Filmo „Stebuklas“ kūrėja Eglė Vertelytė teigia besistengianti išlaikyti aukso vidurį ir visiškam džiaugsmui nepasiduoti, o savo kolegas kino kūrėjus vertinanti labai gerai – pradėjus dirbti kino industrijoje tampa aišku, koks šis darbas sunkus.

Nuo filmo pradžios iki premjeros – aštuoneri metai

Pripažinimas ir dėmesys – malonūs dalykai, pripažįsta režisierė G. Beinoriūtė, šių metų „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose nominuota geriausio metų režisieriaus kategorijoje, o jos filmas „Kvėpavimas į marmurą“ pretenduoja iškovoti geriausio scenarijaus ir geriausio ilgametražio vaidybinio filmo apdovanojimus.

„Kiekvienam žmogui dėmesys malonus, bet, kita vertus, pati esu dirbusi atrankos komisijose, festivalių žiuri, taip pat nuolatos tenka vertinti studentų darbus. Suprantu, kaip visa tai subjektyvu ir sąlygiška“, – tikina režisierė.

Filmavimų periodas dėl filmui reikalingo sezoniškumo truko ne porą mėnesių, bet išsitęsė į vienerius metus. Tai šiek tiek priminė maratono bėgimą, kai turi paskirstyti jėgas ilgam periodui. Nėra paprasta.

Prisimindama filmo „Kvėpavimas į marmurą“ kūrimą, G. Beinoriūtė teigia, kad procesas buvo ilgas, įdomus ir sudėtingas: „Nuo scenarijaus pradžios iki premjeros „Kino pavasaryje“ praėjo beveik aštuoneri metai. Filmavimų periodas dėl filmui reikalingo sezoniškumo truko ne porą mėnesių, bet išsitęsė į vienerius metus. Tai šiek tiek priminė maratono bėgimą, kai turi paskirstyti jėgas ilgam periodui. Nėra paprasta.“

Anot režisierės, filmavimų trukmė lėmė, kad kai kurie filmavimo grupės žmonės keitėsi, tekdavo vis iš naujo „susidirbti“. „Finansavimas taip pat vyko etapais. Buvo akimirkų, kai nesijautėme tikri, ar filmą pabaigsime dėl finansinių priežasčių. Nelengva buvo rasti jaunuosius aktorius (šešerių, aštuonerių, vienuolikos metų). Taigi iššūkių turėjome daug. Tačiau kadangi filmas baigtas, galima sakyti, kad su iššūkiais susidorojome. O ir jauniausias mūsų aktorius Joris nominuotas „Sidabrinei gervei“ – tai džiugina“, – teigia G. Beinoriūtė.

Paklausta, ar jaučiasi patenkinta galutiniu rezultatu, G. Beinoriūtė tvirtina, kad į šį klausimą tiksliau atsakys rudenį, kai filmą pamatys daugiau žiūrovų: „Kol kas galiu pasakyti, jog tai, kokių reakcijų filmas sulaukia, man patinka. Kalbant apie filmo reikšmę, tai – pirmas mano ilgametražis vaidybinis filmas. Tam tikra prasme – debiutas.“

Režisierė prisipažįsta, kad Lauros Sintijos Černiauskaitės to paties pavadinimo romanas, pagal kurį pastatytas filmas, ją labai paveikė. „Rašytoja romane kalbėjo apie dalykus, kurie man tuo metu rūpėjo. Norėjau tyrinėti žmonių tarpusavio santykius ir sukurti filmą, kuriame būtų daug jausmų. „Kvėpavimas į marmurą“ tapo puikiu pagrindu tai padaryti“, – pasakoja G. Beinoriūtė.

Sunkiausia – darbas toli nuo šeimos

Būtų melas sakyti, kad dėmesys nėra svarbus, portalui LRT.lt sako režisierė Eglė Vertelytė. Ji tikina, kad filmai kuriami ne tam, kad gulėtų paslėpti stalčiuje, o žmonėms: „Todėl labai malonu, kai kažkas tai įvertina, ypač – jei tai profesionalai. Tai tikrai svarbu. Kita vertus, aš stengiuosi per daug nesidžiaugti tuo dėmesiu tam, kad jei kada nors manęs neįvertins, nereikėtų nusivilti. Bandau išlaikyti aukso vidurį.“

Paklausta, kaip prisimena filmo „Stebuklas“ kūrimo procesą, E. Vertelytė atvirauja iš pradžių jautusi baimę. „Pirmą kartą buvau profesionalioje vaidybinio filmo aikštelėje. Sakyčiau, buvo net ne sunku, o tiesiog vyravo nežinia. Kai nežinai, tada ir bijai. Itin baiminausi techninės darbo pusės, bet turėjau patyrusį operatorių Emilį Christovą. Jis man labai padėjo per pirmąsias dienas įveikti baimę ir nerimą. Vėliau buvo lengviau, žinojau, ko noriu, ir bandžiau tai įgyvendinti“, – pasakoja režisierė.

Eglė Verlytė(dešinėje)/ M.Astrausko nuotr.

Pasak E. Vertelytės, didžiausias iššūkis filmavimo metu buvo darbas toli nuo šeimos: „Viskas truko apie mėnesį, dirbdavome po šešias dienas iš eilės, po 12 valandų kasdien. Mano vaikui tuo metu buvo dar tik vieneri metukai. Negalėjau šeimos vežtis į filmavimo aikštelę, nes nebūčiau galėjusi dirbti. Tokiame intensyviame darbo maratone reikėjo stengtis nepamesti nei savęs, nei filmo vizijos.“

Šiuo metu režisierė teigia savo filmo „Stebuklas“ nevertinanti ir nežiūrinti. „Galbūt objektyviai pažiūrėsiu jį po kokių trejų metų. Manau, kad kurdama filmą padariau viską taip, kaip tuomet norėjau, galvojau, tikėjau. Ir tuo džiaugiuosi. Nesinori kritikuoti to, kuo kažkada tikėjai. Jei nuoširdžiai tai darei, geriausia priimti savo darbą ir leisti jam gyventi, per daug apie tai negalvojant“, – dalijasi mintimis kūrėja.

E. Vertelytė sako, kad dirbant kino industrijoje tiesiog neįmanoma nesidomėti kitų autorių kūryba, tai – darbo dalis: „Visuomet bandau pasižiūrėti ir „Sidabrinėms gervėms“ nominuotus filmus, pasitikiu šiais apdovanojimais. Savo kolegas, kino kūrėjus, vertinu gerai. Kai imi dirbti kino srityje, pamatai, kaip tai sunku. Tuomet tampi vis mažiau kritiškas ir stengiesi vis labiau palaikyti kitus. Jaučiu daug bendrumo ir simpatijų savo kolegoms ir labai palaikau lietuvišką kiną.“

Kalbėdama apie tolimesnius planus, režisierė prisipažįsta nekartojanti daug metų darytos klaidos. „Seniau turėdavau vieną projektą ir tik su juo dirbdavau daug metų. Dabar užsiimu keliais projektais, nemažai dirbu kaip scenaristė, rašau projektus kitiems režisieriams, turiu ir savo autorinių“, – sako E. Vertelytė.

Apdovanojimus birželio 13 dieną 21 val. iš „Litexpo” centro tiesiogiai transliuos LRT TELEVIZIJA ir portalas LRT.lt. „Sidabrinių gervių“ raudonojo kilimo eiseną nuo 19.30 val. tiesiogiai transliuos LRT KULTŪRA ir portalas LRT.lt.

„Stebuklas“ atkreipė ir Prancūzijos kino platintojų „Urban Distribution“ dėmesį, kurių rinkodaros atstovė Manon Chautard teigia, jog jie nuolat ieško talentų ir perspektyvių debiutuojančių režisierių.

„Europietiškas kinas, neįskaitant vietinės Prancūzijos kino produkcijos, sudaro tik apie 10 proc. visų šalies kinuose rodomų filmų. Galimybė platinti lietuvišką filmą Prancūzijoje pasitaiko tikrai ne kasdien, tad ją labai vertiname. Vos išvydę „Stebuklą“ supratome, kad šio filmo kūrimo procesas buvo kruopščiai apgalvotas ir truko tikrai ne vienerius metus. Dėmesį atkreipė ir tragikomiškai pasakojama istorija apie laukinio kapitalizmo įsigyvavimo laikotarpį – šios temos potencialą kine dažnai pabrėžia ir kritikai“, – teigia M. Chautard.

