„Tai, kad gimiau pavojingai per anksti, žinojau, bet iki pat dabar nesuvokiau, kiek viskas buvo trapu, rimta ir kaip svarbu apie tai kuo daugiau kalbėti. Taigi, ir aš prieš 37 metus Šiaulių gimdymo namuose gimiau visu mėnesiu anksčiau – 34 savaičių. Tuomet svėriau vos 2,2 kg. Mano brolis Laimonas, kurio tėvai susilaukė beveik po poros metų, taip pat ankstukas. Tiek mano, tiek brolio gyvenimo pradžia buvo sunki. Mama pasakojo, jog su manimi ligoninėje praleido porą mėnesių“, – pasakoja E. Žičkus.

Svarbu suprasti, kad neišnešiotukas gali aplankyti kiekvieną šeimą – pasaulyje net kas dešimtas naujagimis gimsta anksčiau laiko.

Medikai turėjo pakovoti dėl mažylio gyvybės, o tėvams tai kainavo ne vieną bemiegę naktį. E. Žičkus juokauja, jog paauglystėje tėvams taip pat suteikė progų ne vieną naktį nemiegoti, bet šias jau prisimena su šypsena.

„Man dabar sunku suvokti, ką reiškia jauniems tėvams susilaukus mažo stebuklo skubėti ne namo, o jį ilgas savaites stebėti pro stiklinę pertvarą, inkubatoriuje pajungtą prie gyvybę palaikančių aparatų. Tačiau tokia dažna realybė, todėl ir sakoma, kad kovoti tenka ne tik mažylių tėvams, bet ir patiems kūdikiams. Už kiekvieną oro gurkšnį, galimybę atsimerkti, galimybę gyventi“, – pokalbį apie savo ypatingą kūdikystę prisimena Edvardas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tai gali nutikti bet kuriai šeimai

Žurnalistas neslepia, jog ilgą laiką atviriau apie atėjimo į šį pasaulį sunkumus su mama per daug nešnekėjo, tačiau tikina suprantantis, kodėl apie tai jiedu su broliu sužinojo pakankamai vėlai. Juk tais laikais kalbėti apie neišnešiotus naujagimius buvo tabu.

„Mama pasakoja, kad anksčiau apie į pasaulį per anksti atėjusius vaikus – ankstukus – kalbėti buvo nepriimtina. Tačiau esu tikras, jog šiuolaikinėje visuomenėje apie tai kalbėti būtina. Reikia drauge kovoti su klaidingais žmonių įsitikinimais. Svarbu suprasti, kad neišnešiotukas gali aplankyti kiekvieną šeimą – pasaulyje net kas dešimtas naujagimis gimsta anksčiau laiko. O medicinai žengiant į priekį tokių mažylių tik daugėja“, – sako televizijos laidų kūrėjas.

Gera girdėti vis daugiau ankstukų istorijų, kurios įkvepia ir padrąsina su tuo susiduriančias šeimas.

Neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ vadovė Asta Speičytė-Radzevičienė džiaugiasi, kad tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje daugėja tokių žmonių kaip E. Žičkus. Žmonių, kurie prabyla garsiai, pasidalija savo asmeninėmis istorijomis ir laužo vis dar vyraujančią stigmą.

„Gera girdėti vis daugiau ankstukų istorijų, kurios įkvepia ir padrąsina su tuo susiduriančias šeimas. Apskritai, neišnešiotų naujagimių padėtis visuomenėje ir šių mažylių sveikatos priežiūra gerėja. Pavyzdžiui, prieš 30 metų, net nebuvo galima pagalvoti apie tokio kūdikio laikymą ant rankų, o šiandien Lietuvos didžiuosiuose miestuose, Vilniuje ir Kaune, šeimos su specialistų priežiūra ne tik gali, bet joms ir rekomenduojama leisti laiką su gimusiais ankstukais“, – teigia A. Speičytė-Radzevičienė.

Vis dėlto asociacijos „Neišnešiotukas“ vadovė pabrėžia, jog būtina pradėti rimčiau rūpintis ir gerinti psichologinę bei emocinę pagalbą anksčiau laiko pasaulį išvydusių naujagimių šeimoms: „Pagerinti neišnešiotų naujagimių ir jų šeimų sveikatos priežiūros situaciją gali tik diskusija tarp šeimų ir medikų. Tad šiemet pirmą kartą Lietuvoje rengėme Penktąjį Pasaulinį neišnešiotų naujagimių forumą. Jo metu 145 ekspertai ir ankstukų tėvų bendruomenės nariai iš daugiau nei 22 valstybių dalijosi gerosiomis patirtimis, kurios, tikiu, jog padės įgyvendinti Europos naujagimių sveikatos priežiūros standartus ir pagerinti kūdikių priežiūrą globaliai“.

