Daugybė jo išdrožtų kryželių, rūpintojėlių, prieverpsčių, rankšluostinių, juostinių ar klumpių yra tapę tėvynės simboliais vyresniosios kartos lietuvių išeiviams. Jo kryžiai, koplytstulpiai, sakralinės medžio skulptūros puošia Kauną, pakaunę, kitas Lietuvos vietas. Jo kūrinių parodos dar sovietmečiu apkeliavo ir egzotiškas šalis. Šio dievdirbio kryžiai, koplytstulpiai išsiskiria ryškiais etnografiniais bruožais. Dirbdamas liaudies meistru dailės kombinate "Dailė", G.Dudaitis kūrė gaminių pavyzdžius, atliko sudėtingus užsakymus.
Raudondvaryje gyvenantis šiemet 75 metų jubiliejų švęsiantis kūrėjas tarp kitų apdovanojimų yra pelnęs Kauno rajono garbės ženklą už lietuvių liaudies meno puoselėjimą ir sklaidą.
– Esate baigęs buvusį Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas), ten įgijote radiotechniko specialybę. Kada susidomėjote tautodaile?
– Kai buvau dar vaikas, 1949 m. su tėvais atsidūrėme Druskininkuose. Sovietų valdžia ten mus perkėlė gyventi iš Birštono. Iš pradžių glaudėmės pas kitus žmones, paskui, gavę gyvenamąjį būstą, vasarą patys išnuomodavome kambarius į kurortą atvykstantiems svečiams. Atvykdavo daug rusų, baltarusių inteligentų. Pas mus apsistodavo minskietis dailininkas Michailas Dancigas. Jis paskatino mano susidomėti menu. Su M.Dancigu vaikščiodamas Nemuno pakrantėmis pradėjau tapyti. Baigus mokyklą buvo minčių stoti į dailę, bet tėvai pasakė griežtą "ne" – norėjo, kad pasirinkčiau, pasak jo, rimtą profesiją. Tapau radiotechniku.
– Anais laikais kariuomenėje buvote pelnęs kapitono laipsnį – tarnavote kariniame dalinyje Kazachijoje. Grįžęs į Lietuvą ėmėte gilintis į tautodailę?
– 1972 m. savo kūrybos parodą surengiau Lietuvoje, Kaune. Ją pastebėjo Lietuvos liaudies meno draugijos (Tautodailininkų sąjungos) žmonės – buvau priimtas į draugiją. Tuometė draugijos Kauno skyriaus dailininkė-konsultantė buvo Vitalija Blažytė-Ušinskienė, Lietuvos vitražų tėvo Stasio Ušinsko žmona. Ji suprato, kad aš turiu potencijos sugeneruoti kažką įdomaus, ir man pasiūlė tuo užsiimti rimtai – stoti į draugiją. Aš su didele nostalgija prisimenu tą savo pradžią – sutikau labai kvalifikuotus, atsidavusius savo darbui žmones – to nėra dabar.
Tais laikais buvo labai gerų liaudies meistrų, konkurencija buvo didelė, ir uždarbis neblogas – savo darbus mes, draugijos nariai, galėjome parduoti draugijos parduotuvėje "Saulutė".
Senuosius tautodailės kūrinius, simboliką, ornamentiką studijavau M.K.Čiurlionio dailės, Lietuvos istorijos ir etnografijos, Šiaulių "Aušros" muziejų fonduose, senųjų kūrinių nuotraukas, jų detales persifotografuodavau iš įvairių leidinių.
Man liaudies meno kūryba prasidėjo nuo skulptūros. Buvo aišku, kad lietuviai buitinių skulptūrėlių, tokių, kokios atsirado sovietmečiu, esą sekant liaudies menu, iš tikrųjų nedrožė. Mačiau vieno meistro išdrožtą jūreivį iš kreiserio "Aurora", dalyvavusio 1917 m. revoliucijoje. Ir esą tai – lietuvių liaudies menas! Tai buvo tiesiog pataikavimas santvarkai. O tais laikais nors vienas kitas toks kūrinėlis turėjo būti rengiamose parodose. Taigi lietuviai buitinių skulptūrėlių nedrožė. Drožė tai, kas reikalinga: kryžių prie namo, šventojo skulptūrėlę tam kryžiui, skulptūrą bažnyčiai.