Filmą režisavusi E. Vertelytė žavisi prancūziška kino kultūra ir publika: „Šiemet jau teko dalyvauti septyniose „Stebuklo“ peržiūrose Prancūzijoje, o praėjusį savaitgalį Paryžiuje vyko du prieš premjeriniai „Stebuklo“ seansai. Prancūzai – tikri kino mylėtojai, puikiai suprantantys meninį ir istorinį filmo kontekstą, žanrų ypatumus ir skirtumus. Tai didžiausia kino industrija Europoje, o kinas užima labai svarbią vietą bene kiekvieno prancūzo gyvenime. Pastebiu, jog prancūzams įdomus filmo politiškumas, socializmo ir kapitalizmo priešprieša ir stiprus moters personažas. Nekantraujame sulaukti daugiau reakcijų.“

Reakcijos skiriasi kiekvienoje šalyje

„Stebuklo“ prodiuseris Lukas Trimonis atskleidžia, jog jau kuriant filmą, buvo sąmoningai siekiama šia istorija sudominti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio publiką. „Prancūzai mėgsta tragikomedijos žanrą, o taip pat jiems turėtų būti artimas subtilus „Stebuklo“ humoras“, – sako L. Trimonis.

Režisierės E. Vertelytės teigimu, filmas užsienyje susilaukia nemažai susidomėjimo. „Reakcijos skiriasi kiekvienoje šalyje – vienur publika gilinasi į kapitalizmo ir socializmo priešpriešą, kitur bandoma geriau suprasti laikotarpį, dar kitus domina techniškoji filmo pusė. Tačiau beveik kiekvieną kartą sulaukiame klausimo, kaip pavyko rasti tokią puikią aktorę Irenos vaidmeniui. Eglės Mikulionytės vaidyba užburia publiką. Taip pat publika domisi, ar tai atsitiktinumas, kad Bernardo (akt. Vyto Ruginis) kuriamas personažas primena JAV prezidentą Donaldą Trumpą“, – įspūdžiais dalijasi režisierė.

Balandžio mėnesį filmas buvo pristatytas devyniuose kino festivaliuose skirtingose valstybėse. Nuo pasaulinės filmo premjeros, „Stebuklas“ jau parodytas beveik trisdešimtyje skirtingų pasaulio festivalių, iš kurių šeši – aukščiausios klasės. Filmas jau pristatytas Europos, Šiaurės Amerikos, Azijos, Artimųjų Rytų ir Afrikos publikoms.

Prestižinio Toronto kino festivalio rengėjai kasmet atsirenka rodyti apie dešimt filmų iš centrinės ir Rytų Europos. „Lietuvos kino kūrėjų produkcija konkuruoja su Lenkijos, Čekijos, Rumunijos ir kitų žymiai daugiau filmų sukuriančių valstybių produkcija. Nors galimybė būti atrinktiems nedidelė, tačiau „Stebuklui“ pavyko. Tokia pergalė atkreipia pasaulio dėmesį į visą Lietuvos kino industriją, parodo, jog šis regionas yra konkurencingas“, – džiaugiasi L. Trimonis.

Artimiausiomis savaitėmis „Stebuklas“ toliau tęs kelionę po tarptautinius kino festivalius JAV, Singapūre, Bulgarijoje ir Kinijoje. Taip pat filmo operatorius Emilis Christovas yra nominuotas Lietuvos kino operatorių apdovanojimuose „Ąžuolas“ už metų geriausią kino operatoriaus darbą. Pasibaigus festivalių maratonui, prasidės dar aktyvesnis filmo platinimas užsienyje. „Teisę į filmo platinimą už Lietuvos ribų jau įsigijo kino platintojai iš dvidešimt keturių valstybių, tarp kurių ir JAV“, –  priduria L. Trimonis.

Su tokia pat meile ir šiluma apie savo heroję Ireną kalba ir aktorė Eglė Mikulionytė. Abi jos neabejoja: labiausiai kiekvienas iš mūsų ilgimės meilės. 1992-ieji. Lietuva – ekonominėje krizėje. Darbo nėra, bankai bankrutuoja, prie dešros, kainuojančios 350 talonų, vingiuoja eilės. Šitaip šalį savo filme pristato "Stebuklo" kūrėjai. Apie moteris, apie moteriškumą ir amžiną meilės ilgesį kalbėjausi su filmo režisiere E.Vertelyte ir pagrindinio vaidmens atlikėja E.Mikulionyte.

– Pasikeitimų laikas anuomet užgriuvo visu svoriu ir vyrus, ir moteris. Eilės prie dešros buvo tik smulkmena, palyginti su tuo, kokias peripetijas iš tiesų teko išgyventi pirmaisiais metais po to, kai buvo paskelbta nepriklausoma Lietuva. Stiprybės tuomet reikėjo daug.

E.M.: Augau sovietmečiu, prisimenu mane nuolat lydėjusią nuojautą, kad kažkas yra negerai. Mamos tėvai buvo ištremti, atmenu jos pasakojimą, kaip važiavo į Maskvą, pas tuometį partijos sekretorių Leonidą Brežnevą prašyti, kad paleistų jos tėtį. Niekuomet nebuvau nei spaliukė, nei komjaunuolė, dar ir klasės draugus paragindavau bėgti iš susirinkimų.

E.V.: Gimiau 1983-iaisiais, sovietmečio neprisimenu, permainų laiką mačiau vaiko akimis. Aplink mane buvo daug stiprių moterų, visos jos daug dirbo, dar ir namus ant savo pečių laikė. Turėjo būti tikrai geležinės!

E.M.: Kurdama savo heroję ieškojau moters, kuri buvo scenarijuje. Pamačiau ją labai stiprią. Fantomai, giliai įsibrovę į mano vaidmenis, padeda atrasti tokių dalykų, kurių nė nenumanau esant.

Fantomai, giliai įsibrovę į mano vaidmenis, padeda atrasti tokių dalykų, kurių nė nenumanau esant.

– Kartais atrodo, kad apsivertusios darbais, virtuvės ir vaikų rūpesčiais pasikeitimų laiko moterys labiausiai pamiršdavo save. Nėra makiažo – nieko tokio. Ir kam manikiūras, kai gali nagus siuvimo žirklėmis nusikirpti...

E.M.: Savo filme Eglė moteriškumą tarsi prikelia, ji priverčia pagrindinę filmo heroję – Ireną keistis, prisiminti, kokia iš tiesų yra. Tikra tiesa – ano laiko moterys moteriškumą buvo primiršusios.

– Ir koks moteriškumas – kiaulių fermoje?! Ar pajutote tą kvapą?

E.M.: Pajutome, kur jau nepajusi!

E.V.: Po kiekvienos pamainos, kai filmuodavome fermoje, turėdavome sterilizuoti drabužius. Ne tik kostiumus, bet ir darbinius kombinezonus. Dabar galime įsivaizduoti, kokiomis sunkiomis sąlygomis dirbo moterys fermose. Nesu tikra, kad jos išvis svarstė – yra moteriškos ar ne?

– Kaip jums atrodo, kas gali pažadinti moteriškumą?

E.V.: Dėmesys. Filme jis randasi atvykėlio iš Amerikos Bernardo pavidalu. "Toks vyras niekaip nesužavėtų", – sako man po filmo. Dabar – gal ir ne, moterys juk išrankesnės pasidarė, nors irgi – protingiausios mulkius įsimyli. Bet anuomet – amerikonas, kaime, su kadilaku. Nupirks fermą, pastatys naują, gyvens visi kaip Amerikoje! Tai mūsų akimis jis atrodo lepšis, o tais laikais – tikras vyras, gelbėtojas.

E.M.: O Irena juk šimtą metų pamiršusi, ką reiškia švelnus vyro prisilietimas. Ji turi vyrą, bet iš tiesų neturi.

E.V.: Kiek, rodos, protingų moterų, kurios išvažiuoja į Turkiją ir pameta galvą dėl pirmo sutikto kilimų pardavėjo. Kiekviena moteris nori dėmesio, jo ištroškusi, o gauti jo iš vyro Lietuvoje – net ir šiais laikais sunku.

E.M.: Tik pajunti žvilgsnį, tik pasako kas gerą žodį, pasaulis nušvinta, širdis pradeda plakti stipriau.

– Šiandien nesunku pastebėti dar ir kitą kraštutinumą: stiprios moterys viską gali, vyrų joms nereikia...

E.V.: Sunku kalbėti apie kitus, tačiau man dėmesys ir rūpestis yra svarbiausi. Ne tik moterys, kiekvienas žmogus nori būti mylimas.

E.M.: Visa tai yra arba nėra, turi arba neturi. Dėmesys pažadina kiekvieną.

– Tą patį galima perkelti į šiuos laikus?

