„Dalyvaudami dokumentinės realybės apie organų ir audinių donorystę ir transplantaciją kūrime norėjome parodyti visą ir tikrą donorystės ir transplantacijos kelią nuo pradžios – žmogaus ligos ir laukimo, potencialaus donoro identifikavimo reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje ir ištarto mirusio donoro artimųjų „taip“, iki pabaigos – ilgų transplantacijos operacijos valandų ir ilgo sveikimo savaičių. Skaitome apie donorystės ir transplantacijos sėkmės istorijas, bet realybės dokumentikoje bus tikra realybė. Iš kolegų televizijoje, skaičiuojančių žiūrimumo rodiklius, girdime atsiliepimus, jog pasirinktas kelias buvo teisingas. Mes taip pat girdime teigiamų atsiliepimų iš gydytojų ar recipientų.

LRT nuotr. 

Maža to, kai tik prasidėjo filmo transliacija vien per pirmąsias valandas internetu sulaukėme pusšimčio sutikimų donoro kortelėms gauti, kiek vėliau prašymų skaičius viršijo 100. Paprastai tokiam skaičiui pasiekti reikia mėnesio. Tai žmonės išgirdo ir suprato mūsų siunčiamą žinutę, kad apie donorystę būtina kalbėtis su artimaisiais ir apsisprendus tarti tvirtą „taip“, – pasakojo Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė Audronė Būziuvienė.

Pirmojoje dokumentinio ciklo dalyje buvo pasakojama apie širdies donorystę bei transplantaciją. Filmo autorius, režisierius ir prodiuseris Dominykas Kubilius filme atskleidė, kas vyksta operacinėje bei donoro laukiančiųjų herojų istorijos – nuo ligos iki žinios apie donorą, nuo operacijos iki sveikimo proceso.

Vasario 13 dieną bus pristatyta antroji dokumentinio ciklo „Prisikėlimas“ dalis, skirta inkstų transplantacijai.

LRT nuotr. 

Filme žiūrovai išvys, kaip laukiantiesiems inksto donorų gyvenimas tampa loterija – atsiradus donorui, kviečiami 3–4 sunkiai sergantys žmonės, labiausiai tinkantys galimiems dviems donoro inkstams. Jiems atvykus į klinikas yra atliekami visi reikalingi tyrimai bei tiriama dėl suderinamumo. Tuomet paaiškėja, kam donoro inkstai tinka, o kam tenka grįžti namo ir laukti kito donoro.

Inkstų donorų laukiantieji pacientai serga inkstų nepakankamumu, jiems 2–3 kartus per savaitę daromos dializės (varginantis kraujo valymas), dažniausiai sergantys negali patys šlapintis, neturi energijos, negali niekur keliauti, yra pririšti prie procedūrų, nuo kurių priklauso jų gyvybė.

Antroji ciklo „Prisikėlimas“ dalis – antradienį, 21.30 val. per LRT televiziją. 

– Kodėl pasakėte „taip“ donorystei?

– Labai seniai į mane kreipėsi Transplantacijos biuro darbuotojai – norėjo, kad žinomi žmonės apie tai kalbėtų, skleistų šią teisingą žinią... Stojau į tas gretas ir iki šiol tikiu, kad tai labai kilnus dalykas. Juk darome tai dėl mūsų pačių gerovės – dėl mūsų draugų, dėl pažįstamų ir dėl nepažįstamų. Koks skirtumas, kam padėsime – svarbu, galime padėti. Visi turime žinoti, kad jei mums kas nutiktų, yra galimybė išgelbėti net septynias kitas gyvybes.

Kas apie tai turi kalbėti? Politikai, garsūs žmonės, mokytojai? Manau, kad visi, kas gali. Nebūtina apsiriboti vien žinomais veidais ar politikais – politikų žmonės kaip tik ne visada klauso. Deja, kartais ši iniciatyva paskęsta tarp kitų kasdienių rūpesčių, tačiau nuolatinis kalbėjimas apie tai, kad ir kaip nelengva būtų, visada duoda teigiamų rezultatų. Visas pasaulis eina tuo keliu. Manau, kad ir Lietuvoje keičiasi situacija, daugėja palankiai vertinančių donorystę. Reikia tęsti pradėtus darbus, skleisti šią žinią pirmiausiai jaunimui, kad jaunimas ją į namus parneštų – tėvams, seneliams. Nežinau, kiek jaunų žmonių Lietuvoje turi Donoro korteles, bet manau, kad dauguma jų donorystę vertina teigiamai. Žinoma, gal apie tai dar nesusimąsto – skuba gyventi ir net negalvoja, kad yra ir tokia, nepastebima gyvenimo pusė. Mūsų vaikai – Mykolas, Martynas ir Gabrielė tikrai žino, kas tai yra ir galbūt vieną dieną irgi tęs mano darbą.

