inspekcijai, kuri turėjo pakelti virsmo iš sovietinės sistemos iššūkį (restitucija, privatizavimas ir t.t.). 1995 m. įvykusi reforma sukūrė vieningą kultūros paveldo sistemą, kurios centre  – Kultūros paveldo departamentas (toliau - KPD), jungiantis visas sistemos komponentes. Sklandžiai evoliucionuojanti sistema sėmėsi Vakarų šalių patirties, pradžioje daugiausia Baltijos jūros šalių regione, o įstojus į Europos Sąjungą, atsivėrė naujos galimybės.

Dvidešimties metų bėgyje buvo pasiekti monumentalūs rezultatai. Sukurtas Kultūros vertybių registras, kuriame aprašytos, įvertintos ir įregistruotos apie 70 proc., per 22 tūkst. nekilnojamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių ir jų kompleksinių dalių. Atgaivinti istoriniai objektai – dvarai, pilys, rūmai, piliakalniai, reikšmingiausi etnografiniai kaimai, restauruoti maldos namai skaičiuojami ne dešimtimis, o šimtais. Vien dvarų sodybų kone pusantro šimto. Jau tapo įprasta, kad didžiąsias metų šventes, svarbiausias Valstybės sukaktis (Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, Valstybės – Mindaugo karūnavimo – dieną) švenčiame išpuoselėtose kultūros paveldo vietose. Turistiniai maršrutai apjungė atskirus regionus (kaip antai Panemunių maršrutas), istorinius parkus, žymių LDK giminių vietas ir t.t. Prisijungėme prie Europos kultūros kelių tinklo, aktualizuodami Šv. Jokūbo kelio ir Lietuvos žydų kultūros paveldą. Išgyvename meno festivalių, organizuojamų ant kultūros paveldo pagrindo (Pažaislio festivalis, Mykolo Oginskio festivalis, Kristupo festivalis), tradicinių amatų, unikalių gyvosios istorijos bei meno projektų sklaidos žydėjimo metą. 

Atgimimo darbo ėmėsi valstybės ir savivaldybių, įvairių bendruomenių ir privataus sektoriaus jungtinės pastangos. Galiu tvirtinti, kad Tautos savasties monumentą –  kultūros paveldą – atgaivina visa Tauta. KPD atlieka šios pastangos koordinatoriaus ir metraštininko pareigą.

Mūsų kelio teisingumą patvirtina visos Europos Sąjungos, kuri vis labiau telkiasi apie savo europinę savastį, strateginės pastangos. Europos paveldo strategija XXI amžiui ir tarptautinės Lietuvos jau ratifikuotos konvencijos akcentuoja paveldo svarbą ir skatina plėtoti integruotą paveldo modelį, kurio tikslas – užtikrinti kuo efektyvesnį paveldo išsaugojimą. Tiesiog privalu įtvirtinti integruotą europietišką požiūrį, kad kultūros paveldas būtų kryptingai puoselėjamas kaip nacionalinis piliečių savimonės tvirtinimo resursas visose valstybės srityse.

Kultūros ministerija gi kviečia eiti visiškai priešingu  nei KPD geroji, o kartu ir europinė praktika – dezintegruoti atiduodant šio resurso valdymą savivaldybėms, kurios neturi nei profesionalių, nei finansinių resursų.

KPD kryptinga veikla ir geroji praktika yra paremta viešo intereso įtraukimu į kultūros paveldo objektus, apjungiant viešo ir privataus sektorių pastangas. Tai yra šiuolaikinė europinė praktika, kurios dėka šiandien yra jau atstatytas ne vienas brangus Lietuvos kultūros perlas.

Sėkmės atvejis – bendradarbiavimas su Vilniaus miesto savivaldybe, rengiant Bendrąjį miesto planą. Diskusija su Vilniaus meru ir savivaldybės atstovais parodė, kad mūsų tikslai tie patys – išsaugoti kultūros paveldo vertes ir kurti naują tvarią vertę, derinant Vilniaus miesto tapatybę suformavusį palikimą ir šiuolaikinę kokybišką architektūrą. Šie principai atsispindės Vilniaus Bendrojo plano sprendiniuose.