E. Žičkus pritaria, jog svarbu ne tik medicinos pažanga, kuri padeda išgyventi tokiems kaip jis, bet kartu būtina užtikrinti tolimesnę kūdikių priežiūrą ir tinkamą ankstuko raidą. O paklaustas ar žino, jog tarp anksčiau gimusių yra daug išskirtinio talentų žmonių E. Žičkus tik nusišypso: „Na, mano mama visada sakė, kad aš nuo vaikystės turiu išskirtinių gebėjimų. Tačiau tai nėra svarbiausia. Dabar, kai žinau, kad esu ankstukas, noriu padėti rūpintis vaikais, kurie į pasaulį ateina per anksti“.

Keliavusiam į Osmano Sultonato valstybę, žinomam vedėjui teko susidurti su panašiu kontrastu. Nepaprastai gėlas ir švarus vanduo, tekantis iš kalnų viršūnių, saugumo jausmas – visa tai nustelbia kupranugarių grožio konkursai, kas vakarą į krantą išmesti negyvų ryklių kūnai – tai kas dar ilgai išliks žinomo vedėjo atmintyje, keliaujant Omano Sultonato valstybėje.

Siekiant stiprinti moksleivių suvokimą apie aplinkosaugos svarbą, lapkritį vyks Nacionalinė aplinkosaugos olimpiada, kurią organizuoja Elektronikos platintojų asociacija (EPA). Projekto metu žinomi žmonės, įdomūs keliautojai su moksleiviais dalinsis savo patirtimi, su kokiais aplinkosauginiais iššūkiais ekologinėmis problemomis jiems yra tekę susidurti akis į akį ir kaip tai pakeitė ar padėjo tobulinti jų požiūrį į savo kasdienius įpročius.

E. Žičkus pasakoja, kad Omanas iš pažiūros turistų akimis laikomas keliautojams išties švariu ir saugiu kraštu Rytuose. Čia kuras pigesnis net už vandenį, automobilio nuomos procedūros lengvesnės nei bet kurioje Europos valstybėje, o turistai be baimės į šią valstybę leidžiasi keliauti vieni. Šalis didinga ne tik savo kultūra bet ir kraštovaizdžiu. Omanas garsėja iš kalnų viršūnių tekančiomis upėmis, kurios pavasarį tampa itin sraunios. Tiesa, rudenį natūralius baseinus primenančios upės su kriokliais ir nepaprastai švariu bei gėlu vandeniu suburia išsimaudyti ne tik turistus, tačiau ir vietinius.

Pasak E. Žičkaus, Omaną drumsčia jame turistams ne visuomet matomos ir slypinčios aplinkosauginės problemos, kurios paaiškėja vien pabendravus su vietiniais. „Teko išgirsti baimių dėl nesaikingos žvejybos, aplinkos teršimo, jūros dugno pertvarkymo, kai dėl milžiniškų statybų tempo pakrantėse griaunama ekosistema. Kalbama ir apie groteskiškus bei gėdingus Omano vaizdus, kai kas vakarą krante gali pamatyti kalnus negyvų ryklių. Prie skaudžių padarinių prisideda ir aibė naftos bei dujų platformų“, – teigia E. Žičkus.

E. Žičkus pasakoja, kad tokie aplinkosauginiai iššūkiai skatina keisti įpročius tiek kasdienybėje, tiek kelionės metu. „Esu iš tų keliautojų, kurie be reikalo neprašo viešbučiuose keisti patalynės ar nešti vis naujų rankšluosčių, pirkiniams kuprinėje visada nešiojuosi drobinį maišelį, nes visuomet pamenu vaizdą, kai nardant Indijos vandenyne, vienoje vietinėje saloje Maldyvuose, ilgus metus negendantis plastiko gabalas išniro tiesiai man prieš veidą. Nebuvo malonu, mintyse tada keikiau žmones, kurie šį šlamštą išmetė į vandenį. Deja, nereikia keliauti taip toli, kad nemylimos gamtos apraiškų išvystum. Skauda širdį, kai šiukšlių maišai voliojasi mūsų pamiškėse. Tada pagalvoji: „ei, žmogau, praleidai nuostabią dieną gamtoje ir kaip jai atsidėkoji?“ – pasakoja E. Žičkus.

Tiesa, tai ne vienas E. Žičkaus įprotis, prisidedantis prie malonesnės aplinkos kūrimo. Žinomas vedėjas ne tik vengia plastmasinių pakuočių ir maišelių, tačiau ir rūšiuoja atliekas: popierių, plastiką, organines bei elektronikos ir baterijas, kurias išmeta į prekybos centruose esančius specialius konteinerius. Gerų įpročių stengiamasi laikytis ir darbo aplinkoje – E. Žičkus pasakoja visada spausdinantis ką nors tik tuomet, kai žūtbūt reikia ir tik ant abiejų lapo pusių, o susikaupusią makulatūrą visuomet perduoda perdirbimui.

