– Kokia situacija yra dabar?
– Ši direktyva yra papildymas. Didžioji dalis tų draudimų jau egzistuoja. Dabar jie tik papildomi, detalizuojami, plečiami. Anksčiau buvo tik „eko“ reglamentuota, t. y. ekologiška dalis. Dabar jau – ir tvarioji dalis. Reikėtų turėti omenyje, kad „eko“ produktai sureglamentuoti iki panagių. Šiandien ir taip jau draudžiama vartoti „ekologiškas“, „natūralus“ maisto produktams su tam tikromis išimtimis. Ir jeigu Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba patikrina, o gamintojas neturi to patvirtinančio sertifikato, baudžia. Yra sukurta vis „eko“ sertifikavimo sistema, kur turi būti registruotas kaip subjektas, tave prižiūri, privalo būti atsekamumas. Tad tiesą sakant, man truputį keistas tas tikslas.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Gal problema ta, kad ne visi sertifikuojasi, nors kai kurie produktai išties yra natūralūs?
– Taip. Kadangi čia viskas vyksta europiniu mastu, yra direktyva, ne reglamentas, šalys narės tai gali taikyti labai skirtingais būdais. Jos šios direktyvos pakeitimus galės įdiegti atskirais teisės aktais arba integruoti į esamus. Spėčiau, kad greičiausiai integruos į esamus, nes jie liečia labai skirtingas sferas.
Jeigu dabar atliktume tyrimą, kas yra ekologiškas produktas, vargu, ar žmonės teisingai apibūdintų. Kai paklausi, sako, kad kažkuo mandresnis ir brangesnis...
– Kiek Lietuvos parduotuvių lentynose yra to žaliojo „smegenų plovimo“, apie kurį mes nuolat girdime?
– Jis yra, bet ne tekstiniame, ne žodiniame lygmenyje. Jis egzistuoja įvaizdžio lygmenyje. Žmonėms tai spalvos asocijuojasi, tai piešinys ant etiketės, ko neįmanoma iš anksto nuspėti ir reglamentuoti. Pavyzdžiui, jeigu dabar atliktume tyrimą, kas yra ekologiškas produktas, vargu, ar žmonės teisingai apibūdintų. Kai paklausi, sako, kad kažkuo mandresnis ir brangesnis, na, ir gal sveikesnis. Ir nesvarbu, kad tai yra aiškiai apibrėžtas, dešimtmečiais praktikuojamas dalykas, žmonės teigia, kad nepasitiki tomis institucijomis, kažin, ar čia tikrai ekologiškas produktas. Tai rodo, kad stinga pasitikėjimo ir švietimo. Tad, manau, priešingai, reikėtų paprastinti viską, kad žmonėms būtų aiškiau. Pavyzdžiui, jei parduotuvėje perpjauni ekologišką sūrį ir parduodi gabaliukais, jis jau praranda ekologiškumą ir jį gali pardavinėti tik kaip paprastą sūrį. Labai svarbu tas atsekamumas, kas kas nors ir ko nors nepridarytų. Labai griežtos taisyklės. Tarkim, jei bulvės fasuotos, jos gali būti ekologiškos, jei palaidos – ne. Arba tas pats su kitomis daržovėmis ar vaisiais. Tai tiesiogiai prieštarauja tam kitam tvarumo tikslui, kad tu nori mažinti pakuotes ir pan., bet negali.
– Ar po šitų naujų taisyklių papildymo Europa taps tvaresnė, ekologiškesnė ir draugiškesnė aplinkai?
– Ne, ji bus tiesiog brangesnė, nes kainuos brangiau produktų sertifikavimas. Dalis gamintojų, ypač kai dabar yra tokia įtampa tarp kaštų ir kainų, jie tiesiog nesiims šio projekto. Jiems paprasčiau ir pigiau atsieis dirbti su įprastine produkcija, nes daug paprasčiau viskas. Na, o dėl tvarumo, man sunku pasakyti, nes nesu didelė ekspertė, bet matau, kaip visa tai apauga tuo pačiu. Esu tikra, kad su esamais teisiniais instrumentais institucijos, jeigu jos norėtų tuos piktybinius piktnaudžiautojus išgaudyti, ir dabar galėtų tai padaryti be tų naujų taisyklių.
– Kiek kainuoja tas žalias „eko“ lapelis gamintojui?
– Dar reikėtų pridėti, kiek laiko ir pastangų tai kainuoja. Daug. Bet svarbiausia, kad kasmet tau reikia iš naujo atlikti sertifikavimą. O tai reiškia, kad visi stovi „ant ausų“, nes atvažiuoja revizorius. Ir tu nežinai, ką patikrins.