E.V.: Rodos, bėgi, bėgi, dirbi, dirbi, užmiršti savimi pasirūpinti. Moterų emancipacija šiandien leidžia rinktis – būti vienokiai ar kitokiai. Galime diskutuoti moteriškumo sąvoką, kiek ji apskritai svarbi. Svarbiau moteris kaip asmenybė, nebesame apribotos savo lyties. Mes nebesame įspraustos į rėmus – jei norime, galime būti itin moteriškos, jei norime – labai vyriškos. Tačiau stereotipai dar gyvi – kokia moteris gali būti kine, kokią daugelis nori matyti žurnalų viršeliuose. Man buvo svarbu parodyti kitokią moterį, moterį-nestandartą, stiprią, gal kiek senamadišką, tačiau šiltą ir mielą būtybę.

E.M.: Vis dėlto, šiais laikais, kad ir labai emancipuotos, moterys dažniau prisimena savo moteriškumą.

– Filme jūsų Irena į darbą vaikšto labai pasipuošusi. Aš taip atrodančios zootechnikės mūsų kaime neprisimenu. Labiau – nuo jos sklindantį fermų kvapą...

E.M.: Betgi Irena – buvusio kolūkio pirmininko dukra, ji išskirtinė kaime. Tai, kaip ji keičiasi, matyti ir iš drabužių. Iš pradžių juodi kostiumėliai ir marškiniai, vėliau – suknelės ir garbanos. Girdėjau pastabų, kad po kadilako scenos ji per gražiai atrodo. Tačiau meilė juk daro stebuklus.

E.V.: Ilgai dirbome su kostiumų dailininke Monika Vėbraite. Norėjome kad kostiumai sustiprintų filmo dramaturgiją. Suprantu, kad vyresni žiūrovai filmą vertins per realizmo prizmę. Patikrinome faktus – Irena galėjo važinėti "Volga", bet kine mes peršokame realybę, pasakojame istoriją apie sistemos sandūroje gyvenančius žmones, todėl ieškome ryškesnių akcentų.

E.M.: Po filmo jaunimas man sako: jūs ten kosmosą rodote. Ar tikrai galėjo taip būti?

– Gyvenusi tuo laiku, galiu patvirtinti: istorija, nutikusi Biednių kaime, iš tiesų galėjo nutikti bet kuriame Lietuvos kaime. Tik, štai, fermų šiandien jau beveik nebelikę...

E.V.: Irena filme yra vienintelis tikras personažas, visas kitas pasaulis aplink ją – ypač šaržuotas. Juk negali sukurti satyros be šaržo. Kaip dar pažvelgsi į save iš šalies, pasijuoksi? Prieš pradedant filmą, ilgai ieškojome autentiškos kiaulių fermos, kurioje galėtume filmuoti. Šiais laikais į fermas patekti sunku, juk siaučia kiaulių maras.

– Ar kiaulių ferma yra gera vieta įsiliepsnoti meilei?

E.V.: Nežinau, ar tai meilė... Greičiau – susižavėjimas, potraukis.

E.M.: Bernardui Irena tikrai nerūpi, o jai juk irgi – gal pavyks, gal naują fermą pastatysime, gyvensime geriau, gražiau? Ir vis dėlto, jai sunku patikėti, kad Bernardo požiūris į ją šitaip pasikeis. Tai, kas įvyko kadilake, yra labai aiškiai režisierės nubrėžta linija – kokios moterys yra patiklios ir nesugadintos: jei jau įvyko tarp vyro ir moters daugiau nei bučinys, moteris privalo su tuo vyru likti. Irenos laukia karti patirtis, bet jei ne ji, gal nė nebūtų atsikėlusi, kitaip pradėjusi žvelgti į pasaulį. Režisierė Eglė filme užgriebė daug temų, iš kiekvienos jų išeitų naujas filmas.

Į 1992 metus nukelianti filmo atmosfera persikėlė ir į kino teatro erdvę. Svečių prisiminimus apie tuometinį gyvenimą žadino sovietiniai kilimai, fone grojantys 90-ųjų hitai bei mišrainėmis ir kompotais nukrautas stalas.

„Kai pradėjau dirbti kine, dažnai lietuviški filmai būdavo vertinami per tam tikrą lietuviškos kokybės filtrą „kaip lietuviškam tai neblogai“. Paskutiniais metais tai pasikeitė ir manau, kad „Stebuklas“ yra vienas tokių filmų, kuris neprašo atleidimo už tai, kad yra lietuviškas filmas, – prieš premjerą sakė filmo prodiuseris Lukas Trimonis. – Kalbant apie filmo temą, manau, kad tai, kad mes galime pažiūrėti į savo praeitį ir į save su sveiku humoru, o ne pro juodą rūką, reiškia, kad bręstame kaip visuomenė.“

„Tai ne toks filmas, per kurį žmonės juoksis už pilvų susiėmę. Jame daug liūdesio, absurdo, ironijos ir nepatogaus humoro. Filme pateikiu savo šio laikmečio interpretaciją ir tikiuosi, kad ji daugeliui taps galimybe prisiminti ir apmąstyti savo patirtis bei prisiminimus“, – teigia režisierė E. Vertelytė.

Premjeroje negalėjęs dalyvauti Holivudo aktorius Vyto Ruginis, atlikęs raudonu kadilaku atvažiavusio Biednių kaimo gelbėtojo vaidmenį, atsidėkodamas už visus Lietuvoje jam atsitikusius stebuklus, žiūrovams paliko virtualų pranešimą iš už Atlanto.

„Kaip suprantu, pas jus susirinko 10 tūkst. žmonių. Ne? Na, 600. Tuomet būtų malonu, jei kiekvienas iš jūsų apie „Stebuklą“ galėtų pasakyti 10 tūkst. žmonių ir jie galėtų pasakyti dar 10 tūkst. žmonių – kad visi Lietuvos gyventojai pamatytų filmą“, – amerikietišku acentu lietuviškai kalbėjo V. Ruginis. Aktorius taip pat dėkojo komandai ir aktoriams už malonumą dirbti kartu: „Dėkui už šaltibarščius, grietinę, kugelį, bulves! Jūs netrukus pamatysite, kad įpratau pavalgyti sočiai. O jeigu rimtai, vaidmuo „Stebukle“ – tai vieną kartą gyvenime pasitaikanti proga. Man labai didelė garbė, kad esu šio projekto dalis. Manau, jo metu aš radau daug naujų draugų visam gyvenimui. Ir Lietuvos žmonėms ačiū, kad esate tokie malonūs, dosnūs ir tiek man padėjote, kai lankiausi gražioje tėvynėje.“

„Stebuklas“ primena apie laikus, kuomet mažesnio ar didesnio stebuklo laukė kiekvienas. 1992 m. situacija Lietuvoje nepavydėtina. Iškovotos nepriklausomybės euforiją temdo nedarbas, bankrutuojančių bankų aferos, infliacija. Biedniuose, tipiškame to meto Lietuvos kaime, vietinės kiaulių fermos vedėja Irena, stipri moteris, stengiasi išlaikyti orumą, šeimą ir kolūkį, kuris žlugus planinei ekonomikai pasiklydo naujoje kapitalistinėje realybėje. Žmonės negauna algų, Irena nesulaukia palaikymo nei iš komercinio banko, nei iš vietinių. Atrodo, kad jai padėti gali tik stebuklas. Ir jis įvyksta! Tiksliau – atvyksta. Raudonu kadilaku į kaimą atvažiuoja Amerikos lietuvis Bernardas. Jis pažada investuoti ir išgelbėti fermą nuo bankroto. Ilgai laukta geresnė rytdiena čia pat. Kentėti liko nedaug. Bet ar tikrai?

Pasak aktoriaus, gražus tragikomiškas stilius, tikras ir tikslus santykis su laikmečiu ir maloniai atpažįstama istorija šį režisierės Eglės Vertelytės darbą daro vertu dėmesio, teigiama pranešime žiniasklaidai.

A. Bialobžeskis pasidalino savo mintimis apie filme „Stebuklas“ vaizduojamą laikotarpį.

Stipri stiprios moters istorija

„Mano personažas, Juozas, labai mielas. Tokių yra ir dabar. Sunku pasakyti, ar jis vienišas. Juozas išvis be orientyro, neturi net kur klaidžioti, tiesiog vegetuoja. Nežino, rytas ar vakaras. Tačiau mano vaidmuo nedidelis, nes filmas juk yra apie moterį. Labai gerai, kai stiprios moterys ateina į režisūrą mūsų vis dar patriarchalinėje visuomenėje – stiprios moters portretas yra pozityvu.

„Stebuklo“ išskirtinumas – santykis su laikmečiu. Tas tikrumas, paveikumas mane maloniai nustebino ir įtikino. Juk aš gerai atsimenu nepriklausomybės atgavimą, bet kad Eglė, kuriai tuo metu tebuvo šešeri, taip vykusiai rekonstruotų ir žinotų, ką daro ir kodėl, tai įspūdinga. Žinoma, ir keista, kodėl jaunas žmogus užsiima man artima tema. Eglė buvo motyvuota, ir jos motyvacija persidavė visiems.