Apibūdinant Lietuvos aplinkosauginę situaciją, E. Žičkus pastebi progresą žmonių kasdienybėje, Lietuva tikrai juda švaresnio ir sveikesnio pasaulio link. „Tačiau svarbu suprasti, kad jokios miškų valymo akcijos, ekologinės krautuvėlės ir ūkiai nebus veiksmingi, kol į aplinkosaugą nepradėsime kiekvienas žiūrėti nuo savo namų. Neimk daugiau, nei tau reikia, netempk namo to, ką netrukus teks išmesti, rūšiuok. Galvok“, – teigia E. Žičkus.

Dėl interviu E. Žičkus kartu su 30-ia Europos šalių žurnalistų kreipėsi dar vasarą ir prieš kelias savaites sulaukė netikėto skambučio, kad yra kviečiamas į legendinio muzikanto namus. Tiesa, buvo iškelta daug papildomų sąlygų: laidos žurnalistas negalėjo atsivežti savo filmavimo komandos (turėjo pasikliauti 11-os žmonių komanda, kuri įprastai dirba su BBC), negalėjo nė kiek sirguliuoti, turėjo neklausti kai kurių klausimų.

„Tiesiog pasako faktą ir pasako laiką. Ir, be abejo, tau pačiam nekyla minčių – galėsi ar negalėsi. Tiesiog ieškai skrydžių, galvoji, ką čia daryti su ta BBC filmavimo komanda. Pirmą kartą per interviu dirbau su 11 žmonių: keli garsistai, operatoriai, apšvietėjai ir t. t.“, – pasakoja laidos prodiuseris.

Pasak jo, profesionali komanda visgi pačioje interviu pradžioje pridarė klaidų, dėl kurių B. May susierzino, tačiau tuo LRT TELEVIZIJOS žurnalistas apsukriai pasinaudojo. Nors prieš interviu buvo susitarta, kad negalima kalbėti apie „Queen“, apie Freddie Mercury, apie B. May šeimą ir onkologinius susirgimus, laidos „Gyvenimas“ vedėjas interviu pradėjo būtent nuo šių temų.

„Pasinaudojau techniniu broku su mikrofonais, tada visi pasimetė scenarijuje, nuo ko pradedame, aš apsimečiau, kad irgi pasimečiau, ir pradėjau nuo „Queen“. Ir pokalbis pasisuko apie viską: apie gyvenimą, pinigus, šlovę, nesėkmes, nuodėmes, sveikatą, perkainotas vertybes ir „Queen“ dabar“, – pasakoja E. Žičkus.

Visą interviu su legendiniu „Queen“ gitaristu išvysti galėsite trečiadienio vakarą per LRT TELEVIZIJĄ 19.30 val. laidoje „Gyvenimas“.

Viena didžiausių laidos intrigų – mėnesį trukusi kelionė po egzotiškas šalis, kurią gyvenimo būdo laidos kūrėjai pavadino „Azijos odisėja“.                 

Jie įveikė daugiau nei 26 000 kilometrų, skrido lėktuvais, važiavo traukiniais, autobusais ir net jaučių tempiamais vežimais, plaukė valtelėmis ir greitaeigiais kateriais, per alinantį karštį kopė į aukštus Šri Lankos kalnus, o po to nėrė į Indijos vandenyno gelmes. Vidurnaktį Maldyvuose žvelgė į bejausmes dešimties metrų ilgio ryklių akis, Mianmare kalė gryną auksą, Kvala Lumpure kilo į pusės kilometro aukštyje esančias betono ir stiklo džiungles, ne ką mažiau nuotykių patyrė Vietname, Tailande, Honkonge ir kitose egzotinėse šalyse. Užtat namo parsivežė šimtus valandų medžiagos ir galybę įspūdžių, kuriais nekantrauja pasidalinti su ištikimais laidos gerbėjais.

„Ilgai galvojau, kad kelionė į Aziją – neišpildoma svajonė. Per tolima, per daug pavojinga ir per brangi. Tačiau dabar įsitikinau, kad pakeliauti po egzotiškiausias šalis tikrai įmanoma. Reikia tik žinoti kur, su kuo, kaip ir kada. Kai turi atsakymus į šiuos keturis klausimus, telieka plačiai atmerkti akis ir mėgautis nuotykiais“, – pasakoja viena iš laidos kūrėjų Katrina Zeiter.

Žurnalistė kartu su laidos operatoriumi ir patyrusiu kelionių ekspertu Justinu Albertynu per keturias savaites aplankė net septynias Azijos šalis ir kiekvienoje atrado kažką tokio, ko nebuvo niekur kitur.