Tada reikėjo rinktis: arba meno saviveikla – droži, ką nori, kas tau gražu, bet tai – ne tautodailė, ne tai, už ką būtų galima tikėtis gauti UNESCO ar pasaulio pripažinimą. Arba sieki išreikšti tautos savastį tuo kūriniu, tais simboliais, išraiškomis. Tai daug sudėtingiau, bet kilniau. Pasirinkau sekti tradicija, ir pasirinkau dievdirbystę.
Anais laikais religinius siužetus reikėjo užmaskuoti. O dievdirbystėje, kuriant šventuosius, reikėjo griežtai laikytis tradicijos: vienas šventasis visąlaik buvo vaizduojamas su lelija, kitas – su kryžiumi, Marija – su kūdikiu. Skulptūrėlės turėjo būti polichromuotos – paspalvintos, padažytos. Populiarus siužetas – šventasis Jonas Nepomukas. Aš, jį kurdamas, turėjau užmaskuoti: vietoj kryžiaus jo rankose išdrožiau paukštelį, katiliuką jam ant galvos uždėjau. Ir pavadinimą pakeičiau: pavadinau jį Pavasarėliu iš Vinco Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly". Tiesiog literatūrinis personažas. Beje, kurdamas galvodavau ir apie tai, kokios detalės būtų atsparesnės transportuoti – juk tos skulptūros nemažai keliavo. Manęs į parodas užsienyje neišleisdavo, paprastai keliaudavo koks politinis ar kultūros valdininkas.
Sovietmečiu tautodailė išgyveno renesansą. Galbūt skamba paradoksaliai, tačiau liaudies meistrai tada turėjo visai neblogą pragyvenimo šaltinį. Sovietmečiu aš iš to gyvenau, namus stačiau. Daug kūrinių parduota, iškeliavę po pasaulį. Paklausa buvo didžiulė. Pokarinė emigrantų banga dar buvo gyva, ilgėjosi Lietuvos, į ją važiavo. Čia likę lietuviai jiems dovanodavo gintaro gaminius, rankšluostines, juostines, iš po skverno pirktus kryžiukus. Dabar ta emigrantų karta jau, galima sakyti, išmirusi, o jaunesniems to nereikia.
– Kurie kūriniai jums pačiam išskirtiniai?
– Kai sukuri kūrinį – esi patenkintas, išgyveni euforiją. Paskui aprimsti. Jei kūrinys iškeliauja į parodą – galvoji apie jį, lauki, tarsi kas savas turėtų grįžti į namus. Tu jį pamilsti arba ne, lauki arba nelauki sugrįžtant. Tą, kurio nelauki, parduodi. O tas, kurio lauki – gal jis ir nėra gražiausias, bet galbūt jo vidinė energetika stipri. Bičiuliavausi su aktoriumi, atgimimo dainiumi Kęstučiu Geniu. 1989 m. pradžioje su poezijos vakarais jis pradėjo keliauti per Lietuvą su iš manęs pasiskolintu rūpintojėliu. Per tuos vakarus K.Genys pasidėdavo rūpintojėlį šalia savęs, uždegdavo žvakę ir skaitydavo eiles. Į tą skulptūrėlę aš esu įdėjęs daug savęs. Prieš ją kuriant, susapnavau Jėzų. Jis ėjo per žydinčią pievą ir sakė: žiūrėk, kiek gėlių – išdrožk mane ne su erškėčių, o su gėlių vainiku. Taip ir išdrožiau. Šią skulptūrą kuriant mane tas sapnas tiesiog persekiojo ir dabar tebepersekioja. Aš ją branginau, ir K.Geniui, nors bičiuliavomės, negalėjau jos nei padovanoti, nei atiduoti. Kai nuvažiavau jos pasiimti, nes ruošiausi parodai, Kęstutis net nusipurtė ir pasakė: žinai, man kažkas darosi, kai nebūnu su tavo rūpintojėliu. Gal sutapimas, bet kai aš tą rūpintojėlį atsiėmiau, jam pablogėjo sveikata, pradėjo greitai vystytis vėžys. Kai K.Genys 1996 m. mirė, buvo pašarvotas Dramos teatre, vieną savo skulptūrėlių aš įdėjau jam į karstą.