Užkonservuota laike

Vienas stipriausių įspūdžių iš filmavimo – tikrąja to žodžio prasme sugrįžti į praeitį, labai realią, apčiuopiamą, netgi taip pat dvokiančią, kaip prieš dešimtis metų. Toje kiaulidėje prie Dabužių, kur filmavome, jau esu buvęs vieną savo ankstyvos jaunystės vasarą, kai mus privaloma tvarka veždavo į kolūkį dirbti. O iš Dabužių bibliotekos vis dar esu pasiskolinęs Kurto Voneguto „Skerdykla Nr. 5“.

Taigi, atvažiavau ir negalėjau patikėti savo akimis – viskas it užkonservuota laike. Ir kvapas... tiesiog neįmanomas... Buvo viena pamaina, po jos turėjau skubėti tiesiai į spektaklį ir reikėjo gerokai paplušėti, kol atsiprausiau, nes kitaip turbūt kolegos ir žiūrovai teatre būtų išsilakstę.

  Netikrų pranašų antplūdis

1992-aisias baigiau studijas, buvo pirmieji aktorystės metai, juos prisimenu kaip jaunystę – linksmo chaoso ir malonios anarchijos laiką. Mano paties santykis su tais metais romantiškas, nors nenorėčiau ir niekam nelinkėčiau to laiko – didžiulis skurdas, košmaras materialiąja prasme. Negaudžiau laimės paukštės, ėjau savo keliu. Manau, kad dabar aktoriaus profesiją pasirinkę jauni žmonės susiduria su panašiais sunkumais, bet turi didesnį pasirinkimą. O tada nebuvo jokio pasirinkimo – mes sunkiai gyvenome ir teatre liko vienetai.

Į teatrą tuo metu atvažiuodavo šarlatanai, jų priplūdo ir teatro, ir muzikos srityse. Ypač daug buvo tokių truputį šnekančių lietuviškai, kišenėje šlaminančių dolerių kupiūras, kažką žinančių laisvojo pasaulio atstovų, drąsiai mokančių, kaip gyventi. Ar tik neprimena pagrindinio filmo veikėjo Bernardo?

Dėl ko plūdo tie netikri pranašai? Nes žmonės nelabai žinojo, kaip egzistuoti chaotiškoje laisvės erdvėje. Po to vadžias į savo rankas perėmė vietos avantiūristai. Ir mūsų didieji verslininkai pradėjo nuo tų pačių reikalų: vežė sūrius į Jugoslaviją, siuvo vėliavas Ukrainai.

Virsmas tuštumoje

Man patiko lengvai atpažįstama, asociatyvi filmo istorija apie žmones, patekusius į virsmą. Apie jų itin staigiai ir labai smarkiai pasikeitusią gyvenimo dinamiką. NEŽINIA IR TUŠTUMA – kas čia dabar vyksta??? Pinigų, darbo, perspektyvų nėra. Jausmas, lyg visi nesvarumo būklėje ir uždaryti kambaryje, o laikas SUSTOJĘS. Nebeliko šviesaus rytojaus, kuriuo buvo patogu tikėti. Ateini ir galvoji čia ir dabar, ką vakare padėti ant stalo. Galima ir vėl paklausti – ar tikrai buvo geriau tada?

O šokių scena iš baliaus – vos prieš dešimt metų buvau panašioje situacijoje. Buvome prie Kudirkos Naumiesčio. Kaip iš Antonioni peizažų – plikame lauke du devynaukščiai išdaužytais langais, tik viename kultūros salė su dviem šviečiančiais langais. Apie šeši šimtai žmonių, stalai nukrauti balta mišraine ir degtine. Mes padalyvavome. Po kiek laiko apsidariau ir sakau – laikas mums duoti į kojas. Ir laiku išvažiavome, nes vėliau kilo muštynės.

  Kino patirtys

(Loros Mushevos nuotr.)

Nuostabu, kad mūsų kinas atsigavęs – yra ir komercinio, ir arthauzinio. Vaidinti kine man labai patinka. Kai duoda scenarijų, aš jį perskaitau. Manęs klausia: „Na, kaip?“. Sakau: „Na, taip!“ Juk neįlįsiu į režisieriaus galvą. Jis mato, kaip mato ir sumontuos tave kaip nori, o ką tu ten darei ar galvojai, kad darai, taip ir lieka neaišku. Todėl mielai atsiduodu srovei ir plaukioju, kur mane neša. KINAS yra srovė, judesys, gyvybė – malonu tiesiog būti tame.

Bijojau, kad kinas pro mane praeis. Visa jaunystė buvo be kino vaidmenų, nes jis, kaip ir futbolas Lietuvoje, buvo dingęs. Prieš 14 metų sakiau, kad lietuviškas kinas ir lietuviškas futbolas sugriuvo. Kinas atsigavo, o futbolas – ne. Džiaugiuosi, kad mano kino laikas ne praėjo, o atėjo. 2004 metais pirmą kartą vaidinau kine ir nuo to laiko vis atsiranda, ką nuveikti.

Savęs tyrinėjimas

Manau, kad aktorystė yra savęs tyrinėjimas. Arba pamišimas, nes visą gyvenimą gyveni svetimus gyvenimus ir kalbi svetimu balsu (šypteli). Beje, aktoriai mažiausiai serga Alzhaimerio liga. Man, kaip aktoriui, turi būti įdomu vaidinti. Turiu matyti svarbą ir apie tai kalbėti. Su amžiumi ir branda išryškėja kryptis, nes pagaliau atmeti tai, kas trukdo.

Teatras turi priešintis, erzinti, neturi būti bala. Pakankamai teko pasivolioti tokioje baloje. Kuriantis ar griaunantis spektaklis yra gerai, tačiau blogai, kai spektaklis niekinis, pigus, tuščias. Tai sukelia nepageidautinas pasekmes, vadinu tai kognityviniu disonansu. Teatras – jaunų žmonių reikalas, jų energijos, jų anarchijos, ryžto keisti stilistiką, turinį. Su jaunimu man visada įdomu, nes jis įneša naujų spalvų, dėl to patinka dirbti dėstytoju. Kiekviena paskaita gali būti iš kito kampo, gali vis kitaip traktuoti reiškinį ar situaciją. Kai tik pradėjau dėstyti, paprašiau studentų pasiruošti ir visai laisvai pristatyti, ką jie galvoja apie Lietuvą. Buvo be galo įdomu. Visi studentai pasirodė skirtingai ir įsimintinai.

Televizija ar teatras – darbas su kamera yra vertingas nepriklausomai nuo to, ką ji užfiksuos. Tik taip ir sugaudai dėkingus savo rakursus. Turi būti PROCESE. Jei pasirinkai šią profesiją, turi dirbti. Jei nori būti geras aktorius, turi nuolat vaidinti. Ir nesvarbu, kur – teatre, kine ar televizijoje.

  Švaros ir prasmės pojūtis

Nors pats eilių niekada nerašiau, bet poezija mano gyvenime labai svarbi. Dėl ko svarbu? Dėl to, ką turiu ir dėl to, ką galiu. Ir, žinoma, labai svarbu skaityti kažkam. Pastarąjį mėnesį buvo keturi poezijos vakarai ir skirtingos programos – reikėjo labai gerai pasiruošti. Ateina virš šimto žmonių, žinančių, ko nori. Panevėžyje, Kaune, Utenoje, Ukmergėje.

Poezija labai intymu. Visada skaitau su mikrofonu, kad galėčiau šnabždėti ir perteikti niuansus. Tai nėra triukšmo dalykas, jis tykus, jautrus, suteikiantis ypatingą satisfakciją ir sukuriantis vidinės švaros, prasmės pojūtį. Poetas kalba svarbius dalykus ir atveria paslaptis, būtina tai traktuoti pagarbiai. Poetiško kalbėjimo reikia mūsų sielai, nes poezija yra graži pauzė chaotiškoje mūsų gyvenimo dinamikoje. Ta valanda, kai gali pabūti ramus – kažkas sakralaus ir saugotino.

Būdamas dvidešimt šešerių pradėjau skaityti S. Gedos ciklą. Skaičiau jaunatviškai. Po to buvo pertrauka. Ir vėl S. Geda. Dabar, kai man 50 metų, vėl kitaip viskas atrodo. Patinka stebėti, kaip pats keičiuosi santykyje su poezija. 

Kelionės, muzika ir gyvenimo būdas

Jei suvaidinęs kine vieną vaidmenį galėčiau metus nedirbti, tuomet gal parašyčiau knygą. Pradėčiau nuo apsakymų. Arba keliaučiau – kelionių įspūdžiai įstringa į emocinę atmintį, o ji aktoriui labai svarbi. Neseniai buvau Portugalijoje – pabėgau per jubiliejų. Nuvažiavau į Algarvę keturioms dienoms, tada – į Lisaboną. Savo gimtadienį buvau Sevilijoje, Ispanijoje.