Kyla klausimas: kodėl Kultūros ministerijai pavaldžios įstaigos – KPD – sėkmingos gerosios praktikos (beje, ir vykdant 2015 m. LR Vyriausybės kanceliarijos užsakymu parengtas rekomendacijas) yra atmestinos kartu su visa institucija?

Sutarimo kelias, t.y. vietos bendruomenių, savivaldos, verslo ir nacionalinių institucijų bendro darbo integravimo kelias, yra vienintelis teisingas kelias, kuris pasiteisina ir kuriuo šiandien eina solidžios Europos valstybės. 

Štai evoliucinis ir civilizuotas sistemos tobulinimo kelias. KPD siūlo Kultūros ministro įsakymu sudaryti Nacionalinę kultūros paveldo komisiją, proporcingai atstovaujamą valstybės deleguotų paveldo ekspertų, savivaldos institucijų ir visuomeninių organizacijų. Savivaldos institucijų atstovų delegavimas turėtų būti rotuojamas, priklausomai nuo to, kurios paveldo vietovės ar objekto verčių ir veiksmų planai aptariami. Šios komisijos darbo rezultatas – konkrečios darnaus kultūros paveldo vystymo gairės. Šios gairės taptų pagrindu suinteresuotų šalių sutarimui ir konkretiems paveldo autentiškumą kaip viešą interesą tvirtinantiems sprendiniams. 

Deja, šiandien Kultūros ministerijos paskelbti kultūros paveldo reformos metmenys bloškia paveldosaugą į posovietinius laikus; ne sutarimo, o viešojo intereso dezintegracijos ir ... chaoso link. Kodėl naikinama institucionalizuota geroji patirtis, kodėl griaunamos sutelktos partnerystės? Ir vis garsiau skamba: „Mes senąjį pasaulį sugriausim ir naują pastatysim“? Kodėl į XXI a. nepriklausomą Lietuvą grįžo bolševikai?

Baigėsi mano, kaip KPD direktorės kadencija. Esu dėkinga bendradarbiams, bendraminčiams ir kritikams bei oponentams, su kurių pagalba visus tuos metus, nežiūrint ribotų išteklių, darbavomės Lietuvos valstybės labui. Palieku šias pareigas, džiaugdamasi padarytais darbais. Džiaugiuosi sutarimu su savivaldybėmis, tradicinėmis religinėmis bei vietos bendruomenėmis,  bendryste su šimtais aktyvių ir kūrybingai mąstančių bei kultūros paveldą puoselėjančių Lietuvos piliečių. Visiems Jums esu nuoširdžiai dėkinga.

Nežiūrint 27 metų darbo paveldosaugoje, esu Kultūros ministerijos politikų ignoruojama ir, drįstu pasakyti, niekinama ne tik kaip valstybės tarnautoja, bet kaip ir asmuo. Visgi, nieko kito iš kultūringais apsimetusių „gelbėtojų“ negaliu tikėtis... Tokia bolševikinio užkrato esmė. Rytų Mordoro dvasia šmėkščioja po Kultūros ministeriją. Nors visi kartu padėjome pamatus nuosekliam evoliuciniam kultūros paveldo puoselėjimui, iškilo šios sistemos sunaikinimo grėsmė. Kultūros užvaldymo nuojauta pasėta visame kultūros lauke.

Kas bebūtų ir kas beatsitiktų, išlieku optimistė ir tikiu, kad sveikas protas nugalės, o aš pati iš tos kovos niekur nesitrauksiu.  Valstybė yra viena; ir gyvenimas yra vienas. Valstybės puoselėjimas yra mano gyvenimo misija. Pradėsime iš naujo.

Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorės Dianos Varnaitės teigimu, dabartiniais ministerijos parengtais paveldo reformos metmenimis „einama link sistemos griovimo, o to pasekmė gali būti ir paveldo griovimas“.

„Panašu, kad nugali bolševikinis mąstymas, kad viską sugriausime ir pastatysime iš naujo. Lietuvos savivaldybių asociacijoje nebuvo nė vienos minties, kuri būtų bent jau panaši į pritarimą“, – spaudos konferencijoje antradienį sakė D. Varnaitė.