„Pamenu, kaip vėlų vakarą sėdėjome vienoje iš centrinių Hanojaus gatvių, tipiškame bare – ant vaikiškų kėdučių, prie kartono lakštais uždengtų dėžių, atstojančių staliukus. Stengiausi įsiminti kiekvieną apėmusių pojūčių atspalvį, nes maniau, kad nieko ryškesnio nebepajusiu. Tačiau po kelių dienų mėginau atgauti kvapą Bagano šventyklų slėnyje, stebėjau, kaip pragariškų pastangų dėka gimsta aukso lapeliai, kuriuos tikintieji aukoja pagodose ir stebėjau čia pat, po ranka, žaidžiančius laukinius delfinus. Kaskart, kai pagalvodavau, kad nieko įspūdingesnio daugiau tikrai nepamatysiu, mūsų laukdavo nauji aikčioti priversdavę nuotykiai – akistata su dešimties metrų ilgio rykliais, smagios krabų lenktynės, leopardo medžioklė ar tiesiog vaizdas, į kurį žiūrėdama pagalvodavau, kad patekau į rojų“, – pasakojo „Gyvenimas“ žurnalistė.

Tačiau didžiausią įspūdį, anot K. Zeiter, paliko žmonės – ir vietiniai, ir svečiose šalyse įsikūrę lietuviai. Ką už tūkstančių kilometrų veikia buvusi televizijos žvaigždė, sėkmės lydimas modelis ar už musulmono ištekėjusi gražuolė?

Laidos vedėjas Edvardas Žičkus šįsyk pasirinko kur kas ramesnes kryptis: Italiją, Ispaniją, Kanarų salas, Didžiąją Britaniją, Vokietiją. Tačiau ramesnės jos atrodė tik iš pradžių. Jam dar viešint Barselonoje prasidėjo pirmieji neramumai, po kelių dienų virtę kruvinu teroro aktu.

Laidos „Gyvenimas“ komanda nekantrauja su žiūrovais pasidalinti patirtais nuotykiais, išgirstomis istorijomis ir praktiniais patarimais, kurie atvers lietuviams vartus į pasaulį. Gyvenimo būdo laida su Edvardu Žičkumi – kiekvieną trečiadienį 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Žinomas televizijos veidas tvirtina ilgai galvojęs, ar  verta rašyti apie šį incidentą, ir vis dėlto nusprendė įvykį paviešinti. 

Konfliktas Rygos centre įsiplieskė dėl tautybės. Garsų prodiuserį ir jo draugus užpuolė net keli vyrai. „Nuskeltas dantis, šiek tiek prakirsta lūpa, skaudantis žandikaulis ir kažkiek užgauta siela. Kas nutiko? Net sunku "nupiešti" tą situaciją. Užkliuvom vien dėl... tautybės... Kelios gorilos daužė per veidą, spardė, mušė net moterį“, – socialiniame tinkle nemalonaus įvykio padarinius aprašo žinomas laidų vedėjas.

Bet labiausiai E. Žičkų įskaudino ne smurtas ir sukeltas fizinis skausmas, o praeivių abejingumas.  Neatsirado nė vieno incidentą mačiusio žmogaus, kuris būtų puolęs padėti: „Bet marozų yra visur. Ir ne apie juos noriu parašyt, o apie abejingumą greta buvusių žmonių. O jų tikrai iki užpuolimo akimirkos netrūko. O tada – visi pabėgo, šoko į mašinas, lėkė pro duris. Niekas nereagavo, nepadėjo, nekvietė policijos. Vienok, pats Rygos centras... Liūdna. Ne dėl skausmo, o dėl žmogiškumo nebuvimo.“ 

Po užpuolimo Rygos centre E. Žičkus prisiminė prieš kelis mėnesius įvykusį incidentą Varšuvoje, kurio liudininku tapo ir jis pats. Su bičiuliais pamatę mušamą vyrą jie suskubo jo ginti, neišsigandę net užpuolikų su lazdomis: „Prieš kelis mėnesius Varšuvoje su draugais puolėm ginti mušamo vyro, o ten ir lazdos dalyvavo, ir kumščiai, bet gynėm, nes kitaip negalima. Manau, kad visi neleistume skriausti kito mūsų akivaizdoj, bet, pasirodo, abejingumas būna stipresnis smūgis nei kulokas. O juk taip tikrai neturėtų būti. NEBŪKIM ABEJINGI!!!“

O kad patvirtintų savo žodžius, E. Žičkus kvietimą vasaros pradžią pasitikti Lietuvos uostamiestyje, džiazo ritmu, įrašė egzotiškoje Šri Lankoje, iš kurios nenuilstantis keliautojas ir nuotykių ieškotojas į Lietuvą grįžo vos prieš kelias dienas.

