Prireikė pirmosios pagalbos
"Hošimine praleidome porą dienų ir supratome, kad šis miestas – ne mums, ten gali išsikraustyti iš proto", – juokėsi Eglė.
Gatvėse nerealūs žmonių srautai, triukšmas, pypinimai, milijonai motorolerių, prie žemės lenkianti drėgmė ir apie 30 laipsnių karštis, užliejusią potyrių bangą prisiminė pašnekovė.
"Atvykusios į Hošiminą, tik po dviejų dienų išmokome pereiti per gatvę, nes šviesoforų niekas nepaiso, o kelio taisykles diktuoja tas, kuris yra didesnis, – jis važiuoja pirmas. Supratome, kad čia reikia judėti ramiai, be staigių judesių, o kaip skėriai plūstantys motoroleriai tave apvažiuos", – pasakojo klaipėdietė.
Maža to, Hošiminą keliautojos pasiekė be savo lagaminų, kurie užstrigo netikėtai sniego paralyžiuotame Stambule.
"Iš Turkijos avialinijų atstovų gavome po maišelį su marškinėliais, dantų pasta ir šepetėliu, kremu – tai tokia pirmoji pagalba praradusiajam bagažą", – šyptelėjo pašnekovė, pripažinusi, kad tokia "pagalba" veikiau simbolinė, tad kol atgavo savo lagaminus, keliautojoms teko patirti ir neplanuotų išlaidų.
Pigesnių bilietų kaina
Hošimine kiek apšilusios kojas, iš pietinės Vietnamo dalies lietuvės patraukė į šalies šiaurę.
Tokį trijulės savarankiškai susiplanuotos kelionės maršrutą diktavo patrauklia kaina sumedžioti skrydžių bilietai. Ir, kaip pripažino Eglė, tai buvo klaidingas sprendimas.
"Būtume geriau daugiau išleidusios, bet skridusios į Hanojų, šiaurinę Vietnamo dalį, o po to keliavusios į pietus. Tačiau mūsų bilietuose niekur nebuvo nurodyta, kad skrydis iš Stambulo į Hošiminą bus per Hanojų. Tai yra iš pradžių nusileidome Hanojuje, kur išlipti nebuvo galima, po to skridome į Hošiminą. Tuomet dvi savaites keliavome atgal – iki Hanojaus, iš ten rinkomės vietinį skrydį į Hošiminą, iš kurio skridome į Stambulą. Beje, ir vėl per Hanojų", – kuriozišką situaciją prisiminė klaipėdietė.
Anot pašnekovės, buvo gaila ne tik tokiems pasiskraidymams beprasmiškai sugaišto laiko, bet ir prarastos galimybės kelionės pabaigoje pasilepinti vasariška šiluma.
"Vykstant žiemą, iš pradžių racionaliau keliauti į šiaurinę Vietnamo dalį, kur vėsiau – mūsų kelionės metu ten buvo 17–18 laipsnių šilumos, o po to pamažu leistis į šilumą. Todėl iš Lietuvos skrendant Turkijos avialinijomis reikėtų nepaisyti brangesnių bilietų ir verčiau rinktis skrydį į Hanojų", – patarė klaipėdietė.
Higieną teko užmiršti
Pirmosiomis kelionės dienomis keliautojoms teko savotiškai užsigrūdinti ir priprasti prie vietinių gyvenimo būdo ypatumų.
"Porą dienų maitinomės atsargiau – baruose, restoranuose, gatvėse dar nedrįsome", – šyptelėjo pašnekovė.
Anot Eglės, Hošimine susidarė įspūdis, jog kone kiekvienas gyventojas turi nuosavą "maitinimo" verslą: pasistatė šalia trobelės viryklę, ir jau "restoranas" – verda, kepa, garina, pardavinėja, o šalia kažkas gali plauti motorolerį, aplinkiniams taškydamas ant kojų vandenį. Tačiau į tai žiūrima tolerantiškai – esą kiekvienas dirba savo darbą.
"Užsisakai bare buteliuką alaus, jį atidaro ir kamštelį sviedžia tau po kojomis – ten įprasta viską mesti po kojomis. Pavalgius lėkštes praskalauja dubenyje, prašluosto ta pačia pašluoste ir toliau deda maistą jau kitam valgytojui. Apie kažkokią higieną nėra nė kalbos, todėl geriau išvis nieko nematyti – ramiau. Iš pradžių tai šiurpina, bet žinai, kur važiuoji, ir su tuo susitaikai, pamažu pripranti, nebekreipi dėmesio", – pripažino pašnekovė, kuriai kelionės metu teko "paragauti" ir blakių įkandimų.
Jau įsidrąsinusios keliautojos ragavo ir gatvėse, ir turguose gamintą maistą, o Eglė džiaugėsi asmeniniu pasiekimu – pagaliau virtuoziškai įvaldžiusi lazdeles.