O gal pasukčiau į muziką, brolis yra kompozitorius, tėvai pianistai. Aš pats karts nuo karto pagroju kokiame nors bare, kai nėra grojančių geriau už mane. Žmogų gali pažinti ir per tai, kokius kūrinius jis renkasi atlikti. Mane vis kalbina gyvenimo būdo laidos – prašo įsileisti į namus, atsiverti. Aktorių geriausiai pažįsti iš jo darbų, tad pokalbiai apie gyvenimo būdą ir namų demonstracija keistas būdas supažindinti visuomenę su aktoriumi. Darbai atskleidžia daugiau nei tai, su kuo ar kur aš gyvenu. Žinoma, atsivėrimas nėra lengvas dalykas. Antra vertus, galiu atsiverti taip, kad nežinau, ar televizija išdrįs parodyti?“

1992-ieji, Lietuvą apėmusi didelė ekonominė krizė: darbo nėra, bankai bankrutuoja, o prie dešros, kurios kilogramas kainuoja 350 talonų, driekiasi eilės. Irena – stipri moteris, ant kurios pečių laikėsi visas Biednių kaimo kolektyvinis ūkis, bando išlaikyti kiaulių fermą ir jos darbininkus. Padėti jai gali tik stebuklas. Ir jis įvyksta! Tiksliau – atvyksta. Raudonu kadilaku į kaimą atvažiuoja žavingas amerikietis Bernardas. Ir pažada: kentėti liko nedaug – jis išgelbės fermą nuo bankroto ir netrukus Biednių gyventojai gyvens kaip Amerikoje. Ar Bernardas padės Irenai išgelbėti kiaules? O gal pats pakiš jiems kiaulę?

Režisierė ir scenarijaus autorė Eglė Vertelytė

– Scenarijų kūrei aštuonerius metus, filmo kūrimas užtruko dar keletą metų. Ar toks ilgas kūrybos procesas buvo naudingas filmui?

– Taip, šio filmo kūrimas truko gana ilgai. Scenarijų pradėjau rašyti 2008 m., tačiau ilgiausiai užtruko scenarijaus tobulinimas. Ilgai ieškojau kampo, per kurį noriu papasakoti šią istoriją ir formos, kaip tai padaryti. Parašiau gal penkis scenarijaus variantus, kurie buvo visiškai skirtingi. Tačiau kiaulių ferma, laikmetis ir atvykstantis amerikietis istorijoje buvo nuo pat pradžių. Scenarijus jau buvo paruoštas 2012 m., tuomet prasidėjo ilgas filmo finansavimo paieškų etapas. Ateityje norėčiau, kad filmo gamyba truktų trumpiau. Tačiau laiko testas leidžia suprasti, ar iš tikrųjų nori pasakoti šią istoriją ir išsigryninti mintį.

– Kodėl pasirinkai pasakoti istoriją apie 1992 m., o ne apie dabartį?

– Šis laikotarpis visada mane domino dėl savo chaotiškumo ir kontrastų: vargas ir turtai, dvasingumas ir materializmas, senos sovietinės vertybės ir vakarietiški pažadai. Ir daug liūdnų, bet kartu ir juokingų istorijų. Tai buvo laikas, kai aš augau. Mačiau aplink save daug keistai pakrypusių ir net sudaužytų likimų. Žmonės turėjo rasti naują būdą gyventi, daugelis iš jų perkūrė save iš naujo ir adaptavosi, o kitiems nepavyko – jie liko savotiškai traumuoti iki šiol. Man atrodo, kad negalima šių žmonių išgyvenimų taip lengvai pamiršti, norėjosi tokių žmonių patirtis perteikti filme.

– Filmas labai vizualus. Kaip pavyko pasiekti esamą rezultatą?

– Darbas su filmo vizualika man pačiai buvo didelis ir įdomus atradimas. Tai mano pirmas pilnametražis vaidybinis filmas. Prisipažinsiu, prieš pradėdama filmuoti labiausiai bijojau būtent šios dalies. Pusmetį prieš filmavimą pradėjome susirašinėti elektroniniais laiškais su operatoriumi Emiliu Christovu. Manau, per visą pasiruošimą pasikeitėme apie 1 tūkst. laiškų. Ilgiausiai diskutavome apie filmo koloritą, mus įkvepiančius filmus, vartėme nuotraukas, Jono Daniliausko, kurio tematika, spalvos, kompozicijos mums patiko, paveikslus. Vėliau paeiliui aptarėme kiekvieną scenarijaus sceną atskirai. Padarėme didelį pasiruošiamąjį darbą, todėl filmuojant filmą daug diskusijų nekilo, nes abu žinojome, kur einame.

– Filmo komanda buvo tarptautinė, filmavote ne tik Lietuvoje, bet ir Bulgarijoje, filmo postprodukcija vyko Lenkijoje, prie filmo prisidėjo kino profesionalai iš šių šalių. Ką darbas su kiekvienu jų, manai, davė filmui?

– Manau, kad darbas su tarptautine komanda turi daugiau pranašumų negu trūkumų. Vis dėlto tokia bendros gamybos sistema tampa sudėtingu mechanizmu kūrėjui: filmavome Lietuvoje ir Bulgarijoje, o pastaruosius metus nuolat keliavau prižiūrėti filmo postprodukcijos darbų Varšuvoje. Filmavimas su tokia patyrusia tarptautine komanda dovana kūrėjui – iš karto pasitikrini, kurie istorijos aspektai yra universalūs.

– Kokios temos tau svarbios?

– Man buvo svarbi adaptacijos ir išgyvenimo tema, įdomu, kokia situacija gali priversti patį nelanksčiausią žmogų keisti savo identitetą. Labai svarbi atrodė tikėjimo ir laukimo tema, kaip iš po kojų slystant gyvenimui žmonės ieško atsakymų kitur.

Prodiuseris Lukas Trimonis

– Filmo komanda labai tarptautinė: operatorius bulgaras E.Christovas, dailininkė Irena Muratova – taip pat bulgarė, montuotoja Milenia Fiedler, kompozitorius Krzysztofas A. Janczakas, aktorius Danielius Olbrychskis – iš Lenkijos, aktorius Vyto Ruginis – JAV lietuvis. Kodėl?

– Tai susiklostė gana natūraliai. Režisierė Eglė mokėsi Didžiosios Britanijos nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje, todėl filmo scenarijus buvo sukurtas tarptautinėje aplinkoje ir skirtingų tautybių žmonėms patiko Eglės parašyta istorija, personažai, subtilus humoras ir idėjos. Pasidarė aišku, kad projektas turi tarptautinį potencialą. Pradėjau projektą pristatinėti tarptautiniuose renginiuose, kino mugėse, atsirado kitų šalių prodiuseriai, kuriems istorija pasirodė labai artima ir jie priėmė iššūkį kartu su mumis kurti „Stebuklą“. O dabar turime keturių šalių bendradarbiavimo rezultatą. Manau, tarptautinė komanda įneša daugiau universalumo, kai žmonės iš skirtingų kontekstų šlifuoja istoriją ir tai, kaip ji pasakojama. Taip atsisakoma daugybės nereikalingų detalių ir istorija pasidaro labiau suprantama pasauliniame kontekste. Mano nuomone, to naudą įrodo ir tai, kad filmui esant dar gamybos stadijos, jį atsirinko tarptautiniai pardavimo agentai, kad ir dabar vyksta intensyvus pardavimas, kad žiūrovai iš tokių šalių kaip Kinijos, JAV ir Prancūzijos turės galimybę pamatyti „Stebuklą“.

– Kaip patekote į Toronto festivalį, kur lietuvių filmas buvo rodomas po labai ilgos pertraukos – septyniolikos metų?

– Festivalio filmo pasaulinei premjerai pradėjome ieškoti, kai tik buvo „užrakintas“ filmo montažas, su atstovais iš Toronto bendravome nuo paties pirmo filmo pristatymo vienoje iš kino mugių, jie sekė filmą nuo pat montažo pabaigos – siųsdavome jiems atnaujintas versijas, vis susitikdavome festivaliuose ir mugėse. Paskutinį kartą su jais buvome susitikę „Meeting Point Vilnius“, „Kino pavasario“ metu vykusiame renginyje. Sprendimą rodyti filmą nešališkai priėmė festivalis. Jo organizatoriai turi savo filosofiją, pažįsta savo auditoriją ir labai gerai žino, kokius filmus nori rodyti. Jie mūsų filmą įvardijo kaip „kino stebuklą, kuris žavi ir širdį, ir sielą“. Sprendžiant iš šiltų žiūrovų reakcijų Kanadoje festivalio metu, atrodo, kad jie nesuklydo.