Daugiau nei dviejų dešimtmečių istoriją skaičiuojantis tarptautinis Klaipėdos pilies džiazo festivalis – tai išskirtinis, nemokamas, tūkstančius žiūrovų ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio pritraukiantis uostamiesčio renginys, kasmet paskandinantis miestą nenuilstamame džiazo ritme.

Šių metų festivalio programoje – Till Bronner, Nina Attal, Janno Trump & Trump Conception, Dublino gospelo choras ir dar daug kitų pasaulinio lygio džiazo žvaigždžių.

XXIII Klaipėdos pilies džiazo festivalis, kaip ir dera prie jūros gimusiam bei augusiam festivaliui, ir vėl bus pagardintas plazdenančių burių prieskoniu. Mat pirmąjį šių metų birželio savaitgalį Lietuvos uostamiestis taps ne tik džiazo, bet ir burlaivių regatos „Baltic Sail“ uostu. 10 išskirtinių burlaivių – „Baltic Beauty“, „Bryza H“, „Antica“, „Ark“, „Baltic Star“, „Zia“ ir kt. – neabejotinai įkvėps jūrinės dvasios bei vasaros nuotaikos, o klaipėdiečiai ir miesto svečiai galės ne tik jais grožėtis, bet ir juos aplankyti ar jais pasiplaukioti.

Klaipėdos pilies džiazo festivalis – gera muzika geriems žmonėms, po plazdenančiomis burėmis – birželio 1-3 dienomis Klaipėdos Kruizinių laivų terminale.

Vis dėlto, išskirtiniame interviu LRT laidos „Gyvenimas“ vedėjui Edvardui Žičkui Kijeve balandį į Lietuvą su koncertu sugrįžtanti Jamala prisipažino, kad laimėjimas Europos dainų konkurse atnešė ne vien teigiamus dalykus.

„Šie metai man kupini netikėčiausių emocijų: kasdien išgyvenu ir nuovargį, ir džiaugsmą, ir neviltį, nes mano šlovė patinka ne visiems. Pajutau buldozerio efektą, kai paskui mažą gabalėlį šlovės atsiranda daug apsimestinių šypsenų ir netikrų draugų. Tai labai permainingų jausmų mozaika: milžiniškos scenos, nauji žmonės, pažintys ir nerimas, kad kažkas vis labiau tavęs nemėgsta“, – jau šį trečiadienį LRT žiūrovams prisipažins Jamala.

Pajutau buldozerio efektą, kai paskui mažą gabalėlį šlovės atsiranda daug apsimestinių šypsenų ir netikrų draugų.

33-ejų metų Krymo totorė nuo pradžių tikėjo savo dainos „1944“ pergale Stokholme. Ji įsitikinusi, kad dainuojant širdimi, žmonės negali tavęs neišgirsti. Ukrainietė dainavo apie tragiškus 1944-ųjų įvykius, kai baigiantis Antrajam pasauliniam karui sovietų diktatorius Josifas Stalinas iš Krymo deportavo 240 tūkstančių totorių į centrinę Aziją ir kitas tolimas žemes. Tarp ištremtųjų atsidūrė ir Jamalos prosenelė su penkiais savo vaikais. Tačiau pergalę „Eurovizijos“ dainų konkurse iškovojęs kūrinys daugeliui kelia dideles asociacijas ir su dabartine Ukraina.

„Ar daina gali sustabdyti karą, – ilgam nutyla ir tuoj susigraudina, – nemanau... Esu dainininkė, ne politikė, bet tylėti apie istoriją, kurios ilgus dešimtmečius nežinojo ne tik pasaulis, bet ir daugelis ukrainiečių, negalėjau. Nei daina, nei pergalė Krymo Ukrainai nesugrąžins, bet vis tiek tikiu, kad vieną dieną teisybė triumfuos, tikiuosi, tai įvyks be kraujų, aukų ir ašarų.“

„Atlaikyti provokacijas Jamalai tenka nuolat. Mūsų filmavimo dieną pasirodė žinia, kad Ukraina neįsileis į šalį šiųmetės Rusijos atstovės „Eurovizijoje“, todėl jos atstovo mobilusis skambėjo be perstojo. Skambino visi įmanomi Rusijos žiniasklaidos kanalai, reikalavo komentaro, vertinimo, net žodžių, skirtų rusų atlikėjai, bet į diskusijas ji nesivėlė, tik kartojo, kad ne ji priima sprendimus, ne ji braižo politinį žemėlapį“, – pasakoja iš Kijevo grįžęs „Gyvenimo“ kūrėjas E. Žičkus.