Anot jos, ministerijos specialistų siūlymai parengti neprofesionaliai, o diskusijose dėl dokumento dalyvaujanti visuomenė bei profesionalios paveldosaugos grupės priverstos „gaišti laiką ir gilintis į dokumentą, kuris niekur neveda ir daugelio pasisakiusių vertinimu griauna esamą sistemą“.

Panašu, kad nugali bolševikinis mąstymas, kad viską sugriausime ir pastatysime iš naujo.

„Didžioji dalis funkcijų, susijusiu su kultūros vertybių registru, jo formavimu, projektų derinimu, siūloma perduoti savivaldybėms, kas yra visiškai neįsivaizduotina. Ir ne tik mes, bet ir pačios savivaldybės aiškiai sako, kad tiek pagal finansinius, tiek pagal žmogiškuosius resursus neįmanoma įgyvendinti“, – BNS po spaudos konferencijos trečiadienį sakė D. Varnaitė.

Jos nuomone, siūlymai perduoti funkcijas savivaldybėms nelogiški, nes šiuo metu savivaldybės ir taip neranda profesionalių paveldo specialistų, o inicijuoti svarstymai jau dabar skatina kai kuriuos paveldosaugininkus dairytis kitų darbų, organizacijos, dirbančios su KPD, „pradeda abejoti kompetencija, sprendimų priėmimo realumu“.

Ji tikino, kad departamentas dirba efektyviai – sutvarkyta apie 70 proc. kultūros vertybių registro duomenų, taip pat, anot jos, yra „šimtai sutvarkytų paveldo objektų“, nors KPD turi mažus finansinius ir žmogiškuosius išteklius, o Lietuvos kultūros paveldo sistemą kaip pavyzdį vertina ir Latvija bei Estija.

D. Varnaitė sako, kad į KPD alternatyvius pasiūlymus, kaip tobulinti sistemą, ministerijos atstovai nereagavo, bet tiki, kad „sveikas protas turi nugalėti, nes kalbama apie pamatinius valstybės dalykus, įtvirtintus Konstitucijoje“.

Ji pabrėžia, kad Lietuva kartu su kitomis Europos šalimis pritarė XXI a. Kultūros paveldo strategijai, todėl siūloma įtvirtinti europietišką požiūrį, kad kultūros paveldas, kaip nacionalinis piliečių savimonės tvirtinimo resursas, aktualius įvairioms ūkio ir politikos sritims.

„Nuo šito reikia pradėti, kad kultūros paveldas taptų prioritetu ne vienai ar dviems ministerijoms, siauram specialistų ratui, o visiems sektoriams, ar tai būtų Žemės ūkio, ar Švietimo ir mokslo, susisiekimo ministerija, ir kitos, kad jos galėtų panaudoti resursus suvokdamos paveldo išsaugojimo ir atgaivinimo svarbą sutvarkymui ir panaudojimui šiandieninėms reikmėms“, – aiškino D. Varnaitė.

Anot jos, finansavimo šaltinius turėtų numatyti savivaldybė, o ne eiti decentralizavimo keliu ir išdalinti funkcijas savivaldybėms ir taip „nusikratyti atsakomybės“.

„Turi būti ne numetama viskas savivaldai, o turi būti sutarta dėl visų valdžių, visuomenės grupių dalyvavimo tvariame procese tobulinant kultūros paveldo sistemą“, – aiškino D. Varnaitė.

Kaip pavyzdį ji pateikia KPD parengtą ir su Vilniaus savivaldybe derinamą Vilniaus bendrąjį planą, kuriame bus įtvirtinti pagrindiniai Lietuvos sostinės kultūros paveldo principai.

KPD taip pat siūlo sudaryti Nacionalinę kultūros paveldo komisiją, kurią proporcingai atstovautų valstybės deleguoti paveldo ekspertai, savivaldos institucijos, visuomeninės organizacijos. Savivaldybių atstovų delegavimas būtų rotuojamas, t.y. kiekvienos savivaldybės ekspertai svarstytų būtent tos savivaldybės paveldo klausimus.

„Siūlytumėme įdiegti ir konsultacijų sistemą, kurie leistų pereiti nuo policinių metodų prie konsultavimo kultūros paveldo objektams kelio ir kad konsultacijų metu priimti sprendimai taptų norma visoms procese dalyvaujančioms šalims“, – sakė ji.

