Žaidimas yra gyvenimo, kaip ir politikos, dalis. Ir demokratijos jame tiek, kiek supratimo skirti pagyrimus nuo realybės.
Kiekvieną savaitę paimu į rankas Vokietijoje leidžiamą vieną didžiausių savaitraščių "Die Zeit". Kiekvienąkart su laikraščiu išleidžiamas ir jo priedas "Zeit Magazin". Ir savaitraštyje, ir priede visada būna įdomių publikacijų.
Pastarajame numeryje išspausdintas interviu su Efraimu Zuroffu, kitaip dar vadinamu nacių medžiotoju.
Pastarajame interviu yra minima ir Lietuva. E.Zuroffas pasakoja: "Pernai, Nepriklausomybės dieną aš lankiausi Lietuvoje. Kartu su profesoriumi Dovidu Katzu, kuris kovoja prieš holokausto neigimą, bei Izraelio studentais buvau Kaune ir ginčijausi su šimtais ultranacionalistų ir neonacių. Šie žmonės nori Antrojo pasaulinio karo istoriją rašyti iš naujo. Tai buvo bauginama ir pavojinga, jaučiausi neapsaugotas ir, jeigu žvilgsniai būtų galėję žudyti, aš būčiau per šimtą kartų miręs".
Po savaitės namuose Izraelyje E.Zuroffą ištiko širdies infarktas. Tai jis mini šiame interviu.
Tą pačią savaitę Tiubingeno universitete buvo surengta diskusija apie dešinįjį ekstremizmą Rytų Europoje. Joje diskutavo Vokietijos Bundestago narys, kelių universitetų profesoriai iš
Vokietijos ir Vengrijos. Nuėjau. Apie Baltijos šalis tiek ir tebuvo pasakyta, jog jose yra didelė Rusijos įtaka. Kas norėjo, galėjo pasiimti knygą "Dešinysis ekstremizmas Europoje". Knygą išleido Friedricho Eberto fondas.
Tarp Europos šalyse renkamų radikalių dešiniųjų partijų nuo 1990-ųjų Lietuvos partijos nėra minimos. Tačiau 1999ุุ–2000 m. apklausos duomenimis, tarp Europos valstybių, nusiteikusių prieš svetimus, Lietuvoje tokių žmonių buvo beveik 40 proc., o 2008 m. duomenimis, jų skaičius viršijo 50 proc.
Nežinau, kas kuria Lietuvos valstybės įvaizdį. Nutylėti apie tuos dalykus taip pat negaliu, nes tylėjimas – mirtis demokratijai.
Suprantama, sakysite, apklausos ir lieka apklausomis. Bet ar tai nėra tas šaukštas deguto, kuris sugadina medaus statinę?
Per 40 metų Tiubingeno miesto meras ir Badeno-Viurtembergo žemės ministras prezidentas kasmet sausio pradžioje sukviečia piliečius ir jiems primena, kas nuveikta, taip pat pristato miesto bei federacinės žemės investicines galimybes, pagrindinius darbus, gyvenamųjų namų plėtros dalykus, atvirai kalba apie ekologiją ir klimato taršą, paviešina, kiek atsirado darbo vietų regione, kokia buvo universiteto įtaka miestui.
Kai universitetinis miestas, kuriame gyventojų yra mažiau nei Klaipėdoje, o surinktų mokesčių suma siekia aštuonženklį skaičių, suprantu, kodėl salėje nuvilnija plojimų audra.
Tai – vieši tos šalies renginiai. Tiubingene kasmet jie rengiami vis kitoje miesto salėje. Šiemet kiekvienas galėjo paskambinti telefonu į savivaldybę ir pareikšti norą dalyvauti renginyje.
Užsiregistravusiems paštu buvo atsiųsti mero pasirašyti kvietimai. O kai miesto meras (jis ir žemės ministras prezidentas priklauso Žaliųjų partijai) sumanė dalį kvietimų išdalyti bičiuliams, miesto laikraštyje jam buvo tiesmukai paaiškinta, jog nedera painioti privačių ir viešųjų interesų.
Šiemet toks renginys vyko universiteto šventinėje salėje. Tarp kviestinių svečių buvo ir universiteto rektorius, Kroatijos generalinis konsulas, miestui nusipelnę žmonės, politikai, žurnalistai, vienuolės, verslo, kultūros ir mokslo atstovai, šiaip paprasti piliečiai.
Ta marga minia atspindėjo bene visus universitetinio miesto gyventojų sluoksnius. Būtent tokiame renginyje Tiubingeno miesto piliečio medalis buvo įteiktas vienam buvusiam koncentracijos stovyklų kaliniui.
Nebuvo jokių ilgų ir moralizuojančių tuščių kalbų. Miesto ir federacinės žemės vadovai laidė sąmojus. Jei aukštus postus užimantys žmonės geba pasišaipyti iš savęs, tai tik byloja, kokia yra atvira visuomenė.
O po to miesto valdžia įprastai visus atvykusiuosius, o jų buvo apie tūkstantį, vaišino raudonuoju ir baltuoju vynu, tradiciniais breceliais (kepiniai iš miltų su trimis skylutėmis) ir, žinoma, šokoladu. Ir visai nesvarbu, kokiai partijai atstovauja meras bei žemės ministras prezidentas, tradicijų niekas nelaužo.
Būtent šiame renginyje buvau pristatyta universiteto, kuriam pavaldžios ir klinikos, rektoriui. Jis prisiminė atvejus, kai keliskart kreipėmės į jį pagalbos, gabendami labdarą į Klaipėdos universitetinę ir Telšių ligonines. Ir dabar jis mums paliko gražią susitikimų viltį.
Nežinau, ar Lietuvoje atsirastų toks meras, kuris kasmet drįstų kviesti savo piliečius ir papasakotų jiems apie miesto ar rajono ateitį. Arba tiesiog rastų galimybę pasidžiaugti ir pabūti kartu su rinkėjais. Nedidelės tradicinėmis tapusios šventės irgi praskaidrina gyvenimą.
Jeigu tarnauti valstybei yra garbė, kodėl nėra pareigos atsiskaityti piliečiams?
Šitame renginyje man labiausiai įsiminė itin pagarbus miesto ir Badeno-Viurtembergo žemės vadovų požiūris į Tiubingeno universitetą, kuris yra neatsiejama miesto dalis: iš čia sklinda žinios, čia yra intelektualų, darbo vietų, o svarbiausia – čia formuojama būsimoji aukštos kokybės darbo jėga. Ir šiuo metu baigiama statyti universitetinė akių klinika, kurios sąmatinė vertė – keliasdešimt milijonų eurų.
Universitetas teikia Tiubingeno miestui garbės ir pripažinimo. Tai juk nuostabu.
Pas mus taip pat dažnai kalbama apie žmonių teises. Suprantama, jos yra labai svarbios, tačiau ko vertas yra tas mūsų kalbėjimas, jeigu jis nepasiekia piliečių? Pamiršome kalbėti apie piliečių asmeninę laisvę, nuo kurios priklauso tautiečių gyvenimas ir valstybės klestėjimas.
Ar dažnai tenka regėti oficialiuose renginiuose žmones, kurie segėtų valstybės ordinus ir medalius? Lietuvoje tai matau retai, o Vokietijoje įžvelgiu tikrą orumą valstybinius apdovanojimus seginčių žmonių akyse.
Gal ir iš sovietmečio Lietuvoje dar liko įprotis gėdytis apdovanojimų. Tačiau būti pagerbtam už tarnystę nepriklausomai Lietuvos valstybei – neeilinis pripažinimas. Kodėl tuo nesidžiaugti?