– Minėjote, kad tautodailė išgyveno renesansą sovietmečiu. O kaip dabar?
– Deja, atgimimo metu kryždirbystėje, dievdirbystėje prasidėjo blogi dalykai. Tuo metu visoje Lietuvoje ėmė kilti kryžiai, juos ėmė daryti visi – ir neįsigilinę. O liaudiškame kryžiuje juk turi būti jam būdingi elementai – juos reikia studijuoti enciklopedijose. Šioje srityje negalima dirbti nežinant. Atgimimo metu tokių nežinančiųjų atėjo daug, ir priraitė jie visokių svetimybių, slaviškų motyvų. Atsirado tokių kryžių, į kuriuos tiesiog gėda žiūrėti. Atsirado tokių, kurie, skubėdami vykdyti užsakymus, kryžių, koplytstulpių, stogastulpių ornamentus (tai užima daugiausia laiko) ėmė grąžtais gręžti, o ne rankom drožti. Bet tikroji tautodailė yra tada, kai viskas rankomis padaryta. Tada ir tikslios simetrijos nėra. Bet juk jos liaudies mene ir neturi būti! Aš esu labai reiklus ir sau, ir kitiems. Jei reprezentuoji tautodailę, iš kurios gali gauti tam tikrus dividendus pasaulyje, reikia kurti atsakingai, įsigilinus. Garsiausias Lietuvos dievdirbys Lionginas Šepka, pavyzdžiui, paminklą broliui dešimt metų drožė. Tai galima įsivaizduoti, koks turtinga ta kompozicija buvo.
– Kokią perspektyvą matote: pseudotautodailės kūrinių daugės?
– Manau, grįšime į praeitį arba grįšime taip, kaip Vakarų Europoje grįžtama. Kažkada su paroda lankiausi Vokietijoje, Saksonijos žemėje. Sakau: gal galėčiau susitikti su tokiu menininku kaip aš: mėgėju, bet kuriančiu, galbūt iš to ir gyvenančiu. Ieškojo ieškojo – nerado. Rado vieną – jis galingomis staklėmis bažnyčioms tekina medines suktas kolonas. Jis į simbolius net nesigilina – jam to nereikia.
Ta su atgimimu atėjusi banga daryti greitai ir neįsigilinus nurimo. Iš tautodailės pragyventi darosi sunku – pragyvena tik talentingi. Ir kuo toliau, tas visas balastas nukris, ir mes vėl galbūt rasime L.Šepką molinėje pirkelėje. Jei rasime, tai vėl bus unikalus žmogus. Įvyks apsivalymas: tikrųjų tautodailininkų bus mažai, bet jų bus. Nenormalių žmonių visais laikais atsiranda. O juk tikrieji tautodailininkai – nenormalūs žmonės. Tačiau jie labai daug duoda kultūrai.
– Kokie darbai šiuo metu yra jūsų dirbtuvėje?
– Man labai patinka žalčio simbolis – šiuo metu kuriu prieverpsčių ciklą "Eglė žalčių karalienė". Kai iš naujo perskaitėme Salomėjos Nėries "Eglę žalčių karalienę" – vaikystėje man pirmą mamos padovanotą knygą – abu su žmona apsiverkėme. Juk ten tokie baisūs dalykai, tokia tragedija aprašyta!