Dainininkė lietuviui prisipažino, kad laukia, kol gegužę praūš šiųmetis „Eurovizijos“ konkursas. Nors prieš jį spės atvykti į Vilnių, o po jo leisis į gastroles Amerikoje ir Europoje, bet daugiau laiko galės skirti ir pasirengimui rudenį vyksiančioms vestuvėms. „Ar jose dalyvaus ir žiniasklaida, – pokalbiui pakrypus asmeninio gyvenimo link, Jamalos paklaus Edvardas, – Ne, nesuprantu garsių žmonių, kurie ir tuokiasi, ir skiriasi ant viršelių. Mano laimė priklauso tik man!“

Itin atviras 2016-ųjų „Eurovizijos“ nugalėtojos Jamalos interviu – jau šį trečiadienį, balandžio 5 d., 19.30 val. LRT televizijos laidoje „Gyvenimas“ su Edvardu Žičkumi.

Juo didžiuojasi kiekvienas salos gyventojas, nes J. Calleja vadinamas vienu geriausių šių laikų tenorų. Ne mažiau maltiečiams svarbu, kad jis niekada nepamiršta pabrėžti savo kilmės.

Kritikai vieningai liaupsina solisto techniką ir nuoširdumą. Solistas juokiasi, kad savo giminėje jaučiasi tarsi balta varna. „Mano mamos ir sesers balsai tiesiog siaubingi. Juokaujame, kad visą talentą iš jų susirinkau aš, todėl dabar dainuoju už visus tris. O jeigu rimtai, turiu muzikalių pusbrolių, kurie groja įvairiais instrumentais. Mano močiutė iš mamos pusės buvo puikus mecosopranas. Tačiau žinote, tenoro balsas visai kas kita. Tai – liga“, – LRT laidos „Gyvenimas“ kūrėjams kalbėjo J. Calleja..

Kai tau sekasi, būtinai atsiras ir priešų. Kartais žmonės tiesiog negali pakęsti fakto, kad tu kažko pasiekei.

Ši „liga“ arba, kitaip tariant, nepaprastas talentas bei atkaklus darbas Josephą atvedė į karjeros aukštumas. Per devyniolika metų jis tapo vienu geidžiamiausių Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų teatrų solistu, kurio dainavimas sužavėjo daugybę ryškiausių pasaulio asmenybių nuo Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II ir sosto įpėdinio princo Charleso, Amerikos prezidento George'o Busho tėvo ir valstybės sekretoriaus Johno Kerry, iki Holivudo žvaigždžių Glen Close bei Kathy Bates, reperio Snoop Doggo ir grupės „Pink Floyd“ nario Rogerio Waterso.

Tačiau, kad ir kur likimas nuneštų, J. Calleja, vos radęs kelias laisvas dienas būtinai sugrįžta į gimtąją Maltą, kurią vadina savo vieninteliais namais. Josephas gyvena ramiame Melihos miestelyje, prabangiuose apartamentuose, iš kurių atsiveria nuostabus vaizdas į Viduržemio jūrą. Šiuose namuose operos dainininkas svetingai priėmė ir LRT gyvenimo būdo laidos „Gyvenimas“ kūrybinę grupę. Užkūręs židinį, kuris Maltoje yra didžiulė retenybė, žurnalistams iš Lietuvos J. Calleja papasakojo apie dar trylikos pamatytą filmą „Didysis Karuzo“, kuriame legendinis dainininkas Mario Lanza atliko populiariausias italų dainas ir jomis jaunojo maltiečio širdyje visam gyvenimui įžiebė aistrą muzikai.

Nors kelias į pripažinimą nebuvo lengvas, o dar sunkiau – išsilaikyti viršūnėje. „Kai tau sekasi, būtinai atsiras ir priešų. Kartais žmonės tiesiog negali pakęsti fakto, kad tu kažko pasiekei. Net jeigu niekur nebuvai su jais susidūręs, jie vis tiek pavydės. Kas mane labiausiai nustebino, tai supratimas, kad net ir kur kas turtingesni žmonės, kurie turi daug daugiau nei aš, trokšta mano sėkmės. Jie nelaimingi, kad turi viską, kaip ir tie, kurie nekenčia, nes neturi nieko. Tai, deja, žmonijos liga, su kuria susiduri bet kur. Aš stengiuosi tokius dalykus ignoruoti. Gyvenimas per trumpas, kad imčiau į širdį“, – liūdnai šyptelėjo tenoras.

Jis ne iš nuogirdų žino, kaip blogos mintys gali paveikti žmogaus gyvenimą. Jo paties tėvas daugelį metų gėrė vaistus nuo depresijos. Galiausiai jie sugraužė sveikatą ir jis mirė. Tai Josephui tapo didžiule gyvenimo pamoka, kuria išskirtiniame interviu jis pasidalins su LRT laidos „Gyvenimas“ žiūrovais jau šį vakarą 19.30 val. Laidos vedėjas Edvardas Žičkus.