G. Skaraitienės nuotr. 

– Su savo atžalomis kalbatės ne tik apie donorystę. Kaip sportininkui ir politikui pavyko rasti laiko šeimai – juk ne atsitiktinai sportininkais tapo visos trys Jūsų ir žmonos Kristinos atžalos...

Pradėjome gyventi, kai baigėsi mano sportinė karjera, bet tada jau vaikai buvo visi išsivažinėję.

– Kol sportavau, sportas buvo vienas iš mano prioritetų, todėl namams laiko skirdavau tik tiek, kiek jo likdavo. Išvažiuoji į stovyklas ir namie nebūni po tris savaites, po mėnesį. Grįžti, vaikai atpažįsta, bet pabūni ir vėl išvažiuoji. Politikui rūpintis namais paprasčiau, pradėjome gyventi, kai baigėsi mano sportinė karjera, bet tada jau vaikai buvo visi išsivažinėję.

Žinoma, kai vaikai eina tėvų pėdomis, tėvams yra labai smagu. Kaip juos išauginti čempionais? Labiau žinau, ko daryti nereikia... Man atrodo, kad didžiausia nelaimė būna, kai vaikams tenka įgyvendinti tėvų norus ir neišsipildžiusias svajones. Kai jie yra verčiami tai daryti, net galima sakyti, žalojami. Nes juos gali arba sudominti savo profesija, arba leisti jiems pasirinkti, ką jie patys nori gyvenime daryti. Tikrai pažįstu ne vieną tėvą, kurie veda tuos savo vaikus į tenisą, ar dar kažkur, nori paversti juos gerais sportininkais, o tie vaikai tiesiog kankinasi – neturi vaikystės, privalo daryti ne tai, kas jiems patiems įdomu, kur linksta jų širdys, gyvena savo tėvų gyvenimą.

Asmeninis pavyzdys – sudėtinė proceso dalis. Daug ką lemia ir tradicijos šeimoje. Kalbant apie mūsų patirtį, tai Martynas nelabai norėjo sportuoti. Pabandydavo, bet jam arčiau prie širdies buvo programavimas. Labai tuo domėjosi, baigė visus įmanomus kursus. Bet norint užsiimti ta veikla, jam reikėjo nemažai kainuojančios aparatūros. Surašėme kontraktą ir jis gavo tą aparatūrą. Pagal kontraktą, kurį pats pasirašė, per savaitę buvo penkios treniruotės, muzikos pamokos ir tam tikras vidurkis mokykloje. Kontraktas buvo trims metams ir Martynas niekada jo nepažeidė – ir treniravosi, ir groti gitara mokėsi, ir pažymiai mokykloje buvo geri. O po tų trijų metų jau visai to sporto nebenorėjo palikti – rezultatai atsirado. Ar tai galima vadinti vaikystės trauma? Nežinau, sutartį pasirašė pats...

Mykolo mėtyti disko irgi nevertėme – tiesiog nebelikus futbolo, jis kito pasirinkimo neturėjo. Buvo puolėjas, jam visai sekėsi, bet taip užaugo, kad nebebuvo tokio dydžio futbolo avalynės. Nuėjome pirkti, atnešė didžiausius, 48,5 dydžio batelius, o koja netelpa ir ką – viskas... Kaip be bucų futbolą žaisi? Tai ir pasiūlėme jam diską mėtyti su broliu... Mums lengviau - nereikėjo vežioti treniruotis į skirtingus Vilniaus kampus, tačiau sprendimą priėmė jis pats. Greit išmoko mesti - pusės metų užteko. Pradėjo 2016-aisiais, o po ketverių metų jau tapo pasaulio jaunimo čempionu, o sėkmingiausi buvo 2022-ieji: laimėjo sidabrą Pasaulio lengvosios atletikos čempionate ir auksą Europos čempionate. Genetika? Asmeninis pavyzdys? Visko čia buvo... Bet jokios prievartos ar spaudimo. Nes turbūt tas vaikus labiausiai ir atbaido – nenori tėvų pavesti, nenori jų nuvilti, gaunasi tokie liūdnesni dalykai... Vaikui reikia laisvės, reikia išbandyti ne vieną veiklą, kad galėtum išsirinkti, kas labiausiai prie širdies. Ir net jokios tinginystės nebus, jeigu vaikas gyvens tuo, ką daro, bus taip sudomintas, kad be pasirinktos veiklos negalės įsivaizduoti savo gyvenimo.  Su vaikais reikia daug ir apie viską kalbėtis...