– Filmą taip pat rodėte ir rodote daugybėje kitų festivalių. Kaip patekote į juos? Kaip užsienio žiūrovai reaguoja į filmą?

– Filmas į festivalio rankas gali patekti įvairiais būdais: per tarptautinę filmo pardavimų kampaniją, tiesiogiai pristatant filmą industrijos renginiuose, per Lietuvos kino centro kino sklaidos skyrių, dažnai būna, kad festivalių atstovai patys keliauja po kitus festivalius ir žiūri filmus, ieško jiems tinkamų, kalbasi vieni su kitais, dalijasi įspūdžiais ir taip atranda vieną ar kitą filmą.

Visiems, nesvarbu iš kokių pasaulio kraštų, labai įstringa Eglės Mikulionytės suvaidintas pagrindinės filmo herojės, Biednių kiaulių fermos vedėjos Irenos vaidmuo, o V.Ruginis, vaidinantis Amerikos lietuvį Bernardą, savo išvaizda ir elgesiu jiems primena Donaldą Trumpą. Lietuvos žiūrovai, pamatę filmą, dažnai pasineria į prisiminimus apie 1992 m.

Eglė Mikulionytė – pagrindinė aktorė, įkūnijanti Ireną

– Kuo artima herojė? O gal priešingai – jūs labai skirtingos?

– Aš ir Irena esame kaip skirtingos salos. Ji valdinga, stipri kolūkio pirmininkė. Žmogus, kuris gali vadovauti, daug kalba. Mano asmenybė kur kas gležnesnė, aš niekad į vadovus netikčiau. Jos personažą aš atradau po truputį. Padėjo ir mano asmeniniai, ir amžininkų atsiminimai, kronikos. Aš mėgstu ieškoti, kaip priartinti personažą prie realybės. Ieškoti personažo, kuris galbūt kažkur gyveno realybėje toks ir tuo metu. Filmavimų metu sutikau moterį, buvusią kolūkio pirmininkę kaip Irena. Jos istorija kitokia, bet kartu ir Irenos. Ji pasakojo man, kaip viskas tada buvo sunku. Įsivaizduokite, staiga viskas slysta iš po kojų. Bet pasakojo su savotiška nostalgija.

– Kokie prisiminimai iš „Stebukle“ vaizduojamo laiko?

– Mano prisiminimai apie šį laikmetį – džiaugsmas. Studentai buvome. 1992 m. aš buvau antrame ar trečiame kurse. Buvome pilni polėkio. Kad viskas keičiasi, kad galime laisvai tarti žodį. Kovojome, kokie dalykai mums turėtų būti dėstomi, kokie – nebe, kokie dėstytojai turėtų tą daryti.

Iš vaikystės apie kolūkius atsimenu tokį momentą: mus veždavo ravėti laukų. Su kauptukais ravėdavome. Sakydavo, kad sumokės. Duodavo tris rublius. Nesuprasdavau, kieno tai žemė. Sakydavo, kad kolūkio. Aš nesuprasdavau, kas tas kolūkis. Tik iš mamos ir tetos žinojau, kas tai yra, kad kažkas negero.

– Irena – (bent jau filmo pradžioje) antagonistinė herojė, ar nebuvo sunku susitapatinti?

– Ji nėra neigiama herojė. Jos noras yra pastatyti fermą ant kojų, kai ji griūna. Ji – sistemos auka. Ji šventai ja tikėjo, dėl to gerai dirbo savo darbą ir visi jos klausė. Kol sistema negriuvo ir jos mąstymas nebuvo priverstas keistis. Tik finale įvyksta lūžis. Grįžimas į naują bendruomenę, į atgimstančią bendruomenę.

– Tai jūsų pirmas pagrindinis vaidmuo kine. Kaip kūrėte Irenos personažą?

Man atrodo nuostabu, kad Eglė, būdama tokia jauna, nusprendė kalbėti apie tą laiką ir dar gali tai padaryti.

Mano nuomone, filmas yra labai subtilus, nors tai ir tragikomedija, netgi tragifarsas. Tie laikai buvo labai absurdiški. Man atrodo nuostabu, kad Eglė, būdama tokia jauna, nusprendė kalbėti apie tą laiką ir dar gali tai padaryti. Ji tuo metu buvo vaikas. Tai, kad ji sugebėjo parašyti scenarijų ta tema, reiškia, kad tai ją labai palietė...

– Kaip sekėsi dirbti su JAV lietuvių aktoriumi V.Ruginiu ir lenkų kino legenda D.lbrychskiu?

– Jie tikri kino rykliai. Man su jais dirbti buvo kaifas. Su Vytu jokių nepatogumų nebuvo. Kartais būna, kad dirbi su kitu aktoriumi ir jei jūsų mąstymai neatitinka, niekaip nesukursi etiudo, kurio reikia režisieriui. O mes su juo galėjome vienas kitą suprasti netgi be žodžių. Kai taip yra, tada aktoriams labai lengva improvizuoti. Tai puikus partneris ir puikus aktorius. Ir ne tik aktorius, bet ir žmogus. Labai spalvinga asmenybė. Jis labai manimi rūpinosi. Kai filmavome fermoje, ten buvo nepakeliamas tvaikas nuo kiaulių, mane supykino. Vyto pamatė, kad man bloga ir per kiekvieną pertraukėlę iškart išvesdavo į lauką. Visąlaik matydavo, jausdavo, kaip aš jaučiuosi ar kada aš emociškai pasiruošusi suvaidinti sceną. Taip pat ir Eglė labai jautriai matė, kas vyksta aikštelėje. O Danielius kaip aktorius tarsi sukuria visą situaciją ir tau belieka tiesiog joje būti. Jis turi labai gerą humoro jausmą. Per pertraukas bendraudama su juo negalėdavau nustoti juoktis. Labai linksmas, šviesus ir atviras žmogus. Jie abu labai taikliai vaidina. Manau, mūsų visų trijų požiūris į aktoriaus profesiją labai sutapo, todėl buvo labai lengva dirbti kartu.

Kostiumų dailininkė Monika Vėbraitė

– Kaip rinkaisi kostiumus?

– Medžiagos personažų kostiumams pirmiausia pradėjau ieškoti kalbėdamasi su filmo režisiere Egle. Ji man pasakojo ir detalizavo, ką kiekvienas personažas dirba, kuo žavisi, ko nemėgsta. Vėliau vaizdinės medžiagos apie 1990-ųjų pradžią ieškojau žurnaluose, publikacijose, teko peržiūrėti galybę savo, šeimos ir giminių nuotraukų, perkraustyti begalę spintų ir rūsių. Kartais nutinka ir taip, kad randi drabužį, kurio net neieškojai, bet tiksliai žinai, kuriam personažui jis puikiai tiktų. Amerikos lietuvio Bernardo personažui daugiausia vaizdinės medžiagos ieškojau interneto platybėse, žiūrėjau tų metų amerikietiškus filmus, mados žurnalus, nes norėjome, kad jis smarkiai išsiskirtų nuo tuo meto Lietuvos kaimo gyventojų.

– Kas buvo sudėtingiausia?

– Sudėtingiausia buvo rasti sovietinių drabužių ir neviršyti man skirto biudžeto (šypsosi). Lietuva nepriklausoma jau daugybę metų, žmonės nekaupia sovietinių laikų daiktų, nes greitai keičiasi mados, vartojimo kultūra ragina pirkti vis naujus. Kūrybiškai sudėtingiausia buvo kurti personažus, kurie išoriškai nelabai turėjo galimybės išsiskirti. Juk mažuose to meto miesteliuose dar ilgai nebuvo galimybės nusipirkti madingesnį daiktą iš Vakarų. Todėl šalia tradicinių chalatų ir šimtasiūlių atsirado detalės iš šiek tiek vėlesnio laikmečio.

– Kaip ir kur ieškojai kostiumų?

– Buvo iškraustytos visų tetų, močiučių, tėvų spintos ir rūsiai, drabužių atnešė ir režisierė Eglė, be galo daug padėjo Eglės tėtis, iš pažįstamų kaime surinkęs sovietinių botų, chalatų, šimtasiūlių. Po kelis kartus apeiti Vilniaus skudurynai, išnaršyti interneto portalai. Žinoma, visko rasti nepavyko, todėl dalį drabužių siuvome. Bet net ir suradus tinkamą kostiumą, jį dar reikia paruošti filmavimui – kartais dažyti, plėšyti, purvinti ir pan.

– Ar svarbiau buvo autentika ar kūrybinė interpretacija. O gal abu?