KPD, panašiai kaip ir ministerija, norėtų, kad nacionalinės institucijos atsisakytų sprendimų, susijusiu su savivaldos lygmens kultūros vertybėmis, paliekant juos tik savivaldos kompetencijai. Tuo metu Departamento struktūroje siūloma stiprinti vidinę kontrolės autonomiją, t.y. kad KPD padaliniuose sprendimus prižiūrintys specialistai būtų pavaldūs nebe prižiūrimam skyriui, o tiesiogiai departamentui.

"Sau pirmiausia palinkėčiau toliau įgyvendinti Kultūros paveldo departamento misiją – aktualizuoti iš praeities kartų paveldėtą Lietuvos piliečių savivertę ir tvirtinti Lietuvos valstybės dvasinius pamatus", – sako savo gyvenimo be darbo neįsivaizduojanti D.Varnaitė. Jos teigimu, be savivertės žmogiškumas sumenksta ir piliečių laisvė sunyksta: "Noriu nuoširdžiai paskatinti kiekvieną pilietį tapti viltį nešančiu žmogumi. Atraskime paveldą savyje, atkurkime savivertę ir drauge pastatysime viltingą valstybę, kurioje gera drauge būti ir kurti. Dėl šios misijos verta gyventi ir stengtis."

– Kaip sutikote savo 50-metį?

– Taip sutapo, kad asmeninės sukakties dieną džiaugsmingai ir kūrybingai paminėjome Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąsias metines Kultūros paveldo departamente. Departamento kolektyvą pasveikino kultūros ministrė Lijana Ruokytė-Jonsson, įžvalgomis pasidalijo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Pirmininko pavaduotojas (1990–1992) Česlovas Stankevičius. Garbingi svečiai ir bendradarbiai pasveikino ir 50-mečio proga. Netikėta staigmena buvo nevyriausybinių organizacijų man įteiktas I laipsnio medalis "Už nuopelnus Vilniui ir Tautai".

– Kokių palinkėjimų sulaukėte?

– Nepaliauti rūpintis Lietuvos savastimi, tvirtinti Lietuvos valstybingumo pamatus, išlikti savimi.

– Vasario 16-oji jums – dviguba šventė.

– Valstybės atkūrimo šventę pasitikau šventiškai su šeima, draugais ir su Lietuvos piliečiais Vilniuje, taip pat ir Kaune. Tai ypatingas jubiliejus ir nepakartojama sielos šventė. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi: kiek daug besišypsančių, tautine atributika pasipuošusių ir trispalvėmis bei Vyčio vėliavomis nešinų Lietuvos piliečių ir svečių išėjo švęsti mūsų tėvynės jubiliejaus. Didi šventė sutelkė Lietuvos piliečius. Mes iš tiesų vis sąmoningiau paveldime savo praeitį, kuriame dabartį ir viltingai žengiame ateities link. Vis labiau išgyvename mums visiems brangią laisvę, o kartu ir pilietinę savivertę. Tautos istorija ir nuvilnijusi Lietuvos jubiliejinė šventė iškalbingai įrodo, kad tautos dvasia yra gyvybinga ir toliau skleidžiasi. O kasdienybėje patriotiškumą vis dar temdančios chroniškos posovietinės ligos ilgainiui bus išgydytos gyvastingos kūrybos dvasios.

Didi šventė sutelkė Lietuvos piliečius. Mes iš tiesų vis sąmoningiau paveldime savo praeitį, kuriame dabartį ir viltingai žengiame ateities link.

– Koks jausmas žinoti, kad kitą dieną Lietuva šventė 100 metų jubiliejų? Kokių prasmių jūsų šventei suteikė Lietuvos gimtadienis?

– Kaip ir daugelis žmonių, mintimis nuklydau ieškoti savo ir mūsų šaknų. Iš praeities kylanti lietuviškos dvasios tradicija įprasmina ir šiandien kuriamą Lietuvos piliečių pasaulį. Ir šiandien mums itin svarbus ir amžinai aktualus legendinio Dzūkijos partizanų vado Vaclovo Voverio-Žaibo šūkis: "Gyvenk taip, tarsi nuo tavęs vieno priklausytų visos Lietuvos likimas."

– Ką jums reiškia Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis?