Išragavo vegetariškus patiekalus
Profesionali interjerų dizainerė, ne vienus metus besisukanti ir restoranų versle, neneigė, jog Vietname ragautas maistas paliko gerą įspūdį, tačiau ji nesutiktų su girdėtais įvertinimais, esą tai viena skaniausių pasaulio virtuvių.
"Nepasakyčiau, kad dėl jos reikėtų aikčioti, tačiau šis maistas išties yra šviežias ir sveikas – garinti ryžiai, saldžiųjų bulvių daigai, špinatai ir pan. Kelionės metu nesirinkome mėsos, o stengėmės išragauti vegetariškus patiekalus, jūros gėrybes. Ir, aišku, išbandėme aštrius padažus. Pirmomis dienomis viskas buvo be galo aštru, tačiau kuo toliau, tuo norėjosi tik aštriau ir aštriau", – gastronominiais įspūdžiais dalijosi E.Rekašienė.
Pasirinktuose savo maršruto taškuose klaipėdietės praleisdavo po dvi tris dienas.
Po chaoso dienų Hošimine klaipėdietės traukiniu pasiekė Hujė. Buvusi Vietnamo sostinė garsėja senosiomis šventyklomis bei imperatoriškais pastatais. Savito kolorito Hujė senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Šiame maršruto taške keliautojos pasinėrė ir į kurortinius malonumus – apsistojusios šiaudinėse paplūdimio trobelėse lepinosi saule, maudynėmis bei masažais.
Nuo "uberio" iki lėktuvo
Eglės žodžiais, bene didžiausią įspūdį kelionės metu paliko Fongniakebango nacionalinis parkas centrinėje Vietnamo dalyje.
Šis taip pat UNESCO paženklintas gamtos kampelis keliautojus žavi ne tik nuostabiu gamtovaizdžiu, bet ir šimtais įspūdingų urvų bei grotų.
"Tai viena gražiausių šalies vietų, kurioje tikrai yra ką veikti. Ten siūloma tiek pramogų, kad ir savaitės neužtektų – galima landžioti po olas, plaukioti, vaikščioti po džiungles, be to, ten nėra didžiulių turistų srautų. Gyvenome šalia upės, susipažinome su gidu, kuris mums skyrė visą dieną, vežiojo po kaimus, aprodė, kaip gyvena vietiniai žmonės", – pasakojo Eglė.
Trijulės iš Lietuvos pažintį su Vietnamu vainikavo pasiplaukiojimas Halongo įlankoje – išvysti garsiąsias jos uolas yra turbūt kiekvieno atvykėlio garbės reikalas.
Pašnekovė apgailestavo, kad pritrūko laiko aplankyti Sapos slėnį, kurį garsina milžiniškos laiptuotos ryžių plantacijos.
"Kita vertus, nesinorėjo atvykus iš žiemos keliauti vėl į žiemą, nusprendėme, kad šią vietą pasiliksime kitam kartui", – šyptelėjo keliautoja.
Per porą savaičių Vietname keliautojoms teko pasinaudoti kone visomis transporto priemonėmis – nuo motorolerio, dviračio, autobuso, "uberio" iki traukinio, laivelio ar lėktuvo.
"Įlaminuoti" čiužiniai
Būtent išlaidos susisiekimui bei nakvynėms sudarė didžiąją kelionės biudžeto dalį.
Nors Eglė patikino, kad tai nėra brangi šalis. Antai įprastai už nakvynę trijulė išleisdavo vos 20–30 dolerių, tiesa, ir didelio komforto už tokią kainą tikėtis neverta – veikiausiai teks pasitenkinti kuklia pastoge, lauko dušu ir kęsti varginančią drėgmę.
Keliautojos patyrė, kad dėl tvyrančios drėgmės net lovų čiužiniai naudojami aptraukti celofanu.
"Prieš atvykdamos buvome rezervavusios tik pirmąjį viešbutį, po to nakvyne pasirūpindavome išvakarėse pagal situaciją, pagal tai, ką veiksime, priklausomai nuo oro sąlygų. Ir dėl to jokių problemų nepatyrėme", – patikino keliautoja.
Į klausimą, kas pirmąkart aplankytoje šalyje sužavėjo labiausiai, Eglė atsakė ilgai nemąstydama – gamta ir žmonės.
"Su vietiniais žmonėmis susikalbėti angliškai sudėtinga, bet jie labai nuoširdūs, paslaugūs, draugiški ir bet kokioje situacijoje tau visada sakys "yes, yes", – prisiminusi šypsojosi pašnekovė. – O išties ten pamatai, kaip žmonės sunkiai gyvena, ypač atokesniuose kaimeliuose. Ką augina, iš to ir verčiasi, jei gyvena palei upę, kažką dar sužvejoja ar plukdo turistus. Bet kad ir kaip varganai gyventų, jie visada šypsosi."