Dukra sprintą bėgioja, šokinėja į tolį, nori septynkovę pabandyti, kol kas dar ieškojimuose. Aš irgi diską mėtyti ne iš karto pradėjau. Labai norėjau žaisti krepšinį, bet nepriėmė, po to teko ietį mėtyti, bet irgi nesisekė. Grįžti į kaimą nieko nepasiekus, kad paskui visi apie tai kalbėtų, tikrai nesinorėjo, todėl teko kažko imtis, kad neišmestų iš Panevėžio sporto mokyklos internato. Turėjai kažkaip tam internate išlikti... Labai norėjau ir man pavyko.

– Nėra to jausmo, kad vaikams sportuojant viską išgyvenate tarsi antrą kartą?

Gal ne... Mano paties sportinė karjera buvo labai ilga - 20 metų dalyvaudavau Europos, Pasaulio čempionatuose, Olimpinėse žaidynėse. Tikrai nėra daug sportininkų, kurie taip ilgai ištemptų lengvojoje atletikoje - penkios olimpinės žaidynės. Ir nebuvo nė vienų metų, kad treniruočiausi mažiau, visą laiką tolygiai. Tas laikas sporte geras buvo, visas gyvenimo etapas, per kurį vaikai ir gimė, ir užaugo ir pradėjo patys sportuoti. Karjerą baigiau 2014 m., keli metai prabėgo be Aleknų disko metimo sektoriuje, o paskui jie vėl atsirado.

– Ilgainiui iš sporto pasaulio perėjote į politikos. Žiūrint į vaikų pasiekimus, pačiam sportinių pergalių džiaugsmo netrūksta?

Sportas net buvo daugiau kaip hobis, malonus širdžiai užsiėmimas – sportavau ne dėl garbės, ne dėl didelių pinigų.

– Niekada nebuvau tipiškas sportininkas, kuris mato tik sportą ir nieko daugiau. Mano gyvenimas taip susiklostė, kad visada būdavo kažkas šalia sporto, niekada negyvenau vien juo. Tos veiklos visada viena kitą papildydavo. Nuo 1993-ių metų buvau pareigūnas, dirbau Vadovybės apsaugos departamente, dabar vadinasi Vadovybės apsaugos tarnyba. Gal sportas net buvo daugiau kaip hobis, malonus širdžiai užsiėmimas – sportavau ne dėl garbės, ne dėl didelių pinigų. Man tai buvo iššūkis, azartas, norėjau treniruotis, kovoti, dalyvauti varžybose, atstovauti šaliai. Kaip sakoma, tai buvo palaima dūšiai. Išvengiau rutinos – nusibosdavo viena veikla, imdavausi kitos. Tik tapęs čempionu net nelabai spėdavau įsijausti į tą čempionišką vaidmenį – departamente niekam neįdomu, turi savo darbą dirbti ir dirbti jį labai gerai. Dėl to man tas perėjimas iš sporto į kitus darbus labai natūraliai gavosi – tapau politiku.

Žinoma, politikoje viskas yra kitaip nei sporte. Nors buvau ne komandinis sportininkas, o individualus, kai pats esi atsakingas už savo veiksmus, žinai, kiek įdedi ir nuo kitų žmonių mažai kas priklauso. Net trenerio neturėjau – treniravausi pats. Jeigu kas nepasisekdavo, nelabai buvo su kuo ta atsakomybe dalintis, o jei pasisekdavo – džiaugeisi, kad viską padarei gerai. Juolab, kad tikrai buvo nemažai laukiančių, kada tau nepasiseks. Kaip ir visada gyvenime, visose srityse būna.

Politika yra komandinis darbas ir tie pokyčiai – nuo įdėto darbo iki pasiekto rezultato – tokie lėti, kad net nežinau, ar per vieną kadenciją gali kažką tokio nuveikti, kad tave bent atsimins ar, juolab, nešios ant rankų. Bet dažniausiai, net jei buvo priimti geri sprendimai, jų vaisius skins jau kita kadencija, kiti, kurie po tavęs ateis į Seimą.

Bet kaip buvęs sportininkas, aš nebijau iššūkių, politinis laukas man yra įdomus ir būti jo dalimi visai smagu. Tik treniruotis čia jau nėra laiko – ateini priiminėti sprendimus. Žinoma, pradžioje reikia nemažai pasimokyti. Galiu pasidžiaugti, kad turėjau gerų mokytojų, ypač dabar jau šviesios atminties Kęstutis Glaveckas. Labai daug su juo praleisdavom laiko. Nepriklausomybės akto signataras, labai įdomus žmogus, tikrai turėjo ką papasakoti ir pamokyti. Nemažai bendraudavom ir su prezidentu Algirdu Brazausku, tačiau tai buvo labiau darbiniai santykiai.

– Dabar dalinate patarimus savo vaikams?