„Prie visko įprantama. Prie aukšto ūgio – taip pat. Pavyzdžiui, viešbučiuose retai lovos būna ilgesnės nei dviejų metrų, tad, nori nenori, mano kojos visada kabo. Ir, kai galiausiai atsigulu į ilgesnę lovą, būna net nepatogu, kad jos nekabo. Taip pat ir su marškiniais – jeigu kurie nors būna labai gražūs, bet nerandu savo dydžio, vis tiek perku, nors rankovės ir per trumpos. Atsiraitoju jas ir nesimato“, – šypsosi 205 cm ūgio krepšininkas.

„Šiais metais atostogų turiu tik dvylika dienų – dvi prieš rinktinės stovyklą Palangoje ir dešimt – grįžus iš Rio“, – prisipažino Mindaugas. Visos iki vienos dienos buvo kruopščiai suplanuotos, nes nuveikti krepšininkas buvo sumanęs labai daug. Visų pirma, jau kitą dieną po skrydžio iš Brazilijos, jis išvažiavo į močiutės sodybą, kur ilsėjosi su tėvais, brolio, taip pat garsaus krepšininko Sauliaus Kuzminsko, šeima, giminaičiais ir bičiuliais. Neapsieita ir be kasmetinio plaukimo baidarėmis, suteikiančio daugybę smagių akimirkų visai linksmai kompanijai.

Tačiau ilgai poilsiauti M.Kuzminskas negalėjo, nes, atmetus savaitgalius, turėjo tik kelias dienas sutvarkyti per visus Ispanijoje praleistus metus susikaupusius reikalus. O kur dar pasiruošimas gyvenimui beprotiškiausiame pasaulio mieste, kuriame lietuviui teks praleisti dvejus artimiausius metus.

„Rūpesčiai vargina, tačiau jie taip pat ir labai malonūs. Grįžęs į Vilnių nuėjau į prie buvusių tėvų namų esančią žaidimų aikštelę. Rodos, dar visai neseniai čia su kiemo berniukais žaisdavome krepšinį ir vyresnieji net nenorėdavo priimti į komandą. O dabar štai vykstu į NBA. Tai – kaip stebuklas, visų svajonių išsipildymas“, – nenustojo šypsotis krepšininkas. Vis dėlto sprendimas ryžtis šiam išbandymui buvo vienas sunkiausių gyvenime.

„Pagal horoskopą esu Svarstyklės, tad parduotuvėje, net rinkdamasis vandenį, pusvalandį stoviu negalėdamas apsispręsti. Galite įsivaizduoti, kas būna, kai reikia nuspręsti dėl didelio pirkinio ar sutarties pasirašymo – kelias dienas skauda galvą. Juk visi žmonės yra šiek tiek egoistai – klubų vadovai, treneriai, agentai siekia naudos sau. Man nuoširdžiai gero linki tik patys artimiausi žmonės – šeima – tėvai, brolis ir mano mylima mergina Eglė. Todėl jų nuomonė man svarbiausia“, – atviravo vienas geriausių Lietuvos krepšininkų.

„Gyvenimas“ – trečiadienį 19.30 val. per LRT televiziją.

– Kokias atostogas labiau mėgstate: aktyvias ar pasyvias? Kur geriausiai pasiilsite?

– Kasmet darbo ir verslo reikalais keliauju po keliolika ar net keliasdešimt kartų. Kad ir kaip daugeliui atrodytų, tose kelionėse poilsio ir romantikos mažai: oro uostas – skrydžiai – viešbutis – automobilis – filmavimai ar verslo susitikimai – ir atgal namo. Būna, kad pro mašinos langą normaliai miesto, kuriame lankausi pirmą kartą, nepamatau.

Šios kelionės būna labai aktyvios judesio prasme ir visiškai pasyvios pažinimo, tad atėjus tikrų atostogų metui bandau atrasti aukso viduriuką – kelias dienas man reikia saulės, vandens, visiškos ramybės, o po to – judesio: kopimo, nardymo, pažinimo. Vien voliotis ant saulės nesugebėčiau.

Jei noriu pabėgti nuo pasaulio, keliauju į draugės tėvų vienkiemį Labanoro girioje, jei vasariškų malonumų – savaitei traukiu į Turkiją, Ispanijos ar Italijos salas, žiemą, jei tik pasitaiko proga, žvalgausi Azijos ar Maldyvų pusėn – iki šiol tikresnio rojaus žemėje nesu radęs.