– Lietuvos istorija nuo seniausių laikų, o šiandien ir Valstybės atkūrimo100-metis dar kartą primena, kad mūsų paveldas yra mūsų savivertės ir mūsų laisvės pagrindas. Savivertė yra tai, ką paveldime. Tad ji – kiekvieno mūsų dvasinis turtas, mūsų laisvės pamatas. Ar gali dvasios skurdžius būti laisvas? Šimtmetis man yra neatsiejamas nuo atsakomybės kaupti lietuviškų dvasios turtų kraitį ir valstybingumo pamatus.

– Atskleiskite, kas jus įkvepia?

– Labiausiai įkvepia Lietuvos žmonių pasiaukojimas savo tėvynės labui. Negali nesižavėti jų kūrybiškumu, įgyvendintų idėjų mastu atgaivinant kultūros paveldą ir jį pritaikant šiuolaikinėms reikmėms. Didelę pagarbą kelia jų rūpinimasis savo miestelio, kaimelio ar vietovės istoriniu palikimu. Savo paveldo ir istorinio palikimo įsisavinimas bei puoselėjimas jau tampa dalies Lietuvos piliečių gyvenimo būdo dalimi.

– Kas teikia didžiausią džiaugsmą?

– Pirmiausia, kad esame laisvi. Didžiausią džiaugsmą man teikia artimų žmonių gera savijauta. Itin branginu bendravimą su šeima, draugais, pažįstamais ir nepažįstamais paveldo puoselėtojais. Darbe labiausiai vertinu rezultatus, ypač kai juos pavyksta pasiekti, aišku, prieš tai nuėjus nelengvą kelią. Kai pamatai, kad kažkada užgimusi svajonė ar idėja materializavosi, tai sukelia didelį džiaugsmą.

– Trumpam nusikelkime į vaikystę, kokie smagiausi prisiminimai pirmiausia ateina į galvą?

– Smagiausi vaikystės prisiminimai – laisvalaikis su tėveliais ir broliu. Visuomet nekantriai laukdavau kelionių į Trakus, pasiplaukiojimų po Trakų ežerus, pilies lankymo. Labai įsiminė sekmadieniniai "Snaigės" slidžių žygiai po Vilnių ir jo apylinkes. Jaučiuosi laiminga, kad turiu brangius klasės draugus, vienas po kito šiais metais žengiančius į penkiasdešimtmečių klubą. Tuometės Vilniaus 9-osios vidurinės 11c klasė buvo pirmoji draugystės, ištikimybės, bendrystės mokykla. Net praėjus 32-ejiems metams po mokyklos baigimo, esame artimi ir pasiilgę vieni kitų.

– Ką pakeistumėte gyvenime, jei tik galėtumėte?

– Jeigu būtų duota sugrįžti į vaikystę, iki smulkmenų išklausinėčiau savo senelius apie jų ir ankstesnių giminės kartų gyvenimą, kad dar geriau suprasčiau savo tapatybę. Nes valstybės istorija prasideda nuo kiekvieno piliečio, jo šeimos ir giminės istorijos. Nes čia mūsų šaknys, čia mūsų namai, čia mes stipriname dvasinius pamatus.

– Kaip matome, kultūra jus lydi jau labai seniai. Gal bent jau laisvalaikiu veikiate ką nors kita?

– Pagrindinis mano laisvalaikio pomėgis – kelionės po Lietuvą. Šios kelionės mane be galo praturtina. Esu didelė krepšinio sirgalė. Nemažai laiko skiriu visuomeninei veiklai. Pastaraisiais metais ypač svarbią vietą užima visuomeninė parama broliams ir sesėms ukrainiečiams. Juk mes – lietuviai ir ukrainiečiai – LDK palikuonys, mus sieja bendra istorija.

– Tai kas vis dėlto paskatino rinktis kultūros paveldo sergėtojo darbą?

– Dar studijuojant Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, Lietuvoje užgimė Sąjūdis, kurio išvakarėse kūrėsi aktyvūs paveldosaugos judėjimai. Istorijos fakulteto dėstytojai ir studentai buvo paveldosaugos judėjimo vieni svarbiausių iniciatorių. Tai paskatino pasirinkti paveldosaugininkės darbą.

– Kokie buvo praėję metai, kokie pagrindiniai nuveikti darbai, įsimintiniausios akimirkos?