– Epizodiškai. Didesnis mano indėlis buvo jiems tik pradėjus. Paskui jau tampi tik patarėju, atkreipiančiu dėmesį į kažkokius niuansus - kaip tam tikrose situacijose elgtis, ką daryti, tikrai yra dalykų, kuriuos verta žinoti. Nes yra treneriai, kurie su jais dirba, metodikos keičiasi. Ar manęs klauso? Visaip būna...

Laikas bėga, vaikai užauga... Norėtume, kad tiek vaikai vaikais ir liktų, bet jie užauga. Dabar dar dažniau susitinkam, paskui ir pas juos šeimos atsiras. Tada atsiras anūkų ir vėl bus kitaip. O jeigu reikės, tai ir anūkus nuvesiu į treniruotę, gal net ir pats juos patreniruosiu. Esu net mokslus baigęs ir vis pagalvoju, gal dabar jau eisiu dirbti treneriu. Kaip sakoma, dar tikrai ne vėlu tą padaryti. Tikrai tos minties dar neišbraukiau ir kaip tik dabar reikia pasvarstyti, ar aš dar noriu likti tuo politiku Seime dar viena kadencijai, tai tikrai matau save trenerio darbe. Ir su vaikais, ir su jaunimu kurie dar šiek tiek nori pasimokyti – pamokau juos. Man patinka, ir dabar kartais pasižiūriu treniruotes, patarimų duodu, kas nori. Tai man atrodo, kad visai čia geras darbas būtų su vaikais, su jaunimu. Padėti jiems, perteikti jiems tai, ką žinau geriausiai.

Įstatymo pataisos numato donorystės modelio pakeitimą iš informuoto į numanomo sutikimo – kai visi piliečiai yra laikomi potencialiais organų donorais, nebent yra išreiškę nesutikimą.

Pagal Lietuvoje šiuo metu taikomą organų donorystės modelį, žmogus, norintis po mirties tapti potencialiu organų donoru, turi pasirašyti sutikimą ir gauti Donoro kortelę.

Tuo tarpu pagal numanomo sutikimo donorystės modelį visi šalies piliečiai yra laikomi potencialiais organų donorais, nebent išreiškė nesutikimą. Vis dėlto, yra paliekama galimybė rinktis – sutikti arba nesutikti, o prireikus ir pakeisti nuomonę.

Tiek informuoto, tiek numanomo sutikimo atveju yra prašoma ir artimųjų raštiško sutikimo dėl organų donorystės.

Projektas grąžintas tobulinti dėl visuomenės nepasirengimo pokyčiams

Seimo narei Jurgitai Sejonienei vasarą pateikus įstatymo pakeitimo projektą, visuomenėje kilo sumaištis. Gyventojams pamanius, kad pataisos dėl donorystės modelio pakeitimo priimtos, nesutikimus organų donorystei po savo mirties per parą pateikė daugiau nei 500 žmonių. Dėl patirtos žalos tiek Seimo nariai, tiek Sveikatos apsaugos ministerijos bei jai priklausančio Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) atstovai prašė komiteto šiuo metu nepritarti pataisoms.

„Jau yra labai daug sumaišties įnešta į visuomenę ir matome, kad tam tikra žala yra padaryta“, – Sveikatos reikalų komiteto posėdyje kalbėjo parlamentaras Aurelijus Veryga.

Jau yra labai daug sumaišties įnešta į visuomenę ir matome, kad tam tikra žala yra padaryta.

Nors dauguma posėdyje dalyvavusių sutiko su tuo, kad Lietuvai reikalingi organų donorystės modelio pokyčiai, akcentuota, kad visuomenė dar nėra tam pasiruošusi.

„Reikalingas visuomenės brandinimas, visuomenės švietimas, komunikavimas, kad donorystės skaičiai augtų, o ne kristų“, – sakė NTB Teisės ir veiklos priežiūros skyriaus specialistė Aušra Motiejūnė.

„Neprieštaraujame, kad reikia judėti tokio modelio link, ir, žvelgiant į laukiančiųjų transplantacijos skaičius, kryptis turėtų būti tokia. Bet reikalinga suprasti, kad visuomenę paruošti tokiam koncepcijos pasikeitimui tikrai reikia. Mes pritariame pačiam principui, bet manome, kad tai turėtų būti atidėta, kol nėra iki galo paruošta visuomenė, atliktos informacinės kampanijos, kol neturime aiškaus pritarimo iš visuomenės“, – pabrėžė sveikatos apsaugos viceministras Aurimas Pečkauskas.

Įstatymo pakeitimo projekto autorė J. Sejonienė mano, kad sumaištis visuomenėje yra laikina. Anot jos, šiuo metu reikia kovoti su paskleista dezinformacija ir didinti finansavimą organų donoryste užsiimančioms įstaigoms.