– Nuo pat pirmo susitikimo su Egle susitarėme, kad nedarysime atkuriamosios dokumentikos, nesiversime per galvą, kad viskas absoliučiai atitiktų 1990-uosius. Jei kokios skarelės labai norėsis, o ji bus pora metų vėlesnio laikotarpio, vis tiek ją naudosime, nes įdomus personažas yra svarbiau nei autentika. Juk visų pirma tai meninis filmas su savu pasauliu, sava estetika. Stengėmės apsibrėžti laikmetį kaip pagrindą, nuo kurio atsispirsime, o toliau, kur nuves personažas, ten ir eisime.

Jubiliejinis 60-asis žurnalo "370" numeris jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.

Filmo kelionė po pasaulį prasidėjo Toronto kino festivalyje, kur lietuviškas filmas paskutinį kartą buvo pristatytas prieš 17 metų. Po pasirodymo „Scanoramoje“ juosta toliau tęs savo tarptautinę kelionę prestižiniuose festivaliuose – „Stebuklas“ atrinktas į Kairo kino festivalio „Tarptautinės kritikų savaitės“ programą ir „Forum“ programą kino festivalyje „Juodosios naktys“ Taline.

Prieš seansą „Kino klubo“ diskusijoje „Stebuklo“ komanda sveikinosi su susirinkusiais svečiais ir pasakojo istorijas, kurias, kaip juokavo „Scanoramos“ meno vadovė dr. Gražina Arlickaite, tikriausiai užkodavo pats pavadinimas – kuriant filmą iš tiesų lydėjo nemažai stebuklingų situacijų: kai filmuojamoms scenoms reikėjo sniego – prisnigo, kai reikėjo pavasario – švietė saulė.

„Stebuklas“ ironiškai, net satyriškai, pasakoja apie susiklosčiusią situaciją, praėjus keleriems metams po Sovietų Sąjungos žlugimo. Lietuva skendi didelėje ekonominėje krizėje – darbo nėra, bankai bankrutuoja, infliacija. Irena, vietinės kiaulių fermos vedėja, nesėkmingai bando išlaikyti ūkį ir savo darbininkus, kai į kaimą atvažiuoja žavingas amerikietis. Jis pažada išgelbėti kiaulių fermą ir kaimą nuo bankroto. Filme vaidmenis kūrė lietuvių aktoriai Eglė Mikulionytė ir Andrius Bialobžeskis.

„Scanoramos“ lankytojai Kaune filmą „Stebuklas“ galės išvysti lapkričio 20, Klaipėdoje – 21, o Šiauliuose – 24 dieną. Filmas kino teatruose bus rodomas nuo gruodžio 8 dienos.

„Pasaulyje vyksta tūkstančiai festivalių – regioniniai, lokalūs, skirti įvairiems žanrams ir formatams, o visus aktyvius festivalius suskaičiuoti būtų sudėtinga. Kairo ir Talino kino festivaliai pagal tarptautinės kino prodiuserių asociacijų federacijos FIAPF reitingus yra tarp 17 aukščiausios klasės festivalių pasaulyje. Tai, kad mūsų filmas yra trijuose iš jų – yra nemažas kokybės antspaudas. Geriausi sportininkai dalyvauja olimpinėse žaidynėse, čempionų lygose, o kino kūrėjams – tai A klasės festivaliai“, – savo mintis dėsto filmo prodiuseris Lukas Trimonis.

Tarptautinis Kairo kino festivalis yra seniausias Artimųjų Rytų kino renginys ir vienintelis kino festivalis Afrikoje, Arabijoje ir Artimuosiuose Rytuose, kuriam suteikta aukščiausia „A“ kategorija. Talino kino festivalis „Juodosios naktys“ yra vienintelis A kategorijai priskiriamas festivalis Šiaurės Europoje ir Baltijos šalyse.

„Stebuklo“ kelionė

Vos rugsėjo mėnesį savo kelionę po pasaulį tarptautiniame Toronto kino festivalyje pradėjęs „Stebuklas“ bus pristatytas jau 3 žemynuose. Grįžusi iš Kanados, filmo režisierė E. Vertelytė pristatė filmą tarptautiniame Reikjaviko kino festivalyje, kur įvyko Europinė filmo premjera, tarptautiniame Liuksemburgo kino festivalyje „CinEast“, tarptautiniame Valjadolido kino festivalyje ir Torunės tarptautiniame kino festivalyje „Tofifest“. „Stebuklas“ taip pat pristatytas specialiojoje klasikinių ir šiuolaikinių lietuviškų filmų programoje svarbiausiame Baltarusijos tarptautiniame Minsko kino festivalyje „Listapad“. Režisierė E. Vertelytė turėjo galimybę bendrauti su pirmosiomis auditorijomis pamačiusiomis ir įvertinusiomis filmą.

„Toronto kino festivalio auditorija labai išprususi kino srityje, pati žinojau ne visus filmus, kuriuos jie nurodydavo, o apie jų užduotus klausimus reikėjo gerokai pamąstyti. Ispanijos publika buvo tikri filosofai – iš pradžių pateikdavo įžanginę penkių minučių filmo interpretaciją, o tik paskui užduodavo klausimą. Klausimų-atsakymų sesija Minske visada trunka kone ilgiausiai – ten smalsiausi ir entuziastiškiausi žiūrovai, – įspūdžiais iš festivalių dalijasi E. Vertelytė. – Režisieriui tokie susitikimai labai svarbūs, nes padeda suvokti, kaip žiūrovas mato filmą ir užmegzti ryšį su publika“.

Festivalių metu filmą pamatė dalis užsienyje gyvenančios lietuvių bendruomenės. Eglę Vertelytę maloniai nudžiugino lietuvių aktyvumas ir palaikymas.

„Lietuviai, kur jie bebūtų – Kanadoje, Liuksemburge ar Islandijoje, palaiko savo kultūrą. Jie yra tikroji filmo publika, nes tai, apie ką pasakoja filmas jiems puikiai suprantama – tai jų, jų tėvų ir tos Lietuvos, kurią jie paliko, istorijos“, – pabrėžia E. Vertelytė.

Festivaliai ne tik suteikė progą susipažinti su savo auditorija, bet ir vėl susitikti su komandos nariais. Toronto kino festivalyje susitiko E. Vertelytė ir pagrindiniai filmo aktoriai Eglė Mikulionytė ir Vyto Ruginis.

„Prieš 3 metus net nežinojome apie vienas kito egzistavimą, bet praėjus daugiau nei metams nuo filmavimo pabaigos mus sieja labai ypatingas ryšys, – apie susitikimą su abejomis Eglėmis pasakoja Holivudo aktorius V. Ruginis. – JAV dirbau daugelyje filmų ir televizijos serialų, kuriems pasibaigus kiekvienas pasuka skirtingais keliais ir nepalaiko ryšių. Kai su Eglėmis susitikome Toronte, atrodė, kad neprabėgo tiek daug laiko, ir tęsėme nuo ten, kur pabaigėme. Vėl buvome kartu – kaip draugai, menininkai ir lietuviai“.

Istorija suprantama visiems

Apie 1992 metus pasakojančiame „Stebukle“ kiekvienas žiūrovas, net iš skirtingų pasaulių, atrado kažką sau.

„Vakarams, kurie nesupranta ir nežino, kaip žmonės tada gyveno, „Stebuklo“ pasaulis atrodo keistas, tragikomiškas ir nepatirtas. O kine norime pamatyti tai, kas nepažįstama ir nauja. Filmo detalės, kurioms vakariečiai neprideda reikšmės: eilės, taburetėmis paremtos lovos ar Kašpirovskio seansai, yra labai artimos Lietuvos ir kitų postkomunistinių šalių gyventojams. O pagrindinės veikėjos Irenos istorija yra jų pačių, jų mamų ar močiučių istorija“, – sako filmo režisierė.

Visgi jei filmas būtų tik laikotarpis, detalės ir motyvai – tai nebūtų universaliai įdomu. Scenaristės ir režisierės E. Vertelytės teigimu, svarbiausia yra labai paprasta, lengvai sekama istorija ir jos konkretumas.

Pasaulyje pripažįstamas E. Mikulionytės talentas

Su kiekviena išvyka į festivalį, kiekviena kritiko apžvalga ar žiūrovo atsiliepimu vis labiau ryškėja E. Mikulionytės žvaigždė. „Stebuklo“ veikėją Ireną įkūnijusiai E. Mikulionytei, Šv. Kristoforo apdovanojimo ir Auksinio scenos kryžiaus laureatei, tai yra pirmas pagrindinis vaidmuo pilnametražiame kine. Toronto festivalyje E. Mikulionytė buvo lyginama su žymia suomių aktore Kati Outinen, o po filmo premjeros – ją jau atpažino gatvėse.