– Visi pamename XX a. okupacijų, ypač sovietmečio, nustekentų kultūros paveldo griuvėsių dykynes. Ir nors visų kultūros paveldo objektų mūsų tėvynėje dar nesutvarkėme, tačiau vis dažniau džiaugiamės geromis naujienomis.

Atgaivinto Lietuvos kultūros paveldo gausėjimas – jau solidi tendencija. Skaičiuojame  tvarkomų ir sutvarkytų dvarų Lietuvoje antrą šimtą. Atgimę dvarai yra atverti lankymui, poilsiui ir kultūros renginiams, pritaikyti ūkininkavimo, ugdymo reikmėms arba gyvenamajai paskirčiai. Daugelyje jų buvo minimas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Restauruojamos iškiliausios Lietuvos šventovės. Tvarkomi garbingą Lietuvos istoriją simbolizuojantys piliakalniai, ant kurių Lietuvos piliečiai liepos 6-ąją pamėgo švęsti Valstybės dieną.

– Ko tikitės iš šių metų?

– Šie metai visoje ES paskelbti Europos paveldo metais. Jų tikslas – paskatinti daugiau žmonių atrasti Europos kultūros paveldą, juo domėtis ir sustiprinti Europos bendrystės jausmą: mūsų paveldas – praeities ir ateities gijų pynė. Turime gerą progą dar tvirčiau įsisąmoninti: Europos paveldas yra ir Lietuvos paveldas. Tai yra mūsų kasdienybės dalis. Europa yra mumyse. Dėl paveldo rinkomės mums savą gyvenimo Europos šalių bendrijoje ateitį.

Tikiuosi, kad įveiksime nelengvus nuolat iškylančius iššūkius. Priešiškos valstybei jėgos nenori, kad stiprėtų pilietinė tapatybė ir mūsų valstybingumo dvasiniai pamatai.

– Kokią Lietuvą norėtumėte matyti dar po 50 metų?

– Laisvą, saugią ir klestinčią valstybę. Lietuvos visuomenę – visiškai išsigydžiusią nuo iš sovietmečio paveldėtos blogos valios. Išsaugojusią savo tapatybę ir nepaliaujamai besirūpinančią tautos dvasios šaltiniais. Turtingą paveldėto dvasinio ir apčiuopiamo materialinio paveldo. Lietuvos žmones – puoselėjančius Kūrėjo dovanojamą žmogaus prigimtį, kuri mums suteikia didelę brangenybę – tėvynę ir valstybę.

– Jūsų nuomone, kas tuo laiku galėtų atsirasti kultūros paveldo sąrašuose? Kokią istoriją tuomet galėtų papasakoti kultūros paveldas?

– Viliuosi, kad po 50 metų ateities kartos sugebės perskaityti sparčiai modernėjančiose skaitmeninėse laikmenose fiksuojamą XXI a. pradžios Lietuvos istoriją. O mūsų dienas ateities kartoms turėtų priminti antrąsyk atkurtos tautos dvasios pasireiškimo Lietuvos įvykiai: Baltijos kelias, Lietuvos žmonių apgintas parlamentas ir didvyrių krauju 1991 m. sausio 13-osios naktį aplaistytas TV bokštas bei LRT kompleksas Vilniuje ir Medininkų pasienio posto tragediją menanti Lietuvos pareigūnų žūties vieta.

Labai tikiuosi, kad ateities paveldo sąrašus papildys Lietuvos architektų sukurti šiuolaikiški, savitą charakterį demonstruojantys pastatai, o ateities kartos didžiuosis jais taip, kaip mes didžiuojamės tarpukario modernizmu ir jį sukūrusia Lietuvos inžinierių ir architektų mokykla.

„Su departamento vadove bus kalbama, kad reikia sutvarkyti bažnyčių, kuriuose lankysis popiežius, išvaizdą. Tarp jų – Vilniaus arkikatedros pamatus, Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką“, – BNS sakė Seimo vadovo atstovė spaudai Karolina Frolovienė.

Anot jos, su D. Varnaite taip pat norima aptarti kitų paveldo statinių būklę, galimybes tvarkyti Seimo fontaną.