„Šitam projektui, tokiam, koks jis yra, iš esmės kritikos nėra. Kritika didžiausia yra galbūt dėl to, kad yra sumaištis visuomenėje, kuri, aš neabejoju, yra laikina. Kova su dezinformacija yra būtina, kaip ir būtina didinti finansavimą, pirmiausia koordinatorių brigadoms ir panašiai“, – posėdyje kalbėjo parlamentarė.

Daugumos Sveikatos reikalų komiteto narių balsais, nutarta projekto neatmesti ir grąžinti jį tobulinti.

ELTA primena, kad vasarą pateikus Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymo pakeitimo projektą, visuomenėje paskleista dezinformacija apie numanomo sutikimo modelio įsigaliojimą. Visgi, tokia informacija buvo paneigta, tačiau neišvengta žalos.

Nesutikimus organų donorystei po savo mirties per parą pateikė daugiau nei 500 žmonių, NTB taip pat sulaukė kreipimųsi su klausimais, kaip tai padaryti ir kas keisis nuo liepos 1 dienos.

Bėdos sulaukus pilnametystės

„Vaikystėje mano sveikata daugiausia rūpinosi mama, aš tik žinojau, kad kas kelis mėnesius reikia atlikti kraujo ir šlapimo tyrimus“, – pasakoja Vaiva.

Rimtesnės problemos dėl inkstų nepakankamumo prasidėjo merginai sulaukus pilnametystės. „Stebėjome Vaivos būklę ir blogėjančią inkstų funkciją. Buvo nuspręsta, kad ilgiau laukti nebegalime, turime pradėti merginą ruošti dializėms“, – pasakoja Kauno klinikų Nefrologijos klinikos gydytoja nefrologė dr. Sondra Kybartienė-Mačiulaitė.

Kai pacientų inkstai nustoja filtruoti kraują ir su šlapimu išskirti nereikalingų toksinų, tenka jiems padėti ir kraują valyti aparatu. „Lietuvoje galimos trys pakaitinės inkstų terapijos rūšys – hemodializė, peritoninė dializė ir inkstų transplantacija, – sako gydytoja nefrologė. – Pacientas, išklausęs visų galimybių pranašumus ir rizikas, pats nusprendžia, kokią rūšį pasirinkti. Vaiva pasirinko hemodializę, kuri labiau tinka žmonėms, gyvenantiems aktyvų gyvenimą.“

Dializės dvyliktoje klasėje

Vaivai hemodializės pradėtos atlikti 12-oje klasėje – mergina iškart po pamokų tris kartus per savaitę vykdavo į Kauno klinikas, kuriose, prijungta prie dializių aparato, praleisdavo keturias valandas. „Po mokyklos labai norėdavosi su kuo nors pasikalbėti, o slaugytojos tam buvo idealiai sutvertos. Iki šiol labai dėkoju joms. Taip pat žmonės, kuriems kartu su manimi buvo atiekamos dializės, parodė, kad galima gyventi visavertį gyvenimą net ir tris kartus per savaitę vykstant į ligoninę, kurioje duriamos storos adatos, reikia ilgai gulėti ir stengtis kuo mažiau judinti ranką, prie kurios prijungtas aparatas“, – prisimena Vaiva.

Moteris priduria dabar suprantanti, kad tie dializių mėnesiai buvo labai sunkūs, tačiau tuo metu to nesureikšmino. „Žinojau savo tuometes pareigas – mokytis, sėkmingai pabaigti 12 klasę, įstoti į norimą specialybę, išgyventi dializes ir gauti donorinį inkstą“, – pasakoja moteris.

Paprastai vargina režimas

S. Kybartienė-Mačiulaitė pabrėžia, kad pacientus dažnai vargina ne tiek pati dializės procedūra, kiek sudėtingas režimas tarp dializių. „Režimas gyvenant su dializėmis – sunkus. Nepaisant, kad pacientai turi reguliariai lankytis dializių centruose, jie privalo labai riboti vartojamų skysčių kiekį, griežtai laikytis dietos – atsisakyti vaisių, daržovių, kitų produktų“, – teigia gydytoja.

Vaivai inkstų transplantacija atlikta iš trečio karto – pirmą kartą, atsiradus donoriniam organui, ji sirgo, tad transplantacija negalėjo būti atliekama. Antrą kartą tinkamas inksto donoras atsirado egzaminų metu. Vaiva norėjo sėkmingai pabaigti 12 klasių, tad atsisakė transplantacijos. Trečias kartas buvo lemtingas ir Vaivai sėkmingai transplantuotas inkstas.

Žinojau savo pareigas, kurios tuo metu buvo mokytis, sėkmingai pabaigti 12 klasę, įstoti į norimą specialybę, išgyventi dializes ir gauti donorinį inkstą.