Anksčiau bent savaitgaliui ištrūkdavau į lietuvišką pajūrį, deja, pastaruosius porą metų šio malonumo „nebeįkandu“ – kainos ir kokybės santykis yra košmariškas. Ne kartą draugams įrodžiau, kad savaitė prie Viduržemio jūros kainuoja tiek pat, kiek savaitgalis prie Baltijos.

– Esate apkeliavęs daugybę šalių. Kuri Jums paliko didžiausią įspūdį? Kas Jums ten patiko?

– Singapūre mane pakerėjo mažytės valstybės pribloškianti didybė, bent kartą per metus sugrįžtu į Turkiją. Galbūt ir skamba banaliai, bet tai – geriausia vieta, kurią galima pasiekti lėktuvu per porą valandų, sumokėti kelis šimtus eurų ir savaitę dėl nieko nesukti sau galvos, tik svarbu sugebėti teisingai pasirinkti.

Jei norite šou, masės žmonių ir eilių restoranuose, važiuokite į kelionių agentūrų siūlomas poilsines keliones, jei poreikiai šiek tiek kitokie – siūlau atostogas susiorganizuoti pačiam. Taip, tam reikia laiko, šiek tiek žinių, bet tai yra labai smagu. Dar man patinka Kipro ramybė, ji visai kitokia, nei Majamio rimtas, bet ir vienur, ir kitur apstu žavesio, tereikia sugebėti jį įžvelgti.

– Kur rekomenduotumėte atostogauti?

– Pirmiausia – lietuviškame kaime, kur galima atgauti vidinę ramybę, o tada – pagal poreikius ir galimybes. Dar vakar padėjau draugų šeimai suplanuoti puikias savaitės atostogas dviems su vaiku prie Viduržemio jūros. Nors planavo išleisti apie 2000 eurų, visas šeimos poilsis įtilpo į kiek mažiau nei tūkstantį, tad likutį galės panaudoti rugpjūtį. Pastebėjau, kad lietuviams tikrai patinka Tenerifė, Sardinija, Kreta, Ispanijos kurortai. Vasarą visur puiku.

– Kaip ketinate atostogauti šiais metais? Ar lengva išsirinkti atostogų kelionės kryptį?

– Taip jau nutiko, kad šią vasarą „pardaviau“ naujų iššūkiui įgyvendinimui, tad rezerve turiu tik savaitę, kurią praleisiu savo mėgstamoje vietoje prie Viduržemio jūros.

Rudenį laukia ilgos savaitės darbų Indijoje, Kosta Rikoje, JAV, tad mėginu viską sudėlioti taip, kad visose tose kelionėse po dvi dienas galėčiau skirti poilsiui ir pažinimui. Tikiuosi, pavyks.

O atostogų kelionės kryptį reikia rinktis pagal širdį ir piniginę – kartą taip mėnesiui atsidūriau Kinijoje, kitą kartą – Maroke, po to iškeliavau į Braziliją. Tailandas ir Samui sala niekada nenuvilia širdies ir nenuskriaudžia biudžeto. Bet jei niekur toli keliauti nesinori, savaitė Druskininkuose gali būti puiki tolimų atostogų alternatyva.

– Ar atostogas labiau mėgstate planuoti pats, ar renkatės iš kelionių agentūrų pasiūlymų?

– Priklauso nuo to, kiek laiko pasiruošti joms turiu ir kiek laiko galiu skirti poilsiui. Planuoti pačiam smagu, kartais naudinga, per agentūrą – greičiau. Nematau nieko blogo nužingsniavus į agentūrą išdėstyti savo viltis ir galimybes, klausinėti, rinktis, o ne pulti pirkti poilsio ir ryškios reklamos agentūros lange.

– Galbūt turite kokių atostogų tradicijų?

– Vasarą keliauju su draugais, žiemą – būtinai su artimaisiais. Vasarą man privalu knyga, taurė vyno ir šiek tiek romantiškų akimirkų, žiemą – per metus susikaupusių istorijų prie židinio kalnų namelyje ar žvejojant egzotines žuvis Raudonojoje jūroje.

Nesu gilių tradicijų žmogus, labiau spontaniškas, todėl paskutinę akimirką ilgai planuotas atostogas galiu tiesiog imti ir pakeisti nežinomybės kupinu skrydžiu į kokį nors civilizacijos mažai paliestą žemės lopinėlį.

– Papasakokite įsimintiniausią atostogų nuotykį.

– Pirmą vakarą Maldyvuose, po beveik dvi paras trukusios kelionės, akimirksniu nuskuodžiau pasimaudyti Indijos vandenyno bangose. Kitą vakarą supratau, kad esu laimės kūdikis, nes sutemus į tą vietą maitintis atplaukia rykliai. Nuo to laiko tamsoje į vandenį nepažįstamoje vietoje kojos nekeliu.