Popiežius Pranciškus Lietuvoje lankysis kitų metų rugsėjį. Jis bus antrasis Šventasis Tėvas, viešėjęs Lietuvoje. Popiežius Jonas Paulius II Lietuvoje lankėsi 1993 metais.

D. Varnaitė bei departamento atstovai šią situaciją pristatė ir savivaldybei – direktorės žiniomis, nenustatytą kiekį, kaip teigiama, sovietų karių palaikų sostinėje perlaidojo Antrojo pasaulini karo veteranus vienijanti organizacija „Užmiršti kariai“, palaikai, manoma, atvežti iš Švenčionių rajono.

„Mus pasiekė informacija, kad Antakalnio kapinių sklype, kuris prieš kelerius metus dar prie ankstesnės savivaldybės valdžios buvo paskirtas laidoti Antrojo pasaulinio karo veteranus, yra statoma kapavietė ir įrenginėjamas paminklas ne tomis sąlygomis, kuriomis sklypas paskirtas (...). Paaiškėjo, kad iš tiesų įrengta kapavietė, statomas paminklas su sovietine simbolika. Dabar vykdomas administracinis tyrimas“, – žurnalistams Vilniaus savivaldybėje sakė D. Varnaitė.

Ant antkapio prie vienos masinės kapavietės matomi penkiakampės žvaigždės kontūrai, ant kito jų – taip pat žvaigždė bei užrašas rusų kalba „kareivį, komunistą, tėvą, vyrą prisimenam, gedim“.

Anot D. Varnaitės, manoma, kad paminklai pastatyti prieš kelis mėnesius, palaikų perlaidojimas nesuderintas su Kultūros ministerija, kaip turėjo būti daroma. Kitą savaitę pasiaiškinti kviečiami organizacijos „Užmiršti kariai“ atstovai, departamentas taip pat kreipėsi į policiją, prašydamas įvertinti, ar nėra pažeistas draudimas demonstruoti sovietinę simboliką. D. Varnaitė sako, kad palaikų pervežimas iš kito rajono į sostinę „nėra įprasta praktika“.

„Esu visiškai tikra, kad tai yra didžiulės informacinės atakos, vykdomos prieš Lietuvą, dalis. Pats faktas, kad perlaidojami palaikai, net jei sutiktumėme, kad jie – Antrojo pasaulinio karo karių, nors niekas nedalyvavo užkasant, niekas nepatikrino – teigiama, kad iš Švenčionių rajono. Bet kas į šį klausimą gali atsakyti? Niekas. Manau, kad tai yra tiesiog mėginimas didinti Vilniaus mieste tokių vietų skaičių ir tokiu būdu stiprinti puolimą prieš mūsų valstybę“, – kalbėjo D. Varnaitė.

Savivaldybės atstovė posėdyje, skirtame Antakalnio kapinių problematikai, tikino, kad nors leidimai laidoti palaikus išduoti, patys antkapiai nebuvo derinti su savivaldybe ir atsirado savavališkai. Įtariama, kad jie buvo pastatyti neteisėtai, įvežti ne pro paradinius, o kitus vartus, nulaužus spyną. Vis dėlto savivaldybės atstovė patikino gavusi teisininkų išvadą, jog žvaigždė nėra nuspalvinta raudonai, todėl neatitinka sovietinės simbolikos kriterijų.

„Nežinau, ar į tai turėtumėme veltis atsakinėdami. Man atrodo, kad kiekvienam absoliučiai aišku, kad tai, kas padaryta, yra antivalstybiška. Jei dar yra tokių teisininkų, kurie aiškina, kad penkiakampė žvaigždė, įrengta ant sovietinių kapų, kad ji – ne sovietinė simbolika, tai ne argumentas. Negalime nusiristi iki to, kad informacinio karo dalį vertintumėme kaip kažkokių teisinių ginčų objektą“, – į tai replikavo D. Varnaitė.

„KPD padarys viską, kad šis faktas būtų tinkamai įvertintas“, – pridūrė ji.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvoje iki 1953 metų dar vyko aktyvus partizaninis pasipriešinimas. Jo metu žuvo per 20 tūkst. rezistentų, jų šeimų narių ir rėmėjų.

Per pusę amžiaus trukusią sovietų okupaciją į lagerius ir tremtį išvežta 275 tūkst. Lietuvos gyventojų.