„Prieš inksto transplantacijos operaciją jaučiau didelį nerimą ir baimę, tačiau viskas praėjo labai greitai. Jaučiu didelį dėkingumą mamai už visus savo gyvenimo metus. Tie metai buvo įtempti, o ji visada ir visur buvo šalia. Reikia mane iš dializių parvežti – mama šalia. Po egzamino reikia paimti mane ir greitai nuvežti į dializę – mama šalia“, – pasakoja moteris.

„Daugiadalykės komandos dėka transplantacijos operacija praėjo puikiai ir truko gana trumpą laiką Vaiva atgavo jėgas ir išvyko iš ligoninės toliau siekti savo tikslų“, – sako S. Kybartienė-Mačiulaitė.

Gyvena aktyvų gyvenimą

Vaiva gyvena įprastą aktyvų jauno žmogaus gyvenimą – neseniai atšventė vestuves su vyru, su kuriuo susipažino dar prieš prasidedant dializėms ir kuris padėjo jai ištverti sunkiausias akimirkas, nusipirko būstą ir dirba pagal įgytą specialybę. „Žinoma, apie donorinį inkstą galvoju kiekvieną dieną bent po kelias minutes. Labiausiai apie įvykius primena vaistai, kuriuos geriu ryte ir vakare, – sako Vaiva. – Dėkoju visam Kauno klinikų personalui, kurie manimi rūpinosi ir tapo artimi. Labai norisi tarti ačiū donoro šeimai, kurie sutiko paaukoti artimojo organus. Noriu tikėti, kad tokių šeimų Lietuvoje tik daugės.“ Moteris skatina nebijoti su artimaisiais kalbėti organų donorystės tema, nes niekada nežinome, kada gali ištikti nelaimė. „Jei galime padėti, vadinasi, privalome padėti. Tokiu požiūriu reikia vadovautis visose gyvenimo situacijose“, – šypsosi Vaiva.

Pernai Kauno klinikose atlikta 30 kadaverinio inksto transplantacijų, kai inkstas transplantuojamas iš mirusio žmogaus, ir trys gyvosios donorystės, kai inkstą sergančiam artimajam sutiko paaukoti giminės.

Pasak Santaros klinikų Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro vadovo profesoriaus Tomo Jovaišos, donorystės paslaugų koordinavimo centras yra papildoma struktūra šalia jau egzistuojančios Nacionalinio transplantacijos biuro sistemos.

„Pagrindinės naujos Santaros klinikų komandos funkcijos – kasdienis kontaktas su visomis regiono ligoninėmis. Būtent – kasdienis, nes intensyviojoje terapijoje paciento būklė gali kisti labai sparčiai“, – teigia T. Jovaiša.

Pagrindinės naujos Santaros klinikų komandos funkcijos – kasdienis kontaktas su visomis regiono ligoninėmis.

Anot jo, svarbus ir komandos profesionalumo, įgūdžiu aspektas.

„Jeigu už donorystę atsakingi asmenys išbarstyti po visas regiono ligonines, juos apmokyti įstatyminės bazės reikalavimų, bendravimo ir kitų dalykų yra labai sunku. Kitas reikalas, kai komanda suformuota vienoje įstaigoje, po vienu stogu“, – pažymi klinikų atstovas.

Koordinavimo centruose kiekvieną dieną dirba specialistas, kuris, esant reikalui, gali vykti į regiono ligoninę ir ten medikams padėti, konsultuoti, identifikuoti potencialius donorus.

T. Jovaiša pažymi, kad organų donorystės ir transplantacijos procesas yra sudėtingas ir susideda iš kelių dalių.

„Iki šiol turėjome gerai veikiančią sistemą, kai donoras jau identifikuotas: įsijungia transplantacijų koordinatoriai, vyksta recipiento parinkimas, atliekami būtini tyrimai, organizuojamas visas transplantacijos logistikos procesas“, – sako jis.

Anot mediko, etapas iki efektyvaus donoro identifikavimo iš esmės buvo deleguotas gydymo įstaigoms ar gydantiems medikams, o tai kėlė iššūkių, tačiau atsiradus sistemai, apimančiai visą regioną, tokia užduotis „tampa įgyvendinama“.

„Šiandien įkrito jau virš 300 nesutikimų ir dar 100 skambučių – kur galiu pareikšti nesutikimą organų donorystei po mirties iki liepos 1 dienos. Tai noriu visiems pasakyti, kad nuo liepos pirmos dienos teisiniuose dokumentuose dėl pritarimo ar nepritarimo donorystei niekas nesikeičia ir šiais metais tikrai nesikeis“, – pranešime cituojama biuro vadovė Audronė Būziuvienė.

Vyriausybė numanomo sutikimo organų donorystės modeliui, kai visi žmonės laikomi potencialiais donorais, išskyrus raštiškai atsisakiusiuosius jais būti, pritarė vasario mėnesį.