„Žiūrovai negali patikėti, kad tai pirmas E. Mikulionytės pagrindinis vaidmuo. Mane tai labai džiugina, nes pagrindinis veikėjas yra svarbiausias elementas, vedantis istoriją į priekį. Bet ne mažiau mane džiugina ir tai, kad lietuviai pagaliau galės atrasti Eglės talentą ir juo pasimėgauti ekrane“, – sako E. Vertelytė.

Kita stotelė „Stebuklo“ kelionėje po pasaulį – gimtoji Lietuva. Filmo nacionalinė premjera jau šį šeštadienį, lapkričio 18 d. įvyks Europos šalių kino forume „Scanorama“, o Lietuvos kino teatrus filmas pasieks gruodžio 8 d.

1992 m. situacija Lietuvoje nepavydėtina. Iškovotos nepriklausomybės euforiją temdo nedarbas, bankrutuojančių bankų aferos, mafija. Laukiame, kada viskas pasibaigs, kada gi pagaliau gyvensime kaip Švedijoje, o ne kaip Biedniuose.

Biedniuose, tipiškame to meto Lietuvos kaime, vyksta filmo „Stebuklas“ veiksmas. Vietinės kiau­lių fer­mos ve­dė­ja Ire­na, stipri moteris, stengiasi išlaikyti orumą, šeimą ir kolūkį, kuris žlugus planinei ekonomikai pasiklydo naujoje kapitalistinėje realybėje. Žmonės negauna algų, Irena palaikymo nei iš komercinio banko, nei iš vietinių. Atrodo, kad jai padėti gali tik stebuklas. Ir jis įvyksta! Tiksliau – atvyksta. Raudonu kadilaku į kaimą atvažiuoja Amerikos lietuvis Ber­nar­das. Jis paža­da investuoti ir iš­gel­bė­ti fer­mą nuo bank­ro­to. Ilgai laukta geresnė rytdiena čia pat. Kentėti liko nedaug. Bet ar tikrai?

Tai – kino stebuklas, kurio paprastumas žavi širdį ir sielą.

Pasaulinė filmo premjera įvyko prestižiniame Toronto kino festivalyje, kurio žiūrovai teigiamai, labai asmeniškai ir jautriai įvertino filmą ir Irenos istoriją, rašoma pranešime spaudai. „Tai – kino stebuklas, kurio paprastumas žavi širdį ir sielą“, – filmą apibūdino Toronto kino festivalio programos sudarytojas Dimitris Eipidesas.

Užsienio žiūrovus maloniai nustebino ir nudžiugino pagrindinį Irenos vaidmenį atlikusios Eglės Mikulionytės darbas. Filme taip pat vaidina Holivude puikiai pažįstamas Amerikos lietuvis Vyto Ruginis, ryš­kius vaid­me­nis su­kū­rė And­rius Bia­lob­žes­kis, Len­ki­jos ki­no le­gen­da Da­niel Olb­rychs­ki, Gabija Jaraminaitė, Valentinas Krulikovskis, Valerijus Jevsejevas, Sonata Visockaitė ir kiti.

Lie­tu­vo­je „Ste­buk­lo“ na­cio­na­li­nė prem­je­ra įvyks „Sca­no­ra­mos“ ki­no fo­ru­me, Lietuvos kino teatrus filmas pasieks gruo­džio 8 dieną.

„Stebuklas“ – tai antras lietuviškas filmas, po 17 metų pertraukos atrinktas į svarbiausią Šiaurės Amerikos ir vieną prestižiškiausių pasaulyje kino renginių, rašoma pranešime spaudai. Šiuo festivaliu tik prasideda tarptautinės filmo kelionės.

Apie socializmo ir kapitalizmo kaktomušą devinto dešimtmečio pradžios lietuviškoje kiaulių fermoje pasakojanti istorija pasauliui pristatyta rugsėjo 8 d. Tarptautinio Toronto kino festivalio „Atradimų“ programoje. Šiame filmų maratone kelionę yra pradėję gerai žinomi ir kino apdovanojimų susižėrę filmai, tokie kaip „Lūšnynų milijonierius“ (angl. „Slumdog Millionaire“), „12 vergovės metų“ (angl. „12 Years a Slave“), „Kalifornijos svajos“ (angl. „La La Land“) ir kiti.

„Stebuklo“ rodymuose ir diskusijose su žiūrovais dalyvavo filmo scenarijaus autorė ir režisierė E. Vertelytė ir pagrindiniai aktoriai – Eglė Mikulionytė bei Vyto Ruginis.

„Tokio mąsto festivalyje pasijauti kaip maža žuvis dideliame industrijos vandenyne, bet tam, kad galėtum save realiai įvertinti labai svarbu į tą vandenyną kartais išplaukti. Tai galimybė pamatyti save pasauliniame kontekste“, – savo patirtimi iš Toronto dalijasi E. Vertelytė.

Subtilumas, ironija ir netikėtos asociacijos

Filmo komanda džiaugiasi, kad Toronte „Stebuklas“ gavo daug dėmesio – užpildytos kino salės, plojimai, E. Mikulionytė atpažinimas Toronto gatvėse, kritikų recenzijos.

Gilberto Seaho filmo apžvalga „Afrototonto“ žurnale filmą apibūdino kaip drąsų ir visiškai įtraukiantį. Kino kritikas Vassilis Economou portale „Cineuropa“ rašė: „Stebuklas“ – subtili, ironiška, tragikomiška, beveik satyriška staigaus perėjimo nuo komunizmo į siaučiantį kapitalizmą ir netradicinio troškimo visko, kas vakarietiška, kuriuos patyrė buvusios Sovietų respublikos ankstyvuosiuose devyniasdešimtuosiuose, kritika“. Michael McNeely (Dork Shelf) savo recenzijoje pastebi: „Stebuklas“ papildo taiklių Rytų Europos satyrų gretas: ironiškas humoras, stiprus pagrindinis moters personažas, intriguojantys siužeto vingiai“.

Daugelį atsiliepimų apie filmą siejo netikėtos asociacijos: E. Vertelytės braižo su garsiu suomių režisieriumi Akiu Kaurismäkiu, E. Mikulionytės – su Kati Outinen, V. Ruginio personažo su kontraversiškai vertinamu JAV prezidentu Donaldu Trumpu. Nors kai kurie iš palyginimų atrodo net labai garbingai – daugelis jų yra visiškas atsitiktinumas.

Su Akio Kaurismäkio mūza lyginama E. Mikulionytė prisipažino, kad su šia aktore ją jau lygino draugai Lietuvoje. „Kai Toronte mane taip pristatė, draugai šaukė, kad jie pirmi tai pastebėjo. Niekada nepagalvojau, kad kažką panašaus turime, bet tikriausiai sutapo mūsų mąstymas, humoro ir absurdo suvokimas. Jaučiuosi pamaloninta“, – teigia E. Mikulionytė.

Ironiška, kad nors V. Ruginis, kaip ir didžioji dalis Holivudo, neigiamai vertina Donaldo Trumpo karjeros posūkį, užsieniečiai pastebi ryškų jo personažo panašumą į dabartinį JAV prezidentą. „Kad Bernardas panašus į Donaldą Trumpą pastebėjome jau tik filmavimo metu – iš to pasijuokėme, bet niekada rimtesnės jo personažo analizės nedarėme“, – sako Vyto Ruginis.

„Kol Donaldas Trumpas nebuvo laimėjęs rinkimų, netikėjome, kad tai gali išsipildyti, todėl pristatydami filmą juokaudavom, kad norėdami pamatyti, kas atsitiks su JAV, jei D. Trumpas bus prezidentu – turi pamatyti „Stebuklą“, – sako Lukas Trimonis.

Kelionė po pasaulį

Spalio 1 d. tarptautiniame Reikjaviko kino festivalyje įvyko Europinė filmo premjera. Britų žurnalas „The New European“ festivalį įtraukė į festivalių, kurių nederėtų praleisti 2017 metais sąrašą, apibūdindamas jį kaip jaunatviškiausią, pristatantį naująją talentingų režisierių kartą iš viso pasaulio. Šį mėnesį „Stebuklas“ dalyvaus ir Liuksemburgo tarptautinio kino festivalio „CinEast“ bei vieno seniausių Europos festivalių, 62-ojo tarptautinio Valjadolido kino festivalio Ispanijoje konkursinėse programose.

Įdomu, kad pirmoji teritorija, kuriai filmas buvo parduotas platinimui yra Kinija. Po jos sekė ir kitos Azijos šalys, tarp kurių Hong Kongas, Indija, Indonezija, Vietnamas ir kt. „Labai laukiu kiniškai dubliuoto filmo“, – pasakoja filmo prodiuseris L. Trimonis.

Filmo nacionalinė premjera įvyks Europos šalių kino forume „Scanorama“, o Lietuvos kino teatrus filmas pasieks gruodžio 8 d.