Vyriausybės vertinimu, galimybė raštiškai pareikšti nesutikimą būti donoru, kurį dar turėtų patvirtinti mirusiojo artimieji, priimdami galutinį sprendimą, užtikrina mirusio asmens teisės į asmens neliečiamumą ir kitų asmenų teisės į kuo geresnę sveikatą bei gyvybę pusiausvyrą.

Seimas rudens sesijoje turėtų svarstyti grupės parlamentarų inicijuotą projektą, kad donoru gali būti kiekvienas veiksnus asmuo, kuris nėra sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka pareiškęs nesutikimo, kad jo audiniai, ląstelės, organai būtų atiduoti transplantacijai.

Jei žmogus nebūtų išreiškęs savo valios dėl donorystės, reikėtų artimųjų sutikimo. Įstatyme liktų galioti nuostata, kad be mirusiojo artimųjų sutikimo mirusio asmens audinius, organus paimti ir panaudoti transplantacijai draudžiama.

Biuro teigimu, vien tik tai, kad žmogus mirė, nereiškia, jog jis automatiškai tampa organų ar audinių donoru. Donorystės procesas įmanomas tik reanimacijos skyriuje konstatavus smegenų mirtį arba negrįžtamai nutrūkus kraujotakai ir kvėpavimui – nustačius mirties faktą.

Artimieji, net ir tais atvejais, kai žmogus yra pasirašęs donoro kortelę ir išreiškęs savo norą po mirties tapti donoru, gali pareikšti savo nesutikimą ir organų donorystės procesas nevyks.

„Pavyzdžiui, praėjusiais metais potencialiais donorais tapo 117 žmonių (...). 46 mirusių žmonių artimieji pritarė donorystei ir jie tapo efektyviais donorais. 35 žmonių artimieji nepritarė donorystei ir organų donorystės procesas buvo sustabdytas. 36 žmonės po savo mirties negalėjo tapti organų ir/ar audinių donorais dėl savo sveikatos būklės (...)“, – teigia Nacionalinis transplantacijos biuras.

Pasak galiojančios tvarkos, mirusiojo artimųjų dėl organų donorystės atsiklausiama tokia pirmumo tvarka: sutuoktinio, pilnamečių vaikų ar įvaikių, tėvų ar įtėvių, brolių ar seserų.

Gavus vieno iš šių asmenų sutikimą nustatyta pirmumo tvarka, kitų mirusiojo artimųjų sutikimo neklausiama. Gavus vieno iš šių asmenų nesutikimą nustatyta pirmumo tvarka, mirusio asmens audinius, organus paimti ir atiduoti transplantacijai draudžiama.

Tais atvejais, kai smegenų mirtis konstatuojama vaikams, donorystės procesas priklauso nuo tėvų ar įtėvių. Jiems nepritarus donorystė nevykdoma. Tai nesikeistų ir tuo atveju, jeigu įsigaliotų numanomo sutikimo modelis.

Vaikams esant gyviems pareikšti nesutikimo nėra galima, kadangi valią dėl organų donorystės po mirties būdami gyvi gali išreikšti tik 18 metų sulaukę asmenys ir tik už save.

Lietuvoje šiuo metu taikomas informuoto sutikimo donorystės modelis, kai asmuo, sutinkantis tapti organų donoru, privalo išreikšti savo sutikimą, tai yra užsiregistruoti donoro kortelei.

Kraujo reikėjo nuolatos

Santaros klinikų Kraujo centras donorų kraujo komponentais aprūpina šių klinikų, taip pat Nacionalinio vėžio instituto, Klaipėdos jūrininkų ligoninės ir kitų asmens sveikatos priežiūros įstaigų pacientus. Kraujo centras šiose klinikose buvo įkurtas pradėjus atlikti kamieninių kraujodaros ląstelių (kaulų čiulpų) transplantacijas.

„Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centre gydomiems pacientams reikėjo užtikrinti nuolatinį kraujo komponentų prieinamumą, ypač trombocitų, nes po kaulų čiulpų transplantacijų trombocitų kiekis kritiškai sumažėja ir tuo metu būtina skirti donoro trombocitų. „Svarbu ir tai, kad trombocitų koncentratai galioja 5 dienas. Juos surinkti, laikyti nuolatines atsargas ir patenkinti poreikį – taip pat didelis iššūkis. Per vieną dieną pacientams gydyti sunaudojama iki 50 vienetų koncentrato“, – pasak Santaros klinikų Kraujo centro vedėjos gydytojos hematologės Linos Kryžauskaitės, sudėtingos operacijos, organų ir kaulų čiulpų transplantacijos be kraujo donorystės tiesiog neįmanomos.

Donorystė yra ir dėl kito žmogaus, ir dėl savęs: juk niekas nežino, kada būtent tokio gydymo ir pagalbos reikės pačiam ar artimajam.

Apsisprendę padėti

Į Kraujo centrą užsuka ir nuolatinių donorų, sąmoningai apsisprendusių padėti kitiems.

Evaldas Dūdonis pirmą kartą kraujo dovanojo studijų metais: „Atėjau į donorystės akciją Teisės fakultete, nuo tada ir pradėjau reguliariai dovanoti kraujo. Tai savotiška savanorystė visuomenei. Pirmaisiais kartais dovanojau kraujo, vėliau manęs paklausė, ar galėčiau dovanoti trombocitų, kuriems surinkti reikia skirti daugiau laiko. Nuo tada esu trombocitų donoras.“

Teisininkas skaičiuoja, kad kraujo yra dovanojęs daugiau kaip 50 kartų.

Liną Jurgelėną kraujo donorystei paakino brolis medikas, o dabar donorystės iniciatyvą jis populiarina darbovietėje, draugų rate: „Ši mano veikla prasidėjo sulig pilnametyste ir tęsiasi jau beveik dešimtmetį. Supratau, kad man nepakenks, o kitiems tai gyvybiškai būtina. Donuoju trombocitus, į Santaros klinikų Kraujo centrą atvykstu dažnai – yra buvę, kad per metus ir 17 kartų donavau. Įprastas režimas – kartą per mėnesį ar šiek tiek rečiau“, – pasakoja beveik 80 kartų kraujo dovanojęs vyras.

Dėl kito ir savęs

„Donorystė – tai savanorystė, kuri turi būti nuolatinė, tęstinė. Donorystė yra ir dėl kito žmogaus, ir dėl savęs: juk niekas nežino, kada būtent tokio gydymo ir pagalbos reikės pačiam ar artimajam. Tie 2 proc. mūsų šalies gyventojų, kurie nuolat ateina dovanoti kraujo, daro milžinišką darbą už daugelį mūsų. Jie atlieka kilniausią misiją pasaulyje ir dažnas to net nesureikšmina. Už tai jiems nuoširdžiausiai dėkojame“, – sako L. Kryžauskaitė.

Kviečia dovanoti gyvenimą

Donorų kraujo reikia nuolatos ir nedelsiant pacientams po sunkių traumų, nudegimų, chirurginių operacijų metu; gimdyvėms, naujagimiams, žmonėms, sergantiems onkologinėmis ir kitomis ligomis.

Kraujo donoru gali būti kiekvienas sveikas 18–65 metų amžiaus žmogus, kurio kūno masė ne mažesnė nei 50 kg, pateikęs galiojantį asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.

Donorų kraujo surinkimo procedūra yra saugi: naudojamos tik vienkartinės sterilios priemonės, vienos donacijos metu paimama standartinė kraujo dozė – 450 ml ir apie 30 ml privalomiems kraujo tyrimams, o visa informacija apie donorą, jo sveikatą, kraujo tyrimų rezultatus yra konfidenciali.

„Dovanodamas kraujo dovanoji gyvenimą!“ – skelbia Kauno klinikų kraujo centras.

Kauno klinikų Kraujo centre (Eivenių g. 2, Kaunas) donorai priimami I, III, V  8–18 val., II, IV  9–19 val., VI 9–15 val. Tel. pasiteirauti: +370 373 26 856, +370 373 26500.

Abu donorai buvo registruoti Kauno klinikose. Transplantacijai tiko vieno donoro širdis ir inkstai, kito – kepenys, inkstai ir ragenos.

Operacijos buvo atliktos Kauno bei Vilniaus Santaros klinikose, donorinius organus gabeno Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų sraigtasparnis.

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 314 žmonių: iš jų 86 laukia inksto, vienas – kasos-inksto komplekso, 31 – širdies, septyni – plaučių, du – širdies-plaučių komplekso, 43 – kepenų, 144 – ragenų transplantacijos. Iš laukiančiųjų transplantacijos – šeši vaikai.

Akcijoje savo gerumu pasidalijo net aštuoniolika Kauno rajono savivaldybės darbuotojų. Pirmasis neatlygintinai kraujo aukojo vicemeras Paulius Visockas, kuris tokioje akcijoje dalyvauja jau ne pirmą kartą.

Nacionalinio kraujo centro (NKC) darbuotojai atkreipė dėmesį, kad vasaros metu su kraujo donoryste dirbančios organizacijos patiria didžiausių iššūkių.

„Vasarą neretai išauga kraujo atsargų poreikis Lietuvos gydymo įstaigose, o donorų, priešingai, paprastai būna mažiau“, – teigė NKC organizatorė Gabrielė Šturmaitė.

Centro duomenimis, kasdien mūsų šalyje kraujo reikia bent 200 žmonių. Todėl, siekiant užtikrinti kraujo ir jo komponentų poreikį, būtina, kad donorai jo dovanotų nuolat.